Apie lietuviškas kainas, kultūrą ir uogas

Vėl jaukinuosi Berlyną. Vėl bandau atrasti save jame. Šiandien vėl užsėdau ant dviračio ir pasukau savo mėgstamu maršrutu. Po mėnesio pertraukos prisėdau savo mėgstamoje kavinėje, pasiėmiau kapučino puodelį, perverčiau laikraščius ir karščiausias šios dienos naujienas – kas bus su graikais ir likusia Europa, karščio pasekmės, perpildytas seniausias Berlyno Wannsee pliažas, anšlaginiai šlagerių karalienės Helenės Fischer koncertai stadione, Tierparko šešiasdešimtas gimtadienis ir šaltu vandeniu gaivinamos baltosios meškos, karališkosios krikštynos Londone, pasiruošimas Berlyno mados savaitei. Sudomino straipsnis apie pianinų meistrą, apleistose dirbtuvėse Wedingo rajone organizuojantį nerealius klasikinės muzikos koncertus. Reiks būtinai pasidomėti programa ir bilietų kainomis. Prie gretimo stalelio sėdintys vyrukai su barzdomis braižo kažką ant servetėlių, pagyvenęs vyras su skrybėle skaito knygą, menkai drabužiais prisidengusios merginos geria limonadą ir kvatoja, groja melancholiškas soul, šviečia saulė, pučia vėjukas, į taktą linguoja padavėja, pro šalį pralekia dviratininkai – pasaulis čia visiškai toks pat, koks ir buvo prieš mėnesį. Jokių grūsčių, jokio streso, nedraugiškumo, jokių bauginančių antraščių ir jokios grėsmės nuojautos. Net graikų problemos neatrodo labai didelės. Visi pasitiki, kad ponia Angela kaip nors jas išspręs ir jiems tikrai nėra reikalo sukti galvos. Tik Berlyne įsipatoginę graikai nerimauja, kad neįvestų jiems apribojimų ir nelieptų važiuoti namo, kur nėra nei darbo, nei pinigų.

Būdama Lietuvoje pasiilgau tos berlynietiškos ramybės, kai niekas netrukdo tau būti pačiam su savimi. Net nežinau kodėl, bet atrodo, kad Lietuvoje laikas greičiau bėga. Gal dėl to per tas nuostabias dvi atostogų savaites gimtinėje gerokai pavargau. Suprantama, nes Lietuvoje visada būnu priversta aktyviai dalyvauti savo gyvenime, susitikinėti su žmonėmis, bendrauti su visais išsiilgtais draugais, giminėms parodyti kaip paaugo mano vaikas, tvarkyti susikaupusius reikalus, aplėkti knygynus ir išsiilgtus renginius. Berlyne aš galiu daugiau stebėti gyvenimą, išlikdama nematoma. Manau, kad tai, jog niekas nieko iš tavęs nenori, nesitiki, neskambina, neprašo, kai tu neapsuptas įsipareigojimų susitikti, užsukti, užnešti, persiųsti, kai tu žinai, kad pakeliui nesutiksi pažįstamų, todėl gali rengtis kaip nori, sėstis kur nori, valgyti nepopuliariose užkandinėse, kurias Lietuvoje jau vadintumėme skylėmis (jei tos skylės gamintų tikrus skanius burgerius po tris eurus, gal taptų nauju mados klyksmu), gurkšnoti alų iš buteliuko žingsniuojant gatve ir išsitraukti savo Maką kavinėje nesulaukiant pašaipių žvilgsnių, priskiriančių tave pižonų padermei, ir yra tikroji asmeninė laisvė. Bet be perteklinio bendravimo niekada nesuprasi kaip gera būti vienam.

Pusiaukelė iki bokšto

Lietuva šį kartą nustebino kainomis ir kultūrinių renginių gausa. Galiu drąsiai tvirtinti, kad Vilniaus kavinėje įsivyravo berlynietiškos kainos – už kapučino puodelį ir čia, ir ten turiu mokėti apie du eurus, už mažą alaus bokalą – du, už didelį – visus tris eurus. Rašytojų sąjungos kavinėje klausydama poezijos skaitymų peržvelgiau meniu ir nustebau, kad longdrinkai ir kokteiliai kainuoja tiek pat kiek čia – šešis – aštuonis eurus. Vienintelis dalykas šiek tiek pigiau – dienos pietūs, bet patiekalai iš normalaus meniu kainomis dažnai lenkia berlynietiškas. Kainos stebino ir parduotuvėje – esu įpratus už pieną, sviestą, sūrį, dešrą, ledus, atvežtinius vaisius mokėti kur kas mažiau. Jau nekalbant apie vokiškus saldainius, sūrius ir vyną – šie Lietuvoj kainuoja net dvigubai brangiau. Trejų devynerių butelys prekybos centruose kainuoja tiek, kiek pas mus toks pat kiekis Jagermeister'io. Tačiau džiugu, kad nepaisant kainų, dauguma stalelių centre net ir ne tokį šiltą vasaros vakarą buvo užsėsti linksmų ir nerūpestingų žmonių. Atrodo, į kainas čia niekas nežiūri ir nesuka dėl jų galvos. Gal tikrai Lietuvoje ir uždarbiai adekvačiai padidėjo? O studentai, močiutės ir daugiavaikės šeimos tiesiog nesėdi kavinėse ir nebado akių. Nebuvau iki pajūrio nuvažiavusi, tačiau sakė, kad ten kainos dar didesnės. Ar tikrai už kavą ir alų trečdaliu daugiau prašantis užeigos savininkas padidino algą barmenui ar baristai?

Pasivaikščiojimas po senamiestį

Kodėl virkauju čia, juk ta kavos puodelio kaina Lietuvoje jokios įtakos mano egzistencijai nedaro. Ogi todėl, kad galvoju apie dar neprasimušusius ar komercinio meno kryptimi nenusukusius menininkus, kuriems pasėdėti kavinėje – kūrybos grandinės dalis, būtinybė, idėjų gaudyklė ir minčių tupykla. Ką daryti jiems, kai net ŠMC kavinėje šiemet kava kainuoja trečdaliu brangiau.. o gal, kaip kokiam Paryžiuje, menininkų kavinės turi savo ypatinguosius svečius, kurie visada užsukę gauna kavos puodelį dykai ir leidžia savo vardą naudoti kavinės aurai sukurti? Juk kavos puodelio savikaina – tiesiog centai. Eiles į dailią užrašų knygelę rašantis poetas ar eskizus braižantis grafikas tikrai jų vertas. Jei kas sužinosite apie tokią kavinę Lietuvoje, būtinai man praneškite. Kai kitą kartą būsiu Lietuvoje, padovanosiu savininkui savo knygą ir aprašysiu jį spaudoje ar bent jau veidaknygėje, kad šis pavyzdys užkrėstų kitus ir taptų gražia lietuviška mada.

Poetų skaitymai Kultūros nakty

Užteks apie kainas, pakalbėkim apie kultūrą. Man besant Vilniuje, vyko “Kultūros naktis”, kuri iš nedrąsių ir nevėkšliškų pirmųjų žingsnių užaugo iki nuostabaus įvairiapusiško ir šauniai suorganizuoto renginio. Renginių gausybe “Kultūros naktis” gali konkuruoti su didžiausiais Europoje vykstančia
is festivaliais. Geri atlikėjai, kokybiškas garsas, didelės scenos, sklandžiai suorganizuotas objektų lankymas, puiki vaikų erdvė Bernardinų sode, pritaikytas transportas – viskas paliko didžiulį teigiamą įspūdį. Vaikštinėjom su vaiku beveik iki vidurnakčio ir visur klausėmės koncertų, poezijos, žiūrėjom parodas, šviečiančias instaliacijas, mačiau taikias minias žmonių ir supratau kaip reikia sostinei tokių vasariškų kultūros renginių, kurie mieste sukuria tikrą šventę.

Supynės virš lietuviškų laukų

Dar daug kas patiko Lietuvoje, visko ir neišvardinsiu – dainuojantis fontanas Bernardinų sode, Gedimino kalnas, į kurį pagaliau užlipom su vaiku, vakariniai pasivaikščiojimai po Vilniaus senamiestį, maži šviežūs agurkėliai turgelyje, braškės iš uošvienės sodo, maloni manikiūrininkė, su kuria niekaip negalėjom atsisveikinti, tokie pat skanūs kibinai senojoje Trakų kibininėje, nesutemstančios Joninių naktys, kaip visada į šiltą savo glėbį priimanti sodyba su senomis knygomis, papuvusia veranda, žydinčiais lubinais, kukuojančia gegute ir raudonuojančiomis žemuogėmis. Tikrai, net ir dabar užsimerkusi matau save įkritusią į žemuogių pievelę, renkančia tuos mažus raudonus gamtos karoliukus į rusiškam paveldui priklausančią, liaudyje "granionaja" vadinamą stiklinę, uodžiančią jų kvapą ir leidžiančią vienai kitai uogai lėtai ištirpti ant liežuvio. O paskui likusias patrinti su cukrumi, pritrupinti juodos duonos ir užpilti kaimišku pienu paruošiant Mutinį - patiekalą, be kurio neįsivaizduojama buvo mano vaikystė.

Belaukiant trumpiausios metų nakties

 Laisvosios bangos eteryje Daiva Tamošiūnaitė prieš dvi savaites paklausė ar nenuobodu man Berlyne be aktyvios veiklos. Ir tada susimąsčiau, kad pusę savo gyvenimo praleidau taip aktyviai, kad kitiems turbūt užtektų visam. O dabar labai gera tuos įspūdžius atrajoti ir vėl iš naujo virškinti. Gal net smagiau, nei dalyvauti. Ir dabar, kai atrajoju savo įspūdžius apie Lietuvą, ji man atrodo tikresnė, nei tuo metu, kai ten viešėjau.

Neleisiu sūnaus kariauti

Žinau, kad už šiuos žodžiu būsiu tuoj užpulta visų ultra ir pseudo patriotų (nes tikrieji patriotai nepuldinėja tautiečių). Bet išklausykite mane. Šalia patriotiškumo, kiekvienos moters viduje dega ir “trikštugeriausiosavovaikui” mygtukas.

Kad ir kaip myliu Lietuvą, kad ir suprantu, jog iškilus grėsmei reikia ją ginti, bet man mieliau kai mano berniukai žaidžia netikrą karą netikrais šautuvais. Aš suprantu kam reikalinga armija. Suprantu ir tai, kad daugelyje šalių atlikti tarnybą armijoje laikoma gero tono ženklu.


Bet netikiu lietuviška armija ir taškas. Netikiu visa ta paskubomis sugalvota šauktinių sistema. Nes valstybė savo staigiomis ir neapgalvotomis reformomis per dvidešimt metų pridarė tiek liapsusų, kad jai mano pasitikėjimą atgauti jau bus labai sunku. Per daugelį metų pamatėme, kad jai "neperlabiausiai" rūpi darželinukai, moksleiviai, ligoniai, pensininkai, nusikaltėlių aukos, net ir verslininkai, kurių mokesčius ji įsigudrina kasmet vis pakoreguoti, taip sugriaunant visus verslo planus. Kodėl staiga jiems turi rūpėti šauktiniai?


Pažiūrėkit, kaip atrodo internetų portalai šiandien, kiek ten įvairiausių nuomonių, kaip pjudomi žmonės vieni su kitais ir komentaruose vyksta ne diskusija, bet atvira kova. Jei technologijos būtų dar labiau pažengusios, ten jau dabar skraidytų ietys, besitaikant į kitaip mąstančius. Kas gali užtikrinti, kad lietuviškoje armijoje nebus nieko panašaus? Kad nebus patyčių, nebus skausmo, nebus kvailo galios demonstravimo, nebus kitokių niekinimo. Kad nekentės jautresnės meniškos sielos, nedrąsūs ar kitokių pakraipų ir tautybių žmonės. Mano karta dar prisimena klasiokų išleistuves į tarybinę armiją, motinų raudas, mylimųjų ašaras, šauktinio pasimetimą. Aišku, tada buvo kur kas baisiau, nes net neįsivaizdavai kur papulsi. Tikrai nežinojai, kuris grįš gyvas ir sveikas, o kuris - tik gyvas, bet suluošintas visam gyvenimui. Toks jau nebekartoja savo sūnui, kad tai vyriškumo mokykla.


Nieko nežinau kaip dabar atrodo lietuviška armija. Esu linkusi manyti, kad tokių baisumų ir diedovščinų nebepatiria nei vienas kareivis. Bet savo piliečių negerbiančioje valstybėje sunku tikėti, kad armijoje klesti mandagumo kultas ir kad “ačiū prašom atsiprašau” nors retkarčiais išsprūs iš karininkų lūpų. Kad gaunamų lėšų užteks už tvoros likusiai šeimai išmaitinti. Kad tikrai bus išsaugota darbo vieta ir vaikui bus užtikrinta vieta darželyje. Kad laisvalaikį kiekvienas galės skirti savo pomėgiams, tobulėjimui, sportui. Kad pakankamai dažnai galės aplankyti artimuosius. Kad visi tie devyni mėnesiai nebus tik laiko švaistymas, nes nuolat ko nors trūks, kažkas strigs, vėl keisis planai.


O labiausiai man nepatiko skubotumas. Visas šitas šauktinių skelbimas paremtas daugiau emocijomis, nei procedūromis. Suprantu, kad priešas nelaukia. Jis kikena iš mūsų sujudimo ir protingai išnaudos jį savo interesams. Jam svarbiausia – kad mes patys susipyktume ir išsipjautume. Ir kad pasitikėjimas valstybe dar labiau sumažėtų. Sutikite, kad ir įstatymas, ir procedūras numatantys norminiai aktai - viskas buvo suregzta paskubomis, neįsigilinus, neapsvarsčius visų už ir prieš, neapgalvojus, nepasitarus. Būtų galima pasiremti kitų šalių patirtimi, bet ne, mūsų valdininkai ir politikai labai originalūs ir daro originalias klaidas, kurių jau niekas nebemoka atitaisyti. Ir dabar nesuprantu kam šaukti 37 tūkstančius vietoj reikalingų 2000. Kam skelbti visus sąrašus internete - juk egzistuoja daugybė būdų kaip sužinoti tai koduotose sistemose. Kam šitiek tūkstančių jaunuolių pakabinti kuriam laikui nežinioje. Ir ne tik jaunuolių – jaunų vyrų, kurie turi šeimas, verslus ir moka mokesčius. Kas atrinks tuos, kuriems prisistatyti su terbele reikia jau po dviejų mėnesių? Ar jums neatrodo, kad jie juk žmonės, jie turi įsipareigojimų, planų, sutarčių, kurias čia pat reiks kažkaip keisti, darbuotojų, kuriuos reiks atleisti ar vaikų, kuriuos reiks kažkam palikti. Vienos mano draugės sūnus jau turi bilietus išvykti pusmečiui atlikti praktikos į užjūrius, dėl kurios vietos kovojo metus laiko. Kitos sūnus buvo pasiruošęs stoti į magistrantūrą. Pas trečią jauną vyrą – jau klientų eilė išsirikiavusi iki pat Kalėdų, ketvirto laukia pirmosios personalinės parodos atidarymas. O penktajam rudenį turi gimti pirmagimis ir jau buvo sutarta su žmona, kad jis eis tėvystės atostogų, o ji galės toliau dirbti banke. Kas bus su jais? Ką jiems patarsite? Ar kam nors įdomus jų likimas? Manote, kad jie dėl to labiau pamils tėvynę? Klystate. Grąsinimais niekada nepriversi žmogaus mylėti, nes tai visai kitos kilmės jausmas. Grąsinate baudžiamąja atsakomybe? Už ką? Už tai, kad žmogus tiesiog tvarkosi savo gyvenimą kaip išmano ir planuoja savo veiksmus kiek daugiau nei dviem mėnesiais į priekį. Ar tikrai jie visi ištižę lepšiai? Tėvynės priešai?

Ar pagalvojote, kiek jų dabar, radę savo pavardęs, išvažiuos į užsienį. O tie, kurie planavo po mokslų svetur grįžti, dar metams kitiems susiturės? Kas iš to Lietuvai? Nežinau.

Na gerai, ką siūlai, - klausiu pati savęs. Visų pirma – aiškesnių taisyklių. Visų antrą – laiko, kad žmonės galėtų įterpti armiją į artimosios ateities planus. Trečia – lankstesnio požiūrio. Jei jau reikėjo tą armiją formuoti taip greitai, tai gal buvo galima organizuoti mėnesio, kelių pratybas, o teoriją dėstyti vakarais. Ketvirta – pasitikėjimo valstybe, kuri po dviejų mėnesių gali vėl ką nors naujo sugalvoti.    

Kai švenčių darosi per daug

Žinau, kad plaukiu prieš srovę ir tai, ką vėl pasakysiu, turbūt sulauks didžiulės prieštaravimų bangos. Tačiau slapta tikiuosi, kad jūs to teksto net neskaitysite. Nes šiandien visi švenčiate. Nepriklausomybės atkūrimą. Dainuojate patriotines dainas. Dedate sveikinimus į feisbuką. Dalyvaujate kokiuose nors renginiuose, mitinguose, varžybose. Keikiate tuos, kurie drybso ant sofos ir to nedaro.

Tiesą sakant, ta gausybė sveikinimų ir trispalvių virtualioje erdvėje mane šiemet labai nustebino. Kodėl šiemet staiga tai tapo tokia didžiulė šventė? Kodėl per tris savaites antrą kartą kimbamės už rankų ir dainuojame liūdnas dainas apie Lietuvą. Kodėl manome, kad tai normalu ir netgi būtina. Kovo vienuoliktoji iki šiol būdavo smagus neįpareigojantis laisvadienis, kurį švęsdavo tik Seimo nariai, susirinkę į šventinį minėjimą ir užsienio ambasadoriai, susirinkę į pokylį prezidentūroje. Paprasti piliečiai, kuriems svarbi Lietuvos nepriklausomybė, jau būdavo pašventę vasario šešioliktąją arba duoklę patriotizmui atidavę pirkdami lietuviškus romanus Knygų mugėje ar  smarkiai per brangius riestainius Kaziuko mugėje.Pasakysiu paprastai – ogi trūksta saugumo ir labai bijome prarasti tai, dėl ko kovojome. Rėkdami visam pasauliui apie savo nepriklausomybę, kurstydami net kaimynų ir virtualių draugų patriotizmą, išsiduodame, kokie nesaugūs dabar jaučiamės. Ir todėl, stebėdama šias emocijas, jaučiu daugiau liūdesio nei džiaugsmo.

Ir ką gi šita, gyvenanti užsienyje, čia gali pasakyti apie patriotizmą, sakysite jūs. Bet aš ne kitokia, aš tokia pat kaip visi. Aš vos susilaikiau neįdėjusi sveikinimo su trispalve ant savo FB sienos. Ir braukiau ašarą dainuodama liaudies dainą su grupe babyčių prie liepsnojančio laužo Gedimino prospekte šių metų vasario 16 d. Ir būčiau pirkus dar vieną šaukštą pas Kaziuką. Man labai svarbi Lietuvos nepriklausomybė ir visi tie tautiniai sambūriai tikrai užkliudo jautrumo geną. Bet šiandien aš ilgai mąsčiau ir pagaliau išdrįstu pasakyti, kad tai nenormalu. Kad toks nepriklausomybės akcentavimas, patriotizmo kurstymas yra įmanomas tik didelės grėsmės akivaizdoje. Kažkas panašaus Lietuvoje buvo prieš tą ketvirtį amžiaus, kai mus vienijo bendras tikslas. Koks tikslas dabar? Atsilaikyti? Ir kai tai supranti, pradeda bėgioti ne džiaugsmo, o siaubo virpuliai.

Beveik visos pasaulio šalys turi savo nepriklausomybės šventes. Vienur tai karnavalai, kitur – gatvės šventės, dar kitur – visaliaudiniai piknikai. Valdžios būtinai parūpina fejerverkų. Daugelis švenčia nemąstydami, niekas neskaičiuoja kiek kuris prisidėjo prie tos nepriklausomybės, nes dažniausiai nei vienas niekaip neprisidėjo. Ir nesijaučia dėl to kaltas. Jie priima tai kaip duotybę. Kažką, ką tu tiesiog gauni gimdamas. Kaip tėvų meilę. Kaip iš krano bėgantį šiltą vandenį. Kaip nemokamą išsilavinimą ar sveikatos priežiūrą. Kaip teisę rinktis darželį, mokyklą, daktarą, politiką, kaip teisę garsiai reikšti savo nuomonę, net jei ji prieštarauja daugumai.

Lietuvoje kiekvienas gimdamas žino, kad už laisvę reikia kovoti. Net ir tada, kai ją jau turi. Kaip ir už savo teises ar už kitokį pasirinkimą. Turime nuolat įrodinėti, kad esame verti būti lietuviais, lyg tai nebūtų šiaip duota, kaip duodama britui, prancūzui, vokiečiui, italui. Esame karinga tauta. O kai susivienijame, galime kalnus nuversti. Bet ne kiekvienas gimsta būti kariu. Gerbkime ir tą, kuris šį laisvadienį skaito knygą lovoje, ruošia šeimai vakarienę, plauna langus namuose ar žiūri pramoginį, o ne istorinį filmą su vaikais. Jis yra toks pat lietuvis. Ir gal net didesnis patriotas. Jam tiesiog šį kartą per daug švenčių.

Knygos pristatymas, muzika, šerkšnas ir kiti lietuviški įspūdžiai

Kiekvienas mūsų gyvename du gyvenimus – išorinį ir vidinį. Cha cha cha, sakysite, kokia nuvalkiota tiesa. Bet iš tiesų mintis nėra tokia jau banali, kai po ja pasikasi kiek giliau. Yra metas gyventi išorėje, eiti į renginius, susitikti su žmonėmis, bendrauti su draugais, organizuoti šventes, šokti, šypsotis, kalbėti ir klausytis. Ir yra metas būti kasdienybėje, būti savo aplinkoje su savo mintimis, gilintis į kai kurias jų, skaityti, planuoti, svajoti, dirbti įprastus darbus, o bendravimą su aplinka apriboti iki kelių feisbuko komentarų. Gyvenant Lietuvoje, šie du pasauliai susiviję ir niekas nesuka galvos, ar ši diena buvo labiau į išorę, ar labiau į vidų. O įpratus prie daug ramesnio gyvenimo ir mažiau užpildytos dienotvarkės svetur, dešimt dienų atostogų Lietuvoje su intensyvia bendravimo programa labai išvargina. Nepaisant knygos pristatymo organizavimo, kasdien turėjome lankyti senai nematytus giminaičius, bendrauti su draugais, norėjosi pamatyti tąiraną, nueiti šenbeiten, paragauti šiobeito. Viską dariau su didžiuliu malonumu, nes buvau be galo pasiilgus to išorinio gyvenimo, tik... pavargau. Jau kokią penktą vizito dieną supratau, jog pavargau kalbėti, pavargau vairuoti per baisias spūstis, kad mane vargina nuolat skambantis telefonas ir būtinybė prisiminti su kuo dar nepakalbėjau, tad nei kiek nesupykau, kad griežtai suplanuotą mūsų kalėdinio vizito dienotvarkę pakoregavo vaiko pasičiupti virusai.

Va tokią didelę knygą pagamino dukra Ugnė

Dabar, sėdėdama šviežiai sutvarkytame savo kambarėlyje Berlyne, supratau, kaip labai aš pasiilgau bendravimo su kompiuteriu ir tylinčio telefono, savo tylaus kiemo ir savo knygų lentynos. Kaip labai pasiilgau savęs. Lyg būčiau pati save save paleidusi pasilakstyti ir švenčių pašvęsti, o dabar vėl susijungusi į vieną vientisą kūną ur atradusi darną. Ir štai šioje ramybėje dėliojasi gražiausi ką tik buvusių atostogų momentai.

“Labas, duok man ranką, jei drąsos užtenka” - dainavo Keistuoliai nuostabiame vaikiškame kalėdiniame spektaklyje “Kurmis ir ramunė”. Buvau pamiršusi, koks linksmas vaikiškas gėris užplūsta jų pasirodymuose, kokios nuostabios dainos ir gilios mintys sminga į kiekvieną klausytoją. Ir kiekvienas, pagal savo amžių ir suvokimo lygį, atranda kažką naujo arba senai užmiršto, atranda su šypsena, plojimais ir gal net laimės ašaromis akyse. Spektaklyje kurmis, ieškodamas pelytei vaistinės ramunės, apkeliauja visą pasaulį, kol galiausiai gėlytę randa savo kieme.

“Ir jei tu perplaukti jūrą dėl savo svajonės gali,” - dainavo Andrius Mamontovas kalėdiniame koncerte Vilniuje, kur visko buvo sočiai – žmonių, garso, šviesos, šou, nuoširdumo, senų Foje dainų, naujo skambesio ir tekstų lyg specialiai man parašytų. Myliu beveik visas jo dainas ir nekantriai laukiu naujojo albumo. Ir vis dar svajoju jį išgirsti čia, Berlyne. Ir netgi padėčiau įvairiais organizaciniais klausimais, jei prireiktų.

Jaukiai su Gražina įsitaisėme ant sofos

Na kuo ne literatūrinis salionas?

“Ar prisimeni, kokius alternatyvius pavadinimus pateikei romano rankraštyje? Vienas jų buvo “Kalėdinis stebuklas”. Nors romaną išleidome orginaliu pavadinimu “Objektyve meilė”, Kalėdiniu stebuklu noriu pavadinti šį vakarą, kai žurnalistė Lina virs rašytoja Lina Ever,” - knygos pristatymo renginio pradžioje sakė Alma Littera redaktorė Nijolė Daujotytė, pirmoji įvertinusi mano romaną ir palaiminusi jį spaudai. Tuo momentu kvailai šypsojausi, bet širdyje viskas apsivertė. Juk šio momento, kai kas nors mane pavadins rašytoja, laukiau daugiau nei pusę gyvenimo. Ir matyti šitiek palaikančių draugų, jų draugų, jų vaikų žvilgsnių buvo be proto gera. Matyti mano vaikų draugus, prašančius autografo savo mamoms. Matyti visą tą išsirikiavusią eilę prie manęs, geltonu tušinuku prie geltonos sofos vedžiojančios kalėdinius palinkėjimus ant ką tik iškeptos savo knygos. Tiesą sakant, ją pamačiau tik pusvalandį prieš renginį, tad tos intymios valandėlės su savo naujagime taip ir neturėjau. Gal ir gerai - mažiau sentimentalumo.

Renginio akimirka

Į klausimus, ar bijojau pristatymo, ar ruošiausi, ar susikūriau kokį ritualą, ar atlikau ypatingas grožio procedūras, nieko įdomaus nepasakysiu. Tą lygiai prieš savaitę buvusį pirmadienį Vilniuje klaikiai lijo ir tai padėjo apsispręsti šokti į džinsus ir negaišti laiko šukuosenoms. Susitarėme su Gražina (Gražina Michnevičiūtė, Moters žurnalo redaktorė, padėjusi pristatyti knygą) susitikti kavos puodeliui valandą prieš renginį. Žinojau, kad prieš tai noriu ištrūkti iš namų atmosferos ir tylėdama pasivaikščioti po miestą. Kadangi oras pasitaikė visai nepalankus, smukau į Rotušės knygyną ir įnikau čiupinėti naujienas – taip buvau išsiilgusi lietuviško knygų kvapo. Čia pat prisiminiau, kad neturiu tušinuko autografams. Išsirinkau paprastą, pigų, smagiai geltoną rašiklį ir vis tik neišdrįsau pasakyti iš senų laikų matytai pardavėjai kam man jo reikia, nors įsivėlėme į smagų small talk su ja. Gal ir be reikalo pasikuklinau. Gal būtų pastačiusi mano knygą į matomesnę vietą ar kam nors parekomendavusi.

Smagu pasirašyti knygas draugams

Vis tiek nusprendžiau, kad užsukti į knygyną buvo geras ženklas. Renginys buvo tikrai labai nuoširdus, o Geltonos sofos klubas - tikras literatūrinis salionas su išdidžiai praeinančiu juodu katinu. Žmonių susirinko turbūt visas šimtas. Taip smagu, kad jų neišgąsdino nei lietus, nei prieškalėdinis stresas, nei kamščiai mieste. Kas negalėjo atvykti, rašė, skambino ir kitaip palaikė mane. Su Gražina kalbėjome laisvai, be jokios įtampos ar suvaržymų, prisiminėme senus laikus, mano teta Birutė pagriežė ir valsą, ir menuetą, o mano drovusis vaikas renginio metu taip ir nenulipo nuo scenos, lyg mes būtumėme sėdėję visiškai tuščioje salėje. Kai išdalinusi autografus apglėbiau gėles, kai susirinkau dovanas ir atsisėdau nusifotografuoti su visa šeima, kai su laukiančiais ištikimiausiais draugais žingsniavome link vyninės, kai kikenome ten atsipalaidavę, lyg niekada nebūtumėm ilgesniam laikui išsiskyrę, kai vidurnaktį dainavome prie muzikinės Rotušės eglės, tiesiog jaučiausi laiminga.


Kaip ir tą paskutinę mūsų viešnagės Lietuvoje dieną, kai po pirties nuoga mūsų kaimo tyloje stovėjau prieš mėnulį, o po basomis kojomis gurgždėjo šerkšnota žolė. Visos smulkmenos, pyktelėjimai, maži nesusipratimai garavo nuo manęs į žvaigždėtą dangų, palikdami mane tyrą, švarią ir leisdami man pereiti prie naujos knygos, naujų projektų, su tyla ir speigu peršokti į kitus metus. Nes romanas pristatytas, išleistas į gyvenimą ir atiduotas skaitytojų teismui ir savarankiškam egzistavimui.