Manasis rytų Berlynas

Berlyne vėl atšalo, krenta lietutis, bet medžiai jau sužaliavę, po laja jau galima nuo jo pasislėpti. Pavasarį atnešę sakurų ir magnolijų žiedai nukrito jau prieš kelias savaites. Gatvė, į kurią atsikrausčiau praeitų metų rudenį, kai medžiai jau buvo numetę lapus, prieš mėnesį pasidabino balta spalva ir kaskart, išėjus iš namų, užgniauždavo kvapą nuo žydinčių magnolijų vaizdo ir kvapo. Dabar baltą estafetę perėmė kaštonas su stangriai stovinčiais žiedais, lyg būtų atkišęs tam neskubančiam pavasariui daugybę viduriniųjų pirštų. Kitame gatvės gale švelnia rožine spalva pasidabinę slyvos ir tarp jų įsimaišiusios alyvos. Iš pirmo žvilgsnio, gatvė visai neypatinga, tipiška Berlyno gatvė madingo Prenzlauerberg rajono pakraštyje, kur būsto nuomos kainos dar įperkamos, o populiarios rajono naktinio gyvenimo vietos vis dar pasiekiamos pėsčiomis. Tai nedidelė gatvė, kur turistų yra tik tiek, kiek jų ateina iki nedidelio hostelio, kur trijose aludėse prie alaus bokalų sėdi dūmuose paskendę vokiečiai su ūsais ir DDR laikų šukuosenomis, kur yra maloni gėlininkė, patarianti visais gėlių auginimo klausimais, advokatas, draudikas, papuošalų gamintoja, jogos trenerė, indiško maisto restoranas, iš kurio smagu parsinešti patiekalus, kai tingisi namie gaminti. Čia yra fizioterapijos kabinetas, iš kurio ką tik išėjau, ir smagi kavinė, kurioje senais laikais buvęs kino teatras, o dabar šeimininkauja miela turkų šeima, kepanti vokiškus pyragus. Nes rytų Berlyne turkų beveik nėra.

Užtat čia daugybė vietnamiečių. Mažai kas žino, kad juos Rytų Berlyno valdžia prisikvietė, kaip gastarbaiterius, kaip pigią darbo jėgą. Pasirodo, ne tik Vakarų Berlyne trūko dirbančiųjų, rytiečiai irgi sprendė savo problemas. Griuvus sienai, vietnamiečiai pasikvietė

šeimas ir jų bendruomenė pradėjo augti. O kartu pradėjo augti ir jų kavinių skaičius, kuriose ir dabar gali skaniai ir nebrangiai pavalgyti.

Sutikti lietuviai manęs visada paklausia, kuriame Berlyne aš gyvenu – rytų ar vakarų. Lyg miestas nebūtų susijungęs daugiau nei prieš ketvirtį amžiaus. Lyg lauktų atsakymo – aišku, kad vakarų, nes jei važiuot iš Lietuvos, tai tik tam,kad atsidurtum vakaruose. Vokiečiai šį klausimą užduoda daug rečiau ir tik po ilgesnio bendravimo. Berlyniečiai – niekada. Jie tiesiog klausia, kuriam rajone gyvenu, nes gyvenamasis rajonas Berlyne apibūdina ne tiek statusą, kiek pačio žmogaus vertybes ir požiūrį į gyvenimą. Kiekvienas rajonas turi savo benamių patiltes ir prabangius restoranus, bet kiekvienas turi ir savitą legendą, tam tikrą vyraujančią atmosferą ir jo pasirinkimas išduoda daug papildomos informacijos apie žmogų.

Pavyzdžiui, jei gyveni Wedding arba Neukoeln rajonuose, reiškia, esi tolerantiškas kitai kalbai, kitam tikėjimui, kitokiam kaimynų elgesiui ir tuo pačiu esi meniškos, atviros sielos, nesirūpinantis statusu ir neturintis storų sąskaitų banke. Tai rajonai, kuriuose menininkai vis dar išgali susimokėti nuomą, o didėjantis jų skaičius įneša smagaus meninio bruzdesio, įdomių kavinių ir geros muzikos mažuose klubuose. Jei gyveni Friedrichshaine arba Kreuzberge, vadinasi esi jaunas, pašėlęs, viskam atviras, audringą naktinį gyvenimą ir alternatyvų meną mėgstantis žmogus.

Jei gyveni rytinio Berlyno pakraščiuose, tokiose vietinėse Fabijoniškėse, esi arba čia užaugęs vietinis, arba rusas, arba vietnamietis. Nes tie pakraščiai turbūt turi daugiau bendro su Maskva ar Minsku, nei su Berlynu. Ten ir russian disco, ir rusų parduotuvės, ir koldūninės, daug kur netgi užrašai rusiški. Pačiame Berlyno centre gyvena tik diplomatai, kontraktiniai verslininkai, iš kitų miestų atsikėlę turtingi senukai ir turistai laikinuose būstuose. Nes ten gyventi visiškai neįdomu.

Turi Berlynas ir turtuolių rajonus – jei gyveni Zehlendorfe ar Wannsee, esi arba gerai uždirbantis vokietis, arba nuo šaltojo karo laikų užsilikęs amerikietis, arba persikėlęs iš Vakarų Vokietijos ir visur ieškantis įprastos vokiškos švaros ir tvarkos, nuravėtų gėlynų ir vakare laiku miegoti einančių kaimynų, kurių kituose Berlyno rajonuose beviltiška surasti.

Charlottenburg rajonas yra visoks. Tai ir pats vakarų Berlyno centras su Kurfurstendamm gatvėje stovinčiais prabangiais pastatais neįperkamomis kainomis, ir tautinių mažumų užkampiai su sugrūstais septyniasdešimtųjų statybos daugiabučiais, ir jaukūs kiemeliai bei balkonai su arkomis, iki kurių kylama šimtamečiais liftais.

Jei gyveni Prenzlauerberg rajone esi arba vaikus auginanti šeima (save priskiriu pastariesiems), arba iš senų laikų užsilikęs ir seną būsto nuomos kontraktą turintis menininkas, arba gyvenamuoju plotu su kitais besidalinantis studentas, arba dažniausiai - gerai uždirbantis hipsteris iš kurios nors Europos šalies, dažniausiai vegetaras, pusryčiaujantis kavinėje arba apsiperkantis tik ekologiško maisto ir ekologiškų drabužių parduotuvėse, kurių čia apstu. Šiame rajone didžiausia Europos užsieniečių bendruomenė, todėl kartais ispanų, italų, prancūzų ar anglų kalbas gali išgirsti dažniau nei vokiečių, o vaikai nuo pat mažens žino, kad šis rajonas yra vienintelis Vokietijoje, kur būti ne vokiečiu yra greičiau privalumas, nei trūkumas.

Prieš susijungimą Rytų Berlyne esančiame Prenzlauerbergo rajone gyveno darbininkai, namai buvo erdvūs, bet seni, daugelis jų statyti dar prieš pirmąjį pasaulinį karą, neturintys jokių patogumų. Pamenu draugo butą kokiais 91- aisiais metais – erdviame bute didžiuliais langais buvo šalta, dušo kabina stovėjo virtuvėje, o tualetas buvo laiptinėje. Tais laikais ir pečius buvo ne dekoracijos, o šildymo elementas.

Iš šių namų po susijungimo žmonės bėgo į vakarus, bėgo ten, kur daugiau pinigų, kur yra darbo, kur sutvarkytos laiptinės, o iš krano bėga karštas vanduo. Į jų paliktus butus nelegaliai kėlėsi menininkai, valkatos ir šiaip laisvam gyvenimui prijaučiantys jauni užsieniečiai. Jie apleistose vietose organizuodavo parodas, ant stogų – koncertus, o apleistuose dideliuose butuose rengdavo vakarėlius. Didžėjai kartais grodavo tiesiog gatvėse, kur dailininkai paišydavo savo šedevrus ant įvairių sienų ar ant grindinio. Kai kurie buvo tokie gražūs, kad palikti ir iki dabar, kasmet tik atnaujinami truputį. Rajone po truputį kūrėsi įdomesni barai, meninės erdvės, mažos papuošalų parduotuvėlės, jaukūs kino teatrai. Namai po truputį buvo renovuojami, rasdavo senus savininkus arba už grašius įsigydavo naujus, menininkus iškeldindavo, o suremontuotiems butams rasdavo pinigingesnių nuomininkų, kuriuos traukdavo meninė atmosfera ir lauko kavinės po šimtamečiais platanais. Po dešimties metų rajonas tapo vienu įdomesnių visame Berlyne ir gyventi jame jau tapo netgi šioks toks statuso su meniniu požiūriu patvirtinimas. Atsirado daug smagių kavinių, naktinių barų, parduotuvių ir gyventi jame menininkams pasidarė per brangu. Bet užsieniečių iš kitų Europos šalių šios kainos negąsdino - Berlynas turbūt iki šiol yra pigiausia Vakarų Europos sostinė, nors nuomos kainos vien per pastarąjį dešimtmetį padvigubėjo. Jie suprato, kad rajonas yra ramus, elegantiškas, be jokios pramonės ir visai šalia centro. Ir toks europietiškas, kad iš kur beatvykus, jame jautiesi kaip namie.

Keliautojams visada pasiūlau atvažiuoti čia pasivaikščioti. Vos kelios tramvajaus stotelės nuo Alexanderplatz, ir jūs vaikštinėjate po elegantišką šeštadieninį turgų Kolwitzplatz, arba kuičiatės tarp senienų ir klausotės gatvės muzikantų sekmadieniais Mauerparke. Arba gurkšnojate alų seniausiame Berlyne biergartene Prater. Arba fotografuojatės prie Pasakų fontano Friedrichshain parke, o paskui drybsote ant žolės, kol vaikai žaidžia aikštelėje. O blogu oru vedate vaikus į senoje bažnyčioje įkurtą muziejų su labirintu vaikams arba į kavinę su didžiule smėlio dėže. Arba tiesiog geriate kavą vienoje iš Helmhotzplatz esančių kavinių, o vakarais einate pašokti ar paklausyti koncerto į kurią nors Kulturbrauerei esančią salę, po kurio tiesiog einate Lychner gatve ir įsigrūdate į kurį nors prirūkytą barą tarp vietinių išgerti kokteilio. O gal tik atvažiuojate čia suvalgyti skanios Zia Maria kepamos picos ir Hockey Pockey gaminamų ledų su pistacijomis, su baltu šokoladu, su obuoliais ir baziliku, su burokėliais ir obuoliai arba gaivinatės šerbetu su Prosecco ir mėtomis.

Toks yra mano Berlynas, kuriame gyvenu. Ir visai nesuku galvos, rytų jis ar vakarų.

Velykos kitaip Berlyne

Vieniems labai smagu, kai per šventes viskas kartojasi – kiaušinių dažymas, paskui daužymas ir nuotraukų postinimas FB, kiaušiniai su krienais ir su majonezu, baltos mišrainės pjaustymas, pyragų kepimas, susitikimas su giminėmis kaime arba šašlykų kepimas ir naminukės degustavimas pas draugus sodyboje. Labiau prakutę ar laiku spėję įsigyti ar išsinuomoti apartamentus, mauna prie jūros pakvėpuoti jodu ir druska ir paragauti brangių cepelinų Basanavičiaus gatvėje. Treti, dar geriau uždirbantys, tas kelias laisvas dienas išnaudoja tolimoms kelionėms prie šiltų jūrų arba bent jau į miestus arčiau pusiaujo, kur pavasarinė saulė šildo netaupydama spindulių. Ketvirti renkasi šventas vietas ir piligrimines keliones. (Tų aš niekaip neįkalbėsiu rinktis Berlyną).

Taigi tiems, kam nusibodo balta mišrainė ir vištienos kulšelių vyniotinis, bet kurie neturi laiko ir pinigų ispaniškiems kurortams, kviečiu rinktis Berlyną. Bilietai nebrangūs, nakvynė įperkama, renginių gausybė, o tų kelių laisvų dienų turėtų pakakti šventinei nuotaikai pagauti, kurios nori pasaulio šalies virtuvei išragauti ir miestui pažinti. Žinau, kad turit labai daug klausimų, nes tiesiog nesusimąstėte, kad Velykos gali būti švenčiamos kitaip. Todėl bandau čia atsakyti į pačius įvairiausius jūsų klausimus.

Kokios Velykos be kiaušinių dažymo arba kaip juos nudažyti viešbutyje?

O kam juos dažyti? Velykos kitaip yra tada, kai dažytus virtus kiaušinius nusiperki parduotuvėje, pas kepėją arba užsisakai bare.

Ar Dievas nesupyks, jei Velykų rytą nenueisiu į bažnyčią?

Aš ne kunigas, kad galėčiau kompetetingai atsakyti į šį klausimą, bet manau, kad Dievas vienodai užsuka ne vien į Vatikaną ar Vilniaus Katedrą, bet ir į Berlyno bažnyčias, kurių čia daugybė. Jei norit, galit skirti visą dieną bažnyčių lankymui. Aišku, čia evangeliškų yra šiek tiek daugiau, nei katalikiškų, bet gal tai visai tiktų prie Velykos kitaip koncepcijos. Pavyzdžiui, net į centrinę Berlyno katedrą (Berliner Dom) sekmadienį galėtumėte užeiti mišių metu be jokio mokesčio (šiaip kainuoja 7 eur suaugusiam ir 5 vaikui), tik reiktų nutaisyti pamaldžią, o ne smalsią turisto išraišką ir suslėpti visus fotoaparatus. Popiet labai rekomenduočiau užlipti į Zionkirsche bokštą. Pati bažnyčia visą sovietmetį stovėjo apgriuvusi, užmūrytais langais, o ir dabar atrodo labai asketiškai ir kartu labai berlynietiškai.

Bijau, kad pusryčiai viešbutyje bus įprasti, o norėtųsi kažko šventiškesnio.

Kavos puodelį su pyragėliu galima gauti kiekviename parke

Neimkit viešbutyje pusryčių, geriau užsisakykite (pageidautina iš anksto) kur nors brančui staliuką. Pavyzdžiui, aplink Kollwitzplatz yra turbūt kokios penkios kavinės, siūlančios brančą sekmadienį, tarp jų – ir legendinė Anna Blume. Už 12-15 eurų galėsite valgyti skaniausius dalykus, o ir dažytų kiaušinių tikrai bus. Jei norit visai kitaip – užsisakykit pusryčius Kroicberge esančiuose menininkų namuose Bethanien arba eikit išgert kavos sename autobuse įtaisytoje kavinėje Cafe Pförtner Wedding rajone.
Šiek tiek daugiau pasiūlymų nepamir6tamiems pusryčiams: http://www.iheartberlin.de/2015/06/13/10-awesome-places-for-breakfast-brunch-in-berlin/

O ką veikti Velykų dieną su vaikais, jei norim praleist laiką gamtoje, o ne muziejuose.

Mauerpark sekmadieniais groja ir labai geros grupės 

Po sočių pusryčių, o tai nutinka jau gerai įdienojus, berlyniečiai išlenda į parkus, nes privalomas velykinis vaikų žaidimas čia yra ne kiaušinių ridenimas, bet jų ieškojimas. Tėvai išslapsto kiaušinius po krūmais, tarp akmenų, gal net ir į gyvuliukų aptvarą įdeda, o vaikai laukia užuominų ir jų ieško. Ir nieko baisaus, jei ras ne savo, o kitų tėvų paslėptą kiaušinį – taip tik dar įdomiau. Aišku, kartu su paprastais kiaušiniais, slapstomi ir saldainiai, ir bent jau vienas kitas šokoladinis kiaušinis-siurprizas. Beje, prie daugelio parkų veikia ir nedideli privatūs naminių gyvūnėlių parkai (kinderbauernhof), kur gyvūnus galima ir paglostyti, ir pamaitinti, o per šventes juose dažnai dar ir vyksta renginiai vaikams. (Vienas šalia Bürgerpark, kitas šalia Mauerpark, dar keli yra Kreuzberg). Parke galite ir surengti pikniką – visuose juose galima sėdėti ant žolės, valgyti ir gerti alų ar vyną kad ir pusryčiams.
Jei norite įspūdingesnių parkų su įėjimo mokesčiais, niekada nesuklysite vaikus nusivedę į vieną iš dviejų Berlyne esančių Zoologijos sodų. Rekomenduočiau ir Garten der Welt su įvairių pasaulio kraštų sodais, sakurų parku ir didžiule žaidimų aikštele vaikams – ten per Velykas vyks vyšnių žydėjimo šventė. Zittadelle Spandau visą šventinį savaitgalį vyks Riterių šventė su turgumi, turnyrais ir įvairiomis atrakcijomis vaikams.

Ar mieste jaučiama velykinė dvasia?

Na, jei eisit turistine centrine gatve, tai gal ir nesutiksite nei kiškių, nei velykų bobučių. Bet jei norite atšvęsti Velykas berlynietiškai, turite užklysti į kokią nors vietą, kur kūrenami tradiciniai Velykų laužai. Pavyzdžiui, Britzer Garten (šeštadienį), Kulturbrauerei(sekmadienį) arba prie Weißensee ežero – ten visas tris šventines dienas bus ne tik laužas, bet alus bei muzikinė programa pačiam įvairiausiam skoniui.
Buvusiame rytų Berlyno centre Alexanderplatz ir vakarų centre Breitscheidenplatz vyks Velykinės mugės su karuselėmis mažiesiems ir muzikine programa visiems. Mauerparke vyks įprastas sekmadienis, kuris jums tikrai neatrodys įprastai – su blusturgiu, masiniu karaoke ir daugybe geros gatvės muzikos.

Vilniuj Velykų sekmadienio vakarą nieko labai nevyksta, daug kas uždaryta, visi išsivažinėję. O kaip Berlyne?

Velykų laužas Kulturbrauerei kieme

Berlyne uždarytos tik parduotuvės, bet kam jos? Alų ir limonadą su nedideliu antkainiu pardavinėja kioskeliai (vadinamieji spätkauf), visi restoranai, visos kavinės atidarytos bent jau nuo pietų, visi barai vakare ūžia. Velykų naktį vyksta tiek daug gerų vakarėlių, kad tikrai apsisuks galva, kol sugalvosit kur nueiti. Pavyzdžiui, vien senose traukinių dirbtuvėse Raw Gelände yra tiek skirtingų naktinių klubų, kad norėsis į visus užsukti. Arba užteks vien to, kad ten pasivaikščiosite. Arba afrikiečių centre Jaam – tikrai vyks nepakartojamas vakarėlis su nepakartojama publika. Kulturbrauerei už 10 eur nusipirkę bilietą, galėsit visą naktį šokti 10 aikštelių pagal skirtingų dj sukamą muziką.

O pirmadienis? Juk irgi šventė ir niekas nedirba.

Pirmadienį siūlyčiau skirti susipažinimui su miestu. Važiuokit prie sienos, vaikštinėkit po centrą, fotografuokitės prie Brandenburgo vartų ar prie Checkpoint Charlie, slampinėkit po Kreuzberg ar Neuköln rajonus, užlipkit ten į virš prekybos centro esantį barą Klunkenkranich su puikia panorama ir renginių programa. Arba nueikite į Zoologijos sodą, lankykite muziejus (Velykų pirmadienį jie dirbs, kaip įprastą sekmadienį), nueikite prie East side galerijos, pasėdėkit ten ant pievos, pastebėkit žmones. Arba pasiplaukiokit laivu Šprė upe. Arba po Wannsee ežerą. Arba tiesiog prigulkite krantinėje ir žiūrėkit į praeivius.

Teufelsberg - tai gatvės meno muziejus

Kas nori, pirmadienį gali jungtis prie mano vedamos ekskursijos “Berlynas kitaip”, kurios metu apeisime kelis pagrindinius istorinius objektus, palandžiosim po kiemus, pažiūrėsim grafičių, apžiūrėsim Berlyno sienos memorialą. O ekskursijos pabaigoje dažnai žmones nuvedu į kokią netikėtą vietą – taip įdomiau ir man, ir dalyviams. Šįkart tuos, kas dar turės laiko ir norės pamatyti kažką ypatingo berlynietiško, nuvesiu ir į Teufelsberg (nes kelionė į vieną pusę užtrunka apie valandą) – tai ant aukščiausio Berlyno kalno įsikūrusi apleista amerikiečių sekimo bazė, tapusi dabar gatvės meno muziejumi su nepakartojama laisvės atmosfera.

Teufelsberg - aukščiausias Berlyno kalnas

Mauerparke sekmadieniais žmonių šimtus kartų daugiau

Apie penktadienio slampinėjimus

Penktadieniais Berlyne nesidirba. Penktadieniai skirti kam tik nori, bet ne darbui. Kad nuraminti dar kartais pabundantį lietuviška dvasia išauklėtą sąžinės balsą, sakau sau, kad tai, jog išėjau priešpiet į trasą, yra tyrimas. Juk rašytojo ir žurnalisto darbe tyrimas užima labai didelę darbo dalį ir mano manymu, skamba kur kas rimčiau, nei koks nors įkvėpimo ieškojimas. Iš tiesų aš neieškau įkvėpimo, aš tiesiog tingiu dirbti. Perskaičiau Moters žurnale nuostabų interviu su J.Budraičiu ir buvau jam tokia dėkinga už puikų žodį – slampinėjimas. Ir už šio veiksmažodžio pateisinimą. Nes kai vaikštai gatvėmis be tikslo, jautiesi lyg niekus veikiantis, lyg negalėdamas pateisinti savo būties tas kelias valandas, kai nežiūri į žemėlapį ir į laikrodį, kai leidi gatvei pačiai tave vesti ir išvesti, arba priversti užsukti į pačias keisčiausias vietas. Ir, kaip moteris, jaučiuosi kalta, kad, užuot išsprendus kelis šeimyninius reikalus, sutvarkius kelis niekam nereikalingus stalčius ar paruošus įmantresnę vakarienę, tiesiog išvedu save pasivaikščioti ir pakvėpuoti grynu oru. Jei tik įmanoma, kad tokiame didmiestyje oras būna grynas. Pasiteisinu dar ir tuo, kad vedu ekskursijas, taigi nuolat turiu atrasti naujas gatves ir naujas vietas. 

Berlynas puikiai tinka slampinėjimui. Tikrai ne prasčiau negu Paryžius. Atvažiuoji į Kreuzberg, Friedrichshein, Neukioln, Mitte rajonus ir leidiesi gatvėmis be tikslo. Vienas. Kad nepraplepėtum pačių įdomiausių vietų. Nebent su fotoaparatu arba su užrašų knygele. Arba be to ir be to. Nes kai kalbi, semi žodžius iš savęs, o kai slampinėji tylėdamas – pildai save. O kai pripildai, susidariusią masę jau gali išlieti įvairiais pavidalais. 

Užeinu į knygyną, norėčiau prisėsti su kavos puodeliu prie lango, bet visos vietos užimtos. Netrukus užeinu į šalia esančią italų kavinę. Trumpai apsikirpusi barmenė skaito E.Ferrante romaną. Pasiteirauju, kelintą dalį. Pasirodo antrą. Tik šiandien pradėjusi. Negalinti sulaukti, kol ji bus išversta į vokiečių. Šypsodamasi jai atsakau, kad šįryt užverčiau paskutinį pirmosios dalies puslapį. Vokietijoje „Mano genialioji draugė“ jau antrą mėnesį laikosi perkamiausių sąrašo viršūnėje. Kaip yra Lietuvoje – nežinau, bet bijau, kad irgi nesulauksiu, kol Alma Littera išvers antrą dalį – knyga parašyta taip gerai, kad norisi tą skaitymo malonumą tęsti ir tęsti. Be to, labai knieti sužinoti kas ten buvo toliau, kaip draugei sekėsi po vestuvių. 

Šalia manęs atsisėda porelė ir, net neužsisakę kavos, pradeda bučiuotis. Noriu išsitraukt telefoną ir juos nufotografuot. Bet susinepatoginu. Kai pagaliau bičas ištraukia jai iš burnos savo liežuvį, nusisuku ir vėl įsmegiu akis į savo laikraštį. Berlyne trūksta butų, iš Berlyno bėga migrantai, vėl remontuojamas metro ruožas, Operos rūmų atidarymas ir vėl nukeliamas. Vakar atsidarė žymaus prancūzų fotografo R.Doisneau paroda. Šiandien Amerikos namuose atsidaro kita garsių Amerikos ir Vakarų Berlyno septinto dešimtmečio fotografų paroda – mėgstu jų atidarymus ne vien dėl nemokamo įėjimo, bet dėl atmosferos su DJ ir alum, su jaunais žmonėm ir profesoriais, su išsipuošusiomis damomis ir nuskurusiu jaunimu. Vėliau vakare – puikus afrikiečių koncertas, iš Maljorkos atvykusi draugė kviečia prisijungti. Sako, palik vaiką miegantį ir einam. Susimąstau, įdomu nuo kelių metų galima palikti vieną miegantį vaiką namie ir vėl sugrįžti į naktinį miesto gyvenimą? Šešerių dar neišdrįstu. Bet galbūt jau greitai?

Kai gyveni tokiam mieste, dažnai norai daug didesni už galimybes. Čia kasdien kas nors vyksta, o savaitgaliais vyksta tiek daug, kad reikia įjungti nemažai filtrų, kad iškristų svarbiausi renginiai. Ir į juos ne visada spėji. Kartais apima niujorkiečiams ir kitų didmiesčių gyventojams gerai pažįstama baimė – kad tik ko nors labai svarbaus ir įdomaus nepraleisčiau. Nes žinai, kad sužinoti visko neįmanoma, o apie įdomiausius renginius dažniausiai būna paskelbiama tik po to. Bet kai turi vaiką ir krūvą projektų, laiko renginiams negali rasti tiek daug. Kaip aplankyti visus aštuoniasdešimt Berlyne vykstančių kalėdinių mugių? Na gerai, pusė jų yra skirtos turistams ir daugmaž vienodos, bet tą, kuri vyksta ant prekybos centro stogo su skirtingais DJ, tą, kuri vyksta senose traukinių remonto dirbtuvėse, tą, kuri vadinasi antichristmas market ir tą, kuri vadinasi Holy shit shopping, juk knieti apžiūrėti.

Prie kito stalelio prisėda jaunuolis, išsitraukia savo Maką ir puola rašyti. Padavėja atneša jam Latte ir aguoninio pyrago. Jis nieko nepastebi. Jei būčiau dvidešimt metų jaunesnė, turbūt vis tiek manęs nepastebėtų. Aušta jo kava, o jis vis dar rašo. Įdomu ką? Gal laišką mylimajai? Prie stalelio lauke sėdintys vyrukai užsisako po antrą alaus. Nieko baisaus, jau greitai pietūs.

Penktadienį ir su vaiku po mokyklos niekas neskuba namo – gruodžio mėnesį mes irgi traukiam į mūsų vietinę skandinavišką kalėdų mugę, kur mūsų laukia draugai iš darželio laikų, tos pačios sūpynės, tie patys atrakcionai. Du eurai už nostalgišką karuselę, du eurai už šaudymą iš lanko, trys eurai už mano karštą vyną ir dar penki už du bratvurstus. O jeigu nesušilsiu nuo vieno puodelio ir reikės antro, bus jau brangoka. Bet Kalėdos tik vienąkart metuose, o penktadienis tik vienąkart savaitėje. Ir nieko nėra svarbiau už bendravimą. 

Šią savaitę trys skirtingi žmonės Berlyne man palinkėjo „ein entspanter Tag“ - pažodžiui būtų „atsipalaidavusios dienos“. Toks tikras berlynietiškas palinkėjimas – ne laimės ir sveikatos, ne pinigų ir sėkmės, ar nieko nesakančios geros dienos, bet relakso. Berlyniečio supratimu, tik tada diena yra sėkminga, jei ji praeina be jokio streso. Man linkčiodamas pritaria draugės vyras iš Maljorkos. Jis išlieka ramus net ir tada, kai padavėja privelia klaidų sąskaitoje. Šypsodamasis sako jai; "nieko tokio, bet gal galėtumėte perskaičiuoti". Ir šypsodamasis man toliau pasakoja savo meilės istoriją, kuri yra ne kas kita, kaip mano draugės meilės istorija, kurią aš galbūt kada nors užrašysiu.