Apie močiutes, darželius ir laisvą tėvų penktadienį

Kelionė tramvajumi žada smagius įspūdžius

Kitaübernachtung - taip grubiai ir ausį rėžiančiai skambantis vokiškas žodis iš tiesų skamba kaip balzamas tėvų ausims. Tai reiškia, kad jūsų vaikas lieka nakvoti darželyje ir jūs gaunate visą laisvą vakarą ir naktį, kurią galite šokti, trypti, važinėtis metro, gerti alų nepadoriose vietose, ir daryti tai, ką prie vaiko daryti privengiate. Su mamomis jau kelias savaites juokaujame ką kuri veiks tą laisvąją naktį. Aš buvau prie tų, kurios svajoja apie lėtą vakarienę su vyru geram restorane. Kita dviejų vaikų mama pritarė, kad dar reikia būtinai apsirengti nepatogius drabužius ir batus ir išeiti kuo toliau nuo savo gyvenamosios vietos. Nepatogiais ji vadina sukneles ir aukštakulnius, kuriuos tikra to žodžio prasme einant su vaikais, nepatogu dėvėti ir kurie tūno nukišti tolimiausiame spintos kampe. Jaunesnės mamos svajojo pagaliau su vyru ir draugais išgert kokteilių ir pašokti naktiniam klube. Arba pagaliau nueiti į kiną. Vieniša mama sakė nesvajojanti nieko kito, kaip įsipilti vyno taurę namie ir ramiai skaityti. Taigi, galima sakyti, jog šis vakaras, sumanių auklėtojų dėka, yra tėvų svajonių įgyvendinimo vakaras. Išeiginė. Feierabend.

Jaukiose darželio patalpose vaikai jaučiasi kaip namie

Gal Lietuvoje gyvenančioms ir močiutes bei geras tetas pašonėje turinčioms mamoms viena naktis be vaiko ir neatrodo toks didelis įvykis, nes bet kada gali tai turėti. Tačiau gyvenantys užsienyje žino, kad ištrūkti iš namų gali tik su vaiku arba tik palikus vaiką sutuoktiniui. Vokietijoje močiutės irgi neskuba atlikti savo močiutiškų pareigų. Visų pirma ir dėl to, kad Vokietija yra didelė šalis ir seneliai dažniausiai gyvena pakankamai toli nuo anūkų. Bet net jei gyvena tame pačiame mieste ir rajone, vaikus prižiūri tik išskirtinėmis progomis. Neteko girdėti apie močiutes, kasdien einančias daboti vaikų. Ne, tam yra darželiai, pomokyklinės grupės ir nepilną darbo dieną dirbančios mamos ar tėčiai. Vaikų auklėjimas ir priežiūra yra išskirtinai tėvų reikalas į kurį močiutės net nesikiša. Jos asocijuojasi su pramoga ir šeimos šventėmis, bet ne su vieta, kur galima leisti vakarus ar savaitgalius ir kurią galima laikyti antraisiais namais, kaip daug kur Lietuvoje. Močiutės čia dažnai užsiėmusios. Net pensininkės dalyvauja skirtingose grupėse, komitetuose, užsiima saviraiška, labdara, turi visokių pramogų ir pareigų, rūpinasi grožiu ir sveikata, galiausia – nemažai keliauja. Gal skaitant jos atrodo bejausmės, bet taip nėra, tiesiog vaikus auginti yra tėvų pareiga, o seneliai jais tik retkarčiais pasidžiaugia. Užtat visi mažai kišasi į kitų gyvenimus, močiutės neaiškina kaip auginti vaikus, o ir jų veikla nekritikuojama. Gerbiamas kiekvieno žmogaus privatumas ir norai, nesakoma “kodėl tu negali taip ir anaip” arba “aš tavo vietoje daryčiau visai kitaip”.


Taigi, laisvė turi savo kainą ir tėvai tampa laisvi tik tada, kai vaikai užauga. Todėl į renginius ir vakarėlius dažniausiai vaikštome po vieną. O juk norisi kažkur ir kartu išeiti. Ir pakalbėti apie ne vaiko ausiai skirtus dalykus. Tiesiog prisiminti, kad esi ne vien mama. Valgyti mėgaujantis, nesidairant, neskubant, netramdant ir neauklėjant, nebandant nuslėpti susierzinimo, kai tenka valyti išpiltą ant stalo gėrimą ar išbarstytus ryžius, nepametant minties, apie ką čia ką tik kalbėjot su sutuoktiniu, neatsakinėjant į dvidešimt įvairiausių klausimų, pradedant penkiskart užduodamu “Kada atneš” ir baigiant “nenoriu to, ano, aštuoniolikto”. Ir, galiausiai, be vaikų juk galima nueiti į tokias vietas, kur su jais neįleidžia, kad nors vienam vakarui pamirštum, kad vaikai išvis egzistuoja.


Vaikai taip pat jau kelias savaites laukia to vakaro, kai liks darželyje “per naktį”. Pernai jie kartu kepė picą vakarienei, surengė diskoteką, o paskui sugriuvę ant čiužinio žiūrėjo filmą, rodomą per projektorių ant sienos. Prieš miegą klausėsi pasakos ir kalbėjosi su auklėtojais. Šiandien jie eis kartu apsipirkti ir darželio virtuvėlėje gamins bulves su špinatais, o paskui jų laukia įvairios rungtys ir vakaro filmas. Keista, bet kai vaikai patys gamina, po to valgo pačius neįtikinamiausius patiekalus iir netgi su sveikomis daržovėmis. Tokios nakvynės vyksta beveik kiekviename darželyje, tiesa, nedažnai. Mūsų darželyje didesniųjų grupės vaikai nakvoja kartą per metus.

Piknikas miške

Tai kaip ir repeticija prieš didžiąją išvyką, kurios visi tėveliai dar nekantriau laukia. Gegužės pradžioje didesniųjų grupės vaikai su auklėtojais važiuoja į keturių dienų stovyklą. Už šimto kilometrų nuo Berlyno esančioje vaikams pritaikytoje kaimo sodyboje jie stebės gyvulius, padės juos maitinti, žiūrės kaip auga daržovės, eis pasivaikščioti į mišką, žais žaidimus, sportuos, o vakare kūrens laužus ir kepins ant šakelių pasmeigtą duoną. Beveik kaip mes vaikystėje kaime. Tik tada tai buvo natūralus dalykas, o dabar – pramoga ir tikra vaikų pažintis su ūkiu. Be to – galimybė pasijusti drąsiam ir savarankiškam be nuolat stebinčios mamos akių. Aišku, kad šiek tiek neramu savo keturmetį išleisti į tokią kelionę. Praeitais metais prisiprašiau auklėtojo, kad galėčiau pasiskambinti kasdien (na, šiaip jie prašo neskambinti ir netrukdyti, o jei kas bus neaišku ar nutiks kokia bėda – patys paskambins). Atspėkit, kiek kartų skambinau? Ogi lygiai vieną. Patį pirmąjį vakarą, kai susirinkome su mamytėmis išgerti po kokteilį, nusprendėm “padaryti kolektyvinį skambutį” ir išgirdę, kad mūsų vaikai sužavėti laksto basomis po pievą, atsipalaidavome. Aišku, visko buvo, kažkuris nevalgė, kažkuris suviduriavo, kažkas apsivėmė, o kažkam prieš užmiegant liūdnumo priepuolis užėjo. Bet auklėtojai neskambino. Susitvarkė patys. Paskui tik pagalvojom, o kas iš to jei paskambintų, iš visų grupės tik trys tėvai turi automobilius.

Praeitų metų stovyklos akimirka

Neskaičiusiems mano straipsnio Moteryje praeitų metų rugsėjo mėnesį priminsiu, kad mano keturių su puse metų sūnus Benas lanko privatų darželį Berlyne. Ugdymas ir priežiūra tarp privataus ir valdiško darželio beveik nesiskiria, tik privatūs yra mažesni, veikia šiek tiek trumpiau, kainuoja keliomis dešimtimis brangiau. Mūsų darželyje yra tik dvi grupės po 12 vaikų – mažiukų (nuo 1 iki 3 metų) ir dičkių (3-6 metai). Į mokyklą čia einama nuo šešerių. Už vaiko priežiūrą irko maistą nuo 8 iki 17 valandos ir eko maistą moku 123 eurus kas mėnesį (darželio kainos labai skiriasi įvairiose Vokietijos žemėse. Berlyne jie yra labiausiai remiami valstybės). Ir jokių papildomų rinkliavų už spektaklius, kino seansus, transportą ar išvykas į zoologijos sodą ir muziejus. Vaikų stovykla papildomai kainuoja 150 eurų, bet į tai įeina transportas, trys nakvynės, maistas keturioms dienoms, pramogos.