2020 m. vasario 16 d., sekmadienis

Rašytojo utopija arba viena diena Zalcburge


Sniego burbule - utopijoje
Zalcburge esu buvusi vasarą turbūt prieš penkioliką metų – tada su mažais vaikais lipom į riterių pilį ant kalno, fotografavomės prie Mocarto namo, auksakalių skersgatvyje, prie gražių fontanų ir dar kažkokioje bažnyčioje. Dar pamenu, jog buvo labai daug žmonių ir Getreidegasse ne praėjau, o pratekėjau kartu su minia. Vasario pirmąjį trečiadienį krentant krušai, pučiant uraganiniam vėjui ir visur telkšant skysto sniego baloms, turistų visai nėra. O mano norimiems muziejams aplankyti oras ne toks jau ir svarbus.

Iš 840 autobuso, atvežusio mane tiesiai iš Berchtesgadeno, išlipu tie Mocarto pėsčiųjų tiltu per Zalcacho upę, šiaip ne taip atsilaikau prieš stingdančio vėjo antausius ir kitam krante neriu į turizmo informacijos centrą, kad paslaugi mergina ant nemokamo žemėlapio užpaišytų vietą ant kalno, kur yra Stefano Cveigo centras ir muziejus. Perskaičius “Vakarykštį pasaulį” trūks plyš užsimaniau aplankyti tą jo vilą arba, kaip jis knygoje ją vadino – pilaitę - ant Kapucinų kalvos. Čia prabėgo produktyviausi jo kūrybos metai, čia viešėjo daugybė rašytojų įžymybių, tokių kaip Tomas Manas, Džeimsas Džoisas, H.G.Wels. Deja, vila dabar yra privati, vis dar priklauso tai pačiai šeimai, kuriai rašytojas ją pardavė, bėgdamas nuo nacių. Sakoma, dabar ten gyvenimu mėgaujasi du senukai, nepageidaujantys jokių smalsių lankytojų. O centras įkurtas kitoje upės pusėje, ant kito kalno – Mionchbergo. Jis dirba vos kelias dienas per savaitę po dvi valandas. Keistas muziejus, pagalvojau jau tuomet, toks žymus rašytojas ir tiek nedaug dėmesio jam.

Iki centro atidarymo dar dvi valandos, į Modernaus meno muziejų eisiu po jo, nes abu įsikūrę ant to paties kalno, taigi laiko pakankamai pasivaikščioti po į Unesco paveldą įtrauktą senamiestį. Kaip gerai, kad čia bažnyčios viena šalia kitos – vos tik pradeda kristi neaiškūs krituliai ir aš jau slepiuosi po skliautais. Kol apžiūriu altoriaus raižinius ir barokinius aniuolėlius ant lubų, užeina kitas debesis ir aš neriu į gretimą, jau gotikinių navų apžiūrėt. Užklystu į žymiąsias šv. Petro vienuolyno kapinaites, kuriose nuo nacių slėpėsi filmo “Muzikos garsai” herojai. Tirpstantis sniegas žliugsi po kojom, o aš mėgaujuosi prabanga vaikštinėti vienai tarp antkapių.

Išėjus iš vienos seniausių šiame mieste Pranciškonų bažnyčios atsiremiu į Rupertinum – Modernaus meno muziejaus filialą, kuriam, galvojau, šįkart tikrai nebeužteks laiko. Bet užtenka. Keliaujant laikas pasidaro tąsus ir į valandą svetur sutelpa daug daugiau, nei sėdint namuose. Amerikiečių menininkų Walter Martin ir Paloma Munoz paroda “A mind of winter” suvilioja. Menininkų idėja unikali – jie pavyzdžiu ėmė sniego burbulus, kokius dažnai perka sentimentalūs kalėdų mėgėjai arba suvenyrų medžiotojai, bet juose apgyvendino ne kičinius gyvūnėlius, miesto įžymybes ar balerinas, bet apgyvendino mažus žmogeliukus, sukūrė savitą liliputų pasaulį. Kiekvienam burbule – skirtingos gyvenimiškos situacijos, nepagražintos, kai kurios net labai negražios. Moteris džiausto skalbinius, vyrai eina į medžioklę, kiti šauna vienas į kitą, treti šoka. Menininkai svarstė, ar į gražią sentimentalią formą įdėjus nemalonią ar net žiaurią gyvenimišką tiesą, ji tampa mažiau baisi? Nemanyčiau. Pakaruokliai stiklo burbule, kokius žmonės stato sekcijų lentynėlėse, atrodė netgi labai kraupiai.

Parodos kulminacija – burbulas, į kurį žiūrovas pats gali įlysti ir tapti meno objektu. Darbas vadinasi Utopija. Nusiauni batus, įropoji į burbulą, o ten – tikra rašomoji mašinėlė prie tikro stalo. Aplink primėtyta daugybė suglamžytų lapų – nepavykusių rankraščių. Mašinėlėje įdėtas lapas su tekstu, užrašytu ankstesnio lankytojo. Žaidimo taisyklės tokios – jei patinka, kas parašyta – rašai toliau, jei nepatinka – suglamžai ir meti, tada įsidedi švarų lapą ir rašai savo pasakojimą. Gali pakelti suglamžytą lapą ir paskaityti pirmtako mintis. Tie lapai mėtėsi šalia lyg dideli sniego gabalai. Kas nors pakratytų, ir žiūrėčiau, kaip tyliai jie aplink mane sklendžia. Parašiau kelis sakinius lietuviškai. Mėgavausi mašinėlės kaukšėjimu ir ramybe mane supančiame burbule. Utopijoje. Išvertus reiškia vietą, kurios nėra.
S.Cveigo rašomoji mašinėlė

Po pusvalandžio žiemiškame menininkų pasaulyje užsuku į Mocarto kavinę, kurią mėgo Stefanas Cveigas, išgeriu kavos, suvalgau štrudelį ir lipu uoloje iškaltais laiptais į muziejų. Esu čia vienintelis žmogus. Vienas didelis kambarys su penkiomis stotelėmis, žyminčiomis jo gyvenimo šiame mieste etapus. Bilietus pardavinėjantis vaikinukas apsidžiaugia mane pamatęs, pradeda man pasakoti apie rašytoją ir jo gyvenimą Zalcburge viską, ką žino, lyg dėstytojui per atsiskaitymą. Jis buvo turtingo Vienos fabrikanto sūnus, o į Zalcburgą pabėgo pasiilgęs ramybės ir noro kurti. Kalbamės apie tai, kad jis buvo tikras bestselerių autorius savo laiku, jo knygos buvo parduodamos šimtais tūkstančių tiražu. Mūsų laikais turbūt būtų apšauktas popso rašytoju, o amžiaus pradžioje jo knygas priskirdavo Reiselecture – menkavertei kelionių literatūrai, kai perskaitytų knygų negaila palikti pakeliui. S.Zveigą tai žeidė, jis norėjo įrodyti, kad yra vertas tikro rašytojo vardo. Ir įrodė, bet tik pradėjęs rašyti žymių žmonių biografijas.

Jaunuolis man pasakoja apie jo svečius, mylimąją, apie keliones. Sakoma, jis buvo labiau austras, nei žydas, o jo biografai teigia, kad jis buvo labiau europietis tuomet, nei mes esame dabar. “Cveigas yra tokia pati Zalcburgo įžymybė kaip Mocartas, tik ne visi tai žino, nes nėra saldainių su jo nuotrauka”, juokiasi mano asmeninis gidas po parodą, kur eksponuojamos jo knygos, jo dienoraštis, jo rašomoji mašinėlė, jo nuotraukos ir knygos. Ir dar kelios nuotraukos iš tų laikų, kai rašytojo čia jau nebuvo, kai gatvėmis žygiavo naciai ir jo knygos buvo sudegintos žymiojoje propagandinėje akcijoje miesto centre 1938- aisiais. Taip, miestas norėtų nutylėti, kad čia vyko didžiausias Austrijoje nacių sukrautas knygų laužas.

Modernaus meno centras
Atsisveikindama dėkoju už išsamią paskaitą ir klausiu kelio iki Modernaus meno centro. Čia netoli, sako jis, laiptukais palipsit žemyn ir į kairę. Jis nepasako, kad laiptukų bus ne vienas šimtas, jie bus slidūs, o aš nepasakau, kad dar tik mėnuo, kai vaikštau be ramentų. Užtat užlipus esu apdovanojama atvirukiniais barokinio miesto vaizdais su visais aplankytų bažnyčių bokštais, įrėmintais plačios, nuo gausybės kritulių patvinusios, upės. Pagaliau priėjusi Modernaus meno centrą suprantu, kad esu pavargusi, kad protingiausia būtų įsitaisyti su vyno taure ir žiūrėti į miesto panoramą, kuri, iš šio kampo žiūrint, jau pati savaime yra meno kūrinys.

Bet smalsumas gena aplankyti dar vieną jungtinę parodą “Bodies - cities”. Jos idėja - miestai yra gyvos būtybės, kad jie turi savo augimo ciklus, fazes, jie kartais serga, kartais depresuoja, o kartais trykšta sveikata ir yra kūrybiškumo viršūnėse. Skirtingų šalių menininkai bando rodyti, kad miestams įtaką turi juose gyvenantys žmonės ir atvirkščiai – miestai keičia žmones. Norėjosi patyrinėti išsamiau, bet metas skubėti į autobusą, dardėti atgal į Vokietiją, į už trisdešimties kilometrų kalnuose jaukiai įsikūrusį Berchtesgadeno miestelį, kurį labai mylėjo fiureris, vadino gražiausia vieta žemėje ir leisdavo čia visas vasaras. Partijos pakalikai jam pastatė vilą kalno viršūnėje ir pavadino Erelio lizdu, kurį dabar labai mėgsta turistai. Karo metais Berchtesgadenas pagal politinį svarbumą buvo antras po Berlyno, fiureris čia buvo pastatęs visą vyriausybinį miestelį, perkėlęs čia savo ministerijas, o uoloje rausė didžiulį bunkerį, kuriame tikėjosi slėptis, jei netyčia pralaimėtų karą, nuo kurio vos spėjo pabėgti Stefanas Cveigas.

1938-ieji
Bet čia jau kita istorija, aš važiuoju patogiu autobusu atgal į tarp kalnų pasislėpusį viešbutį, kur kaista sauna, kur garuoja vakarienė, o mano šeiminykščiai nori pasipasakoti savo slidinėjimo nuotykius. Važiuoju ir galvoju, kad šis nei gėlėmis, nei fontanais, nei gražiomis sniego kepurėmis tą dieną nepasipuošęs Austrijos miestas nesistengė sublizgėti visu grožiu ir apsvaiginti Mocarto menuetais, o parodė tikrą savo kūną. Su išguitais menininkais, su degančių knygų paliktais randais, su dideliu pudros sluoksniu ant norimų pamiršti įvykių. Bet kad pastebėtum tą tikrąjį kūną, turi išlipti iš savo sniego burbulo ir pasivaikščioti slidžiomis miesto kalvomis. Rekomenduoju.


1 komentaras: