2019 m. balandžio 12 d., penktadienis

Paragauti Maroko



Su kuo galėčiau palyginti Maroką? Ne šalį apskritai, kurioje visur kabo dar palygint jauno, pažangaus ir beprotiškai turtingo karaliaus portretai, kurioje yra tokia gamtos, gyvūnų, žmonių, architektūros įvairovė, kad joje telpa ne tik visa Afrika, bet ir visa pietinė Europa, ne šalį, kurią apdainavo garsūs rašytojai ir poetai, kurioje tiek daug prabangių rūmų ir Riadų, kurie paprastam biudžetiniam turistui taip pat nepasiekiami, kaip ir beduinų palapinės dykumoje ar vietinių marokiečių būstai medinoje, bet apie tą kąsnelį, kurio paragavau per šešias viešnagės dienas, atskridusi ne sezono metu pigiomis avialinijomis į Marakešą.
Marokas toks įvairus ir jame tiek daug kontrastų, kad nesi tikras, ar pamatęs gabalėlį gali spręsti apie visą šalį, bet paragauti jo labai skanu.

Pirmą kartą keliavau be plano. Kas pažįsta mane, žino, kad aš taip niekuomet nesielgiu. Visada guglinu, skaitau knygas apie tą šalį, į kurią vykstu, skaitau atsiliepimus internete, sudarau sąrašą dalykų, kuriuos noriu pamatyti, paragauti, aplankyti ir stengiuosi to plano laikytis. O čia visai kitokia šalis, kitokia kultūra, kitas žemynas. Marokas į mano gyvenimą atėjo visiškai neplanuotai, netyčia - prieš mėnesį vyresnėlis sūnus pasakė, mama, ten tokios ryškios žvaigždės ir tokie gražūs saulėlydžiai ir tas sakinys mane apsėdo, lyg netyčia taksi nugirsta melodija, kurią niūniuoji dvi dienas. Sutikau iškart, nes kas gali atsispirti, kai lemtis tau siūlo viso pasaulio žvaigždes su brangiu žmogumi. Apsisprendžiau pasitikėti juo, pasitikėti likimu ir pasitikėti Dievo planu ir nusiteikti priimti viską, ką pakeliui rasiu.

Buvau pasiruošusi nustebti. Buvau pasiruošusi, kad reikės kažkaip suvaldyti savo baimes. Nes Marokas – tai jau Afrika, tai visai svetimas mums pasaulis, visiškai nesaugi vieta, kur gali būti apiplėštas, pasmeigtas peiliu siauroje medinos gatvelėje, įkąstas skorpiono dykumoje, nusivėmęs nuo neaiškių bakterijų, apsivertęs su senoliu mersedesu, kurie čia, kaip dalis europiečių, atvažiuoja šiltai pabaigti savo gyvenimo dienų. Galėjom viso to išvengti užsisakydami gerą viešbutį, bet tai jau būtų kita kelionė, joje aš būčiau nebe keliautoja, o turistė, atrandanti visai kitus dalykus.


Bendra vakarienė hostelyje
Keliavau taip, kaip keliauja jaunimas ir bandžiau įsijausti į tai, kas vadinama backpackers life – kai viskas, ko tau reikia, telpa į kuprinę ir dažniausiai žinai tik vietas, kurias nori aplankyti, bet ne kaip iki jų nusigausi, niekada nežinai, ar dar liksi šiame hostelyje vienai nakčiai, ar, sulaukęs įdomių pasiūlymų ir žmonių, su jais judėsi toliau. Būsi atviras viskam, kas pasitaikys tavo kelyje. Joan, su kuria Atlantic hostelyje sėdėjom greta prie bendro vakarienės stalo, skanavom vištienos tadžiną su ryžiais ir razinomis ir spjaudėm į vieną lėkštutę alyvuogų kauliukus, taip ir sakė – kai keliauju su draugu, apsistojame viešbučiuose, bet kai keliauju viena, visada renkuosi hostelius, nes juk čia visada randi su kuo pasikalbėti ir sužinai tiek daug apie šalį ir ypatingas jos vietas. Pasak britės, taip keliauti juk daug įdomiau, taip kelionė virsta nuotykiu. Joan nakvojo šešiaviečiame kambaryje, džiaugėsi gavusi apatinę lovą ir po vakarienės klausėsi vietinių muzikantų grupės kartu su jaunimu iš Vokietijos, Britanijos ir Prancūzijos. Po kelių dienų ji turėjo judėti toliau - tūkstantį kilometrų į pietinį Maroko miestą Dahlą ji norėjo įveikti vietiniais autobusais, kaip darė keliaudama po Jordaniją. Nes taip įdomiau, o laiko ji turinti. Pakeliui dar užsuksianti į Tarfaya, aplankyti jos mėgstamo rašytojo Antuano de Sent Egziuperi paminklo. Taip ir neišdrįsau paklausti, kiek jai metų, bet pūsdama cigaretės dūmus ant hostelio stogo esančioje terasoje, ji prisipažino, kad šitaip keliauti pradėjo tik išėjus į pensiją.
Essaouira nuo hostelio terasos
Essaouira – tai žuvėdrų, kačių ir menininkų pamėgtas miestas už trijų valandų kelionės patogiu autobusu nuo Marakešo. Aštuntą ryto sėdžiu viena ant stogo terasos ir klausau, kaip klykia šie balti paukščiai nardydami po baltą miestą. Lyg dieglių varstomi kūdikiai. Essaouira ir vadinamas žuvėdrų miestu. Jis vadinamas baltuoju miestu. Keista, kai žinai, jog jis buvo didžiausiu vergų transporto uostu ir iš jo į ilgą kelionę per Atlantą išplaukdavo juodaodžių tirštai prigrūsti laivai. Gal dėl to čia visur skambančioje gnawa muzikoje daugiau jaučiamas afrikos genčių ritmas, nei arabiškos trelės. Šidoma rytinės saulės spindulių ir vietoje kavos gurkšnodama šviežiai spaustas apelsinų sultis, atsiverčiu knygą – šįkart į kelionę pasiėmiau Bruce Chatwin romaną Utzas. Štai ir išlindo melas, kad nesiruošiau Marokui – juk skaitinėjau prieš išvykstant Maroke apsigyvenusio rašytojo Tahir Shah knygą “Kelionės su pačiu savimi”. Viename esė jis aprašė, jog visada, kad ir kur bekeliautų, su savimi vežasi Bruce Chatwin knygą “The Songlines”. Savo mėgstamame angliškame knygyne šitos neradau, bet nusipirkau romaną apie Prahoje sovietmečiu gyvenusį porceliano kolekcionierių. Jo istorija, kaip ir G.M.Markeso apsakymai iš rinkinio “Strange piligrims”, savotiškai tiko prie šios mano kelionės be plano, bet su pakeliui sutinkamais keistuoliais ir ilgais skaitymui paliktais rytais. Gaila, nei viena jų nėra išversta į lietuvių kalbą.

Essaouiros medinos centrinės gatvelės yra spalvotas, perpildytas ištisinis turgus. Nuklydus kiek toliau, galima išvengti turistų, bet ne nuolat tau norinčių ką nors parduoti prekeivių. Vienas tau kiša papuošalus, kitas prieskonius, trečias arbatinukus, ketvirtas – šalikus, viskas gražu, spalvota, neįprasta akiai, todėl jas džiugina, jau pradedi galvoti, kaip vienas ar kitas daiktelis tiktų tavo kambariui, tavo virtuvei, tavo garderobui, jau beveik leidi įtikinamas, kad prekeivis tau padarys specialią kainą už šį neįkainuojamą dalyką ir tada tik šast ir prisimeni, kad keliauji su kuprine ir šachmatų lenta ten niekaip netilps. Kad atvykai čia įspūdžių ir žvaigždėto dangaus, kurie, kaip tyčia, nieko nesveria. Buvo ir labai malonių prekeivių, kurie mums parodė kryptį, kurie pasakė, kur pavalgyti pigiau ir kiek iš tiesų reikia mokėti už taksi. Vieno po ilgų derybų ir pokalbio paklausiau, kur galėčiau suvalgyt sriubos lėkštę pietums su vietiniais, jis mane čiupo už rankos ir siaurų gatvelių labirintu nuvedė į tokią savotišką skylę, kur niekuomet nebūčiau drįsus užeiti. Sėdėjau prie stalo su dar šešiais vietiniais mažame tamsiame kambarėlyje, vienu šonu prisiglaudusi prie žalios aptrupėjusios ne vieną šimtą metų skaičiuojančios sienos su nežinia kur bėgančiomis skruzdėmis, kita alkūne liesdama bedante burna sriubą šliurpiantį senuką ir pasigardžiuodama kirtau pupelių troškinį su marokietiškais prieskoniais, o pabaigus su jų duona išlaižiau lėkštės dugną, kaip tai daro vietiniai. O paskui visiems turėjau paspausti rankas, nes visi norėjo palinkėti mums bon voyage. Na ir kas, kad paskui pusvalandį ieškojau, kur nusiplauti rankas su muilu, šie pietūs liks įrašyti mano atmintyje prie geriausių gurmaniškų patirčių. Kaip ir aštrokas sraigių nuoviras, pirktas iš gatvės prekeivio vidurnaktyje. Kaip ir ant griliaus keptos krevetės, kurios ryte dar plaukiojo jūroje. Kaip ir sultingas didžiulis apelsinas, kokių į kilogramą telpa tik trys. Kaip ir su pomidorais kepti ir troškinti kiaušiniai pietums.
Siauros medinos gatvelės

Essaouiroje mėgsta atostogauti patys marokiečiai. Jų čia daug daugiau, nei europiečių, jie važinėjasi arklių kinkiniais, valgo restoranuose, perka čia pat gatvėje spaudžiamas cukranendrių sultis, perka skaras ir suvenyrus, fotografuojasi prie miesto sienos. Tai tokia savotiška Palanga – turinti savo pagrindinę gatvę, turinti promenadą su “sea view” terasomis, gatvės muzikantus, šoumenus, brangių dizainerių parduotuvių ir turgų, brangių restoranų ir riadų su fontanais ir rankomis drožinėtais baldais. Sekmadienį išsliūkinam iš medinos, einam į vietinių turgų, kuris kažkuo panašus į Panevėžio mašinų turgų jo klestėjimo metais, kai stendai būdavo nukrauti Europoje nebereikalingais daiktais. Randu netgi stalą su fotografuotomis knygomis, kokias mes skaitėme tuomet, kai legalių nebuvo. Sukam į šoną, pavargę nuo žmonių, nuo dulkių, nuo šiukšlių, nuo prekeivių riksmų ir besigūdančių vyrų su dideliais karučiais ir išeinam į vietinių pliažą, šurmulį palikdami už nugaros. Smėlio kopos apačioje įsitaisom ir stebim, kaip vietiniai vaikai iš ragatkės šaudo balandžius. Svarstom, gal jie juos valgo, ar peša plunksnas? Pašauna, tada vejasi ir gaudo ir tai daro taip rimtai, lyg gautų algą už tai. Paskui hostelio šeimininkas, vardu Kuskusas, paaiškina, kad vaikai taip pramogauja – pašautus balandžius jie nešasi namo, pakerpa sparnus ir laiko ten juos kaip naminius gyvūnus. Ne viską mes galim suprasti. Ne viską ir reikia. Po vakarinio pasivaikščiojimo po žuvų turgų, norisi paklausti, kur jie deda tas neparduotas krevetes, kur deda didžiules rajas, doradas, ungurius ir kitas žuvis, kurių pavadinimus pamiršau vos išgirdusi. Bet nepaklausiu. Kai po gnawa muzikos koncerto beveik vidurnaktį grįžtame namo, centrinėje gatvėje vyrukai vis dar pardavinėja ryklio gabalus vėlyviems turistams. Jo likusi visa uodega, iš kurios turbūt dar galėtum pamaitinti kokį trisdešimt žmonių.


Turguje dorojamas ryklys
Žuvų turgus purvinas, dvokia, jame žuvėdros tampo žuvų vidurius, o katės – žuvų galvas. Arba atvirkščiai. Kartais jos susipeša. Žuvėdros rėkia, puola, kerta katėms snapu, kaip Hičkoko paukščiai, todėl eini pasilenkęs, susigūžęs, bandydamas jų išvengti, bet eini tolyn, nes negali sustoti ir atsiplėšti, nes kažkurią tavęs dalį juk traukia pasišlykštėjimą keliantys dalykai. Ir praėjus visą tą purvą ir keistas žuvis pamatom tokį mažą stebuklą – koks dešimt vyrų guminėmis kelnėmis, ką tik išlipę iš savo laivų, sinchroniškai traukia didžiulį tinklą iš draugo laivo. Juokaudami, mušdami ritmą jie juda gražiai ir lygiai ir tame jų judesyje yra kažkas sakralaus, kažkas, kas perduodama iš kartos į kartą, kažkas, kas apibrėžia juos, kaip žmonių grupę ir kas galbūt yra netgi tapę jų DNR dalimi, kurią jie perduos ir savo vaikams. Tinklas begalinis, darbas trunka ilgai, bet aš stebiu lyg užhipnotizuota, pamiršusi temstantį pasaulį aplink mane. Net pagalvoju, kad panašiai choreografiškai tiksliai kadaise Lietuvos laukuose judėdavo šienpjoviai.
Vietiniame autobuse
Prisikvėpavus rytietiškos egzotikos vis tik noriu pamatyti žvaigždes, tad po dviejų parų Essaouiroje sėdam į vietinių autobusą ir dardam į Sidi Kaouki, banglentininkams, hipiams ir visiems kitiems laisviems keliautojams puikiai žinomą tašką prie vandenyno. Dvidešimties kilometrų kelionė vietiniu autobusu trunka pusantros valandos – pusvalandį laukiame kol jis prisirinks pilnutėlis, kol saldumynų prekeivis parduos pusę padėklo, kol autobuso vairuotojas gaus reikiamą autobuso detalę, kad pagaliau galėtume pajudėti ir per valandą pasiekti šį galutinį mūsų kelionės tašką, kuriame tik tą patį rytą užsisakėme kambarį.


Mus pasitinka asilai, šunys ir kupranugariai. Paskui pamažu pasirodo pastarųjų šeimininkai ir klausia, ar nenorėtume pajodinėti. Asilai čia naminiai, kaip kitur šunys, o šunys čia laukiniai, kaip kitur katės. Dar yra ir arklių, bet jie, kaip kupranugariai, turi užsidirbti pragyvenimui, nešiodami tuos kelis čia apsistojusius keliautojus. Po valandos kitos priprantu prie šio visur persekiojančio gyvūnų pasaulio. Laikas jaukintis žmones. Mano sūnus, kur bekeliautų, mėgsta su vietiniais pažaisti futbolą arba krepšinį, sako, tai pats geriausias būdas susidraugauti su vietiniais. Sėdžiu tuščiame paplūdimyje, stebiu juos, spardančius kamuolį, stebiu ant arklių po begalinį tuščią paplūdimį lakstančius ir triukus išdarinėjančius vietinius berniokus, stebiu iš tolo atsiritančias ir kaskart po truputį artėjančias Atlanto bangas, kol jose lėtai lėtai nuskęsta saulė. Saulėlydžiai čia tikrai puikūs, pagalvoju, glostydama jaukiai šalia manęs įsitaisiusį šunį. Ir maistas puikus, suprantu vakarieniaudama vietinių užeigėlėje labai tinkančiu šiai kelionei pavadinimu Sans stress (Be streso). O grįždama tamsoje galvoju, ar paukščių takas toks ryškus tik dėl to, kad reikia parodyti kryptį po karštos žiemos tėvynėn grįžtantiems giesmininkams?

Ne vien brangūs viešbučiai turi terasas su vaizdu į vandenyną
Sidi Kaouki puikiai tinka egzotiškai tinginystei, ypač jei nesistengi pažaboti bangų su banglente. Kaimas su dešimt namų, produktų kiosku, apelsinų pardavėju, keturiais restoranais ir iki pat horizonto besitęsiančiu pliažu. Po rytinio pabėgiojimo, maudynių ir sočių saldžių pusryčių, nusprendžiame nukeliauti iki krioklių. Jei pasiseks, tuos dvylika kilometrų galima pavažiuoti autobusu arba pasigauti pakeleivingą automobilį. Būtų galima, jei kas nors važiuotų pro šalį. Užtat eiti gera, dairomės į argano medžius, laisvai besiganančius kupranugarius ir avis, kol pamatom artėjantį autobusiuką. Jis sustoti negali, nes turbūt užgestų variklis, bet pristabdo ir mes įšokame vidun pro tą vietą, kur kadaise buvo durys, atsisėdam ant kreivų apsilaupiusių sėdynių, o po dešimties minučių tenka tuo pačiu būdu jį palikti. Nuvažiuodamas vairuotojas mosteli ranka, rodydamas kryptį ir mes liekame klaidžioti vieni karštyje, vidurdienyje, eidami ochra spalvos kalnu link dviejų aukštų ir grakščių, lyg išstypusios manekenės su vešliomis šukuosenomis, palmių tolumoje. Peizažas primena Biblijos vaikams piešinukus.

Krioklys gal būtų gražus, jei jame bėgtų, o ne lašėtų vanduo, bet gamta aplink didinga, iš vienos pusės kalnas, iš kitos - kopa, kalnas smėlio, dykumos miražas, karštis paduose, nes takas baigiasi ir kalną reikia įveikti. Ir tas jausmas, kad esi vienintelis žmogus žemėje, šiek tiek pasimetęs, šiek tiek einantis apgraibom, tai lipantis į kalną, tai čiuožiantis žemyn, išbaidantis perinčias žuvėdras, esantis pakrantėje toks pat taškelis kaip ir jos. Nusimeti drabužius ir brendi į vandenyną, į kurią pusę bežiūrėtum – nei vieno žmogaus, tik žuvėdros. Ir galvoji, turbūt nėra likę tiek daug vietų žemėje, kur būtum vienas vienutėlis, smagiai pasiklydęs svetimame pasaulyje. Ir galvoji, kad kelionėse reikia ne tik atrasti, bet ir pasimesti, nusivaryti nuo kojų, įsileisti šiek tiek abejonių, šiek tiek baimės, kad pajustum savo laikinumą ir pasaulio amžinybę. Kad sužinotum, jog smėlyje gyvenantys skorpionai ir gyvatės yra tikrieji šių vietų šeimininkai, o tu tik užklydėlis, atsargus keliautojas, tik smalsuolis, norintis pamaitinti sielą naujomis spalvomis ir skoniais.

Mūsų saviraiška, mūsų problemos, mūsų statusai ir kūrybiniai ieškojimai, juk niekas neturi jokios reikšmės, žvelgiant iš evoliucijos taško, sako sūnus, kelionėje skaitantis Y.N Harari knygą “Homo Sapiens”. Tikrai neturi, sutinku. Žiūrėk, vietiniai sau net tokio klausimo neužduoda, jiems svarbu šiandien išmaitinti šeimą, šiandien sužaisti šachmatų partiją, pramankštinti arklį, surūkyti suktinę, išgerti mėtų arbatos, paglostyti šunį, pagauti žuvį, pajuokauti.


Kai po tų kelių dienų rojuje grįžtam į Essaouirą, o vėliau į Marakešą, deruosi turguje, juokauju su vietiniais net ir suprasdama, jog jie nori apgauti, bet skamba muzika, sklendžia šypsenos, užkaičiama arbatos ir žmonės nebeatrodo svetimi, tas pasaulis nebeatrodo bauginantis, jis lieka tik šiek tiek per ryškus, pernelyg egzotiškas, pernelyg nutviekstas ryškios šviesos ir tamsių šešėlių. Jį kažkodėl norisi palyginti su apelsinu, kurį tik pralupus supranti, kad jis ne tik ryškus ir gražus, bet ir sultingas, saldus ir kvepiantis, jo norisi vėl ir vėl, nes tirštos sultys maitina ir svaigina.


Grįžus į Marakešą, mieliau likčiau hostelyje, nebenoriu į miestą, į purvą, į minią, nenoriu veltis į tuos garsus ir kratyti galvą kilimų pardavėjams, tatuiruočių piešėjoms, blynų kepėjams ir gyvačių kerėtojams, todėl Jemaa el Fnaa aikštę stengiamės kuo greičiau palikti, kad išsaugoti tą apelsino švytėjimą, kad tos ryškios, saldžios įspūdžių sultys mane maitintų dar ne vieną dieną, savaitę, mėnesį ir kad aš, lyg tas pasakų sekėjas Marakešo aikštėje, dar ilgai turėčiau ką pasakoti iš šios kelionės.
Pusryčiai Sans stress užeigėlėje


2019 m. vasario 27 d., trečiadienis

Šventinė karuselė arba įspūdžiai po jubiliejinės Vilniaus knygų mugės


Gretos Skaraitienės nuotr.
Pabudau Berlyne, už lango gageno žąsys, šiek tiek pavydėjau joms, nes jos skrenda į Lietuvą, jos neša pavasarį ten, iš kur aš ką tik grįžau. Bet mane šildo ne pernelyg ankstyvais sakurų žiedais Vokietijos sostinėje besiskleidžiantis pavasaris, bet prisiminimai po begalės nuoširdžių susitikimų su skaitytojais Vilniaus knygų mugėje bei Panevėžio ir Kauno bibliotekose.

Bet dabar plačiau apie knygų mugę, kurią šiemet norėčiau palyginti su tikra šventine muge su atrakcionais, prekeivių rėkavimais, cukraus vata, loterijomis, šou personažais, klounais, kino salėmis ir gatvės muzikantais. Tokia, kokią galite rasti Barselonoje ant Tibidabo kalno arbe Vudžio Aleno filme "Užburtas ratas". Tokia, kokios šurmuliuoja Berlyne prieš Velykas arba per Oktoberfestą. Į kurias žmonės veržiasi, stengiasi visur dalyvauti, išleisti kuo daugiau pinigų, nusifotografuoti su draugais ir tik iš matymo pažįstamais, įamžinti laimingus savo veidus. Jie pasipuošę, jie nori, kad kiti juos pamatytų ir įsitikintų, kad jie nėra iškritę iš gyvenimo šventės traukinio, kad jiems sekasi gerai ir jie tiesiog gali sau leisti tokią pramogą, gali įsigyti jiems ne itin reikalingų dalykų ar tiesiog leisti pinigus popkornams ir cukraus vatai, o paskui sakyti visiems, kad taip, ir aš buvau ten, taip, labai daug žmonių, taip, tvanku ir didelės eilės, taip brangu, salės perpildytos, kalbėtojų nesigirdi, prie Tapino ir Čekuolio neprisigrūdau, užtat Kunigo obuolio atsikandau ir Žmonių stende nusifotografavau.

Nenoriu priyginti knygų mugės tuštybės mugei. Manau, kad knygų mugė yra daug daugiau, nei paprastas jomarkas. A.Tapinas pasakė, kad tai inteligentijos Kaziuko mugė ir tai turbūt taikliau, nei nuvalkiotas terminas "rašytojų atlaidai". Nes atlaiduose yra privaloma programa – mišios, o VKM jokių privalomų renginių nėra. bet gausųbė neprivalomų. Tai tiesiog margumynas, pradžioje džiuginantis, o paskui - varginantis. Autorius privalomai vaišinamas komplimentais, kurie pradžioje džiugina, o paskui, kai cukraus lygis pakyla pakankamai, limpa prie pirštų kaip tirpstantys ledai. Tais pirštais vis dar bandai parašyti nesaldų autografą, paskui nustoji galvoti ir rašai tai, ką užrašei anksčiau, vėliau susigėsti ir rašai dar vieną paruoštą citatą. Autorius tomis dienomis jaučiasi, lyg sėdėtų karuselėje – matomas, bendraujantis, kartais fotografuojamas, besišypsantis, nuo pagyrų lengvai apsisukusia galva, nuo tempo pamažu išplaukiančiais ir todėl nebeatpažįstamais sutiktųjų veidais. Ir tada jam vienintelė vieta nurimti ir patylėti - kolegos renginys arba įdomi diskusija.

Kodėl į knygų mugę važiuoja autoriai, visiems aišku, jie susitinka su kolegomis, jie pasimato su skaitytojais, jie nubėga į į renginius “iš įdomumo” ir “iš reikalo”, galiausiai jie atsižymi čia, kaip piligrimas, atėjęs dar vieną etapą. Šiemet bandžiau suprasti, kodėl čia eina lankytojai, nepaisant padidėjusio mugės bilieto kainos ir to, kad kitur knygos netgi pigesnės. Ir supratau, kad čia pirkdami jie gali pabendrauti su autoriumi ar net leidyklos vadovu, čia jie gali nubėgti į renginį ar prasilenkti koridoriuje su tik iš TV pažįstamu veidu. O kartais, pavargę, užsuka net į niekada anksčiau negirdėtų ir nereklamuotų knygų pristatymus.

Ir vis tik, nori nenori, Vilniaus mugę lyginu su Leipcigo knygų muge. Ten dar daugiau lentynų, leidyklų, renginių ir žmonių, ten prie kavos dar didesnės eilės ir dar brangesnis įėjimas. Bet jei Vilniuje leidyklos prekystaliais atsitveria nuo lankytojų, tai Leipcige įsikuria jaukius kambarėlius su knygomis, į kuriuos kviečia užeiti. Vokiškos leidyklos išleidžia daugiau pinigų prisistatymo medžiagai, jos pasakoja skaitytojui ne apie pavienes knygas, bet apie pačią leidyklą ir jos autorius, nerodydamos jokio spaudimo pirkti. Jos pristato ir būsimas knygas, netgi dalina katalogus, informacinius leidinius su knygų anonsais. Kai kuriuose stenduose gali nusipirkti kavos ir čia pat prisėsti ant jaukaus sėdmaišio, paskaityti sudominusio autoriaus kūrinio skyrių. Todėl noriu pasveikinti Balto leidyklą, įnešusią į VKM šiek tiek tarptautinių madų – nemokamą žurnalą ir nemokamas bandomąsias knygas su keliais skyriais.

Pasivaikščiojus po mugę Vilniuje šiek tiek užkliuvo tai, kad leidyklos knygas išdėsto kaip papuola, be jokios sistemos. Net prekybos centre būna šiokia tokia sistema, net Kaziuko mugėje suskirstyti stendai pagal tematiką ar regionus, o knygų mugėje - visiškas jovalas. Vokietijoje leidyklos atskiria grožinę literatūrą, kelionių knygas, savipagalbos knygas, žanrinius romanus. Juk  ypač didžiosios leidyklos galėtų atskirti lietuvių autorius nuo užsieniečių, filosofines ir istorines knygas – nuo grožinių romanų. Tada gal ir skaitytojai labiau pasiskirstytų, o ne plūstų bendru srautu.

Tą patį pastebėjau ir su renginiais. Jie išmėtyti po sales vien organizatoriams žinomu principu, o juk galėtų būti aišku, kad Rašytojų kampe pristatoma klasika ir poezija, didžiojoje salėje – populiarioji literatūra, greta esančioje salėje – jaunieji rašytojai, o dar kitoje – istorinės knygos. Kad į vieną salę atėjęs žmogus žinotų, kad gali iš ten neišeiti, nes visi renginiai atitiks jo interesų lauką. Bet dabar po romano pristatymo eina diskusija apie vaikų skaitymą, po jos – istorinių knygų pristatymas, po jų – poezija ir kelionių literatūra. Jokio tematinio pasiskirstymo tarp penktadienio ir šeštadienio, visi autoriai, renginiai maišosi, sukasi, tik spėk susigaudyti laikydamas programėlę rankoje ir spėk nusiirti iki Forumo salės, esančios kitame mugės gale.

Labai pasidžiaugiau šortais, kaip nauju renginių žanru. Labai linkiu kitais metais dar skirti vietą, kurioje nauji autoriai, galbūt net neįtraukti į programą, gautų po dešimt minučių pristatyti savo kūrybą leidėjams ir žiūrovams. Galbūt labiau norėjosi, kad Tapinas ne fotografuotųsi prie prezidentinio stalo, bet kalbintų prie jo kitus rašytojus, būtų buvę kitokio stiliaus renginiai. Galėtų ir didžiosios leidyklos daryti savo stenduose autorių skaitymus ir gal net transliuoti juos internetu.

O pabaigoje trumpas nusistebėjimas dėl kainų, nors kalbėti apie jas Lietuvoje galima tik su taksistais ir su močiutėmis nemokamame mugės autobuse. Aš nuoširdžiai nesuprantu, kodėl kasmet, atvykus vasarį į Lietuvą, randu pabrangusią kavą, manikiūristės paslaugas ir bilietų į mugę kainas. Ir kaskart nusistebiu, kodėl septynmečiui reikia pirkti bilietą, kodėl nėra pusdienio, kai moksleiviai būtų įleidžiami nemokamai, kodėl perkant internetu, bilietas nėra euru pigesnis, kodėl nėra šeimyninio bilieto, nejaugi nesinori, kad šeimos ateitų į renginius su visais vaikais?

Tačiau, kad ir kiek ieškočiau kabliukų, vis tik be galo džiaugiuosi, kad Lietuvoje vyksta tokia šventė, kaip knygų mugė. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kai užsienio autoriai pasako, kad tokio susidomėjimo knygomis jų šalyse nėra. Džaiugiuosi, kad esame didžiausi Baltijos šalyse. Mugė įžengė į pilnametystę, tikiuosi, kad ji toliau bręs ir gerės, pasiūlys dar daugiau dvasinio peno lankytojams. O aš, ką tik išgėrusi savo kavos puodelį, žvelgianti į šalia pradundantį geltonąjį Berlyno metro traukinį ir saulėje išsirengusius žmones, jaučiuosi dar švelniai užsupta Vilniaus karuselės. Ir džiaugiuosi, kad mano knyga "Kelyje" jau rado kelią į skaitojų širdis.


2019 m. vasario 11 d., pirmadienis

Vokiškų širdžių karalienė (in memoria Rosamunde Pilcher)


Jei ne vokiški romantiški filmai, daugelis Lietuvoje taip ir nežinotų pasaulinės meilės romanų karalienės britės Rosamundės Pilcher pavardės. Lietuviškai pasirodė tik trys iš 20 jos romanų, leidykla Alma Littera tyliai išleido juos prieš penkiolika metų. Net pasaulinis bestseleris “Kriauklių ieškotojai" kažkodėl ignoruojamas lietuvių leidėjų.

Tačiau Vokietijoje ji yra žvaigždė. Vokietijoje ji daug populiaresnė, nei Didžiojoje Britanijoje, kur gyveno. Kaip, ji ne vokietė? - klausinėjo daugybė vokiečių sužinoję apie 94 metų autorės mirtį prieš savaitę. Kornvalyje, kur vyksta daugelio jos romanų veiksmas, didžiąją daugumą turistų sudaro vokiečiai. Sakoma, kad ji yra “kalčiausia” dėl turizmo suklestėjimo šiame rajone. Kaip Žiedų valdovo fanai knygų pėdsakais keliauja į Naująją Zelandiją, taip R.Pilcher fanai vyksta į Cornvalį, fotografuojasi pakrantėje, miesteliuose, prie dvarų ar viešbučių, kuriuose rutuliojasi pamėgtos meilės istorijos. Rašytoja už tokį netyčinį turizmo skatinimą yra net gavusi ordiną iš princo Čarlzo rankų.

Tačiau net ir tie, kam jos romanai pernelyg sentimentalūs, sekmadienio vakarais mėgsta žiūrėti jų ekranizacijas per pagrindinį vokiečių TV kanalą ZDF. Sakoma, tuomet prie televizijos ekranų susėda ištisos kartos, nes jos pasakojamos istorijos patinka ir močiutėms, ir anūkėms. ZDF ekranizavo pusantro šimto istorijų, kritikai juokiasi, kad turbūt jau ekranizuoti ne tik visi jos apsakymai, bet ir apsipirkimo rašteliai, nes vokiečių publikai jos negana, filmus žiūri iki septynių milijonų žiūrovų. O gal tiksliau būtų sakyti - žiūrovių.

“Skaitymas turi būti kaip atostogos” - sakė ji ir liko iki pat mirties ištikima meilės romano žanrui ir laimingoms pabaigoms. Ne kartą yra pavadinusi savo kūrybą “lengvai skaitiniais inteligentiškoms moterims".

Rašytoja žinojo ir tai, kad viešai ji buvo vadinama Kičo karaliene, tačiau pati sakė, kad jai tas pats, kol žmonės perka ir mėgaujasi jos romanais. Taip, jos istorijos nuspėjamos, parašytos pagal meilės romanų klišę ir baigiasi laimingai, tačiau juk tai ir yra tikroji šio žanro klasika. Romanai parašyti sodria gražia kalba, juose daug metaforų, palyginimų, graži gamta, didingi dvarai, smagūs dialogai, stiprios moterys, galantiški vyrai, supintos istorijos, geras humoro jausmas, nemažai britiško gyvenimo būdo ir žmogiškų jausmų. Čia ir turtingus herojus užklumpa ligos, bankrotai, gaisrai, išsiskyrimai, tačiau jie jas įveikia. Čia daug romantikos, bet mažai sekso, beveik nėra prievartos ir blogis visada nugalimas. Tai lyg gero konditerio pagamintas prabangaus torto gabalėlis, kuriuo kartais pasimėgauja net saldumynų nemėgstantys žmonės. Todėl visai nenuostabu, kad filmai su populiariais aktoriais sekmadienio vakarą tampa daugeliui vokiečių skania savaitės pabaiga.

Tačiau rašytojos gyvenimas toli gražu nebuvo kičiškas. Pirmą savo kūrinį ji parašė būdama septynerių, o su tikrąja literatūra susipažino perskaičiusi Daphne du Maurier “Rebeka”. Rimtai pradėjo rašyti nuobodžiaudama karo metu Šri Lankoje įstrigusiame laive ir pirmieji jos apsakymai pasirodė, kai rašytojai buvo aštuoniolika. Po to ji ištekėjo, persikėlė į Škotiją, augino keturis vaikus ir visada ilgėjosi savo gimtojo Kornvalio, todėl ten apgyvedino visus savo veikėjus. Istorijas toliau rašė sėdėdama prie virtuvinio stalo, tarpuose tarp buities darbų. Istorijas rašė moteriškiems žurnalams, jos buvo mėgiamos, bet tikrosios sėkmės rašytoja susilaukė tik 1987 metais, būdama beveik pensijinio amžiaus, kai pasirodė jos romanas “Kriauklių ieškotojai”. Jis greitai tapo populiarus visame pasaulyje, buvo net kelis kartus ekranizuotas, visame pasaulyje jo parduota daugiau nei penki milijonai ir vien Vokietijoje parduota 1,7 mln. Vėliau pasirodė dar trys jos romanai ir kiekvienas jau buvo pasmerktas tapti bestseleriu.


“Aš rašau tik sau. Negalvoju apie rinką, apie skaitytojus, tik apie save. Rašau, nes man to norisi, rašau, kad neįstrigčiau kasdienybėje. Svarbiausia man gyvenime buvo rašymas, paskui šeima, paskui draugai,” - prieš kelis metus sakė autorė, viso pardavusi virš 60 mln knygų ir uždirbusi 120 mln svarų ir taip tapusi viena iš daugiausiai uždirbančių moterų Didžiojoje Britanijoje.

2019 m. sausio 23 d., trečiadienis

Žaliosios savaitės atradimai

Po Naujųjų Berlynas ištuštėja. Turistai išsiblaivo ir išvažiuoja namo, šiltų kraštų mėgėjai dar negrįžę, vaikai kosti namuose, kiti biuruose, treti skaito ant savo sofų tai, ko nespėjo per praeitus metus. Gatvėse šalta, jose tik skubantys iš darbo namo, iš darbo į knygų klubo susiėjimą, iš darbo į parduotuvę, barą ar pas draugus. Lekiantys, nes šalta, nors koks ten šaltis, jei vis dar važinėji dviračiu ir tingi traukti pūkinę striukę. Tas dvi savaites po naujųjų Berlynas pagaliau priklauso berlyniečiams. Niekas čia nevyksta, niekas dar neprasidėję, galima ramiai įsitaisyti mėgstamoj kavinėj su kavos puodeliu ir mėgstamu žurnalu rankoje...

Ir tada, po to trumpo atokvėpio, lyg cunamis į miestą įsiveržia Žalioji savaitė - didžiausia Europoje maisto pramonės ir žemės ūkio mugė, rengiama jau 80 metų, Joje reprezentuojasi visos save gerbiančios šalys, ten nutįsta kilometrai stendų ir eilės prie įėjimo, dirba dešimtys tūkstančių dalyvių ir aplanko pusė milijono žmonių. Ten galima pasigrumdyti su minia ir prisiragauti bei prisipirkti visokių įdomių ir skanių dalykų. Berlyno viešbučiai ir taksistai vėl trina rankas, miestas vėl pilnas atvykėlių, kurie, ištrūkę iš parodų centro skuba mėgautis miesto malonumais. Tik dėl Žaliosios savaitės ateinantį sekmadienį Berlyne dirbs parduotuvės, kas nutinka labai retai - tik dešimt sekmadienių per metus.

Ir ne vien parodų centras knibžda žmonėmis. Žalioji savaitė pritraukia ne tik žemės ūkio gerbėjus, bet ir sukelia didelę protesto bangą. Praeitą šeštadienį prie Brandenburgo vartų net buvo pastatyta scena, kur audringas kalbas rėžė visi tie, nepritariantys gyvūnų išnaudojimui ir planetos teršimui, o į masinę demonstraciją centrine miesto gatve buvo susirinkę virš dvidešimties tūkstančių dalyvių.

Žaliojoje savaitėje pirmą kartą buvau po dešimties metų pertraukos. Kadangi turėjau šiek tiek pagelbėti Lietuvos stende, parodos apžiūrėjimui neturėjau daug laiko, bet šį tą įdomaus pavyko atrasti, tad dalinuosi su jumis tuo, kas mane pačią nustebino.

Meškos konservai
Kaimynai estai savo stende siūlė elnienos, šernienos ir kitų laukinių gyvių, bet labiausiai nustebau radusi konservuotos meškienos. Niekad nepagalvojau, kad Estijoje apskritai gyvena meškos ir kad net išduodami leidimai kasmet po keliasdešimt jų nušauti. Kai paklausiau, koks gi tos meškos skonis, stendo darbuotojai atsakė, kad nieko ypatingo, žvėriena, ir tiek, o 15 eur kainuojančias dėžutes labiau perka pasipuikuoti norintys rusai.

Latviškos kanapės
Ne, braliukai suktinukių dar nepardavinėjo, tačiau kanapinis alus stovėjo visuose stendo kampuose. Alus kaip alus, skoniu labiau primenantis girą, bet pardavėja įspėjo neapsigauti, nes jo stiprumas - net septyni laipsniai. O kanapių ekstrakto vos šlakelis. ir turbūt labiau dėl pavadinimo, nei dėl skonio.

Lietuviški atradimai
Natturelly produktas - Šaltalankių tyrė su baisiai sveika uoga acerola. Pardavėjai sakė, kad užtenka vos vieno stikliuko ryte ir vitamino C dienos dozė bus viršyta. Patikėjau ir dabar dieną pradedu kilnodama stikliuką.
Kitas mano atradimas, nors Lietuvoje jau senai žinomas kremas Evija. Sako, užgydo visas žaizdas, padeda nuo reumatų ir peršalimų. Sako, tie patys vokiečiai kasmet sugrįžta pasipildyt atsargų ir paž-erti gamintojams komplimentų. Nusipirkau su keniu ir su levandomis, teks laukti, kada prireiks.


Suomių likeriai
Suomija šiemet yra pagrindinis mugės svečias, jų stendas didžiausias, bet nuobodokas. Didelėje scenoje vyko įvairūs koncertai, kavinėje girtuokliavo suomių draugai, o pakraščiuose išdėstytuose stenduose stovėjo mandagios ir kuklios pardavėjos. Susipažinau su viena, kuri siūlė likerius iš savo ūkio Suomijos šiaurėje, visai šalia Laplandijos. Apsisprendžiau net paragauti vieno, nes pagamintas buvo iš uogų gražiu pavadinimu - cloudberry. Lietuviškai ji skamba visai neromantiškai - ne debesų uoga, o arktinė tekšė. Kad ir kaip ji vadintųsi, ragavau pirmą kartą.
  

Norvegiškos žuvys
Sumuštiniai su lašiša, ikrais ir kitom brangiom žuvim - pirkit kiek tik norit. Bet mane labiausiai nustebino sukabintos didelės džiovintos žuvys. Pasirodo, kad neparduodamos. Paklausiau pavadinimo, bet nesugebėjau įsidėmėti, tik, praeinant pro stendą, atsilupti jos gabalėlį, kurį čiulpiau dar pusvalandį vaikštinėdama po šiltesnių kraštų sales. 


Prancūziška klasika
Pas prancūzus stebino gražiai išdėliotų amžinųjų vertybių gausa. Kam verstis per galvą ieškant naujų produktų, jei pasaulis pamišęs dėl prancūziškų klasikinių dešrų, sūrių, alyvuogių,
vynų. Austres ragavau trečią kartą gyvenime, bet pirmąkart nustebau, kaip puikiai jos tinka prie gero šampano.


Vakaras, kaip ir tikėjausi, baigėsi Bernelių užeigos cepelinais, farširuotom lydekom ir skrabalais kraują kaitinančiomis lietuviškomis melodijomis savame stende, bet 80 kg sveriantis sūris visgi sugebėjo nustebinti ir išvaizda ir skoniu.






2018 m. gruodžio 26 d., trečiadienis

Dovana (kalėdinis apsakymas)



Ji buvo pavyzdinė žmona. Tobula motina. Nuostabi sesuo. Verta pasididžiavimo dukra. Nepakeičiama darbuotoja. Mylimiausia teta. Geroji kaimynė.
Nuo pat vaikystės ji buvo auginama lyg specialiai išvestos veislės augalas, turintis patenkinti kitų poreikius. Lyg pašarinė daržovė, reikalaujanti mažai priežiūros, atspari oro sąlygoms, ligoms ir parazitams.
Su taip pakeista DNR, kad galvotų tai, ką jai sako kiti, ir norėtų to, ko nori kiti. Arba tiesiog nieko negalvotų ir nieko nenorėtų.
Kartais ji būtent taip ir jautėsi.
Kai buvo paauglė, kartais susimąstydavo, kodėl niekam neįdomūs jos norai ir jausmai, bet buvo seni laikai, daugybė tėvų į vaikus žiūrėjo kaip į pigią ir klusnią darbo jėgą ir ji nesijautė kažkuo ypatinga. Stengėsi įtikti mamai, stengėsi auginti sesutę, stengėsi nelįsti girtam tėvui į akis. Laimė jai atrodė ne tada, kai kas nors stengiasi tave pradžiuginti, bet tada, kai niekas tavęs nebaudžia, ne tada, kai tu kažkam rūpi, bet tada, kai tave visi pamiršta.
Visus metus ji turėjo gauti gerus pažymius, nesiginčyti su mokytoja, patikti kaimynėms, paklusti motinai, atlikti kasdienius darbus sode ir namie. Skalbti ir skalauti skalbinius, plauti indus, šluoti grindis, kasti daržą, ravėti piktžoles. Per vasaros atostogas kasdien rinkdavo žemuoges, paskui mėlynes gretimame miške ir pardavinėjo jas pakelėse, o pinigus sąžiningai parnešdavo namo. Buvo sunkūs laikai, ji tai suprato. Kai pasakė mamai, kad sustojęs vyriškis ją negrabiai čiupinėjo, o kitas norėjo įsisodinti į automobilį ir kažkur nusivežti, šioji pasiuto ją barti ir vadinti visokiais vardais, kurių ji tuomet dar nesuprato. Po to karto jai buvo leidžiama uogas pardavinėti prie parduotuvės. Buvo gėda, nes praeidavo mokytojai ir atostogaujantys klasės draugai. Bet čia bent nebuvo tų šnopuojančių vyrų, kurie sustodavo pakelėse.
Ji stengdavosi būti gera, kad Kalėdų senelis atneštų jai dovanų. Su dideliu džiaugsmu ji vyniodavo naujas pėdkelnes, pirštines, liemenę, spalvotus pieštukus. Tik vėliau sužinojo, kad kiti vaikai gaudavo per Kalėdas tai, ko nori, o ne tai, ko jiems reikia ir ką tėvai būtų šiaip ar taip nupirkę. Bet ji mokėjo džiaugtis ir sauja riešutų ar per vargus mamos gautu apelsinu. Pamena, kažkada gavo net šokoladinį Kalėdų senį, kuris tuo metu vadinosi Seniu Šalčiu.
Pamena ir tai, kaip gražiausia klasės mergaitė atsinešė dovanų gautą vokišką lėlę. Supuolę ją tada žiūrinėjo visos klasės mergaitės. Tai buvo tikras stebuklas: jos plaukai buvo ilgi, o skruostai minkšti, lūpos raudonos, o akys, ją paguldžius, užsimerkdavo, mėlyni vyzdžiai dingdavo ne po plastmasinėmis, bet po tikromis blakstienomis. Ji vilkėjo rausvą veliūrinę palaidinę ir languotas kelnes. Visai tokias pat, kaip jų mokytojos, apie kurią tėvai šnabždėdavo, kad prie algos prisiduria dirbdama su užsieniečiais. Su kokiais užsieniečiais ir ką mokytoja dirbo, ji tada nesuprato, tik visada žavėjosi jos spalvotais megztukais aukštu kaklu ir tomis languotomis kelnėmis. Arba kartais dėvimu oranžiniu sijonėliu su sagtele bei rudais batais, kurie pridengdavo kojas iki pat kelių.
Ne, ji nenorėjo dovanų nei naujos lėlės, nei jų vėžimėlio, nei languotų kelnių. Nauji batai būtų pravertę, bet ne apie juos ji svajojo. Labiausiai už viską pasaulyje ji norėjo gauti dovanų tikrą katytę. Turėti gyvą būtybę, kuri priklausytų jai ir kuri ją mylėtų tokią, kokia ji yra. Kuriai galėtų pasipasakoti savo svajones ir lūkesčius. Kuri lauktų grįžtant iš mokyklos. Kuri prisiglaustų ir murktų, kai ji jaučiasi liūdna. Su katyte ji niekuomet tokia ir nesijaustų.
Mama pasakė, kad to nebus, ir savo žodžio laikėsi, todėl ji nebeprašė katytės gimtadieniui. Bet slapta vylėsi, kad jeigu ją atneštų Kalėdų Senis, mama turbūt neišmestų lauk. Kad ir kaip labai ji stengėsi, kad ir kaip stropiai rinkdavo mėlynes, kad ir kaip nuolankiai pildydavo mamos reikalavimus, Kalėdų Senis katytės vis neatnešė. Kasmet nusivylimas, kad jos vienintelis noras taip ir lieka neišgirstas, didėjo.
O paskui ji nustojo tikėti Kalėdų stebuklu.
O paskui ji sutiko vyrą, kuris pažadėjo išpildyti jos svajones. Pirmą kartą ji pajuto, kad kažkam rūpi, ką ji galvoja ir ką jaučia. Jos troškimas palikti namus buvo toks didelis, kad jiedu susituokė po dviejų mėnesių. Su juo nebuvo taip baisu, kaip su tuo dėde miške. Buvo netgi visai malonu. Iš to malonumo po metų gimė sūnus.
Ji mylėjo abu vyrus labiau už viską pasaulyje. Ji tarnavo jiems, ji skalbė, virė, tvarkė, ji prižiūrėjo ir rūpinosi, kad jiems ko nestigtų. Ji kiekvieną minutę galvojo apie sūnų ir apie vyrą – ar jiems nieko netrūksta, ar jiems nešalta, ar jie pavalgę, ar nepavargę. Jiems nespėjus užduoti klausimo, ji lėkdavo su atsakymu, jiems nespėjus išreikšti norų, ji šypsodamasi juos pildė. Ji džiaugėsi, kad gali atspėti jų norus jiems dar nepanorėjus.
Ji vėl pamiršo save, bet pirmąkart suprato, kaip smagu rūpintis tais, kuriuos myli. Lyg katyte, kurios ji taip niekada ir neturėjo. Vyras nekentė kačių, sūnus buvo joms alergiškas, o ji jau buvo išmokusi nebesitikėti stebuklų ir užgniaužti savo norus, kol jie neišsiskleidė.
Pirmaisiais metais po vestuvių po eglute pirmąkart nerado jai skirto dovanų maišelio. Bet meilės buvo tiek daug, kad ji labiau džiaugėsi dovanodama ir matydama, kaip sugeba įžiebti džiaugsmą ir dėkingumą kito akyse. Antraisiais metais jo irgi nebuvo, nes vyras dar studijavo ir neturėjo pinigų, trečiaisiais – daug dirbo ir neturėjo laiko. Ketvirtaisiais metais ji dovaną sau pati nusipirko ir pasidėjo po eglute. Kol vaikas nepaklausė, kodėl pas kitus ateina Kalėdų senis, o pas ją – ne. Ir nesuabejojo, ar ji išties buvusi gera visus metus.
Tai tapo šeimos tradicija. Kol jie susėdę valgydavo Kūčių vakarienę, ji padėdavo tris gražiai supakuotas dovanas po eglute. Paskui, išvyniojusi, net mokėdavo nuoširdžiai nustebti ir pasidžiaugti sau nusipirktu niekučiu.
Jai užteko matyti kitų laimingas akis.
Būdavo dienų, kai ji jautėsi silpna, pažeidžiama, ligota ir ... tuščia. Lyg vonia, iš kurios kažkas ištraukė kamštį ir išleido visą vandenį. Bet pasiskųsti neturėjo kam, netgi bijojo, kad taps nereikalinga, kaip išlaižytas uogienės stiklainis.
Kaip atsinaujinančios energijos įrenginys, kaip kokios saulės baterijos ar vėjo malūnai, ji ieškodavo jėgų gamtoje. Pastovėdavo apsikabinus medį, pasėdėdavo ant žolės, pririnkdavo žemuogių pintinėlę vyrams, suskindavo gėlių puokštę ar bent sukišdavo pirštus į žemę savo rožyne. Ir grįždavo laiminga, kad gali vėl netaupydama skleisti šviesą ir šilumą.
Tokiomis dienomis ji labai norėdavo katės – draugės ir sąjungininkės namie. Šilumos ir švelnumo šaltinio. Vienintelės būtybės, kuri ją pastebėtų. Leistų kartais prisiglausti, o gal net būtų dėkinga už skaniai paruoštą vakarienę ir išvalytą tualetą. Būtybės, iš kurios ji mokytųsi elegancijos ir moteriškumo ir su kuria būtų galima tylėti nesijaučiant vienišai.
Vaikui paaugus, jie pasistatė didelį namą, didelėje svetainėje galėjo pasistatyti didelę eglę, atsirado daugiau vietos dovanoms. Būtų atsiradę vietos ir katei, bet ji nebenorėjo barnių namie, neturėjo jėgų pradėti kovą. Vieną kartą, kai namai jau buvo padabinti Kalėdoms, o ant židinio jau buvo išrikiuotos prakartėlės figūros, ji išdrįso užsiminti vyrui, jog būtų smagu pasikeisti dovanomis, kad kitose šeimose žmonės kaip tik taip ir daro. Jie ne tik gauna, bet ir perka dovanas. Jis entuziastingai pritarė, netgi paklausė, ko ji norėtų, bet atėjus stebuklingai nakčiai, po eglute rado tik tai, ką pati ten padėjo.
Daugiau apie tai niekada nekalbėjo.
Sūnus užaugo, baigė mokslus, išvažiavo į platųjį pasaulį. Dideliame name jie liko dviese. Jis iš papratimo parnešė eglę iš greta esančio miškelio. Ji paruošė vakarienę. Visus dvylika patiekalų. Uždegė žvakes ir lemputes. Jis užkūrė židinį ir pagarsino muziką, kad nebūtų taip tuščia namie. Kaip ir anksčiau bandė laikytis šeimyninių ritualų, pavalgę išėjo į lauką pažvelgti į žvaigždes ir leisti Kalėdų seniui padėti dovanas. O paskui suvaidinti nustebusius, kaip ir senais laikais, kai vaikas buvo mažas ir jie visi tikėjo stebuklais.
Pirmą kartą ji pirko tik vieną dovaną – sportinius batus jam.
Grįžę uždegė šviesą ir... nustebo abu. Po egle gulėjo vienas didelis spalvotas maišelis. Ant šventinio jo popieriaus elniai traukė dovanų prikrautus vežimus.
Jis nedrąsiai priėjo, paėmė maišelį, klausiamu žvilgsniu pažiūrėjo į ją ir čia pat entuziastingai išvyniojo dovaną, lyg vaikas, pamiršęs viską pasaulyje. Išsitraukė batus, čia pat juos apsiavė, pašokinėjo, suvaidino, kaip pašokęs deda į krepšį. Jo lūpas papuošė šypsena, paskui ji pradėjo tirpti, kol kaktoje įsirėžė rūpesčio raukšlė. Jis priėjo prie jos ir naiviai, netgi su vos juntamu priekaištu balse paklausė:
– O kur tavo dovana, brangioji? Ką tu gavai?
Ji tylėdama suplovė indus, sudėjo likusią silkę į vieną dubenį, mišraines – į šaldytuvą, aguonpienį išpylė į klozetą, nuvalė stalą, užpūtė žvakes. Vos laikėsi nepravirkusi. Kažką tikrai darė blogai, kažkokios pamokos taip ir neišmoko ir turbūt jau niekada nebegaus kalėdinės dovanos. Ir toliau kiekvieną Kūčių vakarą jis sotus eis į savo kambarį žiūrėti televizoriaus. O ji ir toliau kiekvieną Kūčių vakarą tylėdama plaus indus ir lauks stebuklo...
Ne, nebelauks.
Tuščiuose namuose aidėjo laukė šėlstančio vėjo gūsiai, viršuje kažkas subildėjo, o prie durų pasigirdo krebždėjimas. Ji baigščiai sukluso, išjungė muziką. Po kelių minučių vėl tas keistas garsas. Lyg kažkas prašytųsi vidun, lyg vėjas norėtų užeiti į svečius.
Ji pravėrė duris, bet už durų buvo tuščia, stipriai pustė ir ji pagalvojo, kad ryt iš pat ryto teks vėl kasti sniegą. Bet pažvelgus žemyn ji pamatė link durų vedančius pėdsakus. Paskubom užtrenkė duris, atėjo į kambarį ir nepatikėjo savo akimis.
Prie židinio tupėjo maža balta katytė ir laižėsi sušalusias letenėles.
Ji atsisėdo greta ir žiūrėjo į ją, kaip į stebuklą. O paskui pravirko. Visą vakarą laikytos ašaros išsiveržė lauk srauniu upeliu, tekėjo skruostais, byrėjo ant kelių, gėrėsi į sijoną, kol lūpose pamažėle pradėjo skleistis šypsena. Katytė nedrąsiai prisliūkino, pažvelgė jai į akis ir, patrypčiojus šiek tiek pašoko ir susiraitė jai ant kelių.
Ją apėmė ramybė. Dabar ji jau žinojo, kad kalėdiniai stebuklai nutinka, tik kartais jų reikia ilgokai palaukti.

2018 m. gruodžio 20 d., ketvirtadienis

Day out arba kalėdinė dovana sau


7.30 Ar tikrai noriu šiandien išeiti, klausiu savęs kaisdama vandenį kavai ir košei. Jaučiuosi šiek tiek mieguista, lauke dar tamsu, o termometro stulpelis sustingęs ties nuliu. Pagalvoju, kiek daug darbų galėčiau šiandien nuveikti, kam reiktų atsakyti į laiškus, o kam paskambinti. Ir tada vis tik galutinai apsisprendžiu – ne, šiandien jokių darbų, jokio kalėdinių dovanėlių ieškojimo. Šiandien yra mano kelio, mano pabuvimo su savimi diena. Vieni bėga kalėdinius maratonus, kiti daro iškrovos dienas, o aš sugalvojau sau naują tradiciją – kalėdinį žygį. Netyčia internete aptikau viduramžių maldininkų piligriminio kelio nuorodas ir labai juo susidomėjau. Pasirodo, jis taip pat yra ir per Brandenburgo žemes einančio šv.Jokūbo kelio atšaka. Prasideda pačiame Berlyno centre, prie Marijos bažnyčios, bet aš nusprendus įšokti į antrąjį etapą ir baigti miesto pakraštyje, kad galėčiau patogiai grįžti namo su miesto traukiniu.

8.30 Išsiverdu arbatos, supilu į termosą, susitepu sumuštinį, susirandu slidinėjimo striukę ir pirštines. Išverčiu visus stalčius, bet niekur nerandu žingsnius skaičiuojančio laikrodžio. Tiek to, neskaičiuosiu jų šiandien. Nieko neskaičiuosiu – nei žingsnių, nei kilometrų, nei fb laikų ar insta širdučių. Šiandien aš einu out.

9.00 Lauke visai šviesu, netgi pro properšas bando lįsti saulė. Apsiaunu batus, užsimetu kuprinukę, kurioje be termoso ir sumuštinio dar yra javainis, servetėlių pakelis, piniginė, knyga ir užrašų knygutė. Ir lapelis, ant kurio susirašiau pagrindinius kelio posūkius.

9.15 Įsėdu į traukinį ir suprantu pamiršusi telefono pakrovėją. Paskambinu vyrui ir pranešu, kad neieškotų manęs, nes tuoj išjungsiu telefoną. Netgi apsidžiaugiu – būti be ryšio šiais laikais yra didžiausia prabanga ir poilsis. Pabūsiu išėjusi visomis prasmėmis.
kelio nuorodos

9.40 Perlipu į U6 metro liniją, dardančią į Alt Tegel, atsilošiu ir pagaliau atsipalaiduoju. Savo įprastą gyvenimą, kur aš mama, žmona, namų šeimininkė, rašytoja, gidė ir smulkių reikalų tvarkytoja, jau palikau. Ir tie žmonės aplink mane su telefonais, ausinėmis, kavos puodeliais, darbiniais portfeliais, vėžimėliais ir pirkinių maišais yra jau gerokai nutolę nuo manęs. Jie yra pakeliui į darbą, universitetus, namus, į sporto treniruotes, į repeticijas ar pas rytines meilužes. O aš esu kelyje. Neturiu jokio tikslo, esu atvira tam, kas nutiks šiandien. Esu atvira visoms geroms ir blogoms patirtims. Žmonės dažnai manęs paklausia, ar aš nebijau va taip viena vaikščioti nuošaliomis vietomis, o aš kaskart nustembu, ko aš turėčiau bijoti. Eiti su draugu ar kompanija baisiau, nes kitas gali pasakyti ką nors netinkamo ir įskaudinti, gali prieštarauti ir norėti rinktis kitą kelią, gali užversti savo problemas ir kalbėti tai, kas tavęs visai nedomina. O kai eini vienas, neturi su kuo pyktis ir ginčytis, esi laisvas eiti kuriuo nori keliu ir keisti planus kada tik panorėjęs. Ko dar turėčiau bijoti? Medžių? Paukščių? Žmonių? Lietaus?
Man rodos, daugelis tiesiog nenori būti vieni, todėl dangstosi įvairiomis fobijomis.

10.00 Traukinys tuštėja, mes tolstam nuo centro. Ottisstrasse stotelėje vienintelė išlipu iš traukinio. Aplink į abi puses driekiasi nedidukai sodų sklypeliai su dar mažesniais nameliais, nuo vasaros likusiais sodo baldais, purvinais nykštukais, išmėtytais vaikų žaislais. Tų trijų arų sodelio Berlyne nenusipirksit, nes jie priklauso miestui. Tačiau galima stoti į norinčių išsinuomoti eilę. Jei pagrįsite, kodėl norite sodo, jei įsipareigosite laikytis taisyklių ir prižiūrėti jį, gali būti, kad po trijų, penkerių metų ir sulauksite savo eilės.

10.15 Perėjus gatvę patenku į mišką, dar po kelių minučių išeinu prie ežero. Tiltuko lentos apšarmoję, slidžios, pavėsinėje nei vieno žmogaus. Einu mišku, kvepiu šaltą ramų orą ir šiugždenu kojomis šalčio sustingdytus lapus. Tik lėktuvų gausmas neleidžia pamiršti, kad esu mieste, prie oro uosto ežero (taip ir vadinasi – Flughafensee). Tolumoj matau riedančius lėktuvus. Jei būtų giedra, matyčiau ir kylančius. Bet jie netrukdo, jie likę aname krante, aname pasaulyje, kurį aš vienai dienai palikau.

10.25 Už posūkio miškas nesibaigia, bet atsiranda vokiškų gražių namelių eilės. Taip ir einu kurį laiką – po kairę netvarkomas miškas, po dešinę už tvorų - išpuoselėti kiemeliai. Taigi esu ir miške, ir mieste tuo pačiu.

10.45 Toliau trumpai mano kelias suka į miestą ir aš žengiu ant asfalto. Prieinu bažnytėlę ir varpinę, užrašas skelbia, kad tai istorinis paminklas. Suku gatve toliau. Dar vienas užrašas apie istorinę šios vietos reikšmę. Smalsumas jau sužadintas, įsuku pro atvertus vartus į dailų parką, jo viduryje pergolės su vijoklių stagarais, o pakraščiuose - ilgi vienaaukščiai nameliai, kaip kokioje pionierių stovykloje. Pasirodo čia, Krumpuhlerweg, nacių laikais buvo pati didžiausia Berlyne priverstinių darbų stovykla, 38-eriuose pastatuose čia vienu metu gyveno pusantro tūkstančio belaisvių iš rytų – rusų, baltarusių, ukrainiečių. Skaitau toliau: pasirodo, karo metais Berlyne iš viso buvo virš 3000 tokių lagerių, o juose dirbo apie 400000 žmonių. Sužinau ir tai, kad trečiajame reiche priverstinius darbus dirbo 8 mln kalinių ir belaisvių. Šiuose barakuose paskui veikė mokykla su papildoma sodininkystės pakraipa, tada ir buvo užsodintas šis gražus parkas, o ši aikštelė su pergolėmis pavadinta žaliąja klase. Vėliau čia veikė viena didžiausių Berlyne mergaičių perauklėjimo kolonijų. Dabar pastatuose įsikūrę menininkai, įstaigos, vaikų darželis. Vaikų tėvai turbūt nesuka galvos apie nelabai tikusią šios vietos aurą.

11.05 Žygiuoju toliau į miestą, išnyra net keli dideli daugiabučiai. Nufotografuoju gražiai išpieštas jų sienas – Berlyne daugelio daugiabučių sienos patikimos pripažintiems gatvės menininkams. Pagalvoju, kad gal būtų gražu įsileisti juos ir į Karoliniškes ar Žirmūnus. Ne tuos, tepliorius, bet tikrus menininkus.
Berlyno senieji žibintai

11.10 Neriu į pusiasalį ir žygiuoju asfaltuotu takeliu palei pat Tėgelio ežerą niekeno netrukdoma. Stabteliu pasigrožėti skaidriu ežero vandeniu, norėčiau jau prisėsti, bet suolelis nusėtas smulkiais lašeliais – rytinio šerkšno palikimu. Pakeliu akis į senuosius gatvės žibintus. Jie apmusiję, nežinau, ar dar veikiantys, nežinau, kada čia pastatyti. Iš tiesų, Berlynas buvo vienas pirmųjų miestų, kuriame jau 17 amžiuje buvo sukurtas gatvių apšvietimas. Aišku, pradžioje šviesą skleidė degantis aliejus, paskui – dujos. Ir dabar mieste dar yra virš 30 000 senųjų dujinių žibintų.

11.30 Prieš akis atsiveria gražioji Tėgelio ežero promenada. Vasaromis šioje senų platanų alėjoje knibždėte knibžda žmonės, spygauja vaikai, lauko kavinėse nerasi laisvų staliukų, nusidriekia eilės prie išsirikiavusių laivų. Dabar čia tylu. Keli žmonės, keli šunys, keli dviratininkai ir vėl tyla. Platanai stovi tiesūs, išdidžiai demonstruodami savo nuogumą. Kartais pagalvoju, keista, kad medžiai nusirengia būtent tada, kai šalta, tada, kai, atrodo, jiems labiausiai reiktų lapų, kad pridengtų nuo šalčio. Promenadoje randu dvi 18 amžiaus angliškas patrankas. Kai jau pradedu galvoti, ką britai čia galėjo veikti prieš tris šimtus metų, pamatau užrašą, kad tai viso labo Londono dovana vakarų Berlynui 1983 metais.
11.40 Einu pro didelius, ne vieną šimtą turistų galinčius plukdyti laivus. Pagalvoju, ar jie čia žiemoja, ar kas nors užsimano plaukioti žiemą? Vieno priekyje pamatau papuoštą eglutę – čia tikrai per šventes liesis vynas ir skambės muzika. O aš neatsisakyčiau kavos puodelio, tačiau aplinkui tik lauko kavinės ir visos jos – uždarytos. Bet perėjus tiltą pamatau boluojančią iškabą ir šiek tiek nukrypstu nuo kelio. Užtat gaunu puodelį kapučino ir pyrago su slyvomis. Ir galiu šiltai sėdėdama užsirašyti savo įspūdžius. Keista, atrodo, taip senai išėjau, o ėjau tik dvi valandas. Nuėjau šešis kilometrus, o tai jau pusė kelio.
12.10 Kelias vėl veda mišku palei ežerą. Žiūriu į prieplaukas ir žiemos miegui aprengtus laivus. Antys lenda artyn, o sutikta moteris jau pasisveikina – ženklai, kad tolstu nuo miesto.

12.25 Pakeliui randu lentą su žemėlapiu, pasitikslinu kelią ir džiaugiuosi, kad nereikia jungti telefono. Palieku miesto gaudesį ir neriu į Tėgelio mišką. Po dešimties minučių žingsniavimo suprantu, kad esu čia viena vienutėlė, tarp didelių medžių ir žaliuojančių kelmų. Mano kelyje atsiranda dar vienas netikėtas atradimas – didžiausias Berlyno medis, 1795 pasodintas Europos maumedis, kurio ūgis - 42,5 m. Medis kaip medis, man daug įdomesnis stendas apie prieš penkiolika metų praūžusį ir mišką išretinusį uraganą. Atsisėdu prie jo, išgeriu arbatos, suvalgau sumuštinį, užrašau kelias mintis.
 13.00 Einu toliau. Bandau priversti galvą dirbti. Išėjau iš namų tikėdamasi sugalvoti kelis siužeto vingius, norėdama apgalvoti kelis gyvenimo posūkius ir apskritai, apžvelgt visą šiais metais nueitą kelią. Bet mano galvoje minčių nedaugėja. Priešingai, sulig kiekvienu žingsniu, sulig kiekvienu įkvėpimu minčių pastebimai mažėja. Paleidžiu po vieną visus šių metų nesusipratimus, nuoskaudas, įsižeidimus, paleidžiu nusivylimus savimi ir kitais, paleidžiu neįvykdytus planus ir nesugebėtas išvengti klaidas ir staiga pastebiu, kad žingsniuoti tampa lengva. Ir kodėl žmonės bijo vieni būti miške? Gal todėl, kad patys savęs neužpultų? Mes tiek daug kalbam apie santykius su kitais ir vis tik taip retai – apie santykius su savim. Juk užuot buvę santarvėje, mes dažnai pykstamės su savim. Užuot buvę draugais, mes tampame patys sau priešai. O tada būna nesmagu eiti su priešu į mišką.
13.20 Po trijų kilometrų miškas baigiasi, priešais mane gatvė, mašinos, prabangūs namai. Nenoriu eiti palei gatvę, tikiuosi rasti keliuką palei Havel ežerą. Bet po kelių šimtų metrų keliukas atsimuša į tvorą ir priekyje matau tik privačias prieplaukas. Nieko nuostabaus, čia buvęs vakarų Berlynas, čia pakrantės priklauso turtingiesiems ir jų laivams. Tenka sukti atgal. Pradedu jausti nuovargį.

13.40 Ir namai čia atrodo visai kitaip, nei buvusio rytų Berlyno pakraščiuose. Viskas daug švariau, tvarkingiau, prabangiau. Namų langai ir kiemai išpuošti šventėms netaupant. Gatvės grindinys atrodo taip, lyg būtų plaunamas kasdien. Taip atrodo tipiški vakarų Vokietijos kaimeliai – trys tvarkingos ilgos gatvės, o centre – bažnytėlė, tratoria, gaststätte, gaisrinė. Ant koplytstulpio parašyta, kad Heiligensee kaimui jau 700 metų. Gyveno tuomet sau ramiai žmonės, žvejojo dviejuose ežeruose ir net neįsivaizdavo, kokios brangios ir geidžiamos bus jų žemės ir trobesiai dvidešimt pirmajame amžiuje.


14.10 Kojos jau sunkiai dėliojasi ir net kyla pagunda kelias stoteles pavažiuoti autobusu. Bet ne, nereikia savęs nei taupyti, nei gailėti. Nėjau ieškoti kur miega laivai, kur auga didžiausias Berlyno medis ar kur gyveno neklusnios mergaitės. Nėjau nieko ieškoti. Ėjau tiesiog eiti. Todėl turiu eiti toliau. Iki stoties liko vos keli kilometrai
14.50 Laukiu traukinio. Tik aštuonios stotelės iki centrinio Berlyno. Labai arti, o vis tik taip toli buvau išėjusi. tiek daug pamačiau ir sužinojau. Po penkių valandų žygiavimo kojos sunkios, galva lengva, o sąžinė skaidri, lyg atlikus išpažintį ir atgailą. Šios dienos skaitliuke – trylika kilometrų ir dar kartą patvirtinta tiesa, kad ėjimas išvalo nuo nereikalingų minčių ir suteikia ramybės.  Ar ne to moko meditacijos guru – kvėpuoti ir nustoti galvoti. Maudymasis miške išvalo dūšią geriau, nei dušas kūną, todėl sakiau ir sakysiu, kad ėjimas gamtoje - tai pati geriausia meditacija, pati geriausia terapija ir mankšta. Jis nieko nekainuoja, jam nereikia jokių mokytojų, kabinetų, salių, priemonių, tik patogių batų. Tokią išėjimo dieną būtų galima rekomenduoti visiems, kaip kokį vitaminą C. Jis gal ir neišgydo ligų, bet fizinį ir dvasinį imunitetą  tikrai padeda stiprinti.


15.00 Dabar žinau, kad tokią dieną out padovanosiu sau bent kartą per mėnesį. Dabar jau galiu įsijungti telefoną.

2018 m. gruodžio 14 d., penktadienis

Vandens istorija arba Majos Lunde fenomenas




“Viskas yra su viskuo susiję”, sako Maja Lunde, 43 metų Norvegijos rašytoja, trijų sūnų mama, atkreipusi daugelio skaitytojų dėmesį į ekologines pasaulio problemas. 2017 metais pasirodęs jos romanas “Bičių istorija” (į lietuvių kalbą vertė Eglė Išganaitytė ir Justė Nepaitė, išleido “Tyto Alba”) buvo išverstas į 30 kalbų ir Vokietijoje iškart tapo bestseleriu, išsilaikydamas dešimtuke visus metus. Maža to, jis tapo pačia perkamiausia praeitų metų knyga, nesitraukia iš dešimtukų ir šiais metais. Šią savaitę ji vėl pirmoje perkamiausiųjų vietoje, tik jau “paperback” kategorijoje (perleista minkštais viršeliais). Kovo mėnesį Vokietijoje pasirodžiusi jos antroji knyga “Vandens istorija” (į lietuvių kalbą vertė Alvyda Gaivenienė, išleido “Tyto Alba”) taip pat iš karto šovė į bestselerių sąrašus ir išbuvo ten ne vieną mėnesį, nors “Bičių istorijos” sėkmės dar nepakartojo.

Apie “Bičių istoriją” Vokietijoje kalbama kaip apie visišką literatūros fenomeną – iki tol nežinoma autorė iš Norvegijos staiga aplenkia visas literatūros pasaulio žvaigždes, visus mylimus ir gerbiamus vokiečių autorius ir parduoda daugiau nei 400 tūkstančių knygų. Tai nutinka labai retai ir kiekvienas toks atvejis įeina į leidybos istoriją. Bet specialistai turi paaiškinimą – ekologinės temos dabar yra “ant bangos”, jos labai jaudina žmones, o Maja Lunde romanuose pateikte ne faktus, nemoralizuoja, nepriekaištauja ir nepateikia ultimatumų. Ji ne gąsdina, o tik pasakoja istorijas, kurios sujaudina kiekvieną.


“Bičių istorijoje” rašytoja pasakoja apie bites; ji labai jautriai ir vaizdžiai parodo, koks būtų mūsų gyvenimas be bičių. O juk mes niekada anksčiau net nebandėme to įsivaizduoti. Iš viso daugelis net nežinojome, kam tos bitės reikalingos. Bet kai pamatai, kaip žmonės vargsta dirbdami bičių darbą, supranti, kad pasaulyje tikrai viskas su viskuo glaudžiai susiję. “Vandens istorijoje” pasakojama apie dingusį vandenį ir kaitros iškankintą Europą. Vienas dalykas yra skaityti apie kažkur tirpstančius ledynus ar baisias sausras, o visai kitaip žvelgi perskaitęs su tuo susidūrusių žmonių istorijas. Ir tada pagalvoji, gal tai realu, gal tai nėra vien tik gamtos saugotojų svaičiojimai, kad vieną dieną geriamas vanduo gali tapti prabanga.

“Vandens istorijoje” susipina dvi istorijos – tai 2017 metais už Norvegijos ledynų, upių ir krioklių išsaugojimą jaunystėje kovojusi buriuotoja Signė, besileidžianti į paskutinę savo kelionę pas mylimąjį, ir 2041 metais gaisrų pabėgėlių stovykloje Prancūzijoje su dukra bandantis išgyventi Davidas, kuriam netyčia aptiktas Signės laivas tampa vienintele viltimi. Maja Lunde nupiešia Pietų Europą kaip visiškai išdegusį, sausrų nualintą kraštą, kur niekas nebeauga, kur nėra vandens ir upių, kur jau penkerius metus nelijo ir nebėra kuo gesinti gaisrų, pabėgėliai svajoja apie šiaurę, nes ten dar likę vandens. O tai, po šiemet nenormaliai karštos ir sausos vasaros, jau neatrodo utopija.

Romanas lengvai skaitomas, bet tai nėra lengvas skaitinys, nes problemos rimtos. Netolimos ateities istorija papasakota taip įtikinamai, kad norisi protestuoti, norisi stabdyti pasaulio turtinguosius, atgręžti juos į gamtą, priversti ją saugoti arba bent jau nebeniokoti daugiau. Netgi norisi įsikurti su palapine kur nors prie ledyno, kaip Signė jaunystėje, ir išreikšti protestą ne vien dėl ledynų tirpimo, bet ir prieš ledo išvežimą turtingiesiems. O gal netgi pradėti protestuoti prieš Lietuvoje kertamus medžius ir šaudomus žvėris, prieš kiaulių ūkius, pramonės teršiamas upes ir nykstančias pelkes. Prieš politikų abejingumą ir verslininkų godumą. Mes taip pat turime daugybę ekologinių problemų, manau, kad temų užtektų ne vienam romanui.

Bet “Vandens istorija” – tai romanas ne apie vandenį, bet apie jo netekusius žmones, jų santykius ir net, sakyčiau, apie meilę. Autorė nesugriauna mūsų pasaulio, ji parodo, kad yra vilties. Stipriausias šios knygos motyvas man pasirodė tas, kad mums reikia ne bėgti nuo problemų, o pradėti gyventi čia ir dabar, neužmerkti akių į tai, kas vyksta, bet kartu jausti dėkingumą už tai, ką turime. Ir ne vien už stiklinę gėlo vandens ar lietų už lango, bet ir už šalia esančius žmones.

Kritikai pripažįsta, kad romano kalba yra paprasta, be literatūrinių vingrybių, siužetas sukonstruotas paprastai ir aiškiai, netgi kai kur, mano manymu, nuspėjamas, tačiau autorė paprastais sakiniais ir dialogais sugeba papasakoti istoriją, sukelti įtampą ir įkaitinti emocijas. 

Manau, kad Majos Lunde kūriniai tokio didelio populiarumo sulaukė ir todėl, kad Europoje dabar kilusi rašymo apie gamtą, tai yra Nature writing banga. Jau dabar dalijant apdovanojimus, rengiant konkursus, Nature writing patenka į atskirą kategoriją, daugelyje knygynų jam skiriamos atskiros lentynos. Šiai knygų kategorijai priskiriamos knygos, kuriose gamta atlieka tokį pat vaidmenį kaip žmogus arba tampa pagrindiniu knygos veikėju. Tokios literatūros pavyzdžiu galėtų būti 2016 metais visuose sąrašuose pirmavęs P.Wohlleben bestseleris “Apie paslaptingą medžių gyvenimą”.

Pristatydama “Vandens istoriją” Leipcigo knygų mugėje, norvegų rašytoja pranešė ir apie tai, kad bus tetralogija – keturios knygos ekologine tematika. Autorė turi tris sūnus ir jai labai rūpi, kokiame pasaulyje jie gyvens. Trečioji knyga pasirodys kitų metų rudenį, joje bus pasakojama apie nykstančias gyvūnų rūšis. Ir nors romanus galima skaityti kaip atskirus kūrinius, pasak jos, pabaigoje kai kurios gijos susipins, kai kurie herojai susitiks. Tačiau pati Maja Lunde viename interviu netgi pataria pradėti skaityti ne nuo “Bičių”, o nuo antrosios – “Vandens istorijos”.