2017 m. lapkričio 16 d., ketvirtadienis

Maži svarbūs Jodi Picoult dalykai


Jodi Picoult yra viena žymiausių ir daugiausiai knygų parduodančių šiuolaikinių amerikiečių rašytojų, kurios pristatinėti nei Lietuvos, nei kitų šalių skaitytojams nebereikia. Jos romanai priskiriami populiariajai literatūrai, tačiau nagrinėja visa nepopuliarias temas. Rašytojos sąskaitoje 24 romanai, išversti i 35 kalbas, o pardavimo skaičiai siekia 15 mln. kopijų. Patekti į jos knygų pristatymą nelengva, nes jų Europoje būna tik vienas kitas. Autorė sako nevažinėjanti po knygų muges ar festivalius, nes kitaip neturėtų laiko rašyti. Turbūt tai ir yra jos sėkmės receptas, nes kitaip išleisti kasmet po naują knygą turbūt būtų neįmanoma. Į Berlyną rašytoja atvažiavo pristatyti ką tik vokiškai išversto savo naujausio romano “Maži svarbūs dalykai”, kuris prieš metus pasirodęs Amerikoje labai ilgai laikėsi geriausiai parduodamų sąrašuose ir kurį kritikai įvertino kaip vieną geriausių jos kūrinių. Beje, autorė išsitarė, kad jis jau yra ekranizuojamas, o vieną pagrindinių herojų vaidins Julia Roberts. Pavyko sužinoti, kad romanas jau yra išverstas į lietuvių kalbą ir pasirodys dar prieš Kalėdas.

Susitikimas su Jodi Picoult prasidėjo nuo klausimo, kodėl ji, taip puikiai valdanti plunksną, nerašo populiarių meilės romanų, bet nagrinėja skaudžias ir visuomenėje nepopuliarias temas, kodėl kiša nosį į tyrimus, kur pašalinis žvilgsnis nepageidaujamas. Autorė nusikvatojo ir atsakė, kad visus tuos dvidešimt penkerius metus ji rašo tai, kas jai pačiai aktualu ir ką pačiai skauda. Pirmasis jos romanas buvo apie paauglės pabėgimą iš namų, apie ką ji pati ne kartą svajojusi, kitas buvo apie tai, kaip mama palieka vaiką ir pabėga į Meksiką, kas jai ne kartą sukosi mintyse, auginant pirmąjį vaiką. Paskui prasidėjo temos kaip meilė, išdavystė, vaikų ligos, paauglių problemos, eutanazija. Jeigu ties viena ar kita problema jai kyla klausimas “Kas, jeigu” ir jei jis neduoda ramybės kelias savaites, ji žino, kad rašys apie tai romaną. “Mano knygos yra mano gyvenimo traukinys”, - sako autorė, paskutiniame romane paliečianti rasizmo problematiką.

Pasak autorės, į naujo romano temą ji gilinasi nei daugiau, nei mažiau – du metus. Per tą laiką perskaito šūsnį mokslinės literatūros, sėdi archyvuose, kalbasi su žmonėmis, važiuoja į skirtingas romano veiksmo vietas. Naujausiame romane juodaodei akušerei baltasis vyras neleidžia prisiartinti prie savo kūdikio tiesiog dėl rasinių įsitikinimų, ne dėl abejonių jos kompetencija. Autorė sako, kad nepaisant to, kad tai romanas su sukurtais personažais, visos papasakotos istorijos tikrai yra kažkam nutikę, ji nei vienos neišgalvojusi. Istorija atskleidžiama keliais balsais – tėvo nacio, ką tik pagimdžiusios mamos, juodaodės akušerės, teisininko. J.Picoult pasakojo, kad tikrai rado kelis buvusius nacius ir privertė save išklausyti jų gyvenimo istorijų. Jos buvo tokios baisios, kad rašytoja po kiekvieno interviu turėjo lįsti po dušu ir nusiplauti neigiamas emocijas. Į knygą sudėjo tik dalį jų, nes nenorėjusi kankinti skaitytojų. Ji taip pat turėjo daug bendrauti su juodaodžiais, kad suprastų ką reiškia būti kitos spalvos moterimi.

“Romanas ne vien apie rasizmą, bet apie tėvus ir vaikus. Visi romano personažai, visos situacijos yra nulemtos tėvų ir vaikų santykių, kurie įtakojo vėlesnius visų veikėjų sprendimus, - sakė autorė ir pridūrė, kad pati tuo karštai tikinti.

Romano į lietuvių kalbą vertėja Irena Buivydaitė sakė, kad jai versti Jodi Picoult knygas visada labai įdomu. “Gali mintyse ginčytis su autore, nesutikti su jos nuomone, bet tikrai neliksi abejingas, nes ji visada užkabina labai svarbias moralines problemas, kurios neturi vienareikšmiško, visas puses tenkinančio atsakymo, bet verčia mąstyti, pasverti savo įsitikinimų svarumą (ar ne) ir ieškoti geriausio sprendimo būdo”, - brūkštelėjo ji man, kai pasakiau eisianti į susitikimą.

Jodi Picoult knygos pristatymas užtruko pusantros valandos ir jo pabaigoje autorė teigė, kad mes visi esame šiek tiek rasistai, nes vien pasakyti, kad aš turiu juodaodį draugą neužtenka. Pasak jos, norint šiek tiek suprasti ką reiškia rasizmas, reikia nueiti į vietas, kur tu būsi mažuma, reikia skaityti daugiau kitų rasių rašytojų, reikia įsijungti į jų bendruomenių veiklą, reikia pakviesti juos atviram pokalbiui. be to, rasizmas plačiąją prasme - tai ne vien kitos rasės žmonių nemėgimas, tai tiesiog neapykanta kitokiam. Autorė kalbėjo su tokiu entuziazmu, kad galėtų būti vadovėliniu pavyzdžiu, kaip pristatyti knygas, kad renginys nevirstu dviejų žmonių pasišnekučiavimu ant scenos, bet sujudintų visus susirinkusius. Ji nevengė ir skaudžių politinių temų, pasakė, kad jos šią knygą apie neapykantą kitokiems pirmiausiai turėtų perskaityti visi, balsavę už D.Trumpą, kad suprastų kur tai nuveda. Ji prisipažino ir tai, kaip skaudu jai buvo pamatyti žiniose reportažą iš praeitą savaitę vykusios ekstremistų demonstracijos Varšuvoje. Ji sakė nebesuprantanti, kodėl pasaulis taip greitai ritasi atgal į šešiasdešimtuosius, kai buvo tiek daug politinės ir rasinės neapykantos vienas kitam.

O aš, gavusi autografą ir galimybę kelias minutes pakalbėti su autore, ėjau namo galvodama, kad labai norėčiau pabūti tokiame lietuviškos knygos pristatyme, kur autorius nebijodamas griebtų skaudžią temą ir išsakytų savo pilietinę poziciją.

2017 m. spalio 28 d., šeštadienis

Kai mūsiškė nebe su mumis

Tramdau save. Iš paskutiniųjų tramdau. Tada neparašiau, o dabar jau per vėlu kalbėti. Dabar gailiuosi, kad tada prieš du metus taip ir neparašiau, ką galvojų apie Rūtos Vanagaitės "Mūsiškius". Tada mano romanus irgi leido Alma Littera ir aš, dievaži, nenorėjau su jais pyktis. išsigandau. Esu bailė, kaip ir didžioji dalis tautos, nors atstumas man ir leidžia kalbėti atviriau.

Tada, prieš du metus, užuot parašius atvirai savo nuomonę bloge, aš parašiau leidyklos projektų vadovei klausdama, ar ji nebijo dėl leidyklos reputacijos, leisdama tokią skandalingą knygą. Tuometinė projektų vadovė man atsiuntė daug klaustukų ir šauktukų, klausdama, kodėl man į galvą šovė tokia mintis, kad jie kuo nors rizikuoja. Atsakiau, kad mano manymu, tai kuo aiškiausia provokacija. Kad dabar, kai reikia telkti tautą, toks jos kiršinimas, atkapstant senas istorijas ir pradedant priešų medžioklę, yra itin žalingas. Ir mes visi aiškiai žinome, kam naudinga lietuvius apšaukti žydšaudžiais, sakiau tada ir kaip patyrusi PR specialistė patariau jiems pasirengti krizių komunikacijos planą. Bet leidyklos darbuotoja atrašė, kad knyga parašyta gerai, o autorė prisiima visą atsakomybę.
"O dėl Vanagaitės – kodėl manai, kad leidykla kažkuo rizikuoja? Vanagaitė viską prisiima ant savo galvos, o knygoje nėra kažko, kas kažkam buvo naujiena. Taip, kurstomas visuomenės priešiškumas, bet kitaip ir būti negali tokią temą gvildenant. Vanagaitė tikrai tam pasiruošė. O mes, kaip leidykla, kol kas jokių grėsmių nematome.." - atsakė tuomet ji.

Jei atvirai, ir tada, ir dabar manau, kad "Mūsiškiai" buvo gerai surežisuotas projektas, o leidykla buvo įrankis protingose propagandinėse rankose. Visų pirma, autorė ne istorikė, kad ja tikėčiau, o, kaip paaiškėjo dabar, viso labo buvo tik prieštaringai pačių žydų vertinamo savo meilužio ruporas. Jei ji taip norėjo kalbėti apie silpnus lietuvius, turėjo imti kontekstą plačiau, turėjo pateikti ir istorijas tų lietuvių, kurie gelbėjo žydus, kurie juos slėpė, rizikuodami savo gyvybe, turėjo tada nepamiršti ir tų, kurie išdavinėjo ir šaudė partizanus, kurie skundė kaimynus, žinodami, kad jie bus suimti rusų. Bet knygoje to nėra. Ten tendencingai, pagal visas propagandinio meno taisykles, išdėstyta viena tiesos pusė. Studijuojant žurnalistiką mus visada mokė pateikti bent dvi skirtingas nuomones, pažiūrėti į problemą ar įvykį bent iš dviejų skirtingų kampų. Kodėl tada leidykla negalėjo to pareikalauti iš žymiosios autorės? Kodėl išvis tada negalėjo pasakyti - žinai, Rūta, tu neblogai rašai apie klimaksines moteris ir kaip joms elgtis su vyrais, bet palik tuos politinius dalykus nuošaly arba pasiieškok jiems kitos leidyklos. Bet po Bobų vasaros sėkmės ji turbūt buvo nusiteikusi leisti kiekvieną R.Vanagaitės knygą, nes tai garantavo pelną. Ir išties - tokia šurmulinga autorė, lendanti į visas laidas ir žarstanti antraščių vertas citatas yra kiekvienos leidyklos svajonė.

O dabar Alma Littera liko kvailio vietoje. Buvo gudriai pasinaudota jos pelno troškimu, visai nesukant galvos dėl jos reputacijos. Visą dieną galvojau, ką dabar, kaip buvusi PR agentūros vadovė ir su ne viena krizine įmonės komunikacijos istorija susidūrusi specialistė patarčiau leidyklai? Kaip apsišluostyti apvemtą mundurą ir nesėsti į nuostolių duobę? Ar tikrai reikėjo tokių drastiškų sprendimų? Situacija labai sudėtinga ir reiktų spręsti tik gerai į ją įsigilinus. Sakyčiau, tai viena didžiausių reputacinių krizių Lietuvos verslo pasaulyje. O žingsnis išimti knygas iš prekybos yra skubotas ir neapgalvotas. Nesakau, kad neteisingas, sakau, kad skubotas. Neskaičiau nei vienos jos knygos, bet nemanau, kad "Bobų vasara" ar "Jis" daro kokią nors žalą visuomenei, bet jei autorė daro žalą, tai gal tikrai nereikėtų jos vardo matyti knygynuose? "Mūsiškius", kaip sakiau, rekomendavau išimti nuo pat pradžių. Lygiai taip pat neprisidedu ir prie choro, rėkiančio, kad tai panašu į knygų deginimą. Man panašu tik į tai, kad R.Vanagaitė pasiekė savo - sukėlė didžiulį skandalą ir kai kuriai visuomenės daliai tapo auka. Leidykla dabar kris į juridinius kazusus, nes nemanau, kad tokia galimybė buvo aptarta sutartyje su autoriumi. Ir nemanau, kad tai galima priskirti Force Majore aplinkybėms.

O auka greit suras kas jos gailisi. Manau, kad leidykla, sulaužiusi sutartį, privalės grąžinti autorines teises. Aišku, nei viena save gerbianti Lietuvos leidykla jos knygų neperleis, bet esu tikra, kad iki šiol užnugarį turėjusi autorė tikrai neliks nuošalyje ir jos knygas tuoj pat pamatysime kitokiais viršeliais ir dar didesniais tiražais.

O dabar apie krizių komunikaciją. Turbūt būčiau patarusi leidyklai tą patį penktadienį, prieš paskelbiant sprendimą, surengti spaudos konferenciją. Manau, kad dėmesio ištroškusi autorė būtų mielai į ją atvykusi ir tiek leidykla, tiek žurnalistai būtų galėję užduoti tiesiai jai klausimus apie tai, iš kur ji gavo informaciją apie Vanagą, kodėl nusprendė prabilt dabar ir ką tai bendro turi su jos naująja knyga, užduoti klausimų apie naują draugužį ir jo įtaką jos publicistinėje veikloje, paklausti tiesiai šviesiai, kodėl ji elgiasi kaip užsukta propagandinė mašina ir kodėl nusprendusi apkvailinti tautą? Kad konferencija būtų aštresnė, buvo galima ir A.Tapiną pakviesti kaip moderatorių. Ir tada, jei ji apsiašarotų ir prisipažintų suklydusi ir bendradarbiavusi, kuo aš nelabai tikiu, būtų buvę galima jos pagailėti. Jei būtų kapojusi visiems akis, buvo galima konferencijos pabaigoje paskelbti apie leidyklos atsiribojimą ir knygų išėmimą. Taip būtų suteikta tribūna pasisakyti autorei, būtų nesakoma leidyklai, kad nusprendė už uždarų durų, būtų žurnalistai gavę progą užduoti nepatogiausius klausimus, o TV žiūrovai būtų gavę smagų renginį. Ir tada nebūtų aukos. Būtų tik susimovusi naivi moteriškė. Leidykla būtų galėjusi pasakyti, kad jai neliko kitos išeities. Ir visi būtų supratę. Ir jau būtumėme nustoję apie tai kalbėt ir pyktis vieni su kitais.

O dabar, kad ir kaip to nebenorėčiau, turbūt reikia laukti šou tęsinio.



  






2017 m. spalio 27 d., penktadienis

Angelai tau sako - neverk


Šįkart apžvelgsiu dvi naujas knygas, kurios priskiriamos moteriškai literatūrai. Tai knygos, apie kurias kritikai vis dar nieko nerašo, nors skaitytojos jų nekantriai laukia. Abi autorės - Vilma Kava ir Jolita Herlyn - turi labai daug bendro, todėl nusprendžiau jų naujausias knygas apžvelgti kartu. Abi jos gyvena užsienyje, abi panašaus amžiaus, abi puikiai valdo plunksną, abi rašo apie brandžią ir jau daug patyrusią moterį – užauginusią vaikus, ne kartą mylėjusią ir ne kartą nusivylusią, ne kartą atsistojusią ir nuėjusią toliau. Abiejuose romanuose nemažai ir emigrantiškosios patirties, tapatybės problemų, abiejuose kartais persismelkia gyvenimo svetur melancholiškos gaidelės.

“Angelai neverkia” - tai šeštasis Jolitos Herlyn romanas. Pradėjusi rašytojos karjerą prieš ketverius metus romanu “Trys mano vieninteliai”, ji jau turi užsiauginusi nuolatinių gerbėjų būrį, laukiančių kiekvieno jos romano. Jolita gyvena Hamburge, kaip ir jos herojė Jurga, jos abi mėgsta keliauti ir yra patrakusios, abiejų vyrai turi motociklus, tad nori nenori pradedi brėžti paraleles tarp autorės ir herojės nuo pat knygos pradžios. Bet paklausta apie tai, Jolita lyg kirviu nukerta, kad rašyti memuarus jai dar per anksti, o autobiografinių detalių yra kiekvieno rašytojo kūryboje. Pasak jos, vieninteliai tikri dalykai jos romanuose – tai kelionių, kurias ji beprotiškai mėgsta, aprašymai.

Vizualiai atrodo, kad “Angelai neverkia” bus romanas apie didelę meilę, tą patį žada ir anotacija, to tikiesi ir pradėjus skaityti. Bet šįkart J.Herlyn herojė daug brandesnė, daugiau mąsto apie meilės ir santykių prasmę, ji svarsto, analizuoja praeitį ir net nerdama į jausmų verpetą, pasilieka šiek tiek šalto proto. O paskui bando suvokti, kodėl jai nutinka tai, kas nutinka. Ar ne tokį klausimą užduoda visi, sužinoję apie onkologinę ligą? Jurga supranta, kad nebegali braidyti po jaunystės prisiminimus ir gaivinti tai, kas senai mirę, ji turi kautis su liga čia ir dabar, ji turi ją priimti, susitaikyti ir rasti savo būdus pasveikti. Kam ji iš tiesų įdomi ir kas jai pasiryžęs padėti? Koks vyro Bernardo vaidmuo ir kodėl jai reikėjo virpinti širdį jaunystės prisiminimais?

Patiko ir herojės planas B – jos projektas su benamiais. Tai lyg plunksna filme apie Forestą Gampą, pasirodanti tik pradžioje ir pabaigoje, bet įrėminanti visą istoriją. Laikas, praleistas su benamiais, aprašomas tik keliuose puslapiuose, bet atveria protagonistei akis ir išplečia meilės savoką bei priverčia susimąstyti: "Aš fotografavau išmintį jų veiduose. Tylų džiaugsmą ir laisvę. Jie buvo mano mokytojai, įžvalgūs žmogiškosios sielos žinovai, tobulai įvaldę išgyvenimo meną. Jie nesiekė garbės, valdžios , pripažinimo. Jiems neegzistavo visuomenei priimtinos teisingo ir tvarkingo gyvenimo normos, tačiau jie niekada nepalikdavo savo artimojo nelaimėje, Jie norėjo tiesiog būti, Tik tiek."

To paprasto buvimo džiaugsmo ir trūko herojei. Pernelyg viskas puiku buvo jos gyvenime, kol nekviesta užsuko liga. Taigi, jei reiktų trumpai apibūdinti romaną, sakyčiau, jog tai knyga ne apie karštą meilę, bet apie pasirinkimus ir apie moters galias prisikelti. Apie gyvenimą, kai tau penkiasdešimt.

Apie tai rašoma ir Vilmos Kava laiškų romane “Aš tau sakau”. Dvi penkiasdešimtmetės draugės susirašinėja el. paštu. (šiek tiek jau pasenęs bendravimo būdas šiais laikais). Viena gyvena Amerikoje, kita likusi Lietuvoje, skiriasi jų kasdienybė ir pasakojimo fonas, skiriasi įpročiai ir trečiaeiliai personažai, bet iš tiesų jos sprendžia tas pačias problemas, kaip ir milijonai vidutinio amžiaus moterų visoje planetoje. Jos pasakoja viena kitai savo kasdienį gyvenimą, išpažįsta savo vienišumą, meilės paieškas, nutolimą nuo suaugusių vaikų, dalinasi artėjančios senatvės baimėmis, stebi išvaizdos pokyčius ir vis dar tikisi sugauti tą vienintelį. Jos stengiasi neatsilikti nuo laiko, ryžtasi įvairioms žurnaluose aprašytoms ir iš liaudies išminties lobyno ištrauktoms moteriškoms terapijoms.

Knyga parašyta su lengvu humoru, su švelnia savikritikos gaidele, todėl ir tos jų problemos atrodo visai nedidelės, netgi linksmos. Tai toks penkiasdešimtmetės Bridžitos Džouns dienoraštis, kur vietomis norisi kvatoti susiėmus už pilvo. Nors tai pirmoji Vilma Kava knyga, jaučiasi, kad autorė ne naujokė. Kažkodėl manau, kad ši knyga tikrai sulauks tęsinio. Nes juk visiems įdomu kaip ten toliau sekėsi Saulei ir Adai. Ir tikiuosi, kad tęsinyje bus daugiau nuotykių ir mažiau plepesių.

Kai kam ši knyga gal net taps savotiška paguoda ar net savipagalbos vadovėliu, o kai kas gal netgi užsirašys kai kurias mintis į savo citatų sąsiuvinuką:"Kaip sako mano Mamytė, visur eik, kur kviečia, judėk, kol gali, nes mirusi būsi ilgai" arba "ne nuo šampūno blizga moters plaukai, o nuo sekso". 
 
Abi autorės istorijas dėsto iš kelių pasakotojų pozicijų, tačiau abiems šioje vietoje pritrūko išbaigtumo. J.Herlyn istorija man būtų stipresnė, jei būtų visą laiką pasakojama pagrindinės herojės Jurgos lūpomis, nes knyga yra apie ją. Fredžio istorija man nebuvo itin įdomi, o ir apie santykius jis mąsto šiek tiek moteriškai, todėl manau, kad jo būtų užtekę tiek, kiek jį mato Jurga. V.Kava pašnekovėms šiek tiek pritrūko skirtingumo, kartais buvo sunku atskirti kuri yra kuri, nes laiškų rašymo stilius labai panašus. Aišku, toji, kuri, kaip ir autorė, gyvena Amerikoje, buvo kur kas įdomesnė ir žaismingesnė.

Taigi du romanai apie meilę ir apie gyvenimą, kai tau nebe trisdešimt ir jau nebe keturiasdešimt. Abu apie moteris, kurios žino ko nori, tik ne visada dar žino, kaip tą gauti. Arba gauna ne tą, ko norėjo. Abi knygos parašytos lengvai, abi žada skaitymą nesikankinant, o tai turbūt ir yra didžiausia pramoginės literatūros užduotis. Abi tinka rudens vakarui vonioje ar lietingam vienišam savaitgaliui namuose.

2017 m. spalio 16 d., pirmadienis

Apie Kelionę su Kunigu ir Fotografu



Sekmadienis Berlyne buvo šiltas ir saulėtas. Saulė spigino kaip vidurvasarį, priversdama nusiauti batus ir nusviesti megztinius, kvepėjo miškas ir saulės zuikučiai žaidė slėpynių pageltusioje medžių lapijoje. Ištiesiau kojas laukiniame pliaže prie didžiausio Berlyno ežero Wannsee, žiūrėjau į tolumoje praplaukiančias bures, klausiausi kaip statydamas smėlio pilis krykštauja mano sūnus ir supratau, kokia graži dovana yra ši diena. Net ir aklas turėtų tai pastebėti, bet man reikėjo išeiti į Kelionę, kad visas, ne vien saulėtas savo dienas pradėčiau vertinti kaip dovaną.

Kai prieš metus lankydamasi Saksonijos Šveicarijoje sužinojau apie Vokietijos dailininkų romantikų kelią gražiu pavadinimu Malerweg, iškart panorau juo nueiti. Tuomet, keliaudami su savo šešiamečiu, įveikėme kelias trasas, užlipome ant kelių kalvų ir buvome apakinti šios vietos grožio, miškų žalumo, uolų unikalumo ir kažkokios mistinės atmosferos. Tikrai, atrodo, kad šiuose miškuose vis dar gyvena elfai, už kalno įsikūrę laumės, akmenyse įsirėžę pagoniškų dievų veidai, o sename malūne vidurnaktį šėlsta velniukai. Nenuostabu, kad prieš du šimtus metus šią vietą atradę žymūs dailininkai, rašytojai, muzikai čia sėmėsi įkvėpimo.

Kelionės pėsčiomis man pačios tikriausios – tuomet kelią jauti savo kojomis, jo smėlis lieka tarpupirščiuose, o vaizdai akyse, eini orientuodamasis pagal žemėlapius, nuorodoas ir vidinį kompasą arba visiškai pasitikėdamas bendrakeleiviu. Senai norėjau nueiti Santjago kelio atkarpą, bet dėl šeimyninių aplinkybių negaliu ilgam išeiti iš namų, atidedu ją tam laikui, kai paaugs vaikas. Tačiau piligriminis dailininkų kelias čia pat Vokietijoje, Saksonijoje, iki kurios tik trys valandos kelio nuo Berlyno, man buvo pats tas. Jo yra aštuoni etapai, tai yra 8 dienos ėjimo, per kurias reikia įveikti 120 kilometrų, tūkstančius laiptelių, pakilti į kalnus ir leistis į tarpeklius. Didžioji dalis maršruto eina nacionalinio parko, kuris vis dar priklauso gyvūnams, ne žmonėms, takais. Maršrutai gerai suplanuoti, kelias nužymėtas, o kiekvieno etapo pabaigoje yra nakvynės vietos. Jei norit, galit rinkti atspaudus pakeliui, liudijančius jūsų nueitą kelią arba atvirukus su senovės dailininkų pieštais šių vietų vaizdais.


Pirmoji mintis buvo suburti bendraminčių dailininkų ir poetų grupę ir nueiti kelią kartu, bet turbūt pritrūko drąsos pasakyti savo idėją garsiai, o gal ją kažkam pasakius nesulaukiau palaikymo, gal pati pernelyg mažai ja tikėjau ir atidėjau iki kada nors. Tačiau vasarą prie kavos puodelio papasakojau apie kelionę kunigui Algirdui Toliatui, su kuriuo susidraugavome Vilniaus knygų mugės metu. Papasakojau jam visiškai nesitikėdama, kad jis entuziastingai parems ir palaikys šią idėją, nes juk supratau, kad taip užimtam populiariam kunigui savaitei išeiti į miškus yra didžiulė prabanga. Juolab nesitikėjau, kad susidomės vienas geriausių Lietuvos fotografų, Nacionalinės premijos laureatas Algimantas Aleksandravičius. Tuo metu, kai pusmetį ar metus nematyti draugai vos ištaiko laiko kavos puodeliui, buvo sunku tikėtis, kad du be galo užimti žmonės norės leisti su manimi savaitę miškuose, apie kuriuos iki tol nieko nėra girdėję.

Bet idėja yra kaip kūdikis – nešioji, augini ir ji gimsta, kai ateina laikas. Taip atėjo diena, kai buvo baigti pasiruošimai, užsakytos nakvynės ir mūsų keista pakeleivių trijulė – rašytoja, kunigas ir fotografas – išlipome iš mašinos prie didžiulės gelsvos uolos, kur prasidėjo pirmasis kelionės etapas. Dabar net nepapasakosiu visko, kas mums nutiko, nepasakosiu apie tai, kaip neišsigandome akmenų griūties ir lipome per tvorą, kad pažiūrėtume ant uolos pastatytą didžiausią pasaulyje  paminklą Ričardui Vagneriui, kaip per liūtį automobilyje pjaustėm lietuvišką duoną ir lašinius, kaip gėrėme vyną su britų dailininku ir klausėmės istorijos apie kadaise pabėgusią jo mylėtą lietuvaitę, kaip žaidėme su kunigu stalo tenisą buvusioje šokių salėje, kaip raškėme vynuoges nuo medžio pusryčiaudami, kaip alpome nuo debesų grožio pabudę pilyje ir kaip pamiršome kvėpuoti užlipę ant Bastei tilto, kaip lipome kopėčiomis ir leidomės laiptais, kaip oloje slėpėmės nuo lietaus ir skaitydavome pasakas prieš miegą.

Buvo ir kuriozinių situacijų, kai autobuso vairuotojas grasino policija, nes nesugebėjau patraukti automobilio į šoną, nuoširdžiai pamiršusi, kad negalima spausti abiem kojom pedalų mašinoje su automatine pavarų dėže. Buvo ir išbandymų, kai paklydome tarp uolų, sparčiai artėjant sutemoms ir telefonui nerodant jokių ryšio ženklų. Buvo atbrailų, kuomet reikėjo nugalėti aukščio baimę, buvo tarpeklis, kur beveik sutemus reikėjo nusileisti siaurais metaliniais laipteliais, buvo viešbutis, kurio niekaip negalėjo rasti nei žemėlapis, nei navigacija, buvo ir tas paskutinis laiptelis, ant kurio kryptelėjo mano ne taip senai sugijusi koja. Buvo krioklių, upelių, tarpeklių ir grotų, buvo kalnai, erdvės ir nematyti paukščiai, buvo lietaus, saulės ir debesis vaikančio vėjo, buvo balų, purvo ir dailiausiomis spalvomis nudažyto rudens, buvo nuospaudų, galvos skausmo, skanaus vokiško vyno ir labai atvirų pokalbių. Buvo daug kontrastų ir priešybių - šernienos guliašas vakarienei ir tik drumzlina kava pusryčiams, nakvynė pilies bokšte, bet dviaukštėse lovose bendruose kambariuose, nakvynė malūne trečiame aukšte su tualetu pirmame, nakvynės vieta su patogumais, bet be telefono ir interneto ryšio, ašaros ir kvatojimas tą pačią ryto valandą.

Bet buvo du nuostabūs bendrakeleiviai. Fotografas, kuris liepdavo užversti galvą ir įžiūrėti žmogaus veidus akmenyse, o pamatęs kitaip krentančią šviesą ar įdomiai išvirtusį medį, stabdydavo žygį ir traukdavo fotoaparatus. Kai mums reikėdavo pereiti balą, jis liepdavo kunigui nusiauti batus, kai pūsdavo stiprus vėjas, jis man liepdavo nusivilkti megztinį, kai vos laikydavomės pakibę ant kopėčių, jis liepdavo mums nejudėti, o kai ragindavau, sakydama, kad nespėsime grįžti iki tamsos, jis liepdavo įžvelgt šviesą sutemose. Ir aš žiūrėjau. Mačiau. Kvėpavau. Ginčijausi, bet leidausi kunigo įtikinama, kad Dievo reikia ne vien tada, kai jo reikia. Vedžiau juos miškų takais, ir vis tik kartais eidavau iš paskos. Planuodavau ir vis tik leisdavau kūrybiškai sujaukti dienotvarkę. Dažnai pamiršdavom pažiūrėti į laikrodį, o Like mygtukai tapo visai nebesvarbūs.


Tikrai, ši kelionė buvo išskirtinė dovana. Tas pro pirštus tekantis ir ant debesų nugarų nuplaukiantis ruduo, mistiniai gamtos ir žmonių statiniai ir ilgi pokalbiai su išskirtiniais talentais apdovanotais pakeleiviais. Apie Dievą ir žmones, apie šviesą ir tamsą, apie mirtį ir gyvenimą, apie meną ir pamišimą, apie meilę sau ir artimui. Ir jei kiekviena mūsų diena yra Dievo dovana, tai tos penkios kelionės dienos buvo prabangios dovanos – tokios prabangios, kad net jaučiausi jų neverta, gavusi kažką avansu. Lyg paprašius taurės šampano, būčiau gavusi visą butelį.

Žinau, kad tą avansą ir kelyje gautą įkvėpimą mes tikrai panaudosim taip kaip mokėsim – iš jo gims tekstai, gims nuotraukos, gims pamokslai, kurie galbūt įkvėps ir kitus svajoti ir keliauti. Ir nepabijoti atsiplėšti nuo įprasto savęs, surasti laiko ir išeiti į savo Kelionę drąsiai, pasitikint savimi, Dievu ir bendrakeleiviais.

Ir tikrai žinau, kad gims naujos svajonės. Daugiau tikrai nesidrovėsiu apie jas pasakoti.










2017 m. rugsėjo 18 d., pirmadienis

Knygos apie muziką ir kalnus, apie triukšmą ir vienatvę


Nesu literatūros kritikė. Nesu knygų apžvalgininkė. Nesu ta, kuri priima knygų iššūkius ir viešai demonstruoja kiek kokių knygų perskaitė. Savo nuomonę parašau tik apie tas knygas, kurios mane vienaip ar kitaip paliečia, kurios persismelkia per odą, įlenda vidun ir dar ilgai neduoda ramybės. Julian Barnes “Laiko triukšmas” buvo viena jų. Roberto Seethalerio romanas “Visas gyvenimas” - antroji. Berlyne gyvenantis austrų rašytojas yra ir žymus aktorius, žiūrovams pastaruoju metu matytas P. Sorentino filme “Jaunystė”.

Abu autoriai buvo nominuoti Man Booker premijai gauti, o J.Barnes ją ir gavo. Abi knygos nestoros, abi liūdnos, melancholiškos, apie vienišo žmogaus vienišą gyvenimą audringame pasaulyje, apie tai, kaip kartais nedaug žmogui reikia ir kaip sunku tą nedaug gauti. Tik J.Barnes herojus žymus Rusijos kompozitorius Dmitrijus Šostakovičius gyveno Maskvoje, turėjo butą kompozitorių namuose, dačią ir asmeninį vairuotoją, apsipirkdavo nomenklatūrinėse parduotuvėse, važinėjo į užsienius, pristatydamas tarybinės Rusijos muziką, susipažino su žymiausias to meto kūrėjais, o “Viso Gyvenimo” protagonistas Andrėjas Egeris vienišas gyveno Austrijos Alpėse. Vienas kentėjo nuo žmonių ir jų sukurtos sistemos, kitas kovojo su gamtos stichijomis. Abu pakluso jėgos struktūroms. Abu patyrė likimo smūgius. Abu iš gyvenimo nenorėjo nieko daugiau, tik būti palikti ramybėje, kad galėtų ramiai sau dirbti. Vienas – prie pianino, kitas – gamtoje.

Tiesą sakant, knygą apie D.Šostakovičių ilgai stūmiau šalin – anais laikais atsivalgėme istorijų apie žymiausius tarybinius kūrėjus. Tačiau patikėjau autoriumi, pagalvojau, kad jis tikrai neparašys propagandinio romano. Nežinau, ar skaityti knygą orginalo kalba šįkart buvo teisingas sprendimas, nes lietuviškame tekste visi rusiški vardai, tėvavardžiai ir vietovardžiai turbūt žiūrėtųsi priimtiniau.
Tik pradėjus skaityti atsiduri baisioje tarybinėje mėsmalėje. Kompozitorius laukia tardymo, jis nėra tikras nei dėl savo šeimos, nei dėl savo ateities. Jis nežino, ar jam bus leidžiama kurti. Jo kūrybą vertina tie, kurie nesupranta muzikos ir visų pirma – didysis vadas.

Rusija – dramblių tėvynė, joje viskas galima, kartoja autorius ne kartą ir ne du. Rusijoje tiek melo ir paradoksų, kad išgyventi kūrybingam žmogui, nepamynus savo principų, beveik neįmanoma. Iš pradžių D.Šostakovičius apsigaubia saugiu statusu “nepartinis bolševikas” ir mano, kad tai leis jam išlikti savimi. Netgi toleruoja partinį mentorių, kuris rekomenduoja privalomų ideologinių knygų sąrašą ir stebi, ar kompozitorius jas nagrinėja ir keičia savo požiūrį. Jis su viskuo sutinka, kad tik Jėga paliktų jį ramybėje. Bet sistemai to nebeužtenka. Jo muzikai išpopuliarėjus užsienyje, menininkas privalo reprezentuoti šalį. Siaubas sutraukia skrandį, kai skaitai, kaip kompozitorius laisvame pasaulyje skaitė kažkieno jam parašytą kalbą, šlovinančią Tarybų Sąjungą. Į provokuojamus klausimus, ar ten tikrai suteikiama kūrybos laisvė, kompozitorius atsakinėjo trumpai linktelėdamas, nurydamas žodžius ir didžiulę gėdą. Tai buvo ne didžiulės šlovės, kaip atrodytų iš šono, bet didžiojo pažeminimo valanda, kai menininkas buvo priverstas nulenkti galvą prieš Jėgą ir šlykštėjosi pats savimi. Žinojo, kad visi pokalbiai įrašinėjami, kad net viešbučio bare negali būti atviras. Gal dėl to vėliau oficialiai susitikę su A.Achmatova, abu tiesiog tylėjo. Poetė paskui spaudai teigė, kad jie bendravo šiltai ir nuoširdžiai. Dar viena istorinė grimasa, kai nuoširdžiai bendrauti buvo galima tik neištariant žodžių.

Taip, D.Šostakovičius galėjo pasilikti Amerikoje ir gyventi patogiai, kaip Stravinskis, bet kas tada būtų nutikę jo šeimai? Todėl prisikrovęs į lagaminą vinilinių plokštelių ir amerikietiškų cigarečių, grįžo, žinodamas, kad vakarų pasaulis niekuomet nesupras Rusijos. Jie nesupras, kad norint išlikti net žymūs menininkai privalo meluoti. Po susitikimo su komunistinių pažiūrų dailininku P.Picasso, nupiešusiu garsiąją taikos balandę, jis sako, kad gera būti komunistu, kai negyveni komunizme ir kai pieši ką nori gyvendamas turtingo žmogaus gyvenimą Pietų Prancūzijoje. Negalėjo palaikyti ir P.Sartre'o entuziazmo, kuris komunizmu žavėjosi keliaudamas po Tarybų sąjungą pilnomis kišenėmis pinigų. Vienos iš tų kelionės metu filosofas buvo užklydęs ir į Lietuvą, kur Nidoje jį fotografavo Antanas Sutkus, šiomis nuotraukomis išgarsėjęs užsienyje ir ką tik gavęs žymų vokiečių apdovanojimą. Perskaičius J.Barneso knygą dar kartą paaiškėja, kokio lygio sistemos žmonėmis būdavo apsupti garbūs užsienio menininkai, todėl šiek tiek naiviai nuskambėjo A.Sutkaus spaudoje pateiktas paaiškinimas, esą su garbiais svečiais jis keliavo tik todėl, kad mašinoje atsitiktinai pasitaikė viena laisva vieta. Perskaičius knygą, supranti, kad meno kūriniai galėjo gimti arba pogrindyje, arba Jėgai palaiminus. Atsitiktinumų nebūdavo.

“Jėgos spaudžiamas “aš” lūžta ir skyla” - rašo autorius ir prideda kompozitoriaus citatą: “kai tavo dvasią sulaužo, negali pakeisti jos, kaip smuiko stygos”. Menininką priverčia stoti į partiją, nors jis ir ginasi, sako niekuomet nestosiąs į partiją, kuri žudo, bet supranta, kad pasipriešinimas nebeįmanomas. Jam tai didžiulė gėda, jis slepia net nuo savo šeimos. Jo sūnus vėliau sakys, kad matė tėvą verkiantį tik du kartus – kai mirė mama ir kai buvo priimtas į partiją.

Taigi tai, kas iš šono žiūrint atrodė kaip palaimintojo gyvenimas, buvo kankynė ir didelė auka, lydima kaltės jausmo, kad negali pasipriešinti sistemai, kad negali atvirai pasakyti, kas vyksta. “Jis negalėjo gyventi su savimi” - knygos leitmotyvas.

Labai džiaugiuosi, kad šią biografiją parašė populiarus britų, o ne rusų rašytojas. Ir dar žodžio meistras. Manau, kad Vakarų pasaulio žmonės juo tiki labiau, nes jiems atrodo, kad mes, pasakodami apie tą aną santvarką, šiek tiek prisigalvojame, perdedame, kad viskas nebuvo taip blogai, kaip išlikę mūsų atmintyje. Džiaugiuosi, kad ši knyga stovi Vokietijoje populiariausių knygų lentynose, džiaugiuosi, kad pasirodė lietuviškai. Šiais laikais, kai Rusijos melo ir propagandos voratinkliai audžiami kaip niekad aktyviai, tokia knyga labai daug atskleidžia. Suvirpina emocijas. Daug ką paaiškina. Parodo tą Rusijoje slypinčią Jėgą, kuri laukia galimybės nubusti ir parodyti savo dantis.

“Visas gyvenimas” labiau skirtas ne muzikos, bet kalnų mylėtojams. Jo pagrindinis herojus Andrėjas Egeris visą gyvenimą praleidžia Alpėse. Taip, ten daugiau darbo, nei romantiškų pasivaikščiojimų kalnų takeliais, bet Austrijos kaimelio panorama atskleidžiama taip autentiškai, kad skaitydamas, atrodo, net matai tas šen bei ten kyšančias viršukalnes, užuodi pušynus, girdi vėją ir paukščius. Herojaus gyvenimas niekuo neypatingas. Jo vaikystė skaudi, bet noras gyventi didelis. Nuo pat pradžių autorius verčia mus pajusti simpatiją tam atsiskyrėliui, kurio vieninteliais namais tampa kalnai. Jis nori tikrų namų, tikros mylinčios žmonos, šeimos, bet vos tik suradęs, čia pat viską praranda. Autorius neleidžia jam būti laimingam ir stebint tą stoiško užsigrūdinusio žmogaus gyvenimą, apima didžiulis gailestis, kad jis išgyveno tiek nedaug smagių momentų, jautiesi kaltas, kad jis tais momentais pasidžiaugti moka, o štai tu – ne. Stebėtojo poziciją pasirinkęs rašytojas nenagrinėja A.Egerio vidinio pasaulio, bet taupiais sakiniais fiksuoja tai, ką mato. Ir mes tikime, jog toks Andrėjas Egeris egzistavo. Kad jis laipiojo olomis ir tiesė lynų kelią, kad jis buvo išėjęs kariauti ir kalėjo Rusijoje, kad visą gyvenimą sunkiai dirbo ir nepatyrė laimės.

Knyga nestora, įveikiama per pusdienį, bet įklampinanti giliai. Sakiniai trumpi ir gražūs, palyginimai vaizdingi, todėl norisi jais mėgautis neskubant. Autorius sako, kad vėl ir vėl grįždavo prie kiekvieno savo sakinio ir šlifuodavo jį tol, kol buvo patenkintas rezultatu. Pasirodo, net mirtį galima nusakyti keliais sakiniais. Ir taip stipriai, kad atrodo, net pajunti ją visai šalia:
“Jis pajuto vaiskų skausmą krūtinėje ir matė, kaip kūnas lėtai svyra į priekį, kaip galva priglunda prie stalo lentos. Girdėjo savo širdį. Ir klausėsi tylos, kai ji nustojo plakusi. Kantriai laukė dar vieno širdies dūžio. Nesulaukęs nurimo ir mirė.”

R. Seethaler yra vienas iš trijų vokiškai rašančių autorius, nominuotų Man Bookerio premijai, o tai yra didžiulis tarptautinis įvertinimas. Rašytojas teigia, jog rašymas jam neteikia malonumo, todėl tai, ką nori pasakyti, jis surašo trumpai ir aiškiai, o vėliau bereikalingus žodžius dar išbraukia. “Jei gyvenimą supaprastintumėme iki esminių momentų, pamatytumėme, kad svarbiausia kiekvienoje istorijoje yra sugebėjimas išgyventi, meilė ir mirtis. Apie tai ir rašau. Rašant buvo įdomu panagrinėti, kaip žmonės gali atlaikyti tiek likimo smūgių”, - sako jis viename iš retų interviu.

Romanas liūdnas, bet ne gramzdinantis, o melancholiškas, leidžiantis liūdesiui skambėti, kaip lietaus lašeliui saulėje. Knyga netgi suteikia vilties ir parodo, kad ir mūsų sunkus ar nuobodus, ar neįvertintas gyvenimas, gali būti gražus. Net jeigu nesiseka, reikia stotis ir eiti toliau. Gyvenimas - ne rožių puokštė ir ne šampano purslai, kuriuos mes demonstruojame socialiniuose tinkluose: atėjome į šią žemę ne vien tam, kad mėgautumės, bet ir tam, kad sunkiai dirbtume. Laimės ir kančios kiekvienam atseikėta skirtingai, pastarosios dažnai gerokai daugiau, o atostogų pasivaikščiojimai kalnuose neturi nieko bendra su gyvenimu ir bandymu juose išgyventi.

Abu romanai iš dalies fatalistiniai. Abiejų herojai negalėjo pasirinkti kokiame kaime, kokioje santvarkoje, kokioje šeimoje jiems gimti. Abu turi kažkaip išgyventi – vienas vienaip prisitaikyti, kitas kitaip. D.Šostakovičius turbūt būtų buvęs be galo laimingas, galėdamas kurti apsuptas kalnų, o ne sistemos, o A.Egeris gal būtų lengviau prisitaikęs mieste. Tiesa, tapęs karo belaisviu, jis atsiduria Rusijoje, bet šį faktą priima taip pat stoiškai, kaip ir kitus išbandymus.

“Bet aš nenoriu skųstis. Ne vienas šaltas ir sustingęs guli sniege, o aš dar tebežiūriu į žvaigždes” - rašo Andrėjas laiške kadaise mirusiai žmonai. Ir norisi tą sakinį užsirašyti didelėmis raidėmis, kad niekada nepamirštum. Kaip ir dar dešimt ar dvidešimt kitų sakinių, bedančių tiesiai skaitytojui į širdį ir priverčiančių muistytis pasijutus šiek tiek nesmagiai.

2017 m. rugsėjo 12 d., antradienis

Kavos meditacija

atsisėdu lauko kavinėje, užsisakau kapučino, traukiu iš kuprinės kompiuterį, tikiuosi gerai padirbėti, nes vaikui krepšinio treniruotė truks dar visą valandą, reikia parašyti straipsnį apie literatūros festivalį, reikia peržiūrėti Berlyno meno savaitės, kuri prasideda rytoj, renginius ir išsirinkti pačius pačiausius, reikia pabaigti redaguoti naująjį romaną, kurį prižadėjau šią savaitę įteikti leidyklai, o dar laukia dviejų knygų recenzijos ir dar bent vienas postas apie būsimą šviesų festivalį Berlyne - gal kas pamatys ir užsimanys dalyvauti mano "šviečiančioje" ekskursijoje, nors tiesą sakant, nebežinau jau kada jas vesti, nes nelabai spėju suktis.

mėgstu dirbti kavinėse, tada mano minčių srautas tiesiog teka, vos spėju jas gaudyti, bet šiandien aš kažkokia apsiblaususi, čia gal dėl to, kad negaliu atsigrožėti tais paskutiniais dienos ir vasaros spinduliais, o gal dėl to, kad sėdžiu po plačiašakiu plačialapiu platanu ir uosdama rudenišką jo kvapą prisimenu, kaip rašiau "Ruduo Berlyne", dabar galiu dar kartą patvirtinti, kad ruduo Berlyne nuostabus, jis čia ateina mažais žingsniukais, tapu tapu, pradžioj vienas kitas lapas, paskui vienas kitas kaštonas, vėjo gūsis ir dar palygint šiltos saulės greitai išdžiovinamos balos, pakeliu akis ir suprantu, kad tame name priekyje juk gyveno mano herojė Klaudija, juk tai tame balkone viršuje vyksta antrojo skyriaus scena, tai buvo prieš tris metus, beveik prieš amžinybę, kai dar nebuvo pasirodęs nei vienas mano romanas, kai aš dar buvau pilna baimės, netikėjimo ir nepasitikėjimo.

gurkšteliu kavos iš puodelio ant kurio parašyta november, nusišypsau, nes tai akivaizdi netiesa, dar pagalvoju, gal čia turi puodelius kiekvienam mėnesiui, panašiai kaip kojinės ar kelnaitės būna su savaitės dienų pavadinimais, bet ne, pakeliu akis - ogi kavinė vadinasi November, grįžtu mintimis prie savo stalo ir staiga suprantu, kad visai nenoriu mintimis keltis į knygą, į laikraščio straipsnį, į žurnalo antraštes, viskas ko noriu, tai būti čia ir dabar, toje saulėtoje rugsėjo popietėje, kai su marškiniais jau per šalta, bet su švarkeliu per šilta, noriu jausti kiekvieną vėstančios kavos gurkšnį, matyti, kaip saulei smunkant žemyn medžiai keičia spalvas, stebėti praeivius, spėlioti, ką ši porelė su pirkinių krepšiu šįvakar gamins vakarienei ir kuriame aukšte galėtų gyventi štai šis tėtis su dviem vaikais, klausytis dviejų anglakalbių pokalbio prie gretimo stalelio ir stebėti, kaip mikliai sukasi padavėjas.

aš tai vadinu kavos meditacija - kai mintys ateina ir išeina, kaip tie žmonės pro šalį, kai tu jų stengiesi nekontroliuoti, kaip nekontroliuoji praeivių, esi viso labo tik stebėtojas, net ne dalyvis, ne fizinis kūnas, sėdintis kėdėje, pastatytoje ant šimtamečio grindinio ir laikantis kavos puodelį už ąselės, bet išskridusi pasidairyti dvasia arba paukštis gelstančiame medyje, vėl laisvas, nes užaugo vaikai, o žiemos rūpesčiai dar neatėjo.

visada pavydėdavau žmonėms turintiems laiko ir galintiems visą valandą nieko neveikiant gerti vieną kavą, o šiandien pati supratau, kad kai tu nieko neveiki, tai ir laikas su tavim nieko neveikia, sustoja ir laukia, kol baigsi savąjį puodelį... 


2017 m. rugpjūčio 25 d., penktadienis

Prabangios atostogos palapinėje


Atostogoms man nereikia prašmatnių viešbučių, jachtų ar vilų su kolonomis, nereikia all inclusive serviso ir privačių pliažų, nereikia masažų, kokteilių ir vakarinių suknelių. Tikros atostogos man prasideda tada, kai susipakuoji į automobilį knygas, palapinę, miegmaišius, sulankstomas kėdes ir kalnų laipiojimo lazdas ir išvažiuoji svajonių šalies link be jokių išankstinių rezervacijų. Mūsų kempingavimo Europoje patirtis – virš dvidešimties metų. Esam nakvoję Lenkijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Ispanijoje, o šiemet praleidome dvi savaites ir išbandėme tris kempingus Bavarijoje, Austrijoje ir Italijoje. 
 
Taigi, pirmas privalumas keliaujant su palapine yra tas, kad esi visiškai laisvas ir kada panorėjęs gali keisti savo planus. Kempingai rezervacijų palapinėms kelioms dienoms dažniausiai nepriima. O tie, kurie priima, yra modernūs, brangūs ir jau panašesni į poilsio oazes su baseinais ir kitomis pramogomis, nuo kurių, keliaudamas su palapine, kaip tik ir nori pabėgti. Bet važiuodamas net ir high season žinai, kad vietelę palapinei kur nors surasi. Nepasisekė pirmame ir antrame kempinge – bandyk toliau. Būk šiek tiek pasiruošęs, paguglinęs prieš tai, pasirinkęs kelias patinkančias vietas pakeliui. Šiemet buvom suplanavę atostogas pradėti Bavarijoje, tačiau orų prognozės nieko gero nežadėjo – virš Alpių savaitei pakibo šalto lietaus debesys, tad pernakvoję prie Tegernsee ežero, spontaniškai nusprendėme lėkti į pietus tol, kol rasime saulę. Taip po keturių lietingų valandų kelionės atsidūrėme prie Gardos ežero Italijoje. Taip pat spontaniškai galėjome nuspręsti vykti ir į Prancūziją ar Slovėniją. 
 
Antras dalykas, kodėl taip mėgstu kempingus, yra tas, kad jie būna įsikūrę labai gražiose vietose. Dažnai tokiose, kur viešbučių statyti niekas neleidžia. Tokiose, kur pusryčiaudamas prie savo sulankstomo kempinginio staliuko, gali grožėtis atsiveriančia gamtos panorama už dyką. Na, beveik už dyką. Šiemet Stubai kalnyno slėnyje Tirolyje gyvenome tiesiai prie kalnų upės, priešais mus nuo kalno krito krioklys, šalia plaukiojo debesėliai, o tolumoje bolavo ledynas. Prie Gardos ežero gavome vietelę terasoje po alyvmedžiais ir žiūrėdavome pusryčiaudami, kaip laiveliai raižo ežerą, o vakarieniaudami – kaip saulė leidžiasi į kalnus ir pamažu degasi Limone miestelio šviesos kitame ežero krante ir žvaigždės karštame Itališkame danguje. Prieš kelis metus buvome apsistoję Monblano papėdėje, ne tik matėme šį gražuolį, bet ir kasnakt girdėjome traškančio ledyno garsus. O Bretanėje nakvojome visai ant vandenyno kranto ir galėjome rinkti moliuskus vos palipus žemyn. 
 
Trečias dalykas, kodėl rekomenduoju nakvoti palapinėse – tai kaina. Prie vokiečių pamėgto Gardos ežero nėra pigu nei viešbučiuose, nei restoranuose, nei kempinguose, tačiau mes radome internete net nepažymėtą kempingą, kur už naktį trise mokėjome viso labo 30 eur. Panašiai atsiėjo nakvynė Austrijoje, o Vokietijoje kempingas kainavo tik 26 eurus už naktį. Ir tai liepos pabaigoje, high season metu. Tačiau nesumaišykite – kempingai nėra neturtingų studentų priebėga - juos renkasi įvairaus amžiaus ir socialinės padėties žmonės, nes tiesiog mėgsta tokį gyvenimo būdą, o ne dėl to, kad negalėtų sau nieko geriau leisti. 
 
Daugelis bijo nakvoti palapinėse su vaikais, atseit per mažai patogumų, atseit, ką daryti, jei vaikas rėks ar rėkaus, atseit nepatogu gaminti maistą ir valytis dantis. Visa tai tik atsikalbinėjimai. Į rėkiančius, bėgiojančius, kamuolį mėtančius vaikus niekas pernelyg nekreipia dėmesio, jei jie neperžengia į kitų kartais pažymėtą, o kartais tik numanomą teritoriją. Ir ko tiems vaikams rėkti kempinge, kai jie visą dieną grynam ore, kai jiems tokia didelė atrakcija miegoti palapinėje susirietus miegmaišyje, sėdėti ant žolės, žaisti badmintoną ar pliekti kortomis su tėvais, o sutemus skaičiuoti krintančias žvaigždes. Mes nei karto nebuvome “kempinti” be vaikų, todėl drąsiai sakau, ir tie bėgiojantys mažėliai išsibėgioja, ir nedrąsūs išdrįsta ir net paaugliai nebebumba ir išmoksta ta kalba pasisveikinti su kaimynais. Mažiesiems daug kur įrengtos žaidimų aikštelės, o geresniuose būna netgi žaidimų kambariai blogam orui. Patikėkite, vaikams viešbutyje su daug žvaigždučių ir įjungtu televizoriumi yra kur kas nuobodžiau nei kempinge. 
 
Aišku, kempinge gaminti maistą nėra taip patogu, bet tam ir yra atostogos, kad būtų kitaip nei namie. Kokios atostogos mamai, jei ji pervažiuoja į atostogoms nuomoto buto virtuvę ir kepa tuos pačius kotletus kaip namie. O kai nepatogu ant žolės ruošti maistą, prisideda ir tėtis, ir tie patys vaikai. Kadangi visi mato, kad įranga ne tokia, kaip namie, išmoksta pasitenkinti paprastu maistu – makaronais, košėmis, virtais kiaušiniais, sumuštiniais. Norėdami pasilepinti, visada gali užsikurti grilių. Turėdami tik paprastą elektrinę kaitlentę ir vieną puodą, Italijoje pasidarydavome netgi gurmaniškų patiekalų – spagečių su pekorino sūriu, pomidorų su mocarela arba moliuskų vyno padaže (parduotuvėje vienas kilogramas nevalytų moliuskų kainavo pigiau nei dešros ar mėsos - 2,50 eur, tada 20 min reikia jiems “išdarinėti” ir dar 10 min pagaminimui). O jei ir tam nesate nusiteikę, dažnam kempinge veikia ir restoranėliai, tad galima visai nesivarginti gaminant. Austrijoje didžiulė tirštos guliašo sriubos lėkštė su bandele kempinge kainavo 4 eur – tokios vakarienei man netgi buvo per daug. 
 
Daugiausiai visus trikdantis nepatogumas – tai bendri dušai ir tualetai. Tiesą sakant, net nežinau kada mes taip spėjom išlepti, nes nameliuose prie ežerų, Šventojoje ar netgi toje pačioje Nidoje atostogaujant vaikystėje tų patogumų tikrai nebūdavo daugiau ir tai mums netrukdė ilsėtis. Juolab, kad kempinguose visi įrenginiai švarūs, keliskart per dieną valomi, tualete kabo popierius, prie prausyklės muilas, o kai kur dušuose net šampūnas padėtas. Jokių eilių, jokių nepatogumų, išskyrus tai, kad reikia iki jų nueiti ir nusinešti dantų šepetėlį. Na gerai, prisipažinsiu, kad prie Šamoni kempinge į kabiną įeidavai tiesiai iš lauko ir nusirengti duše iš ryto prie plius 10 buvo šaltoka (paskui, stovėdama po karštu vandeniu, sušildavau). Italijoje dušuose pro durų apačią įlysdavo driežai, o palubėse kabėjo vorai. Bet gamta yra gamta, o tokie dalykai užgrūdina. Ypač padeda nuo bambėjimo atpratinti vaikus. 
 
O paskutinis, bet tikrai ne mažiausiai svarbus argumentas, pasisakant už kempingus – tai, kad juose susiburia tam tikra bendruomenė ir gali sutikti labai įdomių žmonių iš viso pasaulio. Tu priverstas sveikintis su kaimynais, palaikyti su jais small talk apie orą ir pasidalinti patarimais apie gražias aplankytas vietas šalimais. Kartais padedi kaimynui pastatyti palapinę, paskolini druskos, vaikai pradeda žaisti kartu - bendrauti būna taip pat paprasta kaip vaikystėje, nes visi nusimeta savo pareigas, statusus, pasiekimus ir prašmatnius drabužius, batus ir makiažą. Žiūrėk, trečią vakarą jau ir vyno kartu išgerti pakviečia. 
 
Taigi atostogos kempinge yra savotiškas gyvenimo būdas, snobai ir nuobodos į juos nevažiuoja, išlepintų vaikų ir piktų šunų niekas į juos nesiveža. Vežasi banglentes, irklentes, baidares, dviračius, kalnų lazdas, kablius ir parasparnius. Aš vežuosi kalnų batus. Ir džiaugiuosi galimybe pabusti nuo krioklio šniokštimo, pasiražyti stovint ant rasotos žolės ir šlepsint į tualetą stebėti, kaip saulė auksina tolumoje dunksantį ledyną. manau, jog tai ir yra pati didžiausia prabanga.