Apie žemišką ir dangišką duoną

Ar žinot, kiek daug galima pasakyti laikant duonos kepalėlį rankose? Galima sakyti, kad tai tik maistas, kurį mes nusipirkome už tam tikrą skaičių piniginių vienetų, galima skaičiuoti kiek sumuštinių iš jos gausis, galima kalbėti apie jos rūšis ir skonį. Bet kunigas Michaelis vaikams kalbėjo apie tai, kaip viskas gimsta iš mažo grūdelio, kalbėjo apie tai, kiek dangaus ir lietaus, kiek vėjo ir žemės energijos sudėta į tą mažą branduolėlį, kiek daug jų reikia, kad gautum saujelę miltų, kiek žmogaus rankų darbo ir šilumos reikia, kol iš jų iškepi kepalėlį. Pirmai komunijai besiruošiantys vaikai klausėsi išsižioję, nes niekuomet nepagalvojo, kad už tokio paprasto produkto gali slypėti tiek daug. Tada jie išvažiavo kelioms dienoms į stovyklą, patys malė grūdus, minkė tešlą ir senose krosnyse kepė duoną. Paskui ją, dar šiltą, laužė, dalinosi vieni su kitais ir klausėsi apie tai, kad Komunija yra ne kas kita, kaip Kristaus duona, kad tai nėra vien tik burnoje tirpstantis paplotėlis, bet tai yra meilė ir draugystė, ramybė ir bendrystė.

Likusius kelis kepaliukus duonos jie parvežė į bažnyčią, kur po dviejų dienų vyko tėvų susirinkimas. Po įvairių kalbų apie reikalus ir pirmosios komunijos šventimą, ant stalo atsirado taurės, tėvai laužė ir dalinosi vaikų keptą duoną, užgėrė ją vynu, žiūrėjo nuotraukas bei klausėsi kunigo pasakojimų kaip vaikams sekėsi stovykloje.

Tai buvo ketvirtas ir paskutinis tėvų susirinkimas. Pamokėles visus metus lankė ne vien vaikai. Mes būdavome taip pat susodinami į ratelius, turėjome dalintis savosiomis patirtimis, mokėmės, kaip reikia melstis kartu su vaikais ir kalbėtis su jais apie viską viską. Kiekvieno susirinkimo pabaigoje kunigas palaimindavo visus ir palinkėdavo ramybės. Grįždavau namo po tų kelių valandų susirinkimo pakylėta ir kartu nurimusi, jausdavausi lyg kažkas būtų uždegęs žvakutę mano širdyje, kuri skleidė šviesą ir šilumą, ir tuo pačiu ramino. Išmokau prieš miegą kalbėtis su vaiku apie Dievą ir apie vertybes, apie tai, kas jam nutiko per dieną ir kas jį nuliūdino, apie tai, ką jis padarė negerai ir apie tuos, kurie jį įskaudino. Išmokau atsiprašyti jo. Išmokau išgirsti jį. Išmokau pasakyti, kad į bažnyčią eiti reikia ne todėl, kad taip reikia, bet todėl, kad taip smagu pradėti sekmadienį, kad ten sutinkam draugų. Kad bijoti eiti išpažinties yra visiškai normali būsena.

Man Pirmoji komunija labiau asociavosi su baime, kurios nenugalėjo net galimybė apsivilkti gražiąją baltą suknelę, specialiai tai progai močiutės pasiūtą iš mamos vestuvinio apdaro. Iki šiol pamenu daugelį iškaltų katekizmo atsakymų ir baimę susimauti per egzaminą, atsakyti ne tuos žodžius, atsistoti ar atsiklaupti netinkamoje vietoje. Atrodo, kad mus labiau mokino bažnytinio protokolo taisyklių, nei rūpinosi paaiškinti Komunijos sakramento prasmę. Mano vaikui pasisekė labiau. Kunigui Michaeliui jau virš septyniasdešimties, jis kalba su vaikais kaip Kalėdų senelis, paprastai išaiškina nepaprastus jų klausimus. Vaikai juokauja, kad jis galėtų būti piktas, jei tik mokėtų supykti. Bet pykti jis nemoka. Jis juokauja, pasakoja istorijas, kai reikia, mandagiai sudrausmina vaikus net per pačias mišias.

Šiemet mūsų bažnyčioje prie Pirmos komunijos priėjo 45 vaikai. Kunigas per metus apsilankė visų namuose. Pasak jo, tai labai padeda užmegzti ryšį su vaiku ir su parapijiečiais. Atėjęs jis beveik valandą sėdėjo vaiko kambaryje ir kalbėjosi apie šį bei tą, apie tai, ką jis lanko ir kuo domisi, apie brolius ir seses, apie senelius ir apie futbolą. Kitą valandą jis su mumis gėrė arbatą, gyrė lietuvišką sūrį ir klausinėjo apie Lietuvą ir Baltijos šalis, susidomėjęs vartė mano knygą “Kelyje” ir pasakė, kad būtinai turėsiu surengti Lesung (skaitymus) bažnyčioje, kai ji pasirodys vokiškai. Kai jam išeinant bandžiau įbrukti pinigėlį, nes, kiek pamenu, Lietuvoje “taip reikia”, jis nuoširdžiai nustebo ir atsisakė. Jei norit paaukot bažnyčiai, tai atneškit ir įkiškit į aukų dėžutę, sakė jis ir aš nežinojau kur dėt akis iš gėdos.

Todėl nenuostabu, kad atėjus Pirmos komunijos šventės dienai, jis puikiai žinojo ne tik visų vaikų, bet ir visų tėvelių vardus. Vaikai turėjo net dvi repeticijas, kurių tikslas ne viską atlikti teisingai, bet suteikti vaikams pasitikėjimo ir drąsos. Nebuvo jokio egzamino, jokio žinių patikrinimo. Kas kiek išmoko, tiek ir išsinešė. Jokių iškaltų strofų ir jokių gatavų atsakymų. Tik nulipdyti rankdarbiai, prirašytas ir prispalvintas pratybų sąsiuvinys ir išmoktos giesmės, kurias jie taip gražiai ir nuoširdžiai giedojo šventės metu, kad ne vien aš šluosčiausi ašaras.

Sekmadienį šventinės rytinės mišios pilnutėlėje bažnyčioje truko apie dvi valandas. Po to išsiblaškė visi su giminaičiais, krikšto tėvais ir artimaisiais pietauti, švęsti, fotografuotis. Pusę šešių vėl visi turėjome susirinkti bažnyčioje, kur buvo dėkojama už gražią šventę, buvo laiminamos dovanos ir meldžiamasi už artimuosius. Kiekvienam vaikui buvo įteikiamas pažymėjimas ir dovana – kaltas metalo kryžius su bažnyčios motyvu. Tėvai buvo iškviesti į priekį palaimint vaikų, po to kunigas paprašė vaikų palaiminti tėvus. Taip stovėjom visi prie altoriaus sutrikę, nustebę, pavargę, bet užlieti nepaaiškinamos šviesos.

Pirmadienį vaikai buvo atleisti nuo pamokų ir vėl rinkosi į bažnyčią antrai komunijai. Mišiose dalyvavo tik vaikai ir jų tėvai. Prisipažinsiu, kai pradžioje išgirdau, kad per dvi dienas teks triskart eiti į bažnyčią, buvau skeptiškai nusiteikusi, bet šiandien nenorėčiau atsisakyti nei vienos ten praleistos akimirkos. Sekmadienį buvo daugiau jaudulio, šou elementų, daugiau bruzdesio dėl atrodymo ir gražių nuotraukų, o pirmadienį buvo tiesiog tyli graži vidinė šventė vaikams. Pirmadienį pamokslas vaikams buvo apie tai, kas yra draugystė ir apie tai, kad norint turėti draugų, reikia neprarasti ryšio su jais, reikia su jais dalintis ne tik duona, bet ir džiaugsmais ar skausmu. Kristus yra mūsų draugas ir, jeigu mes pas jį neateisime, jei neskirsime jam laiko, mūsų ryšys po truputį skilinės, kol visai nutrūks. Bažnyčia yra ne vien Kristaus, bet mūsų visų namai, kartojo kunigas. Ir aš nustebusi žiūrėjau, kaip mano aštuonmetis laisvai joje jaučiasi. Šventė baigėsi bendra kava ir suneštiniais pusryčiais bendruomenės salėje. Vaikai privalgę pyragų, bažnyčios kieme žaidė futbolą, tėvai įsipylė po antrą puodelį, pasakojosi apie šventę, keitėsi telefonais, tarėsi vėl susimatyti, dėjosi prie skirtingų iniciatyvų.

Lietuvoje privesti vaikus prie Pirmosios komunijos yra pareiga - visi tai daro, taip reikia ir daugelis net nesusimąsto apie viso to prasmę ir reikalingumą. Yra tokių, kurie tik veda į pamokėles, bet nekalba apie tai namie, o patys į bažnyčią niekada neužsuka.  Nes mano, kad vaikui užtenka tiek, kiek jis išmoksta per pamokas. Nes bažnyčia tampa dar vienu būreliu, o Pirmoji komunija - gražia paradine švente su gražiomis nuotraukomis.

Berlyne, šiame daug kentėjusiame, bet religijoms nepasiduodančiame mieste, reikia nemažai drąsos pasakyti, kad vaikas lanko bažnyčią. Tai nėra savaime suprantamas dalykas. Tai yra apsisprendimas. Iš mano sūnaus klasės religijos pamokas lanko šeši vaikai, o prie Pirmosios komunijos ėjo tik du. Kiti draugai jam tvirtino, kad Dievas toks pat išgalvotas kaip ir Kalėdų senelis.

Dabar net nežinau, kas mane per tas dvi dienas sujaudino labiausiai. Ar ta pakili šventės atmosfera ir jaudulį bandantys nuslėpti vaikai, ar tai, kaip vaikai nešė savo dovanas šventinimui, ar tai, kaip jie gavę vokelius su laiškais iš gyvenimo nuskriaustų vaikų, svarstė kiek paaukoti jiems iš savo gautų dovanų, ar tai, kaip susikaupę jie klausėsi kunigo pirmadienį ir dainavo išmoktas giesmes?

Ne, turbūt svarbiausia buvo tas paprastumas ir užsimezgęs bendrumo jausmas tarp visų. Svarbiausia buvo tai, kad ir aš pagaliau supratau, kas tai yra Komunija ir kiek daug gali būti į ją sudėta. Tai kepalėlis duonos mūsų sieloms. Tai bendrystės sakramentas ne tik su Dievu, bet ir su mūsų vaikais, mūsų šeimomis, mūsų draugais. Tai dar vienos mums atidarytos durys.