Šiandien ryte, ieškodama vietos ramiai išgerti puodelį kavos, supratau, kad ieškau visai ne ramios vietos, o tos, kur knibžda žmonių. Gal tiesiog lengviau ištirpti tarp jų, o gal tam, kad būtų ką stebėti. O gal tiesiog veikia bandos instinktas, sakantis, kad vietos, kuriose sėdi žmonės, yra daug geresnės už pustuštes.. Berlyne ne visada taip. Čia susideda daug faktorių. Pavyzdžiui, ar yra laikraščių, ar yra Wifi. Kavinės prie metro stotelių visada bus pilnesnės, nei toliau esančios, kaip ir siūlančios Bio kavą. Kaina nevaidina visai jokio vaidmens - niekam čia nesvarbu, kad kava būtų pusę euro pigesnė arba prie jos parduotų bandelę už pusę kainos. Nebent statybininkams, urmu pusryčiaujantiems pigiose kepyklėlėse, kur kava, beje, irgi nebloga. Kartais įdomu ir į juos žiūrėti. Kadangi Berlyne žmonės neskuba gerti kavos (tie, kurie skuba, išsineša ją), ir neretai kavinėse prasėdi ir kelias valandas palinkę prie knygos, kompiuterio ar ant draugės peties, jie dažniausiai ieško vietos ten, kur smagiai sėdisi, kur gražus vaizdas pro langą, kur patogūs krėslai ir bėgioja įkvėpimas.
Šią savaitę gyvenu visai nauja veikla – pirmą kartą
gyvenime esu fotografijų parodos kuratorė ir turiu rūpintis
parodos kabinimo, viešinimo ir atidarymo vakarėlio organizaciniais reikalais.
Paroda vyks Lietuvos ambasadoje, atrodo, turėtų būti kur kas lengviau, bet
taip nėra. Prisideda griežtos darbo valandos, apsunkintas patekimas
į patalpas ir biurokratinis bendravimas be jokios entuziazmo
kibirkšties. Bet tikiuosi, kad vienaip ar kitaip viskas susitvarkys
ir parodos atidarymas kitą antradienį praeis sklandžiai. Beje, pirmakart ambasados patalpose gros DJ. Ne skudučiai, ne skrabalai, ne pučiamieji, o DJ, kaip ir priklauso per parodos atidarymus Berlyne. Bus vyno ir sūrio. Gal dar nupirksim alaus. Jei turėsiu laiko ir jei Ramūnas atveš lietuviškos duonos, pakepsiu jos su česnaku - vokiečiai dievina. Svarbiausia ne kalbos ir sveikinimo žodžiai, o smagi atmosfera ir galimybė pabendrauti su menininkais.Parodos idėja gimė mano galvoje turbūt daugiau nei prieš metus. Kai vyras fotografas (Renatas Neverbickas) prikaupė įdomių Berlyno nuotraukų, nusprendžiau, kad reikia jas kaip nors parodyti visuomenei. Bėda ta, kad šį miestą fotografuoja įvairiausių šalių menininkai, studentai, praeiviai, turistai. Tad vien rodyti Berlyno veidus man pasirodė neorginalu ir nepatrauklu. Ir tada gimė mintis pavadinti parodą "Vilnius-Berlynas. Susitikimai". Kaip ir mano kito blogo pavadinimas. (štai čia nuoroda: http://www.vilniusberlynas.blogspot.lt) Net nekilo minčių kieno nuotraukos turėjo atspindėti Vilnių – Ramūnas Danisevičius yra vienas geriausių Lietuvos fotografų, paprastas, šaunus vyrukas su fotoaparato taikikliu vietoj akies. Atrodo, kur jis bepasisuka, ten gaunasi nuostabios nuotraukos. Be to, tai puikus, pareigingas, paprastas žmogus, visada besilaikantis terminų ir turintis puikių Vilniaus nuotraukų kolekciją. Tik viena bėda – nekalbus. Nežinau kaip jį priversiu tarti žodį atidarymo metu. Ir dar pagalvojau, kad gražiai skamba: du Lietuvos fotografai, buvę kolegos po dviejų metų susitinka parodų salėje. Per tuos du metus keitėsi miestai, keitėsi ir jie patys, todėl abiem įdomu pažiūrėti kur kiekvienas nuėjo ir kokiame taške susitinka dabar. Manau, kad tai yra įdomu ir žiūrovams. Nors Renatas ir Ramūnas ilgai dirbo kartu, parodų salėje jie susitinka pirmą kartą. Labai džiaugiuosi, kad paroda dalyvauja tarptautiniame fotografijos festivalyje (Europaische Monat der Fotografie), kad autoriai ir Lietuvos vardas pakliuvo į tarptautinį festivalio katalogą, o mes mėnesiui tapome Berlyno kultūrinio gyvenimo dalimi. Šią savaitę išdidžiai eisime į festivalio atidarymą kaip dalyviai, o ne kaip svečiai.
Po to parodą būtinai vešim į Vilnių. Dabar deramės, gal pavyktų ją eksponuoti Knygų mugės metu kitą vasarį. Manau, kad toje erdvėje ją pamatytų daugiau žmonių, nei kabančią apdulkėjusioje galerijoje. Manau, kad žmonės ateina į mugę ne vien pigesnių knygų, jie noriai dalyvauja renginiuose, apžiūri parodas ir tik tada jaučiasi visapusiškai "pasikultūrinę".
Vilnius-Berlynas tai paroda apie du miestus, dvi sostines su unikalia istorine praeitimi. Jas skiria tik tūkstantis kilometrų, o atrodo, kad jos būtų kitose galaktikose. Nors kitiems šie miestai atrodo ir kažkuo panašūs. Kokie skirtingi jie bebūtų, myliu juos abu.
Ir dar pamiršau, kad turim padėkoti Air Lituanica skrydžių bendrovei, sujungusiai šias dvi Europos sostines pusantros valandos skrydžiu. Jų dėka Ramūnui į parodos atidarymą Berlyne nereikės beveik paros dardėti autobusu arba visą dieną skraidyti su persėdimais.
Daugiau apie parodą ir apie festivalį štai čia: http://www.mdf-berlin.de/en/exhibitions/exhibition/vilnius-berlin/
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą