Apie tris lietuviškus K - kavą, krizę ir kainas

Po trijų savaičių atostogų Lietuvoje vėl sugrįžau į savo mėgstamą kavinę. Įsitaisau prie mėgstamo staliuko ir kažkodėl stebiuosi tuo, kad barmenas šypsodamasis pasisveikina, kad prie kitų staliukų linksmai besišnekučiuoja žmonės, kad šalia įsigilinęs į kompiuterį ir siurbčiodamas limonadą sėdi jau penkiasdešimtmetį peržengęs vyrukas, kad man prie kojų ramiai ilsisi kaimyno šuo, kad senyvo amžiaus pora prie kito stalelio baigę skaityti laikraščius užsisako po salotų lėkštę, kad ant sulčių stiklinę išvertusio vaiko niekas nerėkia, o barmenas verkiančiam vaikui kaip mat atneša naujų (aišku, už tą pačią kainą). Įprasta šeštadienio popietė Berlyne. Tokia pat buvo prieš savaitę, tokia pat bus po mėnesio. Kodėl tada stebiuosi?

Bandau pažvelgti į viską lietuviškomis akimis. Keista tai, kad kavinėje sėdi įvairaus amžiaus žmonės. Tai reiškia, kad niekam čia ne per brangu šeštadienį užsukti išgerti skanios kavos. Dar keisčiau tai, kad pensijinio amžiaus žmonės gali užsisakyti net ir salotų. Kad niekas nesipiktina kavinėje ramiai gulinčiu šunim ir kad šuo iš tiesų guli taip ramiai, kad neužkliuvęs už jo, net ir nepastebėtum. Kad nemažai žmonių sėdi po vieną – tik su kavos puodeliu ir laikraščiu. Kad niekas netikrina meniu, kiek čia kainuoja kava, nes visame mieste ji kainuoja daugmaž panašiai ir niekas jos kas mėnesį nebrangina. (Gal tik pačioje turistinėje zonoje ir prašmatniausiuose viešbučiuose kainuos euru daugiau). Kad žmonės atsipalaidavę, šypsosi, neskuba į sodus, neturi sudoroti ir į stiklainius sukišti pomidorų ar obuolių derliaus, neturi kitų reikalų, nes juk šeštadienis – poilsio, o ne reikalų diena. Kad juos domina kas vyksta pasaulyje ir jie vis dar skaito storus šeštadieninius laikraščius, kuriuos vis dar leidėjai leidžia. Kad barmenas mielai bendrauja ne tik su vaikais. Kad žmonių veiduose nėra jokios įtampos ir skubėjimo, jokio susireikšminimo ar noro pademonstruoti aplinkiniams savo svarbų statusą, jų telefonai neskamba, negaudo pokemonų, nerašo žinučių. Jie mėgaujasi šeštadieniu.

Nenoriu prisidėti prie emigrantų choro ir vardinti kaip viskas blogai Lietuvoje. Ne, ten nuostabiai žalia žolė, puiki gamta, skanus alus, o kokie nuostabūs vasaros vakarai Vilniaus senamiestyje. Atrodo, tik mėgaukis viskuo. Bet žmonių veidai įsitempę, o kavinės nusėstos jaunimo arba turistų. Šeštadienį išeiti į Vilniaus centrą išgerti kavos su laikraščiu nėra normalus statistinio lietuvio įprotis. Tai jau prizas, netgi dovana sau už sunkiai atidirbtą savaitę ar kokia kita proga. Jis vyksta taip retai ir trunka taip trumpai, kad niekaip negali nubraukti rūpesčio raukšlių nuo veidų.

Ir jei šiuo momentų A.Užkalnis sakytų „patys kalti, kad nemokat gyventi“, o koks gyvenimo būdo treneris tvirtintų „šypsokitės ir gyvenimas jums pradės šypsotis“, aš viso labo sugebu pasakyti, kad man liūdna. Dėl to, kad šeštadieninis puodelis kavos ir indelis ledų vaikui lauko kavinėje didžiajai daugumai Lietuvos žmonių per pastaruosius kelis metus tapo prabanga. Negirdėjau, kad per tuos kelis metus Lietuvoje būtų įvykusi politinė ar ekonominė krizė, bankrutavę didžiulės įmonės, bankai ar kiti ūkio subjektai nuo kurių priklauso ekonominė šalies gerovė. Šalis neįsivėlė į karą, nesiaučia mafija, neužplūdo epidemijos. Tad kodėl taip ženkliai pablogėjo žmonių gyvenimas? Kodėl vienas mano draugų, begalinis Lietuvos patriotas ir labai darbštus žmogus, turi palikti šeimą ir važiuoti į Švediją dirbti, nes tiesiog niekaip nesukrapšto normaliam pragyvenimui. Ne, mielas Užkalni, jis ne tinginys, ne kvailys ir neprisiėmęs nepamatuotų paskolų, jie abu šeimoje dirba, ir vistiek neuždirba oriam gyvenimui.

Kita mano draugė, paklausta apie gyvenimą, pasakoja, kad nieko tokio, gyvent Lietuvoje galima. Tik priduria, kad dabar, tą šventinę dieną, kai nori su vyru išgerti mieste kavos, geria nebe kavinėje, o perka vieną išsinešimui ir susėdę and suolelio abu dalinasi vienu puodeliu. Dar viena draugužė pasakojo, kaip stipriai supyko ant vyro, kai jis parnešė tris rožes be priežasties. Anot jos, toks švaistūniškumas šiais laikais tiesiog neatleidžiamas, nes gėlės pabrango tris su puse karto. Trečioji pasakojo, kad į kiną su vaikais nebeina. Sako, nusiperkanti litrą ledų, įdedanti juos į gražius indelius, užbarstanti šviežiomis uogomis ir žiūrintys tą patį kiną, nelegaliai atsisiuntę, namie. Jai pritaria dar viena draugė – ji sako, nieko tokio, senai nebeinu į barus, nes žinau, kad iškart pradėsiu piktintis kainomis. Ji atsikemša vyno butelį namie, pasipjausto sūrio ir tikina save, kad namie šimtą kartų geriau nei mieste. Net ir tų, gerai gyvenančių, lūpose šiemet kelis kartus išgirdau, kad teko atsisakyti poilsinės kelionės, kad prie jūros praleis tik savaitę, o ne dvi kaip anksčiau. Taip jiems ir reikia, pasakys didžioji tautos dalis, o man liūdna ir už juos.

Ir ne vien todėl, kad su euru viskas Lietuvoje dramatiškai pabrango, kad visi prekybininkai, pamiršę pažadus net neapvalinti kainų, dabar manipuliuoja skaičiais kaip įmanydami, bet ir dėl to, kad žmonės susitaiko su tokiu gyvenimu. Jie jaučiasi pavargę, susigūžę ir neįtakingi. Jie nepkliūna į dešimtukus, jų nerodo per televiziją, todėl jie bijo pernelyg kalbėti apie savo bėdas, o dar labiau kovoti už kažką geresnio. Jie gyvena baimėje tarsi A. Čechovo personažas Žmogus futliare. Toks ir yra lietuviškasis prototipas – visada bijantis, kad kas nors dar blogesnio gali nutikti ir besiguodžiantis, kad jis bent jau yra sveikas, bent jau turi darbą, bent jau gali vaikus išleisti į mokyklą, kad daržovės iš visą laisvalaikį suryjančio sodo yra bent jau ekologiškos. Ir pabaigoje vis dar prideda, kad bent teatrai Lietuvoje pigesni.

Stebiu žiniasklaidą ir į akis krinta kitas kraštutinumas – pernelyg didelis pozityvumas. Atrodo, lyg visi būtų įsteigę naują Self help skyrelį, kuriame spausdina sėkmingų verslininkų, darbščių mamų, išgarsėjusių paprastų žmonių istorijas. Sutinku, kad užtenka niurnėti ir piktintis ir kad reikia džiaugtis savo nišą suradusiais ir iš to išgyventi sugebančiais žmonėmis, bet kaip jaustis tiems, kuriems pasisekė mažiau. Tikrai taip, jie jaučiasi lūzeriais. Ypač, kai išgirsta ekspertų aiškinimus, kad gyvenimas Lietuvoje gerėja ir kad jie patys kalti, kad kažką daro ne taip. Bet juk valstybė susideda ne vien iš verslių žmonių, kažkas turi nudirbti visus tuos mažiau įdomius darbus, kurių algų niekas nekelia. 

Taigi kas atsitiko Lietuvoje per tuos pusantrų metų, kad žmonių gyvenimo kokybė taip smarkiai pablogėjo? Kodėl, įvedus eurą, kainos pakilo du, tris, keturis kartus? Neradau atsakymo į šiuos klausimus jokiame dienraštyje ir jokiame naujienų portale. Ten viso labo – vis rečiau girdimas ekonomistų balsas, kad Lietuvoje gyvenimas pigiausias Europos sąjungoje ir toli gražu ne viskas čia ir pabrango, kad žmonės pradėjo uždirbti daugiau ir nekilnojamojo turto kainos vis dar kyla, o tai įrodo, kad ekonomika auga. Deja, iš mano sutiktų pašnekovų nei vienas nepasigyrė didesne alga ir absoliučiai visi patvirtino smarkiai išaugusias kainas.

Tai kaip čia dabar yra, mieli ekonomistai, kaip jūs beskaičiuotumėte, kaip jūs besiaurintumėte tą būtinų prekių krepšelį, vis tiek pralošiat lygindami su litu. Ir palikite degalus ramybėje, visai ne jūsų čia nuopelnas. Suprantu, kad jūs vis dar galit parduotuvėse atrasti pigių kruopų ir makaronų, dar pridėti gausiai užderėjusias daržoves sezono metu ir akcijinę dešrą – ir gausite daug maž nepabrangusį krepšelį, kurį jus sudaryti paprašė koks prekybos centras. Bet apklauskite anonimiškai to paties centro pardavėjas ar kitus nuo algos iki algos gyvenančius žmones, ir sužinosite tiesą apie kainų ir atlyginimo santykį.

Na gerai, palikime ramybėje prekybos centrus, pereikime per miestą. Pirmas pastebėjimas - kavos puodelis ar alaus bokalas šią vasarą čia kainuoja kaip Berlyne, nepaisant to, kad čia už minimalų valandinį atlygį čia galima nusipirkti tris kapučinus ir dar liks pinigų kruasanui. Ar žinote, kad kavos puodelio savikaina yra pati mažiausia. Vidutiniškai ji siekia kokius 20 centų. O parduodama už du eurus ir daugiau. Manot, baristos atlyginimas padvigubėjo? Ar kavos tiekėjas daugiau uždirba? Tikrai ne. Bet žmonės Vilniaus centre susitaikė ir su tokia kaina. Kai išsižioju garsiai paklausti, kodėl taip pabrango išsinešimui skirta kava, mano draugužė tildo, nes klausimas nepatogus, o uždavinėti nepatogių klausimų mes nelinkę. Ir tikrai, pardavėja meta man, kad aš išsigalvoju ir kava visai nepabrango. Ir dar meta man, kad jei nenoriu, galiu nepirkti. Lyg be jos pasakymo nežinočiau. O juk galėjo atsakyti nuoširdžiai, kaip jaunutė padavėja kitoje kavinėje – nežinau, ne mes kainas nustatome.

Stebiuosi mieste toliau - „In Vino“ atnešta tapas (užkandis) buvo trigubai mažesnė nei Vokietijos sostinėje. Tiesą sakant, čia tuos kelis pagaliukus su prismeigtom datulėm atneštų už dyką prie tiek pat, kiek Lietuvoje, kainuojančio vyno taurės. Kitą vakarą „Baltuose drambliuose“, anksčiau garsėjusiame kaip studentų mėgstama vieta, už keptų bulvyčių porciją vaikui sumokame beveik keturis eurus. Klausiu padavėjos, ar jai neatrodo, kad tai šiek tiek daugoka? O ji man atsako, jog čia ne šiaip šaldytos bulvytės, bet rankom pjaustytos ir keptuvėj keptos. Tai vat, kad rankom, atsakau, jei būtų kojom pjaustytos, gal ir būtų vertos tos kainos, o dabar keptos bulvės Lietuvoj jau prabanga. Kaip ir šaltibarščių porcija Palangoje arba ledų porcija Statoile. Kaip ir kambarys be patogumų kelioms dienoms Nidoje. Kaip ir butas studentui Vilniuje.

Ir vis tiek niekas nesipiktina. Nerengia piketų. Neorganizuoja akcijų. Nemėto papuvusių pomidorų į valdininkų langus. Nešaukia apie atėjusią į jų namus krizę. Neverčia pasiaiškinti tų, kurie padvigubino alaus kainas ir tų, kurie, prieš įvedant eurą, melavo išsijuosdami, kad kainos nesikeis, nors Europos patirtis tvirtino ką kitą. Net ir žiniasklaida po kalafioro skandalo nurimo. Po vasaros sezono sugrįžę eterin vėl leis papudruotiems politikams ir ekonomikos ekspertams visas problemas pašluoti po lova ir tvirtinti, kad tai normali ekonomikos procesų seka, o žmonės patys kalti, kad neuždirba ir kad išvyksta. O žmonės tuo metu jaučiasi lyg blaškomi audringoje jūroje be kapitono ir tinkamos įgulos, bet šypsodamiesi fotografuoja selfius ir tikina vienas kitą, kad viskas ne taip blogai, kad kaip nors išgyvensiantys. Suverš diržą dar kartą, nors jis senai laikosi ant paskutinės skylutės. Ką darysi - tokios laukinio kapitalizmo sąlygos. Išgyventi nevaldomame laive - tavo vieno reikalas. Jei neišgyvensi - tu lūzeris.

Per visas buvimo Lietuvoje savaites taip ir nepastebėjau, kad artėja rinkimai. Nei vieno aiškesnio politiko pasisakymo, nei vienos žinutės, nei vieno pasaulio gelbėjimo plano, nei vieno pažado pagerinti gyvenimus, atpiginti ką nors, apginti silpnesnius, padidinti algas. Nei vieno kvietimo nesitaikstyti su esama situacija. Turbūt kalta vasara, o gal tiesiog niekam tie žmonės ir nerūpi? Anksčiau bent jau apsimesdavo, kad yra priešingai, o dabar ir politikai turbūt pradėjo skaičiuoti pinigus. Turbūt ir jų kyšių ar Europinės paramos "otkatų" upeliai išseko ir jie, gyvendami tik iš algos, nebeišgali pasamdyti konsultantų? Gal tikrai metas pradėti kalbėti apie krizę Lietuvoj?

Apie lietuviškas kainas, kultūrą ir uogas

Vėl jaukinuosi Berlyną. Vėl bandau atrasti save jame. Šiandien vėl užsėdau ant dviračio ir pasukau savo mėgstamu maršrutu. Po mėnesio pertraukos prisėdau savo mėgstamoje kavinėje, pasiėmiau kapučino puodelį, perverčiau laikraščius ir karščiausias šios dienos naujienas – kas bus su graikais ir likusia Europa, karščio pasekmės, perpildytas seniausias Berlyno Wannsee pliažas, anšlaginiai šlagerių karalienės Helenės Fischer koncertai stadione, Tierparko šešiasdešimtas gimtadienis ir šaltu vandeniu gaivinamos baltosios meškos, karališkosios krikštynos Londone, pasiruošimas Berlyno mados savaitei. Sudomino straipsnis apie pianinų meistrą, apleistose dirbtuvėse Wedingo rajone organizuojantį nerealius klasikinės muzikos koncertus. Reiks būtinai pasidomėti programa ir bilietų kainomis. Prie gretimo stalelio sėdintys vyrukai su barzdomis braižo kažką ant servetėlių, pagyvenęs vyras su skrybėle skaito knygą, menkai drabužiais prisidengusios merginos geria limonadą ir kvatoja, groja melancholiškas soul, šviečia saulė, pučia vėjukas, į taktą linguoja padavėja, pro šalį pralekia dviratininkai – pasaulis čia visiškai toks pat, koks ir buvo prieš mėnesį. Jokių grūsčių, jokio streso, nedraugiškumo, jokių bauginančių antraščių ir jokios grėsmės nuojautos. Net graikų problemos neatrodo labai didelės. Visi pasitiki, kad ponia Angela kaip nors jas išspręs ir jiems tikrai nėra reikalo sukti galvos. Tik Berlyne įsipatoginę graikai nerimauja, kad neįvestų jiems apribojimų ir nelieptų važiuoti namo, kur nėra nei darbo, nei pinigų.

Būdama Lietuvoje pasiilgau tos berlynietiškos ramybės, kai niekas netrukdo tau būti pačiam su savimi. Net nežinau kodėl, bet atrodo, kad Lietuvoje laikas greičiau bėga. Gal dėl to per tas nuostabias dvi atostogų savaites gimtinėje gerokai pavargau. Suprantama, nes Lietuvoje visada būnu priversta aktyviai dalyvauti savo gyvenime, susitikinėti su žmonėmis, bendrauti su visais išsiilgtais draugais, giminėms parodyti kaip paaugo mano vaikas, tvarkyti susikaupusius reikalus, aplėkti knygynus ir išsiilgtus renginius. Berlyne aš galiu daugiau stebėti gyvenimą, išlikdama nematoma. Manau, kad tai, jog niekas nieko iš tavęs nenori, nesitiki, neskambina, neprašo, kai tu neapsuptas įsipareigojimų susitikti, užsukti, užnešti, persiųsti, kai tu žinai, kad pakeliui nesutiksi pažįstamų, todėl gali rengtis kaip nori, sėstis kur nori, valgyti nepopuliariose užkandinėse, kurias Lietuvoje jau vadintumėme skylėmis (jei tos skylės gamintų tikrus skanius burgerius po tris eurus, gal taptų nauju mados klyksmu), gurkšnoti alų iš buteliuko žingsniuojant gatve ir išsitraukti savo Maką kavinėje nesulaukiant pašaipių žvilgsnių, priskiriančių tave pižonų padermei, ir yra tikroji asmeninė laisvė. Bet be perteklinio bendravimo niekada nesuprasi kaip gera būti vienam.

Pusiaukelė iki bokšto

Lietuva šį kartą nustebino kainomis ir kultūrinių renginių gausa. Galiu drąsiai tvirtinti, kad Vilniaus kavinėje įsivyravo berlynietiškos kainos – už kapučino puodelį ir čia, ir ten turiu mokėti apie du eurus, už mažą alaus bokalą – du, už didelį – visus tris eurus. Rašytojų sąjungos kavinėje klausydama poezijos skaitymų peržvelgiau meniu ir nustebau, kad longdrinkai ir kokteiliai kainuoja tiek pat kiek čia – šešis – aštuonis eurus. Vienintelis dalykas šiek tiek pigiau – dienos pietūs, bet patiekalai iš normalaus meniu kainomis dažnai lenkia berlynietiškas. Kainos stebino ir parduotuvėje – esu įpratus už pieną, sviestą, sūrį, dešrą, ledus, atvežtinius vaisius mokėti kur kas mažiau. Jau nekalbant apie vokiškus saldainius, sūrius ir vyną – šie Lietuvoj kainuoja net dvigubai brangiau. Trejų devynerių butelys prekybos centruose kainuoja tiek, kiek pas mus toks pat kiekis Jagermeister'io. Tačiau džiugu, kad nepaisant kainų, dauguma stalelių centre net ir ne tokį šiltą vasaros vakarą buvo užsėsti linksmų ir nerūpestingų žmonių. Atrodo, į kainas čia niekas nežiūri ir nesuka dėl jų galvos. Gal tikrai Lietuvoje ir uždarbiai adekvačiai padidėjo? O studentai, močiutės ir daugiavaikės šeimos tiesiog nesėdi kavinėse ir nebado akių. Nebuvau iki pajūrio nuvažiavusi, tačiau sakė, kad ten kainos dar didesnės. Ar tikrai už kavą ir alų trečdaliu daugiau prašantis užeigos savininkas padidino algą barmenui ar baristai?

Pasivaikščiojimas po senamiestį

Kodėl virkauju čia, juk ta kavos puodelio kaina Lietuvoje jokios įtakos mano egzistencijai nedaro. Ogi todėl, kad galvoju apie dar neprasimušusius ar komercinio meno kryptimi nenusukusius menininkus, kuriems pasėdėti kavinėje – kūrybos grandinės dalis, būtinybė, idėjų gaudyklė ir minčių tupykla. Ką daryti jiems, kai net ŠMC kavinėje šiemet kava kainuoja trečdaliu brangiau.. o gal, kaip kokiam Paryžiuje, menininkų kavinės turi savo ypatinguosius svečius, kurie visada užsukę gauna kavos puodelį dykai ir leidžia savo vardą naudoti kavinės aurai sukurti? Juk kavos puodelio savikaina – tiesiog centai. Eiles į dailią užrašų knygelę rašantis poetas ar eskizus braižantis grafikas tikrai jų vertas. Jei kas sužinosite apie tokią kavinę Lietuvoje, būtinai man praneškite. Kai kitą kartą būsiu Lietuvoje, padovanosiu savininkui savo knygą ir aprašysiu jį spaudoje ar bent jau veidaknygėje, kad šis pavyzdys užkrėstų kitus ir taptų gražia lietuviška mada.

Poetų skaitymai Kultūros nakty

Užteks apie kainas, pakalbėkim apie kultūrą. Man besant Vilniuje, vyko “Kultūros naktis”, kuri iš nedrąsių ir nevėkšliškų pirmųjų žingsnių užaugo iki nuostabaus įvairiapusiško ir šauniai suorganizuoto renginio. Renginių gausybe “Kultūros naktis” gali konkuruoti su didžiausiais Europoje vykstančia
is festivaliais. Geri atlikėjai, kokybiškas garsas, didelės scenos, sklandžiai suorganizuotas objektų lankymas, puiki vaikų erdvė Bernardinų sode, pritaikytas transportas – viskas paliko didžiulį teigiamą įspūdį. Vaikštinėjom su vaiku beveik iki vidurnakčio ir visur klausėmės koncertų, poezijos, žiūrėjom parodas, šviečiančias instaliacijas, mačiau taikias minias žmonių ir supratau kaip reikia sostinei tokių vasariškų kultūros renginių, kurie mieste sukuria tikrą šventę.

Supynės virš lietuviškų laukų

Dar daug kas patiko Lietuvoje, visko ir neišvardinsiu – dainuojantis fontanas Bernardinų sode, Gedimino kalnas, į kurį pagaliau užlipom su vaiku, vakariniai pasivaikščiojimai po Vilniaus senamiestį, maži šviežūs agurkėliai turgelyje, braškės iš uošvienės sodo, maloni manikiūrininkė, su kuria niekaip negalėjom atsisveikinti, tokie pat skanūs kibinai senojoje Trakų kibininėje, nesutemstančios Joninių naktys, kaip visada į šiltą savo glėbį priimanti sodyba su senomis knygomis, papuvusia veranda, žydinčiais lubinais, kukuojančia gegute ir raudonuojančiomis žemuogėmis. Tikrai, net ir dabar užsimerkusi matau save įkritusią į žemuogių pievelę, renkančia tuos mažus raudonus gamtos karoliukus į rusiškam paveldui priklausančią, liaudyje "granionaja" vadinamą stiklinę, uodžiančią jų kvapą ir leidžiančią vienai kitai uogai lėtai ištirpti ant liežuvio. O paskui likusias patrinti su cukrumi, pritrupinti juodos duonos ir užpilti kaimišku pienu paruošiant Mutinį - patiekalą, be kurio neįsivaizduojama buvo mano vaikystė.

Belaukiant trumpiausios metų nakties

 Laisvosios bangos eteryje Daiva Tamošiūnaitė prieš dvi savaites paklausė ar nenuobodu man Berlyne be aktyvios veiklos. Ir tada susimąsčiau, kad pusę savo gyvenimo praleidau taip aktyviai, kad kitiems turbūt užtektų visam. O dabar labai gera tuos įspūdžius atrajoti ir vėl iš naujo virškinti. Gal net smagiau, nei dalyvauti. Ir dabar, kai atrajoju savo įspūdžius apie Lietuvą, ji man atrodo tikresnė, nei tuo metu, kai ten viešėjau.