Šiek tiek apie sienas

 

Marcus Haas piešinys ant namo, kur ėjo siena

Dar pamenu tuos laikus, kai stovėjo sienos. Berlyne pirmą kartą apsilankiau, kai žymioji betoninė trijų su puse metro aukščio siena dar stovėjo, ją saugojo ginkluoti kareiviai, o mus perspėjo, kad jokiu būdu nebandytume artintis ir jos fotografuoti. Tada dar nei mes, nei ją saugoję kareiviai nežinojom, kad vos po mėnesio ji grius ir pasaulis negrįžtamai pasikeis. Kai grįžau į Berlyną po metų, ji jau buvo sutrūkinėjusi ir kiekvienas, kas netingėjo, galėjo ją daužyti, taip išliedamas neapykantą sienoms ir net pasiimti gabalėlį kaip suvenyrą, nes sienos visiems laikams dings ir mes patys jas norėsim kuo greičiau pamiršti.

Pamenu, kaip drebėdavome važiuodami į Vokietiją ar Austriją, kol dar nebuvome ES. Kaskart tiesiant dokumentus bijodavome, kad esame trečiarūšiai ir mūsų dėl kažkokių priežasčių neįsileis. Bet laikai keitėsi, mes tapome lygiateisiais Europos nariais ir visos sienos dingo. Mūsų vaikai jau užaugo be jų.

Jau gyvenome Berlyne, kai buvo minimos 25-osios sienos griuvimo metinės. Kelias dienas prieš didžiąją šventę buvo pastatyta šviesos instaliacija – 15 km ilgio ruože, ten, kur kadaise miestą skyrė siena, dabar ėjo linija iš 8000 heliu pripildytų šviečiančių baltų balionų. Miestas atrodė šventiškai, simbolinę sieną rodė visos televizijos, o tą lemtingąją lapkričio 9 -ąją vyko kažkas panašaus į Baltijos kelią. Žmonės buvo kviečiami rinktis skirtingose vietose prie sienos, dažnas ėjo ten, kur ir buvo tą istorinę naktį. Aš išlipau iš traukinio Potsdamo aikštės stotyje, galėjau paeiti tik šimtą metrų link parko, paskui žmonių buvo tiek daug, kad brautis į priekį jau buvo nemandagu. Septintą ar aštuntą vakaro užgrojo Bethoveno devintąją ir akimirkos didingumo jaudulys pagavo ne vieną. Minia nuščiuvusi laukė, net pati nežinodama ko, žmonės stovėjo susikaupę su savo prisiminimais. Ir tada, dar po kelių minučių, vis dar grojant muzikai,  šviečiantys balionai vienas paskui kitą pasileido nuo juos laikiusių strypų ir ėmė kilti į orą, atėjusi banga nuvilnijo tolyn ir siena, tikra to žodžio prasme, išlėkė į orą. Žmonės plojo, lydėdami balionus akimis, kol jie susiliejo su žvaigždėmis, jie šovė šampanus, užgulė švilpukus, glebėsčiavosi ir pylė nepažįstamiesiems į taures visai kaip tą naktį 1989 aisiais. Nebebuvo rytų ir vakarų, niekas nebeieškojo vidinių priešų, visi džiaugėsi taip, kaip mes džiaugėmės prisiminę savo laisvės kovas. Kas vieną kartą matė griūnant sieną, niekuomet to nepamirš.

O prasidėjo viskas nežymiai, net didžiausi skeptikai net neįtarė, kad būtų galima visiškai padalinti miestą, perpjauti jį kaip kumpį aštriu peiliu, kaip Marcus Haas piešinyje Bernauer štrasėje, buvusioje sienos mirties juostoje. Berlynas tuomet buvo toks keistas miestas, kuriame galėjai sutikti keturių skirtingų armijų kareivius ir klausytis vienos iš daugelio radijo stočių, skaityti keliomis kalbomis leidžiamus laikraščius ir matyti skirtingomis kalbomis užrašytas iškabas, čia visada būdavo laiko alui ir šokiams, čia visi suprato gyvenimo trapumą ir skubėjo juo mėgautis. Rusų kontroliuojama pusė tapo Rytų Vokietijos sostine, nuo pilkumos jų gyventojai kartais atbėgdavo į vakarus, kur lempučių daugiau, muzika garsesnė, žmonės linksmesni, parduotuvės pilnesnės. Bet vieną rytą tai baigėsi. Miestą per pusę padalino spygliuota viela. Didžioji dalis gyventojų manė, čia tik laikinai, čia turbūt taip reikia, valdžia juk žino ką daro, po dienos kitos turbūt visa tai nuims. Kiti iškart suprato, kad tai nieko gero nežada ir miesto sumaištyje bandė žūt būt patekti anapus. Tas laikinai truko 29 metus, pabėgti iš jo buvo praktiškai nebeįmanoma.

Sakoma, kad istorija mėgsta kartotis. Sakoma, kad jaunoji karta visada mėgsta neigti tėvų ir senelių istoriją. Nesąmonė, niekas dabar tokio betoninio monstro nebestatys, sakiau ir aš. Nesąmonė, niekas dabar nebeatskirs vaikų nuo tėvų, brolių nuo seserų, niekas nebeišskirs geriausių draugių ar mylimųjų, niekas neskirstys žmonių pagal rasę, tautybę, pažiūras, nes pasaulis juk pasimokė iš savo klaidų.

Gal pasimokė, o gal ir ne. Jau pusę metų stebiu žmones tiek Lietuvoje, tiek Vokietijoje, klausausi jų pokalbių, skaitau jų komentarus, vesdama ekskursijas išklausau atvykusių nuomones ir matau kaip nematoma ranka tiek čia, tiek ten vėl renčia sienas, kuri vėl atskiria brolius, sutuoktinius, draugus, kaimynus, vaikus nuo tėvų. Dabar sienos modernios, permatomos, ne kiekvienam gal ir įžiūrimos. Prasidėjo viskas turbūt socialiniuose tinkluose, paskui nedidelės sienos atsirado darbovietėse, vėliau plyta po plytos kilo tarp draugų, šeimose, kol galiausiai sienos tvirtinamos įstatymais nuolat žiūrint, kad pro landas nepralįstų jokie pabėgėliai, apie jas nuolat pranešinėja uolūs žurnalistai, ragindami žmones dar paieškoti, ar tikrai jų aplinkoj nebeliko priešų ir galimybių pastatyti dar sienų.

Vakar, Berlyno sienos griuvimo metinių dieną, Hamburgas pranešė, kad prieš rotušę pradėtame statyti viename gražiausių šiaurės Europoje kalėdiniame miestelyje atsidurs neperlipama Tvora. Vienoje pusėje bus leidžiama linksmintis tiems, kas turi leidimus, ten liesis karštas vynas, sklandys kepamų dešrelių, troškinamų kopūstų kvapai, skambės giesmės. Kitoje pusėje būriuosis visi kiti – ten nebus maisto ir gėrimų, tik dalis prekeivių ir galbūt viena kita karuselė, o mamos bandys vaikams atsakyti, kodėl jiems negalima anapus. Panašiai, kaip kadaise prie Berlyno sienos. Įdomu, ar bus išrikiuoti kareiviai prie jos, ar žmonės Advento metu dar kalbėsis su atskirtaisiais, ar juos tikrai apims kalėdinė nuotaika žinant, kad už sienos jų tautiečiai, bendradarbiai, kaimynai, buvę draugai, šeimos nariai? Ar tikrai bus linksma net turint tuos laikinus leidimus į laikiną užsimiršimą? Ar neapims baimė, kad kai valdžia išmoksta statyti sienas, dėl mažos smulkmenos ir jie patys gali greitai atsidurti anapus? Jei kas būtų apie tokias Kalėdas pasakojęs prieš metus, nebūčiau patikėjusi, sakyčiau - puikus siužetas apsakymui arba kokiai nors pjesei. Net prieš mėnesį būčiau tvirtinus, kad sienos Vokietijoje nebekils, tai nebeįmanoma.

Sienos kartais būna netgi labai reikalingos – kad neatsitrenktum, kad neiškristum, kad nesusižeistum. Kad apsaugotum save ir kitus. Kad turėtum užuovėją ir kad jaustumeisi saugus. Kad apgintum savo šeimą, savo kaimą, savo šalį. Tokia yra išorinių sienų prasmė. Nežinau, kas laukia valstybės, kuri, užuot žiūrėjus išorinių sienų, visus resursus skiria vidinių statymui. Pikti ir kariauti su artimaisiais pavargę žmonės paskui gali nebeiti ginti tų sienų, kurios gyvybiškai reikalingos jų vaikams apsaugoti.