Manasis rytų Berlynas

Berlyne vėl atšalo, krenta lietutis, bet medžiai jau sužaliavę, po laja jau galima nuo jo pasislėpti. Pavasarį atnešę sakurų ir magnolijų žiedai nukrito jau prieš kelias savaites. Gatvė, į kurią atsikrausčiau praeitų metų rudenį, kai medžiai jau buvo numetę lapus, prieš mėnesį pasidabino balta spalva ir kaskart, išėjus iš namų, užgniauždavo kvapą nuo žydinčių magnolijų vaizdo ir kvapo. Dabar baltą estafetę perėmė kaštonas su stangriai stovinčiais žiedais, lyg būtų atkišęs tam neskubančiam pavasariui daugybę viduriniųjų pirštų. Kitame gatvės gale švelnia rožine spalva pasidabinę slyvos ir tarp jų įsimaišiusios alyvos. Iš pirmo žvilgsnio, gatvė visai neypatinga, tipiška Berlyno gatvė madingo Prenzlauerberg rajono pakraštyje, kur būsto nuomos kainos dar įperkamos, o populiarios rajono naktinio gyvenimo vietos vis dar pasiekiamos pėsčiomis. Tai nedidelė gatvė, kur turistų yra tik tiek, kiek jų ateina iki nedidelio hostelio, kur trijose aludėse prie alaus bokalų sėdi dūmuose paskendę vokiečiai su ūsais ir DDR laikų šukuosenomis, kur yra maloni gėlininkė, patarianti visais gėlių auginimo klausimais, advokatas, draudikas, papuošalų gamintoja, jogos trenerė, indiško maisto restoranas, iš kurio smagu parsinešti patiekalus, kai tingisi namie gaminti. Čia yra fizioterapijos kabinetas, iš kurio ką tik išėjau, ir smagi kavinė, kurioje senais laikais buvęs kino teatras, o dabar šeimininkauja miela turkų šeima, kepanti vokiškus pyragus. Nes rytų Berlyne turkų beveik nėra.

Užtat čia daugybė vietnamiečių. Mažai kas žino, kad juos Rytų Berlyno valdžia prisikvietė, kaip gastarbaiterius, kaip pigią darbo jėgą. Pasirodo, ne tik Vakarų Berlyne trūko dirbančiųjų, rytiečiai irgi sprendė savo problemas. Griuvus sienai, vietnamiečiai pasikvietė

šeimas ir jų bendruomenė pradėjo augti. O kartu pradėjo augti ir jų kavinių skaičius, kuriose ir dabar gali skaniai ir nebrangiai pavalgyti.

Sutikti lietuviai manęs visada paklausia, kuriame Berlyne aš gyvenu – rytų ar vakarų. Lyg miestas nebūtų susijungęs daugiau nei prieš ketvirtį amžiaus. Lyg lauktų atsakymo – aišku, kad vakarų, nes jei važiuot iš Lietuvos, tai tik tam,kad atsidurtum vakaruose. Vokiečiai šį klausimą užduoda daug rečiau ir tik po ilgesnio bendravimo. Berlyniečiai – niekada. Jie tiesiog klausia, kuriam rajone gyvenu, nes gyvenamasis rajonas Berlyne apibūdina ne tiek statusą, kiek pačio žmogaus vertybes ir požiūrį į gyvenimą. Kiekvienas rajonas turi savo benamių patiltes ir prabangius restoranus, bet kiekvienas turi ir savitą legendą, tam tikrą vyraujančią atmosferą ir jo pasirinkimas išduoda daug papildomos informacijos apie žmogų.

Pavyzdžiui, jei gyveni Wedding arba Neukoeln rajonuose, reiškia, esi tolerantiškas kitai kalbai, kitam tikėjimui, kitokiam kaimynų elgesiui ir tuo pačiu esi meniškos, atviros sielos, nesirūpinantis statusu ir neturintis storų sąskaitų banke. Tai rajonai, kuriuose menininkai vis dar išgali susimokėti nuomą, o didėjantis jų skaičius įneša smagaus meninio bruzdesio, įdomių kavinių ir geros muzikos mažuose klubuose. Jei gyveni Friedrichshaine arba Kreuzberge, vadinasi esi jaunas, pašėlęs, viskam atviras, audringą naktinį gyvenimą ir alternatyvų meną mėgstantis žmogus.

Jei gyveni rytinio Berlyno pakraščiuose, tokiose vietinėse Fabijoniškėse, esi arba čia užaugęs vietinis, arba rusas, arba vietnamietis. Nes tie pakraščiai turbūt turi daugiau bendro su Maskva ar Minsku, nei su Berlynu. Ten ir russian disco, ir rusų parduotuvės, ir koldūninės, daug kur netgi užrašai rusiški. Pačiame Berlyno centre gyvena tik diplomatai, kontraktiniai verslininkai, iš kitų miestų atsikėlę turtingi senukai ir turistai laikinuose būstuose. Nes ten gyventi visiškai neįdomu.

Turi Berlynas ir turtuolių rajonus – jei gyveni Zehlendorfe ar Wannsee, esi arba gerai uždirbantis vokietis, arba nuo šaltojo karo laikų užsilikęs amerikietis, arba persikėlęs iš Vakarų Vokietijos ir visur ieškantis įprastos vokiškos švaros ir tvarkos, nuravėtų gėlynų ir vakare laiku miegoti einančių kaimynų, kurių kituose Berlyno rajonuose beviltiška surasti.

Charlottenburg rajonas yra visoks. Tai ir pats vakarų Berlyno centras su Kurfurstendamm gatvėje stovinčiais prabangiais pastatais neįperkamomis kainomis, ir tautinių mažumų užkampiai su sugrūstais septyniasdešimtųjų statybos daugiabučiais, ir jaukūs kiemeliai bei balkonai su arkomis, iki kurių kylama šimtamečiais liftais.

Jei gyveni Prenzlauerberg rajone esi arba vaikus auginanti šeima (save priskiriu pastariesiems), arba iš senų laikų užsilikęs ir seną būsto nuomos kontraktą turintis menininkas, arba gyvenamuoju plotu su kitais besidalinantis studentas, arba dažniausiai - gerai uždirbantis hipsteris iš kurios nors Europos šalies, dažniausiai vegetaras, pusryčiaujantis kavinėje arba apsiperkantis tik ekologiško maisto ir ekologiškų drabužių parduotuvėse, kurių čia apstu. Šiame rajone didžiausia Europos užsieniečių bendruomenė, todėl kartais ispanų, italų, prancūzų ar anglų kalbas gali išgirsti dažniau nei vokiečių, o vaikai nuo pat mažens žino, kad šis rajonas yra vienintelis Vokietijoje, kur būti ne vokiečiu yra greičiau privalumas, nei trūkumas.

Prieš susijungimą Rytų Berlyne esančiame Prenzlauerbergo rajone gyveno darbininkai, namai buvo erdvūs, bet seni, daugelis jų statyti dar prieš pirmąjį pasaulinį karą, neturintys jokių patogumų. Pamenu draugo butą kokiais 91- aisiais metais – erdviame bute didžiuliais langais buvo šalta, dušo kabina stovėjo virtuvėje, o tualetas buvo laiptinėje. Tais laikais ir pečius buvo ne dekoracijos, o šildymo elementas.

Iš šių namų po susijungimo žmonės bėgo į vakarus, bėgo ten, kur daugiau pinigų, kur yra darbo, kur sutvarkytos laiptinės, o iš krano bėga karštas vanduo. Į jų paliktus butus nelegaliai kėlėsi menininkai, valkatos ir šiaip laisvam gyvenimui prijaučiantys jauni užsieniečiai. Jie apleistose vietose organizuodavo parodas, ant stogų – koncertus, o apleistuose dideliuose butuose rengdavo vakarėlius. Didžėjai kartais grodavo tiesiog gatvėse, kur dailininkai paišydavo savo šedevrus ant įvairių sienų ar ant grindinio. Kai kurie buvo tokie gražūs, kad palikti ir iki dabar, kasmet tik atnaujinami truputį. Rajone po truputį kūrėsi įdomesni barai, meninės erdvės, mažos papuošalų parduotuvėlės, jaukūs kino teatrai. Namai po truputį buvo renovuojami, rasdavo senus savininkus arba už grašius įsigydavo naujus, menininkus iškeldindavo, o suremontuotiems butams rasdavo pinigingesnių nuomininkų, kuriuos traukdavo meninė atmosfera ir lauko kavinės po šimtamečiais platanais. Po dešimties metų rajonas tapo vienu įdomesnių visame Berlyne ir gyventi jame jau tapo netgi šioks toks statuso su meniniu požiūriu patvirtinimas. Atsirado daug smagių kavinių, naktinių barų, parduotuvių ir gyventi jame menininkams pasidarė per brangu. Bet užsieniečių iš kitų Europos šalių šios kainos negąsdino - Berlynas turbūt iki šiol yra pigiausia Vakarų Europos sostinė, nors nuomos kainos vien per pastarąjį dešimtmetį padvigubėjo. Jie suprato, kad rajonas yra ramus, elegantiškas, be jokios pramonės ir visai šalia centro. Ir toks europietiškas, kad iš kur beatvykus, jame jautiesi kaip namie.

Keliautojams visada pasiūlau atvažiuoti čia pasivaikščioti. Vos kelios tramvajaus stotelės nuo Alexanderplatz, ir jūs vaikštinėjate po elegantišką šeštadieninį turgų Kolwitzplatz, arba kuičiatės tarp senienų ir klausotės gatvės muzikantų sekmadieniais Mauerparke. Arba gurkšnojate alų seniausiame Berlyne biergartene Prater. Arba fotografuojatės prie Pasakų fontano Friedrichshain parke, o paskui drybsote ant žolės, kol vaikai žaidžia aikštelėje. O blogu oru vedate vaikus į senoje bažnyčioje įkurtą muziejų su labirintu vaikams arba į kavinę su didžiule smėlio dėže. Arba tiesiog geriate kavą vienoje iš Helmhotzplatz esančių kavinių, o vakarais einate pašokti ar paklausyti koncerto į kurią nors Kulturbrauerei esančią salę, po kurio tiesiog einate Lychner gatve ir įsigrūdate į kurį nors prirūkytą barą tarp vietinių išgerti kokteilio. O gal tik atvažiuojate čia suvalgyti skanios Zia Maria kepamos picos ir Hockey Pockey gaminamų ledų su pistacijomis, su baltu šokoladu, su obuoliais ir baziliku, su burokėliais ir obuoliai arba gaivinatės šerbetu su Prosecco ir mėtomis.

Toks yra mano Berlynas, kuriame gyvenu. Ir visai nesuku galvos, rytų jis ar vakarų.

Kaip ištverti blogą orą

Prieš dvi savaites kažkas jau atidarė maudymosi sezoną

Vos prisiverčiu išlipti iš lovos. Nepažadina net trečias kavos puodelis. Susitvarkyt virtuvę po pusryčių nėra jėgų. Ne, lįsti po dušu reikalauja pernelyg daug energijos, nes reiktų išlįsti iš prišildyto chalato. Pažvelgiu pro langą – visur žydi pavasaris. Būčiau aš kaštonas, tikrai nežydėčiau, kai šitaip šalta. Susirūpinu, kad išleisdama vaiką į darželį, neužvilkau megztinio po žiemine striuke. Apžiūriu balkone apdžiūvusius oleandro pumpurus - neįnešdama į vidų pasmerkiau jį sugrįžusiai žiemai. Surenku šalčiu kvepiančius skalbinius. Norisi įsijungti feisbuką ir pasiskųsti plačiam pasauliui apie visas mane ištikusias negandas ir sušalusią savijautą. Susilaikau, bet nusprendžiu bent jau paskaipinti draugei į Vilnių ir kartu padejuoti, kad pavasaris šiemet niekada nebeateis. Ji vėl skųsis, kad ridikėliai šiltnamyje nei kiek nepaaugo, o aš sakysiu, kad mano kūrybos fėją vakar sudaužė iškritusi kruša ir ji, visa sumušta, atsisako keltis iš lovos.

Surenku paskutinius sveiko proto likučius, prisimenu kelių motyvacinių knygų citatas, kad sėkmė ateina tik pas dirbančius, žinau, kokia kalta vakare jaučiuosi, kai tuščiai praleidžiu dieną ir rytojui nustumiu darbus ir prisiverčiu tapti pačiai sau piktu viršininku. Netgi pakelti toną, jei reikės. Dirbant namuose be pikto viršininko neapsieiti, todėl senokai jį įsileidau į savo gyvenimą.

Kelkis nuo kompo. Marš į vonią.
Nenoriu maudytis.
Tada varai į sporto klubą.
Šalta, rankos grumba, kaip aš važiuosiu dviračiu.
Pirštines užsimauk.
Jau padėjau prie žieminių drabužių, nerasiu taip greit.
Ieškok ir surasi.
Bet dviratis šlapias, sušlaps ir kelnės.
Pasiimk skudurėlį, nusivalysi.
O jeigu vėl lyti pradės.
Palauksi ir praeis.
Bet aš nelabai turiu laiko, pažadėjau draugei paskambint.
Draugei skambinsi vakare, kai darbus nudirbsi.
Bet sporto klube aš tik sugaišiu laiką.
Tu gaišti daugiau dabar su manim ginčydamasi.
Gerai jau gerai...

Kelias iki sporto klubo košiant vėjui buvo itin nemalonus. Prisipažinsiu, kad kilo mintis netgi apsisukti ir grįžti atgal, bet pabijojau tos griežtos viršininkės. Ar bereikia jums sakyti tai, kad 20 minučių pamynus treniruoklį, 25 kartus atsistūmusi kojomis su visa kėde, 30 kartų patempusi virvelę su svoriu, kad stiprėtų bicepsai, 35 kartus paskėsčiojus kojomis su 6 kg svoriais, padariusi 20 atsilenkimų, 20 kartų iškėlusi 3 kilogramų kamuolį ir 10 minučių pasukus lanką aš buvau išraudusi, sušilusi, laiminga ir negalėjau nuslėpti pasididžiavimo savimi. Ir jaučiausiai pelnytai užsitarnavus prizą – dvyliką karštų minučių saunoje, apsiliejimą šaltu vandeniu ir dešimties minučių pagulėjimą atsipalaidavimo kambaryje. Ten gulint ir skaitant Der Spiegel kultūros naujienas, supratau, kad mano kūrybos fėja išlipo iš lovos ir atsivijo mane.

Parodų lankymas taip pat padeda sulaukti vasaros

Taigi keli mano patarimai visoms, ką baigia pribaigti tas šiltų dienų laukimas.

• sportas ne tik išjudina sustingusį kūną ir priverčia sušilti, bet ir nukreipia niūrias mintis. Jei nelankot sporto klubo, tiesiog eikit pabėgiot, sniegas juk nutirpęs, tad jokių pateisinamų priežasčių tingėjimui nebėra. Batai tiks ir pernykščiai. O jei negalite bėgioti arba gyvenate Vilniaus centre, pats laikas susipažinti su penkiais Tibeto pratimais.
  
• Sauna visada puiki mintis. Lietuvoje būna tik kokios šešios savaitės, kai nesinori lįsti į tą stipriai iškūrentą patalpą. Turbūt suomiai ją išrado tam, kad išliktų.
  
• Apsirenkite ryškiai. Įsivaizduokite, kad esate pražydusi gėlė – nesvarbu kiek laipsnių, jums pavasaris ir tiek. Nesakykit, kad neturit, kad per šalta ar kad darbdavys neleidžia – ryškias pėdkelnes tikrai galit susirasti. Be to, pirkimas taip pat pakelia nuotaiką – nusipirkit ką nors ryškaus ateinančiam šiltam sezonui. Iki algos toli? Tada bent jau pasivaikščiokit po parduotuvę ir įsivaizduokit save vilkinčią vasarinius drabužius.
  
• Pasidarykit pedikiūrą. Na ir kas, kad jis paslėptas po storom pėdkelnėm, bet kai jas nusimausite, visada įsivaizduosite savo pėdas gražiose pliažo šlepetėse.
  
• Ignoruokit orą ir eikit pėsčiomis: pakeliui sutikti sakurų žiedai, kaštonų pumpurai, našlaitės klombose, tulpės kiemuose primins, kad tuoj tuoj galėsit eiti atsilapoję ir be skėčio.
  
• Skanus maistas padeda įveikti liūdesį – patvirtinta tiesa. Pagalvokit, kai atšils, nebeturėsit nei laiko, nei noro eksperimentuoti virtuvėje ir valgysit greitmaistį, ant grotelių sukepintas mėsas ir paskubom suteptus sumuštinius.
  
• Užuot besinervinusi, kad šiltnamyje nepaaugo ridikėliai ar kad ant palangės peraugo pomidorų daigai, eikit į kiną. Kokį nors, kuriame galima pasinerti į šiltus jausmus šiltuose kraštuose, gal net nesigėdinant nuverkti posmelį, nes ačiūdie brangusis į tokius bobiškus filmus nevaikšto ir sutiko likti su vaikais namie.
  
• Nustokit skųstis blogu oru. Kai bendradarbė apie tai užves kalbą, demonstratyviai išeikite išsiplauti puodelio. Nelaikinkit veidaknygėj kitų skundikų žinučių. Nepostinkit nuotraukų su sniegu. Nelįskit ten visai. Geriau skirkit laiko meditacijai. Netiesa, kad jums reikia jogo kilimėlio, specialių drabužių, guru mokymų ar nuo miego nuvogtos valandos. Www.calm.com išmokys jus meditacijai skirti dešimt minučių sėdint bet kur ir darysite tai su dideliu džiaugsmu.
  
• Geras romanas padeda bet kokiu oru. Užuot skundęsi – skaitykit.
  

Diena, kai į Berlyną atėjo pavasaris

Tą sekmadienį net nereikėjo atlapoti langų, kad suprasčiau, jog šiandien, būtent šiandien, bus ta diena, kai į Berlyną ateina pavasaris. Nekantraudama papusryčiavau, tada palipau ant kėdės, kad būtų lengviau viršutinėse spintos lentynose surasti praeitų vasarų drabužius, koridoriaus spintelėje iš už vasarinių batų iškapsčiau vaiko smelio kastuvėlį, vėžliuko, grybo ir delfino formeles, mašiną pernykščiu smėliu apsinešusiais ratais, o vonios komodoje radau apypilnę tūbelę su saulės kremu. Tada išlindom į seniai bekuoptą balkoną su sėkmingai peržiemojusiu oleandru, keliais pamirštais lietuviškos uogienės stiklainiais ir tuščiais vazonais, su žiemos dulkėmis apneštu ir dėl to nebe baltu staleliu ir vieninteliu čia esančiu ir visą žiemą naudotu daiktu – pelenine. Išlindę markstėmės, pasisveikinom su nustebusiais kaimynais - kai kurie jų balkonuose remontavo čia žiemojusius baldus, kiti juose kratė kilimus, dar kiti – tepė dviračius ir pūtė jiems padangas. Basi vaikai pūtė muilo burbulus. Paryčiais namo parėjęs jaunuolis balkone rūkė. Vyresnio amžiaus moteris pureno žemę vazonuose.

Kol namai ir žmonės įgavo pavasarinę išvaizdą, atėjo ir pietų metas, bet negi tokią dieną, tokią šventinę dieną, kai į miestą sugrįžta pavasaris, stovėsi prie viryklės? Ne, jokiu būdu, greitai užvalgom salotų ir važiuojam į gamtą, tai yra – į miestą, atlapojam striukes, šalikus, širdis, būnam su kitais, vaikštom mylimais takais, aplankom mylimus medžius, prisėdam ten, kur žiemą buvo per šalta ir per šlapia. Turim pavasarį pasitikti džiaugsmingai, kad jam čia patiktų, kad jis čia liktų. Ne iškarto pavyksta rasti laisvą stalelį lauke ant saulės, jis tokią dieną aukso vertės, už tokį ir išduoti draugą galima. Sėdėsim čia ilgai, nepastebėsiu kaip kavos puodelį pakeis šalto alaus bokalas, kaip sveikinsiuos su kaimynais, pažįstamais, kaip šalia prisės vaiko darželio draugai, pavalgę mėgausimės alaus puta, bendryste, miesto siūlomu nerūpestingumu, kaltai gūžčiosim praeiviams, kad ne, šitas staliukas ne laisvas, tiesiog vyrai nuėjo pažiūrėti kaip smėlio dėžėj žaidžia vaikai. O tu kalbiesi su drauge – visi čia, kartu išgėrę bent kelis kartus alaus, taip vienas kitą vadina – jūs aptarinėjate orą, žiemą, šalis iš kurių atvykote, pas ją amžina vasarą, o pas jus gimtinėje visai nesenai snigo, kaip baisu, sako ji ir pasakoja, kaip jiems Indijoje visai nereikia batų, sako, kad tik ten suvoki kiek nedaug žmonėms reikia, kad būtų laimingi, kalbam apie vaikus, pasakoju, kad maniškis išmoko slidinėti kalnuose, o ji apie tai, kad jos mergaitė pradėjo lankyti jogos užsiėmimus, kalbame apie darželį, apie būsimą ekskursiją, pasakoju, kokią mokyklą išrinkusi vaikui ir kad jau reikia pradėti ieškoti tinkamos kuprinės, nes paskui nebegausi, paskui kalba nukrypsta šonan, nuvingiuoja tolyn ir mes, vėl dvi moterys, nebe mamos, kalbam apie vyrus, apie tai kokie jie netikę ir kaip mes be jų negalim, apie tai, kad būtų laikas kurį vakarą užsimauti aukštakulnius ir, pamiršus juos visus, išeit kokteilių gerti.

Galėtumėte kalbėtis ir kalbėtis, tos kalbos juk taip neįpareigoja, jos suteikia tai minutei savotiško žavesio, žiedlapių lengvumo, bet saulė jau lenda į retą dar pliko medžio šešėlį, pribėgę vaikai užsimano ledų, nuimu saviškiui skarelę nuo kaklo. Man mango, o man vanilinių. Būtinai su spalvotais pabarstukais. Vafliniame indelyje. Keliamės, pagaliau atlaisvindami taip geidžiamą stalelį, einame į madingą ledainę, kuri tik prieš savaitę pabudo po žiemos miego, o dabar apspista žmonių, lyg prinokusi kriaušė širšių, visiems reikia saldaus, gaivinančio džiaugsmo kaušelio. Laukiam, kol vaikai pasisotins ir einam toliau. Gal dar alaus? Ne, gal užteks. Stabtelim prie gatvės muzikantų, kurie staiga atšilus, tapo matomi ir girdimi, netgi įmetam eurocentų į kepurę, toliau dar keli, vos už keliuko groja jaunuolis, pala pala, šitą turiu nufotografuoti Instagramai, jis romantiškai brazgina gitarą po rausvu pažadu prasprogusia sakura, o jo ilgesinga daina liejasi į tolį, pakimba virš vaikštinėjančių žmonių, virš miesto, skrenda tolyn, virš televizijos bokšto, užlieja visą Berlyną ir tu tvirtai žinai – štai šitas momentas, tiksli valanda ir minutė, kai į miestą atėjo pavasaris, kvepiantis sekmadienio popiete, narcizais, sprogstančiais klevų burbuliukais. Dairaisi aplinkui, norėdama suvokti ar ir kiti tai pastebėjo, bet jų veidai tokie pat kaip ir prieš keletą minučių. Turbūt pas kiekvieną pavasaris ateina individualiai. Kaip individualiai išdygsta dantys ir prasideda mėnesinės.

Berlyne yra tik du sezonai, kurie dalina metus į dvi lygias dalis – šaltasis, kai užsegtos vaikų striukės, uždarytos ledainės, užsukti fontanai ir per šalta valgyti lauke (kavai lauke Berlyne niekada ne per šalta) ir šiltasis, kai kavinių viduje gali rinktis kokį tik nori staliuką, vaikų žaidimų aikštelės tampa didžiausio tankio žmonių susibūrimo vieta, o Šprė upe turistus vėl plukdo įvairiausių spalvų ir formų garlaiviai.

Apie sakuras ir įvaizdį

Balzac Coffee - viso labo tinklinė kavinė, kaip Starbucks, visur vienoda ir neturi berlynietiško jaukumo, tik gerą nepigią kavą. Mėgstu ją už didelius vitrininius langus, pro kuriuos gali stebėti gatvėje verdantį gyvenimą, plaukiančius žmonių srautus, fiksuoti šių metų pavasarines gatvės madas, nagrinėti prie lauko stalelių sėdinčiųjų veidus ir bandyti atspėti apie ką jie kalbasi. Šalia – metro stotelė, tik šioje vietoje ji yra ne po žeme, bet virš gatvės ir kas penkias minutes pradundantys geltoni traukiniai, o po jais kursuojantys geltoni tramvajai neleidžia pamiršti kokiame spalvingame ir kupiname ritmo mieste gyvenu. Šalia žydi forzicijos krūmas, kiek kairiau rožinę putą drabsto sakura. Pirma tikra pavasario diena. Ta, kai žmonės nusimeta paltus ir nebeatrodo keistuoliais. Šalia manęs pagarbiu atstumu sėdi du vyrukai su kompiuteriais, gale seniukas valgo bandelę ir skaito knygą, o kitoje pusėje prie lango sėdi moteris su laikraščiu. Dar dvi merginos iš Azijos tyrinėja miesto žemėlapį. Ir viskas. Nuostabi terpė darbui ir naujoms mintims.

Berlyno pakraštyje esantis Garten der Welt 

Šįkart norėjau parašyti apie sakuras Berlyne. Jų tikrai čia labai daug, bent jau mūsų gyvenamajame rajone, kuris buvo “pasienio ruožas” tarp rytų ir vakarų. Kadangi sakuros nėra šių kraštų augalas, pasidomėjau jų atsiradimo legenda. Ir mane ji taip maloniai nustebino, kad noriu ja pasidalinti. Tais gūdžiais metais, prieš ketvirtį amžiaus, kai griuvo kapitalistinį ir socialistinį pasaulius skyrusi siena, japonai buvo euforijoje ir neslėpė savo džiaugsmo išaušusia nauja era Europoje. Tada vienai televizijos stočiai kilo mintis kažkaip išreikšti paramą šiam karų, armijų, santvarkų, neteisybės išvargintam miestui, padovanoti jam kažką gražaus, kas simbolizuotų taiką ir ramybę visame pasaulyje. Galiausiai nusprendė padovanoti tai, ką turi gražiausio – sakurų medžius, kurie, susodinti palei sienos buvimo liniją, parkuose ar šiaip tuščiose apgriautose vietose savo grožiu atsvertų visą šiam miestui ir jo gyventojams tekusį skausmą. Japonų televizija pati nesitikėjo, kad žmonės paaukos apie milijoną eurų, už kuriuos bus galima nupirkti ir pasodinti virš devynių tūkstančių rožiniais žiedais pavasarį pasitinkančių medžių. O dabar jau tradicija tapo Berlyno Pasaulio parke (Garten der Welt) kasmet švenčiama sakurų žydėjimo šventė.

kiekvienam kiemui po sakurą

Nežinau, kaip jums, bet man labai graži ši tautų draugystės istorija. Ir žiedais išreiškiamas šalies įvaizdis, kurį japonai protingai neša pasauliui, pabrėždami, kad jie taiki ir rami, grožiui neabejinga tauta. Juk ir Vilniuje sėdėdami po sakuromis žmonės mini Japoniją gražiuoju. Ką tu gali blogo pasakyti apie šalį, kuri tau dovanoja tokį grožį. Tegul ir laikiną, bet kasmet atsinaujinantį ir kasmet skleidžiantį tas pačias žinutes. Tai ne vienkartinė reklama laikraštyje ar radijuje, net ne vienkartinis dalyvavimas šalis pristatančioje mugėje. Tai ilgalaikė investicija, tvirtai šaknimis įsikabinanti į svetimą žemę ir jų žmonių širdis. Ir leidžianti sutaupyti milijonus įvaizdžio stategijoms, darbo grupėms, ekspertams, logotipams ar reklaminėms dovanėlėms. Gal ir Lietuvai reiktų kažką tokio sugalvoti ir semtis įvaizdžiui įkvėpimo iš gamtos. Būkim ne drąsi šalis, bet graži ir taiki. O gal išvis atsisakykime šūkių ir lozungų. Gal pirma pagalvokim, ką galim duoti pasauliui, išskyrus darbščius svetimose šalyse dirbančius žmones, protingus studentus ir mokslais gerokai vietinius lenkiančius vaikus.

Bet ar mes išvis pasiryžę duoti? Ar nėra taip, kad tik verkiame ir dejuojame, kad nieko negauname iš kitų. Kad užuot atradę davimo džiaugsmą, vis kremtamės, kad mums per mažai teko. O jei gauname kokį nedidelį nuoširdų dalyką, apsimetame išdidžiais ir pareiškiame, kad mums nereikia išmaldos. O iš tiesų įvaizdis labiau priklauso nuo dalinimosi įpročių, nei nuo lozungų.

Garten der Welt

Esu dalyvavusi keliose Lietuvos įvaizdžio kūrimo grupėse, jei taip galima pavadinti betikslį posėdžiavimą Vyriausybės rūmuose ar URM, kur darbo grupės nariai realiai reikalingi tik dėl skaičiaus. Esu mačiusi kaip nuobodžiai ir valdiškai Lietuva prisistato tarptautinėse parodose. Esu mačiusi ir labai gražiai išleistų bukletų ar pagamintų reklaminių dovanų ir puikiai sugalvotų turizmo skatinimo projektų. Esu varčiusi žymiosios agentūros iš Londono berods už pusę milijono litų pateiktą ekonominio įvaizdžio strategiją, kurią liaupsino visa jauna ministro komanda. Netgi pats PR guru Wally Olins su ryškiais akiniais ir varlyte buvo atvažiavęs pristatinėti šios strategijos, sudėtos į gražiai išleistą ir dar gražiau įrištą knygelę. Spalvotą, papuoštą gražiom nuotraukom, ryškiomis antraštėmis, gražiu šriftu išskirtais punktais. Puikiai apipavidalintas PR komandos darbas. Jei dėstyčiau būsimiems ryšių su visuomene specialistams, būtinai tai pateikčiau kaip sektiną pavyzdį, kaip reikia ruošti strategijas. Ypač tiems klientams, kurie daug moka ir turi pateisinti viršininkui išleistus pinigus, bet iš tiesų nieko labai nudirbti nenori. Ir dar pasakyčiau studentams, kad nebijotų kiek ilgėliau užtrukti prie vienos jų, nes pusę išdėstytų minčių ir visus sukurtus šablonus vos vos pakeitę galės naudoti kitiems klientams. Nes PR lozungai apie įvaizdį, reputaciją, jo naudą, jo nebuvimo žalą, tikslus, auditorijas, priemones padaro nieko nenutuokiantiems klientams puikų įspūdį ir užpildo pusę būsimos ataskaitos. Ir jie beveik nesiskiria. Bet tai nėra strategija. Ir nemanau, kad kokia nors Lietuvos ar užsienio agentūra galėtų tokią sukurti. Už mažesnius ar didesnius pinigus. Nes įvaizdis visų pirma yra jausmas, kurį pats gali ir nori perduoti.

Lietuvoje yra įvaizdžio specialistų ir gal net prireiktų abiejų rankų pirštų jiems išvardinti. Bet motyvuoti juos turi idėja, o ne pinigai. Jei būtų mano valia, paskelbčiau konkursą Lietuvos įvaizdžio idėjoms, kuriame galėtų dalyvauti ne tik RsV komandos, bet ir studentų, moksleivių, namų šeimininkių ar verslininkų grupės. Koks nors portalas galėtų jas visas skelbti ir raginti žmones balsuoti. Ekspertai išrinktų savo favoritus. Laimėti tokį būtų garbė. Laimėtojams būtų galima padovanoti galimybę kelias savaites pristatinėti Lietuvą kokioje nors Europos šalyje ar kokiame nors tiksliniame renginyje. Žinau, kad kiekvienas darbas turi būti atlygintas, bet kartu noriu pasakyti, kad nuoširdų rezultatą galima gauti tik iš žmonių, kurie dirba iš idėjos. Todėl reikia sužadinti idėją, o paskui už ją atsilyginti. Ir geriausia – ne pinigais, o įspūdžiais. Tokiais, apie kuriuos norėsis pasakoti ne tik draugams socialiniuose tinkluose, bet ir anūkams. Ir kurie pakeltų pačių dalyvių žmogiškąjį įspūdį. ir padėtų sutaupytus pinigus skirti kultūrinių projektų finansavimui.


Čia kaip su literatūrinėmis premijomis – varžosi juk jau išleistos knygos. Juk rašytojai stengiasi parašyti kuo geriau vedami visai kitų paskatų, o ne iš noro gauti kokią nors premiją. Laimėtojo vardas būna tik atpildas už darbą ir paskatinimas toliau kurti. O sėdint po sakuromis eiliuoti gali pradėti ir niekuomet to nedarę žmonės. To ir linkiu. Visokeriopo įkvėpimo po žydinčiais medžiais. Ir naujų įvaizdžio idėjų. Pradėkim nuo savęs.

Kai herojai vaikšto gatvėmis

Tada kai įstringi su savo istorija, nelieka kito kelio kaip rašyt toliau. Kai baigiasi kelias, turi ne sukti atgal, o galvoti, kuriuo takeliu toliau eiti. Žinau, kad už miškelio yra vėl kelias, o dabar turiu bristi pati per brūzgynus ir jokiu būdu nesustoti ir neišsigąsti laikinų sunkumų. Rašymas kaip orientacinis sportas: bėgi, skubi, ieškai nuorodų, džiaugiesi suradęs, supratęs, užčiuopęs kelią bent jau iki kito posūkio, kitos nuorodos, o tada ir vėl stop, ieškai neprarasdamas vilties ir vėl eini toliau.

Įpusėjau rašyti ir istorija įstrigo. Supratau, kad ji netgi tuoj pasibaigs, jei nieko nesiimsiu. Ir apėmė neviltis, noras kažką keisti. Apėmė noras viską mesti. Jei rašyčiau ranka, turbūt apimtų noras suplėšyti rankraštį. Bet delete mygtukas neturi tokio dramatizmo, tad palengva priverčiu save šiek tiek pasikankinti ir eiti toliau. Ir nebesvarstyti, kiek ir kokio kelio man dar liko.


Pasiimu kapučino. Išsitraukiu kompiuterį. Užrašau sakinį. Ne tas. Užrašau kitą. Šitas tiks. Sėdžiu ir laižau nuo lūpų pieno putas. Laukiu žodžių, kurie suguls į kitą sakinį. Dairausi. Ieškau jų pati. Randu kelis ir vėl tyla. Prie gretimo stalelio atsisėda vyriškis šviesiomis kelnėmis. Jau pavasaris, pagalvoju. Pakeliu akis ir nedrąsiai žvilgteliu. Labai panašus į mano herojų, tik tamsesniais plaukais ir kelias dienas nesiskutęs. Žvilgteli į mane. Droviai nuleidžiu akis, nes nemandagu spitrytis. Jis užsisako kapučino ir gabalėlį šokoladinio torto. Nusišypso padavėjai. Paskui man. Paslapčia stebiu kaip jis gnybia pyrago gabalą, kaip maišo cukrų, kaip išsitraukia tikrą, ranka rašytą laišką. Jį išlanksto ir pasideda ant stalo. Per toli, kad ką nors įžiūrėčiau, nors labai knieti. Paskui rašo žinutę telefonu ir vos vos šypteli. Nusisuku. Ir tą pačią minutę jį pamirštu. Nes vos spėju suvaldyti griūvantį žodžių srautą. Mano herojus geria kavą, valgo šokoladinį tortą ir nusprendžia mylimajai parašyti tikrą laišką, kuriame .....

Va iš kur aš juos kartais imu. Tiesiog iš gatvės. Iš kavinės saulėtą pavasario dieną.

Dėdulis prie kito stalo su velvetiniu švarku ir vasarine skrybėle srebia sriubą. Užgeria alum. Kalbina šalia prisėdusią jauną merginą. Irgi herojus, bet šis - ne mano.