Apie Praną, Kauną ir Paryžių

Manoji pažintis su Pranu buvo labai keista, neplanuota ir, sakyčiau, likimo nulemta.

Prieš trejus metus atvažiavau į Kauną pristatyti savo knygos "Kelyje". Važiavau ankstesniuoju autobusu tiesiai iš Panevėžio, nusiteikusi skirti itin retai aplankomam Kaunui šiek tiek daugiau laiko ir dėmesio, nei reikalavo reikiamos bibliotekos suradimas. Jei tik leidžia aplinkybės, keliaudama mėgstu visada palikti laiko atsitiktinumams, betiksliam klaidžiojimui po miestą, kai atsiveri visoms jo vibracijoms ir stengiesi išgirsti, ką jis tau nori pasakyti. Planuodami keliones pusvalandžių tikslumu mes elgiamės kaip prasti pašnekovai, kurie, susitikę su įdomiu žmogumi, apsiriboja paviršutinišku pokalbiu, nusifotografuoja kartu ir tik išsiskyrę supranta, kad visiškai nieko naujo nesužinojo, nes tiesiog neturėjo laiko jo išklausyti. Aš nuoširdžiai nežinojau, ką veiksiu tas penkias laisvas valandas Kaune. Ruošiausi pasivaikščioti Laisvės alėja ir, jei nieko įdomaus pakeliui nepasitaikys, tiesiog sėdėti kokioje nors kavinukėje prie lango ir žiūrėti į praeivius. 

Bet ilgai laukti nereikti. Vos įėjus į alėją, pasitaikė kadaise Berlyne gyvenusio kolekcionieriaus Mykolo Žilinsko paveikslų galerija. Kaip senai čia buvau, pagalvojau ir užsukau pasidairyti, neapsisprendusi, ar tikrai noriu skirti brangų laiką paveikslams, o ne žmonėms. Ateikit, šiandien nemokamas parodų lankymas, pakvietė jauna mergina ir aš pasidaviau srovei ir priėmiau tai kaip ženklą. Kartais, kai pasileidi eiti, gyvenimas pats sudėlioja kelio ženklus, tereikia jais pasitikėti. Pirmajame ir antrajame aukštuose paskutinę savaitę dar vyko retrospektyvinė Prancūzijoje gyvenančio dailininko Prano Gailiaus paroda. Pavardė girdėta, plakatas originalus, bet turiu prisipažinti, kad nieko daugiau apie šį lietuvių menininką nežinojau. Ėjau iš vienos salės į kitą, žiūrėjau paveikslus, skaičiau keistus pavadinimus, originalias jo mintis ir biografijos faktus ir kiekvieną minutę vis daugiau ir daugiau stebėjausi, kaip aš iki šiol galėjau būti neatradusi tokio dailininko, kurio potėpiai, spalvos, mintys, kalbėjimo maniera buvo tokia artima ir suprantama. Toje parodoje pirmą kartą po paveikslais perskaičiau jo sugalvotą žodį sielrankšluoščiai ir net prisėdau pagalvoti, kiek daug jėgos jame slypi. Kiek lietuvybės, jautrumo, kiek atpažįstamų spalvų ir raštų šio ciklo paveiksluose, bet taip pat kiek interpretacijų, kiek paryžietiškos laisvės ir ekspresijos. Nepastebėjau kaip prabėgo valandos ir niekam kitam nebeliko laiko, bet buvau dėkinga Kaunui, kad supažindino mane su Pranu. Skubėdama į renginį tik ir galvojau, kad grįžusi būtinai pasidomėsiu plačiau jo gyvenimu ir kūryba. Jaučiausi, tiesą sakant, net šiek tiek įsimylėjusi jį ir norėjau kiek galima daugiau sužinoti. 

Dabar turbūt pagalvosite, kad seku pasakas, bet galiu prisiekti, kad nieko neišgalvojau – po jaukaus renginio bibliotekoje prie manęs priėjo Jolita Linkevičiūtė ir pasakė norinti susipažinti ir kolegiškai pasitarti apie leidybos užkulisius.

Apie ką tavo knyga, klausiau, kai mes žingsniavome menkai apšviestomis, į žiemos miegą panirosiomis Kauno gatvėmis. 

Apie tokį dailininką Praną Gailių, gal girdėjus apie jį, atsakė ji ir nesuprato, kodėl pažvelgiau į ją lyg į norus pildančią fėją. 

Tą Praną, kurio paroda dabar veikia Kaune, perklausiau, lyg netikėdama. 

Taip, tą patį. Tu žinai jį? 

Šiandien sužinojau. Ir net įsimylėti spėjau, nusijuokiau. 

Kad tu žinotum, kaip aš jį įsimylėjau, kai buvau susitikusi Paryžiuje, juokėsi ji. 

Aš ėjau pasišokinėdama, negalėdama patikėti tos dienos magija ir taip keistai į mano gyvenimą įsiveržusiu Pranu. Po savaitės aš jau skaičiau knygos rankraštį ir, tiesą sakant, net pradėjau pavydėti autorei tų šešių dienų Paryžiuje kartu su šiuo be galo jautriu, įdomiu, spalvotu dailininku, pasišovusiu atverti duris į savo kūrybos dirbtuves. 

Šią vasarą rankose jau laikiau knygą su nuotraukomis ir kraipiau galvą sužinojusi, kad ji išleista tik kelių šimtų egzempliorių tiražu. Tokias knygas turi skaityti menotyrininkai, meno studentai, žurnalistai ir visi menu bei išeivijos personalijomis besidomintys žmonės, o jų tikrai yra daugiau nei keli šimtai, tuomet piktinausi dėl tokios mažos knygos sklaidos. O paskui pagalvojau, na ir gerai, ji bus tikra bibliografinė retenybė ir dėl to tik dar vertingesnė. 

 “Paryžiaus sielrankšluosčiai” nėra romanas, nors kai kurie dalykai ir išgalvoti. Tai nėra ir Prano biografija, nors pagrindiniai jo gyvenimo faktai trumpai apžvelgiami, bet tik siekiant papildyti ir šiek tiek paaiškinti dailininko kūrybą. Tai savojo kelio paieškų, tai pokalbių su Mokytoju knyga. Jolita ryžtasi avantiūrai ir, paskambinusi dailininkui, įsiprašo pas jį į svečius. Paskui susigėsta, suabejoja savimi, bet jau nebėra kur dingti. Ji atvyksta į jo studiją Paryžiuje, jiedu kalbasi, ji stebi, ji klauso, ji gaudo mažiausius šešėlius ir balso pustonius, jie vaikšto po Paryžių, geria kavą, sėdi ant suolelio vietiniame parke ir vėl kalbasi, jis piešia ir pasakoja, kaip mato pasaulį, kaip galima pagauti jį už uodegos ir patupdyti drobėje, o Jolita klausosi ir užsirašinėja. Jie kalbasi apie Paryžių ir apie tapybą, apie Greimą ir lietuvybę, o tuo pačiu pasako tiek daug apie gyvenimą, kad nejučia imu užsirašinėti kai kurias mintis į sąsiuvinuką. Nes jis kalba atvirai ir apie giluminius dalykus, jis įsileidžia ne tik į savo atelje, bet ir į širdį, iš kur auga visi jo sumanymai, kur vis dar gyvena dalis Lietuvos, dalis Prancūzijos ir dalis pasaulio. 

Skaitau ir galvoju, kad Prano mintys uždega liepsną viduje ir skatina kurti labiau nei kūrybiškumą ugdančios mokomosios knygos. Savotiškai gaila, kad Lietuvoje jam skiriama tiek nedaug dėmesio. Gaila,  kad ir jis pats tai jautė. Todėl ši knyga yra lyg jo antkapis, duoklė už visą nemylėjimo laiką, atminimo medalis, retrospektyvinis žvilgsnis. “Tai knyga apie žmogaus drąsą, atkaklumą, pasirinkimą, Pašaukimą ir Įkvėpimą. Apie meną kaip Meilę, nes menas toks ir yra. Apie Paryžių, kuriame ir susitinkama su savimi visam gyvenimui.” Taip rašoma knygos anotacijoje. 

Užvertusi paskutinį puslapį, suprantu suradusi mokytoją. Dabar, kai pasaulis sukasi nepaaiškinamu ritmu ir jame tiek daug tuštybės ir spalvotų saldainių popierėlių, kai vakarai ilgi, o mintys klampios, labai smagu nugrimzti į tokią knygą su anų laikų Paryžiumi, susitikti žiūrovams nepataikaujantį menininką ir iš jo išmokti prisiliesti prie savųjų giluminių klodų. Dedu ją prie geriausiųjų šių metų knygų. ir jums rekomenduoju.