
Smagu išvažiuoti iš Berlyno, bet labai smagu ir sugrįžti į jį. Kažkaip ankščiau, kai po Europos kelionių paskutinę kelio atkarpą tekdavo žiūrėti į pakrypusius mielus lietuviškus namelius ir obuoliais lūžtančius sodus, apimdavo ne nostalgija gimtam kraštui, bet kažkoks tremties liūdesys. Lyg atsisveikinčiau su Europa, lyg vis dar būtumėm atskirti geležinės užkardos. Dardėdamas per Lenkiją kaskart vis labiau atsisveikini su vakarietiška kultūra, su demokratinėm vertybėm, su mandagiais žmonėmis, su saugiu, ramiu, aprūpintu gyvenimu be jokių ekstremalių pojūčių.. Skrisdamas į Vilnių to nepajunti, nes iš karto atsiduri normaliame, vakarietiškame ir labai jaukiame mieste, kuris tik per klaidą yra taip toli nuo normalios Europos.
Grįžimas į Berlyną šįkart buvo visai kitoks: taip nudžiugo širdis išvydus pažįstamas gatves, užuodus savus kvapus. Kitą dieną išvažiavom čia pat, Prenzlauerberge ledų suvalgyti – taip buvom pasiilgę žmonių. Nesuvaržytų, stilingų, linksmų, tolerantiškų, visada atsipūtusių berlyniečių... Nesakau, kad esu kitokia. Ne, esu ir liksiu lietuve, pusiau panevėžiete, pusiau vilniete. Norėjau pasakyti, kad į Berlyną grįžau be mažiausio liūdesio dėl pasibaigusių atostogų, nes... man nereikėjo palikti Europos.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą