Nepavykę gimtadieniai

Šįryt nusprendžiau pagauti tą nuostabią bundančio rudeninio miesto valandą savo receptoriais. Kapučino puodelis padeda. Kaip vis tik smagu niekur neskubėti pirmadienio rytą. Myliu savo darbą, jis leidžia man dirbti tada, kada pati nusprendžiu. Nors ar pasaulio ir žmonių stebėjimas nėra manojo darbo dalis? Ar minčių treniravimas prie kompiuterio nėra prasmingesnis, nei rytiniai plepalai prie kavos biure? Pradedu suprasti, kad kiekvienas pagautas jausmas, nugirstas sakinys, keistai atrodantis žmogus, užuostas netikėtas kvapas rašant išlys mano vaizduotėje pačiu reikalingiausiu momentu ir taps dar gyvesniu nei buvo iš tikrųjų. Sėdžiu šalia judrios Šionhauserio alėjos, geltoni traukiniai dunda šalia, kemšasi mašinos, skrieja dviratininkai. Šalia manęs nervingai rūko moteris. Vieną po kitos, vieną po kitos. Prie kito stalelio vyresnio amžiaus moteris sėdi su ausinukais ir geria kavą. Jos languoti marškiniai taip dera prie ant žemės išmėtytų rudeninių lapų. Kažkur burzgia statybinės mašinos, žmonės pluša nuo pat ryto. Iš kairės nedrąsiai lenda saulė, įstrižais spinduliais suteikdama gatvelei rudeninį potėpį.

Šiandien norėjau papasakoti apie sugadintą šeštadienį ir apie vaikų gimtadienių šventimo industriją. Aš mėgstu vaikų gimtadienius, man patinka paplepėti su mamomis, patinka tas tyras vaikų džiaugsmas lupant dovanas, pučiant žvakutes, jų krykštavimai žaidžiant kartu. Bet šį kartą mes buvome pakviesti į vaikų pramogų pasauliu vadinamą angarą (Tommy Kinderotbeland), kuriame vienu metu gimtadienius šventė gal dvidešimt vaikų. Tai lyg Akropolio "Svajonių miestas" ar vaikų pramogų zona Oze, tik kelis kartus didesnė. Taip, tai rojus vaikams, bet pragaras tėvams. Visų pirma, ausims, nes tas pusė tūkstančio vaikų lankstydami ir šokinėdami rėkia taip garsiai, kad tėvams susikalbėti beveik neįmanoma. Tas garsas eina iš visur, kaip ir tvankuma, kaip ir tuštuma, kaip ir atvėsiusių riebių bulvyčių ir žuvų pirštelių kvapas nuo didelės lėkštės centre. Kai pradeda svaigti galva, dar sutinki didžiules tuščias virš batuto iškilusio pripučiamo tigro akis, kurias, jau žinai, sapnuosi kuriame nors košmare. Norisi kuo greičiau išsiveržti iš šios erdvės, kuri jau prarijo mano vaiką ir toliau kėsinasi į visas jutimines mano ląsteles. Tas gimtadienio stalas su ataušusiu nepaliestu maistu, su taip ir neužpūstomis penkeriomis žvakutėmis ant šventinio kekso, su neišsakytais palinkėjimais ir nesudainuota dainele, su iš po stalo mamoms pilstomu putojančiu vynu, su atskirai bėgiojančiais vaikais liks mano atmintyje kaip šventės antipodas, kažkas, kas visiškai prieštarauja vaiko šventės sąvokai.

Prieš savaitę mes šventėme ketvirtąjį gimtadienį savo bendrame kieme. Rudeninė ramybė ir švelnumas, laisvai pievoje bėgiojantys vaikai, tėvai, sėdintys ant pievos, bėgantys gaudynių, kartu pučiantys muilo burbulus, kartu piešiantys ant asfalto, mamos, ramiai gurkšnojančios vyną ir nagrinėjančios neišsemiamas moteriškas temas, tortas ir žvakutės, slėpynės ir smėlio pilies statymas vakarui tyliai leidžiantis ant medžių, ant žolės, ant supynių. Ne joks prižiūrėtojas, o tik natūraliai atėjęs išeinančios vasaros vakaras pasakė kada metas skirstytis.

Daugelis vaikų gimtadienių Berlyne yra švenčiami organizuojant pikniką kuriame nors iš daugybės čia esančių parkų. Juk vaikams nereikia tiek daug pramogų – svarbu pabūti kartu, žaisti primityvius vaikiškus žaidimus, tiesiog bėgioti, tiesiog sėdėti ant žolės ar užsikarti ant medžio. Parke galima laidyti aitvarus, lėktuvus, pūsti burbulus, žaisti su kamuoliu, raketėmis, skraidukais. Vaikams nereikia nei tiek žaislų, nei tiek pramogų, kiek jiems siūlo vaikų pramonė. Smagiausi dalykai yra tie patys, kurie teikė džiaugsmą ir mums, kai buvome vaikai. Kai oro sąlygos darosi nepakenčiamos, o namai nepritaikyti priimti daugiau svečių, daugelis gimtadienius švenčia nedidelėse jaukiose vaikų kavinėse su žaidimų kampu ir vaikišku meniu. Taip išsaugoma jauki gimtadienio nuotaika ir suteikiama galimybė pabendrauti tėvams ir pažaisti vaikams.

Gimtadienis be batuto, be fėjų, be makdonaldo stiliaus maisto, be gausybės laipynių gali būti net smagesnis. O gimtadienis be žvakučių pūtimo man atrodo didžiulė skriauda švenčiančiam vaikui. Nors jis tuo momentu ir panyra į pramogas, tačiau jo atmintyje neliks nei vienos gimtadienio akimirkos.

Gimtadienis beoriame pramogų angare su pripučiamu tigru yra tikra bausmė tėvams. Ypač kai lauke šilta saulėta rudens šeštadienio popietė…