Apie pagarbą ir paklusnumą

Kai po dviejų savaičių kovos su virusais išlendi į miestą, viskas atrodo kitaip... Saulės daugiau, žmonės spalvotesni, žolė žalesnė ir pavasaris arčiau. Kai sergi, aplinkinis pasaulis dažniausiai baigiasi ties vaistine gatvės gale. Pastebėjau, kad tuo metu nesinori atlikti net tų darbų, kuriuos galima daryti iš lovos – rašyti laiškus, postinti, kalbėtis skaipu, skaityti žinias. Domėjimasis pasauliu man sugrįžo kaip tik kovo 11. Tada nuoširdžiai perskaičiau lietuviškus portalus. Ir visai nepratriotiškai vėl pagalvojau, kad tų švenčių mūsuose per daug, kaip ir prievartos jas visas švęsti. Bet apie tai jau rašiau praeitais metais čia:
http://berlynodienorastis.blogspot.de/2015/03/kai-svenciu-darosi-per-daug.html

Kai konservatorių lyderė apkaltino Lenkijoje apsiperkančius lietuvius, nuoširdžiai nustebau. Pernai rašydama apie primestą pareigą švęsti, net nepagalvojau, kad net politikas viešame pareiškime leis smerkti kitą nuomonę turinčius žmones. O paskui supratau, kad ji nieko tokio ypatingo nepasakė ir nepadarė. Juk visi Lietuvoje geriau žino kaip kitiems reikia gyventi, kaip reikia atrodyti, kaip dainuoti, kad pasirodytum Europoje ne “lūzeriu”. Ir nevengia kitiems to pasakyti garsiai, su neslepiamomis patyčiomis balse. Sugėdinti kitą – juk nacionalinis garbės reikalas. Nes parodyti, kokie mes šaunuoliai, nemokame kitaip, tik pažemindami kitą.

O prasideda viskas ne kur kitur, bet namuose, ne nuo kažko kito – bet nuo tėvų. Lietuvoje turbūt kas antri tėvai daug geriau žino, kas geriau jų vaikams. Net ir užaugusiems. Net ir užauginusiems savus vaikus. Mamos net nepaklausę žino, kokie būreliai lavina reikalingiausius sugebėjimus, kokia specialybė padės išgyventi po dvidešimties metų ir koks vyras taps geru jų anūkų tėvu. Jų manymu, mes visada išleidžiam per daug, o mokomės per mažai. Mes per daug priešgyniaujam, per daug pramogaujam, per plonai apsirengiam, per ryškiai prisidažom, per mažai tvarkomės ir per daug keliaujame. Ir draugai mūsų dažnai būna niekam tikę. O kai susilaukiame savų vaikų, pasirodo, kad juos netinkamai auklėjame, blogai maitiname, suteikiame pernelyg daug laisvės ir nemokome gerbti vyresnių. Ir net nugyvenę pusę gyvenimo, iš jų sulaukiame priekaištų, kad ne taip verdam sriubą, ne taip lyginame, net patalus ne taip kedename, kad pernelyg išlaidaujame, kad sodyboje auginame per daug žolės ir per mažai pomidorų. Ir kad šventes ne taip švenčiame. Sutikite, daugelis esame kažką panašaus bent kartą girdėję. Vokiečiai tokiems žmonėms apibūdinti turi vieną gerą žodį – besserwisser (viską geriau žinantis). Tuo pasako, kad su tokiu žmogumi ginčytis beviltiška, nes, netgi supratęs, kad kažko nežino ar kažkur suklydo, jis ginčysis dar aršiau, stengdamasis bent balso tonu įrodyti, kad jis visada teisus. 

Lietuvoje daugelis sukasi neteisingame uždarame rate - darželio auklėtojai negerbia vaikų, mokytojai negerbia moksleivių, mokinių tėvai negerbia mokytojų, daktarai negerbia pacientų, pardavėjai – pirkėjų, vairuotojai – pėsčiųjų, viršininkai – jiems dirbančiųjų, policininkai – piliečių, o politikai – rinkėjų. Daugeliui prakutusių piliečių atrodo, kad savigarba visų pirma susijusi su kito pažeminimu, o ne padrąsinimu. Todėl dažniausiai atsigriebia ant artimiausių žmonių. Ant savo vaikų. Ant pavaldinių. Ant konkurso dalyvių. I.Degutienė, akimirką užsimiršusi, rėžė, kaip visos Lietuvos "besserwisser" motina. Pamokanti, smerkianti, griežta ir tvirtai įsitikinusi savo teisumu.

Viena svarbiausių dorybių mano vaikystėje buvo paklusnumas. Prieštarauti suaugusiojo nuomonei buvo laikoma viena didžiausių nuodėmių. Nepaisant to, ar tai buvo namai, ar močiutės sodyba, ar klasės auklėtojo kabinetas. Turėti savo nuomonę buvo įžūlu ir neatleistina. “Kas padėta, tą ir valgyk”, “renkis ir neburbėk”, “pasakiau ir šventa”, “man neįdomu, ką tu galvoji”, “susikišk savo nuomonę į ..”, “kai pats užsidirbti, galėsi sakyti ką manai” - daugelis mūsų esame girdėję šiuos žodžius. Tai juk reiškia ne ką kitą, kaip “aš viską už tave geriau žinau”, o trumpiau tariant, tai reiškia, kad aš nevertinu tavo nuomonės ir negerbiu tavęs kaip žmogaus. Todėl D.Ibelhauptaitė geriau žino kaip reikia atrodyti Eurovizijoje. I.Degutienė geriau žino kaip reikia švęsti valstybines šventes. Viena politikoje, kita - televizijoje, abi jaučiasi turinčios teisę pasakyti savo kompetetingą nuomonę visos Lietuvos žmonėms. Runkeliams, kurie nieko neišmano. O iš tiesų jos negerbia nei pačių individų, nei ilgai šou besiruošusių atlikėjų, nei mūsų visų iškovotos žodžio ir veiksmo laisvės.

Ką tik su dideliu susidomėjimu perskaičiau Hanso Fallada knygą “Anuomet mūsų namuose”, skirtą ankstyvo ir vidutinio amžiaus paaugliams (taip mano vaikystės laikais buvo skirstomos knygos). Ją, išleistą prieš kokius penketą metų, nusipirkau Vilniaus knygyne nukainuotų knygų skyrelyje. Nežinau, ar dabar paaugliai beskaito tokias senovines knygas, bet aš rijau kiekvieną sakinį, nes joje su visomis detalėmis pasakojama autoriaus vaikystė Berlyne pačioje dvidešimto amžiaus pradžioje, jų šeimos šventės, atostogos ir mokykliniai nuotykiai. Įdomu viskas – ką rengdavosi, ką valgydavo tais laikais teismo tarėjo šeima, kaip išdykaudavo berniūkščiai ir kokios pramogos laukdavo po mokyklos. Knygoje gausu auklėjimo detalių. Autorius net kelis kartus pabrėžia, kad vokiečių auklėjimo pagrindinė savybė buvo išugdyti paklusnumą. Nors jo tėvai buvo mylintys ir jautrūs, paklusnumas buvo virš visko. Bet būtent dėl šitos savybės vokiečiai pakluso tokiam monstrui, kaip Hitleris, ir nedvejodami vykdė jo nurodymus. Patys tai pripažino pasibaigus karui ir pradėjo vaikus kitaip auklėti. Praėjus dvidešimčiai metų po karo vokiečių auklėjimo sistema buvo pati liberaliausia Europoje. Nežinau, ar dabar ši sistema gera, ar egzistuoja geresnių, bet tikrai žinau, kad vaikų nuomonės yra paisoma ir darželyje, ir mokykloje, ir universitete, ir paskui – ir darbe. Nesiginčyti apie politiką – blogo tono ženklas. Nacionalines šventes švęsti – kiekvieno individualus reikalas. Apie Eurovizijos atlikėjus daug kas turi savo nuomonę. Tik komisija savo pastabomis stengiasi kurti šou, o ne patyčių vakarėlį, o svarbiausia čia – žiūrovų nuomonė. Taigi – kiekvieno mūsų nuomonė. Taip ir turėtų būti demokratinėje šalyje, kur visus gražunegražu, galimanegalima, švęstinešvęsti sprendžia žmonės, o ne “besserwisser'iai”.

Kai švenčių darosi per daug

Žinau, kad plaukiu prieš srovę ir tai, ką vėl pasakysiu, turbūt sulauks didžiulės prieštaravimų bangos. Tačiau slapta tikiuosi, kad jūs to teksto net neskaitysite. Nes šiandien visi švenčiate. Nepriklausomybės atkūrimą. Dainuojate patriotines dainas. Dedate sveikinimus į feisbuką. Dalyvaujate kokiuose nors renginiuose, mitinguose, varžybose. Keikiate tuos, kurie drybso ant sofos ir to nedaro.

Tiesą sakant, ta gausybė sveikinimų ir trispalvių virtualioje erdvėje mane šiemet labai nustebino. Kodėl šiemet staiga tai tapo tokia didžiulė šventė? Kodėl per tris savaites antrą kartą kimbamės už rankų ir dainuojame liūdnas dainas apie Lietuvą. Kodėl manome, kad tai normalu ir netgi būtina. Kovo vienuoliktoji iki šiol būdavo smagus neįpareigojantis laisvadienis, kurį švęsdavo tik Seimo nariai, susirinkę į šventinį minėjimą ir užsienio ambasadoriai, susirinkę į pokylį prezidentūroje. Paprasti piliečiai, kuriems svarbi Lietuvos nepriklausomybė, jau būdavo pašventę vasario šešioliktąją arba duoklę patriotizmui atidavę pirkdami lietuviškus romanus Knygų mugėje ar  smarkiai per brangius riestainius Kaziuko mugėje.Pasakysiu paprastai – ogi trūksta saugumo ir labai bijome prarasti tai, dėl ko kovojome. Rėkdami visam pasauliui apie savo nepriklausomybę, kurstydami net kaimynų ir virtualių draugų patriotizmą, išsiduodame, kokie nesaugūs dabar jaučiamės. Ir todėl, stebėdama šias emocijas, jaučiu daugiau liūdesio nei džiaugsmo.

Ir ką gi šita, gyvenanti užsienyje, čia gali pasakyti apie patriotizmą, sakysite jūs. Bet aš ne kitokia, aš tokia pat kaip visi. Aš vos susilaikiau neįdėjusi sveikinimo su trispalve ant savo FB sienos. Ir braukiau ašarą dainuodama liaudies dainą su grupe babyčių prie liepsnojančio laužo Gedimino prospekte šių metų vasario 16 d. Ir būčiau pirkus dar vieną šaukštą pas Kaziuką. Man labai svarbi Lietuvos nepriklausomybė ir visi tie tautiniai sambūriai tikrai užkliudo jautrumo geną. Bet šiandien aš ilgai mąsčiau ir pagaliau išdrįstu pasakyti, kad tai nenormalu. Kad toks nepriklausomybės akcentavimas, patriotizmo kurstymas yra įmanomas tik didelės grėsmės akivaizdoje. Kažkas panašaus Lietuvoje buvo prieš tą ketvirtį amžiaus, kai mus vienijo bendras tikslas. Koks tikslas dabar? Atsilaikyti? Ir kai tai supranti, pradeda bėgioti ne džiaugsmo, o siaubo virpuliai.

Beveik visos pasaulio šalys turi savo nepriklausomybės šventes. Vienur tai karnavalai, kitur – gatvės šventės, dar kitur – visaliaudiniai piknikai. Valdžios būtinai parūpina fejerverkų. Daugelis švenčia nemąstydami, niekas neskaičiuoja kiek kuris prisidėjo prie tos nepriklausomybės, nes dažniausiai nei vienas niekaip neprisidėjo. Ir nesijaučia dėl to kaltas. Jie priima tai kaip duotybę. Kažką, ką tu tiesiog gauni gimdamas. Kaip tėvų meilę. Kaip iš krano bėgantį šiltą vandenį. Kaip nemokamą išsilavinimą ar sveikatos priežiūrą. Kaip teisę rinktis darželį, mokyklą, daktarą, politiką, kaip teisę garsiai reikšti savo nuomonę, net jei ji prieštarauja daugumai.

Lietuvoje kiekvienas gimdamas žino, kad už laisvę reikia kovoti. Net ir tada, kai ją jau turi. Kaip ir už savo teises ar už kitokį pasirinkimą. Turime nuolat įrodinėti, kad esame verti būti lietuviais, lyg tai nebūtų šiaip duota, kaip duodama britui, prancūzui, vokiečiui, italui. Esame karinga tauta. O kai susivienijame, galime kalnus nuversti. Bet ne kiekvienas gimsta būti kariu. Gerbkime ir tą, kuris šį laisvadienį skaito knygą lovoje, ruošia šeimai vakarienę, plauna langus namuose ar žiūri pramoginį, o ne istorinį filmą su vaikais. Jis yra toks pat lietuvis. Ir gal net didesnis patriotas. Jam tiesiog šį kartą per daug švenčių.