Apie vaikus ir restoranus

Kavinė Das Spielzimmer - vaikų ir tėvų rojus

Savo paskutinį kapučiną šiemet geriu vaikų kavinėje. Aplink spygauja, bėgioja vaikai, visur mėtosi žaislai, ką tik ant kojos vos neužvažiavo trimetis su paspirtuku, bet man jie netrukdo, nes mano penkiametis karstosi, maudosi kamuoliukų baseine ir netgi jau susirado draugų, o aš galiu ramiai išgerti kavos ir netgi išsitraukti kompiuterį ir apmąstyti praėjusiuosius metus. Labai džiaugiuosi, kad yra tokių vietų, kur atėjęs su vaiku gali perskaityti laikraštį, išgerti kavos, suvalgyti kruasaną pasimėgaujant kiekvienu kąsneliu, paplepėti su drauge, stebint linksmą prabėgančio vaiko veidą. Tos kelios valandos ramybės čia tekainuoja vieną eurą. Gyvename Prenzlauerberge - tankiausiai vaikų apgyvendintame Berlyno rajone, todėl vaikų kavinių čia yra ne viena. Su stikline pieno putų, šviežiai keptais pyragais ir karštais vafliais vaikams. Vaikai čia karaliauja visur, net ir ne vaikų kavinėse.


Čia net į galvą niekam neateitų neįleisti vaikų į restoraną – toks būtų pasmerktas žlugti vos atsidaręs, nes net žmonės niekada neturėję vaikų ar šunų, čia juos toleruoja ir parduotuvėse, ir kavinėse, ir restoranuose. Ir visuomenėje tarp gerbiamų žmonių tikrai neatsirastų diskusijų leisti ar neleisti vaikams ateiti į restoraną. Prisipažinsiu, tokia diskusija po to, kai viena Lietuvoje žinoma mama nebuvo įleista į restoraną su vaiku, mane tikrai užkabino. Bet labiausiai nervus užkliudė visuomenės reakcija į šį faktą. Pasirodo, absoliučiai didžioji dauguma žmonių džiaugiasi tokiu versininkų sprendimu, nes visiems nusibodę rėkiantys, bėgiojantys, ant svetimų galvų lipantys ir ramybės normaliems žmonėms neduodantys vaikai? Ar Lietuvoje tikrai visi augina mažuosius nenaudėlius, kurie atėję į restoraną tik ir taikosi iškrėsti kokią šunybę ir pakenkti prie kitų stalų sėdintiems bevaikiams? Ar tikrai jie visi blogai išauklėti? Greičiau esu linkusi patikėti tuo, kad vaikai pačiu savo buvimu erzina suaugusiuosius. Erzina aptarnaujantį personalą. Erzina restorano šeimininkus. Erzina daugelį Lietuvos žmonių. Bet juk juos turbūt taip pat erzina ir senukai, ir netradicinės seksualinės orientacijos atstovai, ir rudesnės odos spalvos, siauresnių akių, kitaip apsirengę, kitokią muziką klausantys žmonės. Gal uždraudžiam ir juos? Pamenate, kažkada vienas Vilniaus restoranas užsidėjo ant durų ženklą “senukams ne”, kuris turėjo reikšti, kad čia nevykdoma Zuoko sugalvota Senjorų arbatėlės akcija (beje, viena labiausiai vykusių Zuoko akcijų). Nuotrauka pasklido po socialinius tinklus ir kavinė ilgai žiaukčiojo to pasekmes.


Bet čia tik vaikai. Jie Lietuvoje neturi balso. Jų negalima žindyti viešoje vietoje, vestis į šventes, koncertus, kavines, juos galima muštruoti darželiuose, iš jų bet kokiomis priemonėmis reikia lipdyti žmones pagal patvirtintą mokyklų programą, jiems reikia drausti, neleisti, rodyti jų vietą, auklėti kiekvieną jų gyvenimo valandą, nes kitaip jie išaugs blogiukais. Ir daugybė žmonių elgiasi taip lyg potencialiai vaikas būtų bloga būtybė, piktžolė, sosnovskio barštis, kuris, jei nieko su juo nedarysi, išvešės ir taps pavojingu. Bet iš tiesų juk yra ne taip. Vaikai visi gimsta nuostabiais kūriniais, tik mes kartais juos ilgainiui sugadiname. Negerbdami ir nevertindami jų. Neįleisdami į restoranus. Nemokydami kaip elgtis viešose vietose. Pasakykite man – kaip jiems išmokti mandagiai elgtis restorane, jei ten jų neįleidžia? Ir kodėl jums atrodo, kad ten atėjęs vaikas staiga ims elgtis kaip laukinis? O jei kartais picerijose ir kavinėse dalis vaikų bėgioja netramdomi, tam juk yra personalas, kuris mandagiai gali paprašyti tėvų susidrausminti savo atžalas.

vaikai svetingai laukiami ne tik burgerinėse

Suprantu, dabar man sakysite, kaip ir žymioji gaspadinė Beata, kad yra ir Londone, ir Paryžiuje restoranų, kur draudžiami vaikai. Bet garantuoju, kad tai taikoma tik vakarienės metui, kai vaikai jau turi būti savo lovose ir tik tokiose vietose, kur kainos, baltos staltiesės ir krištoliniai indai šiaip ar taip atbaido sveiko proto tėvus. Beveik esu tikra, kad rasčiau ir Berlyne porą tokių vietų, bet tikrai ne mūsų rajone. Viena kavinė prieš metus užsidėjo ženklą ant lango, draudžiantį mamas su vėžimėliais (pirmas argumentas, supermamyčių rajone turi būti vieta, kur vieniši vyrai ramiai išgertų kavos ir antrasis – vietos stoka, nes mamos įvažiuoja su vėžimėliais ir užstoja visus praėjimus). Spaudoje ir visuomenėje atgarsių buvo tiek daug, kad kavinė staigiai buvo priversta nusiimti lipduką ir keisti strategiją, nes buvo pripažinta kaip netolerancija mamytėms, o šiame mieste neleistina jokia netolerancija. Visuomenės argumentas paprastas – jei pradėsim nuo mamyčių, paskui užklius ir raudonplaukiai, juodaodžiai, bebarzdžiai, seniukai, žydai, musulmonai ir t.t.. jei tik pasėsime mažą grūdelį, iš jo išaugs didelis netolerancijos medis. Kas jau kas, o vokiečiai nemažai pasimokė iš istorijos.


Dažnai vakarieniaujame Berlyne su savo penkiamečiu. Negalėtume kitaip, nes neturime kam jo palikti, o ir nenorime. Darėme tai ir tada, kai jam buvo treji. Visur personalas šypsosi, atneša vaikišką kėdutę, padeda išsirinkti patiekalą, atsisveikinant duoda saldainį, paklausia atskirai vaiko, ar jam patiko maistas ir net limonadą pilsto į gražias taures. Nemačiau nei vieno klykiančio, bėgiojančio ar kitiems svečiams trukdančio vaiko. Manau, keliaujant daugeliui teko patirti su kokia meile vaikus restoranuose pasitinka italai, ispanai, graikai, turkai – jie į kiekvieną žiūri kaip į mažą stebuklą, visur sulauksi šypsenos, mielo žvilgsnio ar bent mirktelėjimo. Netikiu, kad Lietuvoje vaikai kitokie – tiesiog kitoks yra personalas.


Nežinau kaip jūs, bet aš pirmą kartą išvažiavusi į užsienį ir nuėjusi į restoraną jaučiausiai visiška kvaiša. Tai buvo prašmatnus žuvies restoranas rytų Berlyne, dvi savaitės prieš nuvirstant sienai. Buvau niolikos, bet neturėjau jokio supratimo, kaip reikia elgtis su stalo įrankiais, kur dėti servetėlę, ko paprašyti padavėjo, kaip laikyti taurę. Stebėjau žmones prie kitų staliukų ir bandžiau neišsiduoti kokį stresą patiriu. Stalo etiketo mokiausi pati, kaip ir daugelis mano bendraamžių, nes sovietmečiu restoranuose vaikai taip pat buvo draudžiami. Prabėgo ketvirtis nepriklausomybės amžiaus ir mes grįžtame ten pat. Nurodinėdami ir geriau žinodami kaip kitiems reiktų gyventi. Nurodydami kiekvieno vietą. Negerbdami vaikų. Negerbdami senų. Negerbdami savęs. Taip ir neišmokę atlaidumo ir tolerancijos, taip būtinos gyvenant laisvame pasaulyje. Tad mano palinkėjimas kitiems metams būtų toks – pradėkime pagaliau elgtis kaip suaugę ir emociškai subrendę žmonės. Dalinkime meilę, šilumą ir pagarbą tiems, kuriems sunku apginti savo nuomonę. Tai daug svarbiau, nei ramiai papietauti vaikų nekenčiančiame restorane.