2015 m. balandžio 14 d., antradienis

Būgnuok jam, mažasis Oskarai..

Taip, sužinojęs apie savo draugo Giunterio Graso mirtį, Twitter paskyroje parašė kitas šių dienų klasikas Salmanas Rušdis. Priminsiu, kad neūžauga Oskaras yra rašytojo žymiausio romano "Skardinis būgnelis" pagrindinis herojus. Dar vos prieš dvi savaites rašytojas dalyvavo Hamburge Thalia teatre vykusioje spektaklio pagal įžymųjį kūrinį premjeroje, nors be kvėpavimo aparato užkietėjęs pypkorius vos galėdavo ištverti kelias valandas. Nebuvo sveika ir jo širdis, nebeatlaikiusi paprasto peršalimo. Būdamas 87 rašytojas vakar mirė Liubeko, kurio apylinkėse gyveno, ligoninėje.

Beveik pusę amžiaus rašytojas praleido Berlyne. Čia jis studijavo dailę, paskui 1960 grįžo čia gyventi ir liko daugiau nei trisdešimčiai metų. Čia du jo vaikai ėjo į mokyklą, čia gyvena ir jo anūkai. Kiti rašytojai prisimena jo namą Frydenau rajone, kur rašytojas viešpatavo tarp knygų ir ne taip jau retai pasikviesdavo kolegas vakarienėms, demonstruodamas ne tik savo piešinius ir skulptūras, bet ir aistrą kulinarijai.

Šiandien visi Vokietijos laikraščiai mirga jo portretais su pypke. Jis vadinamas paskutiniuoju iš gyvųjų vokiečių klasikų ir statomas į vieną lentyną kartu su Gete, Šileriu, Tomu Manu ir Bertoldu Brechtu. 1999 metais už viso gyvenimo darbus jam paskirta Nobelio premija - praėjus 70 metų po po to, kai šį garbingą apdovanojimą gavo tėvynainis T.Manas. Kiti jo svarbą Vokietijos literatūrai pabrėžia dar vaizdingiau: ryklys tarp sardinių arba pirma po karo Vokietijos pasaulinio lygio žvaigždė. Dar kiti pabrėžia, kad jis buvo lyg vokietis iš didžiosios raidės, toks, apie kokius skaitome knygose - besilaikantis tradicijų, išdidus ir užsispyręs, ištikimas savo principams ir savai tiesai. Tiesa, kartais nutylėtai, kaip jaunystės tarnystė SS pulkuose, apie kurią netikėtai pranešė tik prieš dešimtmetį ir už kurią daugelis jam nenorėjo atleisti. Nors kritikai sakė, kad tai buvo daroma autobiografinės knygos "Lupant svogūną" reklamos tikslais. Dar kai kam užkliūdavo šeši jo vaikai, kurių susilaukė su trimis žmonomis. Gal ne visiems patiko ir jo priklausymas SPD partijai bei draugystė su Willy Brandt. Mažai kas žino, bet vienam garsiausių Vokietijos politikų jis ne tik rašė kalbas, bet ir piešė plakatus.

Bet niekas nesiginčija, kad tai buvo tikra literatūrinio pasaulio žvaigždė, autoritetas su savuoju pasaulio matymu ir nepatogios tiesos rėžimu į akis. "Tai buvo visos šalies veidrodis - toks vokiškas, kaip joks kitas mūsų šalies rašytojas", - sakė A.Merkel vakar. "Jo darbuose mes atrandame visos kartos, viso amžiaus viltis, nesusipratimus, baimes ir lūkesčius, - sakė Vokietijos prezidentas J.Gaukas.

Nobelio premijos laureatas iki pat paskutiniųjų savo gyvenimo dienų rašydavo ranka ir perspausdindavo kūrinius Olivetti rašomaja mašinėle. Jis sakė bijantis tos skaitmeninės kalbos, kuri yra ne kas kitas, kaip kalbos mutacija į žodžių srautą. Jis taip pat yra pareiškęs, kad feisbukas yra "mėšlas" ir kas turi 500 draugų, iš tiesų neturi nei vieno. Jis pasisakė nekenčiąs mobiliųjų telefonų ir to jausmo visada būti pagaunamam ar net sekamam. Pasak jo, rašytojas informacijos turi ieškoti bibliotekoje, o ne internete, nors taip ir būtų kur kas greičiau. Bet rašytojas pabrėžia, kad kai kalba eina apie literatūrą, skubėti negalima, nes kitaip aukojama kūrinio kokybė.

Šiandien rašytojo vardas mirga ne tik laikraščiuose. Didieji knygynai Berlyne jau perstumdė stelažus ir Giunterio Graso knygos vėl sudėtos pačiose matomiausiose vietose. Leidyklos skuba kartoti visų klasiko leidinių tiražus, nes bet kurio rašytojo mirtis, kad ir kaip makabriškai beskambėtų, yra puiki rinkodaros priemonė, kaip mat didinanti jo knygų pardavimus. Šią vasarą turėtų pasirodyti paskutinė jo kūrinių rinktinė, prie kurios jis dirbo kartu su leidėju iki pat mirties. Ji vadinsis "Von Endlichkeit" ir aš lietuviškai bandyčiau versti "Iš amžinybės", nors žodis Endlichkeit žymi ir pabaigą ir tęstinumą. Joje sudėta rašytojo lyrika, proza ir literatūriniai eksperimentai.

Tikiuosi, kad ir Lietuvos leidyklos perleis naujai rašytojo knygas ir bandys sudominti jomis naują skaitytojų kartą. Juolab, kad rašytojas kelis kartus lankėsi ir Lietuvoje, ilsėjosi Nidoje ir žavėjosi nuo Tomo Mano namelio atsiveriančiais vaizdais. (Mano "Skardinis būgnelis" smėliniu neryškiu viršeliu ir plonais beveik permatomais puslapiais buvo tikrai išleistas prieš kokį dvidešimt metų, kai leidyklos dar taupė popierių ir mūsų pinigus).

1 komentaras:

  1. Puikus tekstas, likau sužavėtas tokiu beneik in memoriam apie vieną mano mėgstamausių pasaulio literatų. Kodėl šis opusas nepublikuotas LT spaudoje, pvz., "Lietuvos žiniose", nes pastaruoju metu tai viena padoresnių popierinės žiniasklaidos priemonių?

    AtsakytiPanaikinti