Berlyno siena – socializmo bejėgystės įrodymas

 
Prieš 60 metų rugpjūčio 13 turėjo būti tiesiog dar vienas karštas, tingus vasaros sekmadienis, visiškai įprastas vėlai prabundančiam Belynui. Gyventojai, nepaisant keisto miesto padalinimo į keturis sektorius, nepaisant kariškių skirtingomis uniformomis, nepaisant laikraščiuose pasirodančių bauginančių antraščių ar kaistančios situacijos pasaulyje, gyveno savo gyvenimą. Taip, Vokietija buvo padalinta neįveikiama siena, taip, žmonės alubariuose pasakojo, kad pabėgėlių srautas iš rytų kasdien didėja ir plūsta į vakarų Berlyną, taip, tas nuolatinis dokumentų rodymas pereinant iš vieno sektoriaus į kitą vargino, bet miestas funkcionavo įprastai.

Kad gyventum Berlyne, visais laikais turėjai būti šiek tiek išprotėjęs, pasiruošęs bet kam, įpratęs nekreipti dėmesio į ekscentrikus, atlaidus kitų pasirinkimams ir nesirūpinantis kitaip manančiais. Čia visada buvo vietos pasaulio kvailystėms. Ech, kas ištvėrė Berlyno bombardavimus, užplūdusius išvaduotojus, blokadą, miesto atstatymą, tiems jau niekas nebebaisu. Juk baisiau nei karas būti nebegali, sakė berlyniečiai keldami bokalus alaus soduose. Ir tik vienas kitas buvo sunerimęs kaistančia situacija pasaulyje, kurią vienas kitas apžvalgininkas laikraščiuose ėmė vadinti šaltuoju karu. Ne, tai ne karas, tai tik apsižodžiavimai, sakė jie.

Žmonės suprato, kad gyvena keisčiausiame pasaulio mieste. Berlynas jau penkiolika metų buvo padalintas į rytų ir vakarų sektorius, pastarasis dar buvo padalintas į amerikiečių, britų, prancūzų zonas, visur skirtingos prekės, iškabos, laikraščiai, radijo stotys, skirtingas uniformas vilkintys kariškiai, užrašai skirtingomis kalbomis. Bet dėl to buvo tik dar įdomiau čia gyventi. Juk kada užsimanęs galėjai eiti į kitą miesto galą ar praleisti vakarą su kitoje pusėje gyvenančiais draugais ar giminėmis. Galėjai gyventi rytuose ir dirbti vakaruose, gauti didesnį atlyginimą, o grįžus nusipirkti pigesnių produktų, galėjai kiek panorėjęs eiti linksmintis į pašėlusius vakariečių naktinius klubus ar tik į kirpyklą, siuvyklą ar bažnyčią kitapus gatvės. Daugelis berlyniečių buvo girdėję apie vidinę Vokietijos sieną, bet džiaugėsi, kad jų mieste taip niekada nenutiks. Juk taip lengvai nepadalinsi miesto širdies, nenukirpsi transporto arterijų.

Tačiau vis dažniau draugai, kaimynai ar tiesiog atsitiktiniai žmonės alubariuose pasakodavo istorijas apie žmones, kurie atvyksta į Berlyną tik tam, kad pereitų sieną ir pasiprašytų prieglobsčio. Jų skaičius didėjo, amerikonai kažką pradėjo sakyti rusams, tie rėžė atgal, gausybė skambių ir piktų frazių, bet politika teka savo ruožtu, o miesto gyvenimas – savo. Jei kas nori bėgti, lai bėga, o jiems ir tokiame mieste gera gyventi.

Rugpjūčio dvyliktosios vakare Katarina su vyru ir kelių mėnesių dukrele vakarieniavo pas draugę Magdą ir kaip tik pasidžiaugė, koks keistas tas Berlynas, bet visko jame gali rasti. Magdai paklausus, ar nenorėtų persikelti gyventi į vakarus, Katarina tik numojo ranka, sakydama, o kam? Jie ką tik išsinuomojo didelį jaukų senos statybos butą, įsirengė jį, vyras gauna vakarietišką atlyginimą, o nuomą moka pigiau rytų Vokietijos markėmis, o juk į vakarus gali bet kada ateiti apsipirkti, aplankyti draugų, čia likusį tėvą. Vakarienė baigėsi vėlai, kūdikis užmigo vežimėlyje, taurėse dar liko vyno, bet Magda kategoriškai atmetė siūlymus bent jau šią naktį likti pas draugę nakvoti. Jos susitarė susitikti rytoj, nes Magda buvo prižadėjusi pietauti su tėčiu, gyvenančiu visai netoliese. Grįždami namo jau gerokai po vidurnakčio nustebo, kad gatvėse taip neįprastai tylu. Nebuvo jokių budinčių kareivių, niekas neprašė parodyti dokumentų. Katarina nė pagalvot negalėjo, kad tėtį rytoj matys patį paskutinį kartą, bet apsikabinti jau nebegalės – juos skirs spygliuotos vielos tvora.

Kai Hansas po audringos nakties su draugais vakarų Berlyne ėjo namo, jau švito. Šeštą ryto gatvės buvo neįprastai tuščios, jokių patruliuojančių karinių mašinų, prie kurių jau visi buvo įpratę, jokių kareivių. Hansas buvo apsvaigęs ir pavargęs, svajojo kristi į nuomojamo kambario tykioje rytų Berlyno gatvėje lovą ir miegoti iki pietų, todėl ėjo tiesiai link savo gatvės, šiek tiek nustebęs, kad sienos praėjimo postas tuščias. Kai pradėjo dairytis, nustebo dar labiau – tolėliau gatvėje buvo pilna kareivių, bet visi buvo kažkuo užsiėmę, tiesė kažkokią virvę. Įsižiūrėjęs suprato, kad tai spygliuotos vielos rulonas. Tuo metu vienas kareivis jam piktai švilptelėjo, bet Hansui instinktai pašnabždėjo trauktis. Jis apsisuko ir pasileido bėgti tolyn nuo namų. Mažiausiai dabar norėjo aiškintis su kareiviais. Juk gali pernakvoti pas draugą. Jis tuomet dar nežinojo, kad šis akimirksnio sprendimas turės įtakos visam jo gyvenimui.

Anita pabudo jau po dešimtos. Jos geriausios draugės mergvakaris užtruko ilgiau nei tikėjosi ir namo grįžo jau gerokai po vidurnakčio. Gerai, kad vyresnė sesuo sutiko paimti nakčiai dvynukes dukras, ji galėjo puikiai išsimiegoti. Sesuo liepė jai neskubėti, tad ji pirma susitvarkys kambarius, išgers ramiai kavos ir tik tada nueis parsivesti vaikų. Čia juk visai šalia, kitapus gatvės, persisvėrus pro langą beveik gali matyti jos namą šoninėje gatvelėje, bet jau priklausantį vakarų Berlynui. Galbūt jos netgi papietaus kartu – name, kur gyvena sesuo, veikia kavinukė, o joje kepa skanius prancūziškus pyragėlius. Ir tik kai atvėrė langą, kad įkvėptų vasariškos šilumos, Anita suprato, kad kažkas ne taip – gatvėje buvo pilna žmonių, vieni stovėjo vienoje pusėje, kiti – kitoje, visi rėkavo vienas per kitą, juos stumdė kareiviai, o per vidurį išdėliotos užkardos, ištempta spygliuota viela. Anita nesuprato, kas atsitiko, bet instinktai liepė kuo greičiau bėgti pas seserį, galbūt ji galės papasakoti, ką visa tai čia reiškia. Tačiau toje sankryžoje, kur ji įprastai pereidavo į vakarus, kelias buvo uždarytas, ginkluoti kareiviai stūmė žmones tolyn. Anitą perliejo panikos banga. Kaip jai pasiekti seserį, kaip jai susitikti su vaikais? Ji rėkė, aiškino, maldavo, įrodinėjo, prašė praleisti ją į kitą pusę, bet pareigūnai buvo kurti ir akli. Ji parbėgo namo, susirinko dokumentus, pasiėmė mergaičių nuotrauką, bet niekas nei jos, nei kitų nesiteikė klausyti. Iš kur ji turėjo žinoti, kad kareiviams buvo duota komanda stovėti geležinėmis veido išraiškomis, kad ir kas benutiktų. Anita puldinėjo palei sieną, kol pamatė savo seserį, abiejose rankose laikančią po mažylę. Mama, šaukė jos ir ji kaip galėdama greičiau nusiyrė prie jų. Ištiesusi ranką pačiais pirštų galiukais galėjo paglostyti vieną iš dukrų. Nurimk, Anita, sakė sesuo, čia nesusipratimas, čia nieko rimto, ateis amerikonai ir rytoj vėl viskas bus kaip buvę, o iki tol mergaitės gali likti pas mane. Ji bandė statyti koją, dėti kitą, bet greitai suprato, kad nei peršokti, nei pralįsti pro tą spygliuotą užkardą nepavyks. Dar galima pralįsti pro sieną kitoje vietoje, ten mažiau kareivių, sušnibždėjo pasimetęs, taip pat nuo šeimos atskirtas vyras. Mano sesuo sako, kad reikia palaukti iki rytojaus ir tada viskas susitvarkys, atsakė šioji. Bijau, kad viskas bus tik blogiau, kad šiandien prasidėjo naujas karas Berlyne, sumurmėjo jis ir nubėgo tolyn, ieškodamas landų sienoje.

Devyniolikmetis Konradas tarnavo armijoje Dresdene, buvo paskirtas į vidaus ministerijos dalinius. Juos sušaukė jau penktadienį, uždarė kambariuose, uždraudė bendrauti su bet kuo iš išorinio pasaulio ir liepė laukti itin slaptos komandos. Šeštadienį, rugpjūčio 12 dieną jį, kartu su kitais jaunuoliais, susodino į karines mašinas ir išvežė į Berlyną. Nepasakė kodėl. Sekmadienį pats suprato. Turėjo stovėti Bernauer gatvėje ir saugoti, kad žmonės nelįstų prie sienos ir jokiu būdu nebandytų jos perlipti. Turėjo saugoti, kad jokiu būdu niekas iš rytų nepabėgtų į vakarus. Minia augo, žmonės blaškėsi, Konrado viduje virė skirtingi jausmai. Sekmadienio vakare nebegalėjo žiūrėti, kaip jo pusėje su močiute likusi mergaitė verkdama šaukiasi kitapus tvoros stovinčios mamos, kaip jos mama klūpi prieš kareivius, maldaudama sugražinti jai dukrą, kaip mylimieji blaškosi, nerasdami kelio vienas pas kitą. Išaušus pirmadieniui Konradas pradėjo žiūrinėti sieną ir svarstyti, kad ten, kur jis budėjo, būtų visai nesunku ją peršokti. Bet ar užteks jam jėgų nugalėti baimę? Tačiau jei nepadarys to dabar, paskui bus per vėlu. Antradienį vakarų pusėje stovintis fotografas pastebėjo vieną cigaretę po kitos rūkantį kareivį, kuris baugiai dirsčiojo tai į sieną, tai į savo kolegas. Jis nutaikė objektyvą ir ilgai laukti neteko – po pusvalandžio svarstymo Konradas įsibėgėjo, šoko per spygliuotos vielos ritinį, sviedė ginklą ir nubėgo link stabtelėjusio automobilio. Didžiulė nuotrauka kitą dieną puošė daugelio laikraščių pirmuosius puslapius.

Tą dieną ir kelias sekančias dienas per įvairias landas sugebėjo pabėgti iki 800 žmonių. Rytų Vokietijos pareigūnai spygliuota viela neapsiribojo, dar tą pačią savaitę buvo pradėta mūryti siena, kuri po dešimtmečio buvo pakeista betonine - dar aukštesne, dar saugesne. Bernauer gatvėje siena ėjo sulig namų eile. Namai priklausė rytų sektoriui, bet gatvė ir šaligatvis – jau vakarams, taigi galvą pro langą iškišęs žmogus jau kaip ir buvo vakaruose. Pro to namo langus per pirmąsias dvi dienas į vakarus iššoko kelios dešimtys žmonių. Juos gaudė gaisrininkai su įtemptomis paklodėmis. Praėjus savaitei, žmonės iš tų kelių namų buvo iškeldinti, o jų langai užmūryti. Dar po kelių mėnesių, namai buvo nugriauti, paliekant tik makabriškai atrodančią pirmo aukšto sieną.

Visi, kurie šnabždėjosi, kad čia tik žaidimas, kad tuoj vakariečiai ateis ir juos išgelbės, liko užmūryti rytų Berlyne 28 metus – iki pat 1989 ųjų lapkričio 9 osios. Per visus tuos metus daugiau nei 5000 žmonių pavyko pabėgti per miesto sieną į vakarus, mažiausiai 141 bėglys žuvo. Sienos ilgis tarp rytų ir vakarų Berlyno – 43 km, tačiau siena Vakarų Berlyną supo iš visų pusių, jos ilgis buvo 155 km, iš jų 107 km sudarė betoninė 3,60 m. aukščio siena, likusi buvo metalinė. Sienos stebėjimui buvo pastatyti 302 sargybinių bokštai. 

(Straipsnis buvo spausdintas 15min.lt https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/istorija/berlyno-siena-socializmo-bejegystes-irodymas-582-1549218)