Apie japonišką pavasarį ir pasaulio beprotybę

R.Neverbicko nuotr.

Pavasarį Berlyne visada paskelbia sakuros. Jų čia yra beveik dešimt tūkstančių. Tiek daug japoniškų vyšnių nėra jokiame kitame Europos mieste. O viskas prasidėjo dar devyniasdešimtaisiais, po Berlyno sienos griuvimo, kai viena japonų televizijos stotis ką tik susivienijusiam miestui nusprendė padovanoti kažką gražaus, švelnaus, žadinančio viltį ir prisikėlimą, kažką, kas simbolizuotų taiką ir ramybę ir padėtų užmiršti tuos kraupius, šaltus, pilkus metus. Už žmonių suaukotus pinigus buvo nupirkta tūkstančiai sakurų, jos buvo pasodintos ten, kur dar visai nesenai stovėjo miestą skyrusi siena. Dabar medžiai jau dideli, žmonės eina po jais pasėdėti, pabraidyti po žiedlapius, nusifotografuoti su tuo trapiu ir labai greitai praeinančiu grožiu. Visai kaip ir Japonijoje. Gerai, kad šiemet dėl karantinų buvo atšaukta tik šventė, bet ne žydėjimas. Gerai, kad politikai ne visagaliai ir negali liepti medžiams nežydėti. Gerai ir tai, kad miesto parkai, botanikos ir zoologijos sodai nebuvo uždaryti net per patį pandemijos įkarštį.

Šiemet taip gražiai sutapo, kad per japonišką pavasarį mane pasišovė lydėti Haruki Murakamis. Literatūrinė bendruomenė laiko jį bestselerių rašytoju, kas iškart reiškia, kad knygos skirtos masėms, o ne išrinktiesiems, bet aš jo knygose randu jaukų, keistą pasaulį, kur galimi patys įvairiausi ir netikėčiausi dalykai ir kuriame dabar, kaip niekada anksčiau, labiausiai norisi pasislėpti. Man patinka taupūs jo sakiniai, keistos fantazijos, maži linksmi nesusipratimai, nenuspėjamos pabaigos. O ir herojų mintys bei sprendimai mums, vakariečiams, visai nenuspėjami. Japonija man visada buvo tokia keista šalis, kad, skaitydama jų rašytojų fantazijų sukurtus pasaulius, nelabai ir atskiriu, kas tikra, o kas išgalvota.

Baltų lankų leidyklos išleistas dvitomis “Komandoro nužudymas” kelis mėnesius jau gulėjo mano lentynoje ir visai atsitiktinai įsliuogė man į rankas tik šį pavasarį. Nors Murakamio fanai supras, kad atsitiktinumų nebūna, kad visi žmonės, įvykiai ir sakiniai į gyvenimą ateina tada, kai tam ateina laikas.

Vienišo dailininko dienos romane teka lėtai, lyg kokia lygumų upė. Skaitant atrodo, kad pasakojimo tempas netgi tyčia yra lėtinamas, o visi namų, gamtos, minčių aprašymai yra priemonė įtampai sukelti. Panašiai kaip pajudėjus amerikietiškais kalneliais - vagonėlis lėtai kyla į kalną, leisdamas apsižvalgyti, bet tu žinai, kad tuoj tuoj jis pasileis nestabdomai žemyn iki kito posūkio, iki kito kalno. Bet man įdomiausia ne važinėtis aukštyn -žemyn, bet tai, kokį pasaulį tau sukuria atrakciono rengėjai: vieną kartą nusileisi į mišką, kitą – į vandenį, o trečią kartą - gal net į siaubų kambarį. Vos įlipus į H.Murakamio romaną pasijutau nebeturinti kelio atgal – jau sėdėjau vėžimėlyje tvirtai prisisegus diržus, versdama vieną puslapį po kito ir savotiškai besidžiaugdama, kad galiu trumpam pamiršti šio pasaulio beprotybę.

Įdomu gal ir tai, kad pirmąją dalį skaičiau per Velykas viešėdama turbūt pirmajame visoje Vokietijoje ekologiškai statytame name. Jo šeimininkas – turtingas keistuolis hipis, įsigeidęs pastatyti kvėpuojantį, sveiką namą iš ekologinės medienos, molio, šakelių, beveik nenaudojant vinių ir jokių dažų, lakų ar klijų su chemikalais dviem dešimtmečiais anksčiau, nei Europą užplūdo visos eko bio mados ir tokie namai tapo hipsterių svajone. Ne, jis nė kiek nepanašus į Murakamio Menšikį nei išvaizda, nei būdu, gal tik tuo, kad yra panašaus amžiaus, turi keistų svajonių, didžiulį namą ir toje gausybėje kambarių kartais jaučiasi vienišas ir nori daryti prasmingus darbus ne tik sau, bet ir žmonijai. Taigi ryte prasibudusi po gerokai užsitęsusio (šiame pasaulyje uždrausto) vakarojimo su draugais, vis čiupdavau knygą, skaitydavau apie dailininką, tikra to žodžio prasme išlaisvinantį savo menines galias, apie drovų turtuolį, turintį paprastą žemišką norą užmegzti ryšį su dailininku ir paaugle mergaite, kuri tyrinėja tiek matomą, tiek nematomą pasaulius savo smalsiomis akimis ir jaučia daugiau, nei patirties ir pinigų turintys žmonės. Kaip ir reikia tikėtis, įpusėjus pirmai daliai, pradeda dėtis keisti dalykai. Iš pradžių skambina varpelis, paskui atsiranda duobė, paskui išdygsta komandoras, dar vėliau – ilgaveidis ir dailininkas po truputį apsigyvena keistame pasaulyje su nuomojamo namo palėpėje atrasto paveikslo personažais.

Net nežinau, Murakamio siužeto neina atpasakoti, nes jei tik pabandai, viskas skamba labai kvailai ir banaliai. Bet kai skaitai, tie keistumai atrodo labai tikroviški. Viename iš interviu autorius teigia, kad jis pats net nežino kokie personažai iš kurių jo vaizduoties kampų išlįs ir kaip jie elgsis romane. Skaitant Komandoro nužudymą tai nė trupučio netrikdo – tu tiesiog džiaugiesi, kad autorius pasiėmė tave į savo keistąjį pasaulį. Rašytojas sugeba įtikinti, kad mūsų pasaulis pilnas nesuprantamų dalykų ir nėra čia ko pernelyg aiškintis. Tiesą sakant, dabar net tame tikrajame, pseudonormaliame pasaulyje pernelyg aiškintis nepatariama.

Šis romanas primena Alisos stebuklų šalį, čia taip pat yra duobė, tunelis į kitą pasaulį, nepaaiškinamai besielgiantys žmogeliukai, kliūtys ir vaizduotės siaubai, kuriuos protagonistas turi nugalėti, kad galėtų vėl sugrįžti. Tiek šis, ties anas pasauliai Harukio Murakamio aprašomi vienodu tonu, lyg du skirtingi miestai su skirtingomis spalvomis ir dialektais, bet abu visiškai realūs.

Vieną sekmadienį čiupau knygą, sumuštinį, žalios arbatos termosą ir kelioms valandoms įsitaisiau japoniškame sode po žydinčiomis sakuromis. Leidau rašytojo magijai nešti mane visais tais kalneliais ir jaučiausi smagiai apsvaigusi. Ir vis pagalvodavau: kai vakariečiai rašo apie savo išprotėjimus, viskas skamba labai depresyviai, ten daug juodulių, klampumos, suspenso, kartais net visa blogio imperija nori tave pasiglemžti. O štai japonai moka įdomiai ir linksmai išprotėti, neįklimpdami į savianalizes. Gal jiems padeda ir sakurų magija, nuspalvinanti visas juodas mintis švelniai rožine spalva?

Kokios spalvotos jų beprotybės įsitikinau apsilankiusi žymiosios taškelių fėjos, vienos garsiausių pop arto menininkės, performansų organizatorės ir šiaip spalvingos asmenybės japonės Yayoi Kusamos retrospektyvinėje parodoje, kuri praeitą savaitę buvo atidaryta Berlyne ir turėjo tapti vienu reikšmingiausių šio pavasario kultūrinių renginių Vokietijoje. Kad kurtum tokius ryškius pasaulius iš taškelių, reikia būti šiek tiek išprotėjus. Arba, kad pieštum paveikslus, kurių pavadinimai man gal net gražesni už vaizdus: ola, kur ilsisi sielos, vaza su mėlynųjų gyvačių akimis, žaliai nuspalvinta mirtis, paauglys, palaidotas tamsoje. Kusama pasakoja, kad haliucinacijos jai prasidėjo jau dešimties metų – ji matė blyksnius ir taškelius ir pajuto, kaip jie sukasi, didėja, ištrūksta iš jos vidaus ir sklinda į pasaulį, tuo pačiu padėdami jai ištirpti jame. Dar būdama vaiku ji pradėjo piešti, spalvino viską aplinkui – sienas, grindis, drobes ir net save pačią. Taip gimė viena už kitą keistesnės idėjos jos performansams. Žiūrint į jos viso gyvenimo kūrybą, matai, kad menininkė buvo neatsiejama nuo savo darbų, kad menas nesibaigdavo parodose, bet tęsdavosi pristatymų, vakarėlių metu, jame tilpo ir jos feministiniai bei politiniai pareiškimai.

Parodoje demonstruojami ir keli veidrodžių kambariai, kur taškai virsta begalybėmis, o erdvė – visiškai keistu, net šiek tiek anapusiniu pasauliu, savotiškai panašiu į H. Murakamio. Stovėdamas geltoname kambaryje, kuris visas išmargintas juodais skirtingo dydžio taškais su veidrodine dėže viduryje, išties jautiesi tirpstantis, prarandantis erdvės ir laiko pojūtį. Menininkė to ir norėjo – priversti žmones išlipti iš visagalio proto įtakos ir išlaisvinti save, o galiausiai suprasti, kad kontrolės praradimas atneša ne tik baimę, bet ir didžiulę laisvę. Ir kad retkarčiais išprotėti ir pasinerti į fantazijų pasaulį gali būti visai smagu. Ypač dabar, kai realiojo pasaulio vaizdai pranoksta visas fantazijas.

Kusamai dabar 92. Užaugusi nacistinėje Japonijoje, išgyvenusi Hirosimos pasekmes, penkiolika metų tyrinėjusi menišką Niujorką, kėlusi menines bangas Europoje, ji jau daugiau nei keturiasdešimt metų gyvena psichiatrijos klinikoje Japonijoje ir toliau piešia ryškius paveikslus už kuriuos kolekcionieriai moka daug pinigų. O jos sukurtos galaktikos ir toliau džiugina, skaudina, priverčia susimąstyti ar išlaisvina kiekvieną fantazijomis tikintį žiūrovą.

Aplink Grupius Bau pastatą, kuriame keturis mėnesius veiks Y. Kusama paroda, net medžiai apraišioti raudonu audiniu baltais taškeliais, net bilietus pardavinėjantis kioskas taškuotas, lyg bandytų į Berlyno gyvenimą įnešti šiek tiek spalvų ir priartinti tą žaviai beprotišką pasaulį. Išėjus iš parodos, kaip ir užvertus paskutinį Komandoro nužudymo puslapį, apsidairiau ir pagalvojau, kad jis dabar netgi atrodo daug normalesnis, labiau paaiškinamas, teikiantis daugiau džiaugsmo, nei tas tikrasis, kuriame kažkas sugalvojo ištrinti spalvas ir išjungti šviesą.

Lyg patvirtinant šio pasaulio beprotybę, Kusama paroda lankytojams buvo atvira lygiai vieną dieną. Dėl visiškai nesuprantamų Vokietijos vyriausybės sprendimų, kultūros įstaigos Berlyne vėl buvo uždarytos.

Jei kam įdomu, daugiau informacijos apie Kusama pamoką čia: https://vimeo.com/540659283