Sunku rašyti knygyne. Tiek daug knygų aplinkui ir visos prašosi
būti čiupinėjamos, liečiamos. Lyg ištvirkusios moterys ar
besimeilinančios katės, reikalaujančios bent mažo prisilietimo.
Anądien kruopščiai peržiūrėjau savo mėgstamas lentynas, o jos
šiandien iš manęs vėl šaiposi naujais viršeliais. Priverčiu
save sėdėti, tik žiūriu ir skaitau viršelius, bet atskiri
žodžiai liejasi į sakinius, bandančius man kažką pasakyti ir
išvedančius mano mintį pasivaikščioti. Tada, kai jai reikia
dirbti. O kartais jos juokiasi iš manęs, sako: žiūrėk, kiek mūsų
čia daug, kam rašai dar vieną. Manai, turi pasakyti ką nors
naujo? Ką nors kitokio? Manai, kam nors dar įdomu bus tave
skaityti?Smagu išvažiuoti iš Berlyno, bet labai smagu ir sugrįžti į jį. Kažkaip ankščiau, kai po Europos kelionių paskutinę kelio atkarpą tekdavo žiūrėti į pakrypusius mielus lietuviškus namelius ir obuoliais lūžtančius sodus, apimdavo ne nostalgija gimtam kraštui, bet kažkoks tremties liūdesys. Lyg atsisveikinčiau su Europa, lyg vis dar būtumėm atskirti geležinės užkardos. Dardėdamas per Lenkiją kaskart vis labiau atsisveikini su vakarietiška kultūra, su demokratinėm vertybėm, su mandagiais žmonėmis, su saugiu, ramiu, aprūpintu gyvenimu be jokių ekstremalių pojūčių.. Skrisdamas į Vilnių to nepajunti, nes iš karto atsiduri normaliame, vakarietiškame ir labai jaukiame mieste, kuris tik per klaidą yra taip toli nuo normalios Europos.
Grįžimas į Berlyną šįkart buvo visai kitoks: taip nudžiugo širdis išvydus pažįstamas gatves, užuodus savus kvapus. Kitą dieną išvažiavom čia pat, Prenzlauerberge ledų suvalgyti – taip buvom pasiilgę žmonių. Nesuvaržytų, stilingų, linksmų, tolerantiškų, visada atsipūtusių berlyniečių... Nesakau, kad esu kitokia. Ne, esu ir liksiu lietuve, pusiau panevėžiete, pusiau vilniete. Norėjau pasakyti, kad į Berlyną grįžau be mažiausio liūdesio dėl pasibaigusių atostogų, nes... man nereikėjo palikti Europos.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą