Berlyno dienoraštis: Apie meilę, pilis ir Bavariją

Jei kas nors lieptų parašyti sakinį iš šių trijų žodžių, jis skambėtų maždaug taip: Meilė mus atvedė į Bavarijos pilį. Bet tai būtų toks banalus sakinys, o tiesa slypėtų taip giliai, kad tik vos keli žmonės suprastų apie ką aš čia. Taigi susikaupiau ir pabandžiau išdėstyti savo mintis kitaip.

Kažkada senai senai, neatmenamais laikais, kai buvome dar visai jauni ir susikabinę rankomis nedrąsiai žengėme savo akmenuotu gyvenimo keliu, paženklintu tėvynės laisvės kovų ir nepriteklių, jis netikėtai pasisuko stačiu kampu ir nuvedė mus į Bavarijos kraštą. Dairėmės apakę, lyg į rojų pakliuvę – ir žolė čia buvo žalesnė, ir kalnai aukštesni, ir žmonės mielesni, ir darbo visi turėjo, ir pinigų visiems užteko, ir sekmadienius visi šventė. Svetingai mus priėmė tas kraštas, aprodė daug savo grožybių, parodė kaip galima tiesiog mylėti, atsikračius visokių baimių ir stereotipų, kaip gyventi nebijant rytdienos, perdavė savo kalbą, papročius visai neliepdamas išsižadėti savųjų. Tikrai buvo panašus į rojų, nes nesusilaikėme ir skanavom viską iš eilės, po to gimė du gražūs ir mieli vaikai. Tačiau vieną valpurgijos naktį susirinkę burtininkės nutarė, kad reikia mus iš to rojaus išmesti, kad suprastume, jog rojus ne visiems, o tik išrinktiesiems, kad gyvenimas ne visada lengvas, o gal kad eitume į pasaulį ir skelbtume žinią apie galimą geresnį gyvenimą, o gal kad statytume namus ir augintumėme vaikus jų protėvių žemėje. Kad įgyvendintume profesines ambicijas ir sutiktume daug žmonių, kurie pamokytų mus, o mes mokytume kitus.

Įėjimas tik pasibeldus liūto belstuku

Po daugel metų vaikai užaugo ir pasuko savo keliais. O laumės dovana – mažasis stebuklėlis pagrandukas krykštavo lopšyje vėl iš naujo primindamas visas ankstyvąsias gyvenimo fazes. Ir tada vieną gražią dieną į mūsų ištuštėjusios trobos duris vėl pasibeldė kelias. Abu nedvejodami paklusom jo šauksmui, susikrovėm mantą, kiek jos tilpo į vežimą ir lengva širdimi atsidavėm šiek tiek primirštai klajoklio daliai. Šį kartą kelias vedė ta pačia kryptimi, bet stabtelėjo sostinėje, kurioje radome laikiną prieglobstį ir kurią kasdien pamilom vis labiau ir labiau. Tačiau kai pagalvodavom apie Bavariją, širdys pradėdavo plakti smarkiau ir rojaus vaizdai vėl iškildavo akyse. Kartą, atėjus rimtoms bendro gyvenimo sukaktuvėmis, mudu nusprendėm aplankyti primirštas vietas ir atgaivinti jaunystės įspūdžius. Rojus šį kartą pasirodė ne toks žalias ir kalnuotas, nes tai buvo jau įprasti vaizdai, tačiau gatvės atrodė taip pat, kaip ir anksčiau, balkonai žaliavo, o žmonės mus vis dar mielai sutiko. Kai kurie netgi prisiminė. Kai papasakojom savo gyvenimo vingius vienam senam išminčiui, jis atsakė: “lenkiu galvą, jūs esate savo gyvenimo kūrėjai, tikri menininkai. Jūs su juo kažką darote ir tai yra didžiausia kūryba”. Mes supratingai šypsojomės ir linkčiodami galvas kartojom – mes bent jau stengiamės, kad gyvenimas būtų įdomus ir pasitikime savo Keliu. O tada, pasukus kalnų link ir pradėjus dairytis vietos nakvynei, kelias, turbūt norėdamas atsidėkoti už pasitikėjimą, pradėjo suktis, vingiuoti, kol atvedė į kalno viršūnėje stovinčią riterių pilį. Pabeldėm į sunkius vartus geležiniu liūtu papuoštu belstuku ir durys atsivėrė. Ten gavome vakarienę ir nakvynę, o sutemus lakstėme po pilies menes, lipom į bokštelius ir net įlindom į koplyčią, kur patamsyje buvo išties baugu. Ir džiaugėmės abu, kad buvom taip gausiai likimo apdovanoti.
Ir toliau jie ilgai ir laimingai gyveno. Taip ir norėčiau pabaigti.

O jei rimtai, nakvynė pilyje buvo vienas iš manojo gyvenimo top dešimt patyrimų. Ilgai dvejojau, stabdė ir kaina, tačiau labai norėjau vyrui sidabrinių vestuvių proga padovanoti kažką labai neįprasto. Niekada nedovanodavau jam brangių daiktų – arba simbolines smulkmenas, arba keliones. Kadangi šįkart tai sutapo su atostogų planais, vietoj kempingo, atvežiau jį į šešių šimtų metų senumo “Burg Rabenstein” (varnų uola). Iš tiesų važiavome mažais tuščiais asfaltuotais keliukais, sukom ratus ir jau net buvau suabejojusi ar navigacija tikrai žino, kur mano išsvajota pilis. Bet atvežė. Stūksojo pilis ant uolų, sulipdyta iš bokštelių, iš fachverkinės architektūros ir keistų stogelių, pasiekiama tik vienu tiltuku. Vyras net įėjęs nepagalvojo, kad tai viešbutis, klausė manęs, ar čia galima užeiti. Pirmas jausmas - lyg įėjus į muziejų. Pilyje gal kokių dvidešimt kambarių, bet tą vakarą žmonių daugiau nesimatė. Pasisekė, kad tą savaitgalį šalia esančioje pievoje vyko viduramžių šventė su muge ir koncertais, tad keliuku iki pilies mus lydėjo riteriai ir damos, viduramžiškai aprengti vaikai ir ilgaplaukės vainikais pasipuošusios merginos. Ramiai vakarieniaudami menėje kalbėjomės: kaip gerai, kad neruošėme “baliaus” artimiesiems, o surengėme mažą šventę sau. Juk ištvėrę vienas kitą dvidešimt penkerius metus, tikrai esame to verti. Ir paskui kaip maži vaikai šmirinėjome po menes, nusileidome net į koplyčią. Mūsų mažasis išsigando riterių šarvų ir ant visų sienų kabančių iečių. Net ir man buvo neramu patamsyje žiūrint į grafienės portretą, kuris, kaip Mona Liza, seka tave akimis.

Pilis Rabenstein

Naktį nustebino tyla. Tokia absoliuti tyla be jokio supančios gamtos garso. Galbūt pastebėjome tik dėl to, kad esame pripratę prie Berlyno naktinių garsų – tramvajaus dundesio, atsitiktinių praeivių šūksnių, motociklo riaumojimo, bumčiko iš atsitiktinai pravažiuojančo automobilio. Ir staiga panirome į karštos vasariškos nakties tylą, kurios nedrumstė nei mažiausio paukštelio cypsėjimas. Net vaiduokliai, ir tie nekrebždėjo. Padavėja, paklausta apie vaiduoklius, papasakojo legendą apie tą pačią grafienę iš portreto, kuri per pilnatį, pasak viešbučio svečių, kartais groja pianinu. Tačiau nesigirdėjo ir jos. Paskui ryte supratau, kad pilis gerokai iškilus virš miškų, tikriausiai todėl paukščių giemės iki mūsų neatskrido. Arba tikrai bus kalta “blūdijanti” grafienė, atbaidanti visus paukščius.

Vaizdas pro langą

Pietų Vokietijoje daugybė pilių. Nežinau, kaip jos liko nesugriautos per karą. Arba darbštūs vokiečiai jas kruopščiai atstatė. Šiaurės Bavarijoje esančiame Frankeno regione pilių yra virš kelių dešimčių. Visos jos privačios, priklauso jauniems palikuoniams. Kai kurios kartais įleidžia turistus, o kai kuriose įrengti viešbučiai. Rekomenduoju visiems, ieškantiems įdomesnės nakvynės, originalesnės dovanos sutuoktiniui, draugui, tėvams. Pilį mėgsta vestuvininkai ir kitų švenčių organizatoriai. Galima net suorganizuoti turą po Bavarijos pilis, kasnakt apsistojant vis kitoje. Prisiminiau, kaip vyras varvindavo seilę ir sakydavo norįs pasivaikščioti po kokią pilį, bet ne kaip turistas. Prisiminiau tai ir po dvidešimties metų išpildžiau jo svajonę. O kartu ir pati gavau neįkainojamos patirties. Jau įsivaizduoju, kaip įkurdinsiu ten kito romano personažą. Arba bent jau aprašysiu mistinę naktį, kurioje prieš tris šimtus metų mirusi grafienė šviečiant pilnačiai tikrai gros fortepionu.

O Bavarija mums iki šiol panaši į rojų. Gal todėl, kad kažkada davė mums visko visiškai netaupydama ir taip užsitarnaudama mūsų amžiną meilę.