2016 m. vasario 21 d., sekmadienis

Genijus - filmas iš žodžių



Keliuosi šiandien septintą ryte. Paskutinė Berlinalės diena – žiūrovams skirtas sekmadienis su geriausių filmų peržiūromis. Pirmasis filmas, į kurį turiu bilietus, prasideda pusę dešimtos. Tai mano sekmadienis, galvoju sau žingsniuodama į tramvajaus stotelę. Galėsiu pamiršti vyrą, vaiką, virtuvę ir pasinerti į tikrą istoriją su mylimais aktoriais. Skeptikams sakau, kad ėjimas į kiną vienai man visuomet buvo privilegija, ne bausmė. Išvažiuoju pusvalandžiu anksčiau, ir, pamačius didžiulią minią žmonių prie įėjimo, suprantu, kad sprendimas buvo teisingas. Bilietai buvo išgraibstyti per kelias valandas, tad prieš seansą jų gauti nėra jokios galimybės. Kai vyksta festivalis, niekieno netrikdo ir toks ankstyvas filmo demonstravimo laikas. Vietų ant bilieto nėra. Kiekvienas sėda, kur randa laisvą. Friedrichstadt Palace, kuriame įprastai rodomas brangus spalvotas miuziklas, dar nesu buvusi, todėl salės dydis nustebina. Dar niekada nežiūrėjau filmo kartu su 1800 kitų žmonių.

Minia prie įėjimo
Michael Grandage, žymus Londono teatro režisierius debiutuoja kine su juosta Genijus (Genius). Tai tikra istorija, pastatyta pagal A.Skott Bergs parašytą žymaus JAV redaktoriaus ir leidėjo Makso Perkinso biografiją “Max Perkins: Editor of Genius”. Toks redaktorius iš tiesų buvo. Jis iš tiesų redagavo Ernesto Hemingvėjaus ir Frencio Skoto Ficdžeraldo kūrinius. Kol vieną dieną jam atnešė Tomo Vulfo tūkstančio puslapių rankraštį, nuo kurio ir prasidėjo dviejų genialių vyrų kūrybinis bendradarbiavimas. Beje, vyrus įkūnijantys ne mažiau genialūs aktoriai Colin Firth ir Jude Law prieš mažiau nei savaitę lankėsi Berlyne ir pristatė čia savo filmą.

Ką galiu pasakyti apie filmą. Tiems, kas dirba leidybos srityje – absoliutus must see. Tiesiog bandai įtraukti, įkvėpti į save kiekvieną redaktoriaus pasakytą patarimą. "Every word matters" - pats paprasčiausias iš jų, Tie, kurie mėgsta geras dramas su daugybe pasakytų ir nutylėtų minčių ir su gerais aktoriais – taip pat liks sužavėti, nes Colin Firth, Judas Law ir Nicole Kidman vaidyba verta visų meškų, gaublių ir oskarų. Tiems (arba toms), kas iki šiol nebuvo pamilę Colin Firth, tai nutiks šį kartą, nes pažadu, kad filmo gale brauksite ašarą kartu su juo. Ir būtent tuomet suabejosite, ar Tomas Vulfas, ar jis, redaktorius, vis tik buvo tikrasis Genijus.

Berlinalės atmosfera dar jaučiama
Ech, norėčiau čia pasidalinti savąja patirtimi ir išliaupsinti kokį gerą lietuvišką redaktorių ar redaktorę. Tokį, kuriam norėčiau skirti epitafiją ant romano, kaip tai padarė T.Vulfas. Kaip tik šiandien būtų tam puiki proga. Tačiau negaliu, nes dar nesutikau tokio(s). Ir po šios dienos filmo supratau, kad vargiai besutiksiu. Jie turbūt ir liko trisdešimtųjų Amerikoje, kai romanų rinka nebuvo perpildyta, o redaktoriai dirbo vadovaudamiesi jausmu, o ne grafikais. Žinau tik vieną - visi rašytojai, pažiūrėję šį filmą sušuks: “noriu tokio kalbos redaktoriaus”. Žmogaus, kuris tavimi tiki, drąsina, paguodžia, iš visų jėgų stengiasi suteikti daugiau svorio ir grožio tavo mintims ir sakiniams. Kuris, užuot paskubom išbraukęs, kas nepatiko ir pridėjęs teisingų, bet niekada tavo nevartotų žodžių, pacitavęs taisykles savo teisumui įvertinti, stengtųsi įsigilinti ir suprasti, kokį jausmą norėjai perduoti. Kuris kartu ieškotų to vienintelio žodžio ir turėtų laiko su tavimi kalbėtis ir filosofuoti. Ir kuris, kaip filme parodytas Maksas, kartais suabejotų savo paties žinojimu ir ištartų “ar mes iš tiesų darome knygas geresnėmis, ar tik taisome jas?"

Atrodo, kaip galima sukurti įdomų filmą apie tokį nuobodų redaktoriaus darbą? Jis juk sėdi prie stalo pasiėmęs raudoną pieštuką ir brauko žodžius popieriuje, paskui mašinistės perspausdina tekstą. Na gerai, tais laikais dar buvo galima rūkyti darbo vietoje, ką herojai nesustodami daro. Tiesą sakant, man kartais tų cigarečių dūmų buvo per daug, kaip ir stereotipo, kad menininkai būtinai privalo rūkyti, lyg mūzos ateitų tik prisidengę rūko šydu. Taip, veiksmo filme nedaug, intrigų irgi, užtat daug žiežirbuojančių dialogų, du visiškai priešingi personažai ir daug gražia literatūrine kalba prirašytų puslapių. Tomo Vulfo antrąjį romaną turėjo įnešti nešikai dėžėse, nes jį sudarė 5000 puslapių. Šito storo romano apie Ameriką, kuris vadinasi "Apie laiką ir upę" (Of time and the river) turbūt lietuviškai nėra išleista arba bent aš neradau jokių užuominų internete. Angliškame 1999-ųjų leidime likę 896 psl. Panašu, kad lietuviškai yra tik viena, pirmoji jo knyga - “Žvelk, angele, į savo būstą”. Nekantrauju dabar ją susirasti ir pažvelgti iš naujo.

Pilnutėlė salė
Filmas lėtas ir mažai spalvotas. Meistriškai nufilmuotas. Su reikšmingomis detalėmis. Vaizdais sėkmingai įvedantis į jausminį pasaulį. Nors žmonėms, nesidomintiems literatūriniu pasauliu, gali pasirodyti nuobodokas, nes gal pernelyg giliai lendantis į profesinius dalykus. Manęs, pavyzdžiui, nežavi sportas ir sporto filmai, kad ir kokie geri jie būtų. pažįstu žmones, kuriuos erzina šokių filmai, todėl galiu suprasti, kad filmas apie žodžius nesidomintiems jai, gali ir nepatikti. Sakant trumpai - tai filmas apie autoriaus ir kalbos redaktoriaus santykį, apie kūrybą ir darbą, apie aistras ir gyvenimą, apie draugystę. Apie tai, kad norint parašyti šedevrą, reikia kaip pamišus dirbti kasdien kelerius metus. Ir nenuostabu, kad autoriui sutrinka emocinė pusiausvyra, kad jis sau leidžia daugiau, nei priimta visuomenėje ir kad visi bandymai paaiškinti, kad šalia kūrybos egzistuoja ir gyvenimas, atsitrenkia į sieną. Kai jis sau leidžia įžeisti F.S.Ficdžeraldą, Maksas pratrūksta. Jokia draugystė nėra amžina.  Filme šalia kardžuvės pasirodo net ir pats E.Hemingvėjus – jo personažas greičiausiai buvo reikalingas tik rinkodaros tikslais, tiems, kas nežino Ficdžeraldo ir Vulfo, nes jo pasirodymo prasmės taip ir neužčiuopiau.

Ir vis tik viena filmo scena liks manyje ilgiau nei kitos – kai jie abu užlipę ant daugiabučio žvelgia į Niujorką ir T.Vulfas rodydamas į miestą, liepia įsiklausyti į jo bruzdesį, įsižiūrėti į žmones ir įsiaudrinęs sako, kad štai čia tikroji “All the power of Life”. Jaučiu kartais tą patį, kai žiūriu į Berlyną.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą