Dream big arba feministiniai akcentai Berlyno literatūros festivalyje

Margaret Atwood ir Claudia Rankine

 Ruduo į Berlyną ateina tuomet, kai prasideda Berlyno literatūros festivalis. Nors dienos dar vasariškai šiltos, bet popietės ramybė, krentantys kaštonai, šiugždantys lapai ant šimtamečio grindinio man sukelia itin stiprų norą visus draugus iškeisti į knygas, o pramoginius renginius – į skaitymo vakarus. Kaip tik tuo metu, kai po vasaros klajonių dėmesys vėl grįžta prie knygų, prasideda Berlyno literatūros festivalis. Šiemet - jau 22 kartą. O man tai aštuntasis festivalis.

Vokietijoje vyksta daugybė literatūros renginių, tačiau Berlyno festivalis yra didžiausias, masiškiausias ir labiausiai politizuotas arba, tiksliau būtų sakyti, renginys, labiausiai atspindintis pasaulio aktualijas. Todėl nenuostabu, kad šiemet festivalyje buvo daug dėmesio skirta Ukrainos ir postsovietinio pasaulio rašytojams ir poetams. Praeitais metais dėmesys buvo pandemijai, dar anksčiau – klimato kaitai, buvusių kolonijų rašytojams. Itin gerbiu festivalio organizatorius ir už tai, kad rengė juos ir pernai, ir užpernai, kai pasaulyje viskas buvo atšaukta, kai išsigandusios traukėsi Frankfurto ir Leipcigo mugės, kiti literatūros renginiai, atšaukiami buvo knygų pristatymai. Praeitais metai buvo itin varginančios procedūros, nes reikėjo ir kaukių, ir neigiamų testų, daug mažiau žmonių buvo įleidžiama į renginius, o ir dalis susitikimų buvo virtualūs. Tačiau vis tiek buvo justi kažkokia berlynietiška pasipriešinimo dvasia, tarsi sakanti, kad mūsų neišgąsdinsit, regėjome ir prastesnių laikų. Tuomet, kaip niekada anksčiau, buvo svarbu suprasti tai, kad kol kultūros renginiai vyksta, kol autoriai gali laisvai kalbėti nuo scenos, pasaulis nenustos suktis. Kelis kartus atšauktos Leipcigo ir Frankfurto knygų mugės dalį svorio Europos literatūros pasaulyje prarado, o Berlyno festivalis – priešingai, užsiaugino, o šiais metais, kaip niekada anksčiau, sulaukė daugybės pasaulinių literatūros žvaigždžių.

Eugenijus Ališanka

Aš šiais metais aplankiau penkis renginius – susipažinau su rašytojomis Bernardine Evaristo, Lauren Groff, Margaret Atwood su Claudia Rankine, taip pat su Hamburge gyvenančiu bosniu rašytoju Saša Štaničic, išgarsėjusiu romanu “Kilmė”. Paklausite, koks buvo paskutinis, penktasis renginys? Su malonumu atsakau, kad tai buvo poezijos vakaras, kuriame savo kūrybą pristatė mūsų poetas Eugenijus Ališanka. Jo eilėraščiai Berliner Festspiele šoninėje salėje skambėjo ir lietuvių, ir vokiečių kalbomis (vertė C.Hell ir C.Sinnig), kas nutinka tikrai nedažnai. Pastarąjį kartą lietuvių kalbą ant scenos girdėjau prieš kokius penkerius metus, kai festivalyje dalyvavo Tomas Venclova, dar anksčiau atidarymo kalbą angliškai yra sakiusi Rūta Šepetys. Daugiau lietuvių šio festivalio programoje neteko aptikti, todėl kiekvienas jų pasirodymas – šventė ir didelė garbė.

Sėdėjau renginyje ir vis mąsčiau, kodėl aš į juos einu, ką man jie duoda, ar ne prasmingiau vis tik būtų už tuos devynis ar dešimt eurų, kiek kainuoja bilietas, nusipirkti knygų ir praleisti vakarą namie skaitant, o nesigrumdant salėje. Bet po kiekvieno renginio suprasdavau, kad tie susitikimai su tikrai geras knygas parašiusiais rašytojais įkvepia kartais net labiau nei jų knygos, kai kurie jų pasakyti žodžiai įkrenta giliau nei tie, esantys rašymo vadovėliuose.

Kai ant scenos užlipo stamboka šešiasdešimtmetė juodaodė Bernardine Evaristo, prieš trejus metus gavusi prestižinę Man Booker premiją už romaną “Mergaitė, moteris, kita”, o šiemet pristatanti savo autobiografiją “Manifesto”, jau buvau nusiteikusi klausytis apie neteisybę, nelygias teises, juodaodžių moterų diskriminavimą, o gavau puikią motyvacinę paskaitą, kaip reikia nenuleisti rankų siekiant savo tikslų. Jos gyvenimas nebuvo rožėmis klotas - tėtis dingo vaikystėje, palikęs tik ryškią odos spalvą, iš kurios Anglijoje prieš pusę šimto metų buvo negailestingai juokiamasi. Leidėjai nenorėjo moterų, o ypač juodaodžių autorių, nes manė, kad jų parašytas knygas skaitys išskirtinai juodaodžiai, kurie nežinia, ar išvis perka knygas. Bernardine kažkada, kai buvo trisdešimtmetė ir jautėsi beviltiškai klaidžiojanti po pasaulį, kuriame vien kliūtys, laiku pakliuvo į savęs tobulinimosi grupę, išmoko medituoti, stebėti savo mintis, mąstyti pozityviai, kasdien rašyti pozityvius teiginius. Ten ją ir išmokė susigalvoti nerealią svajonę ir mažais žingsneliais eiti jos link. Ta svajonė buvo Bookerio premija, kuri pakeis jos gyvenimą. Ji kasdien rašė romaną ir kasdien kartojo afirmacijas. Ir vieną dieną prieš dvejus metus tai nutiko – ji tapo pirmąja juodaode moterimi, gavusia šią premiją. “Sėdėdama prie stalo ir laukdama žiuri komisijos sprendimo, aš jau žinojau, kad išaušo mano valanda”, sako ji. Juokdamasi pasakoja, kad jos gyvenimas per vieną dieną radikaliai pasikeitė - ji pabudo įžymi, kviečiama į renginius, kalbinama žurnalistų, o romanas “Mergaitė, moteris, kita” (lietuviškai išleido Alma Littera, vertė A.Cicėnaitė,) dabar išverstas į 41 kalbą. Berlyne pristatytoje autobiografijoje “Manifestas. Kaip niekad nepasiduoti” ji rašo apie save ir savo pavyzdžiu rodo, kad siekti svajonių įmanoma net mūsų netobulame pasaulyje. Dream big, sako ji susirinkusiems didelėje salėje. Dream big and keep writing, sako ji, o aš pagalvoju, kad jos žodžius ir nepaprastą išgarsėjimo istoriją reiktų įdėti į kūrybinio rašymo vadovėlius.

Bernardine Evaristo

Savo studentams ji dažnai sako, jog sėkmės paslaptis gyvenime - niekada nepasiduoti, ypač tada, kai jauti krentantis žemyn - tuomet greitai ieškok atramos. Pasak jos, kristi nėra baisu, tik reikia tuoj pat vėl pašokti ant kojų, o dar geriau – neleisti sau pasiekti dugno. Kadaise atstumtos rašytojos, kuri prieš trejus metus džiaugdavosi, jei į knygos pristatymą susirinkdavo bent dvidešimt žmonių, dabar Berlyne klausėsi pilnutėlė salė, o prie autografų nutyso daugiau nei šimto metrų ilgumo eilė. Ji nespėja važinėti į festivalius ir susitikimus su skaitytojais, o kur dar garbingos šiemet gautos Britų karališkosios literatūros asociacijos pirmininkės pareigos. Pasak renginio vedėjos, ji dabar tokia populiari, kad galėtų jaustis tikra literatūros roko žvaigžde. Žvaigžde B.Evaristo nesijaučia, bet pelnytais pasiekimais džiaugiasi ir savo pavyzdžiu nori įrodyti, kad norint viskas galima. Kai priėjus autografo padėkoju už įkvepiančią kalbą, ji nudžiunga, padėkoja už komplimentą, nes jai labai svarbu įkvėpti moteris siekti savo tikslų.

Tais pačiais 2020 metais Bookerio premiją atsiėmė ir kita festivalyje dalyvaujanti žvaigždė - kanadietė Margaret Atwood. Simboliška ją matyti vakarų Berlyne, nes būtent čia ji 1984 metais vokiška rašomąja mašinėle ir pradėjo rašyti vėliau ją išgarsinusį distopinį romaną “Tarnaitės pasakojimas” (lietuviškai išleido Baltos lankos). Ji juokiasi, buvo nelengva, nes raidės buvo išdėstytos kitaip, nei angliškose klaviatūrose, bet sienos vaizdas ir tai, ką ji išvydo lankydamasi rytų Berlyne ir Čekoslovakijoje, jai padėjo įsivaizduoti totalitarinius režimus. Pasirodžiusi knyga didelio atgarsio nesulaukė, kritikai ją netgi pavadino neįnovatyvia ir per mažai kūrybiška. M. Atwood sutinka, kad knygoje galbūt niekas nėra išgalvota – viskas, apie ką ji rašo, vienur ar kitur pasaulyje vienaip ar kitaip įvyko. Vėl į Berlyną ji atvyko 1989 metais, tuomet griuvo siena ir ji prisimena net nusipirkusi kelis sienos gabalėlius, juokauja, kad tie su grafičiais buvo brangesni už pilko betono gabalus, tad pardavėjai tiesiog juos spalvindavo. Rašytoja juokauja, linksmina publika, bet rašymo receptų nedalina, apie kūrybinius procesus nepasakoja. “Nebijokit rašyti, nes jei nepatiks, ką parašėt, visada galėsit tai išmesti arba sudeginti, nebijokit, niekas per petį jums juk nežiūri, jūs neturite būti tobuli”, sako rašytoja, kurią kritikai dabar įvardina žvaigžde, orakule, romane sugebėjusia atspėti tai, kas pasauliui nutiks po kelių dešimtmečių. Yra keli scenarijai, atsako ji paklausta apie mūsų ateitį, bet kurį iš jų pasirinks žmonija, aš nežinau, priklauso nuo mūsų visų elgesio.

MA autografų nedalina, jau vien pusantros valandos renginys turėjo išvarginti 82 metų rašytoją, bet aš nenustoju vilties papildyti savo kolekciją ir su dar keliais žmonėmis laukiu prie tarnybinio išėjimo – kartais autografo medžiotojo darbas panašus į paparaco. Tačiau poetė ir rašytojos draugė poetė Claudia Rankine išeina viena ir atsiprašo, mat rašytoja jau išvyko vakarieniauti. Pamačiusi nusivylusį mano veidą, ištiesia man dvi raudonas rožes, kurias ant scenos joms įteikė renginio organizatoriai. “Gali parduoti brangiai, nes jas laikė Margaret Atwood”, nusijuokia ji, ir aš juokiuosi, žinodama, kad vietoj autografo jos knygoje slėpsis sudžiovinta rožė.

Trečioji autorė, gvildenanti moteriškumo temą – tai amerikietė Lauren Groff. Su dideliu malonumu prieš kelis metus perskaičiau jos lietuviškai “Baltų lankų” leidyklos išleistas knygas “Moiros ir Furijos” bei “Florida”, o eidama į naujosios knygos “Matrix” pristatymą pamačiau, kad ji ką tik pasirodė lietuviškai (vertė A.Cicėnaitė). Tai pirmoji trilogijos knyga, kurioje visiškai nėra vyrų personažų. Kituose dviejuose romanuose bus papasakotos skirtingos istorijos, jas vienija tik tai, kad visose jose veikėjos moterys. Matrix herojė – seniausia žinoma prancūzų poetė Marie, egzistavusi iš tikrųjų ir rašiusi savo vizijas bei poeziją. Pasak autorės, buvo nemenkas iššūkis rašyti apie dvylikto amžiaus vienuoles nepaminint net Jėzaus vardo. Vyrų šioje knygoje – tik šešėliai, net visi pasirodantys gyvūnai – patelės. Pasak autorės, buvo labai įdomu ir keista kurti tų laikų istoriją be vyrų, tik rašydama suprato, kad juos išėmus, tekstas visiškai kitaip skamba. Lauren Groff intymauja, kad romano struktūrą tyčia rinkosi ne vyriško, bet moteriško orgazmo pavyzdžiu - vietoj vienos kulminacijos čia raibuliuoja ratilai, jie stiprėja, paskui rimsta, vėl kartojasi, emocijos tarsi sukasi spirale.

Lauren Groff

Paklausta apie rašymo rutiną autorė pasidalina gan įdomiu ir man iki šiol negirdėtu metodu – ji rašo bent dešimt juodraščių ir visus juos išmeta. Pirmąjį juodraštį parašo per mėnesį – jis nėra ilgas, bet jį rašydama sužino, kaip vystosi pati istorija. Po to juodraštį išmeta ir sėda rašyti antrojo, ilgesnio, kuriame jau vystomi šalutiniai personažai. Trečiajame jau atsiranda aplinkybės, ketvirtajame – vaizdingi aprašymai. Pasak jos, taip istorija išgryninama ir priverčiama pulsuoti, taip nelieka autoriaus daugžodžiavimo ir grafomaniško pasimėgavimo tekstu. Jos tikslas – pasakoti istoriją, o ne žaisti žodžiais.

Berlyno literatūros festivalis baigėsi skoningai išbalansuodamas tarp politikos ir literatūros. Buvo laikų, kai šios dvi sritys atsidurdavo toli viena nuo kitos, yra laikų, kai jos priartėja ir net žengia kartu. Niekas kitas, tik rašytojas nusprendžia kiek aktualijų bus jo knygoje ir dėl to knygos netampa nei blogesnės, nei geresnės. Knygas geromis daro visai kiti dalykai. Man “Matrix”, “Manifesto”, “Mergaitė, moteris, kita” ir “Tarnaitės pasakojimas” - itin femistinės ir itin daugeliui (ne tik moterų) dabar aktualios knygos, nors parašytos kiek anksčiau. tai visiškai nebuvo rašytojų siekiamybė. Tiesiog rašytojai yra tokie žmonės, kurie sako tai, ką jaučia turį pasakyti, kurie laiko pulsą pajunta gerokai anksčiau už kitus. Kartais turi praeiti daug laiko, kol jų knygos tampa aktualiomis.