Advento pasakojimai: Kalėdų senelio laiškas

Praeitą savaitę, prieš pat pirmąjį Adventą, mano dešimtmetis sūnus gavo laišką iš Kalėdų senelio. Patį tikriausią laišką su ranka rašytu adresu ant voko, su tikru Kalėdų senelio antspaudu. Atplėšus radome gražų laišką su palinkėjimais ir kelias atvirutes, kurias galima spalvinti arba užrašyti artimiems žmonėms. “Ačiū tau už tavo laišką, jis mane labai pradžiugino. Daugybė vaikų man rašo kasmet savo kalėdinius norus ir siunčia piešinius. Vienas turbūt nesugebėčiau visiems atsakyti, bet mano šaunioji angelų komanda Himmelpforte man padeda” - rašo jis laiške.

Jūs manote, kad tai buvo reklaminis laiškas ar kad Himmelpfortas yra išgalvota vieta? Ir aš taip maniau iki tol, kol pati ten neapsilankiau. Ir kaip aš galėjau tai pamiršti?

Buvo pati šių metų gegužės pradžia. Karantinas dar nebuvo pasibaigęs, mokyklos dar neatidarytos, nedirbo nei restoranai, nei viešbučiai, bet žmonėms jau buvo leidžiama išvykti dienos kelionėms iš Berlyno. Mes nusprendėme aplankyti draugą, kuris su šeima jau daugiau nei mėnesį karantinavosi sodyboje miškuose prie ežero į šiaurę nuo Berlyno.

Taip norėjosi išsprukti iš miesto į bundančią gamtą, kad išsiruošėme ilgai negalvodami ir netgi džiaugdamiesi, kad išlipus iš traukinio dar teks pusantros valandos minti dviračiais. Mes keliauti dviračiais mėgstame, o po tokio ilgo sėdėjimo namie buvau nusiteikusi užsukti į kiekvieną kaimą, apžiūrėti kiekvieną pakeliui esančią įžymybę, architektūros ar gamtos paminklą.

Taip mes po pusvalandžio mynimo nuošaliais miško takeliais atsidūrėme kurortiniame, tarp trijų ežerų romantiškai išsidėsčiusiame kaime nuostabiu pavadinimu Himmelpfort, kas išvertus reiškia Dangaus vartai. Įvažiavome į miestelį gražia, tiesia, link ežero vedančia gatvele, kur, žinojau, yra trylikto amžiaus vienuolyno griuvėsiai.

Pasivaikščiojom po juos ir po mažą bažnytėlę, stabtelėjom prie ežero suvalgyti sumuštinių ir, tik užsisakinėdami kavą išsinešimui, pamatėme nemažai kalėdinės atributikos. Kieme stovėjo kalėdinis krėslas, kabėjo kalėdinės girliandos, o ant greta stovinčio namelio sienos kabėjo eglišakėmis ir žvaigždutėmis išpaišyta pašto dėželė.

“Kodėl tas Kalėdų senelis pas jus čia visur išpieštas, juk dar ne sezonas”, - paklausiau juokdamasi padavėjos, kai ji ant stalo padėjo popierinį puodelį su kava.

“Kaip, jūs nežinote, kad čia gyvena Kalėdų senelis?” - nustebo ji ne mažiau už mane ir mostelėjo į medinę trobelę kieme. Na gerai, atrakinsiu jums, kad įsitikintumėte, nors šiaip mes dar nedirbame.

Mes žiūrim nustebę, kai ji rakina sunkias medines duris didžiuliu metaliniu raktu, tada užeiname į vidų ir aš nustembu dar labiau. Suprantu atsidūrusi pasakoje ir mane vidury pavasario užplūsta tokia nenupasakojama kalėdinio džiaugsmo banga. Nedidukėje patalpoje stovi ir Kalėdų senelio lova, ant spintos pakabinti jo kasdieniai ir šventiniai drabužiai, šalia įrengtas židinys, virš jo kabo kojinės, ant valgomojo stalo sudėti šventiniai indai, o lentynoje – knygos su pasakomis. Yra čia ir eglutė su žaisliukais, ir nykštukai, ir elniai kampe, ir daugybė kalėdinių puošmenų – net galva apsisuka bežiūrint. O šalia stovi didelis stalas, guli atvirukai, pridėta pieštukų, dovanų popieriaus. Moteris mano sūnui parodo, kad jis irgi gali parašyti seneliui laišką, užrašyti savo adresą, įmesti į tą pašto dėžutę lauke ir prieš didžiąsias metų šventes gaus iš jo atsakymą.

Mano sūnus jau didelis, Kalėdų seneliu jau abejoja, nors dar labai norėtų tikėti, bet, apimtas azarto, sėda ir parašo trumpą laiškutį, įmeta į pašto dėžutę. Besidžiaugdami pavasario garsais ir kvapais, numynėme toliau mišku, stebėjome stirnas ir paukščius, sutikom draugus, braidėm po ežerą, kepėme dešras ir visiškai pamiršome Kalėdų senelį. Bet Kalėdų senelis mūsų nepamiršo ir praeitą savaitę priminė apie artėjančią gražiausią metų šventę ir apie tai, kaip vis tik nesunku dovanoti vienas kitam džiaugsmą.

O viskas prasidėjo 1984 metais, kai Himmelpforto pašto darbuotoja Klara rado dviejų berniukų laiškus, adresuotus Kalėdų seneliui. Turbūt vaikai nusprendė, kad jei Vokietijoje gyvena Kalėdų senelis, jis turėtų gyventi kaime tokiu gražiu pavadinimu. Klarai buvo gaila grąžinti laiškus su antspaudu “adresatas nerastas” ir ji atsakė vaikams senelio vardu. Kitais metais atėjo 75 laiškai ir į juos jau atsakinėjo dvi moteriškės. Dar po metų jų buvo keli šimtai. Daugybė rytų Vokietijos vaikų gaudavo vilties ir šventės kupinus laiškus. Gandas apie Kalėdų senelį sklido vis toliau ir toliau. Praeitais metais šiuo adresu buvo atsiųsta beveik 300 tūkstančių laiškų iš 65 šalių ir dabar net dvidešimt žmonių rūpinasi, kad visi parašę vaikai gautų atsakymus į savo laiškus.

Kažkada, prieš kokį dešimtmetį, kaimo gyventojai nusprendė mažame tvartelyje įkurti Kalėdų senelio namus, kurie veiktų visus metus ir kiekvienas pasižadėjo ką nors atnešti dovanų, nes juk nesąžininga, kad Kalėdų senelis visiems neša dovanas, o pats jų niekada negauna. Jie nešė baldus, indus, rūbus, žaisliukus ir namai tapo jaukūs ir autentiški, pilni senų vokiškų papuošimų ir net muziejinių eksponatų. Dabar jie džiugina ne tik vaikus, bet ir jų tėvus, ir močiutes su seneliais, ir net visus tuos, kurie nebetiki Kalėdų seneliu. Jei važiuosit kada nors pro šalį, užsukite.

Man iki šiol laiškų Kalėdų seneliui rašymas su vaikais yra labai graži tradicija. Bet gauti laišką atgal prilygsta tikram stebuklui. Netikite? Parašykite jam. Jei suskubsite, dar šiemet sulauksite atsakymo su palinkėjimais. O aš išduosiu jums jo adresą:

Kalėdų seneliui (An den Weihnachtsmann)
Weihnachtspostfiliale
16798 Himmelpfort