2020 m. birželio 29 d., pirmadienis

Stebuklingo kraujo keliais


Atėjus. Prie piligriminio ženklo.
Jaunas ir iki šiol nematytas astrologas viename žinių portale parašė, kad sekmadienis, birželio aštuntoji, kelios dienos po dalinio mėnulio užtemimo ir kelios savaitės prieš saulės užtemimą, labai netinkama diena kelionei pradėti. Bet kuprinė jau sukrauta, bandant neviršyti dešimties kilogramų ribos, bendrakeleivės pasiruošę ir pirmas antspaudėlis piligrimo pase uždėtas pačiame Berlyno centre esančioje vienoje seniausių Marijos bažnyčių. Ir, kai pagalvoji geriau, čia juk ne tokia kelionė, kur vėluoja lėktuvai, perpildyti oro uostai ir viešbučiuose likę tik tamsiausi kambariai. Tai ne laimės, ne įspūdžių, ne pažinčių ieškojimas, tai ne turistinių objektų lankymas, pliažinių drabužių vėdinimas ar IG maitinimas gražiomis nuotraukomis. Čia piligrimystė, lėtas judėjimas pirmyn, remiantis savomis kojomis į žemę. Tai kelionė, kai eini pasiėmęs tik tiek, kiek gali nesunkiai panešti ir nusiteikęs surasti tai, kas praturtina, bet nesveria. Esi apsiprendęs nueiti po dvidešimt kilometrų per dieną, nakvoti ten, kur papuola, valgyti, ką gauni ir būti atviru viskam, kas benutiktų kelyje. Esi pasiruošęs priimti bendrakeleivių keistenybes ir savo paties netobulumus.

Linum bažnyčia su gandru
Beveik prieš šešis šimtus metų, kai sudegusios Wilsnack bažnyčios kunigas išgirdo balsą grįžti į gaisravietę ir laikyti ten mišiasi, kai jis sugrįžęs pelenuose rado tris kruvinas ostijas, o miestelyje ėmė stebuklingai pagyti žmonės, per Europą nuvilnijo gandas apie Dievo apsireiškimus. Į šį miestelį, esantį kiek daugiau nei šimtas kilometrų į vakarus nuo tuomet dar visai nereikšminga gyvenviete buvusio Berlyno, pradėjo plūsti piligrimai - iš šiaurės skandinavai, iš vakarų belgai ir olandai, iš rytų – lenkai ir Baltijos šalių gyventojai, iš pietų – vokiečiai. Piligrimų dėka miestelis augo, o su juo augo ir nauja didžiulė bažnyčia. Tuo metu čia ėjo ir karaliai, ir kunigaikščiai, ir vyskupai, grūdosi paprasti žmogeliai ir pirkliai. Prašė sveikatos, pinigų ir kitų malonių. Čia liepdavo eiti nusikaltėliams, kad atpirktų savo kaltes. Kai kam testamentu prieš pasiimant paveldėjimą buvo liepiama eiti ir melstis už mirusiojo vėlę. Ostijų arba Stebuklingo kraujo kelias (Wunderblutweg) buvo populiariausias piligriminis kelias šiaurės Europoje, o naujoji Wilsnack miestelio bažnyčia tapo iki tol neregėtu kulto objektu. Sakoma, kad per metus aplankydavo iki pusantro šimto tūkstančių piligrimų, kurie pakeliui turėjo gražaus laiko savo nuodėmėms apmąstyti. Bet paskui atėjo M.Liuteris, prasidėjo reformacija, visos relikvijos buvo sudegintos ir nuodėmių atleidimas už pinigus – uždraustas. Piligrimystė buvo paskelbta netgi žalinga ir buvo draudžiama ir kelias po truputį grimzdo į užmarštį.

Berlitt mažutė bažnytėlė
Mėgstu legendomis apipintus kelius. Ypač mėgstu nepelnytai užmirštus kelius, jie žadina vaizduotę. Apie šį kelią sužinojau prieš pusantrų metų ir pirmus du etapus nuėjau kaip dienos žygius iš Berlyno. Kelias į Bad Wilsnach iš viso tęsiasi apie 130 km ir yra suskirstytas į 7-8 etapus. Mes, keturios piligrimės, ėjome 6 dienas, vidutiniškai po 18-20 km kasdien. Bet Stebuklingo kraujo kelias, kadaise konkuravęs su Santjago de Compostela keliu, dabar nė iš tolo negali jam prilygti. Visų pirma, žmonių skaičiumi – dabar piligrimų skaičius per metus nesiekia tūkstančio. Visų antra – infrastruktūra, kurios beveik nėra. Kelio nuorodos tik kur ne kur, nakvynės vietų vos viena kita, bažnyčios ne visos atrakintos, maisto gauti pakeliui sekėsi tik dvi dienas iš šešių, jokių kioskų, albergių, parduotuvių, o nemokant vokiečių kalbos, net ir kelio nelabai paklausi. Tačiau jei žymiuose piligrimų keliuose Ispanijoje dalis piligrimų eina ir dėl įdomios gamtos, architektūros paminklų, ir tikėdamiesi sutikti įdomių pakeleivių ar net gyvenimo meilę, tai keliaujant Brandenburgo žeme visiškai niekas neblaško ir netrukdo užmegzti ryšio su savim. Jame nebuvo išskirtinių nei gamtos, nei architektūros, nei kultūros paminklų, nors kiekviena bažnyčia turėjo kažko nepakartojamo ir kiekvienas kaimas turėjo savo dvasią. Piligrimystei visai nesvarbus kelio grožis. Jis kaip tik trukdo. Jis ragina žavėtis, fotografuoti, dalintis vaizdais, o ne priimti ir išgyventi juos. Piligrimystė – labai individuali kelionė, kiekvienas ženklas, kiekvienas pakeliui išgirstas žodis, kiekviena mintis yra kiekvienam savaip reikšminga. Piligrimystė – tai tyli kelionė, ieškant savo ryšio su šiuo gyvenimu. Tai apmąstymų laikas, kai gali ir į save pažvelgti šiek tiek iš šono, o pažvelgęs randi ir už ką save pabarti, ir už ką apkabinti. Nuolat žavėdamasis vaizdais, nuolat transliuodamas pasauliui savo būsenas, to niekaip nepasieksi. Mes ir taip gyvename pernelyg atviroje visuomenėje, todėl dvasinių patirčių vaizdus norisi pasilaikyti sau pačiam.

Keliavome pagal internetinio puslapio jau penkerius metus neatnaujintą kelio aprašymą. Tai supratome tuomet, kai mums skirtą keliuką radome užartą. (Nieko baisaus, pagalvojom, ir toliau nuėjome kukurūzų lauku, paskui durpynu, paskui rezervato laukais, baidant šernus ir stirnas, o galiausiai teko net lipti per tvoras tikintis, kad nesupyks aptvare besiganiusios karvės). Kai kur kelias skyrėsi nuo pakelės nuorodų – trijų oranžinių taškų, dažniausiai užpaišytų ant medžių kamienų. Kai kurie aprašymai netgi buvo labai romantiški, kaip antai “palei topolius sukite į dešinę, o paskui eikite šeivamedžių ir akacijų alėja”. Arba: “eikite per lauką iki vienišo beržo, ten smėlėtas takelis suks į kairę, į kalniuką”. Svarstėm, ką darysim, jei berželį bus kas nors nukirtęs ir sukūrenęs, bet radus jį, džiaugėmės kaip vaikai, ieškantys lobio draugo gimtadienyje.

Visos mūsų nakvynės buvo piligriminės – triskart miegojome parapijų namuose, išlankstytose lovelėse prie altoriaus ar tiesiog ant žemės žalia lentynų su Biblijomis, vieną kartą dalijomės butą su kitu piligrimu ir dukart apsistojome bažnyčių bokštuose. Viename jų – netgi su vaiduokliais. Dabar, kai rašau, tai jau vėl skamba juokingai, bet kai po vakarienės, pokalbių ir kojų masažų šventoriuje visos nuėjome gulti, kai vidurnaktį pradėjo girgždėti kambaryje esantys laiptai ir kažkas bumptelėjo pačioje bažnyčioje, kai pasigirdo šnaresiai, užmigti buvo nelengva net užsiklojus galvą. Turbūt dar niekada taip nelaukiau ryto ateinant. Apskritai, dar niekuomet neteko bažnyčioje jaustis kaip namie - praustis po dušu, pusryčiauti, daryti mankštos pratimų ant priešais altorių patiesto kilimo.

Paskutinės nakvynės iš anksto neužsakiau ir dėl to pasigailėjau. Penktadienio vakarą kurortiniame miestelyje ją rasti buvo nelengva, bet mes užsispyrėme neiti į viešbutį. Galiausiai parapijos duris atidarė aukšta, basa, didžiakojė vyrškų bruožų moteris, nusišypsojo ir tarė: “atėjote, tai ir užeikite”. Ji paskambino pastorei ir per kelias minutes sutarė, kad mes galėtume nakvoti parapijos namų kambaryje ant minkšto kilimo, o virtuvėlėje pusryčiams išsivirti kavos.


Ir ją, ir kitus pakeliui sutiktus žmones tikrai ilgai prisiminsim. Prieš kelis mėnesius į pensiją išėjęs Detlefas, su kuriuo dalinomės vienu stogu ir rūpestėliais, anksti ryte iškeliavo išviręs mums kavos, padengęs stalą ir palikęs raštelį, kuriame dailyraščiu palinkėjęs mums gero kelio. Buto šeimininkė mus pasitiko prikrovus pilną šaldytuvą maisto ir net vyno butelį atšaldžiusi. Bažnyčios sargas, kurio vardo nepamenu, parodė medinę rūsyje saugomą penkiolikto amžiaus pabaigos Madoną su kūdikiu. Senučiukė vienuolė Anelyzė plonomis kojytėmis pasiūlė atsigerti ir išlydėdama palaimino. Italas picerijoje padarė sumuštinius rytdienos pietums ir pavaišino grapa. Jakobas visiškai tuščiame kaime pakvietė užeiti ir pavaišino kava ir apelsinais.
Vienuolė Anelyzė iš Linum
Barsikow 15 amžiaus Madona buvo ištraukta mums parodyti
Brandenburgo žemė aplink Berlyną yra didelė, bet bene pati skurdžiausia Vokietijoje. Nieko čia nėra – nei pramonės, nei miestų, nei ūkininkų magnatų, bet žemė čia derlinga, ežerai švarūs ir vis daugiau berlyniečių keliasi čia, ieškodami gamtos ir sveiko maisto. Žmonės čia rūstūs, neišlepinti gero gyvenimo, be apsimestinio mandagumo. Buvo gražių kaimų su svyrančiomis rožėmis, sutvarkytais kiemais ir smagia atmosfera, o buvo ir kiaulėm atsiduodančių, šiukšlėm nubarstytų, dilgėlėm apaugusių. Daug kartų mūsų kelias grįždavo į senąjį Berlynas – Hamburgas pašto kelią, apaugusį senais ąžuolais ir kvepiančiomis akacijomis bei šeivamedžiais, daug kur ėjo laukais palei aguonomis, ramunėlėmis ir rugiagelėmis spindinčius laukus, kai kur klampojome per žolynus, o kai kur ėjome ežerų pakrantėmis. Kalbinom karves, glostėm arklius, bendravome su stirnomis ir paukščiais. Praėjome miestelį, kurio simbolis gandras buvo susisukęs lizdą ant bažnyčios bokšto. Buvo didžiulių bažnyčių, buvo ir mažyčių, jaukių, iš lauko akmenų karaise sumūrytų, buvo šviesių su angeliukais ir kaimo moterų megztomis pagalvėlėmis, buvo ir tokių, su piktžolėmis prie įėjimo. Tikėjimas šiuose kraštuose senai išėjęs iš mados ir tose mažose viduramžių bažnytėlėse, kurių beveik visos išgyveno karą nepažeistos, mišios vyksta tik kartą per mėnesį ir į jas susirenka geriausiu atveju penkiolika gyventojų. Bet mums priėjus, visas mielai atrakindavo, papasakodavo, uždėdavo antspaudėlius į piligrimo pasą.
piligrimo pasas
 Tas antspaudėlių rinkimas gali atrodyti labai vaikiškas užsiėmimas, bet kas ėjo Jokūbo keliu, tas žino, kokį džiaugsmą tai teikia ir kiek daug prisiminimų jame telpa. Ir tikrai, vienus išdidžiai uždėjo kunigas, kitus radome patys šalia vandens buteliukų piligrimams, trečią uždėjo nemandagi moteris tiesiai ant Folksvageno kapoto, ketvirtą nupiešė bendrakeleivė, nes pastorius tuo metu migdė vaikus pietų miego.

Visas šešias dienas keliavome keturiese. Kelionės pabaigoje supratome esančios ne tik draugės, bet ir tikra seserija. Kai reikdavo, susikabindavome rankomis, kai norėdavome – patylėdavome, o kartais išklausydavome viena kitos išpažinčių ir padrąsindavome imtis nuolat atidėliojamų sumanymų. Kartu ruošėme vakarienes ir darydavome fizinius pratimus, kartu vakarais skaitydavome žymios Berlyno poetės Aldonos Gustas eilėraščius, o rytais ieškodavome dienos sentencijų bažnyčiose. Kiekviena ėjome su vis kita intencija, bet visos su begaliniu noru eiti, vėl iš naujo pajusti laisvės jausmą, įkvėpti vasaros ir užsipildyti tikėjimu. Ir kiekviena, nors iš pradžių ir neprisipažino, ieškojo savojo sąlyčio su Dievu taškų. Kai kasdien sunkiomis kojomis užeini į tris ar keturias bažnyčias, kai nakvoji viename kambaryje su Biblijomis ir šventųjų paveikslais, kai esi keliskart per dieną palaiminamas, daug dažniau susimąstai apie tikėjimą, nei žingsniuojant gražiais turistiniais takais. Vienintelėje mūsų kelyje pasitaikiusioje katalikų bažnyčioje buvome apdovanotos rytinėmis Šeštinių mišiomis ir tai priėmėme kaip gero linkintį ženklą.

Bad Wilsnack dabar žinomas tik kaip kurortas. Čia stūkso sanatorija, o žmonės iš aplinkinių rajonų ir Berlyno čia važiuoja paplaukioti terminiuose vandenyse naujame baseine. Ir daug kas turbūt net nepasidomi, kodėl jame tokia didelė bažnyčia. Būdama 59 m aukščio, ji stūkso gerokai aukščiau už visus kitus miestelio pastatus. Ji rūsti ir tvirta, bet turi jėgos ir grožio, kuris išsiskleidžia tik pabuvus ilgiau, tik žvilgsniu prisilietus prie sienų, freskų, statulų, vitražų. Visai kaip žmonės šiose žemėse.
Po šešių dienų klajonių atėjus iki jos, apėmė keistas jausmas. Buvo liūdna, kad kelionė baigėsi, buvo smagu, kai žmonės sveikino ir šypsojosi, apėmė išdidumo jausmas, kai leido timptelti bažnyčios varpą, kad visas miestelis sužinotų apie dar vieną atėjusį piligrimą, o senovinis piligrimo ženklelis prilygo sunkiai iškovotam aukso medaliui. Lygiai toks buvo rastas ir Žemutinės pilies kasinėjimuose Vilniuje – tai įrodo, kad aš tikrai ne pirmoji lietuvė, nuėjusi iki Bad Wilsnack.

Bad Wilsnack bažnyčia
Vidus

Ar eičiau dar kartą šiuo keliu? Turbūt ne, nes legendomis apipintų kelių Vokietijoje yra ir daugiau. Bet šis įsipaišė į “trendą” tyrinėti apylinkes ir leido suvokti, kiek daug stebuklų gali patirti nenutoldamas toli nuo namų ir neišleisdamas daugybės pinigų kelionei. Be to, tos mažos, tuščios, vien tik mums priklausančios bažnytėlės kartais atrodė net sakralesnės už dideles katedras.
Ar eičiau dar kartą piligriminiu keliu su sunkia kuprine ant pečių, nutrintomis kojomis ir miegočiau bet kur patiestame miegmaišyje – tikrai taip. Nes tik taip sužinai, kad užtenka tiek, kiek turi, o brangiausi dalykai dažniausiai kainuoja labai nebrangiai. Ir tik taip keliaudamas supranti, kad viską, ko reikia, tu jau turi, o dabar tereikia išmokti už viską padėkoti. 
Ar rekomenduočiau lietuviams juo praeiti? Tiktai po to, kai nueisite lietuvišką Jokūbo kelią. Tikiu, kad jame yra visko, ko einančiam ir ieškančiam žmogui reikia.

Nakvynė bažnyčios bokšte
Nakvynė parapijos namuose




2020 m. gegužės 29 d., penktadienis

Sugrįžimas į Berlyną


Prieš savaitę sugrįžau į Berlyną. Ne, ne iš Lietuvos, ne iš sodybų ar pajūrių, o tik iš savo buto. Ne, niekas nelaikė manęs ten uždariusios, karantinas Berlyne netgi nebuvo toks griežtas kaip kitur pasaulyje. Tiesa yra ta, kad du mėnesius Berlyno nebuvo, taigi ir nebuvo kur sugrįžti. Tuščios gatvės, uždarytos kavinės, viešbučiai tamsiais langais ir užrakintomis durimis, spengianti tyla, nutraukiama tik bažnyčių varpų ir ugniagesių automobilių sirenų, tvoromis apstatytos vaikų žaidimų aikštelės, vaiduokliai traukiniai, tinkami tik fotosesijoms, baugštūs praeiviai, besidairantys, ar nepažeidžia kokių nors reikalavimų. Tai buvo miestas iš kurio pabėgo gyvybė. Tai nebuvo Berlynas. Į tokį net nenorėjau eiti. Apie tokį nenorėjau rašyti.

Tikrumo dėlei turiu pasakyti, kad toks miestas buvo pačioje karantino pradžioje, kokias tris savaites. Ir tik centre, nes parkuose šurmuliavo šeimos su vaikais, šunim, dviračiais, riedučiais. Alų parke buvo galima gerti tik einant, o atsisėsti galima tik tempimo pratimų padaryti. Knygoms skaityti puiki vieta buvo kapinės - ramu, tylu, suoliukai švarūs, policininkai nevaikšto, o ir atstumo su mirusiais laikytis nesunku. Keliauti po miestą šiaip sau buvo draudžiama, bet bėgti ir važiuoti dviračiu - prašom. Todėl keliskart neištvėriau. Galvoju, gal tokio tuščio miesto daugiau niekada nepamatysiu. Prie Brandenburgo vartų tada net vidurdienį galėjai vienas nusifotografuoti. Kas to nepadarė, pats kaltas, nes dabar jau ilgai nepavyks. Net jei virusas nuspręstų banguoti ir vėl būtų paskelbtas karantinas, ten jau būriuosis demonstrantų minia. Žmonių abstulbinti ta pačia naujiena dukart nepavyks.

Ne man spręsti, kas teisus, kas kaltas, buvo tas virusas, ar jį tik Kaizeris Bilas išgalvojo (draugas britas taip pavadino Bilą Geitsą), kalti kiniečiai ar austrų slidininkai, Donaldas ar Vladimiras, o gal vis tik tie mitologiniai šikšnosparniai, išlindę iš Kinijos uolų. Netikiu, kad čia mums už tai, kad teršiam gamtą, kaip ir netikiu tuo, kad Dievas pasiuntė virusą norėdamas mus apsaugoti nuo kitų blogybių. Turbūt visi, ieškantys prasmės ir priežasčių, yra savaip teisūs, kiekvienas griebiasi savo šiaudo, kuris padeda nenuskęsti. Problemos prasideda tada, kai vieni bando įrodinėti esą teisesni už kitus. Draugė iš Kiolno patvirtino, kad jos draugų ar bendradarbių nuomonės kartais taip skiriasi, kad atrodo, jei vokiečiai nebūtų santūrūs, kibtų vienas kitam į atlapus. Vieni iki šiol vengia visų kontaktų ir klauso tik Angelos ir tų dviejų virusologų, kurie tapo didžiausiais šių laikų influenceriais. Kita grupė – maištininkai. Jiems tinka bet kuri priežastis, bet kokia sąmokslo teorija, bet koks oficialiai nuomonei besipriešinantis gydytojas. Išklausau ir tuos, ir tuos ir leidžiu šiltam pavasariniam vėjui visą tą informaciją nupūsti. Dabar, kaip niekad, svarbi minčių higiena. Tikiu, jei mes virusui skirsim mažiau dėmesio, jis, kaip koks narcizo bruožų turintis personažas, eis kitur ieškoti savo aukų.

Prieš savaitę išėjau į savo miestą, kuriame jau veikia visos parduotuvės ir visos kavinės, kuriame vėl pilni tramvajai ir pilnos gatvės berlyniečių, kuriame jau veikia dauguma muziejų ir galerijų, kuriame jau galima sportuoti lauke grupėms, vesti ekskursijas ir jau nebereikia bijoti policininkų. Tiesą sakant, jų niekada nereikėjo bijoti, nes baudos už karantino nesilaikymą buvo įvestos gal tik dviem savaitėm ir tai nesu girdėjusi, kad koks nors žmogus būtų ją gavęs. Esu mačius patriuliuojančius policininkus, kurie priėję prie jaunimo grupelės parke mandagiai prašydavo išsiskirstyti, bet neteko regėti, kad stabdytų, tikrintų, baustų. Baudos buvo rašomos taisykles ignoruojantiems barams ir tyliai veikti bandantiems naktiniams klubams, bet ne bėgiojantiems parke. Ir dabar Berlyne žmogiškos taisyklės – kaukės privalomos viešajame transporte ir parduotuvėse, bet baudų nėra. Pasikliaunama žmonių sąmoningumu – prašoma laikytis taisyklių, o ne gąsdinama baudomis. Ir tikrai, devyni iš dešimties net Berlyne tų taisyklių laikosi ir vienas kit1 drausmina. Kad ir koks palaidas būtų Berlynas, senosios prūsiškos paklusnumo dvasios jame vis tik likę.

Vaikštinėjau ne vieną valandą Berlyno gatvėmis, stebėjau einančius, perkančius, alų geriančius žmones, užėjau į kelias eko bio hipster niekučių parduotuves, praėjau šurmuliuojančiu maisto turgumi, bet jausmas, kad normalus gyvenimas sugrįžo taip ir neaplankė. Buvo momentų, kai gūžiausi, lyg pirmąkart iš Panevėžio į Berlyną atvažiavusi studenčiukė, kuri nežino, kaip elgtis užėjus į kavinę ar parduotuvę. O buvo tokių, kai atrodė, jog mes visi aktoriai, vaikštom po didelio teatro sceną ir vaidinam normalų gyvenimą, kartais pamiršdami savo roles. Atėjus pas kojos daktarą nustebau pamačius jį be kaukės ir be pirštinių, tad po kelių minučių kalbėjimo per kelis sluoksnius skarelės tiesiog ėmiau ir paklausiau, ar galiu ją nusiimti. "Tai žinoma", atsakė jis atlaidžiai šypsodamasis, lyg būčiau kokia atgyvena, o kaukės būtų senai išėję iš mados. Dantistas, priešingai, tik įėjus liepė pasiimti medicininę kaukę iš čia pat padėtos dėžutės ir laukiamajame sėdėti su ja. Kai kurios parduotuvės neįleisdavo be vėžimėlių, kitos be krepšelių, į vienas įleisdavo po penkis, į kitas tokio paties dydžio - po penkiolika pirkėjų. Bibliotekose gali užsibūti dvidešimt minučių. Visur, kur eini, dabar reikia registruotis. Kai kurie restoranai liepia pildyti registravimo formą internetu, kiti - užrašyti savo pavardę, adresą, telefoną ant paruoštų popierinių blankų. Jei sėdi lauke - nereikia. Atėjus į bažnyčią irgi turi užrašyti savo duomenis. Taigi, jausmas, kad visiems mums liepė vaidinti, bet neišdalino scenarijaus - kažkokios taisyklės yra, kažkas bando jų laikytis, kiti laisvai interpretuoja, treti jau seniausiai numojo į viską ranka ir elgiasi taip lyg nei viruso, nei karantino niekad nė nebuvę. 

Dabar kai galvoju, karantinas buvo ne sustabdymas, ne uždarymas namuose, o kelionė. Tai buvo mūsų piligriminė kelionė, atnešusi daug nusivylimų ir daug naujų atradimų, suteikusi laiko pabūti su savimi ir suprasti tai, ką pražiūrėdavom anksčiau. Visų pirma, ji patikrino mūsų santykį su namiškiais ir leido suprasti, ar galima leistis su jais į Kelią, ar galima jiems atverti savo baimes ir rasti užtarimą. Visų antra, ji parodė, kas iš mūsų draugų yra tikri bendrakeleiviai, o kas - tik baliauninkai. Visų trečia, pasitikrinom savo santykį su Dievu, kad ir kokį pavidalą kiekvienam jis beturėtų. Net ir tie, kas pripažino pasaulio logiką, staiga suprato, kad ne viskas jai paklūsta ir ne viską galima protu paaiškinti. O ir specialistai pripažįsta, kad malda tikrai naudingesnė smegenims, nei bauginančios antraštės.

Dar vieną santykį pasitikrinome šioje kelionėje – kiek ilgai galime išbūti uždaryti su savim pačiais. Juk pradžioje ėmėmės bet kokios veiklos, kad tik užsimiršt, kad pabėgt, kad apsimesti, jog ši pauzė normali, gal net visai reikalinga. Paskui pradėjo darytis neramu, kai kas supanikavo, o kai kas prisiminė, kaip gera būti nulipus nuo tribūnos ir neraportuojant kitiems kaip mums sekasi. Visai kaip senais gerais laikais, kai mokėjom tyliai patys džiaugtis saulėlydžiais, pražydusiomis pievomis, sugrįžusiais paukščiais ir kitais mažais atradimais. Ir dar supratom, kad savo kelią galim surasti patys ir tam mums nereikia jokių koučerių ir jokių influencerių. Karantino kelionėje paaiškėjo, kad grąžinus iš pliažų, nutupdžius ant žemės ir uždarius namie, tik nedaugelis jų gali būti įdomūs ir reikalingi. O ir būti sekamam tapo nebemadinga - per pasaulį ritasi protesto bangos prieš skiepus, čipus, apsus, dronus ir visus kitus sekimo įrankius. Todėl kartais net pagalvodavau, kad norintis “trendus” diktuoti nuomonės formuotojas dabar turbūt turėtų vykdyti kampaniją “unfollow me”.

Berlynui niekada nebuvo įdomu sekėjai. Ir atrodė, kuo jie jam mažiau rūpi, tuo jų skaičius didėjo. Miestas, kaip koks dendis, nutaisydavo nuobodžiaujančią miną ir tiesiog į juos nekreipdavo dėmesio. Kaip prabangą mėgstanti ir viskuo persisotinusi moteris, leidžianti save mylėti ir nesukanti galvos iš kur plūsta pinigai. Lyg diva, prie kurios visi nori prisiliesti ir nusifotografuoti ir kuri, nekreipdama į gerbėjus dėmesio, varo juos iš proto. Nežinia, gal ši taktika ir teisinga? Gal tikrai miestas tuoj vėl užsipildys išprotėjusiais gerbėjais? Ne tais, kurie čia skrido tik dėl to, kad buvo pigu, bet tais, kurie jaučia smalsumą arba aistrą šiam miestui ir kurie nori šiek tiek išprotėti kartu. Labai noriu tikėti, kad jų bus pakankamai ir kad tikrai neužsidarys kas antras restoranas ir kas trečias viešbutis, kaip prognozuoja pesimistai. Pagaliau nuo turistų pailsėjęs Berlynas galbūt apsičiupinės tuščias kišenes ir  kurį laiką bus labai svetingas, o aš nuoširdžiai patariu tuo pasinaudoti. Nes sugrįžti į Berlyną vis tik yra smagu. 




2020 m. balandžio 15 d., trečiadienis

Renkuosi tikėti laimingomis pabaigomis

R.Neverbicko nuotr.
Labai gerai pamenu tą žiemos rytą. Buvo trečia diena po Kalėdų, penktadienis. Termometras rodė kelis laipsnius šilumos ir iš po sunkių debesų keliskart nusišypsojo apskritas mėnulis. Mes važiavome lėtai, ant galinės sėdynės pririštas kėdutėje niurzgėjo mūsų dvimetis pyplys. Ir staiga mėnulis dingo, o priekyje nežinia iš kur išlindo be lempų ta pačia kryptimi lėtai riedantis automobilis. Net nepamenu, kaip jis atrodė. Vyras stabdė, mūsų mašiną sumėtė, ji išvažiavo į priešingą juostą, grįžo atgal ir išgirdau jį sakant, kad nieko negali padaryti. Ramiai, ramiai, kartojo jis daugiau sau, nei mums, kai vėl išvažiavom į priešingą eismo juostą. Kai pradėjome suktis, aš staiga pradėjau trauktis, riestis, tapau maža mažytė, nes tiesiog nežinojau, kas dabar bus. Dar prisimenu, kad palengvėjo pamačius, jog į mus važiuojantis sunkvežimis buvo kiek tolėliau, ant kalno ir kad mes spėsime nulėkti ant pievos. Kai pradėjome verstis nuo kalno, aš išnykau. Manęs nebebuvo automobilyje. Tikrovė pasirodė ne ten ir ne tokia. Aš atsisakiau ją priimti.

Du su pusę kartų apsivertus mašina krito ant stogo. Įsijungė išgyvenimo instinktas – pajudinau rankas, kojas ir per išbyrėjusį stiklą iššliaužiau lauk. Aplinkui spengė tyla, pradėjo leistis sniego gniužulai ir aš nebuvau tikra, ar grįžau į šį pasaulį, ar likau aname. Lupau duris ir paskubomis traukiau kėdutėje kabantį vaiką, kuris kaip tik tą akimirką pradėjo rėkti. Dar niekada nebuvau taip bijojusi tylos ir džiaugusis jo skardžiu balsu, nes tai reiškė, kad jis gyvas. Tai reiškė, kad mes išgyvenome ir kad vis tik esame šiame pasaulyje, tik jis ėmė ir apsivertė.

Prasidėjo pūga, aukštai einančiu keliu riedėjo mašinos, mūsų niekas nematė. Iš vyro kaktos toliau lašėjo kraujas. Sustingusiais pirštais bandžiau spaudyti telefono mygtukus, o paskui rišliai sakyti policijai, kas nutiko. Nežinau kur esame, rėkiau į ragelį, yra kažkokia upė, viršuj tiltukas, kažkokie apsnigti krūmai šalia, dar beržas stovi. Šaltį pajutau tik po pusvalandžio, kai atvažiavo policijos automobilis ir įsisodino mus su vaiku. Ašaros pasipylė tik po kelių valandų, saugiai sėdint pas mamą ant sofos. Tada supratau, kaip laimingai baigėsi tai, kas taip netikėtai ir nelaimingai prasidėjo.

Kodėl prisiminiau šią istoriją? Ogi todėl, kad tai, kas vyksta dabar labai panašu į nevaldomą automobilį slidžiame kelyje. Tu susitrauki, tampi toks mažas, mažulytis, gal net užsidengi akis, nes negali absoliučiai nieko kontroliuoti. Jei įmanytum, išnyktum trumpam iš šio pasaulio ir sugrįžtum, kai jis vėl bus mums įprastas. Arba pagalvoji, kad tai scena iš filmo ir net svarstai kaip toje ar kitoje situacijoje elgėsi vienas ar kitas herojus, nes tai yra absoliučiai nauja patirtis, kuriai mes nebuvome ruošiami.

Mes išgyvenome. Su dideliais materialiniais nuostoliais, su visiškai pasikeitusiais planais, su prisitaikymu prie naujų aplinkybių, su puokšte pačių įvairiausių jausmų – nuo grūmojimo dangui už ką mane taip nubaudė iki visiškos laimės ir dėkingumo, kad tą apsnigtą rytą galėjau policijai pasakyti, kad ne, greitosios nereikia. Buvo ir pykčio, ir ašarų, ir košmarų, ir kaltės jausmo, bet mokiausi save priimti su visais jais. Ir vėl, ir vėl, ir vėl prisimindavau, kad mūsų gyvenimo kelias kartais gali tapti slidus, o automobilis - nevaldomas.

Dabartinės krizės negali suvaldyti nei pasaulio galingieji, nei turtingieji, nei kilmingieji. Ji atėjo kaip cunamis, kaip netikėtai pakeliui iš Kinijos sustiprėjęs viesulas, daužantis viską aplinkui. Mes iš paskutiniųjų bandom kabintis į tuos buvusio gyvenimo likučius - siuntinėjam vienas kitam nuorodas, ką veikti, ką pažiūrėti, ką išklausyti, ką perskaityti, keikiam kartu politikus, ieškom kaltų, pykstam ant viruso, širstam ant visų, kurie keliauja ar vaikšto parkuose, ar nedėvi kaukių, keikiam kaimynus ir nekenčiame sergančiųjų ir t.t. Prisigalvojam užduočių ir darbų, kad... paslėptume tai, ką iš tiesų jaučiame. Pastebėjau, jog daug kas šiuo metu traukia skirtingas kaukes. Vieni tampa pikti, kiti - išmintingi, treti - tvarkingi, ketvirti – griežti ir nekantrūs, penkti - dirbtinai pozityvūs. Visaip bandome išvengti susitikimo su savimi. Bet galbūt mes tam ir esame pasodinti namuose, kad pagaliau galėtume pažvelgi sau ir savo baimėms į akis, kad mokėtume priimti save mažus, silpnus, nerimaujančius, slystančius nuo kalno nežinomybės link. Kad gerbtume kiekvieno pasirinkimą, nes krizės akivaizdoje nė vienas nežinome, kuri išgyvenimo strategija pasiteisins.

Mano ketvirtoko sūnaus mokytoja tėvams el. paštu atsiuntė ne naujų užduočių, o lapą su patarimais, kaip kalbėti su vaikais apie virusą, apie tai, kas vyksta, kodėl mama neina į darbą ir kodėl negalima aplankyti močiutės. Jokiu būdu nedramatizuoti, bet ir nesakyti, kad tai nieko tokio, kad tai tuoj praeis, kad tai tik žaidimas, beveik atostogos, kai galima daugiau žiūrėti televizorių ar žaisti telefonais. Ne, vaikų neapgausime, todėl kalbėkime su jais. Parodykime jiems savo jausmus. Pasakykime, kad ir mes bijome, bet jei visi sukibsime delnais, būsime tvirti, tai ir nugalėsime.

Mūsų parapijos kunigas kas savaitę taip pat atsiunčia po laišką ir man tai daug smagiau ir nuoširdžiau, nei kunigų bendravimas per feisbuką. Žinau, kad laiškas siunčiamas šimtams parapijiečių, bet vis tiek smagu, kai įkrenta į asmeninę pašto dėžutę, o neklaidžioja kažkur virtualybės koridoriuose. Štai praeitame laiške jau pačioje pradžioje užrašęs didelėmis raidėmis – tik negalvokit, kad tai Dievo bausmė, nes tai yra netiesa. Jis kovoja mūsų pusėje ir mes tikrai nugalėsime. Jūs visada galite atsiremti į Jį. Kai suabejoju, prisimenu tą momentą, kai iš sumaitotos mašinos iššliaužiau visiškai nenukentėjusi. Ir suprantu, kad renkuosi tikėti stebuklais. Taip, sunku tikėti tuo, ko negali pamatyti, bet viruso irgi nė vienas nematėme ir vis tiek jo bijome.

Kartais rytais prieš atsimerkdama ir grįždama į šį pasaulį, aš įsivaizduoju, kad tai, kas dabar vyksta, yra šviesos ir tamsos pasaulių kova. Pasitelkiu fantaziją ir beveik matau, kaip mitinės figūros su šviesiais apsiaustais, sėdinčios ant spindinčių vienaragių, kovoja prieš tamsiuosius požemio gyventojus ir juos lydinčius šikšnosparnius. Taip, kartais pati pasijuokiu iš savo naivumo, bet užsispyrus tikiu, kad baltieji nugalės. Nes renkuosi tikėtis laimingomis pabaigomis. Baltieji juk visada laimi.

O laukdama kol baigsis kova, darau daug mažų smagių dalykų sau ir savo šeimai – kiekvieną rytą su vaiku darau mankštą, einu į kiemą žaisti stalo teniso, susilažinau, kad po dešimties dienų padarysiu špagatą, kepu pyragus, ko iki šiol visiškai nemėgau, kasdien klausausi klasikinės muzikos koncertų, kuriuos transliuoja Arte ar Berliner Stadtsoper tinklapiai, kasdien kalbuosi su mama ir su tais žmonėmis, su kuriais man gera bendrauti, kasdien skaitau ir savo besikeičiančius jausmus užrašau dienoraštyje, mažiau laiko praleidžiu socialiniuose tinkluose, o daugiau – saulėje. Jaučiu, kaip ir manyje, ir aplinkoje mažėja apsisukimai ir mes po truputį rimstame, stojame, surenkame išbarstytą aš ir atrandame save iš naujo. Ir tvirtai tikiu, kad atėjus šv.Velykom visi prisikelsime šiek tiek kitokie – nurimę, išsivalę, atsigavę, supratę, ko mums tikrai reikia, o kas buvo tuštybė. Taip, mūsų gyvenimas nebebus toks, koks buvo. Jame bus daugiau šviesos.

Šis tekstas buvo parašytas Vokietijos lietuvių žurnalui "Informacijos". Žurnalą galima rasti paspaudus ant nuorodos: https://issuu.com/vlbe/docs/kovas_balandis_web

2020 m. kovo 26 d., ketvirtadienis

Pokalbių su savimi kambarys


Arūno Baltėno nuotr.
Su Berlyne gyvenančia menininke, tekstilininke, kūrėja iš popieriaus Almyra Weigel kadaise susipažinau, kai ji pakvietė mane į savo nedidelę studiją pažiūrėti instaliacijos “Ateik į laikraštį”. Tuomet sienas ir lubas dengė į įvairias keistas formas sulipę seni laikraščiai. Mes gėrėm kavą, valgėm jos keptą šokoladinį pyragą, kalbėjom apie laikraštinį ir tikrą gyvenimą, apie nostalgiją spausdintam žodžiui ir apie tai, kaip vis tik keista, kad viena informacija išlieka, o kita dingsta. Per tuos penkerius metus ne kartą teko lankytis jos studijoje Berlyno Noikiolno rajone ar jos parodų atidarymuose, esame kartu keliavę Dailininkų keliu ir visada turėdavome neišsenkantį temų šaltinį pokalbiams.

Kai Almyra kovo pradžioje pasakė, kad kuria kažką įdomaus ir tuojau mane pakvies, o gal net sugalvosim kokį bendrą renginį, nenujaučiau nieko blogo. Ir net kai pasaulis Berlyne pradėjo griūti, užsinorėjau nuo jo pasislėpti jos jaukioje studijoje, kur žiūrovų jau laukė naujoji jos instaliacija “Kasdienybės poezija”. Bet po kelių dienų abi supratome, kad susitikti mums kurį laiką nepavyks, nes susitikimai dėl įvesto karantino tiesiog uždrausti. Todėl apsilankiau jos kambarėlyje virtualiai ir pasikalbėjome sėdėdamos kiekviena savo virtuvėje. Mažybiškai kambarėliu pavadinau ne todėl, kad jos studija nedidukė, bet todėl, kad tai turėjo būti smagių susitikimų vieta. Tai yra šventei paruoštas kambarys, kuris galėjo vadintis Almyros salonu ir būti pripildytas muzikos ir eilių, vyno taurių dzinksėjimo ir linksmų pokalbių apie meną, gyvenimą, bendrystę.

Menininkė pasakoja, kad idėja gimė spontaniškai. Gyvenimo bangų užsupta ji buvo išsiilgusi ramumos, kurią gali pajusti tik kurdamas. Ji veržėsi į savo studiją, nes pajuto viduje pavojingai kunkuliuojančią energiją. Žinojo, kad vos tik paims medžiagą į rankas, vidinis balsas nuves reikiama linkme.

Arūno Baltėno nuotr.
Tądien apsidairiusi studijoje pamatė tris dėžes su prieš trejus metus jungtinei lietuvių ir vokiečių menininkų parodai Leipcige reklamuoti skirtais atvirukais. Tais metais Lietuva dalyvavo garbės viešnios teisėmis Leipcigo knygų mugėje ir visame mieste vyko daugybė renginių. Paroda vadinosi - Oxymora. Oksimoronas - tai žodis, reiškiantis priešybes, kurios sustiprina vienas kitą arba pačios save paneigia, kaip pavyzdžiui žiauriai gražu arba rimtas juokas, ar net vegetariškas mėsainis.

Pasak Almyros, menininkai yra tokie truputėlį žiurkėnai, jie tempia į namus ar studijas kitiems nereikalingus daiktus, nes žino, kad jie kada nors gali praversti. Ji pasakoja taip nutikus ir su tomis išmetimui pastatytomis dėžėmis po mugės. Ji tiesiog nusprendusi, kad atvirukai padaryti iš gero popieriaus, o tai gali kada nors tapti puikia medžiaga naujiems kūriniams, todėl juos pasiėmusi.
Ir tikrai, traukė juos vieną po kito, paskui ėmė žirkles į rankas ir pradėjo karpyti. Gavosi viena girlianda, paskui kita, sujungus gavosi kompozicija, paskui kita. Kuriant apėmė pakili nuotaika, nes juk girliandos savaime kuria šventę. Karpė įsijautusi kelias dienas, paskui dekoravo studiją, kol pati liko patenkinta rezultatu. Beliko tik užrašyti ant sienos kelis žodžius. Tyčia rašė juos su klaidom, kokias mes darome paskubom rašydami trumpąsias žinutes, nes norėjusi parodyti tikro bendravimo privalumus prieš virtualųjį. Almyra sako, jog tai buvo kaip sprogimas, išsiveržęs iš jos ir ji pasidavė jam, leido pirštams dirbti ką jie norėjo.
  • Almyra, na ir įkliuvai. Turėtum jaustis kaip tie muzikantai, kurių koncertai atšaukti. Tu sukūrei instaliaciją ir tą dieną, kai jau norėjai pakviesti žmones, supratai, kad visi tavo žiūrovai sėdi įkalinti namuose. Juk jei tai būtų nuotrauka ar paveikslas, ar koks nors siuvinys, galėtum rodyti žmonėms vaizdus, o čia juk instaliacija, joje reikia pabuvoti, pajusti, įsijausti.
  • Iš tiesų, tą savaitę, kai jau rengiausi kviesti žmones, visiems buvo liepta sėdėti namie ir aš likau studijoje viena, - sako ji. -  O juk kūriau erdvę, kur būtų galima keistis žodžiais, apjungti skirtingo meno rūšis ir prasmingus pokalbius. Pamenu, kaip parodos atidarymo Leipcige metu Berlyne gyvenanti poetė ir dailininkė Aldona Gustas, stovėdama šalia savo piešinių, skaitė savo eiles. Nuolat galvojau apie ją kurdama. Ji tokia garsi Berlyne, viena iš literatūriniame vokiškame pasaulyje puikiai žinomos  “Malerpoeten” (dailininkų poetų) grupės įkūrėja.
  • Tavo instaliacija kalba apie tai, kad mums reikia daugiau bendrauti gyvai, kad rašydami trumpąsias žinutes mes padarome klaidų ir kad tik tikrasis bendravimas gali sukurti šventę. O dabar visa tai, ką tu sakai, nebetenka prasmės, nes net ir tie normalaus bendravimo likučiai dabar persikėlė į virtualybę.
  • Išties, sukūriau bendravimo kambarį, į kurį niekas negali ateiti, - juokiasi ji ir jos juokas toks minkštas, toks geras, toks ramus. - Bet jei negaliu niekam parodyti, nereiškia, kad menas nereikalingas. Manau, kad jis reikalingas pirmiausiai man pačiai. Manau, kad menininkas kuria pirmiausiai sau pačiam ir tik vėliau, kai yra visiškai atsibuvęs su savo idėja, nori tuo dalintis. Kadangi studija netoli mano namų, aš ateinu čia beveik kasdien, pasėdžiu, pasidairau. Dieną kambarys baltas ir švarus, o vakare, uždegus ultravioletinę lempą, jis nukelia visai į kitas erdves ir kuria kitokios šventės nuotaiką. Jis gyvena savo gyvenimą ir kantriai laukia žiūrovų.
  • Gal tuo ir skiriasi tikras menininkas nuo norinčio tokiu būti. Tikras menininkas neskubės, išnešios idėją iki galo, tobulins iki begalybės ir tik tada parodys kitiems. Bet pastaruoju metu buvo atsiradę daug kūrėjų, kurie kūrė tik sekėjams ir viešindavo kūrinį dar patys jo nepabaigę.
  • Menininkui reikia pripažinimo, kaip ir kitiems žmonėms, bet kuria jie tikrai ne dėl patiktukų skaičiaus, o dėl to, kad negali nekurti.
  • Paaiškink plačiau, kodėl užrašas ant sienos su klaidomis.
  • Žinai, čia ir būtų turbūt Oxymora, kartais klaidos mus moko daugiau nei teisingas kelias ir kartais klaidingai parašytas žodis gal pasako daugiau nei teisingas, tvarkingas, iš anksto apgalvotas. Mes įpratę pasislėpti už žodžių, neišduoti savo jausmų, o netikėtai klaviatūroje nusprūdęs pirštas ima ir išduoda, kas siaučia viduje.
  • O kaip tu manai, ar tokiais sunkiais laikais menininkams lengviau, ar sunkiau nei kitiems? Ar jie jautriau reaguoja ir viską dramatizuoja, ar vis tik jiems lengviau, nes gali pasinerti į kūrybą, išeiti į kitas erdves ir atsiriboti nuo to kas vyksta?
  • Aš manau, kad menininkai turi daugiau čiuptuvų ir jie jautriau sugaudo aplink mus sklandančią, bet įprasta akimi nematomą informaciją. Manau, kad mus supa kitas - idėjų - pasaulis, kuriam menininkai yra atviresni ir prisijungia dažniau. Menas juk kuriamas ne protu, ne logika, ne taisyklėmis, viskas ateina iš gilumos, iš kažkur tenai. Bet menininkai irgi žmonės, juos trikdo tie informaciniai pranešimai, kurie dabar mus visus užgulę kaip didžiulis juodas debesis. Bet teisi ir tu, menininkai vis tiek turi kažkokį savo gražų ir saugų pasaulį, kur gali nors trumpam pabėgti ir nors trumpai negalvoti apie tai iš ko teks apmokėti sąskaitas kitą mėnesį.
  • O kaip tu pati jautiesi šiomis dienomis? Ką galėtum patarti kitiems? Gal verta visiems rekomenduoti viena koja atsiremti į meną?
  • Pirma savaitė mums visiems buvo skirta susiorientuoti. Daugelis juokavo, galvojo žaidimus, džiaugėsi atostogomis. Dabar po truputį, kaip kirminukai pavasarį, pradeda lįsti bauginančios mintys – kaip vis tik bus toliau, kas manęs laukia ir kaip atrodys pasaulis, kai viskas pasibaigs. Aš negaliu duoti patarimų, man asmeniškai padeda tai, kad galiu atsiremti į Dievą. Aš manau, kad grėsmės akivaizdoje lieka tik dvi kategorijos žmonių – tikintys ir netikintys. Pastarieji gal tiki mokslu ir mokslininkais, bet juk šie neturi atsakymų ir jiems yra daug sunkiau. Tikintis Dievu žmogus yra išmokęs pasitikėti, jis turi į ką atsiremti, kam pasiguosti, kieno paprašyti pagalbos ir užtarimo sau ir savo artimiesiems. Jis gali susitaikyti su savo likimu. Jis gali kitiems padėti bent jau laimindamas juos mintimis. Mes juk esame dvasinės būtybės, mums reikia dvasinės atramos. Ir ši epidemija juk vyksta per Gavėnią, mes esame priversti sustoti, įsiklausyti, susikaupti, atsikratyti visko, ko mums nereikia ir kurį laiką pabūti labiau viduje, nei išorėje. Aišku, šiuo metu lengviau ir tiems, kurie fiziniame lygmenyje nėra vieni ir turi į ką atsiremti, su kuo pabendrauti.
  • Ar pastebėjai, kaip staiga pasikeitė bendravimas. Visi mes nušveisti į virtualybę, kad ir kaip jos nenorėtume. Tavo instaliacija dabar kaip prieškarinės Kauno fotografijos – parodo mums senai išnykusius dalykus ir tai, koks gyvenimas buvo kadaise.
  • Taip, kadaise, prieš visas dvi savaites, - juokiasi ji vėl. - Galima ir taip pažiūrėti. Bet nemanau, kad tas tikras bendravimas jau praeitis. Taip, bendravimas pasikeitė, mes po truputį valomės nuo nereikalingų kontaktų, labiau prisimenam gimines, draugus, su kuriais ryšiai buvo įtrūkę. Po šio karantino mes tikrai visi susieisime, bet tuomet labiau vertinsime bendravimą, nekalbėsime niekų, nešvaistysime laiko tuštiems dalykams ir susitikę mano kambaryje skaitysime poeziją ir tyliai gurkšnosime vyną.
  • Skaitysime Aldonos Gustas poeziją ir linkėsime jai sveikatos bei ilgų gyvenimo metų, - sakau šypsodamasi. Turiu net tris jos poezijos knygeles namie. Dvi nusipirkau Leipcigo knygų mugėje, o vieną, kur jos poezija sudėta į rinktinę kartu su Giunterio Graso ir kitų Malerpoeten eilėraščiais, radau blusturgyje.
  • Ir dar paprašysime, kad kas nors pagrotų. Šventei būtinai reikia muzikos, - šypsosi ji.
    Mes juokiamės. Taip gera svajoti apie tą vakarą su muzika, poezija ir vynu. Atsisveikinu galvodama, kad Almyros kūrinys juk ir yra pati tikriausia Oxymora – tuščias šventinis kambarys. Tai pranašiška idėja, gimusi iš jos pirštų prieš pat visatai nuspaudžiant stabdį.
Geras pokalbis yra tada, kai net išsiskyręs su žmogum nesiliauji galvoti apie kai kurias idėjas, leidi joms sudygti, suvešėti, džiaugiesi kažką naujo išgirdęs, pamatęs, supratęs. Praėjus kelioms valandoms skambinu jai ir žeriu susijaudinusi:
  • Almyra, tavo idėja nėra praradusi aktualumo, kaip maniau iš pradžių. Tai šventinis kambarys sau pačiam. Tai mūsų vienų susitikimas su muzika, su poezija, su savimi. Vienoks jis būna dieną, kitoks – uždegus šventinį apšvietimą. Bet iš tiesų tai susitikimų ir pokalbių su savimi kambarys, o tai juk ir yra šventė, nes mes tai taip retai darome. Ir šis keistas laikas mums yra skirtas ne liūdėti, ne panikuoti, ne projektuoti minčių į ateitį, bet pagaliau susitikti su savimi. Ačiū tau už apsilankymą tavo kambarėlyje. Ačiū tau už kasdienybės poeziją.



2020 m. vasario 16 d., sekmadienis

Rašytojo utopija arba viena diena Zalcburge


Sniego burbule - utopijoje
Zalcburge esu buvusi vasarą turbūt prieš penkioliką metų – tada su mažais vaikais lipom į riterių pilį ant kalno, fotografavomės prie Mocarto namo, auksakalių skersgatvyje, prie gražių fontanų ir dar kažkokioje bažnyčioje. Dar pamenu, jog buvo labai daug žmonių ir Getreidegasse ne praėjau, o pratekėjau kartu su minia. Vasario pirmąjį trečiadienį krentant krušai, pučiant uraganiniam vėjui ir visur telkšant skysto sniego baloms, turistų visai nėra. O mano norimiems muziejams aplankyti oras ne toks jau ir svarbus.

Iš 840 autobuso, atvežusio mane tiesiai iš Berchtesgadeno, išlipu tie Mocarto pėsčiųjų tiltu per Zalcacho upę, šiaip ne taip atsilaikau prieš stingdančio vėjo antausius ir kitam krante neriu į turizmo informacijos centrą, kad paslaugi mergina ant nemokamo žemėlapio užpaišytų vietą ant kalno, kur yra Stefano Cveigo centras ir muziejus. Perskaičius “Vakarykštį pasaulį” trūks plyš užsimaniau aplankyti tą jo vilą arba, kaip jis knygoje ją vadino – pilaitę - ant Kapucinų kalvos. Čia prabėgo produktyviausi jo kūrybos metai, čia viešėjo daugybė rašytojų įžymybių, tokių kaip Tomas Manas, Džeimsas Džoisas, H.G.Wels. Deja, vila dabar yra privati, vis dar priklauso tai pačiai šeimai, kuriai rašytojas ją pardavė, bėgdamas nuo nacių. Sakoma, dabar ten gyvenimu mėgaujasi du senukai, nepageidaujantys jokių smalsių lankytojų. O centras įkurtas kitoje upės pusėje, ant kito kalno – Mionchbergo. Jis dirba vos kelias dienas per savaitę po dvi valandas. Keistas muziejus, pagalvojau jau tuomet, toks žymus rašytojas ir tiek nedaug dėmesio jam.

Iki centro atidarymo dar dvi valandos, į Modernaus meno muziejų eisiu po jo, nes abu įsikūrę ant to paties kalno, taigi laiko pakankamai pasivaikščioti po į Unesco paveldą įtrauktą senamiestį. Kaip gerai, kad čia bažnyčios viena šalia kitos – vos tik pradeda kristi neaiškūs krituliai ir aš jau slepiuosi po skliautais. Kol apžiūriu altoriaus raižinius ir barokinius aniuolėlius ant lubų, užeina kitas debesis ir aš neriu į gretimą, jau gotikinių navų apžiūrėt. Užklystu į žymiąsias šv. Petro vienuolyno kapinaites, kuriose nuo nacių slėpėsi filmo “Muzikos garsai” herojai. Tirpstantis sniegas žliugsi po kojom, o aš mėgaujuosi prabanga vaikštinėti vienai tarp antkapių.

Išėjus iš vienos seniausių šiame mieste Pranciškonų bažnyčios atsiremiu į Rupertinum – Modernaus meno muziejaus filialą, kuriam, galvojau, šįkart tikrai nebeužteks laiko. Bet užtenka. Keliaujant laikas pasidaro tąsus ir į valandą svetur sutelpa daug daugiau, nei sėdint namuose. Amerikiečių menininkų Walter Martin ir Paloma Munoz paroda “A mind of winter” suvilioja. Menininkų idėja unikali – jie pavyzdžiu ėmė sniego burbulus, kokius dažnai perka sentimentalūs kalėdų mėgėjai arba suvenyrų medžiotojai, bet juose apgyvendino ne kičinius gyvūnėlius, miesto įžymybes ar balerinas, bet apgyvendino mažus žmogeliukus, sukūrė savitą liliputų pasaulį. Kiekvienam burbule – skirtingos gyvenimiškos situacijos, nepagražintos, kai kurios net labai negražios. Moteris džiausto skalbinius, vyrai eina į medžioklę, kiti šauna vienas į kitą, treti šoka. Menininkai svarstė, ar į gražią sentimentalią formą įdėjus nemalonią ar net žiaurią gyvenimišką tiesą, ji tampa mažiau baisi? Nemanyčiau. Pakaruokliai stiklo burbule, kokius žmonės stato sekcijų lentynėlėse, atrodė netgi labai kraupiai.

Parodos kulminacija – burbulas, į kurį žiūrovas pats gali įlysti ir tapti meno objektu. Darbas vadinasi Utopija. Nusiauni batus, įropoji į burbulą, o ten – tikra rašomoji mašinėlė prie tikro stalo. Aplink primėtyta daugybė suglamžytų lapų – nepavykusių rankraščių. Mašinėlėje įdėtas lapas su tekstu, užrašytu ankstesnio lankytojo. Žaidimo taisyklės tokios – jei patinka, kas parašyta – rašai toliau, jei nepatinka – suglamžai ir meti, tada įsidedi švarų lapą ir rašai savo pasakojimą. Gali pakelti suglamžytą lapą ir paskaityti pirmtako mintis. Tie lapai mėtėsi šalia lyg dideli sniego gabalai. Kas nors pakratytų, ir žiūrėčiau, kaip tyliai jie aplink mane sklendžia. Parašiau kelis sakinius lietuviškai. Mėgavausi mašinėlės kaukšėjimu ir ramybe mane supančiame burbule. Utopijoje. Išvertus reiškia vietą, kurios nėra.
S.Cveigo rašomoji mašinėlė

Po pusvalandžio žiemiškame menininkų pasaulyje užsuku į Mocarto kavinę, kurią mėgo Stefanas Cveigas, išgeriu kavos, suvalgau štrudelį ir lipu uoloje iškaltais laiptais į muziejų. Esu čia vienintelis žmogus. Vienas didelis kambarys su penkiomis stotelėmis, žyminčiomis jo gyvenimo šiame mieste etapus. Bilietus pardavinėjantis vaikinukas apsidžiaugia mane pamatęs, pradeda man pasakoti apie rašytoją ir jo gyvenimą Zalcburge viską, ką žino, lyg dėstytojui per atsiskaitymą. Jis buvo turtingo Vienos fabrikanto sūnus, o į Zalcburgą pabėgo pasiilgęs ramybės ir noro kurti. Kalbamės apie tai, kad jis buvo tikras bestselerių autorius savo laiku, jo knygos buvo parduodamos šimtais tūkstančių tiražu. Mūsų laikais turbūt būtų apšauktas popso rašytoju, o amžiaus pradžioje jo knygas priskirdavo Reiselecture – menkavertei kelionių literatūrai, kai perskaitytų knygų negaila palikti pakeliui. S.Zveigą tai žeidė, jis norėjo įrodyti, kad yra vertas tikro rašytojo vardo. Ir įrodė, bet tik pradėjęs rašyti žymių žmonių biografijas.

Jaunuolis man pasakoja apie jo svečius, mylimąją, apie keliones. Sakoma, jis buvo labiau austras, nei žydas, o jo biografai teigia, kad jis buvo labiau europietis tuomet, nei mes esame dabar. “Cveigas yra tokia pati Zalcburgo įžymybė kaip Mocartas, tik ne visi tai žino, nes nėra saldainių su jo nuotrauka”, juokiasi mano asmeninis gidas po parodą, kur eksponuojamos jo knygos, jo dienoraštis, jo rašomoji mašinėlė, jo nuotraukos ir knygos. Ir dar kelios nuotraukos iš tų laikų, kai rašytojo čia jau nebuvo, kai gatvėmis žygiavo naciai ir jo knygos buvo sudegintos žymiojoje propagandinėje akcijoje miesto centre 1938- aisiais. Taip, miestas norėtų nutylėti, kad čia vyko didžiausias Austrijoje nacių sukrautas knygų laužas.

Modernaus meno centras
Atsisveikindama dėkoju už išsamią paskaitą ir klausiu kelio iki Modernaus meno centro. Čia netoli, sako jis, laiptukais palipsit žemyn ir į kairę. Jis nepasako, kad laiptukų bus ne vienas šimtas, jie bus slidūs, o aš nepasakau, kad dar tik mėnuo, kai vaikštau be ramentų. Užtat užlipus esu apdovanojama atvirukiniais barokinio miesto vaizdais su visais aplankytų bažnyčių bokštais, įrėmintais plačios, nuo gausybės kritulių patvinusios, upės. Pagaliau priėjusi Modernaus meno centrą suprantu, kad esu pavargusi, kad protingiausia būtų įsitaisyti su vyno taure ir žiūrėti į miesto panoramą, kuri, iš šio kampo žiūrint, jau pati savaime yra meno kūrinys.

Bet smalsumas gena aplankyti dar vieną jungtinę parodą “Bodies - cities”. Jos idėja - miestai yra gyvos būtybės, kad jie turi savo augimo ciklus, fazes, jie kartais serga, kartais depresuoja, o kartais trykšta sveikata ir yra kūrybiškumo viršūnėse. Skirtingų šalių menininkai bando rodyti, kad miestams įtaką turi juose gyvenantys žmonės ir atvirkščiai – miestai keičia žmones. Norėjosi patyrinėti išsamiau, bet metas skubėti į autobusą, dardėti atgal į Vokietiją, į už trisdešimties kilometrų kalnuose jaukiai įsikūrusį Berchtesgadeno miestelį, kurį labai mylėjo fiureris, vadino gražiausia vieta žemėje ir leisdavo čia visas vasaras. Partijos pakalikai jam pastatė vilą kalno viršūnėje ir pavadino Erelio lizdu, kurį dabar labai mėgsta turistai. Karo metais Berchtesgadenas pagal politinį svarbumą buvo antras po Berlyno, fiureris čia buvo pastatęs visą vyriausybinį miestelį, perkėlęs čia savo ministerijas, o uoloje rausė didžiulį bunkerį, kuriame tikėjosi slėptis, jei netyčia pralaimėtų karą, nuo kurio vos spėjo pabėgti Stefanas Cveigas.

1938-ieji
Bet čia jau kita istorija, aš važiuoju patogiu autobusu atgal į tarp kalnų pasislėpusį viešbutį, kur kaista sauna, kur garuoja vakarienė, o mano šeiminykščiai nori pasipasakoti savo slidinėjimo nuotykius. Važiuoju ir galvoju, kad šis nei gėlėmis, nei fontanais, nei gražiomis sniego kepurėmis tą dieną nepasipuošęs Austrijos miestas nesistengė sublizgėti visu grožiu ir apsvaiginti Mocarto menuetais, o parodė tikrą savo kūną. Su išguitais menininkais, su degančių knygų paliktais randais, su dideliu pudros sluoksniu ant norimų pamiršti įvykių. Bet kad pastebėtum tą tikrąjį kūną, turi išlipti iš savo sniego burbulo ir pasivaikščioti slidžiomis miesto kalvomis. Rekomenduoju.


2019 m. gruodžio 23 d., pirmadienis

Advento vėrinukas

Pirmasis Adventas.
prasidėjo, prasidėjo, prasidėjo...
Varpeliai skimbčioja gatvėse, parduotuvėse, per radiją, TV. Tik bažnyčios bambsėjimas vis toks pat ir toks pat – kai kurios muša varpus kas valandą, kai kurios – kelis kartus per dieną, bet sekmadienį prieš mišias bampsi visos. Išeinu į savo terasėlę, kurioje tylu, nes ji viename iš paslėptų kiemelių, kurioje, jei ne didelis dėdėerinis daugiabutis tolumoje, net nesuprastum, kad esi Berlyne. Jame nesigirti automobilių, traukinių, jokių girtuoklių, anei turistų iš gatvės. Gerai įsiklausęs išgirsti tik pradundantį ketvirtu numeriu pažymėtą tramvajų. Vieninteliai ausį rėžiantys garsai, įslenkantys net pro uždarus langus, yra naktį pralekiančių gaisrinių ir policijos automobilių sirenos ir varpų gaudesys sekmadienį, nors artimiausia bažnyčia yra tik už kilometro. Bet gal tai ir yra svarbiausi dalykai, visa kita – tik bereikalingas kasdienybės triukšmas.

Stoviu terasėlėje, mėgaujuosi šalta saule, žiūriu į apšalusias geranijas lovelyje, raudonomis svyrančiomis žiedų kekėmis džiuginusias mane visą vasarą ir netikėtai pagalvoju, kad tie kalėdiniai varpeliai galėtų būti atskilę bažnyčios varpo gabaliukai, kad jie turi tą pačią prasmę: sustok, paklausyk, įsiklausyk, apsidairyk, patikėk, kad šalia yra dalykai, kurių tu nematai, kurie nulemti, kurių prasmės gal dabar ir neįžvelgi, o gal nesuprasi net šventei atėjus, net gyvenimui praėjus.
Pasaulis subanalėjo, kai varpelius pradėjo gaminti fabrikuose uždaryti kinų vaikai, kai pilni jų konteineriai pasiekė Europos žemyną, pažiro po prekybos centrus ir pradėjo skambinti bet kada, bet kaip, su bet kuo, taip keldami tik triukšmą, kurį norisi taip pat greit išjungti kaip ir radiją, grojantį kalėdines melodijas, kaip ir žmogų, iš kurio žodžių srautas liejasi, kaip vanduo iš nuotėkų vamzdžio per liūtį.

Adventas Berlyne prasideda tada, kai bažnyčioje uždegama pirmoji žvakelė, o vaiką nuvedi pasisupti į kalėdinį turgų, kai su draugais išgeri karšto vyno ir iš rūsio atsineši lempučių girliandas. Kai, užuot medžiojus nuolaidas prekybos centruose, su vaiku kepi netobulus sausainius. Nes tai smagu. Nes taip reikia. Nes sausainius čia visi kepa ir nešasi į svečius, į mokyklą, į vakarėlius. Jie tokie patys svarbūs, kaip ir kasdien atveriami Advento kalendoriaus langeliai. Net keista, kad tokiame dideliame, kosmopolitiškame mieste pasaulis laikosi ant tradicijų kojų. Atrodo, jei išmuši kurią nors, Kalėdos gali ir visai neateiti.

Antrasis Adventas.
Rytas, sėdžiu stotelėje, tramvajus turi atvažiuoti tik po penkiolikos minučių. Nes sekmadienį viskas lėčiau. Išsitraukiu telefoną ir tuoj pat įsikišu jį atgal į kišenę – nejaugi nesugebėsiu pasėdėti ketvirtį valandos niekuo neužsiimdama. Iš tiesų, meditacijos sąvoką mes galėtume kur kas labiau išplėsti. Nebebūtina lipti į kalnus ar eiti į vienuolynus, šiuolaikinis žmogus puikiai gali medituoti vidury miesto. Pavyzdžiui, laukiant tramvajaus ar autobuso. Penkiolika minučių neskrolinti, nerašyti, netikrinti žinučių, neklausyti muzikos, nefotografuoti, neskambinti draugei, neatrašyti į darbinį laišką, neplanuoti dienos darbų, nei būsimos vakarienės, tik sėdėti ir stebėti savo mintis, kvėpavimą, pajusti, kaip rimsta širdis ir kaip lėtai ir grakščiai teka laikas.


Trečiasis Adventas.
Visą savaitgalį stebėjau miestą turistų akimis. Šiemet matoma tendencija vietoj kalėdinių dovanų ar vakarėlių, firmoms išvežti darbuotojus į keliones. Berlynas pilnutėlis tokių švenčiančių turistų, vaikštančių grupėmis ir bandančių atsigauti po šventinės vokiškos vakarienės, kurios metu buvo gausiai liejosi alus bei replikos, kad niekuo čia tie vokiečiai nebenustebina.

Stovim istoriniame Berlyno centre prie Katedros, prie Kaizerio rūmų, prie Muziejų salos, stovim šalia didingų pastatų, įkūnijančių šio miesto didybę, karališką pasipūtimą ir kartu vokišką drausmę ir funkcionalumą. Šalia Lustgarten aikštė, kuri, jei prabiltų, labai daug papasakotų: kaip čia augo prieskoniai karaliaus stalui, paskui bulvės, kaip vėliau buvo įrengtas malonumų sodas su takeliais, fontanais ir karuselėmis, o dar vėliau aikštė buvo išgrįsta trinkelėmis ir tiesiomis linijomis čia rikiavosi Hitlerio kareiviai. Stoviu ir klausausi, kaip žmonės sako, kad nesupranta Berlyno, kad miestas šiukšlinas, triukšmingas, pilkas, padrikas, nesuprantamas, kad yra daug gražesnių ir labiau pasipuošusių ir lankymo vertų miestų.

Sakau, kad miestai kaip žmonės, juos reikia prisijaukinti, juos reikia prakalbinti, jais reikia domėtis, užmegzti ryšį ir tada, jei pasiseks, jis jums atsiskleis. Stoviu prieš juos pilka, padrika, nepasidabinus, net lūpų nepasidažiusi, stoviu vilkėdama seną striukę, džinsus, patogius batus, pasirėmus į ramentus ir galvoju, kad jie turbūt taip pat kalbės apie mane. Bet pradedu pasakoti ir jie nuščiūva. Bandau atrakinti žmones, kad jie bent paskutinę vizito dieną į save įsileistų nors truputį miesto, kad nebūtų vien vartotojai, pigiai išgėrę alaus, privalgę dešrų, prisipirkę dovanų ir nusivylę, kad miestas yra tik miestas ir joks ne stebuklas.

Žmogus yra tik žmogus ir joks stebuklas nenutinka, jei nepabandom jo atrakinti, juo domėtis ar pabandyti jį suprasti. Įpratom laukti dovanų, mūsų vartotojiškumas prašo vis didesnės linksmybių dozės, mums reikia vis ryškesnių nuotraukų, brangesnio vyno, garsesnės muzikos, tolimesnių šalių, mums reikia, kad artimieji aplink šypsotųsi ir būtų laimingi, nes knygose rašoma, kad jei ilgai juoksiesi, tikrai pasidarys juokinga, jei įsiteiksi, kad esi laimingas, jei pasakysi tai virtualiai bendruomenei, tai juk taip ir bus. Ir tada Berlynas galėtų jums padėti nusileisti ant žemės – jei nerezervavote iš anksto, geras restoranas užtrenks duris net jei jūsų kišenėse milijonai, jei neturite bilieto į šou, negausite jo už jokius pinigus, jei baigėsi kavinės darbo laikas, niekas nekreips dėmesio į jūsų titulus, face controle vykdantis bičas prie žymaus klubo jūsų nepageidaus, o jei aiškinsitės – iškvies policiją. Miestas gyvena savo ritmu ir nesistengia kurti šventės nei vietiniams, nei turistams. Tai žmonės sukuria šventinį miestą. Tai žmonės kuria šventinę nuotaiką namie, šeimoje, bendruomenėje, mieste, šalyje.

Ketvirtas Adventas.
Graži ta Vilniaus eglė. Tikras šiuolaikinio meno kūrinys. Apeinam su vaiku ratuką, nusifotografuojame ir neriam į Katedrą - ten jaukiau, ten lemputės, žvakutės, ramūs žmonių veidai, eglišakių kvapas ir nuostabiai per mišias giedantis vaikų choras.  Dar kartą įsitikinu, kad šventę kuria žmonės, o ne eglės, tegul ir gražiausios Europoje.

Visiems gražių, jaukių, laimingų Kalėdų.

2019 m. gruodžio 17 d., antradienis

Literatūrinis Berlyno ruduo


E. Snowdenas pirmauja bestselerių sąrašuose
Po audringo spalio, kai siautė aistros dėl Nobelio, Bukerio, Vokietijos literatūros premijų, kai pastarosios laimėtojas bosnis S.Stanišic metė pirštinę Nobelio laimėtojui P.Handkei dėl jo paramos Serbijos nusikaltėliams, kai Frankfurtas savaitei buvo tapęs pasaulio literatūros sostine, kai norvegus į ten vykstančią knygų mugę vežė jų princesė specialiu traukiniu, o iš spaudos galėjai sužinoti ir apie tuos skandinavų šalies rašytojus, kurių niekada nebuvai girdėjęs, atėjo kiek ramesnis lapkritis.

Visai ramus nebuvo, nes šiemet Berlynas šventė sienos trisdešimtmetį. Ta proga pasipylė kūriniai su istorinėmis potekstėmis – dienoraščiai, istorinės monografijos, neskelbti faktai ir, be abejo, romanai. Kad įsiliečiau į kontekstą, perskaičiau Kitos knygos leidyklos šiemet išleistą Vokietijoje žinomo rašytojo romaną “Kruzas”, nukeliantį į 1989 uosius metus ir pasakojantį apie paskutinę nelaisvą vasarą rytų Vokietijos saloje Hidensė, tuomet labai mėgtą intelektualų ir sovietiniam režimui priešiškų menininkų. Savotiškas sutapimas buvo baigti skaityti šią knygą trumpų atostogų Boltenhagene metu – labiausiai į vakarus nutolusiame pliaže prie Baltijos jūros, kuriame buvo draudžiamos ne tik valtys, bet ir pripučiami čiužiniai, krokodilai arba paprasčiausi gelbėjimosi ratai. Nuo išsvajoto vakarų pasaulio kranto čia atostogaujančius vokiečius skyrė mažiau nei dvidešimt kilometrų, o gelbėtojų laivai priplaukdavo ir dar arčiau. Žmonėms, nepačiupinėjusiems šio istorinio etapo ar nesidomėjusiems juo, knyga gal ir nebus labai įtikinama, tačiau mano atmintyje ji daug ką atgaivino, nors skaitėsi, pripažinsiu, nelengvai. Toks šiek tiek gaveliškas kūrinys, sodrus, riebus išsireiškimais ir reikalaujantis šiokio tokio konteksto išmanymo.


Renginys, skirtas Baltijos keliui
Frankfurto mugėje, kaip supratau, Lietuva šiemet neturėjo ką parodyti – programoje viso labo buvo vos keli renginiai ir tie patys vaikų salėje. Apie juos nieko nerašė ne tik vokiečių, bet ir lietuvių žurnalistai. Labai gaila, kad nespėta išleisti Frankfurto knygų mugei Rimanto Kmitos “Pietinia kronikos”. Manau, kad ten rašytojas būtų sklandžiau pristatęs knygą, nei dalyvaudamas Berlyno sienos trisdešimtmečio proga surengtame Baltijos kelio minėjimo renginyje kartu su latvių rašytoja Mara Zalite bei Estijos atstove. Į visas programas įtraukto renginio istoriškai svarbioje Gethemane bažnyčioje, kur dieną prieš koncertavo žymioji Patti Smith, metu rašytojas apie Baltijos kelią galėjo pasakyti tik tiek, kad buvo smalsus vaikas ir, neturėdamas supratimo kas vyksta, ėjo ten pamosuoti vėliavėlėmis. Tokiais atvejais ir vėl pagalvoju, kad gal būtų buvę geriau nebūti tokiam atviram, nes Baltijos kelio renginyje pasakyti, kad Baltijos kelias nedomino, buvo gal ir ne itin korektiška. Klausiau ir galvojau, kad arba R.Kmita galėjo papasakoti kokio kaimyno ar personažo istoriją arba tiesiog reikėjo kviesti tą žmogų, kuris būtų galėjęs atskleisti nors truputį Baltijos kelyje buvusios euforijos. Tačiau tiesiai iš spaustuvės atvežtos kelios dešimtys knygų buvo iššluotos, linkiu knygai sėkmės ir ateityje, o slapta žaviuosi vertėjo Markuso Rodunerio darbu, sugebėjusiu išversti šiaulietišką dialektą į vieną iš vokiečių tarmių.

Cornelius Hell ir jo naujoji knyga
Apie vertimų subtilybes lapkričio viduryje kalbėjome ir dviem savaitėm su kūrybine stipendija į Berlyną kurti atvažiavusiu austru Corneliumi Helliu, išvertusį didelio pasisekimo sulaukusius Undinės Radzevičiūtės romanus, Giedros Radvilavičiūtės prozą bei T.Venclovo eilėraščius. Pasak jo, sunkiausia verčiant vis tik dėlioti artikelius ir bandyti laikytis kūrinio apimties. Pasirodo, tas pats tekstas vokiečių kalboje būna trečdaliu ilgesnis. Cornelijus ne vien verčia, susitikime su Berlyno literatūros saliono nariais jis parodė ir savo naują knygą, kurios pristatyti sugrįš į Berlyną kovo mėnesį. Literatūros dėstytojas, radijo laidų vedėjas, kritikas ir vertėjas tikrai turi ką pasakyti apie rašytojus ir poetus. Trumpuose esė jis aprašo mintis, kurios jam kilo skaitant vokiečių rašytojus, įpina šiek tiek savo lietuviškos patirties. Prisipažinsiu, kai kuriuos vokiečių poetus išgirdau pirmą kartą, su kitais susipažinau visiškai kitame amplua. Bet kaip įdomu buvo skaityti apie J.Bobrovskį, nuo kurio eilėraščio “Wilna, du reifer Holunder” (Vilniau, prinokęs šeivamedi) prasidėjo autoriaus pažintis su lietuviška kultūra. Atvažiavęs prieš daugiau nei trisdešimt metų į Vilnių, jis visur ieškojo tų Bobrovskio minimų šeivamedžių ir niekur nerado. Užtat rašo, kokį tuomet jis rado miestą. Būtų gražu, kad žymaus ir lietuvių literatūrai daug nusipelniusio vertėjo knygą kas nors išleistų lietuviškai.

C.Hellio knyga man tapo tokiu savotišku Advento skaitiniu - po skyrių per dieną. Vokiečiai labai mėgsta Adventui skirtas knygeles, kurios padalintos į skaitinius kiekvienai dienai. Tai gali būti pasakos, gali būti eilėraščiai, gali būti tiesiog skirtingų autorių apsakymų rinktinė. Kiekvienam knygyne gruodžio mėnesį jos guli prie pat įėjimo ir skaitytojai mielai jas perka sau ar dovanoja draugams. Tai tokia pat puiki alternatyva kalėdiniams romaniukams su snaigėm ir bučinukais ant viršelio, kaip klasikinės muzikos koncertai radijo transliuojamam kalėdiniam popsui.

Dan Brown tinka šalia dinozaurų
Viename tokiame keistame rimtosios muzikos koncerte teko apsilankyti gruodžio pradžioje. Bet ėjau ne dėl muzikos, bet dėl galimybės iš arti pamatyti žymųjį bestselerių autorių Dan Brown. Socialiniuose tinkluose užmačiau jo žinutę, kad atvažiuojąs palaikyti brolio kompozitoriaus ir dalyvausiąs jo koncerte. Susitikti Dan Brown filharmonijoje turbūt nebūtų buvę taip įdomu, bet koncertas vyko Gamtos muziejuje šalia žymiųjų dinozaurų skeletų, o atliekamos buvo mišios pagal Čarlzo Darvino rūšių atsiradimą. Didesnės priešingybės turbūt nerasi – mišių choralai ir didžiojo bedieviu apšaukto gamtininko tekstas. O kur dar Čarlzo Darvino proproanūkės kalba, Dan Brown padėka dinozaurams, kad dalinasi savo erdve ir muzika, kuri skamba ir jo paskutiniame romane Origin. Beveik tikiu, kad ir šis muziejus atsiras jo kitoje knygoje, nes jame irgi slepiasi nemažai paslapčių. Eidama namo galvojau, kad tik tokiame didžiuliame ir įdomiame mieste kaip Berlynas gali nutikti tokie renginiai.
Dan Brown autografas


Keista, šį rudenį negalėjau vaikščioti, bet perskaičiau daug knygų apie ėjimą. Pirmoji buvo duoklė norvegų literatūrai – per susitikimą su rašytoju Tomu Espedal nusipirkau ir su didžiausiu malonumu perskaičiau jo knygą “Eiti”, kurioje autorius pasakoja apie savo klajones po Europą. Knygoje cituojami rašytojai, aprašomos vietovės, pasakojamos skirtinguose keliuose nutikusios istorijos ir labai puikiai atspindima intelektualaus bastūno dvasia. Savo dvasia kūrinys šiek tiek priminė O.Tokarczuk “Bėgūnus”. Gaila, kad jo nėra išleista lietuviškai, nes Tomas Espedal kartu su K.O.Knausgardu yra laikomi šiuolaikinės Norvegijos literatūros pažibomis. Ne mažiau smagiai perskaičiau ir lietuvių autoriaus Nariaus Kairio romaną “Toliau nei vandenynas”, kurį išleido Rašytojų sąjungos leidykla. Šis romanas gal ir skirtas jaunesnei auditorijai, nes jis apie savęs paieškas, apie nutrūktgalviškas keliones, tačiau yra netikėtai brandus, o autoriaus mintys gali būti įdomios ir ištempti į kelią bet kokio amžiaus žmones. Herojus eina Jokūbo keliu, patiria kančią ir nušvitimus, sutinka gerų ir ne tokių gerų žmonių, mąsto, apmąsto, blaškosi, alksta, o pabaigoje subręsta ir nurimsta. Jo kelio nuotykiai gerokai skiriasi nuo populiaraus vokiečių komiko Hape Kerkelingo, kuris juos aprašė milžiniško populiarumo sulaukusioje knygoje “Ir aš tiesiog išėjau”. Sakoma, po šios knygos pasirodymo prieš trylika metų vokiečiai tiesiog užplūdo ispanišką piligriminį kelią. Vokiečių autorius keliauja visai kitaip, nei Narius Kairys – jis turi už ką valgyt ir išgerti, jis nenori miegoti su tarakonais albergų miego salėse ir dažniau renkasi atskirą kambarį viešbučiuose, jis leidžia sau ir tranzuoti, ir pavažiuoti traukiniu, tačiau kelio pabaigoje ir jį pradeda lankyti panašios mintys. Abi jas perskaičius imi studijuoti žemėlapius ir svajoti, kad ir tu vieną dieną va štai taip imsi ir išeisi mėnesiui.

Lietuvos leidyklos prieš metų galą pažėrė daugybę naujų gerų, dovanojimui itin tinkančių knygų. O štai vokiečių bestselerių sąrašuose karaliauja kriminalai. Žemiau penktosios vietos nenusileidžia Vokietijos literatūros premijos laureato Sašos Stanišic romanas “Kilmė”. Jį lenkia tik populiariausio šių laikų Vokietijos trilerių kūrėjo S.Fitzek ir danų detektyvų kūrėjo J.Adler Olsen naujausi kūriniai. Jo Nesbo ir S.Kingas irgi papuola į dvidešimtuką. Pirmajame penketuke puikuojasi naujausia Liucindos Riley seserų serijos knyga ir nauja Jojo Moyes romantinė istorija. Iš dešimtuko jau kuris laikas nesitraukia iš Majos Lunde trečiasis gamtosauginis romanas “Paskutinė rūšis”. Iš negrožinės literatūros šį rudenį populiariausia buvo E. Snowdeno knyga “Nuolatiniai įrašai”, E. Hawkins “Trumpi atsakymai į rimtus klausimus” bei žymiojo vokiečių gamtininko P.Wohlleben knyga “Slaptas ryšys tarp gamtos ir žmogaus”.