
Kiekvienas mūsų gyvename du gyvenimus – išorinį ir vidinį.
Cha cha cha, sakysite, kokia nuvalkiota tiesa. Bet iš tiesų mintis
nėra tokia jau banali, kai po ja pasikasi kiek giliau. Yra metas
gyventi išorėje, eiti į renginius, susitikti su žmonėmis,
bendrauti su draugais, organizuoti šventes, šokti, šypsotis,
kalbėti ir klausytis. Ir yra metas būti kasdienybėje, būti savo
aplinkoje su savo mintimis, gilintis į kai kurias jų, skaityti,
planuoti, svajoti, dirbti įprastus darbus, o bendravimą su aplinka
apriboti iki kelių feisbuko komentarų. Gyvenant Lietuvoje, šie du
pasauliai susiviję ir niekas nesuka galvos, ar ši diena buvo labiau
į išorę, ar labiau į vidų. O įpratus prie daug ramesnio
gyvenimo ir mažiau užpildytos dienotvarkės svetur, dešimt dienų
atostogų Lietuvoje su intensyvia bendravimo programa labai
išvargina. Nepaisant knygos pristatymo organizavimo, kasdien
turėjome lankyti senai nematytus giminaičius, bendrauti su
draugais, norėjosi pamatyti tąiraną, nueiti šenbeiten, paragauti šiobeito. Viską
dariau su didžiuliu malonumu, nes buvau be galo pasiilgus to
išorinio gyvenimo, tik... pavargau. Jau kokią penktą vizito dieną
supratau, jog pavargau kalbėti, pavargau vairuoti per baisias
spūstis, kad mane vargina nuolat skambantis telefonas ir būtinybė
prisiminti su kuo dar nepakalbėjau, tad nei kiek nesupykau, kad
griežtai suplanuotą mūsų kalėdinio vizito dienotvarkę
pakoregavo vaiko pasičiupti virusai.
 |
Va tokią didelę knygą pagamino dukra Ugnė |
Dabar, sėdėdama šviežiai sutvarkytame savo kambarėlyje Berlyne,
supratau, kaip labai aš pasiilgau bendravimo su kompiuteriu ir
tylinčio telefono, savo tylaus kiemo ir savo knygų lentynos. Kaip
labai pasiilgau savęs. Lyg būčiau pati save save paleidusi
pasilakstyti ir švenčių pašvęsti, o dabar vėl susijungusi į
vieną vientisą kūną ur atradusi darną. Ir štai
šioje ramybėje dėliojasi gražiausi ką tik buvusių atostogų
momentai.
“Labas, duok man ranką, jei drąsos užtenka” - dainavo
Keistuoliai nuostabiame vaikiškame kalėdiniame spektaklyje “Kurmis
ir ramunė”. Buvau pamiršusi, koks linksmas vaikiškas gėris
užplūsta jų pasirodymuose, kokios nuostabios dainos ir gilios
mintys sminga į kiekvieną klausytoją. Ir kiekvienas, pagal savo
amžių ir suvokimo lygį, atranda kažką naujo arba senai užmiršto,
atranda su šypsena, plojimais ir gal net laimės ašaromis akyse.
Spektaklyje kurmis, ieškodamas pelytei vaistinės ramunės,
apkeliauja visą pasaulį, kol galiausiai gėlytę randa savo kieme.
“Ir jei tu perplaukti jūrą dėl savo svajonės gali,” -
dainavo Andrius Mamontovas kalėdiniame koncerte Vilniuje, kur visko
buvo sočiai – žmonių, garso, šviesos, šou, nuoširdumo, senų
Foje dainų, naujo skambesio ir tekstų lyg specialiai man parašytų.
Myliu beveik visas jo dainas ir nekantriai laukiu naujojo albumo. Ir
vis dar svajoju jį išgirsti čia, Berlyne. Ir netgi padėčiau
įvairiais organizaciniais klausimais, jei prireiktų.
 |
Jaukiai su Gražina įsitaisėme ant sofos |
 |
Na kuo ne literatūrinis salionas? |
“Ar prisimeni, kokius alternatyvius pavadinimus pateikei romano
rankraštyje? Vienas jų buvo “Kalėdinis stebuklas”. Nors
romaną išleidome orginaliu pavadinimu “Objektyve meilė”,
Kalėdiniu stebuklu noriu pavadinti šį vakarą, kai žurnalistė
Lina virs rašytoja Lina Ever,” - knygos pristatymo renginio
pradžioje sakė Alma Littera redaktorė Nijolė Daujotytė, pirmoji
įvertinusi mano romaną ir palaiminusi jį spaudai. Tuo momentu
kvailai šypsojausi, bet širdyje viskas apsivertė. Juk šio
momento, kai kas nors mane pavadins rašytoja, laukiau daugiau nei
pusę gyvenimo. Ir matyti šitiek palaikančių draugų, jų draugų,
jų vaikų žvilgsnių buvo be proto gera. Matyti mano vaikų
draugus, prašančius autografo savo mamoms. Matyti visą tą
išsirikiavusią eilę prie manęs, geltonu tušinuku prie geltonos
sofos vedžiojančios kalėdinius palinkėjimus ant ką tik iškeptos
savo knygos. Tiesą sakant, ją pamačiau tik pusvalandį prieš
renginį, tad tos intymios valandėlės su savo naujagime taip ir
neturėjau. Gal ir gerai - mažiau sentimentalumo.
 |
Renginio akimirka |
Į klausimus, ar bijojau pristatymo, ar ruošiausi, ar susikūriau
kokį ritualą, ar atlikau ypatingas grožio procedūras, nieko
įdomaus nepasakysiu. Tą lygiai prieš savaitę buvusį pirmadienį
Vilniuje klaikiai lijo ir tai padėjo apsispręsti šokti į džinsus
ir negaišti laiko šukuosenoms. Susitarėme su Gražina (Gražina
Michnevičiūtė, Moters žurnalo redaktorė, padėjusi pristatyti
knygą) susitikti kavos puodeliui valandą prieš renginį. Žinojau,
kad prieš tai noriu ištrūkti iš namų atmosferos ir tylėdama
pasivaikščioti po miestą. Kadangi oras pasitaikė visai
nepalankus, smukau į Rotušės knygyną ir įnikau čiupinėti
naujienas – taip buvau išsiilgusi lietuviško knygų kvapo. Čia
pat prisiminiau, kad neturiu tušinuko autografams. Išsirinkau
paprastą, pigų, smagiai geltoną rašiklį ir vis tik neišdrįsau
pasakyti iš senų laikų matytai pardavėjai kam man jo reikia, nors
įsivėlėme į smagų small talk su ja. Gal ir be reikalo
pasikuklinau. Gal būtų pastačiusi mano knygą į matomesnę vietą
ar kam nors parekomendavusi.
 |
Smagu pasirašyti knygas draugams |
Vis tiek nusprendžiau, kad užsukti į knygyną buvo geras
ženklas. Renginys buvo tikrai labai nuoširdus, o Geltonos sofos
klubas - tikras literatūrinis salionas su išdidžiai praeinančiu
juodu katinu. Žmonių susirinko turbūt visas šimtas. Taip smagu,
kad jų neišgąsdino nei lietus, nei prieškalėdinis stresas, nei
kamščiai mieste. Kas negalėjo atvykti, rašė, skambino ir kitaip
palaikė mane. Su Gražina kalbėjome laisvai, be jokios įtampos ar
suvaržymų, prisiminėme senus laikus, mano teta Birutė pagriežė
ir valsą, ir menuetą, o mano drovusis vaikas renginio metu taip ir
nenulipo nuo scenos, lyg mes būtumėme sėdėję visiškai tuščioje
salėje. Kai išdalinusi autografus apglėbiau gėles, kai susirinkau
dovanas ir atsisėdau nusifotografuoti su visa šeima, kai su
laukiančiais ištikimiausiais draugais žingsniavome link vyninės,
kai kikenome ten atsipalaidavę, lyg niekada nebūtumėm ilgesniam
laikui išsiskyrę, kai vidurnaktį dainavome prie muzikinės Rotušės
eglės, tiesiog jaučiausi laiminga.
Kaip ir tą paskutinę mūsų viešnagės Lietuvoje dieną, kai po
pirties nuoga mūsų kaimo tyloje stovėjau prieš mėnulį, o po
basomis kojomis gurgždėjo šerkšnota žolė. Visos smulkmenos,
pyktelėjimai, maži nesusipratimai garavo nuo manęs į žvaigždėtą
dangų, palikdami mane tyrą, švarią ir leisdami man pereiti prie
naujos knygos, naujų projektų, su tyla ir speigu peršokti į kitus
metus. Nes romanas pristatytas, išleistas į gyvenimą ir atiduotas
skaitytojų teismui ir savarankiškam egzistavimui.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą