Šiek tiek apie sienas

 

Marcus Haas piešinys ant namo, kur ėjo siena

Dar pamenu tuos laikus, kai stovėjo sienos. Berlyne pirmą kartą apsilankiau, kai žymioji betoninė trijų su puse metro aukščio siena dar stovėjo, ją saugojo ginkluoti kareiviai, o mus perspėjo, kad jokiu būdu nebandytume artintis ir jos fotografuoti. Tada dar nei mes, nei ją saugoję kareiviai nežinojom, kad vos po mėnesio ji grius ir pasaulis negrįžtamai pasikeis. Kai grįžau į Berlyną po metų, ji jau buvo sutrūkinėjusi ir kiekvienas, kas netingėjo, galėjo ją daužyti, taip išliedamas neapykantą sienoms ir net pasiimti gabalėlį kaip suvenyrą, nes sienos visiems laikams dings ir mes patys jas norėsim kuo greičiau pamiršti.

Pamenu, kaip drebėdavome važiuodami į Vokietiją ar Austriją, kol dar nebuvome ES. Kaskart tiesiant dokumentus bijodavome, kad esame trečiarūšiai ir mūsų dėl kažkokių priežasčių neįsileis. Bet laikai keitėsi, mes tapome lygiateisiais Europos nariais ir visos sienos dingo. Mūsų vaikai jau užaugo be jų.

Jau gyvenome Berlyne, kai buvo minimos 25-osios sienos griuvimo metinės. Kelias dienas prieš didžiąją šventę buvo pastatyta šviesos instaliacija – 15 km ilgio ruože, ten, kur kadaise miestą skyrė siena, dabar ėjo linija iš 8000 heliu pripildytų šviečiančių baltų balionų. Miestas atrodė šventiškai, simbolinę sieną rodė visos televizijos, o tą lemtingąją lapkričio 9 -ąją vyko kažkas panašaus į Baltijos kelią. Žmonės buvo kviečiami rinktis skirtingose vietose prie sienos, dažnas ėjo ten, kur ir buvo tą istorinę naktį. Aš išlipau iš traukinio Potsdamo aikštės stotyje, galėjau paeiti tik šimtą metrų link parko, paskui žmonių buvo tiek daug, kad brautis į priekį jau buvo nemandagu. Septintą ar aštuntą vakaro užgrojo Bethoveno devintąją ir akimirkos didingumo jaudulys pagavo ne vieną. Minia nuščiuvusi laukė, net pati nežinodama ko, žmonės stovėjo susikaupę su savo prisiminimais. Ir tada, dar po kelių minučių, vis dar grojant muzikai,  šviečiantys balionai vienas paskui kitą pasileido nuo juos laikiusių strypų ir ėmė kilti į orą, atėjusi banga nuvilnijo tolyn ir siena, tikra to žodžio prasme, išlėkė į orą. Žmonės plojo, lydėdami balionus akimis, kol jie susiliejo su žvaigždėmis, jie šovė šampanus, užgulė švilpukus, glebėsčiavosi ir pylė nepažįstamiesiems į taures visai kaip tą naktį 1989 aisiais. Nebebuvo rytų ir vakarų, niekas nebeieškojo vidinių priešų, visi džiaugėsi taip, kaip mes džiaugėmės prisiminę savo laisvės kovas. Kas vieną kartą matė griūnant sieną, niekuomet to nepamirš.

O prasidėjo viskas nežymiai, net didžiausi skeptikai net neįtarė, kad būtų galima visiškai padalinti miestą, perpjauti jį kaip kumpį aštriu peiliu, kaip Marcus Haas piešinyje Bernauer štrasėje, buvusioje sienos mirties juostoje. Berlynas tuomet buvo toks keistas miestas, kuriame galėjai sutikti keturių skirtingų armijų kareivius ir klausytis vienos iš daugelio radijo stočių, skaityti keliomis kalbomis leidžiamus laikraščius ir matyti skirtingomis kalbomis užrašytas iškabas, čia visada būdavo laiko alui ir šokiams, čia visi suprato gyvenimo trapumą ir skubėjo juo mėgautis. Rusų kontroliuojama pusė tapo Rytų Vokietijos sostine, nuo pilkumos jų gyventojai kartais atbėgdavo į vakarus, kur lempučių daugiau, muzika garsesnė, žmonės linksmesni, parduotuvės pilnesnės. Bet vieną rytą tai baigėsi. Miestą per pusę padalino spygliuota viela. Didžioji dalis gyventojų manė, čia tik laikinai, čia turbūt taip reikia, valdžia juk žino ką daro, po dienos kitos turbūt visa tai nuims. Kiti iškart suprato, kad tai nieko gero nežada ir miesto sumaištyje bandė žūt būt patekti anapus. Tas laikinai truko 29 metus, pabėgti iš jo buvo praktiškai nebeįmanoma.

Sakoma, kad istorija mėgsta kartotis. Sakoma, kad jaunoji karta visada mėgsta neigti tėvų ir senelių istoriją. Nesąmonė, niekas dabar tokio betoninio monstro nebestatys, sakiau ir aš. Nesąmonė, niekas dabar nebeatskirs vaikų nuo tėvų, brolių nuo seserų, niekas nebeišskirs geriausių draugių ar mylimųjų, niekas neskirstys žmonių pagal rasę, tautybę, pažiūras, nes pasaulis juk pasimokė iš savo klaidų.

Gal pasimokė, o gal ir ne. Jau pusę metų stebiu žmones tiek Lietuvoje, tiek Vokietijoje, klausausi jų pokalbių, skaitau jų komentarus, vesdama ekskursijas išklausau atvykusių nuomones ir matau kaip nematoma ranka tiek čia, tiek ten vėl renčia sienas, kuri vėl atskiria brolius, sutuoktinius, draugus, kaimynus, vaikus nuo tėvų. Dabar sienos modernios, permatomos, ne kiekvienam gal ir įžiūrimos. Prasidėjo viskas turbūt socialiniuose tinkluose, paskui nedidelės sienos atsirado darbovietėse, vėliau plyta po plytos kilo tarp draugų, šeimose, kol galiausiai sienos tvirtinamos įstatymais nuolat žiūrint, kad pro landas nepralįstų jokie pabėgėliai, apie jas nuolat pranešinėja uolūs žurnalistai, ragindami žmones dar paieškoti, ar tikrai jų aplinkoj nebeliko priešų ir galimybių pastatyti dar sienų.

Vakar, Berlyno sienos griuvimo metinių dieną, Hamburgas pranešė, kad prieš rotušę pradėtame statyti viename gražiausių šiaurės Europoje kalėdiniame miestelyje atsidurs neperlipama Tvora. Vienoje pusėje bus leidžiama linksmintis tiems, kas turi leidimus, ten liesis karštas vynas, sklandys kepamų dešrelių, troškinamų kopūstų kvapai, skambės giesmės. Kitoje pusėje būriuosis visi kiti – ten nebus maisto ir gėrimų, tik dalis prekeivių ir galbūt viena kita karuselė, o mamos bandys vaikams atsakyti, kodėl jiems negalima anapus. Panašiai, kaip kadaise prie Berlyno sienos. Įdomu, ar bus išrikiuoti kareiviai prie jos, ar žmonės Advento metu dar kalbėsis su atskirtaisiais, ar juos tikrai apims kalėdinė nuotaika žinant, kad už sienos jų tautiečiai, bendradarbiai, kaimynai, buvę draugai, šeimos nariai? Ar tikrai bus linksma net turint tuos laikinus leidimus į laikiną užsimiršimą? Ar neapims baimė, kad kai valdžia išmoksta statyti sienas, dėl mažos smulkmenos ir jie patys gali greitai atsidurti anapus? Jei kas būtų apie tokias Kalėdas pasakojęs prieš metus, nebūčiau patikėjusi, sakyčiau - puikus siužetas apsakymui arba kokiai nors pjesei. Net prieš mėnesį būčiau tvirtinus, kad sienos Vokietijoje nebekils, tai nebeįmanoma.

Sienos kartais būna netgi labai reikalingos – kad neatsitrenktum, kad neiškristum, kad nesusižeistum. Kad apsaugotum save ir kitus. Kad turėtum užuovėją ir kad jaustumeisi saugus. Kad apgintum savo šeimą, savo kaimą, savo šalį. Tokia yra išorinių sienų prasmė. Nežinau, kas laukia valstybės, kuri, užuot žiūrėjus išorinių sienų, visus resursus skiria vidinių statymui. Pikti ir kariauti su artimaisiais pavargę žmonės paskui gali nebeiti ginti tų sienų, kurios gyvybiškai reikalingos jų vaikams apsaugoti.

Berlyno siena – socializmo bejėgystės įrodymas

 
Prieš 60 metų rugpjūčio 13 turėjo būti tiesiog dar vienas karštas, tingus vasaros sekmadienis, visiškai įprastas vėlai prabundančiam Belynui. Gyventojai, nepaisant keisto miesto padalinimo į keturis sektorius, nepaisant kariškių skirtingomis uniformomis, nepaisant laikraščiuose pasirodančių bauginančių antraščių ar kaistančios situacijos pasaulyje, gyveno savo gyvenimą. Taip, Vokietija buvo padalinta neįveikiama siena, taip, žmonės alubariuose pasakojo, kad pabėgėlių srautas iš rytų kasdien didėja ir plūsta į vakarų Berlyną, taip, tas nuolatinis dokumentų rodymas pereinant iš vieno sektoriaus į kitą vargino, bet miestas funkcionavo įprastai.

Kad gyventum Berlyne, visais laikais turėjai būti šiek tiek išprotėjęs, pasiruošęs bet kam, įpratęs nekreipti dėmesio į ekscentrikus, atlaidus kitų pasirinkimams ir nesirūpinantis kitaip manančiais. Čia visada buvo vietos pasaulio kvailystėms. Ech, kas ištvėrė Berlyno bombardavimus, užplūdusius išvaduotojus, blokadą, miesto atstatymą, tiems jau niekas nebebaisu. Juk baisiau nei karas būti nebegali, sakė berlyniečiai keldami bokalus alaus soduose. Ir tik vienas kitas buvo sunerimęs kaistančia situacija pasaulyje, kurią vienas kitas apžvalgininkas laikraščiuose ėmė vadinti šaltuoju karu. Ne, tai ne karas, tai tik apsižodžiavimai, sakė jie.

Žmonės suprato, kad gyvena keisčiausiame pasaulio mieste. Berlynas jau penkiolika metų buvo padalintas į rytų ir vakarų sektorius, pastarasis dar buvo padalintas į amerikiečių, britų, prancūzų zonas, visur skirtingos prekės, iškabos, laikraščiai, radijo stotys, skirtingas uniformas vilkintys kariškiai, užrašai skirtingomis kalbomis. Bet dėl to buvo tik dar įdomiau čia gyventi. Juk kada užsimanęs galėjai eiti į kitą miesto galą ar praleisti vakarą su kitoje pusėje gyvenančiais draugais ar giminėmis. Galėjai gyventi rytuose ir dirbti vakaruose, gauti didesnį atlyginimą, o grįžus nusipirkti pigesnių produktų, galėjai kiek panorėjęs eiti linksmintis į pašėlusius vakariečių naktinius klubus ar tik į kirpyklą, siuvyklą ar bažnyčią kitapus gatvės. Daugelis berlyniečių buvo girdėję apie vidinę Vokietijos sieną, bet džiaugėsi, kad jų mieste taip niekada nenutiks. Juk taip lengvai nepadalinsi miesto širdies, nenukirpsi transporto arterijų.

Tačiau vis dažniau draugai, kaimynai ar tiesiog atsitiktiniai žmonės alubariuose pasakodavo istorijas apie žmones, kurie atvyksta į Berlyną tik tam, kad pereitų sieną ir pasiprašytų prieglobsčio. Jų skaičius didėjo, amerikonai kažką pradėjo sakyti rusams, tie rėžė atgal, gausybė skambių ir piktų frazių, bet politika teka savo ruožtu, o miesto gyvenimas – savo. Jei kas nori bėgti, lai bėga, o jiems ir tokiame mieste gera gyventi.

Rugpjūčio dvyliktosios vakare Katarina su vyru ir kelių mėnesių dukrele vakarieniavo pas draugę Magdą ir kaip tik pasidžiaugė, koks keistas tas Berlynas, bet visko jame gali rasti. Magdai paklausus, ar nenorėtų persikelti gyventi į vakarus, Katarina tik numojo ranka, sakydama, o kam? Jie ką tik išsinuomojo didelį jaukų senos statybos butą, įsirengė jį, vyras gauna vakarietišką atlyginimą, o nuomą moka pigiau rytų Vokietijos markėmis, o juk į vakarus gali bet kada ateiti apsipirkti, aplankyti draugų, čia likusį tėvą. Vakarienė baigėsi vėlai, kūdikis užmigo vežimėlyje, taurėse dar liko vyno, bet Magda kategoriškai atmetė siūlymus bent jau šią naktį likti pas draugę nakvoti. Jos susitarė susitikti rytoj, nes Magda buvo prižadėjusi pietauti su tėčiu, gyvenančiu visai netoliese. Grįždami namo jau gerokai po vidurnakčio nustebo, kad gatvėse taip neįprastai tylu. Nebuvo jokių budinčių kareivių, niekas neprašė parodyti dokumentų. Katarina nė pagalvot negalėjo, kad tėtį rytoj matys patį paskutinį kartą, bet apsikabinti jau nebegalės – juos skirs spygliuotos vielos tvora.

Kai Hansas po audringos nakties su draugais vakarų Berlyne ėjo namo, jau švito. Šeštą ryto gatvės buvo neįprastai tuščios, jokių patruliuojančių karinių mašinų, prie kurių jau visi buvo įpratę, jokių kareivių. Hansas buvo apsvaigęs ir pavargęs, svajojo kristi į nuomojamo kambario tykioje rytų Berlyno gatvėje lovą ir miegoti iki pietų, todėl ėjo tiesiai link savo gatvės, šiek tiek nustebęs, kad sienos praėjimo postas tuščias. Kai pradėjo dairytis, nustebo dar labiau – tolėliau gatvėje buvo pilna kareivių, bet visi buvo kažkuo užsiėmę, tiesė kažkokią virvę. Įsižiūrėjęs suprato, kad tai spygliuotos vielos rulonas. Tuo metu vienas kareivis jam piktai švilptelėjo, bet Hansui instinktai pašnabždėjo trauktis. Jis apsisuko ir pasileido bėgti tolyn nuo namų. Mažiausiai dabar norėjo aiškintis su kareiviais. Juk gali pernakvoti pas draugą. Jis tuomet dar nežinojo, kad šis akimirksnio sprendimas turės įtakos visam jo gyvenimui.

Anita pabudo jau po dešimtos. Jos geriausios draugės mergvakaris užtruko ilgiau nei tikėjosi ir namo grįžo jau gerokai po vidurnakčio. Gerai, kad vyresnė sesuo sutiko paimti nakčiai dvynukes dukras, ji galėjo puikiai išsimiegoti. Sesuo liepė jai neskubėti, tad ji pirma susitvarkys kambarius, išgers ramiai kavos ir tik tada nueis parsivesti vaikų. Čia juk visai šalia, kitapus gatvės, persisvėrus pro langą beveik gali matyti jos namą šoninėje gatvelėje, bet jau priklausantį vakarų Berlynui. Galbūt jos netgi papietaus kartu – name, kur gyvena sesuo, veikia kavinukė, o joje kepa skanius prancūziškus pyragėlius. Ir tik kai atvėrė langą, kad įkvėptų vasariškos šilumos, Anita suprato, kad kažkas ne taip – gatvėje buvo pilna žmonių, vieni stovėjo vienoje pusėje, kiti – kitoje, visi rėkavo vienas per kitą, juos stumdė kareiviai, o per vidurį išdėliotos užkardos, ištempta spygliuota viela. Anita nesuprato, kas atsitiko, bet instinktai liepė kuo greičiau bėgti pas seserį, galbūt ji galės papasakoti, ką visa tai čia reiškia. Tačiau toje sankryžoje, kur ji įprastai pereidavo į vakarus, kelias buvo uždarytas, ginkluoti kareiviai stūmė žmones tolyn. Anitą perliejo panikos banga. Kaip jai pasiekti seserį, kaip jai susitikti su vaikais? Ji rėkė, aiškino, maldavo, įrodinėjo, prašė praleisti ją į kitą pusę, bet pareigūnai buvo kurti ir akli. Ji parbėgo namo, susirinko dokumentus, pasiėmė mergaičių nuotrauką, bet niekas nei jos, nei kitų nesiteikė klausyti. Iš kur ji turėjo žinoti, kad kareiviams buvo duota komanda stovėti geležinėmis veido išraiškomis, kad ir kas benutiktų. Anita puldinėjo palei sieną, kol pamatė savo seserį, abiejose rankose laikančią po mažylę. Mama, šaukė jos ir ji kaip galėdama greičiau nusiyrė prie jų. Ištiesusi ranką pačiais pirštų galiukais galėjo paglostyti vieną iš dukrų. Nurimk, Anita, sakė sesuo, čia nesusipratimas, čia nieko rimto, ateis amerikonai ir rytoj vėl viskas bus kaip buvę, o iki tol mergaitės gali likti pas mane. Ji bandė statyti koją, dėti kitą, bet greitai suprato, kad nei peršokti, nei pralįsti pro tą spygliuotą užkardą nepavyks. Dar galima pralįsti pro sieną kitoje vietoje, ten mažiau kareivių, sušnibždėjo pasimetęs, taip pat nuo šeimos atskirtas vyras. Mano sesuo sako, kad reikia palaukti iki rytojaus ir tada viskas susitvarkys, atsakė šioji. Bijau, kad viskas bus tik blogiau, kad šiandien prasidėjo naujas karas Berlyne, sumurmėjo jis ir nubėgo tolyn, ieškodamas landų sienoje.

Devyniolikmetis Konradas tarnavo armijoje Dresdene, buvo paskirtas į vidaus ministerijos dalinius. Juos sušaukė jau penktadienį, uždarė kambariuose, uždraudė bendrauti su bet kuo iš išorinio pasaulio ir liepė laukti itin slaptos komandos. Šeštadienį, rugpjūčio 12 dieną jį, kartu su kitais jaunuoliais, susodino į karines mašinas ir išvežė į Berlyną. Nepasakė kodėl. Sekmadienį pats suprato. Turėjo stovėti Bernauer gatvėje ir saugoti, kad žmonės nelįstų prie sienos ir jokiu būdu nebandytų jos perlipti. Turėjo saugoti, kad jokiu būdu niekas iš rytų nepabėgtų į vakarus. Minia augo, žmonės blaškėsi, Konrado viduje virė skirtingi jausmai. Sekmadienio vakare nebegalėjo žiūrėti, kaip jo pusėje su močiute likusi mergaitė verkdama šaukiasi kitapus tvoros stovinčios mamos, kaip jos mama klūpi prieš kareivius, maldaudama sugražinti jai dukrą, kaip mylimieji blaškosi, nerasdami kelio vienas pas kitą. Išaušus pirmadieniui Konradas pradėjo žiūrinėti sieną ir svarstyti, kad ten, kur jis budėjo, būtų visai nesunku ją peršokti. Bet ar užteks jam jėgų nugalėti baimę? Tačiau jei nepadarys to dabar, paskui bus per vėlu. Antradienį vakarų pusėje stovintis fotografas pastebėjo vieną cigaretę po kitos rūkantį kareivį, kuris baugiai dirsčiojo tai į sieną, tai į savo kolegas. Jis nutaikė objektyvą ir ilgai laukti neteko – po pusvalandžio svarstymo Konradas įsibėgėjo, šoko per spygliuotos vielos ritinį, sviedė ginklą ir nubėgo link stabtelėjusio automobilio. Didžiulė nuotrauka kitą dieną puošė daugelio laikraščių pirmuosius puslapius.

Tą dieną ir kelias sekančias dienas per įvairias landas sugebėjo pabėgti iki 800 žmonių. Rytų Vokietijos pareigūnai spygliuota viela neapsiribojo, dar tą pačią savaitę buvo pradėta mūryti siena, kuri po dešimtmečio buvo pakeista betonine - dar aukštesne, dar saugesne. Bernauer gatvėje siena ėjo sulig namų eile. Namai priklausė rytų sektoriui, bet gatvė ir šaligatvis – jau vakarams, taigi galvą pro langą iškišęs žmogus jau kaip ir buvo vakaruose. Pro to namo langus per pirmąsias dvi dienas į vakarus iššoko kelios dešimtys žmonių. Juos gaudė gaisrininkai su įtemptomis paklodėmis. Praėjus savaitei, žmonės iš tų kelių namų buvo iškeldinti, o jų langai užmūryti. Dar po kelių mėnesių, namai buvo nugriauti, paliekant tik makabriškai atrodančią pirmo aukšto sieną.

Visi, kurie šnabždėjosi, kad čia tik žaidimas, kad tuoj vakariečiai ateis ir juos išgelbės, liko užmūryti rytų Berlyne 28 metus – iki pat 1989 ųjų lapkričio 9 osios. Per visus tuos metus daugiau nei 5000 žmonių pavyko pabėgti per miesto sieną į vakarus, mažiausiai 141 bėglys žuvo. Sienos ilgis tarp rytų ir vakarų Berlyno – 43 km, tačiau siena Vakarų Berlyną supo iš visų pusių, jos ilgis buvo 155 km, iš jų 107 km sudarė betoninė 3,60 m. aukščio siena, likusi buvo metalinė. Sienos stebėjimui buvo pastatyti 302 sargybinių bokštai. 

(Straipsnis buvo spausdintas 15min.lt https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/istorija/berlyno-siena-socializmo-bejegystes-irodymas-582-1549218)

kaip griuvo Berlyno siena

(Šis straipsnis buvo paskelbtas portale 15min.lt)

prieš 28 metus prie Berlyno sienos

Tą lapkričio devintosios rytą prieš tris dešimtmečius susirinko VDR vidaus reikalų ministerijos ir saugumo departamentų aukščiausi pareigūnai ir, spaudžiami naujų politinių aplinkybių, ėmėsi keisti piliečiams į vakarus išvykti draudžiantį įstatymą. Buvo tikimasi, kad atsiras daug norinčių išvykti ir kad nusidrieks eilės prie tokius leidimus duodančių įstaigų, bet trauktis nebuvo kur. Po visos dienos svarstymų įstatymas priimamas, o šeštą vakare žurnalistai kviečiami į politbiuro nario Günterio Schabowskio spaudos konferenciją.

Pasak NBC reporterio Tomo Brokaw, jo kalba buvo nuobodi ir migdanti, kaip įprasti politbiuro narių pasisakymai, žurnalistai jau buvo įpratę išklausyti jas pusiau būdraujančioje būsenoje. Bet Günteriui Schabowskiui pradėjus skaityti naują nutarimą iš lapelio visi tarsi nubudo, pasitikrino ausines ar tikrai išgirdo tai, ką išgirdo, ar suprato teisingai. Atrodė, kad jis skaitydamas specialiai mala žodžius, kad tik kuo mažiau žmonių jį suprastų, kad ką tik nuspręsta nebebausti žmonių, norinčių eiti į vakarus. “Šiandien priėmėme nutarimą, kuris leidžia kiekvienam DDR piliečiui išvažiuoti per sienos perėjimo postus be jokių iškvietimų, giminystės įrodymų ar kitų kelionės pagrindimų”. Stebint spaudos konferencijos įrašą atrodė, kad jis pats nelabai suprato, ką sako ir kokia istorinę reikšmę turi tie žodžiai. Vienas nesusipratėlis žurnalistas tada jo paklausė tiesiai šviesiai – o nuo kada įsigalioja šis leidimas. Politbiuro narys truktelėjo pečiais ir, lyg kiek abejodamas, pasakė: “nuo dabar, nedelsiant”. Naujiena, kad atidaromos DDR sienos nuvilnijo žaibo greičiu.

Kai reportažas buvo parodytas žiniose, žmonės pakilo nuo sofų. Ne pakilo – jie tiesiog pašoko. Žmonėms nušvito viltis pagaliau pamatyti draugus, giminaičius ar tiesiog tautiečius, 28 metus gyvenusius tame pačiame mieste, tik anapus tvoros. Jie išėjo į gatves, klausinėjo vieni kitų kas vyksta, ar tikrai galima taip lyg niekur nieko išvažiuot į vakarus? Ir tada nusprendė patikrinti ir pradėjo burtis prie sienos perėjimo vietų. Lyg būtų paskelbtas koks flashmobas, Bornholmer štrasėje daugėjo žmonių. Pareigūnai stovėjo su automatais ir nieko neleido į vakarus. Jiems buvo duota komanda žmones nuraminti ir siųsti atgal. Jokiu būdu nepraleisti ir jokiu būdu nenaudoti ginklo.

Devynios trisdešimt vakare, kai Helmutas Kolis baigė oficialią vakarienę Varšuvoje, prie Bornholmer strasės perėjos jau stovėjo tūkstantis žmonių, drąsesni jau prisiartino prie pat šlagbaumo, bet kareiviai sakė neturintys jokių nurodymų atidaryti sieną. Minia didėjo, žmonės drąsėjo, pasieniečiai bandė prisiskambinti vadovybei, bet Štazi centrinėj būstinėj ir kitose įstaigose niekas nebekėlė ragelio. Taip, viršininkai gėrė degtinę ir nežinojo, ką turėtų atsakyti iš visų postų skambinantiems pasieniečiams.
Drąsuolių atsirado tiek daug, kol minia išsilingavo ir tada, lyg stichija, kurios neįmanoma sulaikyti jokiomis priemonėmis, lyg devintoji banga, lyg cunamis kelios minutės pralaužė visas užkardas ir dainuodami įsiveržė į išsvajotuosius vakarus, į tą patį miestą, kuriame gyveno, bet negalėjo patekti. Ir tada žinia pasklido po visą Berlyną – skanduodami “Šalin sieną” žmonės po vidurnakčio šturmavo visus postus. Pirmą valandą pralaužta užkarda prie Brandenburgo vartų. Žmonės lipo ant prieštankinės sienos ir net dabar liudininkai sunkiai žodžiais gali apsakyti tą masinę miestą apėmusią euforiją. Antrą valandą nakties vakarų Berlyno centrinėje gatvėje Kurfurstendamm buvo neįmanoma nei praeiti, nei pravažiuoti. Nei vienas žurnalistas Vokietijoje tą naktį turbūt nemiegojo. Vakarų šalių radijo ir televizijos naujienos nesustodamos transliavo Breaking news iš Berlyno. Rytų Vokietijos pareigūnai tylėjo.

Vakariečiai ėjo iš namų, kad pajustų akimirkos didingumą, kad apkabintų tuos visai nepažįstamus žmones, kad pagaliau atsipalaiduotų, nes sienos griuvimas reiškė jų izoliacijos panaikinimą, reiškė karo grėsmės sumažinimą, reiškė galimybę susitikti su saviškiais. Rytiečiai bėgo, negalidami patikėti, kad galima tai, apie ką jiems tiek metų buvo draudžiama net pasvajoti. Buvo ir įbaugintų, kurie manė, kad čia provokacija ir tuoj visi, nelegaliai kirtę sieną, bus sukišti į Štazi požemius. Buvo tokių, kurie galvojo, kad tuoj prasidės karas ir į miesto gatves išvažiuos tankai. Daugelis, prasiveržę į vakarus, galvojo, kad tai laikina, kad tai parodomoji valdžios akcija ir siena vėl bus uždaryta, todėl bėgdami iš namų, čiupo lagaminus ir apsistojo kuriam laikui pas giminaičius. Ir tikrai, kitą rytą buvo vėl nuleisti šlagbaumai, buvo bandoma tikrinti dokumentus, bet visi jau suprato, kad užtvenkti pasruvusią upę neįmanoma. Trečią dienos gaunamas oficialus Tarybų sąjungos užsienio reikalų ministro Eduardo Ševarnadzės komentaras, sveikinantis demokratinius procesus Vokietijoje.

Kai žiūriu tos nakties dokumentiką, kai skaitau liudininkų prisiminimus, net dabar, kai rašau, man sunku sulaikyti ašaras, nes jaučiu tai, ką tuomet jautė žmonės. Euforiją, netikrumą, akimirkos saldumą, nerealumą, svajonės išsipildymą. Panašiai jautėmės mes stovėdami Baltijos kelyje ir žinodami, kad esame unikaliame istoriniame taške, kuris niekada nepasikartos, esame virsmo taške, apie kurį pasakosim vaikams su džiaugsmo ašaromis akyse. Bet mes nebuvom padalyti, mes buvome vieno likimo, mums nebuvo skirta suprasti, ką reiškė gyventi padalintoje šalyje, padalintame mieste, padalintose šeimose.

Pirmą kartą Berlyno sieną išvydau 1989 aisiais. Buvo paskutinė rugsėjo diena. Buvau devyniolikos, pirmo kurso žurnalistikos specialybės studentė, ką tik dalyvavusi Baltijos kelyje. Dar niekuomet nebuvau nuvažiavusi taip toli į vakarus. Po 16 valandų kelionės traukiniu išlipome Ostbahnhof (rytų stotyje). Viskas tuomet stebino – malkomis šildomi daugiabučiai, pigus alus knaipėse, draugiški žmonės, pankai gatvėse, pilnos parduotuvių lentynos, blusturgiai ir vakarėliai slaptose vietose. Turbūt tik trečią mūsų viešnagės pas draugą dieną mes pasiryžome nueiti prie sienos. Buvo keista, pas mus jau vyko dainuojanti revoliucija, spauda buvo atgavusi laisvę ir trispalvėmis mojome nebijodami nieko, o čia studentai vis dar politikavo užsidarę duris, atsišaukimai buvo spausdinami pogrindžio spaustuvėse, palei sieną marširavo uniformuoti kareiviai, šautuvų vamzdžiais gąsdino nesiartinti. Nuolatiniai draugo perspėjimai, kad nedrįstume atvirai fotografuoti sienos, nes kaip mat sučiups, kėlė slogų jausmą. Nepamenu, ar fotografavausi. Greičiausiai ne, nes kaliniams tikrai nesinori fotografuotis šalia kalėjimo sienos.

Žiūrėjau į tą baisiąją sieną, prie kurios nebuvo įmanoma prisiartinti nei vietiniams, nei turistams ir supratau atsimušusi. Supratau priėjusi savojo pasaulio kraštą. Toliau jau niekaip. Visi tie mūsų laisvės žaidimai Lietuvoje buvo viso labo audros stiklinėje, o čia buvo kraštas, mus patikimai saugantis nuo vakarų. Ir tada tiesiog užplūdo žinojimas – kol tos sienos nepramušim, nieko nebus iš mūsų gražių dainų ir drąsių kalbų.

Iš Berlyno išvykome spalio viduryje. Lygiai po trijų savaičių griuvo siena. Žiūrėjau tada žinias ir graužiausi, kad neišlaukėm, kad negaliu būti kartu su tais žmonėmis, negaliu pajusti akimirkos didingumo.

Po metų grįžau į Berlyną ir perėjau sieną. Širdis virpėjo, fotografuoti vis dar buvo nejauku. Lįsti per plaktukais iškapotą skylę sienoje, perkelti pirma vieną koją, paskui susilenkus pernešti kūną, iškišti galvą naujame pasaulyje ir tik tada, tvirtai stovint ten, ištraukti anapus likusią koją, pašalinti paskutinę mane laikiusią atramą buvo labai simboliška. Sakyčiau, tai turėjo netgi kažkokią mitologinę prasmę. Į vakarų pasaulį ne atskridau, ne nukritau iš dangaus, bet peržengiau ribą savomis kojomis.

Dabar, vedžiodama turistus po Berlyną, dažnai vedu juos ne prie Checkpoint Charlie perėjos posto su vis dar ten už mokestį besifotografuojančiais kareiviais, ne prie East side galerijos nusifotografuoti šalia žymiojo Brežnevo ir Honekerio bučinio, bet į Bernauer gatvę, kur įkurtas Sienos memorialas ir išlikusi tikros sienos dalis. Kur žmonės šokinėjo pro virtuvės langus į vakarus, leidosi prisirišę už virvių nuo namų stogų, rausė tunelius, mojavo artimiesiems iš namų balkonų, nes čia buvo siauriausia vieta tarp rytų ir vakarų Berlyno. Ten išlikęs net snaiperių bokštas, o žmonės, užlipę į apžvalgos bokštelį gali pamatyti, kad siena buvo ne gatvės menui skirta platforma, bet niūrus betoninis statinys. Tiksliau sakant, du statiniai su suartu smėlio ruožu tarp jų. Su patruliuojančiais kareiviais. Su šunimis. Su spygliuota viela. Palei visą Bernauer gatvę, daugiau nei kilometrą, dabar tęsiasi simbolinė siena, pakeliui išdėliotos informacinės stotelės su radijo įrašais ir TV reportažais, laikraščių iškarpomis. Ten pastatyta koplyčia vietoj susprogdintos bažnyčios. Ten pagerbti žuvusieji ir parodyti visi tuneliai. Ten galima praleisti pusę dienos ir sužinoti tai, ką mes jau mielai pamirštume. Bet turime nepamiršti vien tam, kad tai niekada nebepasikartotų.