Žinau, kad plaukiu prieš srovę ir tai, ką vėl pasakysiu,
turbūt sulauks didžiulės prieštaravimų bangos. Tačiau slapta
tikiuosi, kad jūs to teksto net neskaitysite. Nes šiandien visi
švenčiate. Nepriklausomybės atkūrimą. Dainuojate patriotines
dainas. Dedate sveikinimus į feisbuką. Dalyvaujate kokiuose nors
renginiuose, mitinguose, varžybose. Keikiate tuos, kurie drybso ant sofos ir to nedaro.
Tiesą sakant, ta gausybė sveikinimų ir trispalvių virtualioje
erdvėje mane šiemet labai nustebino. Kodėl šiemet staiga tai
tapo tokia didžiulė šventė? Kodėl per tris savaites antrą kartą
kimbamės už rankų ir dainuojame liūdnas dainas apie Lietuvą. Kodėl manome, kad tai normalu ir netgi būtina. Kovo vienuoliktoji iki šiol būdavo smagus neįpareigojantis laisvadienis, kurį švęsdavo tik Seimo nariai, susirinkę į šventinį minėjimą ir užsienio ambasadoriai, susirinkę į pokylį prezidentūroje. Paprasti piliečiai, kuriems svarbi Lietuvos nepriklausomybė, jau būdavo pašventę vasario šešioliktąją arba duoklę patriotizmui atidavę pirkdami lietuviškus romanus Knygų mugėje ar smarkiai per brangius riestainius Kaziuko mugėje.Pasakysiu paprastai – ogi trūksta saugumo ir labai bijome prarasti tai,
dėl ko kovojome. Rėkdami visam pasauliui apie savo nepriklausomybę,
kurstydami net kaimynų ir virtualių draugų patriotizmą,
išsiduodame, kokie nesaugūs dabar jaučiamės. Ir todėl, stebėdama šias emocijas, jaučiu daugiau liūdesio nei džiaugsmo.
Ir ką gi šita, gyvenanti užsienyje, čia gali pasakyti apie
patriotizmą, sakysite jūs. Bet aš ne kitokia, aš tokia pat kaip
visi. Aš vos susilaikiau neįdėjusi sveikinimo su trispalve ant
savo FB sienos. Ir braukiau ašarą dainuodama liaudies dainą su
grupe babyčių prie liepsnojančio laužo Gedimino prospekte šių
metų vasario 16 d. Ir būčiau pirkus dar vieną šaukštą pas Kaziuką. Man labai svarbi Lietuvos nepriklausomybė ir
visi tie tautiniai sambūriai tikrai užkliudo jautrumo geną. Bet šiandien aš ilgai mąsčiau ir pagaliau
išdrįstu pasakyti, kad tai nenormalu. Kad toks nepriklausomybės akcentavimas, patriotizmo kurstymas yra įmanomas tik didelės grėsmės akivaizdoje. Kažkas panašaus Lietuvoje buvo prieš tą ketvirtį amžiaus, kai mus vienijo bendras tikslas. Koks tikslas dabar? Atsilaikyti? Ir kai tai supranti, pradeda bėgioti ne džiaugsmo, o siaubo virpuliai.
Beveik visos pasaulio šalys turi savo nepriklausomybės šventes.
Vienur tai karnavalai, kitur – gatvės šventės, dar kitur –
visaliaudiniai piknikai. Valdžios būtinai parūpina fejerverkų.
Daugelis švenčia nemąstydami, niekas neskaičiuoja kiek kuris
prisidėjo prie tos nepriklausomybės, nes dažniausiai nei vienas
niekaip neprisidėjo. Ir nesijaučia dėl to kaltas. Jie priima tai
kaip duotybę. Kažką, ką tu tiesiog gauni gimdamas. Kaip tėvų
meilę. Kaip iš krano bėgantį šiltą vandenį. Kaip nemokamą
išsilavinimą ar sveikatos priežiūrą. Kaip teisę rinktis
darželį, mokyklą, daktarą, politiką, kaip teisę garsiai reikšti
savo nuomonę, net jei ji prieštarauja daugumai.
Lietuvoje kiekvienas gimdamas žino, kad už laisvę reikia
kovoti. Net ir tada, kai ją jau turi. Kaip ir už savo teises ar už
kitokį pasirinkimą. Turime nuolat įrodinėti, kad esame verti būti
lietuviais, lyg tai nebūtų šiaip duota, kaip duodama britui,
prancūzui, vokiečiui, italui. Esame karinga tauta. O kai susivienijame, galime kalnus nuversti. Bet ne kiekvienas gimsta būti kariu. Gerbkime ir tą, kuris šį laisvadienį skaito knygą lovoje, ruošia šeimai
vakarienę, plauna langus namuose ar žiūri pramoginį, o ne
istorinį filmą su vaikais. Jis yra toks pat lietuvis. Ir gal net
didesnis patriotas. Jam tiesiog šį kartą per daug švenčių.
kažkuo panašūs jausmai ir man kilo. nes aš tądien (t.y. vakar) nieko nesveikinau, nekėliau trispalvių FB, net neturėjau trijų spalvotų balionų - kiekvienam savo vaikui po vieną. mes tiesiog išėjom pasivaikščiot su vaikais, šį kartą ėjom į Kalnų parką, nes dar neteko lipti tais kalnais su jais. ir kažkaip be didelių planų, išėjo visai nebloga ta nepriklausomybės diena - su trijų kryžių kalnu, su bernardinų sodu, o paskui ir su ta didele minia gedimino prospekte :)
AtsakytiPanaikinti