Apie Hitlerį, Harį Poterį ir kitus bestselerius

Čia aš savo mėgstamiausiame knygyne

Šįkart savąjį kapučino puodelį geriu su vaizdu į Zoologische Garten stotį. Kas buvę Berlyne ilgiau nei pusdienį, tie žino, kad taip vadinasi Vakarų Berlyno centrinė stotis šalia Zoologijos sodo. Ir visai šalia tos vietos, kur prieš kelias savaites buvo įvykdytas teroro aktas. Kas mėgsta kiną, puikiai žino kultinį filmą “Wir Kinder von Bahnhof Zoo” (Mes, Zoo stoties vaikai). Paauglės atsiminimų knyga, pagal kurią pastatytas žymusis filmas, kuriame D.Bowie suvaidino patį save, yra populiariausių visų laikų vokiškų knygų penketuke. Ji net 95 savaites išsilaikė Spiegel bestselerių sąrašo pirmoje vietoje.

Apie knygas ir norisi šiandien pakalbėti. Žurnalo Spiegel sudarinėjami populiariausiųjų sąrašai laikomi pačiais patikimiausiais Vokietijoje. Nuo 1969 metų savaitraštis kiekviename numeryje skelbia dvidešimtukus, į kuriuos pakliūti svajoja kiekvienas autorius ir kiekvienas leidėjas. Nes tai leidžia net ir vėliau, iškritus iš dešimtukų, ant knygų užklijuoti lipdukus “Spiegel bestseleris”, kas smarkiai padidina pardavimus. Kiti žurnalai ir knygynai irgi sudarinėja savo sąrašus, kartais jie šiek tiek skiriasi, bet dažniausiai rinkoje vyrauja tie patys favoritai.

Pernai, pavyzdžiui, pati perkamiausia Vokietijoje knyga buvo J.K. Rowling drama apie Harį Poterį. Įdomu, kada baigsis ta fantastikos psichozė. Sutinku, kad tai gerai atrastas personažas ir gerai parašytos knygos, bet come on, kiek galima skaityti apie tą patį – juk per tą laiką prirašyta daugybė gerų knygų ir hario poterio kartai, ir vyresniems. Antrą ir ketvirtą vietas perkamiausių praeitais metais sąraše užėmė britų autorė Jojo Moyes, pakankamai populiari ir Lietuvoje. Kai tik vokiečiai rudenį išvertė E.Ferrantę, ji iškart atsidūrė perkamiausių trejetuke. Prieš savaitę pasirodęs antrasis tomas drąsiai konkuruoja su pirmuoju ir užleidžia pirmąją vietą tik vokiečių trilerių meistrui S.Fitzek ir jo naujausiam romanui “Paketas”. Pats populiariausias vaikiškas personažas – Nevykėlis Gregas ir jo dienoraštis.

Iš non fiction knygų pernai po įstatymo rinkinio, populiariausia buvo J.Streleckio “Kavinė pasaulio pakrašty”, Lietuvoje nesulaukusi tiek daug dėmesio, o trečioje vietoje - P.Wohlleben knyga “Paslaptingas medžių gyvenimas”. Tikrai, kartais sunku nuspėti, kokios knygos išpopuliarės Vokietijoje. Tikėtis, kad knyga apie medžių gyvenimą ir jausmus laikysis nesuskaičiuojamas savaites topų viršūnėje, galėjo nebent pamišęs leidėjas. Bet anotacija tokia įdomi, kad net pati užsimaniau ją perskaityti. Juk kažkada, vaikystėje, ir pati tikėjau, kad medžiai turi sielas.

Kalbant apie topus, reiktų paminėti ir Hitlerio knygą “Mein Kampf”. Jei veiktų tik komerciniai principai, ši knyga tikrai atsidurtų tarp pernai perkamiausiųjų kokioje trečioje vietoje. Bet vokiečių politkorektiškumas šiuo klausimu yra gal net šiek tiek perdėtas, tad apie Hitlerio knygą jokiose knygų apžvalgose neužsimenama. Tai knyga, kurios negalima reklamuoti, net jeigu už tai ir negrėstų jokios sankcijos. Aišku, kadangi į bestselerių sąrašus pakliūna tik naujai išėjusios knygos, tai apžvalgininkai gali sakyti, kad “Mano kova”, perleista po septyniasdešimt metų ir visiškai nauju formatu, į šią kategorija nepatenka. Jei BBC šių metų pradžioje nebūtų paskelbusi, kad jos parduota net 85 tūkst. vienetų ir tiražas kartotas šešis kartus, Vokietijoje to niekas ir nebūtų žinojęs. Bet "Mein Kampf" bestselerių sąrašuose būtų neabejotinai pirmavusi 1939 – 1945 metais, nes tuo metu jos buvo nupirkta virš 12 milijonų. Po egzempliorių būdavo dovanojama visiems jaunavedžiams, todėl ją namuose turėjo daugelis. Daug jų išliko ir iki šių dienų. Tad visiems, besidomintiems Hitlerio rašliava, buvo tikrai nesunku gauti knygos kopiją net ir tada, kai jos leidyba buvo draudžiama.

O pasaulis išsigando, kad neonaciai puolė pirkti ir analizuoti Hitlerio kūrinį. Bet tai netiesa. Visų pirma, šiuolaikiniai neonaciai yra jauni ir neturtingi, tad jiems mokėti už knygą 54 eur yra gerokai per daug. Visų antra, jie tikrai nespriskiriami intelektualų luomui, tad skaitančių knygas, o ypač 2000 psl storumo, jų tarpe tikrai nerasim. Manoma, kad tiek knygų pirko istorija besidomintys, išsilavinę žmonės, kuriems įdomesni buvo istorikų komentarai, nei Adolfo mintys, ilgam sužlugdžiusios turtingą Vokietijos valstybę. Priešingai, žmonės sako, kad reikia skaityti Hitlerio mintis, kad suprastum, kaip toli nuo realybės jis buvo ir kas iš viso to išėjo. Literatai “Mein Kampf” išvis nekomentuoja. Sako, kad tai prastai ir vietomis net nerišliai parašyta knyga, o ją skaityti yra tikra kančia. Pats Hitleris prisipažino, kad knygą rašyti pradėjo kalėjime iš neturėjimo ką veikti. Jis rašė savo mintis, kad pats lengviau susigaudytų savyje, net neturėdamas tikslo kada nors paskui jas įgyvendinti. Bet paskui atsirado armija pakalikų, kurie jam padėjo patikėti jomis. Jis ne kartą yra užsiminęs, kad jam geriau sekasi sakyti kalbas, nei rašyti.

Įdomiausia tai, kad Hitlerio knyga jau kelis metus yra tarp populiariausių Indijoje. Ten negaliojo jokie autorinių teisių draudimai, ten šią knygą galima nusipirkti ant kiekvieno kampo skirtingais formatais ir skirtingomis kalbomis. Ekspertai sako, kad indai apie Europą ir joje vykdytą genocidą nieko daug nežino. Jie toli nuo antro pasaulinio karo žiaurumų ir net negali įsivaizduoti kiek prisikentėjo Europa nuo Hitlerio fantazijų. Todėl jiems jis didvyris, kaip koks Che Guevara, kurį jo tėvynainiai irgi vadina banditu ir jo nekenčia. Apžvalgininkai sako, kad Indijoje pernelyg daug chaoso, todėl juos žavi stiprios asmenybės, žadančios įvesti tvarką.

Bet grįžtam prie visų laikų populiariausių knygų sąrašų Vokietijoje. Tai yra beveik per 50 metų, nuo tada, kai jie apskritai pradėti sudarinėti. Pirmoje vietoje, net 113 savaičių Spiegel perkamiausių sąrašo pirmoje vietoje buvo išsilaikęs Michael Ende fantastinis romanas vaikams “Nesibaigianti istorija”. Antroje vietoje įsitvirtinęs Noah Gordon su antruoju trilogijos romanu “Šamanai” (pirmasis trilogijos romanas “Gydytojas” praeitais metais išleistas ir lietuviškai). Trečioje – G.G.Markeso “Meilė Choleros metu”, ji karaliavo pirmoje perkamiausių sąrašo vietoje 68 savaites. Vos keliom savaitėm trumpiau laikėsi J.Garder “Sofijos pasaulis” ir penketuką užbaigiantis B. Giroult romanas “Druska ant mūsų odos”.


Labai pasigendu Lietuvoje tokių dešimtukų ar dvidešimtukų. Pegasas knygynuose išsistato savuosius dešimtukus, Vaga – savuosius, knygos.lt į priekį išstumia savo leidyklos knygas, knygųklubas.lt - savosios. Kartais jie sutampa, bet dažniausiai skiriasi. Pavyzdžiui – ateina tavo gerbėjas į knygyną, nuperka dešimt knygų – ir voila, tu jau to knygyno dešimtuke. Arba pritaikai akciją knygai - ir ji jau sąraše. Šiais laikais vis daugiau knygų nuperkama internetu, prekybos centruose, per įvairias muges ar tiesiai iš leidyklų, tad tie knygynų dešimtukai jau senai nebeatspindi tikrosios padėties knygų rinkoje. Kas savaitę skelbti populiariausius gal ir būtų pernelyg sudėtinga, bet sužinoti, kas skaitytojus labiausiai domino per ketvirtį, pusmetį ar bent metus, būtų tikrai įdomu visiems skaitantiems ir rašantiems.

Šiandien pavyko gauti Tyto albos 2016 m. perkamiausių sąrašą, kuriuo skubu pasidalinti: 1. Gregory David Roberts "Kalno šešėlis" 2. Kun. Algirdas Toliatas "Žmogaus ir Dievo metai" 3. Vidas Poškus "Nedingęs Vilnius", 4. Ugnė Barauskaitė "Vieno žmogaus bohema", 5. Rimantas Kmita "Pietinia kronikas".

Lovoje su Knausgaardu

Galvojate, kad noriu jus suintriguoti savo pavadinimu? Va ir ne. Galiu prisiekti, kad jau kelias savaites praleidžiu su juo daugiau laiko nei su savo vyru. Taip pat ir lovoje. Rytus ir vakarus būnu apsikabinus jo knygą “A Man in Love”, kur jis visomis prasmėmis nuogas nuogutėlis. Ir turiu prisipažinti, esu rimtai įsimylėjusi jį. Kaip ir daugelis norvegų, vokiečių, britų, amerikiečių – visur, kur jo knygų ciklas “Mano kova” išsimušęs į populiariausiųjų lentynas.

Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Kai pamačiau jį prieš beveik tris savaites "Berliner Festspiele" salėje, kai išgirdau jį kalbant, kai virpančiomis kojomis stovėjau eilėje prie autografo ir kai jis pervėrė mane giliu, netgi šiek tiek demonišku žvilgsniu imdamas knygą iš mano rankų, supratau, kad jo kerai jau įsiskverbė į mane. Dabar, skaitydama jo knygą, suprantu, kad meilė gilėja. Jis kalba kaip aš, mąsto kaip aš, bijo kaip aš, nesupranta kaip aš ir kalba apie tai taip atvirai, kad net kartais nejauku pasidaro.

1968 gimęs norvegų rašytojas Karl Ove Knausgaard yra šiuolaikinis fenomenas. Gilūs ir išsamūs jo apmąstymai apie savo gyvenimą, jausmus, šiuolaikinio žmogaus iššūkius, ne taip lengvai vietomis įkandami literatūriniai tekstai, kartais gal ir nuobodoki kasdienybės aprašymai ir daugybė prirašytų puslapių jam netrukdo būti labai populiariam. Jo romanų ciklas “Mano kova”, kurį sudaro šeši romanai, viso 3600 puslapių, parduodamas kaip karštos bandelės ne tik Norvegijoje, bet ir visame pasaulyje. Amerikoje dėl jo visi literatūros gurmanai eina iš proto. Vokietijoje jis irgi be proto populiarus. Tai rodė ir tai, kad susitikime su juo Berlyne sėdėjo pilnutėlė salė, tarpinanti 700 žmonių. Sako, Norvegijoje bent po jo knygą turi beveik kiekviena šeima, viso ten parduota virš pusės milijono egzempliorių ir jo gyvenimas bei kūryba aptarinėjama visur. Sakoma, kad kai kuriuose norvegiškuose ofisuose yra skiriama diena be Knausgaardo, kai draudžiama apie jį kalbėti. Literatūros kritikai jį netgi pavadina šių dienų Prustu.

“Mano kova” yra paties autoriaus vadinama projektu, kuriam pavadinimas buvo parinktas neatsitiktinai. Naudoti Adolfo Hitlerio knygos pavadinimą autorius nusprendė ne tik dėl to, kad atkreiptų dėmesį į save, bet todėl, kad jis labai atitinka knygų esmę. Tik fiureris rašė apie savo išorinius priešus, kuriuos reikia nugalėti, o K.O.Knausgaard nagrinėja vidines mažo šiuolaikinio žmogaus kovas, dažniausiai paties su savimi, su savo baimėmis, vaikystės traumomis, netikrumu dėl ateities, artimaisiais. Kiekvienas romanas skirtas vis kitam autoriaus periodui. Pirmąjame jis atvirai kalba apie savo vaikystę ir tėvo alkoholizmą, antrame, kurį aš šiuo metu ir skaitau – apie savo, kaip tėvo, vaidmenį auginant vaikus. Yra tomas apie paauglystės metus. Yra tomas apie studendiško gyvenimo analizę. Jų visai nebūtina skaityti iš eilės. Jų nebūtina skaityti visų. Bet galiu pasakyti, kad autoriaus stiliaus taip patraukia, tekstas taip įsuka pačio skaitytojo mintis, kad šios jo išpažinties negali padėti į šalį, kaip labiausiai intriguojančio romano. Nors autorius pasakoja apie savo kasdienybę. Kaip jis prausiasi, kaip rengia vaikus, kaip eina į svečius, ką galvoja juos sutikęs, kaip eina pasivaikščioti, kaip keičia pampersus ir verda valgyti, kaip ginčijasi su žmona ir jaučiasi jos nesuprastas. Nieko įdomaus knygoje nevyksta, tačiau kiekvienas veiksmas yra lydimas jo minčių, prisiminimų, palyginimų, praeities apmąstymų, filosofinių užsklandų. Jis taip drąsiai kalba apie savo baimę susimauti, nemokėjimą bendrauti, nenorą pripažinti savo klaidų, troškimą būti suprastam ir kartu būti nestebimam, rasti jaukią vietą visuomenėje neišlendant iš savo kiauto, iš savo kampo, kad nori nenori skaitant atpažįsti daugelį savo minčių, kurias vis dar bijotum garsiai pasakyti. Todėl jis ir yra toks populiarus, kad drąsiai kalba visų mūsų kartos balsu. Prisidengdami jo citatomis, mes galime pasakyti tai, ką skauda mums patiems.

Tą penktadienio vakarą, kaip prie Brandenburgo vartų koncertavo ELO, o daugybė vokiečių šventė Vienybės dieną, į susitikimą žingsniavau visai be jokių lūkesčių, tik smalsumo genama. Bet vakaras mane nustebino. Tiesą sakant, pirmą kartą dalyvavau tokiame literatūriniame renginyje. Jis ir vadinosi ne susitikimas, bet vakaras su Karl Ove Knausgaard, už kurį visai nebuvo gaila 15 eurų. Vakaras prasidėjo valandos susitikimu su jo vertėju į vokiečių kalbą ir viso projekto “Mano kova” pristatymu. Po pertraukėlės, per kurią svečiai galėjo nusipirkti vyno ar stoti į autografų eilutę, sekė valandos susitikimas su autoriumi, atskiestas kelių ištraukų iš jo knygos skaitymais.

Karl Ove Knausgaard pasirašo man

Mano atmintyje vis dar įsirėžusi jo šypsena ir jo paralyžuojantis žvilgsnis, kai priėjau prie jo su ką tik įsigyta knyga. Stilingai pražilęs, nesišukavęs, barzda prisidengęs, bet velniškai gundantis žvilgtelėjo į mane draugiškai šypsodamasis. Tiesą sakant, net neprisiminiau ką su juo kalbėjau tas dvi minutes. Pasakiau, kad žurnalistė, kad kolegė, kad iš Lietuvos, kad tikiuosi, jog jo “Kova” greitai atsiras ir lietuviškai. Net pamiršau atsiimti telefoną iš moters, kurios prašiau nufotografuoti mus kartu. Paskui stebėjau jį sėdintį scenoje ir negalėjau atsižavėti jo nuoširdumu ir drąsa būti savimi netobulu. Jis nebandė pataikauti publikai, nesimaivė, nelaidė juokų, bet buvo tikras, toks kaip knygose, toks kaip gyvenime nulipus nuo scenos. Neskubėjo užpildyti ir pauzių. Į kai kuriuos klausimus ilgai galvojo, bet po minutės kitos trukteldavo pečiais ir papurtydavo galvą, tuo parodydamas, kad atsakymas ir jam nežinomas. Kai jo paklausė kodėl kodėl jo knygose taip mažai politikos, ypač toje, kur kalbama apie 1989 uosius, jis kiek susigėdęs atsakė, jog jam neįdomu politika. Ir pridūrė – jums Berlyne tai buvo įvykių grandinė, o mano norvegiškame gyvenime tai niekaip neatsispindėjo. Prisipažįsta, kad tuo metu jį labiau dominusi muzika. Va taip, tiesiai šviesiai, be jokio pataikavimo publikai.

Mintis, kad jo žvilgsnyje yra kažko demoniško aplankė ne tik mane, jis pats prisipažino, kad yra sudaręs sandorį su velniu, nes kitaip būtų neįstengęs kelis metus kasdien parašyti po penkis puslapius. Juokauja, aišku, nors supranti, kad tam reikia didžiulio pasiryžimo. Penktąją savo knygą jis parašė per aštuonias savaites. Renginio vedėjas juokais klausia, ką jis gavo už tai mainais, o jis rimtai atsako – populiarumą, skaitytojus, pinigų ir tai, kad šįvakarą galįs praleisti Berlyne. Jis sako, kad rašyti nebuvo sunku, bet sunku tapo tada, kai išleido jas į viešumą, nes atsirado daug nepatenkintų. Jo artimieji net uždraudė naudoti tėvo vardą, tad jis knygoje liko tik Tėvas. Sakoma, žmona irgi be galo supykusi už savo portretą knygose. Rašytojas sako, kad neskleidžia gandų, neperduoda slaptos informacijos, jis tik rašo savas mintis ir argi jis tam neturi teisės? Argi jam reikia kieno nors leidimo?

Taip, tai klausimas visuomenei. Bet kokiai. Lietuviškai visuomenei jis itin aktualus. Kiek mes išdrįstam apie savo jausmus kalbėti atvirai? Apie nuomonę, kuri nebūtinai atitinka kitų? Užuomina feisbuke, lengva ironija susitikus su draugais, gal vienas kitas blogo postas ir vėl slepiamės. Tais kartais, kai savo bloge pasisakydavau labai atvirai, visada sulaukdavau puolimo ir piktų komentarų net iš pakankamai gerbiamų ir artimų žmonių. Visada kažkas jausdavo pareigą paaiškinti, kad aš mąstau ir jaučiu klaidingai. Kodėl negalima priimti, kad kiekvienas žmogus turi teisę į savo nuomonę. Kodėl turi jaustis kaltas, jei ji prieštarauja daugumai? O kas yra dauguma? Dešimt dvidešimt žurnalistų, kepančių antraštes portaluose? Politikai? Pupytės? Banko pasamdyti analitikai? Ar tie žmonės, prisidengę madingomis tendencijomis, bet taip ir neišdrįstantys garsiai pasakyti savo asmeninės nuomonės?

Rašytojas prisipažino, kad nėra sociali asmenybė. Sakė, kad neįmanoma turėti rašytojo gyvenimą, šeimą ir socialinį gyvenimą. Todėl jis atsisakęs pastarojo. Jis turi keturis vaikus, todėl visą laiką, kuris lieka nuo rašymo, skiria šeimai. Be to, jis turi įsteigęs savo leidyklą ir leidžia šiuolaikinius originalius autorius, kuriems komercinės leidyklos nežada sėkmės. Pasakojo, kad vakarais niekur neinąs, net su draugais nebesusitinkąs, nes neturi tam laiko. Jam visiškai užtenka šeimos ir knygų bendrijos. Ir vėl pagalvojau, kuris gi vyras galėtų taip atvirai tai prisipažinti. Baigiant jis pabrėžė, jog rašymas yra pats geriausias dalykas, kuris yra jam nutikęs ir jis nieko kito nenori daryti, tik rašyti. Kai paklausė, kokia jo populiarumo paslaptis, atsakęs, kad svarbu būti laisvam ir nesistengti įtikti skaitytojams. Pasak jo, reikia nebijoti būti tuo, kuo esi, nes mes visi individai, visi kitokie, visi mąstome skirtingai. Atsistojęs pradėjo skaityti norvegiškai iš savo knygos. Nors nieko nesupratau, jo balsas, jo veidas, jo tekstas prikaustė visiškai.

Naujas rašytojo projektas – keturios knygos su trumpais tekstais apie pasaulį. Kasdien po tekstą apie tai, ką mato šalia, net pačius netikėčiausius, buitiškiausius daiktus, kaip rankena, dantų šepetėlis, užuolaida, nagas. Sako, šį projektą skiriantis savo dukrai, kuri vis klausinėja apie ją supančius daiktus.
Po valandos pertraukos, per kurią buvo galima atstovėti eilę prie vyno ar prie autografų, niekur neskubantys naktinėtojai rinkosi foje, kur įsitaisę ant laiptų ar ant sėdmaišių klausėsi čia pat jaunų vaikinų grupės gyvai atliekamų jo kūriniuose skambančių dainų ir aktorių skaitomų knygų ištraukų. Kai vidurnaktį išėjau, vakarėlis dar net nebuvo įpusėjęs.

Kažkada keli draugai manęs yra paklausę su kuo iš pasaulio žymiųjų ir galingųjų norėčiau susitikti ir paimti interviu. Iškart atšoviau – su Maiklu Džeksonu. Ne, nesimaiviau, tikrai tuo metu tai buvo geidžiamiausias mano pašnekovas, bet suprantu, kad atsakymas skambėjo kaip šmaikštus atsišaudymas. Užtat dabar nedvejodama pasakyčiau, kad labiau už viską norėčiau pasišnekučiuoti su Karlu Ove, žmogum, kuris sugebėjo meniškai apsinuoginti prieš savo skaitytojus, sukurti iš to gerą literatūrą, verslą, populiarumą ir vis tik išlikti paprastu ir paslaptingu. Ir velniškai seksualiu.