2018 m. gegužės 21 d., pirmadienis

Ką radome Harce išvaikę raganas




Berlin - Harz traukinukas kursuoja tik savaitgaliais ir siūlo berlyniečiams dienos ar dviejų išvyką į Harco kalnyno prieangyje esantį Talės miestelį specialia kaina (šeimyninis bilietas pirmyn ir atgal kainuoja 29 eur). Po trijų su pusės valandos kelionės patogiu traukiniu mes jame ir išlipame. Miestelis kaip miestelis – parkas, dvi bažnyčios, terminis baseinas, didžiulė metalo gamykla, aprūpinusi šalmais pirmajame pasauliniame kare kariavusius vokiečius, viešbutis, kuriame buvo apsistoję rašytojai H.Heinė ir Fontene ir buvusio vieno populiariausių DDR kurorto šlovės šleifas, kurio likučiai vis dar užsikabinę ant namų, ant žmonių, ant kultūrinio paveldo. Sakoma, kad šlovingos socialistinės Vokietijos klestėjimo metais, Harzas buvo viena populiariausių turizmo krypčių greta Baltijos jūros ir Tiuringijos miškų, o Talės (Thale) miestelis – tikras vietinio turizmo centras. Tokių turizmo apimčių, kaip kadaise, jis nepasiekė iki šiol. Bet stengiasi.

Prie keltuvo jau pasitinka supynės ir raganos, tokios klaikios, lyg būtų užsilikę nuo tarybinių kičo laikų. Daug baisesnės už visus vokiškus nykštukus, kurie gadina jų išpuoselėtų sodų vaizdą. Perkame Sparticket bilietą, į kurį įeina pasikėlimai ir nusileidimai abiem keltuvais bei nusileidimas rogučių trasa (žmogui tokio bilieto kaina 13 eur). Pastovime eilėje, nes juk sekmadienis, įlipame į žalią gondolą, nes žinome, kad jos dugnas stiklinis ir pakilimui priduoda šiek tiek aštresnio skonio – po kojomis palengva tolsta Bodetal slėnis. Po septynių minučių išlipame Hexentanzplatz – raganų šokio aikšte pavadintoje plynaukštėje. Viskas čia pavadinta jų vardu, nes Harco kalnai – tai vokiškų raganų susibūrimo vieta. Ant netoliese esančio Brokeno kalno jos susirenka per Valpurgijos naktį, bet, matyt, ir visur čia jų knibžda. Bent jau tų, kičinių. Kuo toliau einam, tuo jų daugėja. Kaip ir žmonių. Raganų kalnas, raganų namas, raganų muziejus, raganų teatras, raganų ledai ir ugninės dešros, raganų suvenyrai ir statulos – viskas kainuoja papildomai du, tris, penkis eurus ir skirta žmonių, vartojančių gamtą, maistą, pramogas poreikiams patenkinti. Vaikų masiniam džiaugsmui sužadinti. Man norisi greičiau nerti į mišką, į tylą, į gamtos kvapus ir vaizdus.

Į zoologijos sodą neinam, nes jų turim Berlyne net du. Bet rogučių trasa mielai nusileidžiam. Leistumėmės ir dar kartą, bet labai ilga eilė. Apžiūrim amfiteatrą, kyla noras sugrįžti ir pažiūrėti kokį nors spektaklį, nors repertuaras, tiesą sakant, ne itin sudomina.

Šalia stovi medinis tvirtas, plane net nepažymėtas medinis pastatas su drožiniais ir akmeninėmis kolonomis. Iš formos sprendžiant, galėtų būti bažnytėlė, bet ta medinė skulptūra virš įėjimo labiau primena velnią, gal net patį Liuciferį. Ir užrašas prie įėjimo skelbia Valpurgijos salė. Užeinu, žmonių nėra, įėjimas kainuoja pusantro euro, sukuosi eiti atgal, įsitikinusi, kad ten vėl bus dozė raganų, bet sustabdo bilietų pardavėjos balsas. Močiutė, labai panaši į tą, kuriai lauknešėlį nešė Raudonkepuraitė, paklausta, kas ta šventovė, pradeda pasakoti apie berlynietį dailininką Hermaną Hendrichą, kuris nutapė penkis didelius paveikslus Getės Fausto motyvais ir paprašė architekto Bernardo Zėringo pastatyti senovės germanų stilistiką atspindintį namą, kad galėtų eksponuoti šiuos paveikslus. Visa tai buvo pastatyta 1901 metais ir stovi iki šiol. Prie įėjimo guli akmuo su iškalta svastika, kurį rado kasdami pamatus kartu su bronzos amžiaus papuošalais. Manoma, kad ir akmuo iš to amžiaus. Linkteliu galva, nes suprantu, kad nacių palikimo vokiečiai taip atvirai neeksponuotų, ir nusiperku bilietą, tokį senovinį, atplėšiamą nuo raudono rulonėlio. Ant bilieto kaina neparašyta, net kyla minčių, kad rulonėlis dar irgi užsilikęs iš tarybinių laikų. Močiutė, apsidžiaugusi, kad turi pašnekovą, papasakoja, kad dar vienas to paties dailininko sumanytas namas, tik akmeninis, stovi prie Bonos, jame eksponuojami Vagnerio siužetų įkvėpti paveikslai. Pardavėja dar pagaili, kad tiek mažai žmonių čia užsuka.

Penki didžiuliai paveikslai, mano septynmetis sūnus, skaitantis ištraukas iš Getės Fausto prie jų, gotų simboliai ant sienų, raižiniai ant lubų, įstrižai krentanti saulės šviesa ir daugiau nei vieno žmogaus. Dėl šios akimirkos buvo verta prasibrauti per visas tas raganas. Dėl šios akimirkos turbūt buvo verta apskritai kilti ant šito kalno.

Apžvalgos aikštelė
Po keliolikos minučių leidžiamės gondola žemyn. Stojame į kitą eilę ir keliamės kėdutėmis į kitą kalną – Rosstrape. Čia ramiau. Mažiau žmonių ir raganų nebėra. Užtat čia gyva kita legenda – apie karaliaus dukrą Brunhildą, kuri bėgo nuo ją pagrobti ir vesti norėjusio milžino Bodo. Ji prijojo kalno kraštą, atsispyrė nuo jo ir peršoko visą Bode upės slėnį, tik karūną ten pametė. Milžinas nugarmėjo į upę, pavirto dideliu juodu šunimi ir saugojo jos karūną, o ten, kur Brunhildos arklys paskutinį kartą atsispyrė į žemę, yra likęs didžiulės arklio pėdos atspaudas, pagrindinė kalno turistinė atrakcija. Bet mane labiau žavėjo atsiveriančios tarpeklio panoramos, kvepiančios akacijos, nedideli smulkialapiai ąžuolai ir tyla, keltuvu leidžiantis atgal į miestelį.

Šviežių ledų porcija (0,7 eur), supynių seansas vaikui ir trys valandos poilsio dardant patogiu traukiniu į Berlyną. Pridedu prie rekomenduojamų dienos išvykų sąrašo. Tik kitą kartą pasiimsim lazdas ir žygiuosime Bode upės slėniu.

Walpurgishalle
Walpurgishalle

Berlin-Harz traukinukas
Rogučių trasa - smagiausia pramoga
Pridėti antraštę

2018 m. gegužės 16 d., trečiadienis

Vardan tos... nenorėjau laimėti Eurovizijos


Ne, čia nėra jokios klaidos, tikrai nenorėjau, kad Lietuva šiemet laimėtų Euroviziją. Galimybė buvo labai menka, tiesiog mikroskopinė, nors viltį uždegančių antraščių buvo atsiradę nemažai. Mūsų atstovė juk tokia nuoširdi, tokia gera, tokia tyra, o daina tokia jautri, kad pasaulis turėtų pagaliau atsigręžti į Lietuvą, kur ganosi tos romios ir nuoširdžios mergelės, vis dar dainuojančios lyrines dainas apie meilę. Lyg kada nors šou pasauliui būtų rūpėjusios šios savybės. Kaip ir ant scenos be jokios šou rolės užlipęs sutuoktinis. Šou pasauliui reikia efektų, nepadorių judesių, provokacijų, nematytų multimedijų sprendimų arba bent vampyro akies, reikia kažko netikėto, priverčiančio žiūrovus šūktelti “o čia tai geras”. O mes atidavėme šiam negailestingam pasauliui savo ramią avelę rausva pamergės suknele ir vaikišku žvilgsniu, kuris galėjo sugraudinti tik Eurovizijos nekentėjus. Bet jie juk nežiūrėjo Eurovizijos. Ir juolab – nebalsavo. O laimėjo vėl tas, apie kurį galima audringai ginčytis.

Bet smagu, kad tauta trumpam buvo susivienijusi, nebeliko atotrūkio tarp lietuvio čia ir ten, buvo pamirštas keiksmažodis emigrantas ir visi VARDAN TOS draugiškai siuntėme palaikymo šūksnius į Portugaliją. O pabudome vėl tokie patys lietuviai, ieškantys su kuo pasipykti, apkalbėti, įsivelti į žodžių mūšius. Jei Ieva būtų laimėjusi, pyktis būtume pradėję trimis dienomis vėliau. Susiginčytume, kokiam mieste turėtų vykti kitų metų Eurovizija, kur reiktų apgyvendinti dalyvius, kaip užtikrinti visą reikiamą techniką, kur gauti specialistų ir kaip garantuoti dalyvių saugumą, kurie veidai, vardai, simboliai turėtų reprezentuoti mūsų šalį, kas turėti stoti už organizacinio komiteto vairo ir t.t.. Savivaldybės būtų pradėję konkuruoti, Vilnius būtų susiėmęs už galvos, kur gauti pinigų, šimtai įvairių paslaugų teikėjų išsirikiuotų prie biurokratų durų su pažadais laimėjimo atveju atsegti reikiamą procentą, reklamos agentūros greitai pristatinėtų idėjas turizmo departamentui, kaip protingai išnaudoti Lietuvos žinomumą. Sukrustų ne tik vežėjai, bet ir šiukšlių išvežėjai, statybininkai pasiūlytų greitai ką nors pastatyti, o medžių naikintojai rastų progą išpjauti dar kelis šimtus medžių, kad praplatint kurias nors gatves. Ir mes visi pyksimės.

Reikalingų pinigų nebūtų iki kitų metų pradžios, nes Vyriausybė niekaip nesusitartų su Seimu iš kurios eilutės juos paimti ir ką papildomai apmokestinti. Muzikinio pasaulio žvaigždės pils paplavas vieni ant kitų, siekdami dėmesio, žiniasklaida pjausis, nes ne visiems bus atriektas vienodas biudžeto gabalas, o naujoji LTV valdyba užkels nosį ir, gavusi papildomą metinį biudžetą, tvarkysis, lyg pati būtų sugalvojusi Euroviziją.

Aš nesišaipau, man labai liūdna rašyti šias eilutes. Man be galo liūdna, kad kiekvienas didesnis renginys, kiekvienas projektas, kiekviena galimybė Lietuvai susivienyti ir parodyti, kokių protingų ir darbščių žmonių tauta esame, yra apraizgomas šaltakraujišku korupcijos voratinkliu ir schemomis, kaip legaliai ir nepastebimai drenuoti projektinių pinigų upes, kad už miesto iškiltų dar viena vila, dar viena tvora, būtų nutiesta dar viena gatvė ar gauta parama būsimiems rinkimams. Kiekvienas renginys – tai puiki proga pasipelnyti kainas, bet ne algas darbuotojams, auginantiems verslininkams. Kava su pyragėliu pasiektų Vienos centro kainų lygį, o butų nuoma Vilniuje taptų nebeįkandama net turintiems darbus, ne tik studijų vietas mieste. O kadangi bilietų kainos į Eurovizijos koncertus būtų įperkamos tik tiems patiems konkursus laimėjusiems verslininkams ir jų šeimoms, tai dar labiau supriešintų Lietuvą. Todėl aš prieš, nes nebenoriu pyktis.

Sakot, perlenkiu lazdą? Tada pažiūrėkit, kiek kainuoja bilietai į šimtmečio Dainų šventę liepos mėnesį. Renginio vadovas, gavęs nemažą valstybės finansavimą (tiesą sakant, būtų įdomu sužinot skaičius), atvirai juokiasi, kad negalima juk bilietų po penkis eurus ar už ledų porciją pardavinėti. Kalba apie penkis eurus taip, lyg tai būtų senai pamirštos kapeikos ar lietuviški centai, kurių jis, turbūt, niekuomet neskaičiavo. Bet 5 eur yra beveik 18 lt, o tai būdavo normali, net ne pigiausio bilieto kaina į Dainų šventės renginį. Jei šeima didelė, dažnas paskaičiuodavo, ar tikrai verta eiti.

Kas pasikeitė per tuos metus? Renginio dalyviai, kaip ir anksčiau, važiuoja iš visos Lietuvos nemokamai, jie nakvoja mokyklose ant grindų, valgo pigiausią valgyklinį maistą, tik turbūt iš brangesnių tiekėjų, į repeticijas važinėja miesto transportu ir šventę sukuria vien savo sugebėjimais bei entuziazmu. Nemanau, kad smarkiai padidėjo dirigentų, vadovų, mokytojų ir kitų profesionalų algos. Renginiai vyks ne specialiai pastatytose ar suremontuotose patalpose, bet ten, kur visada – Kalnų parke, Vingio parke, stadione. Renginių metu vyks prekyba maistu ir gėrimais, o tos pačios kainos bus nurodytos eurais, nebe litais. Tai kodėl bilietas žiūrovams turėjo pabrangti iki 20, 30, 40 eurų? Per daug paslaugų teikėjų? Per didelis jų apetitas? Pernelyg sunkus pinigų skaičiavimas? per mažai kontrolės? Juk renginys didelis, sąmata didžiulė, eilučių tiek, kad velnias koją nusilaužti gali, niekas nesigilins ir nesidomės, pinigų nutekėjimo scemos jau seniai išmoktos ir ne kartą patikrintos, o mokesčių inspekcija pas savus neužsuka. Kam ieškoti rėmėjų, kam sukti galvą, kaip protingai sutaupyti, kad valstybės skirtų milijonų užtektų tokiam renginiui suorganizuoti, kuris tikrai taptų šimtmečio švente, o ne susibūrimu prie lovio ir uždarbiavimo iš patriotiškai nusiteikusių tautiečių.

Dainų šventės tinklapio tituliniame puslapyje rašoma: “Lietuvos dainų šventės išaukština žmogaus kūrybinę saviraišką, tautinės kultūros gyvybingumą, tėvynės meilę ir solidarumą. Jos suburia skirtingas kartas, padeda ugdyti etines vertybes”. Tai gal, mieli organizatoriai, pabandom pasukti galvas, ką galime padaryti VARDAN TOS, kad tai neliktų vien šūkis ant brangiai atspaustų plakatų. O kai tai išmoksime, galbūt bus galima ir laimėti Euroviziją...

2018 m. kovo 23 d., penktadienis

Einam kartu Saksonijos Dailininkų keliu?



Debesys - nuolatiniai palydovai
Kur teka Elbė ir kur susijungia Vokietijos Saksonija su Čekijos Bohemijos apskritimi, gamta sukūrė nepaprastai gražų paminklą – aukštyn iš senųjų miškų šaunančias smiltainio uolas ir tarp jų nardančius debesis. Saksonijos Šveicarija vadinama viena romantiškiausių Vokietijos vietų, o piligriminis dailininkų romantikų pamėgtas kelias Malerweg – gražiausiu pėsčiųjų keliu Vokietijoje.

Kai pirmą kartą atvykau į Saksonijos Šveicariją, buvau pakerėta, kad Europos viduryje yra tokia archaiška vieta, kur medžiai ir uolos atrodo kaip iš senųjų brolių Grimų ar Anderseno pasakų ir kur vis dar gali eiti kelias valandas nesibaigiančiais miškais nesutikdamas kito žmogaus. Iki šiol manau, kad tai viena gražesnių ir per mažai atrastų Europos vietų. Praeitą rudenį išsiruošėme į žygį kartu su kunigu Algirdu Toliatu ir fotografu, Nacionalinės premijos laureatu Algimantu Aleksandravičiumi. Penkias dienas keliavome Dailininkų keliu ir kalbėjomės apie Dievą ir apie meną, apie gamtą ir apie žmogų, apie tai, kas mums atrodo svarbu ir tai, kas svarbu iš tikrųjų. Po kelionės gimė fotoparoda, plačiau apie ją ir apie mūsų kelionę galite pasiskaityti mano bloge žemiau.

Užburto miško vaizdai
Tie miškai turbūt buvo stebuklingi, jie mane turbūt užkerėjo ir nebepaleidžia ir aš visa širdimi trokštu į juos sugrįžti. O kadangi gėris dauginasi juo besidalinant, nusprendžiau visomis tomis savo patirtimis ir žiniomis pasidalinti su jumis ir jūsų draugais.

Kelio aprašymas

Šveicarų dailininkams Adrianui Zingg ir Antonui Graff prieš daugiau nei du šimtus metų keliaujant po Dresdeno apylinkes, tos smiltainio uolos taip patiko ir taip priminė gimtinę, kad jie jas pavadino Šveicarija. Taip ir prigijo pavadinimas Saksonijos Šveicarija. Jų keliais patraukė ir daugiau Dresdene studijuojančių ar dvare dirbančių dailininkų, tie vedėsi savo draugus rašytojus ir kompozitorius, todėl per miškus, uolas ir tarpeklius vinguriuojantis takelis buvo pavadintas Malerweg – dailininkų keliu.
Dailininkų kelias tęsiasi 112 km. Jis yra padalintas į aštuonerius etapus, tai yra aštuonios dienos ėjimo po 12-16 km. Trasos įvairaus sudėtingumo, bet kiekvienas etapas stebina vis kitokiais vaizdais. Mūsų kelionėje įveiksime penkis etapus ir eisime šiaurine, kalnuotesne Elbės puse.

Pakeliui bus daug iškabų su tose vietose nutapytais peizažais ir aprašymais, dailininkų biografijomis. Be to, kaip ir piligriminiame kelyje, čia kiekvieno etapo gale bus galima rinkti atspaudus ir atvirutes su dailininkų reprodukcijomis.

Kelionės ypatumai


kopėčių aš jums pažadu sočiai
Šios kelionės tikslas yra išvesti jus iš komforto zonos, apstulbinti nuostabiais vaizdais, paklaidinti pasakiškuose miškuose, pasivaikščioti debesyse, kad trumpam užmirštumėte aplink egzistuojantį šiuolaikinį pasaulį su visomis besivejančiomis technologijomis. Mes eisime per tiltelius, prausimės kriokliuose, lipsime tūkstančius laiptelių į viršų ir žemyn, kartais laiptais, kartais kopėčiomis, kartais tik pasilaikydami už virvinių turėklų, kartais turėsim perbristi balas, peržengti nukritusius medžius ar nusileisti į baugius tarpeklius. Bet mes tikrai užsuksime ant nuostabaus Bastėjos tilto, pereisime Velnio dugnu, praeisime pro akmeninius Utenvaldės vartus, leisimės Vilko tarpekliu, lipsime Dangaus kopėčiomis, grožėsimės atsiveriančia panorama nuo įvairių apžvalgos aikštelių ir ganysime debesis. Nakvynei gausite lovą nedideliame kambarėlyje arba bendrame kambaryje, bet pažadu, kad jis bus labai vaizdingoje Saksonijos vietoje – viduramžių pilyje, dailininko rezidencijoje, miško pensione, namelyje prie krioklio ar sename malūne. Tai tikriems keliautojams skirtos vietos, kurių nerasite booking'e ar airbnb.

Įspėju, kad tai piligriminė kelionė, kai teks autis kalnų batus ir eiti kalnais, miškais, tarpekliais bet kokiu oru. Bet garantuoju, kad pajusite visus ėjimo pėsčiomis džiaugsmus, matysite nuolat besikeičiančius vaizdus ir patirsite bendrystės jausmą su bendrakeleiviais, o nukritus kaukėms ir atvėrus širdims, ir su savimi pačiu susipažinsite iš naujo. Taip, tai nuotykis, ir kviečiu į jį pasinerti su vaikišku smalsumu.
Smiltainio uolos "kaltos" dėl nuostabių vaizdų
Kelionei nereikalingas ypatingas pasirengimas, reikia tik geros fizinės formos, nes vidutiniškai per dieną teks nueiti 10-15 km. Mokyklinio amžiaus vaikai, manau, taip pat puikiai susidoros su maršrutu. Taip pat reikalingi geri kalnų batai ir neperšlampami drabužiai ir miegmaišis.

Mano paslaugos:

Aš nesu turistinis biuras, aš neorganizuoju kelionės ir nesirengiu uždirbti iš skrydžių ar viešbučių nuolaidų. Jums patiems reikės lipti į savo automobilius ar nuomotą autobusiuką, patiems pilti benziną, dalintis išlaidas ir patiems atvažiuoti tą 1000 km iki Saksonijos. Būtų smagu, jei ir bendrakeleivius pasirinktumėte patys, kad grupė banguotų vienu ritmu, bet mano prašymas būtų - ne daugiau 10-12 žmonių. Tačiau mielai kviečiu jungtis ir vienišius. Aš pasirūpinsiu nakvynėmis, pusryčiais, žemėlapiais, viešuoju transportu ir kuprinių pervežimu (arba galimybėmis pervažiuoti su automobiliu iki kitos nakvynės vietos). Aš su jumis eisiu visus penkis dailininkų kelio etapus ir pasakosiu istoriją bei istorijas, atsakysiu į jūsų klausimus, kartais tylėsiu kartu su jumis, kartais pavertėjausiu, o kartais pasidalinsiu savo patirtimi. Stabtelsim visose gražiose vietose, stabtelsim kai pavargsim, kai išalksim, kai norėsim nusifotografuoti. Vakarais gersime alų ar girą terasose, o kur bus galima - kepsime vakarienę ant griliaus. O jei norėsite, skaitysiu jums Hanso Kristiano Anderseno, kuris prieš pusantro šimto metų čia keliavo, pasakas arba ištraukas iš savo naujos knygos apie Kelionę su kunigu.

Preliminarios datos: (šiek tiek koreguojamos pagal individualius pageidavimus)

Birželio 2 - 8 d.
Birželio 23 – 29 d.
Rugpjūčio 11 - 18 d. (programa ir kaina adaptuota šeimoms su vaikais)
Rugsėjo 22 – 28 d.
Elbės lydimi
Kaina:

Kelionės kaina (be transporto) - apie 350 eur žmogui. Į ją įeina septynios nakvynės su pusryčiais, kurorto mokesčiai, vietinis transportas ir mano, gido paslaugos. Pietūs, vakarienė, kava, alus kainuoja daugmaž tiek pat, kiek Lietuvoje, o produktai parduotuvėse netgi pigesni, tad pasiskaičiuokit patys kiek jums reikės maistui. (Kai kuriose nakvynės vietose galima pasiimti pietų paketus už 4-6 eur).

Jei susidomėjote, rašykite man laišką (lina.neverbickiene@gmail.com) arba susisiekite per fb ir aš atsiųsiu kelionės planą. Labai atidėlioti nepatariu, nes vokiečiai išgraibsto geriausias nakvynės vietas iš anksto, o ir aš neplanuoju daugiau ar didesnių grupių.

Kartais nakvosim pilyje..
...o kartais labai sename malūne

Kartais pabudus bus toks vaizdas..
...o kartais galbūt toks

2018 m. kovo 18 d., sekmadienis

Atsilikusi Vokietija

Pamenu, kaip kažkada, gal prieš kokių penkioliką metų, draugas vokietis Lietuvoje stebėjosi, kad beveik kiekvienas dirbantysis turi po mobilų telefoną. Vokietijoje tuo metu tai buvo didelė prabanga. Kai prieš dešimtmetį Lietuvoje telefonais pradėjo naudotis paaugliai ir pasiturintys pensininkai, Vokietijoje mobiliųjų operatorių paslaugos buvo brangios ir ne kiekvienam įkandamos. Net ir dabar, kai bent jau Vilniuje beveik kiekvienas pirmokėlis turi išmanųjį telefoną, ne vienas vokietis vis dar naudojasi senuoju mygtukiniu aparatu. Visiškas atsilikimas.

O ir kam jiems tas išmanusis, jei laisvą internetą rasite tik labai nedaug kur, o operatoriai sutartimis griežtai apibrėžia perduodamų duomenų kiekį. Net Berlyne, sostinėje, greičiausiai besivystančiame mieste, Wifi rasite labai nedaugelyje vietų. Buvo bandymai jį įdiegti visose metro stotyse, bet nežinau kaip jie baigėsi - mano telefonas jo ten nepagauna. Kavinėje įprasta paprašyti kodo, bet neretai ir jie riboja interneto naudojimą iki valandos ar dviejų.

Iš tiesų, lietuviui tai skamba kaip akmens amžius.

Keliaujant po Saksonijos miškus, daug kur nebuvo ne tik interneto, bet ir telefono ryšio. Namiškiams galėjau paskambinti tik kitą rytą užlipusi ant kalno (taip skambindavome prieš penkioliką metų atostogaudami sodyboje Aukštadvario rajone). Ir nieko tokio nenutiko. Vakarieniavome kaip ir vokiečiai, be telefonų ant stalo, neperžiūrėdami visos tos nereikalingos informacijos ką veikė, ką valgė ir ką skaitė mūsų draugai ir pusdraugiai, o dalinomės dienos įspūdžiais gyvai.

Vakarieniaujant Berlyne net ir paprastose vietose  telefonus pamatysite prie vieno, daugiausiai - dviejų stalelių iš dešimties. Net kavinėse vieniši žmonės dažniau rankose laiko laikraštį ar knygą. Net ir metro vagone turbūt daugiau žmonių turės rankose knygą, nei telefoną. Ir kam čia jie? Iš mano draugų vokiečių turbūt tik dešimtadalis turi savo paskyras feisbuke, o aktyviai naudojasi dar mažiau. Mūsų draugas istorikas juokauja grubiai - tai Štazi (rytų Vokietijos KGB) išmislas, puikiai palengvinantis jų darbą, nes žmonės patys apie save sukelia visus duomenis, nebereikia jų ieškoti archyvuose ir pildyti bylų. Vokietijoje net marketingui ir reklaminių žinučių sklaidai socialinės medijos naudojamos vangiai, o jei naudojamos, tada renkamasi Twitter ar Instagram, susirašinėjama dažniausiai per Whatsapp.

Kad Vokietija technologiškai atsilikusi, pastebi visi turistai iš Lietuvos, bandantys atsiskaityti banko kortelėmis. Na ir kas, kad Berlynas yra Vokietijos sostinė ir Europos Start-up sostinė, čia kreditinėmis kortelėmis galit mojuoti kiek norit, bet valgyti tikrai ne visur gausite. Ir Lidl, ir kitose pigesnėse maisto parduotuvėse ar nedideliuose butikuose jų tikrai neims. Be grynųjų nenusipirksite bilieto tramvajuje, alaus smagiame vietinių bare, be jų neįleis į populiarų naktinį klubą ir net bilietą į kino filmą ne visada gausit. Apie bekontaktę kortelę čia niekas nėra girdėjęs. Keliaujant po Vokietiją, kortele nebūtinai atsiskaitysite kempinge ar mažesniuose viešbučiuose, jau ką kalbėti apie kavos puodelį kalno viršūnėje. Beje, tų mažų nebrangių, bet labai įdomių viešbučių nerasite ir booking ar airbnb tinkluose, kai kurie jų vis dar neturi net interneto tinklapio. Labai atsilikusi šalis.

Užtat čia visuose namuose dar rasi laidinį telefoną, nes į jį vis dar kas nors paskambina. Mokesčių inspekcija ir bankai čia vis dar siunčia laiškus paštu, mokesčių deklaracijas reikia įmesti į tikrą pašto dėžutę, žmonės čia vis dar skaito laikraščius, o naujienas kaimynai aptarinėja ne feisbuko grupėse, bet šeštadienio ryte stovėdami prie šviežių bandelių eilėje pas kepėją. Draugai nesidalina patiekalų nuotraukomis, bet aptarinėja juos kartu ragaudami. Vaikai susitikę stato miestus iš Lego kaladėlių, o ne instaliuotu telefonuose Minecraft žaidimu.

Vakar pas mus nakvojo sūnaus klasės draugas. Per visą vakarą nei vienas septynmetis nepaprašė pažaisti telefonu, kas, svečiuojantis pas draugus Lietuvoje, nutinka vėliausiai po valandos bendrų žaidimų. Ir kai mano vaikas leidžia laiką pas draugus, čia galiu būti tikra, kad nežaidžia nei telefonais, nei kompiuteriais. Vokietijoje pradinukai gauna senus telefonus tik tuomet, kai pradeda grįžti iš mokyklos vieni. (Berlyne tai nutinka nuo trečios - ketvirtos klasės). ir dažniausiai tai būna telefonai tik skambinimui, be galimybių naršyti internete. Mokykloje telefonai turi būti išjungti ir paslėpti visą laiką - per pertraukas, per popamokinę veiklą, prailgintoje grupėje taip pat. Miesto kavinėje pamatyti planšete ar telefonu žaidžiantį vaiką kartais pavyksta, bet dažniausiai prie to stalelio išgirsi rusų ar lenkų kalbą. Arba lietuvių. Nes vokiečiai neduoda vaikams brangių įrenginių, net jei ir juos turi. Užtat jie veža vaikus į parkus, leidžia murkdytis purvinose balose, voliotis sniege, maudytis ežere tol, kol pradeda drebėti, spardyti kamuolį su naujais batais, karstytis dideliuose medžiuose su gerais drabužiais, sodinti daržoves balkone ir statyti namelius medžiuose. Jie negaili pinigų muziejams ir laiko lauko žaidimams. Jie su jais kalbasi ir žaidžia kartu. Netgi tada, kai į svečius ateina draugai. Senoviška vaikystė, kaip iš mūsų senų fotografijų.

Šioje šalyje turbūt neišaugs kompiuterių genijų, jie sunkiau orientuosis virtualiuose labirintuose ir nemokės laimėti virtualių mūšių. Bet tikiu, kad bus mažiau vienišų ir nelaimingų vaikų, nes jie mokomi gyventi ir bendrauti tikrame pasaulyje. Kaip ir mes kadaise.




2018 m. vasario 27 d., antradienis

Baigiamasis žodis 19-ai rašytojų olimpiadai



Pirmadienio rytas. Kapučino kavos puodelis Vilniaus gatvėje. Už lango snyguriuoja ir be proto šalta. Kailinukai numesti ant šalia esančios kėdės. Po viso to mugės šurmulio noriu pabūti viena. Viena Vilniuje. Neblaškoma skambančio telefono ir kitų išsakomų minčių. Tai nutinka labai retai, nes buvimo Lietuvoje minutės užpildytos bendravimu, susitikimais, pristatymais, pokalbiais su artimiausiais ir tolimiausiais.

Žiūriu, kaip snaigės dengia už lango stovinčius stalelius, žiūriu kaip veržiasi dūmai iš parūkyti išėjusių vyrų burnų – turbūt tokia pat tumulai virstų iš jų burnų ir tada, jei jie nelaikytų rankose cigarečių. Matau, kaip po kapišonais slepiasi keli vėluojantys tarnautojai ir gatvė vėl nurimsta.

Esu šią minutę viena ir todėl, kad noriu prisiminti visus knygų mugės susitikimus, visus įspūdžius, išgirstas naujienas, nors ir probėgšmiais aplankytus renginius ir sugaudytas mintis. Keli žurnalistai manęs šiemet klausė, kas man yra knygų mugė. Šiek tiek pagalvojus atsakiau, kad tai sunkus darbas, jei pristatinėji knygą, nori pabūti stende ir pabendrauti su skaitytojais. Bet jei įsmunki į renginių sales, pasijunti kaip geroje universitetinėje paskaitoje ir vos spėji konspektuoti autorių mėtomus perliukus. Bet iš tiesų, šiemet knygų mugėje pasijutau kaip kokiame metiniame veidaknygės suvažiavime – sutikau čia gausybę draugų iš viso pasaulio, susipažinau su kai kuriais sekėjais ir užmezgiau dar daugiau pažinčių.

Renginių aplankiau nedaug, o ir įpuolus į salę dažniausiai nepataikydavau į pradžią arba, nesulaukus pabaigos, skubėdavau tolyn. Arba užsukdavau tik pasisemti ramybės ir trumpam užmiršti tą šurmulį už salės durų. Prisėdi ant žemės prie durų ir nugrimzti į Lauros Sintijos Černiauskaitės skaitomas naujojo romano ištraukas ar senuosius Mačernio eilėraščius.

Gaila, kad pavėlavau į Tomo Venclovos pokalbį su Kristina Sabaliauskaite – tai buvo vienas įdomesnių pašnekesių mugėje. Jie kalbėjosi apie pasaulio literatūrą, apie jos tokį dėstymą mokykloje, kad išaugtų nauja radauskų ir mačernių karta. Ir apie Biblijos, kaip literatūros kūrinio, nagrinėjimą. Ir apie tai, kad kosmopolitas vis dar yra keiksmažodis Lietuvoje ir kaip tai reiktų keisti.

Kiek per mažai užgriebiau ir iš naujojo, o gal tiksliau būt sakyti - iš senojo Valdo Papievio romano pristatymo, kurio rankraščio dingimo ir atsiradimo istorija turbūt įdomesnė už patį romaną. Buvo įdomu klausytis kaip autorius, skaitydamas prieš trisdešimt metų rašytą tekstą, ten neberado savęs. Apie tai mielai norėčiau pasikalbėti su juo prie gero vyno taurės Paryžiuje, o ne spaudžiančioje minioje.

Smunku į tuo pačiu metu vykstantį susitikimą su viešnia iš Švedijos Lena Andersson, nes romanas apie Esterą mane gerokai nustebino moterišku psichologizmu ir meilės anatomija, bet ne tiek labai, kad pirkčiau jo tęsinį. Ji sako rašanti ne apie teoriją, o apie gyvenimą, apie visas situacijas, kurias tenka išgyventi daugeliui moterų. Po keliolikos minučių suprantu, kad Jūratės Čerškutės užduodami klausimai įdomesni už autorės atsakymus, todėl šiek tiek pasigailiu, kad nepasilikau pas V. Papievį ar nenubėgau pas T.Venclovą į pašnekesių knygos “Nelyginant šiaurė magnetą” pristatymą. Nepaisant to, kad buvau šios knygos pristatyme Berlyne ir Leipcige, žinau, kad autorius visada turi ką pasakyti.

Tačiau išsmukus į koridorių taip pat laukė įdomūs susitikimai. Pavyzdžiui, su jauna rašytoja Monika Budinaite aptarėme jos gegužės mėnesį pasirodysiančią knygą Selfų slėnis, sudarytą iš keturių atskirų ir tuo pačiu sujungtų istorijų. Autorė pasakoja apie mūsų tikrąjį ir virtualų, smarkiai pagražintą, gyvenimą, apie mūsų asmenybės susidvejinimą. Klausau jos ir galvoju, kad tai turbūt bus pirmoji lietuviška knyga, nagrinėjanti prisirišimą prie socialinių tinklų.


Kai stovi leidyklos stende ir negali bėgioti po renginius, mezgi pažintis su šalia stovinčiais autoriais, Pavyzdžiui, pakalbi su jaunuoju perspektyviuoju autoriumi Marijus Povilas Elijas Martynenko apie kūrybą ir aktoriaus studijas, apie nesenai jo perskaitytą Ulysą ir O.Koršunovo spektaklius ir supranti, kad prieš akis stovi naujojo - performanso literatūros - žanro atstovas, nes jo tekstų ko gero smagiau klausytis, nei skaityti.

Su Egle Gerulaityte
Arba pabendrauji su kitu jaunu autoriumi, parašiusiu brandžią knygą apie Japoniją, Andriumi Kleiva apie japonų kalbos studijas ir apie tai, kad Berlyne gyventi smagiau, nei Paryžiuje, kur jis šiuo metu studijuoja. Ir apie tai, kad Paryžiaus burbulas tiek daug išpūstas, kad miestas grimzta į nuobodų snobizmą. Su pro šalį ėjusia Prancūzijos eksperte Erika Umbrasaite tęsdami temą apie Paryžių, svarstėm lietuvių fenomeną be galo be krašto domėtis šia šalimi. Ir tikrai, ne vienas leidėjas patvirtins, jog jei ant viršelio bus žodis prancūziška ar Paryžius, knygai užsimerkus pranašaujama sėkmė. Tačiau stebint autografus dalinantį Andrių, supratau, kad ir Japonija gali greitai tapti naujuoju trendu.

Arba Pietų Amerika. Apie ją rašo pašėlusi motociklininkė Egle Gerulaityte, kurios kelionių knygos po šį kontinentą pristatymą man teko moderuoti. Klausiau jos ir sėmiausi drąsos ne tik keliauti vienai, bet ir gyventi taip kaip nori, būti kelyje, būti paieškose, nekreipti dėmesio į kitų nuomonę ir dėl jos neatsisakyti savo svajonių, nedramatizuoti dabarties, o mokytis iš jos ir eiti tolyn. Bastūnės knygą galime įvardinti ir kaip brendimo romaną, ir kelio nutiesimą savo svajonės link.
 
Su Pauliu Liliekiu ir Daiva Tamošiūnaite
Savo naujausią romaną “Neišryškinta juostelė” pristačiau paskutinę mugės dieną, priešpaskutinę jos darbo valandą. Gal dėl to ir nebuvo jokios įtampos, kalbėjome ramiai, atsipalaidavę - Daiva Tamošiūnaitė pasakojo kokius jai jausmus sukėlė mano papasakota istorija, sakė, jog atradusi jame daug savo išgyventų momentų, o Paulius Lileikis pridūrė, kad skaitant jį neapleido deja vu jausmas. Kalbėjom apie knygas ir fotografiją, apie išryškintas ir neišryškintas juosteles, apie nenuspėjamus gyvenimo vingius ir skaitymo terapiją. Nesupykau net ir dėl Pauliaus pareikšto priekaišto, esą aš jį priverčiau skaityti meilės romanus, nes juose įdomiai rašau apie fotografiją. Buvo ir įdomių klausimų, ir pašnekesių net ir pasibaigus renginiui.

Kai padėjau paskutinį autografą ir atsisveikinau su leidyklos darbuotojais, kai per paskutines mugės darbo minutes spėjau nusipirkti dar kelias knygas iš savo sąrašo, kai užvėriau mugės duris, supratau, kad jai apibūdinti turbūt tinka visi žodžiai – šventė, atlaidai, festivalis, suvažiavimas, mugė, sąskrydis, turgus, pokylis, iškilmės, daugiadienės. O žiūrėdama olimpinių žaidynių uždarymą pas mamą, supratau, kad ir knygų mugę būtų galima pavadinti savotiška rašytojų olimpiada, kur savo kategorijose grumiasi skirtingų šakų rašytojai, skaitytojai susigrūda į juos pažiūrėti ir su jais nusifotografuoti, o paskutinę dieną vyksta vietų skirstymas ir apdovanojimai. Bet smagiausia tai, jog galioja svarbiausias olimpiados principas: svarbu ne nugalėti, svarbu dalyvauti.


2018 m. vasario 23 d., penktadienis

Pirmoji mugės diena – Prezidentė, Mačernis ir Kuksando


Pabundu anksti, gerokai per anksti, bet jaudulys neleidžia sugrįžti sapnams. Laukia pirmoji knygų mugės diena. Planuotų susitikimų neturiu, bet žinau, kad tie, neplanuotieji, būna patys maloniausi.

Termometro stulpelis rodo minus septyniolika. Išsitraukiu mamos spintoje jau dešimtį metų kabančius kailinius, susirandu jos stalčiuje vilnonę kepurę ir kviečiu taksi. Įėjus pro vartus užplūsta mielas jausmas – esu tiek kartų buvusi knygų mugėje, kad ši vieta jau kelia nostalgiškus prisiminimus kaip kokia senelių sodyba. Palieku kailinius rūbinėje šalia kitų kailinių ir einu link Tyto albos stendo, kur guli naujas, vos prieš dešimt dienų dienos šviesą išvydęs mano ketvirtasis romanas “Neišryškinta juostelė”.

Pasilabinusi su visais prisėdu stende ir čia pat jau sveikinuosi su Lietuvos kultūros ministre ir ją lydinčia Lietuvos kultūros instituto vadove. Prisimenam savo pažintį praeitų metų Leipcigo knygų mugėje, prisimename tą nuostabią Lietuvių literatūros naktį Leipcigo centre ir puikų Lietuvos pasirodymą. Parodau jai savo romaną, atverčiu pirmą puslapį, kad išraityčiau autografą ir ... suprantu, kad neprisimenu jos vardo. Atmintis siūlo kokius tris variantus, bet net neįsivaizduoju, kuris jų tikras. Suprantu ir tiek, kad klausti būtų irgi protokoliškai neteisinga. Ir tuo metu ministrė, lyg suprasdama, kas tas tris sekundes sukasi mano galvoje, sako, čia bus knyga ministerijos bibliotekai, tai vardo nerašykite. Plačiai šypsodamasi suraitau linkėjimą.

Per tą įtampą net nepastebiu, kad prie stendo grėsmingai priartėjusi Lietuvos Prezidentė. Ji šypsosi ir spaudžia ranką visai greta sėdinčiam kunigui Algirdui, dviejų populiarių knygų autoriui. Spragsi fotoaparatai kol jie keičiasi šypsenomis ir maloniais žodžiais. Aš suprantu, kad turiu dvi galimybes – atsitūpti ir apsimesti, kad manęs čia nėra arba išdidžiai stovėti šalia savo romano. Prezidentė atsisveikina su kunigu ir eina toliau link manęs. Atsitūpti nespėju. Nusišypsau ir sveikinuosi. Prisistatau. Suprantu, kad čia ir dabar yra ta tik knygose skaityta situacija, kai turi sudominti žmogų per septynias sekundes. Čiumpu knygą į rankas ir sakau, kad mano romano pagrindinė herojė taip pat Dalia, kad tai ketvirtasis mano romanas, kad tai pasakojimas apie šeimą, apie nutylėtus mūsų tėvų gyvenimus, apie menininkų vargus anais, sovietiniais metais ir aš be galo džiaugčiausi galėdama jai jį padovanoti. Ji linkteli galva ir sako, kad labai norėtų. Aš atverčiu knygą, šįkart vardą prisimenu, bet net neįsivaizduoju ką reikia užrašyti ant knygos aukščiausiam šalies pareigūnui. Ir rašau paprastai – Gerb. Daliai, apie Dalią. Žinau, kad tai visiškai neprotokoliška, tad pridedu dar “Su nuoširdžiausiais linkėjimais”. Ir tik po penkerių minučių, kai jos žingsniai seniai nutolę, pajuntu kaip linksta mano keliai.

Bet čia pat prieina kelios mano skaitytojos, paskui vaikystės laikų draugė, paskui buvusi bendradarbė, paskui buvęs bosas, paskui kelios mano ekskursijų Berlyne dalyvės, keli draugai žurnalistai, kolegės rašytojos. Bibliotekų atstovės kviečia atvykti pristatyti knygos, bet viskas, ką aš joms galiu pasiūlyti – tai susitikti Berlyne. Prieina moterys, kurios skaitė mano ankstesnį romaną, išsako komplimentus, bet sako lauksiančios, kol nauja knyga atkeliaus į biblioteką. Smagu sutikti žmones, kurie skaito mano romanus, kurie mėgsta mano blogą, net neįsivaizdavau, kad tiek daug žmonių jį skaito. Smagu, bet buvau pamiršusi, kaip greitai išvargstu bendraudama.

Išgeriu kavos, pasirašau dar penkias knygas, pajuokauju su kunigu Algirdu Toliatu ir išeinu pasivaikščioti po mugę. Atėjo laikas paklausyti kitų pristatymų. LRT studijoje klausausi Aldonos Ruseckaitės pasakojimų apie V.Mačernį, sudėtų į knygą “Dūžtančios formos”. Klausausi, koks jis buvo darbštus, apsiskaitęs, mokėjo septynias kalbas, vienu metu sugebėdavo paeiliui skaityti Dostojevskio Karamazovus rusiškai, Džoiso Ulysą angliškai, versti Bodlerą iš prancūzų kalbos. Įstringa jos žodžiai, kad Mačernis yra tokio amžiaus, kad jis niekam nėra per jaunas. Per 23 savo gyvenimo metus jis nuveikė tiek, kiek būtų galėjęs per 70. Klausausi jo žiemos sonetų ir jaučiu, kaip rimsta širdis, kaip atsitraukia visas mugės šurmulys ir žinau, kad grįžus namo susirasiu jo knygą ir perskaitysiu visus iš naujo.

Kitame renginyje Vokietijos knygyno savininkė pasakoja apie knygų rinką Vokietijoje. Žmonių salėje nedaug, vien specialistai, bet informacija įdomi. Sužinau, kad 47 proc knygų Vokietijoje parduodama knygynuose, 21 proc – leidyklos kanalais, 19 proc online, o prekybcentriuose tik 1,4 proc. Taigi vokiečių knygynams konkurenciją sudaro ne Maksimos, bet Amazon. Vokietijoje mažiems knygynams išsilaikyti kur kas lengviau, nes ten galioja fiksuota knygos kaina – tai reiškia, kad knyga visuose pardavimų kanaluose kainuoja tiek, kiek nurodyta leidyklos. Įdomu ir tai, kad Vokietijoje, norėdamas dirbti knygyne, turi turėti specialų išsilavinimą. Knygyno savininkė pastebi, kad knygos Vokietijoje sąlyginai pigesnės, jos visiems įperkamos, nes paperback kainuoja tiek, kiek trys kavos puodeliai.

Užsuku trumpam į Dalios Kutraitės romano pristatymą, bet didžiulė salė nejaukiai pustuštė. paklausau penkias minutes ir einu toliau. Paskutinė mano stotelė – kolegos žurnalisto ir rašytojo Algirdo Kumžos knygos Kuksando pristatymas. Nesu nieko girdėjusi apie šią sveikatingumo sistemą, todėl užeinu ne vien dėl kolegiško palaikymo, bet genama smalsumo. Klausausi apie jo keliones, apie atsitiktinai sutiktą korėjietį, pakreipusį jo gyvenimą visai kita vaga. Pasak jo, vakaruose religija eina per intelektą, bet rytuose ji įtraukia ir kūną, nes sveika dvasia gali gyventi tik sveikame kūne. Kunigas Algirdas kalba, kad šios praktikos jokiu būdu nesipjauna su katalikybe, kad tai nėra religija, tik kūno galių palaikymas. Jis kalba apie tai, kad mes per greitai gyvename, skubame, bandome pralenkti save, tampame savo paties šešėliu ir pamirštame gyventi čia ir dabar, todėl reikia sustoti ir kartais atsigręžti į savo kūną.

Nekviečiu taksi. Nusprendžiu gyventi čia ir dabar ir lėtai sliūkinu iki troleibuso stotelės.

Gretos Skaraitienės nuotr.



2018 m. vasario 12 d., pirmadienis

Sekmadienio pasivaikščiojimas Friedrichshain'e


Sekmadieniai Berlyne prasideda vėlai. Net vasarą, net tada kai švinta anksti, sekmadienis čia prasideda jau įdienojus. Kai turiu ekskursiją sekmadienį, dažniausiai siūlau susitikti vienuoliktą valandą, bet visada prirašau, kad jei ką, galime pradėti ir valanda vėliau. Visada galvoju, maža ką, žmonės atskrido šeštadienį, turbūt ėjo, dalyvavo, žiūrėjo, šoko, vėlai grįžo ir sekmadienį turi lėtai pabusti, lėtai papusryčiauti, kaip įprasta Berlyne. Bet per dvejus darbo gidu metus tokių nepasitaikė. Užtat kas trečias norėjo ekskursiją paankstinti, kad kuo daugiau spėtų pamatyti ir nuveikti. Ir kaip tada mandagiai pasakyti, jog jei pradėsime ekskursiją devintą ryto, vaikščiosime po visiškai tuščią miestą ir jums mintyse dėliosis apokaliptinis scenarijus. Net septintą ryto miestas daug pilnesnis, nes galvėse vis dar daug tų, kurie tik važiuoja namo po vakarėlių.

Antras dalykas, kurį visuomet sakau keliautojams iš Lietuvos - Berlyno nereikia aplėkti. Čia nėra pastatų, kuriuos privalai pamatyti prieš numirdamas, šį miestą reikia ragauti, stebėti, dalyvauti, klausyti, bandyti suprasti, ką reiškia jame gyventi skirtingais dešimtmečiais. O norint geriau pajusti miestą, reikia elgtis kaip vietiniai - atsipalaiduoti ir eiti smalsiai dairantis, prisėsti kur norisi, paragauti ko norisi, paklausyti gatvės muzikanto, pasirausti sendaikčių turguje, nusifotografuoti prie išpaišytos sienos ir nepadoriai anksti užsisakyti longdrinką. Arba tiesiog ilgai skaityti žurnalą prie kavos puodelio. Pavasaris ir vasara tam tinka kur kas geriau, bet žiemą Berlynas irgi nemiega. Miesto ritmas net ir apniukusiais žiemos sekmadieniais išgena vietinius iš namų. 

Mano vyras su septynmečiu sūnumi sekmadieniais mėgsta eiti į Skatehalle. Kadaise buvusiose traukinių remonto dirbtuvėse įsikuręs 1200 kv.m. riedlenčių treniravimosi parkas, turintis didžiausią Europoje rampą, pritraukia ir profesionalus, ir pradedančius. Susimoki penkis eurus ir skeitink kiek nori. o jie neturi savos riedlentės, moki papildomai vieną eurą ir ją išsinuomoji. Šįkart nusprendžiau eiti kartu su jais ir pasivaikščioti po Friedrichshainą - vieną įdomesnių Berlyno rajonų, taip pamėgtą jaunimo. O savo pasivaikščiojimą šįkart dokumentavau ne žodžiais, bet nuotraukomis.

Išlipau iš tramvajaus ir pirmiausiai nuėjau į mylimą knygyną - kavinę Schakespeare and sons.



Pavarčiau knygas, pačiupinėjau taip išgirtą Harari knygą Homo Deus, o pamačius, kad ji kainuoja pigiau, nei ką tik išleista lietuviškai, netgi susigundžiau nusipirkti. Paskui palaikiau rankose Knausgaardo knygą, bet ir ją padėjau, nes tikslas šiandien yra paslampinėti, o ne pirkti. Pavarvinau seilę į dešimties rūšių beigelius, tačiau neradus tuščio staliuko, prie kurio galėčiau išgerti kavos, išėjau lauk ir pasukau Grunberger gatve. Nors oras buvo visiškai prastas, kartais iš dangaus nukrisdavo snieguoti lašai ir lauko staliukai stovėjo tušti, žmonių vaikštinėjo visai nemažai. Daugelis kavinių vis dar siūlė brančą (brunch), kitos - dienos pietus, tačiau alkio dar nejutau, todėl žingsniavau dairydamasi į žmones, vitrinas ir išpaišytas sienas tolyn.



Boxhagenerplatz, kaip ir kiekvieną sekmadienį, vyko blusturgis. Tai vienas iš didžiausių ir populiariausių blusturgių Berlyne (po Mauerparko, aišku). Lietus buvo išvaikęs dalį pardavėjų, bet panašu, kad pirkėjų užteko. Po blusturgius mėgstu pasivaikščioti ir pašaudyti akimis po pačius keisčiausius prekystalius. Žiūriu, kaip panelė matuojasi paltą, kita derasi dėl dviračio, vaikai kaulija senų Lego žmogeliukų, senukas matuojasi seną fotelį. Stabteliu prie plokštelių, paskui prie knygų už eurą stendo, sušalus rankom, einu toliau.




Dar akis užkliūna už senovinio kryželiu smulkiai siuvinėto skaitančios bajoraitės portreto, pagalvoju, kad mielai tokį pasikabinčiau ant sienos, nors ir niekaip nedera prie esančio namų interjero. Kainuoja jis 25 eurus, aš tiek neturiu, tad apsisuku ir einu tolyn. Praeinu pro Späti - taip vadinamos visą naktį ir sekmadieniais dirbančios parduotuvės, kuriose rasi kokio tik nori alaus, sulčių, užkandos, tabako, kavos. Jos dirba tada, kai kitos parduotuvės užsidaro ir yra tapę neatsiejama Berlyno dalimi. Jų mieste yra virš tūkstančio. Ir dažnoje paslaugus pardavėjas čia pat atkimš perkamą alaus butelį, nes būtent to dažniausiai čia ir užsuka Berlyno, kuriame, kaip ir visoje Vokietijoje, sekmadieniais parduotuvės  nedirba, gyventojai. Bet aš perku limonado Club Mate butelį ir sušilusi einu toliau.



Išeinu į Simon Dach gatvę - tai gatvė turinti didžiausią barų ir restoranų tankį. Vasaros savaitgalių naktimis čia beveik neįmanoma rasti laisvą staliuką, tačiau šį sekmadienį, aišku, staliukų kiek nori. Happy hour čia tęsiasi visą parą, tad užsukus į indų restoraną čia įmanoma už dešimt eurų gauti lėkštę skanaus maisto, ir Mohito. Bet aš nesusigundau, žingsniuoju toliau link Revaler gatvės, kur ir yra riedlenčių treniruočių salė.

Čia, Raw gelande, buvusiose traukinių remonto dirbtuvėse naktį žmonių dešimtkart daugiau, nei dieną, nes čia įsikūrę net penki žymūs naktiniai klubai ir jaunimas mėgsta čia ateiti pasitrinti. Tie, kas neturi pinigų klubui, atsineša Späti pirkto alaus. Sekmadieniais čia vyksta blusturgiai, bet šiandien nėra nei pardavėjų, nei pirkėjų.

Užtat karšto vyno taurė tokiu oru - tikras išganymas.


Vos už kelių metrų ir riedlenčių parkas, mano vyrai vis dar treniruojasi, o aš pagaliau šiltai prisėdu ten pat veikiančioje kavinėje su kava ir knyga.