2021 m. rugsėjo 25 d., šeštadienis

Kai normalu būti nenormaliam



Prieš įsitaisydama prie kavinės lauko stalelio, užsuku į vietinį knygyną. Paprastas toks, jaukus, nedidukas, kukli iškaba slepiasi po seno platano šakomis, jei ne atviručių stovai lauke, gal net nepasuktum galvos, nepamatytum lange išstatytų knygų. Ne, bestselerių čia nėra, jie išdėlioti tik tinkliniuose didžiuliuose knygynuose, o čia šįkart vitrinose guli knygos, kurias rekomenduoja darbuotojai ir keli tame pat rajone gyvenantys autoriai. Kartais vitrinose knygos būna dėliojamos pagal temą – kelionės, ruduo, romantika, maistas, Kalėdos, prancūzų dienos ir pan. Kadangi visai nesenai Berlyne praūžė kasmetinis literatūros festivalis, kitame lange išstatytos renginiuose dalyvavusių autorių knygos. Man visai patinka toks selektyvus knygų parinkimas, taip atsiranda galimybė susipažinti su daugiau autorių, su gražiomis, nebūtinai populiariomis naujienomis. Ar mums tikrai reikia tų knygų, kurias šiuo metu perka ir kiti? O jei maisto parduotuvėse būtų skelbiami populiariausių produktų sąrašai, dėl to juk nekeistume savo mitybos principų. Jei batų parduotuvė išdėliotų populiariausius batus, pirktume netgi priešingai, nes tikrai nesinorėtų vaikščioti vienodais. Skaitymas, kaip ir maisto gaminimas, yra labai individualūs, lemia ir sezoniškumas, ir emocinė būsena, ir spontaniški sprendimai.

Taigi, užsidedu kaukę ir einu vidun. Skiepų pasų arba testų prašo tik restoranai ir renginių organizatoriai, ne prekybininkai. O knygynai Berlyne dirbo ir visiško lokdauno metu, nes knygos buvo priskirtos prie būtinųjų produktų. Į šį knygyną nuolat ateidavome su vaiku jam knygų apie kariaujančias kates pirkti, perskaitydavo kartais net dvi per savaitę. Kad ir nedidelės literatūrinės vertės tie kačių klanų kautynių aprašymai, bet įtraukiantys, o aš esu vis dar senamadiškai įsitikinusi, kad valanda su knyga yra daug vertingesnė nei valanda prie kompiuterio.

Apžiūriu naujienas, pavartau nematytą knygą apie literatūrinį Berlyną, pasuku prie kelionių skyrelio, čia knygos gražesnės, jose žemėlapiai, nuotraukos, smagu pavartyti ir pasvajoti apie būsimus maršrutus. Pokšt, trinkteli durys ir aš girdžiu jaunutės pardavėjos balsą:

“Užsidėkite kaukę, gerbiamasis, pas mus privaloma”.

“Aš skiepytas, man nereikia”, dudena vyriškas balsas.

“Tai visiškai nesvarbu, jūs neturite teisės čia būti be kaukės, aš jūsų prašau išeiti,” - kelia balsą ji.

“Jūs negalite varžyti mano teisių, jos apibrėžtos žmogaus teisių deklaracijoje”, sako jis griežčiau ir aš nejučia iškišu galvą iš už lentynos, tiesiog šiaip, iš gryno smalsumo. Iš tiesų manęs jau nebetrikdo nei žmonės su kaukėmis, nei be jų. Kartais pagalvoju, kaip tai nenormalu, kad uždengti veidai, paslėptos nuomonės, emocijos tapo taip normalu.

“Mūsų knygyne galioja tokia tvarka, mums nesvarbu, skiepytas jūs ar ne, prašau užsidėti kaukę”, žaviuosi jaunos merginos drąsa prieštarauti beveik dviejų metrų ūgio vyrui, kuris aiškiai nusiteikęs “rautis”.

“Ne, nesidėsiu ir jūs man nieko nepadarysit, per televiziją sakė, kad skiepytiems neprivalu dėvėti kaukės”, sako jis ir demonstratyviai nusisukęs eina tiesiai link mano lentynos. Aš atsitraukiu kelis žingsnius, jaunutė pardavėja prisiartina prie jo nugaros ir vėl pradeda: “jūs privalote išeiti arba čia pat užsidėti kaukę, kitaip aš skambinsiu policijai”.

O dabar jau aš noriu ją čiupti, nustumti atgal už prekystalio, pasakyti “duok durniui kelią, nebelįsk prie jo”. Galvoju, nejaugi ji pastarąsias tris dienas neskaitė laikraščių, nejau negirdėjo apie benzino kolonėlėje nušautą jaunuolį, kuris pareikalavo kliento užsidėti kaukę. Bet vietoj to tik traukiuosi durų link ir lengviau atsikvepiu tik stovėdama gatvėje. Kitoje jos pusėje esančioje kepyklėlėje nusiperku kavos ir įsitaisau prie lauko stalelio, kur man ir vieta. Iš tiesų aš juk ir esu tik stebėtojas. Metraštininkas. Išklausantis abi puses, besistengiantis išvysti pustonius, ne tik juoda ir balta. Bet aš žinau geležinę taisyklę – su bepročiais, įsitikinusiais, kad turi žūt būt įrodyti kitiems savo teises ir nuomonę, geriau neprasidėti. Ir visai nesvarbu, apie ką ta jų tiesa. Kartais taisyklių nesilaikymas gali išsaugoti gyvybę, tą ir norėjau pasakyti pardavėjai. Tokiais atvejais prisimenu filmą Falling down, kur Michael Douglas, kai jam trūksta kantrybė, pasiima automatą ir pradeda šaudyti nekaltus jį sunervavusius žmones. Kita vertus, jei jis šaudytų kažkuo jam nusikaltusius, ar tai būtų normalu?

Vakar žiūrėjau laidą, kurioje buvo kalbinami psichologai, jie sakė, kad tai normalu, jog dalis žmonių elgiasi nenormaliai, tai krizės pasekmės ir tai tik pirmieji lendantys simptomai. Pasak jų, nereikia norėti, kad toks stiprus sukrėtimas būtų praėjęs be pasekmių, juk daug kas neteko darbo, draugų, sveikatos, kai kas šeimos ir draugų, todėl normalu, kad žmonės netenka ir sveiko proto. Ir priešingai – jau daug kam nebenormalu, kad žmonės elgiasi normaliai, uždavinėja nepatogius klausimus, prieštarauja kai kuriems valdžios sprendimams, reikalauja savo teisių arba garsiai išreiškia savo abejones. Normalumas dabar tapo kiekvieno individualiu ir kitiems jau sunkiai atspėjamu sprendimu. Nenormalumas turi daug veidų, ne visus mokame laiku atpažinti. Jis mutuoja kaip virusas, niekada nežinai, kur ir kada pasirodys, kada smogs visiškai niekuo dėtiems žmonėms. Ir nors, gyvendamas Berlyne, esi įpratęs nesistebėti keistuoliais, dabar jau normalu, kad imi jų privengti.

Dabar visas karantinines priemones užgožė politiniai debatai, nes sekmadienį šalyje - parlamento rinkimai. Turbūt vieni svarbiausių rinkimų pasaulyje. Visos šalys bus sukoncentravę dėmesį į Berlyną, kur rungsis žalieji su raudonaisiais, kairieji su dešiniaisiai, rytiečiai su vakariečiais. Tiesą sakant, jau nusibodo tie plakatai gatvėse, lapelius su partiniais lozungais dalinantys studentai ir politiniai debatai per televiziją, kur visi kandidatai staiga susirūpino klimato kaitos problemomis ir nė vienas neliečia nepatogių migrantų, pasaulio politikos, ekonominės situacijos klausimų. Et, bus kaip bus, pasaulis keičiasi, mamytės vaidmuo sumažėjo (A.Merkel Vokietijoje dažnai vadinama Mutti, kas reiškia mamytė), ateitis gąsdina, o smalsiesiems kaip tik tampa labai įdomi. Dabar būtų įdomūs statymai ne tik dėl rinkimų nugalėtojų, bet ir kaip pasaulis atrodys dar po metų, kieno balsai, kieno veidai vyraus žiniasklaidoje. Tokiame totalizatoriuje turbūt laimėtų žmonės su fantazija, nes labiausiai nenormalu dabar būtų tikėtis normalaus pasaulio po metų.

Nedalyvauju nei rinkimuose, nei totalizatoriuose, renkuosi senamadiškus renginius, tokius kaip Berlyno literatūros festivalis. Šiemet jis vyko beveik normaliai, tik prie įėjimo visi turėjo pateikti skiepų, testo, sveikimo pažymas, o renginyje sėdėti su respiratoriais, kaip keisti besibūriuojantys paukščiai. Festivalis vyko buvusiame krematoriume, leidiesi žemyn pilku betoniniu koridoriumi, žingsniai aidi, lemputės mirksi, tada įžengi į betoninę šarvojimo salę, visi žmonės su respiratoriais, ant scenos stalas, už jo ekranas ir jokio jausmo, kad tai nenormalu. Priešingai, smagu vėl matyti tiek žmonių vienoje vietoje, smagu, kad daugelis autorių sugebėjo atvykti, smagu klausytis jų samprotavimų apie gyvenimą ir mirtį, apie kūrybą ir laisvę būti tuo, kuo esi. Pavargusiam nuo žinių srauto žmogui tokie pokalbiai yra tikra atgaiva ir įkvėpimo kurstymas. Ir skaitymas dažnai labiau gelbsti nuo nenormalaus pasaulio, nei saujos vaistų. Išgalvotas pasaulis dažnai tampa saugesnis ir normalesnis, nei tas, atspindimas laikraščiuose. Sayaka Murata romane “Žemiečiai” puikiai perteikia tą būseną, kai herojės pasaulis susvyruoja ir ji kasdien vis labiau ima jaustis ateive iš keistos planetos Popinpobopia, ji giliai viduje žino, jog yra ufonautė, o žemėje turinti tik išgyventi bet kokiomis priemonėmis, kol jos atvyks pasiimti. Keista ne autorės fantazija, o tai, kad skaitydamas taip susitapatini su heroje, jog imi ir patiki, kad visai normalu taip jaustis.

Keista, galvoju sukdama jau tuščią kavos puodelį, kaip greitai mes susitaikėme, kad normalus pasaulis nutolo šviesmečiais. Bet, kita vertus, kuris iš mūsų nesvajojome pagyventi kaip filmo ar knygos herojus. Štai, prašom, atvykote į planetą žemė, užsidedame kaukes ir lipame pažiūrėti, kaip tie humanoidai čia gyvena.

Dar vienas nenormalus, bet labai įdomus autorius buvo šveicaras Christian Kracht, leidykla Kitos knygos nesenai išleido jau trečią jo romaną “Miruoliai”, galbūt išleis ir naujausią “Eurotrash”, kuris yra savotiškas jo pirmos knygos “Faserland” tęsinys. Autorius nemėgsta dalyvauti renginiuose ar duoti interviu, todėl tie reti jo pasirodymai sulaukia daug dėmesio. Šiltą rudens vakarą Berlyno filharmonijoje jis vilkėjo šviesiu, iki pat viršutinės sagos užsagstytu lietpalčiu ir, netaręs nei labas, nei smagujusčiamatyti, tiesiog atsivertė  knygą ir keturiasdešimt minučių iš jos garsiai skaitė. O paskui atsistojo, nusilenkė ir, paėmęs organizatorių įteiktą raudoną rožę, taip nė žodžio netaręs publikai, išėjo. Mindžikavau foje dar pusvalandį, laukdama autografo ant lietuviško jo knygos “Imperium” leidimo, smagaus romano, kurio pagrindinis herojus yra veganas, nudistas, rašytojas, keliautojas, įtikėjęs stebuklinga kokoso riešuto galia ir XX amžiaus pačioje pradžioje vykęs į Ramiojo vandenyno salą jų auginti. Istorija šiek tiek liūdna, šiek tiek juokinga, paremta tikrais faktais, taigi nenormalių žmonių visais laikais buvo nemažai. Christian Kracht pavarto lietuvišką leidimą, pažvelgia į mane nustebęs, nusiima respiratorių ir sako, kad tai vienas gražiausių jo knygos viršelių. Sutrikęs jaunas asistentas taip ir nedrįsta jam pasakyti, kad rašytojas privalo vėl užsidėti kaukę.

2 komentarai:

  1. kvailumas nemarus, jis belytis ir bepilietis Jis internacionalistas- visur jo sutiksi. Kas gi palaiko kvailumą - kas ? Manau (asmeniškai) kvailumas minta baime, Baime nežinoti ...kvailys bijodamas atrodyti kvailai, nežinodamas sako - Žinau.tai ir yra kvailumo ašis...stiprus darinys . Internacionalinis...

    AtsakytiPanaikinti