Skaičiuojant gyvenimą

Alpių slėnis Vokietijoje

Praeitais metais supratau, kad statistika yra labai kūrybiškas mokslas - skaičius visada galima kūrybiškai atsirinkti, o paskui sudėti, atimti, sugrupuoti taip, kaip mums norisi. Skaičiai – tik kaladėlės, iš kurių galima pastatyti kokią tik norime pilį, sukurti kokį tik norime pasaulį. Be to, skaičių pasaulis daug įtikinamesnis, nei raidžių. Su skaičiais žmonės nesiginčija, nesako, kad jiems kas nors meluoja, o ir patys labiau patikime skaičiais iliustruotomis tiesomis.

2020 aisiais itin daug maudėmės skaičiuose, bent kartą per dieną buvome užpilami sergančiais, mirusiais, pagijusiais, paskiepytais vienetais ar procentais, įvairiomis diagramomis, kylančiomis ir krentančiomis kreivėmis, apskritimais, stulpeliais. Šalys, lyg olimpinėse žaidynėse, lenktyniavo, kuri pirma, antra, paskutinė. Betrūko tik lažybų punktų. Ir dar aiškios finišo linijos. Tiesą sakant, žaidimo taisyklės nėra aiškios iki šiol. Neaišku, ar laimės lėčiausi, ar greičiausi, ar apsukriausi. O gal vis tik tie, kurie mokės kūrybiškai pažvelgti į skaičius. Juk jei skaičiuotume ne mirusius, o naujas danguje atsiradusias žvaigždes, gal likusių gyvų gyvenimas nors truputį būtų šviesesnis?

Per praeitus metus supratau, kad galima labai kūrybiškai suskaičiuoti ir savo gyvenimą. Užtenka tik šiek tiek tendencingai atsirinkti norimus suskaičiuoti momentus ir stebėti kaip keičiant požiūrio tašką, keičiasi rezultatas. Kaip pavyzdį pasakysiu – galima skaičiuoti apsiniaukusias dienas ir galima susirinkti saulėtas. Jei sąžiningai skaičiuosime, kaip mat pamatysime, kad saulėtų valandų buvo kur kas daugiau nei lietingų. Galime prisiminti slogias ir nerimo kupinas akimirkas ir tada metai atrodys visiškai niekam tikę, o galim suskaičiuoti laimingus momentus ir nustebti, kiek vis tik daug jų buvo. Galime skaičiuoti neuždirbtus pinigus, o galima skaičiuoti ir neišleistus – balansas gaunasi apylygis ir situacija nebeatrodo tokia dramatiška. Galime skaičiuoti ne žlugusias mylias, bet nueitus žingsnius – čia gal net gerokai pranoksim ankstesnius metus.

Atėjus į Bad Wilsnach

Praeitais metais mane labiausiai gelbėjo skaitymas ir vaikščiojimas (galbūt todėl, kad abu susiję su pabėgimu iš realaus pasaulio), todėl skaičiuojant nužingsniuotus kilometrus ir perskaitytus puslapius, gaunu didžiausius skaičius. Tiesa, kilometrus skaičiuoju ne iki parduotuvės ir atgal, ne nuo vonios iki virtuvės ir ne sekmadieninių pasivaikščiojimų, bet tik tuos, kurie išvedė į kelią ir tikrai praturtino ir pagražino mano gyvenimą. Pabandysiu šiandien būtent juos plačiau apžvelgti.

Vasaros pradžioje su dar trimis bendrakeleivėmis nuėjome virš šimto kilometrų piligriminiu keliu iš Berlyno į Bad Wilsnach. Kadaise buvęs populiariausiu šiaurėje piligriminiu keliu, mums, per pavasarinį uždarymą užsisėdėjusioms namie, jis puikiai tiko. Šešios dienos, penkiolika bažnyčių, dešimt kilogramų ant pečių, minus trys kilogramai sugrįžus, trys draugės visam gyvenimui, šimtas trisdešimt nuotraukų ir aštuoniolika prirašytų dienoraščio puslapių. O jei pridėsime tai, kas nesveria, kas neišmatuojama, kas apskaičiuojama, gausime pilnutėlaitę kuprinę.

Vidurvasarį sūnaus autobusiuku keliavome su visa šeima po Vokietiją. Per dešimt dienų apvažiavom gražiausius Bavarijos kampelius, nakvojome kempinguose ir leidomės į žygius ten, kur mašinoms negalima. Skaičiuoju toliau - užkopėme į vieną ledyną, praėjome vienu tarpekliu, kilome iki žadą apimančio kalnų slėnio ir žygiavome kalnų upės vaga. Sakyčiau, tikrai bus dar šimtas kilometrų. Ir turbūt dar kokie keturi aukščio kilometrai. Trumpam atlėkus į Lietuvą, viena išėjau į du dienos žygius. Buvau tokia laiminga, kad labiau skridau, nei ėjau ir net ant visų prie veido limpančių musyčių ir pakeliui sutiktų pikčiurnų šunų nepykau. Taigi, dar dvidešimt kilometrų mano sąskaitoje.

Berchtesgadeno žemėje

Taip keliavome dvi savaites

Atėjo rugpjūtis ir manęs laukė žmonės, norintys nueiti Dailininkų keliu Saksonijoje. Su dviem grupėm (vienoje buvo dešimt, kitoje septyni žmonės) dukart nuėjau po šimtą kilometrų vėl iš naujo žavėdamasi tarpekliais ir uolomis, vėl matydama tuos puikius gamtos kūrinius naujų keliautojų akimis. Buvo ir gitarų prie laužo, ir juoko, ir dainų, buvo nutrintų kojų ir aukščio baimės priepuolių, bet buvo tiek bendrystės ir smagių akimirkų gamtoje, kad nutrintų pūslių niekas taip ir nebesuskaičiavo.

Dailininkų kelyje Saksonijoje

Ruduo pasitaikė kaip niekad gražus ir rugsėjo pabaigoje penkias dienas su drauge praleidome Riūgeno saloje prie jūros. Tris dienas žingsniavome pajūriu vidutiniškai po dešimt kilometrų. Vieną rytą švintant išėjau viena saulės pasitikti ir iki saulėtekio nužingsniavau ten, kur iš tiesų buvau viena vienintelė pasaulyje su jūra, su uolomis, su tekančios saulės akivaizdoje nuščiuvusiomis gulbėmis. Jei užsimanyčiau skaičiuoti stebuklingas praeitų metų minutes – ši turbūt atsidurtų pirmoje vietoje. Antroje vietoje liktų Alpių slėnis netoli Garmisch Partenkircheno su begalybėmis į viršų ir į apačią. Trečioje – Karališko ežero Bavarijos pietuose ramybė. Tai tos vietos, kuriose norėjosi tapti akmeniu, kad liktum ten amžinai. Taigi, iš Riūgeno parsivežiau mažiausiai 35 kilometrus.

Spalio mėnesį grįžau pabūti Lietuvoje ir neatsispirdama rudens grožiui triskart išsiruošiau į dienos žygius. Taigi – dar 25 kilometrų. Ruduo baigėsi, o žygiavimas dar ne – gruodžio mėnesį, kai jau visi buvome suvaryti į savo gardelius be teisės turistauti, atradau smagų maršrutą aplink Berlyną. Nusprendžiau vieną dieną per savaitę nueiti vieną etapą, taip palaikant imunitetą ir minčių higieną. Iki metų pabaigos nuėjau ne tiek jau daug – keturiasdešimt kilometrų. Bet suskaičiavus apytikslį metų rezultatą, gaunu ne tiek ir mažai – 530 arba daugiau nei pusė tūkstančio kilometrų. Jei paversčiau metrais, gaučiau net penkis šimtus trisdešimt tūkstančių. O jei žingsniais? Pasirodyčiau tikra didvyrė. Turint galvoje, kad metų pradžioje po kojos traumos dar vaikščiojau su ramentais, gal tikrai esu verta to vardo.

Saulėtekis Baltijos jūroje

Iš tiesų mes kiekvienas galime būti didvyriais, tik reikia mokėti teisingai pasirinkti skaičius. Skaičiuokime ne prarastus pinigus ir galimybes, bet užaugintus pomidorus, surinktus grybus, su vaikais prakalbėtas minutes, galiausiai skaičiuokim gerosiomis išmegztas akis ar sugrėbtus kieme lapus ir pajusime skaičių magiją. O tada ir pasaulis nebeatrodys toks pilkas, liūdnas ir beviltiškai žlungantis, nes mes būsim jame su savo nerealiais pasiekimais.