Kai herojai vaikšto gatvėmis

Tada kai įstringi su savo istorija, nelieka kito kelio kaip rašyt toliau. Kai baigiasi kelias, turi ne sukti atgal, o galvoti, kuriuo takeliu toliau eiti. Žinau, kad už miškelio yra vėl kelias, o dabar turiu bristi pati per brūzgynus ir jokiu būdu nesustoti ir neišsigąsti laikinų sunkumų. Rašymas kaip orientacinis sportas: bėgi, skubi, ieškai nuorodų, džiaugiesi suradęs, supratęs, užčiuopęs kelią bent jau iki kito posūkio, kitos nuorodos, o tada ir vėl stop, ieškai neprarasdamas vilties ir vėl eini toliau.

Įpusėjau rašyti ir istorija įstrigo. Supratau, kad ji netgi tuoj pasibaigs, jei nieko nesiimsiu. Ir apėmė neviltis, noras kažką keisti. Apėmė noras viską mesti. Jei rašyčiau ranka, turbūt apimtų noras suplėšyti rankraštį. Bet delete mygtukas neturi tokio dramatizmo, tad palengva priverčiu save šiek tiek pasikankinti ir eiti toliau. Ir nebesvarstyti, kiek ir kokio kelio man dar liko.


Pasiimu kapučino. Išsitraukiu kompiuterį. Užrašau sakinį. Ne tas. Užrašau kitą. Šitas tiks. Sėdžiu ir laižau nuo lūpų pieno putas. Laukiu žodžių, kurie suguls į kitą sakinį. Dairausi. Ieškau jų pati. Randu kelis ir vėl tyla. Prie gretimo stalelio atsisėda vyriškis šviesiomis kelnėmis. Jau pavasaris, pagalvoju. Pakeliu akis ir nedrąsiai žvilgteliu. Labai panašus į mano herojų, tik tamsesniais plaukais ir kelias dienas nesiskutęs. Žvilgteli į mane. Droviai nuleidžiu akis, nes nemandagu spitrytis. Jis užsisako kapučino ir gabalėlį šokoladinio torto. Nusišypso padavėjai. Paskui man. Paslapčia stebiu kaip jis gnybia pyrago gabalą, kaip maišo cukrų, kaip išsitraukia tikrą, ranka rašytą laišką. Jį išlanksto ir pasideda ant stalo. Per toli, kad ką nors įžiūrėčiau, nors labai knieti. Paskui rašo žinutę telefonu ir vos vos šypteli. Nusisuku. Ir tą pačią minutę jį pamirštu. Nes vos spėju suvaldyti griūvantį žodžių srautą. Mano herojus geria kavą, valgo šokoladinį tortą ir nusprendžia mylimajai parašyti tikrą laišką, kuriame .....

Va iš kur aš juos kartais imu. Tiesiog iš gatvės. Iš kavinės saulėtą pavasario dieną.

Dėdulis prie kito stalo su velvetiniu švarku ir vasarine skrybėle srebia sriubą. Užgeria alum. Kalbina šalia prisėdusią jauną merginą. Irgi herojus, bet šis - ne mano.