Sugrįžimas į Berlyną

Prieš savaitę sugrįžau į Berlyną. Ne, ne iš Lietuvos, ne iš sodybų ar pajūrių, o tik iš savo buto. Ne, niekas nelaikė manęs ten uždariusios, karantinas Berlyne netgi nebuvo toks griežtas kaip kitur pasaulyje. Tiesa yra ta, kad du mėnesius Berlyno nebuvo, taigi ir nebuvo kur sugrįžti. Tuščios gatvės, uždarytos kavinės, viešbučiai tamsiais langais ir užrakintomis durimis, spengianti tyla, nutraukiama tik bažnyčių varpų ir ugniagesių automobilių sirenų, tvoromis apstatytos vaikų žaidimų aikštelės, vaiduokliai traukiniai, tinkami tik fotosesijoms, baugštūs praeiviai, besidairantys, ar nepažeidžia kokių nors reikalavimų. Tai buvo miestas iš kurio pabėgo gyvybė. Tai nebuvo Berlynas. Į tokį net nenorėjau eiti. Apie tokį nenorėjau rašyti.

Tikrumo dėlei turiu pasakyti, kad toks miestas buvo pačioje karantino pradžioje, kokias tris savaites. Ir tik centre, nes parkuose šurmuliavo šeimos su vaikais, šunim, dviračiais, riedučiais. Alų parke buvo galima gerti tik einant, o atsisėsti galima tik tempimo pratimų padaryti. Knygoms skaityti puiki vieta buvo kapinės - ramu, tylu, suoliukai švarūs, policininkai nevaikšto, o ir atstumo su mirusiais laikytis nesunku. Keliauti po miestą šiaip sau buvo draudžiama, bet bėgti ir važiuoti dviračiu - prašom. Todėl keliskart neištvėriau. Galvoju, gal tokio tuščio miesto daugiau niekada nepamatysiu. Prie Brandenburgo vartų tada net vidurdienį galėjai vienas nusifotografuoti. Kas to nepadarė, pats kaltas, nes dabar jau ilgai nepavyks. Net jei virusas nuspręstų banguoti ir vėl būtų paskelbtas karantinas, ten jau būriuosis demonstrantų minia. Žmonių abstulbinti ta pačia naujiena dukart nepavyks.

Ne man spręsti, kas teisus, kas kaltas, buvo tas virusas, ar jį tik Kaizeris Bilas išgalvojo (draugas britas taip pavadino Bilą Geitsą), kalti kiniečiai ar austrų slidininkai, Donaldas ar Vladimiras, o gal vis tik tie mitologiniai šikšnosparniai, išlindę iš Kinijos uolų. Netikiu, kad čia mums už tai, kad teršiam gamtą, kaip ir netikiu tuo, kad Dievas pasiuntė virusą norėdamas mus apsaugoti nuo kitų blogybių. Turbūt visi, ieškantys prasmės ir priežasčių, yra savaip teisūs, kiekvienas griebiasi savo šiaudo, kuris padeda nenuskęsti. Problemos prasideda tada, kai vieni bando įrodinėti esą teisesni už kitus. Draugė iš Kiolno patvirtino, kad jos draugų ar bendradarbių nuomonės kartais taip skiriasi, kad atrodo, jei vokiečiai nebūtų santūrūs, kibtų vienas kitam į atlapus. Vieni iki šiol vengia visų kontaktų ir klauso tik Angelos ir tų dviejų virusologų, kurie tapo didžiausiais šių laikų influenceriais. Kita grupė – maištininkai. Jiems tinka bet kuri priežastis, bet kokia sąmokslo teorija, bet koks oficialiai nuomonei besipriešinantis gydytojas. Išklausau ir tuos, ir tuos ir leidžiu šiltam pavasariniam vėjui visą tą informaciją nupūsti. Dabar, kaip niekad, svarbi minčių higiena. Tikiu, jei mes virusui skirsim mažiau dėmesio, jis, kaip koks narcizo bruožų turintis personažas, eis kitur ieškoti savo aukų.

Prieš savaitę išėjau į savo miestą, kuriame jau veikia visos parduotuvės ir visos kavinės, kuriame vėl pilni tramvajai ir pilnos gatvės berlyniečių, kuriame jau veikia dauguma muziejų ir galerijų, kuriame jau galima sportuoti lauke grupėms, vesti ekskursijas ir jau nebereikia bijoti policininkų. Tiesą sakant, jų niekada nereikėjo bijoti, nes baudos už karantino nesilaikymą buvo įvestos gal tik dviem savaitėm ir tai nesu girdėjusi, kad koks nors žmogus būtų ją gavęs. Esu mačius patriuliuojančius policininkus, kurie priėję prie jaunimo grupelės parke mandagiai prašydavo išsiskirstyti, bet neteko regėti, kad stabdytų, tikrintų, baustų. Baudos buvo rašomos taisykles ignoruojantiems barams ir tyliai veikti bandantiems naktiniams klubams, bet ne bėgiojantiems parke. Ir dabar Berlyne žmogiškos taisyklės – kaukės privalomos viešajame transporte ir parduotuvėse, bet baudų nėra. Pasikliaunama žmonių sąmoningumu – prašoma laikytis taisyklių, o ne gąsdinama baudomis. Ir tikrai, devyni iš dešimties net Berlyne tų taisyklių laikosi ir vienas kit1 drausmina. Kad ir koks palaidas būtų Berlynas, senosios prūsiškos paklusnumo dvasios jame vis tik likę.

Vaikštinėjau ne vieną valandą Berlyno gatvėmis, stebėjau einančius, perkančius, alų geriančius žmones, užėjau į kelias eko bio hipster niekučių parduotuves, praėjau šurmuliuojančiu maisto turgumi, bet jausmas, kad normalus gyvenimas sugrįžo taip ir neaplankė. Buvo momentų, kai gūžiausi, lyg pirmąkart iš Panevėžio į Berlyną atvažiavusi studenčiukė, kuri nežino, kaip elgtis užėjus į kavinę ar parduotuvę. O buvo tokių, kai atrodė, jog mes visi aktoriai, vaikštom po didelio teatro sceną ir vaidinam normalų gyvenimą, kartais pamiršdami savo roles. Atėjus pas kojos daktarą nustebau pamačius jį be kaukės ir be pirštinių, tad po kelių minučių kalbėjimo per kelis sluoksnius skarelės tiesiog ėmiau ir paklausiau, ar galiu ją nusiimti. "Tai žinoma", atsakė jis atlaidžiai šypsodamasis, lyg būčiau kokia atgyvena, o kaukės būtų senai išėję iš mados. Dantistas, priešingai, tik įėjus liepė pasiimti medicininę kaukę iš čia pat padėtos dėžutės ir laukiamajame sėdėti su ja. Kai kurios parduotuvės neįleisdavo be vėžimėlių, kitos be krepšelių, į vienas įleisdavo po penkis, į kitas tokio paties dydžio - po penkiolika pirkėjų. Bibliotekose gali užsibūti dvidešimt minučių. Visur, kur eini, dabar reikia registruotis. Kai kurie restoranai liepia pildyti registravimo formą internetu, kiti - užrašyti savo pavardę, adresą, telefoną ant paruoštų popierinių blankų. Jei sėdi lauke - nereikia. Atėjus į bažnyčią irgi turi užrašyti savo duomenis. Taigi, jausmas, kad visiems mums liepė vaidinti, bet neišdalino scenarijaus - kažkokios taisyklės yra, kažkas bando jų laikytis, kiti laisvai interpretuoja, treti jau seniausiai numojo į viską ranka ir elgiasi taip lyg nei viruso, nei karantino niekad nė nebuvę. 

Dabar kai galvoju, karantinas buvo ne sustabdymas, ne uždarymas namuose, o kelionė. Tai buvo mūsų piligriminė kelionė, atnešusi daug nusivylimų ir daug naujų atradimų, suteikusi laiko pabūti su savimi ir suprasti tai, ką pražiūrėdavom anksčiau. Visų pirma, ji patikrino mūsų santykį su namiškiais ir leido suprasti, ar galima leistis su jais į Kelią, ar galima jiems atverti savo baimes ir rasti užtarimą. Visų antra, ji parodė, kas iš mūsų draugų yra tikri bendrakeleiviai, o kas - tik baliauninkai. Visų trečia, pasitikrinom savo santykį su Dievu, kad ir kokį pavidalą kiekvienam jis beturėtų. Net ir tie, kas pripažino pasaulio logiką, staiga suprato, kad ne viskas jai paklūsta ir ne viską galima protu paaiškinti. O ir specialistai pripažįsta, kad malda tikrai naudingesnė smegenims, nei bauginančios antraštės.

Dar vieną santykį pasitikrinome šioje kelionėje – kiek ilgai galime išbūti uždaryti su savim pačiais. Juk pradžioje ėmėmės bet kokios veiklos, kad tik užsimiršt, kad pabėgt, kad apsimesti, jog ši pauzė normali, gal net visai reikalinga. Paskui pradėjo darytis neramu, kai kas supanikavo, o kai kas prisiminė, kaip gera būti nulipus nuo tribūnos ir neraportuojant kitiems kaip mums sekasi. Visai kaip senais gerais laikais, kai mokėjom tyliai patys džiaugtis saulėlydžiais, pražydusiomis pievomis, sugrįžusiais paukščiais ir kitais mažais atradimais. Ir dar supratom, kad savo kelią galim surasti patys ir tam mums nereikia jokių koučerių ir jokių influencerių. Karantino kelionėje paaiškėjo, kad grąžinus iš pliažų, nutupdžius ant žemės ir uždarius namie, tik nedaugelis jų gali būti įdomūs ir reikalingi. O ir būti sekamam tapo nebemadinga - per pasaulį ritasi protesto bangos prieš skiepus, čipus, apsus, dronus ir visus kitus sekimo įrankius. Todėl kartais net pagalvodavau, kad norintis “trendus” diktuoti nuomonės formuotojas dabar turbūt turėtų vykdyti kampaniją “unfollow me”.

Berlynui niekada nebuvo įdomu sekėjai. Ir atrodė, kuo jie jam mažiau rūpi, tuo jų skaičius didėjo. Miestas, kaip koks dendis, nutaisydavo nuobodžiaujančią miną ir tiesiog į juos nekreipdavo dėmesio. Kaip prabangą mėgstanti ir viskuo persisotinusi moteris, leidžianti save mylėti ir nesukanti galvos iš kur plūsta pinigai. Lyg diva, prie kurios visi nori prisiliesti ir nusifotografuoti ir kuri, nekreipdama į gerbėjus dėmesio, varo juos iš proto. Nežinia, gal ši taktika ir teisinga? Gal tikrai miestas tuoj vėl užsipildys išprotėjusiais gerbėjais? Ne tais, kurie čia skrido tik dėl to, kad buvo pigu, bet tais, kurie jaučia smalsumą arba aistrą šiam miestui ir kurie nori šiek tiek išprotėti kartu. Labai noriu tikėti, kad jų bus pakankamai ir kad tikrai neužsidarys kas antras restoranas ir kas trečias viešbutis, kaip prognozuoja pesimistai. Pagaliau nuo turistų pailsėjęs Berlynas galbūt apsičiupinės tuščias kišenes ir  kurį laiką bus labai svetingas, o aš nuoširdžiai patariu tuo pasinaudoti. Nes sugrįžti į Berlyną vis tik yra smagu. 

Velykos kitaip Berlyne

Vieniems labai smagu, kai per šventes viskas kartojasi – kiaušinių dažymas, paskui daužymas ir nuotraukų postinimas FB, kiaušiniai su krienais ir su majonezu, baltos mišrainės pjaustymas, pyragų kepimas, susitikimas su giminėmis kaime arba šašlykų kepimas ir naminukės degustavimas pas draugus sodyboje. Labiau prakutę ar laiku spėję įsigyti ar išsinuomoti apartamentus, mauna prie jūros pakvėpuoti jodu ir druska ir paragauti brangių cepelinų Basanavičiaus gatvėje. Treti, dar geriau uždirbantys, tas kelias laisvas dienas išnaudoja tolimoms kelionėms prie šiltų jūrų arba bent jau į miestus arčiau pusiaujo, kur pavasarinė saulė šildo netaupydama spindulių. Ketvirti renkasi šventas vietas ir piligrimines keliones. (Tų aš niekaip neįkalbėsiu rinktis Berlyną).

Taigi tiems, kam nusibodo balta mišrainė ir vištienos kulšelių vyniotinis, bet kurie neturi laiko ir pinigų ispaniškiems kurortams, kviečiu rinktis Berlyną. Bilietai nebrangūs, nakvynė įperkama, renginių gausybė, o tų kelių laisvų dienų turėtų pakakti šventinei nuotaikai pagauti, kurios nori pasaulio šalies virtuvei išragauti ir miestui pažinti. Žinau, kad turit labai daug klausimų, nes tiesiog nesusimąstėte, kad Velykos gali būti švenčiamos kitaip. Todėl bandau čia atsakyti į pačius įvairiausius jūsų klausimus.

Kokios Velykos be kiaušinių dažymo arba kaip juos nudažyti viešbutyje?

O kam juos dažyti? Velykos kitaip yra tada, kai dažytus virtus kiaušinius nusiperki parduotuvėje, pas kepėją arba užsisakai bare.

Ar Dievas nesupyks, jei Velykų rytą nenueisiu į bažnyčią?

Aš ne kunigas, kad galėčiau kompetetingai atsakyti į šį klausimą, bet manau, kad Dievas vienodai užsuka ne vien į Vatikaną ar Vilniaus Katedrą, bet ir į Berlyno bažnyčias, kurių čia daugybė. Jei norit, galit skirti visą dieną bažnyčių lankymui. Aišku, čia evangeliškų yra šiek tiek daugiau, nei katalikiškų, bet gal tai visai tiktų prie Velykos kitaip koncepcijos. Pavyzdžiui, net į centrinę Berlyno katedrą (Berliner Dom) sekmadienį galėtumėte užeiti mišių metu be jokio mokesčio (šiaip kainuoja 7 eur suaugusiam ir 5 vaikui), tik reiktų nutaisyti pamaldžią, o ne smalsią turisto išraišką ir suslėpti visus fotoaparatus. Popiet labai rekomenduočiau užlipti į Zionkirsche bokštą. Pati bažnyčia visą sovietmetį stovėjo apgriuvusi, užmūrytais langais, o ir dabar atrodo labai asketiškai ir kartu labai berlynietiškai.

Bijau, kad pusryčiai viešbutyje bus įprasti, o norėtųsi kažko šventiškesnio.

Kavos puodelį su pyragėliu galima gauti kiekviename parke

Neimkit viešbutyje pusryčių, geriau užsisakykite (pageidautina iš anksto) kur nors brančui staliuką. Pavyzdžiui, aplink Kollwitzplatz yra turbūt kokios penkios kavinės, siūlančios brančą sekmadienį, tarp jų – ir legendinė Anna Blume. Už 12-15 eurų galėsite valgyti skaniausius dalykus, o ir dažytų kiaušinių tikrai bus. Jei norit visai kitaip – užsisakykit pusryčius Kroicberge esančiuose menininkų namuose Bethanien arba eikit išgert kavos sename autobuse įtaisytoje kavinėje Cafe Pförtner Wedding rajone.
Šiek tiek daugiau pasiūlymų nepamir6tamiems pusryčiams: http://www.iheartberlin.de/2015/06/13/10-awesome-places-for-breakfast-brunch-in-berlin/

O ką veikti Velykų dieną su vaikais, jei norim praleist laiką gamtoje, o ne muziejuose.

Mauerpark sekmadieniais groja ir labai geros grupės 

Po sočių pusryčių, o tai nutinka jau gerai įdienojus, berlyniečiai išlenda į parkus, nes privalomas velykinis vaikų žaidimas čia yra ne kiaušinių ridenimas, bet jų ieškojimas. Tėvai išslapsto kiaušinius po krūmais, tarp akmenų, gal net ir į gyvuliukų aptvarą įdeda, o vaikai laukia užuominų ir jų ieško. Ir nieko baisaus, jei ras ne savo, o kitų tėvų paslėptą kiaušinį – taip tik dar įdomiau. Aišku, kartu su paprastais kiaušiniais, slapstomi ir saldainiai, ir bent jau vienas kitas šokoladinis kiaušinis-siurprizas. Beje, prie daugelio parkų veikia ir nedideli privatūs naminių gyvūnėlių parkai (kinderbauernhof), kur gyvūnus galima ir paglostyti, ir pamaitinti, o per šventes juose dažnai dar ir vyksta renginiai vaikams. (Vienas šalia Bürgerpark, kitas šalia Mauerpark, dar keli yra Kreuzberg). Parke galite ir surengti pikniką – visuose juose galima sėdėti ant žolės, valgyti ir gerti alų ar vyną kad ir pusryčiams.
Jei norite įspūdingesnių parkų su įėjimo mokesčiais, niekada nesuklysite vaikus nusivedę į vieną iš dviejų Berlyne esančių Zoologijos sodų. Rekomenduočiau ir Garten der Welt su įvairių pasaulio kraštų sodais, sakurų parku ir didžiule žaidimų aikštele vaikams – ten per Velykas vyks vyšnių žydėjimo šventė. Zittadelle Spandau visą šventinį savaitgalį vyks Riterių šventė su turgumi, turnyrais ir įvairiomis atrakcijomis vaikams.

Ar mieste jaučiama velykinė dvasia?

Na, jei eisit turistine centrine gatve, tai gal ir nesutiksite nei kiškių, nei velykų bobučių. Bet jei norite atšvęsti Velykas berlynietiškai, turite užklysti į kokią nors vietą, kur kūrenami tradiciniai Velykų laužai. Pavyzdžiui, Britzer Garten (šeštadienį), Kulturbrauerei(sekmadienį) arba prie Weißensee ežero – ten visas tris šventines dienas bus ne tik laužas, bet alus bei muzikinė programa pačiam įvairiausiam skoniui.
Buvusiame rytų Berlyno centre Alexanderplatz ir vakarų centre Breitscheidenplatz vyks Velykinės mugės su karuselėmis mažiesiems ir muzikine programa visiems. Mauerparke vyks įprastas sekmadienis, kuris jums tikrai neatrodys įprastai – su blusturgiu, masiniu karaoke ir daugybe geros gatvės muzikos.

Vilniuj Velykų sekmadienio vakarą nieko labai nevyksta, daug kas uždaryta, visi išsivažinėję. O kaip Berlyne?

Velykų laužas Kulturbrauerei kieme

Berlyne uždarytos tik parduotuvės, bet kam jos? Alų ir limonadą su nedideliu antkainiu pardavinėja kioskeliai (vadinamieji spätkauf), visi restoranai, visos kavinės atidarytos bent jau nuo pietų, visi barai vakare ūžia. Velykų naktį vyksta tiek daug gerų vakarėlių, kad tikrai apsisuks galva, kol sugalvosit kur nueiti. Pavyzdžiui, vien senose traukinių dirbtuvėse Raw Gelände yra tiek skirtingų naktinių klubų, kad norėsis į visus užsukti. Arba užteks vien to, kad ten pasivaikščiosite. Arba afrikiečių centre Jaam – tikrai vyks nepakartojamas vakarėlis su nepakartojama publika. Kulturbrauerei už 10 eur nusipirkę bilietą, galėsit visą naktį šokti 10 aikštelių pagal skirtingų dj sukamą muziką.

O pirmadienis? Juk irgi šventė ir niekas nedirba.

Pirmadienį siūlyčiau skirti susipažinimui su miestu. Važiuokit prie sienos, vaikštinėkit po centrą, fotografuokitės prie Brandenburgo vartų ar prie Checkpoint Charlie, slampinėkit po Kreuzberg ar Neuköln rajonus, užlipkit ten į virš prekybos centro esantį barą Klunkenkranich su puikia panorama ir renginių programa. Arba nueikite į Zoologijos sodą, lankykite muziejus (Velykų pirmadienį jie dirbs, kaip įprastą sekmadienį), nueikite prie East side galerijos, pasėdėkit ten ant pievos, pastebėkit žmones. Arba pasiplaukiokit laivu Šprė upe. Arba po Wannsee ežerą. Arba tiesiog prigulkite krantinėje ir žiūrėkit į praeivius.

Teufelsberg - tai gatvės meno muziejus

Kas nori, pirmadienį gali jungtis prie mano vedamos ekskursijos “Berlynas kitaip”, kurios metu apeisime kelis pagrindinius istorinius objektus, palandžiosim po kiemus, pažiūrėsim grafičių, apžiūrėsim Berlyno sienos memorialą. O ekskursijos pabaigoje dažnai žmones nuvedu į kokią netikėtą vietą – taip įdomiau ir man, ir dalyviams. Šįkart tuos, kas dar turės laiko ir norės pamatyti kažką ypatingo berlynietiško, nuvesiu ir į Teufelsberg (nes kelionė į vieną pusę užtrunka apie valandą) – tai ant aukščiausio Berlyno kalno įsikūrusi apleista amerikiečių sekimo bazė, tapusi dabar gatvės meno muziejumi su nepakartojama laisvės atmosfera.

Teufelsberg - aukščiausias Berlyno kalnas

Mauerparke sekmadieniais žmonių šimtus kartų daugiau