2021 m. balandžio 27 d., antradienis

Apie japonišką pavasarį ir pasaulio beprotybę


R.Neverbicko nuotr.
Pavasarį Berlyne visada paskelbia sakuros. Jų čia yra beveik dešimt tūkstančių. Tiek daug japoniškų vyšnių nėra jokiame kitame Europos mieste. O viskas prasidėjo dar devyniasdešimtaisiais, po Berlyno sienos griuvimo, kai viena japonų televizijos stotis ką tik susivienijusiam miestui nusprendė padovanoti kažką gražaus, švelnaus, žadinančio viltį ir prisikėlimą, kažką, kas simbolizuotų taiką ir ramybę ir padėtų užmiršti tuos kraupius, šaltus, pilkus metus. Už žmonių suaukotus pinigus buvo nupirkta tūkstančiai sakurų, jos buvo pasodintos ten, kur dar visai nesenai stovėjo miestą skyrusi siena. Dabar medžiai jau dideli, žmonės eina po jais pasėdėti, pabraidyti po žiedlapius, nusifotografuoti su tuo trapiu ir labai greitai praeinančiu grožiu. Visai kaip ir Japonijoje. Gerai, kad šiemet dėl karantinų buvo atšaukta tik šventė, bet ne žydėjimas. Gerai, kad politikai ne visagaliai ir negali liepti medžiams nežydėti. Gerai ir tai, kad miesto parkai, botanikos ir zoologijos sodai nebuvo uždaryti net per patį pandemijos įkarštį.

Šiemet taip gražiai sutapo, kad per japonišką pavasarį mane pasišovė lydėti Haruki Murakamis. Literatūrinė bendruomenė laiko jį bestselerių rašytoju, kas iškart reiškia, kad knygos skirtos masėms, o ne išrinktiesiems, bet aš jo knygose randu jaukų, keistą pasaulį, kur galimi patys įvairiausi ir netikėčiausi dalykai ir kuriame dabar, kaip niekada anksčiau, labiausiai norisi pasislėpti. Man patinka taupūs jo sakiniai, keistos fantazijos, maži linksmi nesusipratimai, nenuspėjamos pabaigos. O ir herojų mintys bei sprendimai mums, vakariečiams, visai nenuspėjami. Japonija man visada buvo tokia keista šalis, kad, skaitydama jų rašytojų fantazijų sukurtus pasaulius, nelabai ir atskiriu, kas tikra, o kas išgalvota.

Baltų lankų leidyklos išleistas dvitomis “Komandoro nužudymas” kelis mėnesius jau gulėjo mano lentynoje ir visai atsitiktinai įsliuogė man į rankas tik šį pavasarį. Nors Murakamio fanai supras, kad atsitiktinumų nebūna, kad visi žmonės, įvykiai ir sakiniai į gyvenimą ateina tada, kai tam ateina laikas.

Vienišo dailininko dienos romane teka lėtai, lyg kokia lygumų upė. Skaitant atrodo, kad pasakojimo tempas netgi tyčia yra lėtinamas, o visi namų, gamtos, minčių aprašymai yra priemonė įtampai sukelti. Panašiai kaip pajudėjus amerikietiškais kalneliais - vagonėlis lėtai kyla į kalną, leisdamas apsižvalgyti, bet tu žinai, kad tuoj tuoj jis pasileis nestabdomai žemyn iki kito posūkio, iki kito kalno. Bet man įdomiausia ne važinėtis aukštyn -žemyn, bet tai, kokį pasaulį tau sukuria atrakciono rengėjai: vieną kartą nusileisi į mišką, kitą – į vandenį, o trečią kartą - gal net į siaubų kambarį. Vos įlipus į H.Murakamio romaną pasijutau nebeturinti kelio atgal – jau sėdėjau vėžimėlyje tvirtai prisisegus diržus, versdama vieną puslapį po kito ir savotiškai besidžiaugdama, kad galiu trumpam pamiršti šio pasaulio beprotybę.

Įdomu gal ir tai, kad pirmąją dalį skaičiau per Velykas viešėdama turbūt pirmajame visoje Vokietijoje ekologiškai statytame name. Jo šeimininkas – turtingas keistuolis hipis, įsigeidęs pastatyti kvėpuojantį, sveiką namą iš ekologinės medienos, molio, šakelių, beveik nenaudojant vinių ir jokių dažų, lakų ar klijų su chemikalais dviem dešimtmečiais anksčiau, nei Europą užplūdo visos eko bio mados ir tokie namai tapo hipsterių svajone. Ne, jis nė kiek nepanašus į Murakamio Menšikį nei išvaizda, nei būdu, gal tik tuo, kad yra panašaus amžiaus, turi keistų svajonių, didžiulį namą ir toje gausybėje kambarių kartais jaučiasi vienišas ir nori daryti prasmingus darbus ne tik sau, bet ir žmonijai. Taigi ryte prasibudusi po gerokai užsitęsusio (šiame pasaulyje uždrausto) vakarojimo su draugais, vis čiupdavau knygą, skaitydavau apie dailininką, tikra to žodžio prasme išlaisvinantį savo menines galias, apie drovų turtuolį, turintį paprastą žemišką norą užmegzti ryšį su dailininku ir paaugle mergaite, kuri tyrinėja tiek matomą, tiek nematomą pasaulius savo smalsiomis akimis ir jaučia daugiau, nei patirties ir pinigų turintys žmonės. Kaip ir reikia tikėtis, įpusėjus pirmai daliai, pradeda dėtis keisti dalykai. Iš pradžių skambina varpelis, paskui atsiranda duobė, paskui išdygsta komandoras, dar vėliau – ilgaveidis ir dailininkas po truputį apsigyvena keistame pasaulyje su nuomojamo namo palėpėje atrasto paveikslo personažais.

Net nežinau, Murakamio siužeto neina atpasakoti, nes jei tik pabandai, viskas skamba labai kvailai ir banaliai. Bet kai skaitai, tie keistumai atrodo labai tikroviški. Viename iš interviu autorius teigia, kad jis pats net nežino kokie personažai iš kurių jo vaizduoties kampų išlįs ir kaip jie elgsis romane. Skaitant Komandoro nužudymą tai nė trupučio netrikdo – tu tiesiog džiaugiesi, kad autorius pasiėmė tave į savo keistąjį pasaulį. Rašytojas sugeba įtikinti, kad mūsų pasaulis pilnas nesuprantamų dalykų ir nėra čia ko pernelyg aiškintis. Tiesą sakant, dabar net tame tikrajame, pseudonormaliame pasaulyje pernelyg aiškintis nepatariama.

Šis romanas primena Alisos stebuklų šalį, čia taip pat yra duobė, tunelis į kitą pasaulį, nepaaiškinamai besielgiantys žmogeliukai, kliūtys ir vaizduotės siaubai, kuriuos protagonistas turi nugalėti, kad galėtų vėl sugrįžti. Tiek šis, ties anas pasauliai Harukio Murakamio aprašomi vienodu tonu, lyg du skirtingi miestai su skirtingomis spalvomis ir dialektais, bet abu visiškai realūs.

Vieną sekmadienį čiupau knygą, sumuštinį, žalios arbatos termosą ir kelioms valandoms įsitaisiau japoniškame sode po žydinčiomis sakuromis. Leidau rašytojo magijai nešti mane visais tais kalneliais ir jaučiausi smagiai apsvaigusi. Ir vis pagalvodavau: kai vakariečiai rašo apie savo išprotėjimus, viskas skamba labai depresyviai, ten daug juodulių, klampumos, suspenso, kartais net visa blogio imperija nori tave pasiglemžti. O štai japonai moka įdomiai ir linksmai išprotėti, neįklimpdami į savianalizes. Gal jiems padeda ir sakurų magija, nuspalvinanti visas juodas mintis švelniai rožine spalva?

Kokios spalvotos jų beprotybės įsitikinau apsilankiusi žymiosios taškelių fėjos, vienos garsiausių pop arto menininkės, performansų organizatorės ir šiaip spalvingos asmenybės japonės Yayoi Kusamos retrospektyvinėje parodoje, kuri praeitą savaitę buvo atidaryta Berlyne ir turėjo tapti vienu reikšmingiausių šio pavasario kultūrinių renginių Vokietijoje. Kad kurtum tokius ryškius pasaulius iš taškelių, reikia būti šiek tiek išprotėjus. Arba, kad pieštum paveikslus, kurių pavadinimai man gal net gražesni už vaizdus: ola, kur ilsisi sielos, vaza su mėlynųjų gyvačių akimis, žaliai nuspalvinta mirtis, paauglys, palaidotas tamsoje. Kusama pasakoja, kad haliucinacijos jai prasidėjo jau dešimties metų – ji matė blyksnius ir taškelius ir pajuto, kaip jie sukasi, didėja, ištrūksta iš jos vidaus ir sklinda į pasaulį, tuo pačiu padėdami jai ištirpti jame. Dar būdama vaiku ji pradėjo piešti, spalvino viską aplinkui – sienas, grindis, drobes ir net save pačią. Taip gimė viena už kitą keistesnės idėjos jos performansams. Žiūrint į jos viso gyvenimo kūrybą, matai, kad menininkė buvo neatsiejama nuo savo darbų, kad menas nesibaigdavo parodose, bet tęsdavosi pristatymų, vakarėlių metu, jame tilpo ir jos feministiniai bei politiniai pareiškimai.

Parodoje demonstruojami ir keli veidrodžių kambariai, kur taškai virsta begalybėmis, o erdvė – visiškai keistu, net šiek tiek anapusiniu pasauliu, savotiškai panašiu į H. Murakamio. Stovėdamas geltoname kambaryje, kuris visas išmargintas juodais skirtingo dydžio taškais su veidrodine dėže viduryje, išties jautiesi tirpstantis, prarandantis erdvės ir laiko pojūtį. Menininkė to ir norėjo – priversti žmones išlipti iš visagalio proto įtakos ir išlaisvinti save, o galiausiai suprasti, kad kontrolės praradimas atneša ne tik baimę, bet ir didžiulę laisvę. Ir kad retkarčiais išprotėti ir pasinerti į fantazijų pasaulį gali būti visai smagu. Ypač dabar, kai realiojo pasaulio vaizdai pranoksta visas fantazijas.

Kusamai dabar 92. Užaugusi nacistinėje Japonijoje, išgyvenusi Hirosimos pasekmes, penkiolika metų tyrinėjusi menišką Niujorką, kėlusi menines bangas Europoje, ji jau daugiau nei keturiasdešimt metų gyvena psichiatrijos klinikoje Japonijoje ir toliau piešia ryškius paveikslus už kuriuos kolekcionieriai moka daug pinigų. O jos sukurtos galaktikos ir toliau džiugina, skaudina, priverčia susimąstyti ar išlaisvina kiekvieną fantazijomis tikintį žiūrovą.

Aplink Grupius Bau pastatą, kuriame keturis mėnesius veiks Y. Kusama paroda, net medžiai apraišioti raudonu audiniu baltais taškeliais, net bilietus pardavinėjantis kioskas taškuotas, lyg bandytų į Berlyno gyvenimą įnešti šiek tiek spalvų ir priartinti tą žaviai beprotišką pasaulį. Išėjus iš parodos, kaip ir užvertus paskutinį Komandoro nužudymo puslapį, apsidairiau ir pagalvojau, kad jis dabar netgi atrodo daug normalesnis, labiau paaiškinamas, teikiantis daugiau džiaugsmo, nei tas tikrasis, kuriame kažkas sugalvojo ištrinti spalvas ir išjungti šviesą.

Lyg patvirtinant šio pasaulio beprotybę, Kusama paroda lankytojams buvo atvira lygiai vieną dieną. Dėl visiškai nesuprantamų Vokietijos vyriausybės sprendimų, kultūros įstaigos Berlyne vėl buvo uždarytos.

Jei kam įdomu, daugiau informacijos apie Kusama pamoką čia: https://vimeo.com/540659283

2021 m. sausio 4 d., pirmadienis

Skaičiuojant gyvenimą

Alpių slėnis Vokietijoje
Praeitais metais supratau, kad statistika yra labai kūrybiškas mokslas - skaičius visada galima kūrybiškai atsirinkti, o paskui sudėti, atimti, sugrupuoti taip, kaip mums norisi. Skaičiai – tik kaladėlės, iš kurių galima pastatyti kokią tik norime pilį, sukurti kokį tik norime pasaulį. Be to, skaičių pasaulis daug įtikinamesnis, nei raidžių. Su skaičiais žmonės nesiginčija, nesako, kad jiems kas nors meluoja, o ir patys labiau patikime skaičiais iliustruotomis tiesomis.

2020 aisiais itin daug maudėmės skaičiuose, bent kartą per dieną buvome užpilami sergančiais, mirusiais, pagijusiais, paskiepytais vienetais ar procentais, įvairiomis diagramomis, kylančiomis ir krentančiomis kreivėmis, apskritimais, stulpeliais. Šalys, lyg olimpinėse žaidynėse, lenktyniavo, kuri pirma, antra, paskutinė. Betrūko tik lažybų punktų. Ir dar aiškios finišo linijos. Tiesą sakant, žaidimo taisyklės nėra aiškios iki šiol. Neaišku, ar laimės lėčiausi, ar greičiausi, ar apsukriausi. O gal vis tik tie, kurie mokės kūrybiškai pažvelgti į skaičius. Juk jei skaičiuotume ne mirusius, o naujas danguje atsiradusias žvaigždes, gal likusių gyvų gyvenimas nors truputį būtų šviesesnis?

Per praeitus metus supratau, kad galima labai kūrybiškai suskaičiuoti ir savo gyvenimą. Užtenka tik šiek tiek tendencingai atsirinkti norimus suskaičiuoti momentus ir stebėti kaip keičiant požiūrio tašką, keičiasi rezultatas. Kaip pavyzdį pasakysiu – galima skaičiuoti apsiniaukusias dienas ir galima susirinkti saulėtas. Jei sąžiningai skaičiuosime, kaip mat pamatysime, kad saulėtų valandų buvo kur kas daugiau nei lietingų. Galime prisiminti slogias ir nerimo kupinas akimirkas ir tada metai atrodys visiškai niekam tikę, o galim suskaičiuoti laimingus momentus ir nustebti, kiek vis tik daug jų buvo. Galime skaičiuoti neuždirbtus pinigus, o galima skaičiuoti ir neišleistus – balansas gaunasi apylygis ir situacija nebeatrodo tokia dramatiška. Galime skaičiuoti ne žlugusias mylias, bet nueitus žingsnius – čia gal net gerokai pranoksim ankstesnius metus.

Atėjus į Bad Wilsnach
Praeitais metais mane labiausiai gelbėjo skaitymas ir vaikščiojimas (galbūt todėl, kad abu susiję su pabėgimu iš realaus pasaulio), todėl skaičiuojant nužingsniuotus kilometrus ir perskaitytus puslapius, gaunu didžiausius skaičius. Tiesa, kilometrus skaičiuoju ne iki parduotuvės ir atgal, ne nuo vonios iki virtuvės ir ne sekmadieninių pasivaikščiojimų, bet tik tuos, kurie išvedė į kelią ir tikrai praturtino ir pagražino mano gyvenimą. Pabandysiu šiandien būtent juos plačiau apžvelgti.

Vasaros pradžioje su dar trimis bendrakeleivėmis nuėjome virš šimto kilometrų piligriminiu keliu iš Berlyno į Bad Wilsnach. Kadaise buvęs populiariausiu šiaurėje piligriminiu keliu, mums, per pavasarinį uždarymą užsisėdėjusioms namie, jis puikiai tiko. Šešios dienos, penkiolika bažnyčių, dešimt kilogramų ant pečių, minus trys kilogramai sugrįžus, trys draugės visam gyvenimui, šimtas trisdešimt nuotraukų ir aštuoniolika prirašytų dienoraščio puslapių. O jei pridėsime tai, kas nesveria, kas neišmatuojama, kas apskaičiuojama, gausime pilnutėlaitę kuprinę.

Vidurvasarį sūnaus autobusiuku keliavome su visa šeima po Vokietiją. Per dešimt dienų apvažiavom gražiausius Bavarijos kampelius, nakvojome kempinguose ir leidomės į žygius ten, kur mašinoms negalima. Skaičiuoju toliau - užkopėme į vieną ledyną, praėjome vienu tarpekliu, kilome iki žadą apimančio kalnų slėnio ir žygiavome kalnų upės vaga. Sakyčiau, tikrai bus dar šimtas kilometrų. Ir turbūt dar kokie keturi aukščio kilometrai. Trumpam atlėkus į Lietuvą, viena išėjau į du dienos žygius. Buvau tokia laiminga, kad labiau skridau, nei ėjau ir net ant visų prie veido limpančių musyčių ir pakeliui sutiktų pikčiurnų šunų nepykau. Taigi, dar dvidešimt kilometrų mano sąskaitoje.

Berchtesgadeno žemėje
Taip keliavome dvi savaites
Atėjo rugpjūtis ir manęs laukė žmonės, norintys nueiti Dailininkų keliu Saksonijoje. Su dviem grupėm (vienoje buvo dešimt, kitoje septyni žmonės) dukart nuėjau po šimtą kilometrų vėl iš naujo žavėdamasi tarpekliais ir uolomis, vėl matydama tuos puikius gamtos kūrinius naujų keliautojų akimis. Buvo ir gitarų prie laužo, ir juoko, ir dainų, buvo nutrintų kojų ir aukščio baimės priepuolių, bet buvo tiek bendrystės ir smagių akimirkų gamtoje, kad nutrintų pūslių niekas taip ir nebesuskaičiavo.

Dailininkų kelyje Saksonijoje
Ruduo pasitaikė kaip niekad gražus ir rugsėjo pabaigoje penkias dienas su drauge praleidome Riūgeno saloje prie jūros. Tris dienas žingsniavome pajūriu vidutiniškai po dešimt kilometrų. Vieną rytą švintant išėjau viena saulės pasitikti ir iki saulėtekio nužingsniavau ten, kur iš tiesų buvau viena vienintelė pasaulyje su jūra, su uolomis, su tekančios saulės akivaizdoje nuščiuvusiomis gulbėmis. Jei užsimanyčiau skaičiuoti stebuklingas praeitų metų minutes – ši turbūt atsidurtų pirmoje vietoje. Antroje vietoje liktų Alpių slėnis netoli Garmisch Partenkircheno su begalybėmis į viršų ir į apačią. Trečioje – Karališko ežero Bavarijos pietuose ramybė. Tai tos vietos, kuriose norėjosi tapti akmeniu, kad liktum ten amžinai. Taigi, iš Riūgeno parsivežiau mažiausiai 35 kilometrus.

Spalio mėnesį grįžau pabūti Lietuvoje ir neatsispirdama rudens grožiui triskart išsiruošiau į dienos žygius. Taigi – dar 25 kilometrų. Ruduo baigėsi, o žygiavimas dar ne – gruodžio mėnesį, kai jau visi buvome suvaryti į savo gardelius be teisės turistauti, atradau smagų maršrutą aplink Berlyną. Nusprendžiau vieną dieną per savaitę nueiti vieną etapą, taip palaikant imunitetą ir minčių higieną. Iki metų pabaigos nuėjau ne tiek jau daug – keturiasdešimt kilometrų. Bet suskaičiavus apytikslį metų rezultatą, gaunu ne tiek ir mažai – 530 arba daugiau nei pusė tūkstančio kilometrų. Jei paversčiau metrais, gaučiau net penkis šimtus trisdešimt tūkstančių. O jei žingsniais? Pasirodyčiau tikra didvyrė. Turint galvoje, kad metų pradžioje po kojos traumos dar vaikščiojau su ramentais, gal tikrai esu verta to vardo.


Saulėtekis Baltijos jūroje

Iš tiesų mes kiekvienas galime būti didvyriais, tik reikia mokėti teisingai pasirinkti skaičius. Skaičiuokime ne prarastus pinigus ir galimybes, bet užaugintus pomidorus, surinktus grybus, su vaikais prakalbėtas minutes, galiausiai skaičiuokim gerosiomis išmegztas akis ar sugrėbtus kieme lapus ir pajusime skaičių magiją. O tada ir pasaulis nebeatrodys toks pilkas, liūdnas ir beviltiškai žlungantis, nes mes būsim jame su savo nerealiais pasiekimais.

2020 m. lapkričio 30 d., pirmadienis

Advento pasakojimai: Kalėdų senelio laiškas



Praeitą savaitę, prieš pat pirmąjį Adventą, mano dešimtmetis sūnus gavo laišką iš Kalėdų senelio. Patį tikriausią laišką su ranka rašytu adresu ant voko, su tikru Kalėdų senelio antspaudu. Atplėšus radome gražų laišką su palinkėjimais ir kelias atvirutes, kurias galima spalvinti arba užrašyti artimiems žmonėms. “Ačiū tau už tavo laišką, jis mane labai pradžiugino. Daugybė vaikų man rašo kasmet savo kalėdinius norus ir siunčia piešinius. Vienas turbūt nesugebėčiau visiems atsakyti, bet mano šaunioji angelų komanda Himmelpforte man padeda” - rašo jis laiške.

Jūs manote, kad tai buvo reklaminis laiškas ar kad Himmelpfortas yra išgalvota vieta? Ir aš taip maniau iki tol, kol pati ten neapsilankiau. Ir kaip aš galėjau tai pamiršti?

Buvo pati šių metų gegužės pradžia. Karantinas dar nebuvo pasibaigęs, mokyklos dar neatidarytos, nedirbo nei restoranai, nei viešbučiai, bet žmonėms jau buvo leidžiama išvykti dienos kelionėms iš Berlyno. Mes nusprendėme aplankyti draugą, kuris su šeima jau daugiau nei mėnesį karantinavosi sodyboje miškuose prie ežero į šiaurę nuo Berlyno.

Taip norėjosi išsprukti iš miesto į bundančią gamtą, kad išsiruošėme ilgai negalvodami ir netgi džiaugdamiesi, kad išlipus iš traukinio dar teks pusantros valandos minti dviračiais. Mes keliauti dviračiais mėgstame, o po tokio ilgo sėdėjimo namie buvau nusiteikusi užsukti į kiekvieną kaimą, apžiūrėti kiekvieną pakeliui esančią įžymybę, architektūros ar gamtos paminklą.

Taip mes po pusvalandžio mynimo nuošaliais miško takeliais atsidūrėme kurortiniame, tarp trijų ežerų romantiškai išsidėsčiusiame kaime nuostabiu pavadinimu Himmelpfort, kas išvertus reiškia Dangaus vartai. Įvažiavome į miestelį gražia, tiesia, link ežero vedančia gatvele, kur, žinojau, yra trylikto amžiaus vienuolyno griuvėsiai.

Pasivaikščiojom po juos ir po mažą bažnytėlę, stabtelėjom prie ežero suvalgyti sumuštinių ir, tik užsisakinėdami kavą išsinešimui, pamatėme nemažai kalėdinės atributikos. Kieme stovėjo kalėdinis krėslas, kabėjo kalėdinės girliandos, o ant greta stovinčio namelio sienos kabėjo eglišakėmis ir žvaigždutėmis išpaišyta pašto dėželė.

“Kodėl tas Kalėdų senelis pas jus čia visur išpieštas, juk dar ne sezonas”, - paklausiau juokdamasi padavėjos, kai ji ant stalo padėjo popierinį puodelį su kava.

“Kaip, jūs nežinote, kad čia gyvena Kalėdų senelis?” - nustebo ji ne mažiau už mane ir mostelėjo į medinę trobelę kieme. Na gerai, atrakinsiu jums, kad įsitikintumėte, nors šiaip mes dar nedirbame.

Mes žiūrim nustebę, kai ji rakina sunkias medines duris didžiuliu metaliniu raktu, tada užeiname į vidų ir aš nustembu dar labiau. Suprantu atsidūrusi pasakoje ir mane vidury pavasario užplūsta tokia nenupasakojama kalėdinio džiaugsmo banga. Nedidukėje patalpoje stovi ir Kalėdų senelio lova, ant spintos pakabinti jo kasdieniai ir šventiniai drabužiai, šalia įrengtas židinys, virš jo kabo kojinės, ant valgomojo stalo sudėti šventiniai indai, o lentynoje – knygos su pasakomis. Yra čia ir eglutė su žaisliukais, ir nykštukai, ir elniai kampe, ir daugybė kalėdinių puošmenų – net galva apsisuka bežiūrint. O šalia stovi didelis stalas, guli atvirukai, pridėta pieštukų, dovanų popieriaus. Moteris mano sūnui parodo, kad jis irgi gali parašyti seneliui laišką, užrašyti savo adresą, įmesti į tą pašto dėžutę lauke ir prieš didžiąsias metų šventes gaus iš jo atsakymą.

Mano sūnus jau didelis, Kalėdų seneliu jau abejoja, nors dar labai norėtų tikėti, bet, apimtas azarto, sėda ir parašo trumpą laiškutį, įmeta į pašto dėžutę. Besidžiaugdami pavasario garsais ir kvapais, numynėme toliau mišku, stebėjome stirnas ir paukščius, sutikom draugus, braidėm po ežerą, kepėme dešras ir visiškai pamiršome Kalėdų senelį. Bet Kalėdų senelis mūsų nepamiršo ir praeitą savaitę priminė apie artėjančią gražiausią metų šventę ir apie tai, kaip vis tik nesunku dovanoti vienas kitam džiaugsmą.

O viskas prasidėjo 1984 metais, kai Himmelpforto pašto darbuotoja Klara rado dviejų berniukų laiškus, adresuotus Kalėdų seneliui. Turbūt vaikai nusprendė, kad jei Vokietijoje gyvena Kalėdų senelis, jis turėtų gyventi kaime tokiu gražiu pavadinimu. Klarai buvo gaila grąžinti laiškus su antspaudu “adresatas nerastas” ir ji atsakė vaikams senelio vardu. Kitais metais atėjo 75 laiškai ir į juos jau atsakinėjo dvi moteriškės. Dar po metų jų buvo keli šimtai. Daugybė rytų Vokietijos vaikų gaudavo vilties ir šventės kupinus laiškus. Gandas apie Kalėdų senelį sklido vis toliau ir toliau. Praeitais metais šiuo adresu buvo atsiųsta beveik 300 tūkstančių laiškų iš 65 šalių ir dabar net dvidešimt žmonių rūpinasi, kad visi parašę vaikai gautų atsakymus į savo laiškus.

Kažkada, prieš kokį dešimtmetį, kaimo gyventojai nusprendė mažame tvartelyje įkurti Kalėdų senelio namus, kurie veiktų visus metus ir kiekvienas pasižadėjo ką nors atnešti dovanų, nes juk nesąžininga, kad Kalėdų senelis visiems neša dovanas, o pats jų niekada negauna. Jie nešė baldus, indus, rūbus, žaisliukus ir namai tapo jaukūs ir autentiški, pilni senų vokiškų papuošimų ir net muziejinių eksponatų. Dabar jie džiugina ne tik vaikus, bet ir jų tėvus, ir močiutes su seneliais, ir net visus tuos, kurie nebetiki Kalėdų seneliu. Jei važiuosit kada nors pro šalį, užsukite.

Man iki šiol laiškų Kalėdų seneliui rašymas su vaikais yra labai graži tradicija. Bet gauti laišką atgal prilygsta tikram stebuklui. Netikite? Parašykite jam. Jei suskubsite, dar šiemet sulauksite atsakymo su palinkėjimais. O aš išduosiu jums jo adresą:

Kalėdų seneliui (An den Weihnachtsmann)
Weihnachtspostfiliale
16798 Himmelpfort


2020 m. rugsėjo 7 d., pirmadienis

Rudeninis meno virusas Berlyne


 
Į Berlyną šiemet ruduo atėjo nė trupučio nevėluodamas, lyg ant rankos jam būtų užkabin
Jūratės Schonherr nuotr.
tas neklystantį laiką rodantis šveicariškas laikrodis. Jau paskutinėmis vasaros dienomis jautresni žmonės galėjo jį užuosti ar pamatyti besislepiantį nurimusio medžio šešėlyje. Atrodo, niekas nepasikeitė, saulė tokia pat skaisti, oras pakankamai prišildytas, vėjas dar švelniai glosto ir tų ore padidėjusių rudens molekulių dar negalima racionaliai pamatyti. Jas galima tik pajusti. Ne, jos neatneša šalčio, jos atneša tylą ir rimtį bei uždeda filtrą, paryškinantį paviršius, padidinantį kontrastą ir atkreipianti dėmesį į į smulkias, vasarą nematomas detales.

Pirmą rugsėjo dieną tų rudens dalelių buvo jau tiek daug, kad jų nepastebėti galėjo tik visiškai aplinkai nejautrus žmogus. Jos lenda į ausis, į nosį, į akis, į gerklę, slopindamos mūsų balsą, jos tirpdo žodžius, kurių likučiai, taip ir neišskridę, grimzta viduje ir lyg pelenai sukrentanta sielos kamputyje. Kitaip mes turbūt niekada nenustotume kalbėti ir nesuprastume, kad esame gamtos vaikai, kuriems rudenį reikia grįžti į savo kūną ir kaupti jėgas žiemai, užuot apsimetinėjus, kad viena kita operacija, vienas kitas pratimas, ir vasara truks amžinai.

Lietuvoje rudenį atneša vaikai su kardeliais rankose, o Berlyne vaikai šiemet mokosi nuo rugpjūčio pradžios. Kiekvienais metais mokslai prasideda skirtingomis dienomis ir niekas čia to nešvenčia, neneša gėlių mokytojoms - tiesiog pirmadienį ateina su kuprinėmis į mokyklą ir sėda į suolą. Bet ruduo į Berlyną vis tiek ateina. Atsisėdi prie lauko stalelio ant grindinio, kruopščiai sudėto iš po karo likusių plytų nuolaužų, užsisakai kavos, pasiimi knygą, bet negali susikaupti, nes žvilgsnis pradeda sekioti praeivius, pravažiuojančias mašinas, dviratininkus, prekeivius, valkatas, vaikus. Užuot grimzdęs į rudenišką melaqncholiją, miestas pabunda, lyg ispaniškas kaimas po siestos, jo smagračiai pradeda greičiau suktis, atsiranda daugiau garsų, spalvų, reginių ir renginių.

Pastarųjų staiga pasipila tiek daug, kad atrodo, lyg kažkas būtų atidaręs šliuzą ir paleidęs visus per vasarą, o gal net ir per pusmetį, susikaupusias parodas, koncertus, pristatymus, spektaklius. Iš tiesų, per karantiną ir po jo prikapsėjo tiek daug neatidarytų parodų, neparodytų kinų, nepristatytų knygų, nesugrotų koncertų. Ir tada reikia gerokai pasistengti, kad vietoj rudens ramybės neįsileistum FOMO – nerimo praleisti kažką labai svarbaus. Tuoj išvardinsiu pagrindinius renginius ir jūs suprasite apie ką aš kalbu.

Šią savaitę Berlyne prasideda literatūros festivalis, kuriame svečiuosis ir lietuviams gerai žinomi rašytojai - Olga Tokarzcuk, Mario Vargas Llosa, Samanta Schweblin, David Grossmann, Edgar Keret. Bus diskusijų, politikavimo, mokymo rašyti ir, be abejo, naujų knygų pristatymo. Praeitais metais buvau įstrigusi gipse, tad šiemet bandysiu atsigriebti, nors vietų skaičius renginiuose smarkiai ribojamas, o renginiai pabrangę.

Šią savaitę praūš ir kasmetinis Berlyno galerijų savaitgalis ir Berlyno meno savaitė (Berlin Art Week), žadėdamas daug renginių, parodų atidarymų, meno diskusijų. Penkias dienas nuo ryto iki vakaro meno mėgėjai vaikštinės iš galerijos į galeriją, gers kavutę, aptarinės naujienas, semsis įkvėpimo. Verslininkai ir galerininkai naujų talentų ieškos meno mugėje, vyksiančioje dar nacių statytame oro uoste. O jei pridėsime jau prasidėjusią Berlyno meno bienalę ir tą patį savaitgalį vykstančias atvirų istorinių paminklų dienas, kai duris atveria net ir tie pastatai, kurie šiaip neįsileidžia lankytojų, norėsis persiplėšti.

Nuo rugsėjo 11 dienos bus pamaloninti ir tie, kas tiesiog norės pasivaikščioti po Berlyną sutemus, nes prasidės iki pat mėnesio pabaigos trunkantis šviesų festivalis, kai gražiausi, reikšmingiausi, įspūdingiausi miesto pastatai pasipuošia meninėmis šviesų instaliacijomis. Kasmet vis kitaip, kaskart nustebina videoprojekcijos ar netikėti akcentai. Gal šiemet bus mažiau turistų ir nebereikės grumdytis, o gal kaip tik į sostinę plūs vokiečiai iš kitų regionų. Taip kaip vasarą plūdo prie jūros ar į Alpes, nepalikdami spontaniškiems turistams nė kambarėlio palėpėje. Gal Berlynas šiemet kaip tik taps naujuoju Paryžiumi, kur važiuoti vokiečiams dabar nerekomenduojama. 

Užuot stovėjus eilėse prie Luvro, bus galima aplankyti Muziejų salos muziejus. Lyg lygiuodamasis į Paryžių, šią savaitę ir Potsdamas atidarė Prancūzijos impresionistų darbų paroda, kokios Vokietijoje dar nėra buvę. Didesnę impresionistų kolekciją turi tik Paryžiaus dOrsay muziejus. Privatus meno kolekcionierius Hasso Plattner perleido muziejui 103 paveikslus - 34 Monet, 12 Sislėjaus, ne po vieną Caillebottes, Renoirs, Picasso ir Pissarro darbų. Sakoma, 76 erių kolekcionierius sau pasiliko visų darbų kokybiškas kopijas, kad nejaustų netekties skausmo. Ši paroda veiks ilgesnį laiką, o lapkričio mėnesį prie jos prisidės ir Rusijos impresionistų darbai.

Kita žinoma meno kolekcionierių pora Christian ir Karen Boros, savo kolekciją įprastai laikantys Berlyno centre esančiame penkių aukštų bunkeryje ir įleidžiantys lankytojus tik tada, kai patys nori, dabar nusprendė išnaudoti nuo pandemijos pradžios uždaryto legendinio Berlyno naktinio klubo Berghain erdves. 85 Berlyne kuriančių šiuolaikinių menininkų darbai dabar bus eksponuojami toje netradicinėje erdvėje ir tikiuosi, kad pagaliau ir man pavyks patekti į šį klubą, garsėjusį ilgomis eilėmis ir griežtu durininku, įleidžiančiu tik jam patikusius žmones.

Na gerai, nelieka nuskriausti ir muzikos mylėtojai, nes visą rugsėjo mėnesį vyksta Muzikos šventė – didžiausias orkestrų festivalis Vokietijoje, kuriame sugroti svajoja kiekvienas muzikantas. O kur dar operų premjeros, miesto orkestro gimtadienis, įvairūs koncertai.

Prieš metus rugsėjo mėnesį turėdavau po kelias turistų grupes per savaitę. Daug jų būtų atvažiavę ir šiemet, jei ne tie žongliravimai skaičiais ir sveiko proto nepaisymas. Berlyne viruso yra tiek pat, kiek Lietuvoje, o meno renginių šį mėnesį kur kas daugiau. Bet menas pavojingas. Jis užkrečiamas. Jis plinta. Ir joks karantinas gali nebepadėti. Bet jei nebijot – atvažiuokit.

2020 m. liepos 23 d., ketvirtadienis

Man penkiasdešimt


Man penkiasdešimt ir aš nenoriu švęsti, nuo žodžio jubiliejus mane net nupurto. Nenoriu vilktis proginės suknelės, nuo aukštakulnių senai atpratau, nesu nusiteikusi priiminėti sveikinimus “linkiu gyventi dar penkiasdešimt”, “svarbiausia - sveikata”, “žydėjimas baigėsi, mėgaukis vaisiais” ir dar mažiau noriu klausytis išdainuotų “penkiasdešimt metų, tai visai mažai”. Lygiai taip pat nenoriu girdėti jokių paguodos žodžių, kad gyvenimas tik dabar prasideda.

Man penkiasdešimt ir iki vakar aš vis dar jaučiausi jauna. Atrodė, kad mūsų mamos suraitytom šukuosenom ir proginėmis sukniomis penkiasdešimtmečius šventė būdamos gerokai vyresnės už mus. Aš vis dar neturiu žilų plaukų, nedaug viršsvorio ir rengiuosi jaunatviškai, todėl retkarčiais pavyksta ką nors apgauti, kad esu jaunesnė už save pačią. Bet kai klasta išaiškėja, išgirsti tik tai, kad net pagalvot negalėjo, kad man tiek daug metų. Turiu priprasti, kad nuo šiol būsiu ne graži, o tik gerai išsilaikiusi moteris. Nepaisant to, kad mano kūnas nebe toks stangrus, liemuo nebe toks lieknas, kojos nebe tokios grakščios, veidas išduoda mano patirtį, iki vakar atrodė, kad prieš mane vis dar yra ilgesnis kelias, nei už manęs. Bet tai buvo optinė apgaulė. Šiandien jaučiuosi lyg išėjusi į dienos šviesą, lyg pagaliau sudaužiusi savo veidrodėlį, kurio klausdavau, kas pasaulyje gražiausia. Dabar aiškiai matau, kad stoviu pusiaukelėje, prie sraunios kalnų upės, kurią turiu perbristi ir kitapus pradėti savo kelią iš naujo. Upės metafora man labiau patinka nei kalno, nes pernelyg liūdna būtų kalbėti, kad rytoj pradėsiu riedėti pakalnėn. Ne, aš nusiaunu batus, kilsteliu sijoną, kurį laiką pamindžikuoju ant saulėje įkaitusių akmenų ir lėtai žengiu į ledinį vandenį. Stengiuosi nešaukti, nors srovė stipri, akmenukai po padais nelygūs ir aš šiek tiek nerimauju, ar sugebėsiu pasiekti kitą krantą. Taip, penkiasdešimtmetis yra ne šventė, o ledinis vanduo.

Galvoju, kad pirmasis to kelio etapas buvo labiau spontaniškas. Mes važiavome geru automobiliu, spaudėme greičio pedalą kartais iki dugno, vairavom kartais apkvaitę, instinktyviai, nežiūrėdami į ženklus, stengdamiesi pasivyti iššvaistytą laiką, išdalintus jausmus, genami smalsumo ir troškimo kuo greičiau pamatyti kas bus už kito posūkio. Važiavom kartu su kitais, lenktyniaudami, kuris šaunesnis, kieno automobilis greitesnis ar ekipažas gražesnis, pernelyg netikrindami krypties, o trumpų sustojimų visai užtekdavo jėgoms atgauti. Jei ir sukirbėdavo mintis, kad gal yra kitas kelias ar kitas būdas keliauti, neturėdavom joms laiko. Kai jau lieka nedaug iki tos ledinės upės, kai pasirodo pirmieji įspėjamieji ženklai, šiek tiek numetam greitį, bet vis dar atrodo, kad kelias nesibaigs. Ir staiga stop, penkiasdešimt. Stabdžiai žviegia, laikas lipti iš mašinos, laikas atsikratyti balasto, laikas pagalvoti, kurlink nori eiti, nes anapus upės ne kelias, ne autostrada, o tik kalnų takeliai. Kiekvienam vis kitokie. Vingiuoti, nelengvi, lėtai įveikiami, galbūt pareikalausiantys daugiau jėgų, bet užtat kokie gražūs ir su gražiais suoleliais pakelėse, kad galėtum dažniau prisėst ir apžvelgt tą nueitą kelią. Nieko nereikia aplenkti, nereikia pasivyti, nereikia savęs nuolat raginti. Eini pasimėgaudamas, nešdamasis kuprinėje tik tai, kas reikalingiausia ir tik tiek, kiek gali panešti.


Man penkiasdešimt ir mano amžiaus moterys pradeda slėpti savo amžių, lyg tai būtų kas nors gėdingo. Nors ir neketinu džiaugtis nei gražiu metų skaičiumi, nei smogusia menopauze, nei kintančiomis kūno formomis, bet ir slapstytis neketinu. Kai geriau pagalvoju, esu visai neblogai pasiruošus tam kitam savo gyvenimo etapui, nes...

Man penkiasdešimt ir aš tvirtai žinau ko noriu iš gyvenimo. Kad ir ką sakytų visuomenė ir bendruomenė, aš žinau, kodėl aš gyvenu taip, kaip gyvenu ir darau tai, ką pati manau esant teisinga. Nemėgstu, kai kas nors bando man sakyti, kaip turėčiau elgtis ir kaip turėčiau jaustis. Arba kaip neturėčiau. O jau kai kas nors pasako “aš tavo vietoje...”, tai atsistoju ir nueinu. Pradėjau vertinti tuos, kurie tyliai atkiša savo petį, nekišdami pozityvaus mąstymo, neaiškindami, kad be reikalo nerimauju dėl tirpstančių ledynų ar kertamų miškų. Vertinu tuos, kurie gerbia mano jausmus ir neprašyti nedalina patarimų. Kai jaučiuosi pasimetusi gyvenime, atsiverčiu Dalai Lamos ar Tėvo Stanislovo knygą ir ten visada randu tą tolyn keliauti padedančią frazę. Keista, bet kuo daugiau pati žinau, tuo mažiau noriu patarti kitiems, nes jaučiu atsakomybę už kiekvieną pasakytą žodį ir žinau, kad mano patirtis neprivalo tikti kitiems žmonėms.

Man penkiasdešimt, aš valgau mėsą, cukrų, toleruoju gliuteną ir pieno produktus, aš nerūkau, nemedituoju, nesilaikau dietos, neruošiu glotnučių pusryčiams, nedarau veido mankštos, nepraktikuoju budizmo, nekaituoju, nemoku stovėti nei ant burlentės, nei ant irklentės – man nebereikia stengtis nustebinti kitų savo išskirtinumu. Aš niekada nebuvau Turkijoje ir niekada nesiilsėjau brangiame all inclusive viešbutyje, niekada neplaukiau kruizu ir nesilinksminau jachtoje ir dėl to nebesijaučiu blogai. Žinau, kad daug ko jau nepadarysiu ir nebeišmoksiu. Bet vis dar tikiuosi perlipti Alpes, nukeliauti pas pingvinus, pramokti ispaniškai, išmokti pusėtinai šokti tango, nueiti Camino. Ir turbūt dar visko prisigalvosiu, nes penkiasdešimties mes pagaliau turime laiko svajoti.

Man penkiasdešimt ir aš išmokau klausytis savo pilvo balso. Pagaliau patikėjau, kad jis gali patarti daug tiksliau nei draugės, nei sutuoktinis, nei viršininkas, nei influenceriai. Visos didžiosios mano klaidos buvo tik dėl to, kad leidau kitiems kalbėti garsiau, nei mano pilvas.


Man penkiasdešimt ir aš išmokau nebepykti ant savęs už mažus ar didesnius nusižengimus, ne vietoje lepteltus žodžius, neišnaudotas progas, neuždirbtus pinigus, nutingėtus potyrius ir niekams iššvaistytą energiją. Supratau, kad su Bridžitos Džouns saviironija gyventi kur kas paprasčiau ir linksmiau. O kai išmoksti atleisti sau, visai nebesunku atlaidžiai žiūrėti ir į kitus.

Man penkiasdešimt ir man neberūpi kremukų ar šampūnų reklama, nes esu senai atradusi tai, kas man tinka ir patinka. Esu susitaikiusi su atsirandančiomis raukšlėmis ir žinau, kad jokia kosmetika senėjimo proceso nesustabdys, kad ir ką sakytų jų reklaminiai šūkiai. Taip pat žinau, kad niekada nedarysiu plastinių operacijų, nes žmogaus išorė yra viso labo apvalkalas ir jei kam svarbus mano paviršius, su tokiais pati nenoriu nieko bendro turėti.

Man penkiasdešimt ir visai nesvarbu kokie drabužiai dabar madoje. Taip, aš pastebiu, kad tie, kuriems pavyko užsigulėti spintoje, dabar grįžta į podiumus, bet man užtenka džinsų, gėlėto sijonėlio, marškinių ir sportbačių. Neturiu mėgstamų brendų, jų demonstravimas Berlyne šiaip ar taip laikomas blogo tono ženklu. Negaliu pakęsti dėvėtų drabužių parduotuvių, bet mielai pasikuičiu blusturgiuose. Visi mano ankstesnio gyvenimo kostiumėliai vis dar kabo pas mamą spintoje ir juos pravėdinu tik atvykusi į knygų mugę.

Man penkiasdešimt ir aš džiaugiuosi, kad esu daugmaž sveika. Iš naujo atradau bėgiojimą, vaikščiojimą, kopimą į kalnus, stengiuosi daugiau būti gamtoje, kad pamaitinčiau dvasią ir kūną. Aplieju jį šaltu vandeniu rytais ne tam, kad pakankinčiau, bet kad pajausčiau jame pulsuojančią savo gyvybę. Aš nesistengiu perdėtai mylėti savo kūno, kaip dabar reikalaujama, bet sakau, kad už meilę daug tvaresnis jausmas yra pagarba. Aš gerbiu jį, todėl treniruoju, lyg treniruočiau mylimą šunį ar arklį. Būna dienų, kai nusiviliu savo kūnu, kai jis neklauso komandų, nebegali atlikti to, ko reikalauji, bet jei gerbi – tuoj pat jam atleidi. Ir padedi jam prisitaikyti prie permainų.

Man penkiasdešimt ir manęs nebeveikia nei saldžialiežuviai komplimentai, nei kritika. Aš pati žinau, ko esu verta ir pati sau esu draugas, teisėjas, kritikas ir mylimoji. Man nebereikia niekam aiškintis, kodėl rašau tokias knygas, kokias rašau. Man svarbi skaitytojų ir kritikų nuomonė, bet ji nesustabdys mano būsimų projektų. Man įdomi leidėjų nuomonė, bet žinau, kad rašysiu tai, ką diktuoja vidinis balsas. Man netgi jau nebebaisu, ką galvos mama, skaitydama mano parašytas sekso scenas.

Man penkiasdešimt ir aš džiaugiuosi, kad Berlynui visiškai nesvarbus mano amžius, o miesto ritmas priverčia ir mane pamiršti žvilgčioti į laikrodį ir į kalendorių. Šiame mieste išmokau atsipalaiduoti, leisti sekmadienius su draugais, eiti į parodų atidarymus, klausytis elektroninės muzikos, vaikščioti po miestą be jokio tikslo, užsukti į renginius be kvietimo, mėgautis atsitiktiniais pokalbiais ir nė kiek nebesigraužti, kad nieko neauginu, nerenku, nekonservuoju.

Man penkiasdešimt ir aš nebesistengiu visiems patikti. Aš galiu sau leisti nedaryti darbų “iš mandagumo”, neatsakyti į kai kuriuos jūsų laiškus, nerašyti tekstų, nes “gražiai paprašė”, nenuvažiuoti į susitikimą, kurio nelabai noriu, nes žinau, kad visiems vis tiek neįtiksiu, o išsibarsčiusi nepatiksiu pati sau. Aš taip pat nebebijau pasakyti žmonėms, kai jie mane įskaudina. Aš nebenoriu pridengti šypsena aštrių, skaudžių, pašiepiančių žodžių, nebeatsitraukiu ir nebenutyliu, bet dažnai imu ir paklausiu, kodėl jie taip elgiasi.

Man penkiasdešimt ir aš džiaugiuosi, kad vis dar turiu mamą su kuria dabar sutariame daug geriau nei kada nors anksčiau. Taip pat esu laiminga, kad užauginau du vaikus ir vis dar esu jauna mama trečiajam. Aš vis dar vaikštau į tėvų susirinkimus, padedu ruošti pamokas ir skaitau prieš miegą apie Karlsoną, kuris gyvena ant stogo. Aš džiaugiuosi, kad turiu žmogų šalia, su kuriuo vis dar galiu nuoširdžiai pasikalbėti. Nustojau reikalauti, kad jis mane stebintų, linksmintų ar neštų dovanas, bet esu dėkinga, kad supranta, kai man reikia pabūti vienai. Man penkiasdešimt ir gėlių aš moku nusipirkti pati.

Man penkiasdešimt ir aš turiu laiko patikrintų draugų ratą, bet lygiai taip pat džiaugiuosi ir tais gyvenimo pakeleiviais, kurių gal ir nebus šalia, kai gulėsiu ligos patale, bet kurie visada turi laiko ir noro nueiti kartu į koncertą ar susitikti mieste vyno taurei, su kuriais gali eiti į žygius ir kalbėtis iki paryčių. Vis dar nustembu, koks artimas kartais gali tapti žmogus vos po vienos kelionės kartu.

Man penkiasdešimt ir aš nebijau pripažinti, kad esu tikinti ir iš Dievo esu sulaukusi daugybės mažų ir didelių stebuklų. Kad sekmadieniais vaikštau į bažnyčią ne dėl gražaus kunigo ar apšvietimo, bet dėl to, kad ten pasijuntu vientisa, mylima ir globojama, ten užsipildau šviesa ir dėkingumu, ten mokausi atleisti ir paleisti, atsiklaupti ir nusilenkti. Ten primenu sau, kad nesustočiau ir toliau eičiau dvasingumo keliu, nes jis toks gražus ir šviesus.
Man penkiasdešimt ir aš ne visada suprantu instagraminį pasaulį ir žmonių norą transliuoti visus savo pagalvojimus. Džiaugiuosi, kad augau tais laikais, kai girtis savo pasiekimais buvo blogo tono ženklas, žiūrėti į kito gyvenimą pro rakto skylutę – negarbinga, o demonstruoti viešai nuogą kūną buvo negėda tik Saulėtekio miškelyje su lietpalčiais stovintiems vyrams. Mokyti tada galėjo tik mokytojai, dalinti patarimus – tik specialistai, o gyvenimo išmintį – tik daug visko matę menininkai. Savo skaudulius tuomet pasakodavomės draugams tik po trečios vyno taurės ir tik griežtai priprašę niekam apie tai nesakyti.


Man penkiasdešimt ir aš neturiu atsiprašinėti, kad skaitau ne naujienas ir bestselerius, bet tas knygas, kurios man patinka, kad žiūriu ne tik Oskarus laimėjusius filmus, bet ir tuos, kurie man padeda atsipalaiduoti. Aš mielai klausau savo jaunystės muzikos, moku mintinai beveik visas senas A. Mamontovo dainas, visada judu išgirdusi Maiklą Džeksoną ir galiu dvidešimtą kartą žiūrėti Mama mia arba Dirty dancing. (na gerai, dar ir Forest Gump).

Man penkiasdešimt ir aš nebebijau atrodyti kvailai, nebijau išbandyti ko nors naujo, nebijau prisipažinti, kad bijau. Vienas baimes paleidau ir tuo didžiuojuosi, o kitas prisijaukinau, kad neurgztų ant manęs, o tiesiog tyliai būtų šalia. Nes jos juk irgi mano dalis. Kaip ir visi kompleksai, nelygumai, blogi įpročiai, be kurių aš nebūčiau aš.

Man penkiasdešimt ir, tiek kartų tai pakartojus, pagaliau tapo visai nebebaisu.

2020 m. birželio 29 d., pirmadienis

Stebuklingo kraujo keliais


Atėjus. Prie piligriminio ženklo.
Jaunas ir iki šiol nematytas astrologas viename žinių portale parašė, kad sekmadienis, birželio aštuntoji, kelios dienos po dalinio mėnulio užtemimo ir kelios savaitės prieš saulės užtemimą, labai netinkama diena kelionei pradėti. Bet kuprinė jau sukrauta, bandant neviršyti dešimties kilogramų ribos, bendrakeleivės pasiruošę ir pirmas antspaudėlis piligrimo pase uždėtas pačiame Berlyno centre esančioje vienoje seniausių Marijos bažnyčių. Ir, kai pagalvoji geriau, čia juk ne tokia kelionė, kur vėluoja lėktuvai, perpildyti oro uostai ir viešbučiuose likę tik tamsiausi kambariai. Tai ne laimės, ne įspūdžių, ne pažinčių ieškojimas, tai ne turistinių objektų lankymas, pliažinių drabužių vėdinimas ar IG maitinimas gražiomis nuotraukomis. Čia piligrimystė, lėtas judėjimas pirmyn, remiantis savomis kojomis į žemę. Tai kelionė, kai eini pasiėmęs tik tiek, kiek gali nesunkiai panešti ir nusiteikęs surasti tai, kas praturtina, bet nesveria. Esi apsiprendęs nueiti po dvidešimt kilometrų per dieną, nakvoti ten, kur papuola, valgyti, ką gauni ir būti atviru viskam, kas benutiktų kelyje. Esi pasiruošęs priimti bendrakeleivių keistenybes ir savo paties netobulumus.

Linum bažnyčia su gandru
Beveik prieš šešis šimtus metų, kai sudegusios Wilsnack bažnyčios kunigas išgirdo balsą grįžti į gaisravietę ir laikyti ten mišiasi, kai jis sugrįžęs pelenuose rado tris kruvinas ostijas, o miestelyje ėmė stebuklingai pagyti žmonės, per Europą nuvilnijo gandas apie Dievo apsireiškimus. Į šį miestelį, esantį kiek daugiau nei šimtas kilometrų į vakarus nuo tuomet dar visai nereikšminga gyvenviete buvusio Berlyno, pradėjo plūsti piligrimai - iš šiaurės skandinavai, iš vakarų belgai ir olandai, iš rytų – lenkai ir Baltijos šalių gyventojai, iš pietų – vokiečiai. Piligrimų dėka miestelis augo, o su juo augo ir nauja didžiulė bažnyčia. Tuo metu čia ėjo ir karaliai, ir kunigaikščiai, ir vyskupai, grūdosi paprasti žmogeliai ir pirkliai. Prašė sveikatos, pinigų ir kitų malonių. Čia liepdavo eiti nusikaltėliams, kad atpirktų savo kaltes. Kai kam testamentu prieš pasiimant paveldėjimą buvo liepiama eiti ir melstis už mirusiojo vėlę. Ostijų arba Stebuklingo kraujo kelias (Wunderblutweg) buvo populiariausias piligriminis kelias šiaurės Europoje, o naujoji Wilsnack miestelio bažnyčia tapo iki tol neregėtu kulto objektu. Sakoma, kad per metus aplankydavo iki pusantro šimto tūkstančių piligrimų, kurie pakeliui turėjo gražaus laiko savo nuodėmėms apmąstyti. Bet paskui atėjo M.Liuteris, prasidėjo reformacija, visos relikvijos buvo sudegintos ir nuodėmių atleidimas už pinigus – uždraustas. Piligrimystė buvo paskelbta netgi žalinga ir buvo draudžiama ir kelias po truputį grimzdo į užmarštį.

Berlitt mažutė bažnytėlė
Mėgstu legendomis apipintus kelius. Ypač mėgstu nepelnytai užmirštus kelius, jie žadina vaizduotę. Apie šį kelią sužinojau prieš pusantrų metų ir pirmus du etapus nuėjau kaip dienos žygius iš Berlyno. Kelias į Bad Wilsnach iš viso tęsiasi apie 130 km ir yra suskirstytas į 7-8 etapus. Mes, keturios piligrimės, ėjome 6 dienas, vidutiniškai po 18-20 km kasdien. Bet Stebuklingo kraujo kelias, kadaise konkuravęs su Santjago de Compostela keliu, dabar nė iš tolo negali jam prilygti. Visų pirma, žmonių skaičiumi – dabar piligrimų skaičius per metus nesiekia tūkstančio. Visų antra – infrastruktūra, kurios beveik nėra. Kelio nuorodos tik kur ne kur, nakvynės vietų vos viena kita, bažnyčios ne visos atrakintos, maisto gauti pakeliui sekėsi tik dvi dienas iš šešių, jokių kioskų, albergių, parduotuvių, o nemokant vokiečių kalbos, net ir kelio nelabai paklausi. Tačiau jei žymiuose piligrimų keliuose Ispanijoje dalis piligrimų eina ir dėl įdomios gamtos, architektūros paminklų, ir tikėdamiesi sutikti įdomių pakeleivių ar net gyvenimo meilę, tai keliaujant Brandenburgo žeme visiškai niekas neblaško ir netrukdo užmegzti ryšio su savim. Jame nebuvo išskirtinių nei gamtos, nei architektūros, nei kultūros paminklų, nors kiekviena bažnyčia turėjo kažko nepakartojamo ir kiekvienas kaimas turėjo savo dvasią. Piligrimystei visai nesvarbus kelio grožis. Jis kaip tik trukdo. Jis ragina žavėtis, fotografuoti, dalintis vaizdais, o ne priimti ir išgyventi juos. Piligrimystė – labai individuali kelionė, kiekvienas ženklas, kiekvienas pakeliui išgirstas žodis, kiekviena mintis yra kiekvienam savaip reikšminga. Piligrimystė – tai tyli kelionė, ieškant savo ryšio su šiuo gyvenimu. Tai apmąstymų laikas, kai gali ir į save pažvelgti šiek tiek iš šono, o pažvelgęs randi ir už ką save pabarti, ir už ką apkabinti. Nuolat žavėdamasis vaizdais, nuolat transliuodamas pasauliui savo būsenas, to niekaip nepasieksi. Mes ir taip gyvename pernelyg atviroje visuomenėje, todėl dvasinių patirčių vaizdus norisi pasilaikyti sau pačiam.

Keliavome pagal internetinio puslapio jau penkerius metus neatnaujintą kelio aprašymą. Tai supratome tuomet, kai mums skirtą keliuką radome užartą. (Nieko baisaus, pagalvojom, ir toliau nuėjome kukurūzų lauku, paskui durpynu, paskui rezervato laukais, baidant šernus ir stirnas, o galiausiai teko net lipti per tvoras tikintis, kad nesupyks aptvare besiganiusios karvės). Kai kur kelias skyrėsi nuo pakelės nuorodų – trijų oranžinių taškų, dažniausiai užpaišytų ant medžių kamienų. Kai kurie aprašymai netgi buvo labai romantiški, kaip antai “palei topolius sukite į dešinę, o paskui eikite šeivamedžių ir akacijų alėja”. Arba: “eikite per lauką iki vienišo beržo, ten smėlėtas takelis suks į kairę, į kalniuką”. Svarstėm, ką darysim, jei berželį bus kas nors nukirtęs ir sukūrenęs, bet radus jį, džiaugėmės kaip vaikai, ieškantys lobio draugo gimtadienyje.

Visos mūsų nakvynės buvo piligriminės – triskart miegojome parapijų namuose, išlankstytose lovelėse prie altoriaus ar tiesiog ant žemės žalia lentynų su Biblijomis, vieną kartą dalijomės butą su kitu piligrimu ir dukart apsistojome bažnyčių bokštuose. Viename jų – netgi su vaiduokliais. Dabar, kai rašau, tai jau vėl skamba juokingai, bet kai po vakarienės, pokalbių ir kojų masažų šventoriuje visos nuėjome gulti, kai vidurnaktį pradėjo girgždėti kambaryje esantys laiptai ir kažkas bumptelėjo pačioje bažnyčioje, kai pasigirdo šnaresiai, užmigti buvo nelengva net užsiklojus galvą. Turbūt dar niekada taip nelaukiau ryto ateinant. Apskritai, dar niekuomet neteko bažnyčioje jaustis kaip namie - praustis po dušu, pusryčiauti, daryti mankštos pratimų ant priešais altorių patiesto kilimo.

Paskutinės nakvynės iš anksto neužsakiau ir dėl to pasigailėjau. Penktadienio vakarą kurortiniame miestelyje ją rasti buvo nelengva, bet mes užsispyrėme neiti į viešbutį. Galiausiai parapijos duris atidarė aukšta, basa, didžiakojė vyrškų bruožų moteris, nusišypsojo ir tarė: “atėjote, tai ir užeikite”. Ji paskambino pastorei ir per kelias minutes sutarė, kad mes galėtume nakvoti parapijos namų kambaryje ant minkšto kilimo, o virtuvėlėje pusryčiams išsivirti kavos.


Ir ją, ir kitus pakeliui sutiktus žmones tikrai ilgai prisiminsim. Prieš kelis mėnesius į pensiją išėjęs Detlefas, su kuriuo dalinomės vienu stogu ir rūpestėliais, anksti ryte iškeliavo išviręs mums kavos, padengęs stalą ir palikęs raštelį, kuriame dailyraščiu palinkėjęs mums gero kelio. Buto šeimininkė mus pasitiko prikrovus pilną šaldytuvą maisto ir net vyno butelį atšaldžiusi. Bažnyčios sargas, kurio vardo nepamenu, parodė medinę rūsyje saugomą penkiolikto amžiaus pabaigos Madoną su kūdikiu. Senučiukė vienuolė Anelyzė plonomis kojytėmis pasiūlė atsigerti ir išlydėdama palaimino. Italas picerijoje padarė sumuštinius rytdienos pietums ir pavaišino grapa. Jakobas visiškai tuščiame kaime pakvietė užeiti ir pavaišino kava ir apelsinais.
Vienuolė Anelyzė iš Linum
Barsikow 15 amžiaus Madona buvo ištraukta mums parodyti
Brandenburgo žemė aplink Berlyną yra didelė, bet bene pati skurdžiausia Vokietijoje. Nieko čia nėra – nei pramonės, nei miestų, nei ūkininkų magnatų, bet žemė čia derlinga, ežerai švarūs ir vis daugiau berlyniečių keliasi čia, ieškodami gamtos ir sveiko maisto. Žmonės čia rūstūs, neišlepinti gero gyvenimo, be apsimestinio mandagumo. Buvo gražių kaimų su svyrančiomis rožėmis, sutvarkytais kiemais ir smagia atmosfera, o buvo ir kiaulėm atsiduodančių, šiukšlėm nubarstytų, dilgėlėm apaugusių. Daug kartų mūsų kelias grįždavo į senąjį Berlynas – Hamburgas pašto kelią, apaugusį senais ąžuolais ir kvepiančiomis akacijomis bei šeivamedžiais, daug kur ėjo laukais palei aguonomis, ramunėlėmis ir rugiagelėmis spindinčius laukus, kai kur klampojome per žolynus, o kai kur ėjome ežerų pakrantėmis. Kalbinom karves, glostėm arklius, bendravome su stirnomis ir paukščiais. Praėjome miestelį, kurio simbolis gandras buvo susisukęs lizdą ant bažnyčios bokšto. Buvo didžiulių bažnyčių, buvo ir mažyčių, jaukių, iš lauko akmenų karaise sumūrytų, buvo šviesių su angeliukais ir kaimo moterų megztomis pagalvėlėmis, buvo ir tokių, su piktžolėmis prie įėjimo. Tikėjimas šiuose kraštuose senai išėjęs iš mados ir tose mažose viduramžių bažnytėlėse, kurių beveik visos išgyveno karą nepažeistos, mišios vyksta tik kartą per mėnesį ir į jas susirenka geriausiu atveju penkiolika gyventojų. Bet mums priėjus, visas mielai atrakindavo, papasakodavo, uždėdavo antspaudėlius į piligrimo pasą.
piligrimo pasas
 Tas antspaudėlių rinkimas gali atrodyti labai vaikiškas užsiėmimas, bet kas ėjo Jokūbo keliu, tas žino, kokį džiaugsmą tai teikia ir kiek daug prisiminimų jame telpa. Ir tikrai, vienus išdidžiai uždėjo kunigas, kitus radome patys šalia vandens buteliukų piligrimams, trečią uždėjo nemandagi moteris tiesiai ant Folksvageno kapoto, ketvirtą nupiešė bendrakeleivė, nes pastorius tuo metu migdė vaikus pietų miego.

Visas šešias dienas keliavome keturiese. Kelionės pabaigoje supratome esančios ne tik draugės, bet ir tikra seserija. Kai reikdavo, susikabindavome rankomis, kai norėdavome – patylėdavome, o kartais išklausydavome viena kitos išpažinčių ir padrąsindavome imtis nuolat atidėliojamų sumanymų. Kartu ruošėme vakarienes ir darydavome fizinius pratimus, kartu vakarais skaitydavome žymios Berlyno poetės Aldonos Gustas eilėraščius, o rytais ieškodavome dienos sentencijų bažnyčiose. Kiekviena ėjome su vis kita intencija, bet visos su begaliniu noru eiti, vėl iš naujo pajusti laisvės jausmą, įkvėpti vasaros ir užsipildyti tikėjimu. Ir kiekviena, nors iš pradžių ir neprisipažino, ieškojo savojo sąlyčio su Dievu taškų. Kai kasdien sunkiomis kojomis užeini į tris ar keturias bažnyčias, kai nakvoji viename kambaryje su Biblijomis ir šventųjų paveikslais, kai esi keliskart per dieną palaiminamas, daug dažniau susimąstai apie tikėjimą, nei žingsniuojant gražiais turistiniais takais. Vienintelėje mūsų kelyje pasitaikiusioje katalikų bažnyčioje buvome apdovanotos rytinėmis Šeštinių mišiomis ir tai priėmėme kaip gero linkintį ženklą.

Bad Wilsnack dabar žinomas tik kaip kurortas. Čia stūkso sanatorija, o žmonės iš aplinkinių rajonų ir Berlyno čia važiuoja paplaukioti terminiuose vandenyse naujame baseine. Ir daug kas turbūt net nepasidomi, kodėl jame tokia didelė bažnyčia. Būdama 59 m aukščio, ji stūkso gerokai aukščiau už visus kitus miestelio pastatus. Ji rūsti ir tvirta, bet turi jėgos ir grožio, kuris išsiskleidžia tik pabuvus ilgiau, tik žvilgsniu prisilietus prie sienų, freskų, statulų, vitražų. Visai kaip žmonės šiose žemėse.
Po šešių dienų klajonių atėjus iki jos, apėmė keistas jausmas. Buvo liūdna, kad kelionė baigėsi, buvo smagu, kai žmonės sveikino ir šypsojosi, apėmė išdidumo jausmas, kai leido timptelti bažnyčios varpą, kad visas miestelis sužinotų apie dar vieną atėjusį piligrimą, o senovinis piligrimo ženklelis prilygo sunkiai iškovotam aukso medaliui. Lygiai toks buvo rastas ir Žemutinės pilies kasinėjimuose Vilniuje – tai įrodo, kad aš tikrai ne pirmoji lietuvė, nuėjusi iki Bad Wilsnack.

Bad Wilsnack bažnyčia
Vidus

Ar eičiau dar kartą šiuo keliu? Turbūt ne, nes legendomis apipintų kelių Vokietijoje yra ir daugiau. Bet šis įsipaišė į “trendą” tyrinėti apylinkes ir leido suvokti, kiek daug stebuklų gali patirti nenutoldamas toli nuo namų ir neišleisdamas daugybės pinigų kelionei. Be to, tos mažos, tuščios, vien tik mums priklausančios bažnytėlės kartais atrodė net sakralesnės už dideles katedras.
Ar eičiau dar kartą piligriminiu keliu su sunkia kuprine ant pečių, nutrintomis kojomis ir miegočiau bet kur patiestame miegmaišyje – tikrai taip. Nes tik taip sužinai, kad užtenka tiek, kiek turi, o brangiausi dalykai dažniausiai kainuoja labai nebrangiai. Ir tik taip keliaudamas supranti, kad viską, ko reikia, tu jau turi, o dabar tereikia išmokti už viską padėkoti. 
Ar rekomenduočiau lietuviams juo praeiti? Tiktai po to, kai nueisite lietuvišką Jokūbo kelią. Tikiu, kad jame yra visko, ko einančiam ir ieškančiam žmogui reikia.

Nakvynė bažnyčios bokšte
Nakvynė parapijos namuose




2020 m. gegužės 29 d., penktadienis

Sugrįžimas į Berlyną


Prieš savaitę sugrįžau į Berlyną. Ne, ne iš Lietuvos, ne iš sodybų ar pajūrių, o tik iš savo buto. Ne, niekas nelaikė manęs ten uždariusios, karantinas Berlyne netgi nebuvo toks griežtas kaip kitur pasaulyje. Tiesa yra ta, kad du mėnesius Berlyno nebuvo, taigi ir nebuvo kur sugrįžti. Tuščios gatvės, uždarytos kavinės, viešbučiai tamsiais langais ir užrakintomis durimis, spengianti tyla, nutraukiama tik bažnyčių varpų ir ugniagesių automobilių sirenų, tvoromis apstatytos vaikų žaidimų aikštelės, vaiduokliai traukiniai, tinkami tik fotosesijoms, baugštūs praeiviai, besidairantys, ar nepažeidžia kokių nors reikalavimų. Tai buvo miestas iš kurio pabėgo gyvybė. Tai nebuvo Berlynas. Į tokį net nenorėjau eiti. Apie tokį nenorėjau rašyti.

Tikrumo dėlei turiu pasakyti, kad toks miestas buvo pačioje karantino pradžioje, kokias tris savaites. Ir tik centre, nes parkuose šurmuliavo šeimos su vaikais, šunim, dviračiais, riedučiais. Alų parke buvo galima gerti tik einant, o atsisėsti galima tik tempimo pratimų padaryti. Knygoms skaityti puiki vieta buvo kapinės - ramu, tylu, suoliukai švarūs, policininkai nevaikšto, o ir atstumo su mirusiais laikytis nesunku. Keliauti po miestą šiaip sau buvo draudžiama, bet bėgti ir važiuoti dviračiu - prašom. Todėl keliskart neištvėriau. Galvoju, gal tokio tuščio miesto daugiau niekada nepamatysiu. Prie Brandenburgo vartų tada net vidurdienį galėjai vienas nusifotografuoti. Kas to nepadarė, pats kaltas, nes dabar jau ilgai nepavyks. Net jei virusas nuspręstų banguoti ir vėl būtų paskelbtas karantinas, ten jau būriuosis demonstrantų minia. Žmonių abstulbinti ta pačia naujiena dukart nepavyks.

Ne man spręsti, kas teisus, kas kaltas, buvo tas virusas, ar jį tik Kaizeris Bilas išgalvojo (draugas britas taip pavadino Bilą Geitsą), kalti kiniečiai ar austrų slidininkai, Donaldas ar Vladimiras, o gal vis tik tie mitologiniai šikšnosparniai, išlindę iš Kinijos uolų. Netikiu, kad čia mums už tai, kad teršiam gamtą, kaip ir netikiu tuo, kad Dievas pasiuntė virusą norėdamas mus apsaugoti nuo kitų blogybių. Turbūt visi, ieškantys prasmės ir priežasčių, yra savaip teisūs, kiekvienas griebiasi savo šiaudo, kuris padeda nenuskęsti. Problemos prasideda tada, kai vieni bando įrodinėti esą teisesni už kitus. Draugė iš Kiolno patvirtino, kad jos draugų ar bendradarbių nuomonės kartais taip skiriasi, kad atrodo, jei vokiečiai nebūtų santūrūs, kibtų vienas kitam į atlapus. Vieni iki šiol vengia visų kontaktų ir klauso tik Angelos ir tų dviejų virusologų, kurie tapo didžiausiais šių laikų influenceriais. Kita grupė – maištininkai. Jiems tinka bet kuri priežastis, bet kokia sąmokslo teorija, bet koks oficialiai nuomonei besipriešinantis gydytojas. Išklausau ir tuos, ir tuos ir leidžiu šiltam pavasariniam vėjui visą tą informaciją nupūsti. Dabar, kaip niekad, svarbi minčių higiena. Tikiu, jei mes virusui skirsim mažiau dėmesio, jis, kaip koks narcizo bruožų turintis personažas, eis kitur ieškoti savo aukų.

Prieš savaitę išėjau į savo miestą, kuriame jau veikia visos parduotuvės ir visos kavinės, kuriame vėl pilni tramvajai ir pilnos gatvės berlyniečių, kuriame jau veikia dauguma muziejų ir galerijų, kuriame jau galima sportuoti lauke grupėms, vesti ekskursijas ir jau nebereikia bijoti policininkų. Tiesą sakant, jų niekada nereikėjo bijoti, nes baudos už karantino nesilaikymą buvo įvestos gal tik dviem savaitėm ir tai nesu girdėjusi, kad koks nors žmogus būtų ją gavęs. Esu mačius patriuliuojančius policininkus, kurie priėję prie jaunimo grupelės parke mandagiai prašydavo išsiskirstyti, bet neteko regėti, kad stabdytų, tikrintų, baustų. Baudos buvo rašomos taisykles ignoruojantiems barams ir tyliai veikti bandantiems naktiniams klubams, bet ne bėgiojantiems parke. Ir dabar Berlyne žmogiškos taisyklės – kaukės privalomos viešajame transporte ir parduotuvėse, bet baudų nėra. Pasikliaunama žmonių sąmoningumu – prašoma laikytis taisyklių, o ne gąsdinama baudomis. Ir tikrai, devyni iš dešimties net Berlyne tų taisyklių laikosi ir vienas kit1 drausmina. Kad ir koks palaidas būtų Berlynas, senosios prūsiškos paklusnumo dvasios jame vis tik likę.

Vaikštinėjau ne vieną valandą Berlyno gatvėmis, stebėjau einančius, perkančius, alų geriančius žmones, užėjau į kelias eko bio hipster niekučių parduotuves, praėjau šurmuliuojančiu maisto turgumi, bet jausmas, kad normalus gyvenimas sugrįžo taip ir neaplankė. Buvo momentų, kai gūžiausi, lyg pirmąkart iš Panevėžio į Berlyną atvažiavusi studenčiukė, kuri nežino, kaip elgtis užėjus į kavinę ar parduotuvę. O buvo tokių, kai atrodė, jog mes visi aktoriai, vaikštom po didelio teatro sceną ir vaidinam normalų gyvenimą, kartais pamiršdami savo roles. Atėjus pas kojos daktarą nustebau pamačius jį be kaukės ir be pirštinių, tad po kelių minučių kalbėjimo per kelis sluoksnius skarelės tiesiog ėmiau ir paklausiau, ar galiu ją nusiimti. "Tai žinoma", atsakė jis atlaidžiai šypsodamasis, lyg būčiau kokia atgyvena, o kaukės būtų senai išėję iš mados. Dantistas, priešingai, tik įėjus liepė pasiimti medicininę kaukę iš čia pat padėtos dėžutės ir laukiamajame sėdėti su ja. Kai kurios parduotuvės neįleisdavo be vėžimėlių, kitos be krepšelių, į vienas įleisdavo po penkis, į kitas tokio paties dydžio - po penkiolika pirkėjų. Bibliotekose gali užsibūti dvidešimt minučių. Visur, kur eini, dabar reikia registruotis. Kai kurie restoranai liepia pildyti registravimo formą internetu, kiti - užrašyti savo pavardę, adresą, telefoną ant paruoštų popierinių blankų. Jei sėdi lauke - nereikia. Atėjus į bažnyčią irgi turi užrašyti savo duomenis. Taigi, jausmas, kad visiems mums liepė vaidinti, bet neišdalino scenarijaus - kažkokios taisyklės yra, kažkas bando jų laikytis, kiti laisvai interpretuoja, treti jau seniausiai numojo į viską ranka ir elgiasi taip lyg nei viruso, nei karantino niekad nė nebuvę. 

Dabar kai galvoju, karantinas buvo ne sustabdymas, ne uždarymas namuose, o kelionė. Tai buvo mūsų piligriminė kelionė, atnešusi daug nusivylimų ir daug naujų atradimų, suteikusi laiko pabūti su savimi ir suprasti tai, ką pražiūrėdavom anksčiau. Visų pirma, ji patikrino mūsų santykį su namiškiais ir leido suprasti, ar galima leistis su jais į Kelią, ar galima jiems atverti savo baimes ir rasti užtarimą. Visų antra, ji parodė, kas iš mūsų draugų yra tikri bendrakeleiviai, o kas - tik baliauninkai. Visų trečia, pasitikrinom savo santykį su Dievu, kad ir kokį pavidalą kiekvienam jis beturėtų. Net ir tie, kas pripažino pasaulio logiką, staiga suprato, kad ne viskas jai paklūsta ir ne viską galima protu paaiškinti. O ir specialistai pripažįsta, kad malda tikrai naudingesnė smegenims, nei bauginančios antraštės.

Dar vieną santykį pasitikrinome šioje kelionėje – kiek ilgai galime išbūti uždaryti su savim pačiais. Juk pradžioje ėmėmės bet kokios veiklos, kad tik užsimiršt, kad pabėgt, kad apsimesti, jog ši pauzė normali, gal net visai reikalinga. Paskui pradėjo darytis neramu, kai kas supanikavo, o kai kas prisiminė, kaip gera būti nulipus nuo tribūnos ir neraportuojant kitiems kaip mums sekasi. Visai kaip senais gerais laikais, kai mokėjom tyliai patys džiaugtis saulėlydžiais, pražydusiomis pievomis, sugrįžusiais paukščiais ir kitais mažais atradimais. Ir dar supratom, kad savo kelią galim surasti patys ir tam mums nereikia jokių koučerių ir jokių influencerių. Karantino kelionėje paaiškėjo, kad grąžinus iš pliažų, nutupdžius ant žemės ir uždarius namie, tik nedaugelis jų gali būti įdomūs ir reikalingi. O ir būti sekamam tapo nebemadinga - per pasaulį ritasi protesto bangos prieš skiepus, čipus, apsus, dronus ir visus kitus sekimo įrankius. Todėl kartais net pagalvodavau, kad norintis “trendus” diktuoti nuomonės formuotojas dabar turbūt turėtų vykdyti kampaniją “unfollow me”.

Berlynui niekada nebuvo įdomu sekėjai. Ir atrodė, kuo jie jam mažiau rūpi, tuo jų skaičius didėjo. Miestas, kaip koks dendis, nutaisydavo nuobodžiaujančią miną ir tiesiog į juos nekreipdavo dėmesio. Kaip prabangą mėgstanti ir viskuo persisotinusi moteris, leidžianti save mylėti ir nesukanti galvos iš kur plūsta pinigai. Lyg diva, prie kurios visi nori prisiliesti ir nusifotografuoti ir kuri, nekreipdama į gerbėjus dėmesio, varo juos iš proto. Nežinia, gal ši taktika ir teisinga? Gal tikrai miestas tuoj vėl užsipildys išprotėjusiais gerbėjais? Ne tais, kurie čia skrido tik dėl to, kad buvo pigu, bet tais, kurie jaučia smalsumą arba aistrą šiam miestui ir kurie nori šiek tiek išprotėti kartu. Labai noriu tikėti, kad jų bus pakankamai ir kad tikrai neužsidarys kas antras restoranas ir kas trečias viešbutis, kaip prognozuoja pesimistai. Pagaliau nuo turistų pailsėjęs Berlynas galbūt apsičiupinės tuščias kišenes ir  kurį laiką bus labai svetingas, o aš nuoširdžiai patariu tuo pasinaudoti. Nes sugrįžti į Berlyną vis tik yra smagu.