Italų pamokos

Pirmą kartą apie Marinos Stepnovos romaną “Italų pamokos” išgirdau susitikusi su autore Londone. Tą saulėtą vėlyvo rudens dieną ėmiau iš jos interviu vien sužavėta romano “Lazario moterys” ir jo tarptautinės sėkmės ir dar nieko nežinodama nei apie jos dalyvavimą šiųmetinėje Vilniaus knygų mugėje, nei apie į lietuvių kalbą verčiamas “Italų pamokas”. Tokio nuoširdaus pokalbio turbūt nesu turėjusi su jokiu kalbintu žmogum. Kalbėjom tris valandas kaip moterys, kaip rašytojos, kaip žurnalistės, kalbėjom apie tai, kaip gimsta romanai ir jų personažai, apie tai ką reiškia laisvai reikšti savo nuomonę Rusijoje ir apie tai kur smagiausia gyventi, apie duoklę talentui ir nelengvai gimstančius kūrinius. Mano didelei nuostabai ji išsitarė, kad jai pačiai romanas “Italų pamokos” patinka daug labiau už “Lazario moteris”, nors pasaulinė šlovė aplankė būtent pastarąją knygą. Ir tada, klausydama su kokia meile ji pasakoja apie Bedievišką skersgatvį – taip originalo kalba (Bezbožnij pereulok) vadinasi romanas – įrašiau jį į artimiausių must read knygų sąrašą. Sakyčiau, rusiškas pavadinimas labiau atspindi esmę, nei Italų pamokos, nors Bedieviškas skergatvis – tai viso labo gatvelės pavadinimas Maskvoje, kurioje pagrindinis herojus pagaliau surado savo bedievišką laimę.

Nuotrauka atminčiai

Supratau, kodėl Marinai toks svarbus buvo šis romanas – skaitant tiesiog atgaminau jos frazes apie Rusiją, jos papasakotas svajones apie gyvenimą Toskanoje, jos pastebėjimus apie tai kokie laimingi senukai Vienoje, apie tai, kas ją pačią trikdo Rusijoje. Skaitydama, kaip Malia pakviečia daktarą Ogariovą išgerti kavos, prisimenu kaip Marina pasakoja pažinties su savo mylimu vyru Ivanu, beje, taip pat daktaru, detales, kai ji, nugalėjusi drovumą, pagaliau išdrįso jį pakviesti kavos. Apskritai, Malios personaže, iš esmės pakeitusiame nelaimingo Ogariovo gyvenimą, radau labai daug pačios Marinos minčių. Ir net išvaizda jų man rodės panaši.

Suprantu ir tai, kodėl šis romanas ne toks populiarus užsienyje. Nes jis apie mus. Apie mūsų kartą. Apie mūsų (ne) laimingą sovietinę vaikystę. Apie tuos, kurie dar prisimena, kad stikliniai kefyro buteliai buvo uždaryti žalia, o pieno – balta folija, apie tai, kad kiekvienuose namuose buvo taburetė su įspaustos mėsmalės ženklais, spurgos su džemu kainavo keturias kapeikas, o smulkūs pinigai buvo taupomi rudoje indiškos kavos dėžutėje. Visų prisiminimuose likę tos rudos basutės iš Vaikų pasaulio, laižomos verdamos uogienės putos, viena akim mirkčiojantis Peliukas Mikis nuo importinio kažkurio vaiko penalo, iš slidaus celofano slystančios pieniškos dešrelės, pliušiniai žirniai ant kaproninių kaspinų, laikančių standžiai supintas kasas.

Net kai skaitai apie tarybinę mokyklą, dviprasmę ugdymo sistemą, abejingus mokytojus, reiklius tėvus, siekiančius žūtbūtinai nulipdyti teisingą pilietį, kai skaitai apie didžiuosius kombinavimus, deficitų ieškojimą, gyvenimą nuo algos iki algos krapštant kapeikas, plušant soduose, ieškant maisto ir bandant išsaugoti žmogiško orumo likučius, galiausiai, tikintis, kad vaikas užims tinkamas pareigas ir jo gyvenimas taps daug lengvesnis. Mūsų tėvai ir mokytojai buvo gal šiek tiek kitokie, bet kiekvienas pažinojom ir tokių personažų, apie kuriuos rašo Marina. Net jei mūsų tarybinė vaikystė buvo sąlyginai laiminga, skaitant vėl sugebam pajausti tą uždaros sistemos kartėlį, žmonių veidmainystę, būtinybę kažką kombinuoti, apeiti, sukurti savo išgyvenimo taisykles. Visa tai mes suprantam iš pusės žodžio. Visa tai mes juntame tarp eilučių. Mums užtenka trumpų autorės sakinių. Netgi jų nuotrupų. Netgi vieno žodžio užtenka, kad vaizdas iškiltų mums prieš akis. Mes galime suprasti kodėl Ogariovas buvo nelaimingas. Kodėl jo tėvai ir jo mokytojai taip atsainiai elgėsi. Ir kodėl Malia turėjo būti pamišusi, kad galėtų parodyti kaip turi jaustis laisvas žmogus. Vokiečiai, prancūzai ir kiti kapitalistinę vaikystę turėję vakariečiai to taip paprastai nesupras. Jiems reikia ilgų išnašų, o kai kurių dalykų net paaiškint neišeina, kad ir kiek žodžių suvartosit. Ir kam, sakykit, įdomu skaityti romaną, kurio kontekstas turbūt būtų didesnis nei pats tekstas. “Lazario moterys” - istorinis romanas, kurio tik nedidelė dalis veiksmo vyksta šiais laikais. O istorija, pasak autorės, toks dalykas, kurio nebėra, ją mes linkę idealizuoti, nes niekas tiksliai nebeprisimena kaip ten kas buvo ir vis tiek jau nieko nebepakeisi, tereikia atrasti kuo didžiuotis. Skaityti apie šių laikų skaudulius daug kam nemalonu, nes lyg ir reikia pradėti gilintis, ieškoti priežasčių, uždavinėti sau klausimus, o tai jau senai išėję iš mados ir niekas tam nebeturi laiko.

Mano akimis žiūrint, šis romanas yra tikras šedevras. Pagrindinis personažas – Ogariovas – vienišas, niekam nereikalingas žmogus, lyg per klaidą patekęs į šį pasaulį, į visiškai jam netinkančią santvarką, tarp juo visai nesirūpinčių žmonių. Jis kaip piktžolė – kaip sugeba, taip auga, jausdamasis visai niekam nereikalingu. Jis jaučia, kad nemoka gyventi, džiaugtis, kombinuoti, kaip tai daro kiti. Jam niekas neteikia džiaugsmo. Jis nemoka konkuruoti. Jis net mylėti nemoka. Net savo žmonos Antoškos, kuri dėl jo bet ką gali padaryti ir myli jį besąlygiškai. Ir kuri yra tokia pat nelaiminga, kaip ir jis, tai kaip gali kas nors gautis iš tokios santuokos. Ir tik Malia, tik pamišėlė Malia, sugeba atverti jam akis, išvežti į užsienį ir parodyti, kad net ir jis vis tik gali būti laimingas. Savo melancholiškomis gaidomis ir dažnai apimančia mažo žmogaus gyvavimo beprasmybės nuojauta “Italų pamokos” man priminė John Williams “Stounerį”. Abiejų knygų pagrindiniai herojai gyvena niekam nereikalingą gyvenimą be džiaugsmo, be troškimų, be meilės. Vieniši iki skausmo. Ir jų gyvenimas nupasakotas taip vaizdžiai ir jautriai, kad skaitant jauti tą buką skausmą, bandantį porasibrauti giliau, nei tu norėtum jį įsileisti.

Romane pažerta daug kritikos Rusijai. Daug skausmo, kad toje šalyje gyvenantys žmonės priversti tiek daug kentėti. Ne itin matomos, bet taiklios pašaipos strėlės lekia į kyšininkus biurokratus, daktarus, policininkus. Pamatęs vakarų pasaulio Ogariovas tarsi pabunda ir pradeda užavinėti sau klausimus:”Dvidešimtas amžius pervažiavo Europą taip pat baisiai kaip ir Rusiją. Bet jie – prašom, šypsosi. Rengia muziejuose ekskursijas savo pamišėliams, išvietes vežimėlininkams, koneveikia politikus, daro sūrį. Gyvena. Ogariovui ūmai pasidarė skaudu. Taip skaudu, tarsi iš jo būtų atėmę visą gyvenimą. Ir ne tik jo vieno. Tai tarsi padaryti operaciją aklajam – ir tuojau pat ramiai išdurti, netgi ne išdurti, o išlupti akis. Kad nieko nepamirštų.”

Pirmasis judviejų su Malia ginčas vyksta tada, kai ji įkalbinėja jį linkti gyventi Italijoje. “Ką. Aš. Čia. Veiksiu."  - klausia Ogariovas. “Taigi gyvensi tu čia. Tiesiog gyvensi. Su manim.” - atsako ji. Ir taip, paprastai ir trumpai atskleidžiama ta didžioji priešprieša tarp tarybinio ir vakarietiško ugdymo, tarp vis dar didžiule mentaliteto siena perskirtos Europos pusių. Pirmiesiems nuo kūdikystės įkalta, kad reikia veikti, aplenkti kitus, tapti kažkuo, užimti pareigas, užsitvirtinti statusą, galiausiai - išgyventi. O antriesiems svarbu gyventi. Būti laimingais. Būti patiems savimi. Nesiekti svetimų svajonių, nesistengti nugalėti kitų, o tiesiog gyventi ir mėgautis. Paprasti žodžiai, kurie buvo neįsivaizduojami tarybiniais laikais ir kurių mūsų tėvai turbūt iki šiol dar neleidžia sau ištarti.

Pamenu kaip Marina, kalbėdama apie senukus, pasakė, kad jos šalyje į pensininkus žiūrima kaip į “otrabotanyj material” - niekam tikusias jau panaudotas atliekas. Tiksliau ir nesugalvosi. Ji pasakojo, kad pamačius besišypsančias kavą geriančias senutes kur Italijoje ar Austrijoje, jai visada pasidaro graudu dėl tokios neteisybės.

Romanas ne vien apie tarybinius laikus. Herojus gyvena šiais laikais ir mintys jo šiuolaikiškos. Netgi socialiniams tinklams kritikos plačiai atriekta: ”Ogariovas, ačiū Dievui, jau suaugęs, neturintis tuščių iliuzijų, stebėjosi, kaip gali tūkstančiai žmonių nesuprasti tylėjimo vertės. Tai taip akivaizdu – garsiausiai skamba kaip tik tuščias būgnas. Sąžiningumas, tiesa, tikėjimas, drąsa, talentas – geriausia, kuo galėtų pasigirti žmogus, egzistavo tylumoje, nenutrūkstamo, mažai kam pastebimo ir tik todėl rezultatyvaus darbo nebylystėje. Nabokovas, klykiantis apie savo genialumą, Levas Tolstojus, pratrūkstantis šimtais postų per dieną – štai aš pavalgiau, štai pašikau, štai paleidau sparnuotą frazę – tai buvo neįmanoma.”

Autorės rašymo stilius – sodrus, spalvingas, kvepiantis lyg uogienė,išvirta iš žodžių. Tiršta, koncentruota, ne visiems lengvai pakabinama ir ne saldi. Na gal vos vos. Nuo kelių šaukštelių pasisotini, bet vis tiek negali padėti šaukšto. Literatūros gurmanams.

Su Marina ir jos vyru Ivanu kalbėjomės Londono pube

Tiesą sakant, perskaičius šią knygą, kokiai savaitei nugrimzdau į tylią melancholiją. Kilo noras užsidarius visas duris pasėdėti tarp savų apiplėšytų prisiminimų, pasidžiaugti, kad turėjau geresnę vaikystę, nei romano herojai, nes turėjom visus galimus vidutinės klasės atributus – butą blokiniame name su dviem balkonais, žiguliukus, garažą, sodą ir giminių kaime. Ir net apelsinų žiemą gaudavau – tėtis po vieną parnešdavo iš darbo. Sutaupęs nuo savo pietų. Ir vis tiek, kai sutinki laisvus žmones, užaugusius laisvame pasaulyje, ta mūsų vaikystė kartais atrodo tokia netikra, lyg kompiuteriniame žaidime sukurta, kur kažkas aukštesnis nustato taisykles, smaginasi kurdamas tavo namus, draugus, darbus, kur gali nusipirkti tik nustatytą kiekį daiktų ir vaikščioti tik iš anksto nupieštais keliais. Ir esi nuolat stebimas. Žingsnis į šoną – ir bus paspaustas negailestingo susidorojimo mygtukas.

Apgaulingos saugumo paieškos Europoje

Vėjuota ir lietinga kaip prieš tris dienas Londone. Šiandien norėjau pasakoti apie susitikimus, neįtikėtinas pažintis, apie interviu su “Lazario moterys” autore Marina Stepnova, apie lietuviškų raganų sąskrydį Birutės virtuvėje, apie kitokį pamatytą emigrantišką gyvenimą, apie pokalbį su žurnaliste ir rašytoja Zita Čepaite, apie lietuvių salelę Londone, skanų cepeliną ir labai šiltą susitikimą su skaitytojais ir bendravarde lietuviško knygyno vedėja, apie vėl aplankytus mylimus miesto kampelius, vėl Nacionalinėje galerijoje pamatytą Van Gogh Arlyje tapytą žolę su drugeliais ir Monet lelijas jo nuosavame tvenkinyje, apie pagaliau Britų muziejuje aplankytą Rozetės akmenį, apie žmonių minias ir Kalėdoms meniškai išpuoštas gatves, apie skanią japonišką sriubą ir šiek tiek Berlyną primenančią Camden towno dvasią, apie įspūdžių pasitikrinimą prieš užmiegant su rašytoja iš Hamburgo Jolita Herlyn. Trys visiškai skirtingu turiniu užpiltos dienos. Bet kai dabar bandau prisiminti kelionės emocijas, pirmame plane vis iškyla... baimė. Ji užgožia viską, kas nutiko gero ir gražaus.

Su Marina Stepnova (dešinėje)

Penktadienį, tokią keistai išvarginusią dieną, kai visos sutiktos moterys buvo labai mielos ir įdomios, bet pernelyg raganiškos ir energingos, kai paskutinius medžių lapus drąskė stiprus vėjas ir čia pat prie žemės plakė lietus, nebeturėjome nei vienos jėgos vakarojimams pabuose, bet instinktyviai veržėmės namo, į svečius pas mus priėmusią lietuvės ir iraniečio šeimą, kurioje vyravo darna, šiluma, grožis, ramybė. Prie didelio virtuvės stalo gėrėm vyną, juokavom ir garsiai išsakiau, kad ačiūdie šis sunkus penktadienis, tryliktoji, prieš pasibaigiant vis tik pasisuko teigiama linkme ir jau nieko nutikti nebegali. Jei tik nebūčiau prieš eidama miegoti (blogas vakarinis įprotis) patikrinus naujienų portalų antraščių, būčiau tuo tikėjusi ir puikiai išsimiegojusi. Bet dar tris valandas praleidome įsijungę BBC, neberasdamos žodžių tam, ką matome. Rytojus, turėjęs būti nuostabia laisva diena Londone, tapo visai nebeaiškus ir apipiltas daugybe klausimų, kurių pagrindinis– kaip pasaulis ir šis Europos didmiestis atrodys rytoj ir ar saugu bus po jį vaikščioti.


Šeštadienio ryte išgirdus apie evakuojamą Getviko oro uostą, nebenorėjau jokių pasivaikščiojimų, norėjau greičiau į Berlyną, greičiau pas savo šeimą, į apgaulingai saugius savo namus. Bet atsitraukus nuo televizoriaus pasaulis neatrodė toks priešiškas. Metro dirbo kaip dirbęs, jokių ginkluotų pareigūnų, jokių papildomų tikrinimų, jokios panikos, jokių demonstracijų. Tik merkiantis lietus ir visur tvyranti slogi nuotaika. Ne, ne gedulas, ne pyktis, ne skausmas, bet baisus netikrumas ir nepasitikėjimas. Baimė dėl ateities buvo jaučiama visur, nors neišreikšta nei žodžiais, nei veiksmais. Pamačius prie metro susigrūdusius žmones, nusprendėm paėjėti pėsčiomis, pamatę policijos automobilį, instinktyviai pasukome aplink. Radę belaidį internetą, puldavome tikrinti žinių ir atsakinėti artimiesiems, kad mes saugios.

Ar tikrai saugios? Londono centre? Oro uoste? Metro stotyje? Restorane? Kas po Paryžiaus įvykių gali tai garantuoti? Kai iš pažiūros mielas taksistas, kadaise atvykęs iš Bangladešo, pradėjo pasakoti apie Ramadaną ir apie tai, kad jiems jis svarbiau už Kalėdas, pajutau, kaip susitraukė visi raumenys. Jis toliau pasakojo apie savo keturis vaikus, apie tai kaip jie mokosi ir kur vyksta atostogauti, o aš tik skaičiavau likusius kilometrus ir negalėjau prisiversti bendrauti. Niekas nebežino kaip tas mūsų pasaulis atrodys po valandos, po dienos, po savaitės, po Kalėdų, kitą vasarą. Niekas nebežino, kas mūsų draugai, o kas mums pikto linki. Situacija Europoje tampa panaši į tą pokarinėje Lietuvoje, kai buvo visai neaišku, kuris baltasis ir kuris raudonasis, kuris iš kaimynų išdavikas, o kuris – tik smalsus intelektualas. Juk iki dabar tas pasitikėjimas vienas kitu Lietuvoje taip ir neatstatytas, nors bijoti kaip ir nebeturime ko. Net ir dabar ne visada žinome, kuris iš mūsų bendradarbių, kaimynų, giminaičių gali rašyti už pinigus priešiškus Lietuvai komentarus internete ir pardavinėti informaciją Rusijos žvalgybininkams. Negaliu nieko įrodyti, bet žinau, kad kažkas tai daro. Tačiau šiandien kalbu ne apie tikrus ir tariamus priešus, o apie pasitikėjimą. Apie tai, kad Europoje jau senai nebuvo jokios raganų medžioklės ir čia žmonės atsipalaidavo ir tapo mieli net ir kitokiems kaimynams, net ir pabėgėliams, net ir pašalpiniams. Tuo metu, kai visa rytų Europa širsta dėl pabėgėlių, Berlyne vis dar nesijaučia jokios panikos, o jiems padėti vis dar yra gero tono ženklas. Bent jau taip buvo iki šiol.

Trafalgaro aikštėj niekas nebeskubėjo  fotografuotis

 

Užvakar, išklausius apie užminuotą stadioną Hanoveryje, supratau, kad ir Vokietijoje, o juo labiau jos sostinėje, nebegali jaustis saugus. Nepaisant to, kad ši šalis mielai priima pabėgėlius ir nebombarduoja Sirijos. Istorijos pamokyta Vokietija nenori veltis į jokį karą. Bet teroristai smogia ne politikams, ne policininkams, bet sportui, kultūrai, paprastų žmonių laisvalaikiui. Taip, futbolas Europoje yra antroji religija, turbūt todėl teroristai taip mielai pasirinko jį. Hanoveryje buvo atšauktos ne tik futbolo varžybos, bet ir koncertas, ir literatūros vakaras su žymiu komiku. Kasdien visi gaudo pranešimus kur vėl bus paskelbta kovinė padėtis, ar bekils lėktuvai, ar jie pakilę tikrai pasieks tikslą.
Nežinau kaip jums, bet man labai baisu klausytis, kaip Prancūzija kviečia visas Europos šalis susitelkti karui Sirijoje. Skaityti, kaip jų bombonešiai sėja mirtį ten. Juk tai karas, pats tikriausias karas, o šio žodžio aš nuo pat vaikystės bijau, kad ir kiek jį šlovinančių filmų vaikystėje buvo rodoma. Man visai nesvarbu kas su kuo kariauja ir kas teisus. Istorija rodo, kiek aukų reikalauja teisybės įrodymas, todėl jau vien įsivėlimas į karą, mano akimis, yra pralaimėjimas.

Kalbėdama su Marina Stepnova vieną dieną prieš Paryžiaus įvykius, paklausiau ko ji bijo. Ir ji atsakė tiesiai šviesiai – “nepaisant to, kad tai skamba kvailai, aš vis tik bijau trečiojo pasaulinio karo”. Ji tarė nenorinti būti blogu pranašu, bet Europoje jau taip senai nebuvo visas šalis įtraukiančio karo, kad, jos nuomone, jis tikrai greitu laiku prasidės. Ir net visi jo simptomai jau pakankamai gerai matosi. Tik nei ji, nei aš nežinojom, kad jis prasidės jau rytoj...

Berlyne gyvenimas rieda įprastai. Nėra policininkų gatvėse, važinėja traukiniai, net žmonių veidai atrodo ramūs. Panikos daugiau lietuviškoje internetinėje erdvėje, nors šiuo metu Baltijos šalyse kaip ir galėtum jaustis saugiau, nei kitose Europos šalyse. Tie lietuviški komentarai “taip jiems ir reikia”, “šalin musulmonus” arba “sakiau, kad nieko gero iš tų pabėgėlių”, parašyti sėdint ramiame užpečkyje, pasauliniame kontekste atrodo kvailokai. Tie keli šimtai pabėgėlių Lietuvai tikrai nesukeltų jokios grėsmės, bet prilygintų mus civilizuotai Europos šaliai ir uždirbtų daugiau simpatijų, nei visur reiškiama parama Prancūzijai ir savo profilio nuotraukų spalvinimas. Kas žino, gal mums to Europos draugiškumo taip pat greitai prireiks. juk turime kitą piktą žvėrį pašonėje, dėl kurio neturėtume atsipalaiduoti. Kas gali paneigti, kad už paramą naujame kare nebus pasirašytas naujas Europos padalinimo dokumentas? Kas gali paneigti, kad pasinaudoję visiška suirute Europoje, žali žmogeliukai neįžygiuos į Vilnių? Sutikite, kad žiūrėti į augančią Rusijos galią ir vienas kitam besišypsančius JAV ir Rusijos prezidentus ar skaityti apie tai, kaip Rusija ir Prancūzija tapo sąjungininkėmis, itin nemalonu. Todėl mums reikia Europos, kaip vienišam paaugliui, atvykusiam į mokyklą iš kaimo, kad jaustųsi saugus, reikia dėtis prie stiprios gaujos, o ne prieštarauti jai. Juk daugiau laimi tas, kuris elgiasi protingai ir apgalvotai, o ne drąsiai reiškiasi.

Salman Rushdie

Jau prieš du mėnesius esu nusipirkus bilietą į naujausios Salman Rushdie knygos “Dveji metai, aštuoni mėnesiai, dvidešimt aštuonios naktys" pristatymą šį šeštadienį. Kaip manote, ar galiu jaustis saugi eidama į susitikimą su vienu žymiausiu šių dienų rašytoju, kuriam jau ketvirtį amžiaus paskelbta fatva ir dėl kurio knygos “Šėtoniškos eilės” sprogimai kadaise griaudėjo prie Londono knygynų? Pati dar nežinau kas nugalės – baimė ar smalsumas? Turbūt priklausys nuo žinių antraščių šiandien ir rytoj.

Marina Stepnova su vyru, su kuriuo niekada nesiskiria

Lietuviškų knygų salelėje Londone - Knygnešio knygynas