Genijus - filmas iš žodžių

Keliuosi šiandien septintą ryte. Paskutinė Berlinalės diena – žiūrovams skirtas sekmadienis su geriausių filmų peržiūromis. Pirmasis filmas, į kurį turiu bilietus, prasideda pusę dešimtos. Tai mano sekmadienis, galvoju sau žingsniuodama į tramvajaus stotelę. Galėsiu pamiršti vyrą, vaiką, virtuvę ir pasinerti į tikrą istoriją su mylimais aktoriais. Skeptikams sakau, kad ėjimas į kiną vienai man visuomet buvo privilegija, ne bausmė. Išvažiuoju pusvalandžiu anksčiau, ir, pamačius didžiulią minią žmonių prie įėjimo, suprantu, kad sprendimas buvo teisingas. Bilietai buvo išgraibstyti per kelias valandas, tad prieš seansą jų gauti nėra jokios galimybės. Kai vyksta festivalis, niekieno netrikdo ir toks ankstyvas filmo demonstravimo laikas. Vietų ant bilieto nėra. Kiekvienas sėda, kur randa laisvą. Friedrichstadt Palace, kuriame įprastai rodomas brangus spalvotas miuziklas, dar nesu buvusi, todėl salės dydis nustebina. Dar niekada nežiūrėjau filmo kartu su 1800 kitų žmonių.

Minia prie įėjimo

Michael Grandage, žymus Londono teatro režisierius debiutuoja kine su juosta Genijus (Genius). Tai tikra istorija, pastatyta pagal A.Skott Bergs parašytą žymaus JAV redaktoriaus ir leidėjo Makso Perkinso biografiją “Max Perkins: Editor of Genius”. Toks redaktorius iš tiesų buvo. Jis iš tiesų redagavo Ernesto Hemingvėjaus ir Frencio Skoto Ficdžeraldo kūrinius. Kol vieną dieną jam atnešė Tomo Vulfo tūkstančio puslapių rankraštį, nuo kurio ir prasidėjo dviejų genialių vyrų kūrybinis bendradarbiavimas. Beje, vyrus įkūnijantys ne mažiau genialūs aktoriai Colin Firth ir Jude Law prieš mažiau nei savaitę lankėsi Berlyne ir pristatė čia savo filmą.

Ką galiu pasakyti apie filmą. Tiems, kas dirba leidybos srityje – absoliutus must see. Tiesiog bandai įtraukti, įkvėpti į save kiekvieną redaktoriaus pasakytą patarimą. "Every word matters" - pats paprasčiausias iš jų, Tie, kurie mėgsta geras dramas su daugybe pasakytų ir nutylėtų minčių ir su gerais aktoriais – taip pat liks sužavėti, nes Colin Firth, Judas Law ir Nicole Kidman vaidyba verta visų meškų, gaublių ir oskarų. Tiems (arba toms), kas iki šiol nebuvo pamilę Colin Firth, tai nutiks šį kartą, nes pažadu, kad filmo gale brauksite ašarą kartu su juo. Ir būtent tuomet suabejosite, ar Tomas Vulfas, ar jis, redaktorius, vis tik buvo tikrasis Genijus.

Berlinalės atmosfera dar jaučiama

Ech, norėčiau čia pasidalinti savąja patirtimi ir išliaupsinti kokį gerą lietuvišką redaktorių ar redaktorę. Tokį, kuriam norėčiau skirti epitafiją ant romano, kaip tai padarė T.Vulfas. Kaip tik šiandien būtų tam puiki proga. Tačiau negaliu, nes dar nesutikau tokio(s). Ir po šios dienos filmo supratau, kad vargiai besutiksiu. Jie turbūt ir liko trisdešimtųjų Amerikoje, kai romanų rinka nebuvo perpildyta, o redaktoriai dirbo vadovaudamiesi jausmu, o ne grafikais. Žinau tik vieną - visi rašytojai, pažiūrėję šį filmą sušuks: “noriu tokio kalbos redaktoriaus”. Žmogaus, kuris tavimi tiki, drąsina, paguodžia, iš visų jėgų stengiasi suteikti daugiau svorio ir grožio tavo mintims ir sakiniams. Kuris, užuot paskubom išbraukęs, kas nepatiko ir pridėjęs teisingų, bet niekada tavo nevartotų žodžių, pacitavęs taisykles savo teisumui įvertinti, stengtųsi įsigilinti ir suprasti, kokį jausmą norėjai perduoti. Kuris kartu ieškotų to vienintelio žodžio ir turėtų laiko su tavimi kalbėtis ir filosofuoti. Ir kuris, kaip filme parodytas Maksas, kartais suabejotų savo paties žinojimu ir ištartų “ar mes iš tiesų darome knygas geresnėmis, ar tik taisome jas?"

Atrodo, kaip galima sukurti įdomų filmą apie tokį nuobodų redaktoriaus darbą? Jis juk sėdi prie stalo pasiėmęs raudoną pieštuką ir brauko žodžius popieriuje, paskui mašinistės perspausdina tekstą. Na gerai, tais laikais dar buvo galima rūkyti darbo vietoje, ką herojai nesustodami daro. Tiesą sakant, man kartais tų cigarečių dūmų buvo per daug, kaip ir stereotipo, kad menininkai būtinai privalo rūkyti, lyg mūzos ateitų tik prisidengę rūko šydu. Taip, veiksmo filme nedaug, intrigų irgi, užtat daug žiežirbuojančių dialogų, du visiškai priešingi personažai ir daug gražia literatūrine kalba prirašytų puslapių. Tomo Vulfo antrąjį romaną turėjo įnešti nešikai dėžėse, nes jį sudarė 5000 puslapių. Šito storo romano apie Ameriką, kuris vadinasi "Apie laiką ir upę" (Of time and the river) turbūt lietuviškai nėra išleista arba bent aš neradau jokių užuominų internete. Angliškame 1999-ųjų leidime likę 896 psl. Panašu, kad lietuviškai yra tik viena, pirmoji jo knyga - “Žvelk, angele, į savo būstą”. Nekantrauju dabar ją susirasti ir pažvelgti iš naujo.

Pilnutėlė salė

Filmas lėtas ir mažai spalvotas. Meistriškai nufilmuotas. Su reikšmingomis detalėmis. Vaizdais sėkmingai įvedantis į jausminį pasaulį. Nors žmonėms, nesidomintiems literatūriniu pasauliu, gali pasirodyti nuobodokas, nes gal pernelyg giliai lendantis į profesinius dalykus. Manęs, pavyzdžiui, nežavi sportas ir sporto filmai, kad ir kokie geri jie būtų. pažįstu žmones, kuriuos erzina šokių filmai, todėl galiu suprasti, kad filmas apie žodžius nesidomintiems jai, gali ir nepatikti. Sakant trumpai - tai filmas apie autoriaus ir kalbos redaktoriaus santykį, apie kūrybą ir darbą, apie aistras ir gyvenimą, apie draugystę. Apie tai, kad norint parašyti šedevrą, reikia kaip pamišus dirbti kasdien kelerius metus. Ir nenuostabu, kad autoriui sutrinka emocinė pusiausvyra, kad jis sau leidžia daugiau, nei priimta visuomenėje ir kad visi bandymai paaiškinti, kad šalia kūrybos egzistuoja ir gyvenimas, atsitrenkia į sieną. Kai jis sau leidžia įžeisti F.S.Ficdžeraldą, Maksas pratrūksta. Jokia draugystė nėra amžina.  Filme šalia kardžuvės pasirodo net ir pats E.Hemingvėjus – jo personažas greičiausiai buvo reikalingas tik rinkodaros tikslais, tiems, kas nežino Ficdžeraldo ir Vulfo, nes jo pasirodymo prasmės taip ir neužčiuopiau.

Ir vis tik viena filmo scena liks manyje ilgiau nei kitos – kai jie abu užlipę ant daugiabučio žvelgia į Niujorką ir T.Vulfas rodydamas į miestą, liepia įsiklausyti į jo bruzdesį, įsižiūrėti į žmones ir įsiaudrinęs sako, kad štai čia tikroji “All the power of Life”. Jaučiu kartais tą patį, kai žiūriu į Berlyną.

Berlinalės virusas puola

Kai Berlyne vyksta Berlinalė, supranti ne vien iš daugybės mieste kabančių plakatų. Tiesiog miestas gyvena visai kitu ritmu. Prie geriausių centre esančių viešbučių - fotografų rikiuotės, prie kino teatrų kasų - eilės paprastų mirtingųjų, kurie neturi akreditacijų, klubuose - vakarėliai kino tematika. Potsdamo aikštė, kur ir vyksta svarbiausi renginiai, atrodo kaip per Naujus metus – gatvės išpuoštos lemputėmis, įvairiaspalvėmis girliandomis, išsirikiavę limuzinai laukia jų vertų svečių, bėgioja apsaugos vyrukai ir pasipuošusios reporterės, praeinantys turistai traukia fotoaparatus, tikėdamiesi išvysti kokią žvaigždę. Sakoma, kad tuo metu net ir neturistinėse Berlyno gatvėse ar paprastuose klubuose gali sutikti žvaigždžių, dažnai norinčių netpažintoms pasivaikščioti paprastų mirtingųjų keliais.

Šį ketvirtadienį prasidedančios 66 – os Berlinalės žiuri pirmininkė bus 66 metų žymioji aktorė Meryl Streep, tad ją matysime dažniau šmėžuojančią ant raudono kilimo. Berlinalės atidarymo filmas šiemet – brolių Koenų režisuotas “Sveikas, Cezari”, tad režisieriai bei pagrindinis aktorius D.Klunis – bus kitos atidarymo žvaigždės. Jude Law, Gerard Depardieu, Tilda Swinton, Kirsten Dunst, Emma Thompson ir net mano mylimas Colin Firth atvyks į Berlyną pristatyti savo naujausių filmų ir kaitins publiką galimybe pasirodyti tai šen, tai ten. Šalia Kanų ir Venecijos, Berlyno kino festivalis priskiriamas prie svarbiausių Europoje. Ir, be abejo, didžiausias ir masiškiausias iš visų festivalių. Šiemet jo metu bus parodyti 434 filmai, parduota virš 330 000 bilietų, neskaičiuojant akreditacijų ir kvietimų. Festivalio auksine ar sidabrine lokio statulėle laureatai pagrįstai didžiuojasi ir priskiria prie svarbiausių gyvenimo apdovanojimų.

Prisimenu, kaip prieš dvejus metus sugalvojau nueiti į Berlinalės atidarymą. Šiaip sau, pastovėti šalia ir pakvėpuoti festivalio oru, pažiūrėti kaip ten viskas atrodo. Tai buvo pirmas kartas, kai atsistojau šalia tikro raudonojo kilimo (nes tie, kurie patiesti prie Vilniaus Rotušės į kokio nors lietuviško stilisto vakarėlį, nesiskaito). Per fotografų galvas buvo sunku įžiūrėti veidus, bet kai tikra žvaigždė pasirodydavo ant kilimo, suūždavo minia ir prasidėdavo fotoaparatų spragsėjimas. Per publiką nuvilnydavo pagarbus jaudulys. Pašokinėjus, akies krašteliu prie kelių ekrano įžymybių prisiliečiau ir aš. Atėjus keliomis valandomis anksčiau galima užsiimti vietą iš kurios ir nešokinėjant matytųsi. Kas nenorėjo šokinėti – viskas buvo tiesiai transliuojama ant šalia kabančių didelių ekranų. Kai sueidavo visi reikalingi žmonės, per juos po to buvo transliuojama visa atidarymo programa.


Bilietais šiemet pradėta prekiauti nuo pirmadienio, bilietų skaičius labai ribojamas, į vieną filmą žmogui leidžiama įsigyti tik du bilietus, ir tai tik
į artimiausias tris dienas rodomus filmus. Norint patekti į premjerinius kino seansus, kur laukiama atvykstant žvaigždžių, teks ilgokai pastovėti eilėje, gal netgi ir per naktį, bet eilės jau tapo neatsiejama Berlinalės įvaizdžio dalim. Vis svarstydavom, ar tik tie žmonės, įsitaisantys iš vakaro prie Potsdamo aikštės prekybos centre esančios bilietų kasos savo miegmaišiuose, nebus gudrus rinkodarinis triukas. Bet pasirodo, iš tiesų kitaip neįmanoma gauti bilietų, nes internete jų parduodamas labai ribotas kiekis. Berlinalės organizatoriams labiau prie širdies eilės. Nestovėjau eilėse. Pernai pažiūrėjau kelis filmus iš nepagrindinės programos nusipirkusi bilietus tik iš vakaro ir nesugaišus ilgai prie kasos. Tuos į pagrindinę festivalio programą įtrauktus filmus juk gali ramiai pažiūrėti po mėnesio dviejų kino teatre be jokių eilių. O jei norisi pažiūrėti į žymius aktorius - vietos prie raudono kilimo nekainuoja nieko. Šiemet Berlinale open house, įsikūręs šalia raudono kilimo, siūlys nemokamus renginius, tiesiogines transliacijas iš filmų pristatymo ir vakarėlius su prie DJ pulto stojančiais aktoriais. Čia taip pat svarbiausia – ateiti gerokai anksčiau, nes renginiai nemokami, o paklius tiek, kiek tilps salėje. 

Taigi Berlinalė - tai šou, tai šventė miestui ir miesto šventė, kurios visi nekantriai laukia. Miestas visai nemažai uždirba iš kino pramonės, kuri tuo pačiu skatina turizmą. Yra net paskaičiuota, kad festivalis netiesiogiai miestui atneša apie 70 mln eurų - tai pinigai, kuriuos turtingi kino mylėtojai ir festivalio dalyviai paliks viešbučiuose, baruose, restoranuose, parduotuvėse, taksi automobiliuose.

Berlyne kinas populiarus ne tik per festivalį – mieste yra 96 kino teatrai, kuriuose - 274 salės, jose kasdien apsilanko apie 26 000 žiūrovų. Per metus - net 9,1 mln. lankytojų. Vidutiniškai bilietas į kiną kainuoja 7,4 euro, per metus miesto kino teatrai surenka 70 mln eurų pajamų. Vienas berlynietis per metus vidutiniškai pažiūri tris kino filmus kino teatre ir tai yra didžiausias rodiklis visoje Vokietijoje.

Apie filmus ir fotografiją

Toks elegantiškas šios dienos kapučino puodelis

Šį kartą prisėdau tiesiog kavinėje ant kampo. Tokia šiek tiek DDR stiliaus, bet savotiškai jauki. O ir kapučinas su putos pilimi ir iš porcelianinio puodelio auksiniais kraštais, kokius močiutės vis dar laiko sekretere už stiklo ir naudoja tik dukart per metus. Tokią kavinę puikiausiai įsivaizduočiau Kaune.


Čia ramu ir tuščia kol kas. Bet Berlynas, nepaisant minusinės temperatūros, vėl pilnas žmonių ir bruzdesio, eilių prie kasų, vakarinių suknelių ir raudonų kilimų. Vakar čia prasidėjo 65 -oji Berlinalė. Viešbučiuose vos galima rasti vietų, o dėl bilietų į populiarius seansus reikia nemažai pasistumdyti. Ir nėra taip, kaip į Kino pavasarį – atsistojai į eilę ir nusipirkai dešimt bilietų. Čia bilietai į norimą filmą parduodami tik likus trims dienoms iki seanso. Taigi tą dieną ir reikia stumdytis prie kasos, nes tikėtina, kad kitą dieną bilietų jau nebebus. O kitą dieną grumdaisi dėl kito mėgiamo filmo. Eilės prie kasų jau tapo Berlinalės dalimi, jas filmuoja, fotografuoja visi žurnalistai ir praeiviai. Dalis bilietų parduodama internetu, bet ir čia laimi tik greičiausieji. Per 10 dienų bus parodyta virš 400 filmų. Ir nors tikimasi pusės milijono lankytojų, į kurį nors filmą tikrai galima pakliūti.


Tie, kas negauna bilietų ar neturi jiems pinigų, gali pasitenkinti nemokamais reginiais keliomis valandomis prieš seansą atvykus į premjerinius filmus ir įsitaisius prie raudono kilimo. Šiemet taip galima pamatyti Nicole Kidman, Cate Blanchett, Robert Pattinson, Emma Watson, Juliette Binoche, Hellen Mirrer, Audrey Tautou, kuri yra komisijoje. Kalbama, kad į europinę “Pilkų atspalvių” ekranizacijos premjerą atvyks ir pats gražuoliukas Grėjų įkūnijęs Jamie Dornan, dėl kurio šiemet alps visos pasaulio moterys. Beje, į premjerą atvyksta ir populiaraus bestselerio autorė E.L.James. Tiesą sakant, nežinau, ar pastarasis filmas atitinka garsaus kino festivalio koncepciją. Tikriau sakant, žinau, kad neatitinka, bet jis ir nedalyvauja konkursinėje programoje. Tiesiog jo platintojai nusprendė protingai pasinaudoti tiek kinomanų ir kinožurnalistų sutraukusia platforma Vokietijos sostinėje. Berlinalėje dėmesys sutelkiamas į europinį, mažiau komercinį ir mažiau galimybių be festivalių tapti matomu kiną. Šiemet didesnis dėmesys – moterų kinui. Gal todėl festivalis atidarytas moters režisierės Isabel Coixets filmu “Niekas nenori nakties” su puikiai suvaidinusia Juliette Binoche. Girdėjau, kad istorija apie pirmąją ekspediciją į Arktiką yra labai įdomi ir įspūdinga, bet aš asmeniškai nemėgstu filmų, kur amžinai žiema ir visi šąla. Išskyrus gal tik animacinį filmą vaikams “Frozen”.


Šiųmetinėje Berlinalėje pasižymėjau kelis filmus, į kuriuos bandysiu patekti – tai lietuviškasis Sangailė, jau pasižymėjęs Sundance festivalyje. Tiesiog žinau, kad vokiečiai jo tikrai nesuks kino teatruose ir kitos galimybės pasižiūrėti šį lietuvišką kino kūrinį greitai neturėsiu. Kitas mane sudominęs filmas – Werner Herzog “Dykumos karalienė” su Nicole Kidman.

Tadao Cern per parodos atidarymą prie vienos iš nuotraukų

Pernai festivalio atidarymo dieną buvau nuvažiavusi į Potsdamo aikštę ir net buvau šiek tiek prasibrovusi prie raudonojo kilimo. Aišku, kad per fotografų galvas ir kameras nieko nemačiau, užteko, kad visos žingsniuojančios žvaigždės buvo rodomos šalia kabančiame didžiuliame ekrane. Bet atmosferą pajutau. Potsdamo aikštės gatvė, vedanti į Berlinale Palast, buvo išpuošta lemputėmis labiau nei prieš Kalėdas. Užtvertas eismas ir išsirikiavę limuzinai, uniformuoti vairuotojai, čežančios suknelės ir susikaupę fotografai, kaitinantis kraują vedėjas ir su aifounais besibraunantys turistai – tikrai supranti, kad vyksta vienas svarbiausių Europoje festivalių.


Tačiau šiemet nueiti pasižvalgyti prie kilimo negalėjau, nes tuo pačiu metu daugiau Europoje nei Lietuvoje žinomas lietuvis Tadas Černiauskas atidarė fotografijų parodą kitoje Berlyno pusėje – stilingo penkių žvaigždučių viešbučio Nhow galerijoje. Šį viešbutį labai pamėgę muzikos pasaulio žvaigzdės – ir dėl “Universal studio” kaimynystės, ir dėl viešbutyje įrengtos muzikos įrašų studijos, ir dėl išskirtinio dizaino. Į parodos atidarymą rinkosi daugiau angliškai ir vokiškai, nei lietuviškai kalbanti publika. Tado paroda buvo puikiai išreklamuota Vokietijoje – prieš savaitę parodytas siužetas ZDF televizijoje, paroda įtraukta į pagrindinių kultūros renginių sąrašus internete ir spaudoje. Taip puikiai padirbėjo Tadą Vokietijoje atstovaujanti agentūra, pristatanti jį Tadao Cern vardu.

Tadao Cern parodos Comfort Zone atidarymo akimirka

Jo didžiulės pliaže miegančių žmonių nuotraukos ant betoninių sienų tikrai atrodė įspūdingai. Stebėjau kitus žiūrovus, kai kurie kraipė galvas iš kur Tadas ištraukė tokių personažų. Vokiečiams turbūt atrodė, kad tokius papinykus, maudomukus ar tokius patiesaliukus žmonės naudojo tik DDR laikais, o ne prieš dvejus metus Palangos pliaže. Ir aš kraipiau galvą iš kur jis ištraukė tokius žmones ir ar tikrai pilvotos moteriškės taip begėdiškai išsiskėtriojusios guli ant saulės. Nuotraukų kompozicija tokia puiki, kad nori nenori pradedi galvoti, kad kažkas čia surežisuota. Kai ištariau garsiai autoriui savo abejones, jis atsakė, kad tai geriausias komplimentas jam. Ir jis papasakojo, kaip du mėnesius pats kepė Palangos pliaže, ieškodamas laikui nepavaldžių babyčių, primigusių ant saulės. Sakė, kai sulaukdavo įkyrių žvilgsnių, sukdavęs šalin, o po kiek laiko vėl grįždavo pas nusižiūrėtus herojus. Kartais įbrisdavo į jūrą, iškeldavo ant stovo pritvirtintą fotoaparatą, o smalsuoliams pasakodavo, kad jis mokslininkas ir atlieka tyrimus. Per tuos du mėnesius pats nudegė saulėje, bet turėjo virš šimto miegančių žmonių kadrų. Ir nei karto negavo “į galvą”. Ne, jis jų neatsiklausdavo, nes jie juk miegodavo, išskyrus vienintelio parodoje miegančio vaiko tėvų. Bet jokio priekaišto iš savo personažų dar nesulaukęs. Priešingai, viena dukra iš tigrinio patiesaliuko rašto atpažino savo tėvą ir nupirko jam nuotrauką gimtadienio proga.


Supratau dar vieną dalyką: šiais laikais, kai fotografuoti moka kas antras, labai svarbu idėja. Tado idėja fotografuoti natūraliai saulėje išsipleikusius žmones sužavėjo paprastumu ir natūralumu, o surastas rakursas tiesiai iš viršaus, atrodo, suteikia nuotraukai visai kitą dimensiją. Tie žmonės ir tie juos apibūdinantys daiktai šalia - mūsų visuomenės atspindys, kurį nagrinės istorikai po dvidešimt metų, nes tokie tipažai jau bus išmirę arba nesugebės nueiti iki pliažo.


Buvo smagu pakalbėti su autoriumi apie fotografiją, su kitais Berlyno lietuviais išgerti vyno, susipažinti su parodos organizatoriais, apžiūrėti autoriaus Paintography kolekciją, užkąsti stilingai pateiktais vieno kąsnio hamburgeriais. Nuoširdžiai smagu už lietuvius menininkus, prasimušančius pasaulyje ir užklystančius į Berlyną. Tada per parodos atidarymą susipažindamas su vokiečiais išdidžiai sakai: aš irgi iš Lietuvos. Kaip Tadas.