Dar vieni metai prabėgo, dar viena vasara liko mažiau. Mažėja noras švęsti, vis labiau norisi tiesiog tyliai sau būti. Plaukti ežere, sėlinti samanomis, šnabždėtis su paukščiais.
Kartais norisi būti su draugais ir šeima, bet vis dažniau - pačiam su savimi. Juk per tiek metų susikaupė šitiek įvairiausių sluoksnių, o mes juos klojam vienas ant kito nesusimąstydami, nesigilindami, neatsigręždami, šokdami tolyn, plaukdami pasroviui ir žvelgdami tik į priekį. Tiek įvykių nugrimzdę mumyse, tiek nuotraukų, prisiminimų, mylimų žmonių šnabždesių, tiek saulėtekių, žvaigždėto dangaus, prie laužo dainuojamų dainų, upės šnaresio, strazdo giesmių, liepžiedžių kvapo. Tiek daug svajonių, planų, nuostabos, tiek daug švelnumo laikant naujagimį rankose ir nerimo, išleidžiant jį į mokyklą. Nebereikia neaplankytų šalių, neišgyventų nuotykių, neragautų patiekalų. Viską jau turime, dabar norisi išmokti būti su tuo, ką sugebėjai sukaupti.
Prieš kelias savaites žiūrėjau filmą, kaip paprasti žmonės lipo į Montblaną – mano kalną svajonę. Prieš penkerius metus netgi buvau prisiartinusi prie jo per pagarbų atstumą ir visa širdimi pajutau jo šauksmą. Tuomet pavydėjau tiems, vorele einantiems kalno atbraila ir vis dar kirbėjo mintis, kad kada nors galbūt aš į jį įlipsiu, kad tai man skirta viršūnė. Kad užkopus į jį kažką suprasiu, kažką laimėsiu. Šiandien suprantu, kaip gera turėti neišpildytų svajonių. Kaip gera žiūrėti į viršūnes nesistengiant jų užkariauti. Kaip gera svajoti nesistengiant visko išpildyti.
Žmonės yra panašūs į medžius. Išoriškai mes panašūs, bet viduje kiekvienas turim skirtingas šerdis ir skirtingas gyvenimo suformuotas rieves. Jei kas nors mus nukirstų, galėtų pamatyti, kurie metai buvo mums geri, o kuriais vargom ir džiūvom. Ir patys į jas žiūrėdami galime prisiminti labai daug. Daug daugiau, nei kaupdami nuotraukas kažkokiuose mistiniuose debesyse, į kuriuos net nežinome kaip nueiti.
Labiausiai norisi klaidžioti tais labirintais, kurie yra viduje
ir naujai atrasti tas vietas, kuriose jau kažkada buvau. Norisi eiti
tuo pačiu keliu, bet kaskart kitaip. Norisi skaityti ne tas knygas,
kurias visi giria, bet tas, kurios kadaise patiko man pačiai. Norisi
klausyti tos muzikos, kuri buvo svarbi anuomet. Norisi rengtis tais
drabužiais, kurie guli spintose ir kelia prisiminimus. Norisi tylėti
su tais, kurie prisimena mus jaunus. Bučiuotis su tais, kurie
kadaise įžiebdavo geismą. Nesivaikyti laimės paukštės, auksinės
žuvelės, bet sustoti ir mėgautis kiekviena savo rieve. Mėgautis
aplink augančiais medžiais ir tolumoje boluojančiomis viršūnėmis.
Ar tai reiškia, kad aš senstu? O gal tik tai, kad pavargau nuo tos vis greitėjančios vaizdų, frazių, įspūdžių, įvykių, kuriuos priversta gaminti ir vartoti, karuselės. Nuo pernelyg aktyvaus socialinio bendravimo, nuo draugų, kurių nepažįstu, nuo istorijų, kurios manęs nedomina, knygų, kurios geros, bet nuobodžios, nuo žinučių, kuriose yra šypsniukai, bet nėra emocijų, nuo paviršutiniškai aplankytų šalių.
Ne, tai nėra manifestas. Nenoriu išvažiuot gyvent į mišką, kaip Voldenas, ar palikti konformistinę visuomenę kaip kultinio filmo “In to the wild” herojus. Man net nebūtina nueiti Santjago keliu, kad pasijausčiau gyva.
Noriu keliauti lėtai savo keliu: du žingsniai į priekį, žingsnis atgal. Noriu padais jausti kelią, o pečiais braukti krūmų šakas, noriu alkį malšinti uogomis, o kojas atgaivinti tekančiame vandenyje. Noriu girdėti pasaulį ir tyliai jame būti. Neužimant daug vietos, nesukeliant triukšmo, neužgožiant gamtos grožio, netrukdant kitiems augti ir žydėti.
Tiesiog būti. Tiesiog būti tvirtam ir tyliam, kaip medis, jaučiant visą gyvybės ratą. Jaučiant kaitrą, džiaugiantis lietum, ištveriant vėjus, suteikiant namus vieniems, o pavėsį kitiems. Nedejuojant, kad per šalta, per sausa, per tamsu, per brangu. Tiesiog mėgautis viskuo, kas nutinka. Nes juk kiekvieni metai savaip gražūs. Kiekvieni metai nupiešia savaip gražias ir unikalias rieves.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą