
Jodi Picoult yra viena žymiausių ir daugiausiai knygų parduodančių šiuolaikinių amerikiečių rašytojų, kurios pristatinėti nei Lietuvos, nei kitų šalių
skaitytojams nebereikia. Jos romanai priskiriami populiariajai literatūrai, tačiau nagrinėja visa nepopuliarias temas. Rašytojos sąskaitoje 24 romanai, išversti i 35 kalbas, o pardavimo skaičiai siekia 15 mln. kopijų. Patekti į jos knygų pristatymą nelengva,
nes jų Europoje būna tik vienas kitas. Autorė sako nevažinėjanti
po knygų muges ar festivalius, nes kitaip neturėtų laiko rašyti.
Turbūt tai ir yra jos sėkmės receptas, nes kitaip išleisti kasmet
po naują knygą turbūt būtų neįmanoma. Į Berlyną rašytoja atvažiavo pristatyti ką tik vokiškai išversto savo naujausio romano “Maži
svarbūs dalykai”, kuris prieš metus pasirodęs Amerikoje labai
ilgai laikėsi geriausiai parduodamų sąrašuose ir kurį kritikai
įvertino kaip vieną geriausių jos kūrinių. Beje, autorė išsitarė,
kad jis jau yra ekranizuojamas, o vieną pagrindinių herojų vaidins
Julia Roberts. Pavyko sužinoti, kad romanas jau yra išverstas į lietuvių kalbą ir pasirodys
dar prieš Kalėdas.
Susitikimas su Jodi Picoult prasidėjo nuo klausimo, kodėl ji,
taip puikiai valdanti plunksną, nerašo populiarių meilės romanų,
bet nagrinėja skaudžias ir visuomenėje nepopuliarias temas, kodėl kiša nosį į tyrimus, kur pašalinis žvilgsnis nepageidaujamas. Autorė
nusikvatojo ir atsakė, kad visus tuos dvidešimt penkerius metus ji
rašo tai, kas jai pačiai aktualu ir ką pačiai skauda. Pirmasis jos
romanas buvo apie paauglės pabėgimą iš namų, apie ką ji pati ne
kartą svajojusi, kitas buvo apie tai, kaip mama palieka vaiką ir
pabėga į Meksiką, kas jai ne kartą sukosi mintyse,
auginant pirmąjį vaiką. Paskui prasidėjo temos kaip meilė,
išdavystė, vaikų ligos, paauglių problemos, eutanazija. Jeigu
ties viena ar kita problema jai kyla klausimas “Kas, jeigu” ir
jei jis neduoda ramybės kelias savaites, ji žino, kad rašys apie
tai romaną. “Mano knygos yra mano gyvenimo traukinys”, - sako
autorė, paskutiniame romane paliečianti rasizmo problematiką.

Pasak autorės, į naujo romano temą ji gilinasi nei daugiau, nei
mažiau – du metus. Per tą laiką perskaito šūsnį mokslinės
literatūros, sėdi archyvuose, kalbasi su žmonėmis, važiuoja į
skirtingas romano veiksmo vietas. Naujausiame romane juodaodei
akušerei baltasis vyras neleidžia prisiartinti prie savo kūdikio tiesiog dėl rasinių įsitikinimų, ne dėl abejonių jos kompetencija. Autorė sako, kad nepaisant to, kad tai romanas su
sukurtais personažais, visos papasakotos istorijos tikrai yra
kažkam nutikę, ji nei vienos neišgalvojusi. Istorija
atskleidžiama keliais balsais – tėvo nacio, ką tik pagimdžiusios
mamos, juodaodės akušerės, teisininko. J.Picoult pasakojo, kad
tikrai rado kelis buvusius nacius ir privertė save išklausyti jų
gyvenimo istorijų. Jos buvo tokios baisios, kad rašytoja po
kiekvieno interviu turėjo lįsti po dušu ir nusiplauti neigiamas
emocijas. Į knygą sudėjo tik dalį jų, nes nenorėjusi kankinti
skaitytojų. Ji taip pat turėjo daug bendrauti su juodaodžiais, kad
suprastų ką reiškia būti kitos spalvos moterimi.
“Romanas ne vien apie rasizmą, bet apie tėvus ir vaikus. Visi
romano personažai, visos situacijos yra nulemtos tėvų ir vaikų
santykių, kurie įtakojo vėlesnius visų veikėjų sprendimus, -
sakė autorė ir pridūrė, kad pati tuo karštai tikinti.
Romano į lietuvių kalbą vertėja Irena Buivydaitė sakė, kad
jai versti Jodi Picoult knygas visada labai įdomu. “Gali mintyse
ginčytis su autore, nesutikti su jos nuomone, bet tikrai neliksi
abejingas, nes ji visada užkabina labai svarbias moralines
problemas, kurios neturi vienareikšmiško, visas puses tenkinančio
atsakymo, bet verčia mąstyti, pasverti savo įsitikinimų svarumą
(ar ne) ir ieškoti geriausio sprendimo būdo”, - brūkštelėjo ji
man, kai pasakiau eisianti į susitikimą.

Jodi Picoult knygos pristatymas užtruko pusantros valandos ir jo
pabaigoje autorė teigė, kad mes visi esame šiek tiek rasistai, nes
vien pasakyti, kad aš turiu juodaodį draugą neužtenka. Pasak jos,
norint šiek tiek suprasti ką reiškia rasizmas, reikia nueiti į
vietas, kur tu būsi mažuma, reikia skaityti daugiau kitų rasių
rašytojų, reikia įsijungti į jų bendruomenių veiklą, reikia
pakviesti juos atviram pokalbiui. be to, rasizmas plačiąją prasme - tai ne vien kitos rasės žmonių nemėgimas, tai tiesiog neapykanta kitokiam. Autorė kalbėjo su tokiu
entuziazmu, kad galėtų būti vadovėliniu pavyzdžiu, kaip
pristatyti knygas, kad renginys nevirstu dviejų žmonių pasišnekučiavimu ant scenos, bet sujudintų visus susirinkusius. Ji nevengė
ir skaudžių politinių temų, pasakė, kad jos šią knygą apie
neapykantą kitokiems pirmiausiai turėtų perskaityti visi, balsavę
už D.Trumpą, kad suprastų kur tai nuveda. Ji prisipažino ir tai, kaip skaudu jai buvo pamatyti
žiniose reportažą iš praeitą savaitę vykusios ekstremistų
demonstracijos Varšuvoje. Ji sakė nebesuprantanti, kodėl pasaulis
taip greitai ritasi atgal į šešiasdešimtuosius, kai buvo tiek
daug politinės ir rasinės neapykantos vienas kitam.
O aš, gavusi autografą ir galimybę kelias minutes pakalbėti su
autore, ėjau namo galvodama, kad labai norėčiau pabūti tokiame
lietuviškos knygos pristatyme, kur autorius nebijodamas griebtų
skaudžią temą ir išsakytų savo pilietinę poziciją.
Kaip tik įpusėjau klausyti šios knygos audio versiją :) Nėra man įprastas žanras, bet įtraukė :)
AtsakytiPanaikinti