2020 m. lapkričio 30 d., pirmadienis

Advento pasakojimai: Kalėdų senelio laiškas



Praeitą savaitę, prieš pat pirmąjį Adventą, mano dešimtmetis sūnus gavo laišką iš Kalėdų senelio. Patį tikriausią laišką su ranka rašytu adresu ant voko, su tikru Kalėdų senelio antspaudu. Atplėšus radome gražų laišką su palinkėjimais ir kelias atvirutes, kurias galima spalvinti arba užrašyti artimiems žmonėms. “Ačiū tau už tavo laišką, jis mane labai pradžiugino. Daugybė vaikų man rašo kasmet savo kalėdinius norus ir siunčia piešinius. Vienas turbūt nesugebėčiau visiems atsakyti, bet mano šaunioji angelų komanda Himmelpforte man padeda” - rašo jis laiške.

Jūs manote, kad tai buvo reklaminis laiškas ar kad Himmelpfortas yra išgalvota vieta? Ir aš taip maniau iki tol, kol pati ten neapsilankiau. Ir kaip aš galėjau tai pamiršti?

Buvo pati šių metų gegužės pradžia. Karantinas dar nebuvo pasibaigęs, mokyklos dar neatidarytos, nedirbo nei restoranai, nei viešbučiai, bet žmonėms jau buvo leidžiama išvykti dienos kelionėms iš Berlyno. Mes nusprendėme aplankyti draugą, kuris su šeima jau daugiau nei mėnesį karantinavosi sodyboje miškuose prie ežero į šiaurę nuo Berlyno.

Taip norėjosi išsprukti iš miesto į bundančią gamtą, kad išsiruošėme ilgai negalvodami ir netgi džiaugdamiesi, kad išlipus iš traukinio dar teks pusantros valandos minti dviračiais. Mes keliauti dviračiais mėgstame, o po tokio ilgo sėdėjimo namie buvau nusiteikusi užsukti į kiekvieną kaimą, apžiūrėti kiekvieną pakeliui esančią įžymybę, architektūros ar gamtos paminklą.

Taip mes po pusvalandžio mynimo nuošaliais miško takeliais atsidūrėme kurortiniame, tarp trijų ežerų romantiškai išsidėsčiusiame kaime nuostabiu pavadinimu Himmelpfort, kas išvertus reiškia Dangaus vartai. Įvažiavome į miestelį gražia, tiesia, link ežero vedančia gatvele, kur, žinojau, yra trylikto amžiaus vienuolyno griuvėsiai.

Pasivaikščiojom po juos ir po mažą bažnytėlę, stabtelėjom prie ežero suvalgyti sumuštinių ir, tik užsisakinėdami kavą išsinešimui, pamatėme nemažai kalėdinės atributikos. Kieme stovėjo kalėdinis krėslas, kabėjo kalėdinės girliandos, o ant greta stovinčio namelio sienos kabėjo eglišakėmis ir žvaigždutėmis išpaišyta pašto dėželė.

“Kodėl tas Kalėdų senelis pas jus čia visur išpieštas, juk dar ne sezonas”, - paklausiau juokdamasi padavėjos, kai ji ant stalo padėjo popierinį puodelį su kava.

“Kaip, jūs nežinote, kad čia gyvena Kalėdų senelis?” - nustebo ji ne mažiau už mane ir mostelėjo į medinę trobelę kieme. Na gerai, atrakinsiu jums, kad įsitikintumėte, nors šiaip mes dar nedirbame.

Mes žiūrim nustebę, kai ji rakina sunkias medines duris didžiuliu metaliniu raktu, tada užeiname į vidų ir aš nustembu dar labiau. Suprantu atsidūrusi pasakoje ir mane vidury pavasario užplūsta tokia nenupasakojama kalėdinio džiaugsmo banga. Nedidukėje patalpoje stovi ir Kalėdų senelio lova, ant spintos pakabinti jo kasdieniai ir šventiniai drabužiai, šalia įrengtas židinys, virš jo kabo kojinės, ant valgomojo stalo sudėti šventiniai indai, o lentynoje – knygos su pasakomis. Yra čia ir eglutė su žaisliukais, ir nykštukai, ir elniai kampe, ir daugybė kalėdinių puošmenų – net galva apsisuka bežiūrint. O šalia stovi didelis stalas, guli atvirukai, pridėta pieštukų, dovanų popieriaus. Moteris mano sūnui parodo, kad jis irgi gali parašyti seneliui laišką, užrašyti savo adresą, įmesti į tą pašto dėžutę lauke ir prieš didžiąsias metų šventes gaus iš jo atsakymą.

Mano sūnus jau didelis, Kalėdų seneliu jau abejoja, nors dar labai norėtų tikėti, bet, apimtas azarto, sėda ir parašo trumpą laiškutį, įmeta į pašto dėžutę. Besidžiaugdami pavasario garsais ir kvapais, numynėme toliau mišku, stebėjome stirnas ir paukščius, sutikom draugus, braidėm po ežerą, kepėme dešras ir visiškai pamiršome Kalėdų senelį. Bet Kalėdų senelis mūsų nepamiršo ir praeitą savaitę priminė apie artėjančią gražiausią metų šventę ir apie tai, kaip vis tik nesunku dovanoti vienas kitam džiaugsmą.

O viskas prasidėjo 1984 metais, kai Himmelpforto pašto darbuotoja Klara rado dviejų berniukų laiškus, adresuotus Kalėdų seneliui. Turbūt vaikai nusprendė, kad jei Vokietijoje gyvena Kalėdų senelis, jis turėtų gyventi kaime tokiu gražiu pavadinimu. Klarai buvo gaila grąžinti laiškus su antspaudu “adresatas nerastas” ir ji atsakė vaikams senelio vardu. Kitais metais atėjo 75 laiškai ir į juos jau atsakinėjo dvi moteriškės. Dar po metų jų buvo keli šimtai. Daugybė rytų Vokietijos vaikų gaudavo vilties ir šventės kupinus laiškus. Gandas apie Kalėdų senelį sklido vis toliau ir toliau. Praeitais metais šiuo adresu buvo atsiųsta beveik 300 tūkstančių laiškų iš 65 šalių ir dabar net dvidešimt žmonių rūpinasi, kad visi parašę vaikai gautų atsakymus į savo laiškus.

Kažkada, prieš kokį dešimtmetį, kaimo gyventojai nusprendė mažame tvartelyje įkurti Kalėdų senelio namus, kurie veiktų visus metus ir kiekvienas pasižadėjo ką nors atnešti dovanų, nes juk nesąžininga, kad Kalėdų senelis visiems neša dovanas, o pats jų niekada negauna. Jie nešė baldus, indus, rūbus, žaisliukus ir namai tapo jaukūs ir autentiški, pilni senų vokiškų papuošimų ir net muziejinių eksponatų. Dabar jie džiugina ne tik vaikus, bet ir jų tėvus, ir močiutes su seneliais, ir net visus tuos, kurie nebetiki Kalėdų seneliu. Jei važiuosit kada nors pro šalį, užsukite.

Man iki šiol laiškų Kalėdų seneliui rašymas su vaikais yra labai graži tradicija. Bet gauti laišką atgal prilygsta tikram stebuklui. Netikite? Parašykite jam. Jei suskubsite, dar šiemet sulauksite atsakymo su palinkėjimais. O aš išduosiu jums jo adresą:

Kalėdų seneliui (An den Weihnachtsmann)
Weihnachtspostfiliale
16798 Himmelpfort


2020 m. rugsėjo 7 d., pirmadienis

Rudeninis meno virusas Berlyne


 
Į Berlyną šiemet ruduo atėjo nė trupučio nevėluodamas, lyg ant rankos jam būtų užkabin
Jūratės Schonherr nuotr.
tas neklystantį laiką rodantis šveicariškas laikrodis. Jau paskutinėmis vasaros dienomis jautresni žmonės galėjo jį užuosti ar pamatyti besislepiantį nurimusio medžio šešėlyje. Atrodo, niekas nepasikeitė, saulė tokia pat skaisti, oras pakankamai prišildytas, vėjas dar švelniai glosto ir tų ore padidėjusių rudens molekulių dar negalima racionaliai pamatyti. Jas galima tik pajusti. Ne, jos neatneša šalčio, jos atneša tylą ir rimtį bei uždeda filtrą, paryškinantį paviršius, padidinantį kontrastą ir atkreipianti dėmesį į į smulkias, vasarą nematomas detales.

Pirmą rugsėjo dieną tų rudens dalelių buvo jau tiek daug, kad jų nepastebėti galėjo tik visiškai aplinkai nejautrus žmogus. Jos lenda į ausis, į nosį, į akis, į gerklę, slopindamos mūsų balsą, jos tirpdo žodžius, kurių likučiai, taip ir neišskridę, grimzta viduje ir lyg pelenai sukrentanta sielos kamputyje. Kitaip mes turbūt niekada nenustotume kalbėti ir nesuprastume, kad esame gamtos vaikai, kuriems rudenį reikia grįžti į savo kūną ir kaupti jėgas žiemai, užuot apsimetinėjus, kad viena kita operacija, vienas kitas pratimas, ir vasara truks amžinai.

Lietuvoje rudenį atneša vaikai su kardeliais rankose, o Berlyne vaikai šiemet mokosi nuo rugpjūčio pradžios. Kiekvienais metais mokslai prasideda skirtingomis dienomis ir niekas čia to nešvenčia, neneša gėlių mokytojoms - tiesiog pirmadienį ateina su kuprinėmis į mokyklą ir sėda į suolą. Bet ruduo į Berlyną vis tiek ateina. Atsisėdi prie lauko stalelio ant grindinio, kruopščiai sudėto iš po karo likusių plytų nuolaužų, užsisakai kavos, pasiimi knygą, bet negali susikaupti, nes žvilgsnis pradeda sekioti praeivius, pravažiuojančias mašinas, dviratininkus, prekeivius, valkatas, vaikus. Užuot grimzdęs į rudenišką melaqncholiją, miestas pabunda, lyg ispaniškas kaimas po siestos, jo smagračiai pradeda greičiau suktis, atsiranda daugiau garsų, spalvų, reginių ir renginių.

Pastarųjų staiga pasipila tiek daug, kad atrodo, lyg kažkas būtų atidaręs šliuzą ir paleidęs visus per vasarą, o gal net ir per pusmetį, susikaupusias parodas, koncertus, pristatymus, spektaklius. Iš tiesų, per karantiną ir po jo prikapsėjo tiek daug neatidarytų parodų, neparodytų kinų, nepristatytų knygų, nesugrotų koncertų. Ir tada reikia gerokai pasistengti, kad vietoj rudens ramybės neįsileistum FOMO – nerimo praleisti kažką labai svarbaus. Tuoj išvardinsiu pagrindinius renginius ir jūs suprasite apie ką aš kalbu.

Šią savaitę Berlyne prasideda literatūros festivalis, kuriame svečiuosis ir lietuviams gerai žinomi rašytojai - Olga Tokarzcuk, Mario Vargas Llosa, Samanta Schweblin, David Grossmann, Edgar Keret. Bus diskusijų, politikavimo, mokymo rašyti ir, be abejo, naujų knygų pristatymo. Praeitais metais buvau įstrigusi gipse, tad šiemet bandysiu atsigriebti, nors vietų skaičius renginiuose smarkiai ribojamas, o renginiai pabrangę.

Šią savaitę praūš ir kasmetinis Berlyno galerijų savaitgalis ir Berlyno meno savaitė (Berlin Art Week), žadėdamas daug renginių, parodų atidarymų, meno diskusijų. Penkias dienas nuo ryto iki vakaro meno mėgėjai vaikštinės iš galerijos į galeriją, gers kavutę, aptarinės naujienas, semsis įkvėpimo. Verslininkai ir galerininkai naujų talentų ieškos meno mugėje, vyksiančioje dar nacių statytame oro uoste. O jei pridėsime jau prasidėjusią Berlyno meno bienalę ir tą patį savaitgalį vykstančias atvirų istorinių paminklų dienas, kai duris atveria net ir tie pastatai, kurie šiaip neįsileidžia lankytojų, norėsis persiplėšti.

Nuo rugsėjo 11 dienos bus pamaloninti ir tie, kas tiesiog norės pasivaikščioti po Berlyną sutemus, nes prasidės iki pat mėnesio pabaigos trunkantis šviesų festivalis, kai gražiausi, reikšmingiausi, įspūdingiausi miesto pastatai pasipuošia meninėmis šviesų instaliacijomis. Kasmet vis kitaip, kaskart nustebina videoprojekcijos ar netikėti akcentai. Gal šiemet bus mažiau turistų ir nebereikės grumdytis, o gal kaip tik į sostinę plūs vokiečiai iš kitų regionų. Taip kaip vasarą plūdo prie jūros ar į Alpes, nepalikdami spontaniškiems turistams nė kambarėlio palėpėje. Gal Berlynas šiemet kaip tik taps naujuoju Paryžiumi, kur važiuoti vokiečiams dabar nerekomenduojama. 

Užuot stovėjus eilėse prie Luvro, bus galima aplankyti Muziejų salos muziejus. Lyg lygiuodamasis į Paryžių, šią savaitę ir Potsdamas atidarė Prancūzijos impresionistų darbų paroda, kokios Vokietijoje dar nėra buvę. Didesnę impresionistų kolekciją turi tik Paryžiaus dOrsay muziejus. Privatus meno kolekcionierius Hasso Plattner perleido muziejui 103 paveikslus - 34 Monet, 12 Sislėjaus, ne po vieną Caillebottes, Renoirs, Picasso ir Pissarro darbų. Sakoma, 76 erių kolekcionierius sau pasiliko visų darbų kokybiškas kopijas, kad nejaustų netekties skausmo. Ši paroda veiks ilgesnį laiką, o lapkričio mėnesį prie jos prisidės ir Rusijos impresionistų darbai.

Kita žinoma meno kolekcionierių pora Christian ir Karen Boros, savo kolekciją įprastai laikantys Berlyno centre esančiame penkių aukštų bunkeryje ir įleidžiantys lankytojus tik tada, kai patys nori, dabar nusprendė išnaudoti nuo pandemijos pradžios uždaryto legendinio Berlyno naktinio klubo Berghain erdves. 85 Berlyne kuriančių šiuolaikinių menininkų darbai dabar bus eksponuojami toje netradicinėje erdvėje ir tikiuosi, kad pagaliau ir man pavyks patekti į šį klubą, garsėjusį ilgomis eilėmis ir griežtu durininku, įleidžiančiu tik jam patikusius žmones.

Na gerai, nelieka nuskriausti ir muzikos mylėtojai, nes visą rugsėjo mėnesį vyksta Muzikos šventė – didžiausias orkestrų festivalis Vokietijoje, kuriame sugroti svajoja kiekvienas muzikantas. O kur dar operų premjeros, miesto orkestro gimtadienis, įvairūs koncertai.

Prieš metus rugsėjo mėnesį turėdavau po kelias turistų grupes per savaitę. Daug jų būtų atvažiavę ir šiemet, jei ne tie žongliravimai skaičiais ir sveiko proto nepaisymas. Berlyne viruso yra tiek pat, kiek Lietuvoje, o meno renginių šį mėnesį kur kas daugiau. Bet menas pavojingas. Jis užkrečiamas. Jis plinta. Ir joks karantinas gali nebepadėti. Bet jei nebijot – atvažiuokit.

2020 m. liepos 23 d., ketvirtadienis

Man penkiasdešimt


Man penkiasdešimt ir aš nenoriu švęsti, nuo žodžio jubiliejus mane net nupurto. Nenoriu vilktis proginės suknelės, nuo aukštakulnių senai atpratau, nesu nusiteikusi priiminėti sveikinimus “linkiu gyventi dar penkiasdešimt”, “svarbiausia - sveikata”, “žydėjimas baigėsi, mėgaukis vaisiais” ir dar mažiau noriu klausytis išdainuotų “penkiasdešimt metų, tai visai mažai”. Lygiai taip pat nenoriu girdėti jokių paguodos žodžių, kad gyvenimas tik dabar prasideda.

Man penkiasdešimt ir iki vakar aš vis dar jaučiausi jauna. Atrodė, kad mūsų mamos suraitytom šukuosenom ir proginėmis sukniomis penkiasdešimtmečius šventė būdamos gerokai vyresnės už mus. Aš vis dar neturiu žilų plaukų, nedaug viršsvorio ir rengiuosi jaunatviškai, todėl retkarčiais pavyksta ką nors apgauti, kad esu jaunesnė už save pačią. Bet kai klasta išaiškėja, išgirsti tik tai, kad net pagalvot negalėjo, kad man tiek daug metų. Turiu priprasti, kad nuo šiol būsiu ne graži, o tik gerai išsilaikiusi moteris. Nepaisant to, kad mano kūnas nebe toks stangrus, liemuo nebe toks lieknas, kojos nebe tokios grakščios, veidas išduoda mano patirtį, iki vakar atrodė, kad prieš mane vis dar yra ilgesnis kelias, nei už manęs. Bet tai buvo optinė apgaulė. Šiandien jaučiuosi lyg išėjusi į dienos šviesą, lyg pagaliau sudaužiusi savo veidrodėlį, kurio klausdavau, kas pasaulyje gražiausia. Dabar aiškiai matau, kad stoviu pusiaukelėje, prie sraunios kalnų upės, kurią turiu perbristi ir kitapus pradėti savo kelią iš naujo. Upės metafora man labiau patinka nei kalno, nes pernelyg liūdna būtų kalbėti, kad rytoj pradėsiu riedėti pakalnėn. Ne, aš nusiaunu batus, kilsteliu sijoną, kurį laiką pamindžikuoju ant saulėje įkaitusių akmenų ir lėtai žengiu į ledinį vandenį. Stengiuosi nešaukti, nors srovė stipri, akmenukai po padais nelygūs ir aš šiek tiek nerimauju, ar sugebėsiu pasiekti kitą krantą. Taip, penkiasdešimtmetis yra ne šventė, o ledinis vanduo.

Galvoju, kad pirmasis to kelio etapas buvo labiau spontaniškas. Mes važiavome geru automobiliu, spaudėme greičio pedalą kartais iki dugno, vairavom kartais apkvaitę, instinktyviai, nežiūrėdami į ženklus, stengdamiesi pasivyti iššvaistytą laiką, išdalintus jausmus, genami smalsumo ir troškimo kuo greičiau pamatyti kas bus už kito posūkio. Važiavom kartu su kitais, lenktyniaudami, kuris šaunesnis, kieno automobilis greitesnis ar ekipažas gražesnis, pernelyg netikrindami krypties, o trumpų sustojimų visai užtekdavo jėgoms atgauti. Jei ir sukirbėdavo mintis, kad gal yra kitas kelias ar kitas būdas keliauti, neturėdavom joms laiko. Kai jau lieka nedaug iki tos ledinės upės, kai pasirodo pirmieji įspėjamieji ženklai, šiek tiek numetam greitį, bet vis dar atrodo, kad kelias nesibaigs. Ir staiga stop, penkiasdešimt. Stabdžiai žviegia, laikas lipti iš mašinos, laikas atsikratyti balasto, laikas pagalvoti, kurlink nori eiti, nes anapus upės ne kelias, ne autostrada, o tik kalnų takeliai. Kiekvienam vis kitokie. Vingiuoti, nelengvi, lėtai įveikiami, galbūt pareikalausiantys daugiau jėgų, bet užtat kokie gražūs ir su gražiais suoleliais pakelėse, kad galėtum dažniau prisėst ir apžvelgt tą nueitą kelią. Nieko nereikia aplenkti, nereikia pasivyti, nereikia savęs nuolat raginti. Eini pasimėgaudamas, nešdamasis kuprinėje tik tai, kas reikalingiausia ir tik tiek, kiek gali panešti.


Man penkiasdešimt ir mano amžiaus moterys pradeda slėpti savo amžių, lyg tai būtų kas nors gėdingo. Nors ir neketinu džiaugtis nei gražiu metų skaičiumi, nei smogusia menopauze, nei kintančiomis kūno formomis, bet ir slapstytis neketinu. Kai geriau pagalvoju, esu visai neblogai pasiruošus tam kitam savo gyvenimo etapui, nes...

Man penkiasdešimt ir aš tvirtai žinau ko noriu iš gyvenimo. Kad ir ką sakytų visuomenė ir bendruomenė, aš žinau, kodėl aš gyvenu taip, kaip gyvenu ir darau tai, ką pati manau esant teisinga. Nemėgstu, kai kas nors bando man sakyti, kaip turėčiau elgtis ir kaip turėčiau jaustis. Arba kaip neturėčiau. O jau kai kas nors pasako “aš tavo vietoje...”, tai atsistoju ir nueinu. Pradėjau vertinti tuos, kurie tyliai atkiša savo petį, nekišdami pozityvaus mąstymo, neaiškindami, kad be reikalo nerimauju dėl tirpstančių ledynų ar kertamų miškų. Vertinu tuos, kurie gerbia mano jausmus ir neprašyti nedalina patarimų. Kai jaučiuosi pasimetusi gyvenime, atsiverčiu Dalai Lamos ar Tėvo Stanislovo knygą ir ten visada randu tą tolyn keliauti padedančią frazę. Keista, bet kuo daugiau pati žinau, tuo mažiau noriu patarti kitiems, nes jaučiu atsakomybę už kiekvieną pasakytą žodį ir žinau, kad mano patirtis neprivalo tikti kitiems žmonėms.

Man penkiasdešimt, aš valgau mėsą, cukrų, toleruoju gliuteną ir pieno produktus, aš nerūkau, nemedituoju, nesilaikau dietos, neruošiu glotnučių pusryčiams, nedarau veido mankštos, nepraktikuoju budizmo, nekaituoju, nemoku stovėti nei ant burlentės, nei ant irklentės – man nebereikia stengtis nustebinti kitų savo išskirtinumu. Aš niekada nebuvau Turkijoje ir niekada nesiilsėjau brangiame all inclusive viešbutyje, niekada neplaukiau kruizu ir nesilinksminau jachtoje ir dėl to nebesijaučiu blogai. Žinau, kad daug ko jau nepadarysiu ir nebeišmoksiu. Bet vis dar tikiuosi perlipti Alpes, nukeliauti pas pingvinus, pramokti ispaniškai, išmokti pusėtinai šokti tango, nueiti Camino. Ir turbūt dar visko prisigalvosiu, nes penkiasdešimties mes pagaliau turime laiko svajoti.

Man penkiasdešimt ir aš išmokau klausytis savo pilvo balso. Pagaliau patikėjau, kad jis gali patarti daug tiksliau nei draugės, nei sutuoktinis, nei viršininkas, nei influenceriai. Visos didžiosios mano klaidos buvo tik dėl to, kad leidau kitiems kalbėti garsiau, nei mano pilvas.


Man penkiasdešimt ir aš išmokau nebepykti ant savęs už mažus ar didesnius nusižengimus, ne vietoje lepteltus žodžius, neišnaudotas progas, neuždirbtus pinigus, nutingėtus potyrius ir niekams iššvaistytą energiją. Supratau, kad su Bridžitos Džouns saviironija gyventi kur kas paprasčiau ir linksmiau. O kai išmoksti atleisti sau, visai nebesunku atlaidžiai žiūrėti ir į kitus.

Man penkiasdešimt ir man neberūpi kremukų ar šampūnų reklama, nes esu senai atradusi tai, kas man tinka ir patinka. Esu susitaikiusi su atsirandančiomis raukšlėmis ir žinau, kad jokia kosmetika senėjimo proceso nesustabdys, kad ir ką sakytų jų reklaminiai šūkiai. Taip pat žinau, kad niekada nedarysiu plastinių operacijų, nes žmogaus išorė yra viso labo apvalkalas ir jei kam svarbus mano paviršius, su tokiais pati nenoriu nieko bendro turėti.

Man penkiasdešimt ir visai nesvarbu kokie drabužiai dabar madoje. Taip, aš pastebiu, kad tie, kuriems pavyko užsigulėti spintoje, dabar grįžta į podiumus, bet man užtenka džinsų, gėlėto sijonėlio, marškinių ir sportbačių. Neturiu mėgstamų brendų, jų demonstravimas Berlyne šiaip ar taip laikomas blogo tono ženklu. Negaliu pakęsti dėvėtų drabužių parduotuvių, bet mielai pasikuičiu blusturgiuose. Visi mano ankstesnio gyvenimo kostiumėliai vis dar kabo pas mamą spintoje ir juos pravėdinu tik atvykusi į knygų mugę.

Man penkiasdešimt ir aš džiaugiuosi, kad esu daugmaž sveika. Iš naujo atradau bėgiojimą, vaikščiojimą, kopimą į kalnus, stengiuosi daugiau būti gamtoje, kad pamaitinčiau dvasią ir kūną. Aplieju jį šaltu vandeniu rytais ne tam, kad pakankinčiau, bet kad pajausčiau jame pulsuojančią savo gyvybę. Aš nesistengiu perdėtai mylėti savo kūno, kaip dabar reikalaujama, bet sakau, kad už meilę daug tvaresnis jausmas yra pagarba. Aš gerbiu jį, todėl treniruoju, lyg treniruočiau mylimą šunį ar arklį. Būna dienų, kai nusiviliu savo kūnu, kai jis neklauso komandų, nebegali atlikti to, ko reikalauji, bet jei gerbi – tuoj pat jam atleidi. Ir padedi jam prisitaikyti prie permainų.

Man penkiasdešimt ir manęs nebeveikia nei saldžialiežuviai komplimentai, nei kritika. Aš pati žinau, ko esu verta ir pati sau esu draugas, teisėjas, kritikas ir mylimoji. Man nebereikia niekam aiškintis, kodėl rašau tokias knygas, kokias rašau. Man svarbi skaitytojų ir kritikų nuomonė, bet ji nesustabdys mano būsimų projektų. Man įdomi leidėjų nuomonė, bet žinau, kad rašysiu tai, ką diktuoja vidinis balsas. Man netgi jau nebebaisu, ką galvos mama, skaitydama mano parašytas sekso scenas.

Man penkiasdešimt ir aš džiaugiuosi, kad Berlynui visiškai nesvarbus mano amžius, o miesto ritmas priverčia ir mane pamiršti žvilgčioti į laikrodį ir į kalendorių. Šiame mieste išmokau atsipalaiduoti, leisti sekmadienius su draugais, eiti į parodų atidarymus, klausytis elektroninės muzikos, vaikščioti po miestą be jokio tikslo, užsukti į renginius be kvietimo, mėgautis atsitiktiniais pokalbiais ir nė kiek nebesigraužti, kad nieko neauginu, nerenku, nekonservuoju.

Man penkiasdešimt ir aš nebesistengiu visiems patikti. Aš galiu sau leisti nedaryti darbų “iš mandagumo”, neatsakyti į kai kuriuos jūsų laiškus, nerašyti tekstų, nes “gražiai paprašė”, nenuvažiuoti į susitikimą, kurio nelabai noriu, nes žinau, kad visiems vis tiek neįtiksiu, o išsibarsčiusi nepatiksiu pati sau. Aš taip pat nebebijau pasakyti žmonėms, kai jie mane įskaudina. Aš nebenoriu pridengti šypsena aštrių, skaudžių, pašiepiančių žodžių, nebeatsitraukiu ir nebenutyliu, bet dažnai imu ir paklausiu, kodėl jie taip elgiasi.

Man penkiasdešimt ir aš džiaugiuosi, kad vis dar turiu mamą su kuria dabar sutariame daug geriau nei kada nors anksčiau. Taip pat esu laiminga, kad užauginau du vaikus ir vis dar esu jauna mama trečiajam. Aš vis dar vaikštau į tėvų susirinkimus, padedu ruošti pamokas ir skaitau prieš miegą apie Karlsoną, kuris gyvena ant stogo. Aš džiaugiuosi, kad turiu žmogų šalia, su kuriuo vis dar galiu nuoširdžiai pasikalbėti. Nustojau reikalauti, kad jis mane stebintų, linksmintų ar neštų dovanas, bet esu dėkinga, kad supranta, kai man reikia pabūti vienai. Man penkiasdešimt ir gėlių aš moku nusipirkti pati.

Man penkiasdešimt ir aš turiu laiko patikrintų draugų ratą, bet lygiai taip pat džiaugiuosi ir tais gyvenimo pakeleiviais, kurių gal ir nebus šalia, kai gulėsiu ligos patale, bet kurie visada turi laiko ir noro nueiti kartu į koncertą ar susitikti mieste vyno taurei, su kuriais gali eiti į žygius ir kalbėtis iki paryčių. Vis dar nustembu, koks artimas kartais gali tapti žmogus vos po vienos kelionės kartu.

Man penkiasdešimt ir aš nebijau pripažinti, kad esu tikinti ir iš Dievo esu sulaukusi daugybės mažų ir didelių stebuklų. Kad sekmadieniais vaikštau į bažnyčią ne dėl gražaus kunigo ar apšvietimo, bet dėl to, kad ten pasijuntu vientisa, mylima ir globojama, ten užsipildau šviesa ir dėkingumu, ten mokausi atleisti ir paleisti, atsiklaupti ir nusilenkti. Ten primenu sau, kad nesustočiau ir toliau eičiau dvasingumo keliu, nes jis toks gražus ir šviesus.
Man penkiasdešimt ir aš ne visada suprantu instagraminį pasaulį ir žmonių norą transliuoti visus savo pagalvojimus. Džiaugiuosi, kad augau tais laikais, kai girtis savo pasiekimais buvo blogo tono ženklas, žiūrėti į kito gyvenimą pro rakto skylutę – negarbinga, o demonstruoti viešai nuogą kūną buvo negėda tik Saulėtekio miškelyje su lietpalčiais stovintiems vyrams. Mokyti tada galėjo tik mokytojai, dalinti patarimus – tik specialistai, o gyvenimo išmintį – tik daug visko matę menininkai. Savo skaudulius tuomet pasakodavomės draugams tik po trečios vyno taurės ir tik griežtai priprašę niekam apie tai nesakyti.


Man penkiasdešimt ir aš neturiu atsiprašinėti, kad skaitau ne naujienas ir bestselerius, bet tas knygas, kurios man patinka, kad žiūriu ne tik Oskarus laimėjusius filmus, bet ir tuos, kurie man padeda atsipalaiduoti. Aš mielai klausau savo jaunystės muzikos, moku mintinai beveik visas senas A. Mamontovo dainas, visada judu išgirdusi Maiklą Džeksoną ir galiu dvidešimtą kartą žiūrėti Mama mia arba Dirty dancing. (na gerai, dar ir Forest Gump).

Man penkiasdešimt ir aš nebebijau atrodyti kvailai, nebijau išbandyti ko nors naujo, nebijau prisipažinti, kad bijau. Vienas baimes paleidau ir tuo didžiuojuosi, o kitas prisijaukinau, kad neurgztų ant manęs, o tiesiog tyliai būtų šalia. Nes jos juk irgi mano dalis. Kaip ir visi kompleksai, nelygumai, blogi įpročiai, be kurių aš nebūčiau aš.

Man penkiasdešimt ir, tiek kartų tai pakartojus, pagaliau tapo visai nebebaisu.

2020 m. birželio 29 d., pirmadienis

Stebuklingo kraujo keliais


Atėjus. Prie piligriminio ženklo.
Jaunas ir iki šiol nematytas astrologas viename žinių portale parašė, kad sekmadienis, birželio aštuntoji, kelios dienos po dalinio mėnulio užtemimo ir kelios savaitės prieš saulės užtemimą, labai netinkama diena kelionei pradėti. Bet kuprinė jau sukrauta, bandant neviršyti dešimties kilogramų ribos, bendrakeleivės pasiruošę ir pirmas antspaudėlis piligrimo pase uždėtas pačiame Berlyno centre esančioje vienoje seniausių Marijos bažnyčių. Ir, kai pagalvoji geriau, čia juk ne tokia kelionė, kur vėluoja lėktuvai, perpildyti oro uostai ir viešbučiuose likę tik tamsiausi kambariai. Tai ne laimės, ne įspūdžių, ne pažinčių ieškojimas, tai ne turistinių objektų lankymas, pliažinių drabužių vėdinimas ar IG maitinimas gražiomis nuotraukomis. Čia piligrimystė, lėtas judėjimas pirmyn, remiantis savomis kojomis į žemę. Tai kelionė, kai eini pasiėmęs tik tiek, kiek gali nesunkiai panešti ir nusiteikęs surasti tai, kas praturtina, bet nesveria. Esi apsiprendęs nueiti po dvidešimt kilometrų per dieną, nakvoti ten, kur papuola, valgyti, ką gauni ir būti atviru viskam, kas benutiktų kelyje. Esi pasiruošęs priimti bendrakeleivių keistenybes ir savo paties netobulumus.

Linum bažnyčia su gandru
Beveik prieš šešis šimtus metų, kai sudegusios Wilsnack bažnyčios kunigas išgirdo balsą grįžti į gaisravietę ir laikyti ten mišiasi, kai jis sugrįžęs pelenuose rado tris kruvinas ostijas, o miestelyje ėmė stebuklingai pagyti žmonės, per Europą nuvilnijo gandas apie Dievo apsireiškimus. Į šį miestelį, esantį kiek daugiau nei šimtas kilometrų į vakarus nuo tuomet dar visai nereikšminga gyvenviete buvusio Berlyno, pradėjo plūsti piligrimai - iš šiaurės skandinavai, iš vakarų belgai ir olandai, iš rytų – lenkai ir Baltijos šalių gyventojai, iš pietų – vokiečiai. Piligrimų dėka miestelis augo, o su juo augo ir nauja didžiulė bažnyčia. Tuo metu čia ėjo ir karaliai, ir kunigaikščiai, ir vyskupai, grūdosi paprasti žmogeliai ir pirkliai. Prašė sveikatos, pinigų ir kitų malonių. Čia liepdavo eiti nusikaltėliams, kad atpirktų savo kaltes. Kai kam testamentu prieš pasiimant paveldėjimą buvo liepiama eiti ir melstis už mirusiojo vėlę. Ostijų arba Stebuklingo kraujo kelias (Wunderblutweg) buvo populiariausias piligriminis kelias šiaurės Europoje, o naujoji Wilsnack miestelio bažnyčia tapo iki tol neregėtu kulto objektu. Sakoma, kad per metus aplankydavo iki pusantro šimto tūkstančių piligrimų, kurie pakeliui turėjo gražaus laiko savo nuodėmėms apmąstyti. Bet paskui atėjo M.Liuteris, prasidėjo reformacija, visos relikvijos buvo sudegintos ir nuodėmių atleidimas už pinigus – uždraustas. Piligrimystė buvo paskelbta netgi žalinga ir buvo draudžiama ir kelias po truputį grimzdo į užmarštį.

Berlitt mažutė bažnytėlė
Mėgstu legendomis apipintus kelius. Ypač mėgstu nepelnytai užmirštus kelius, jie žadina vaizduotę. Apie šį kelią sužinojau prieš pusantrų metų ir pirmus du etapus nuėjau kaip dienos žygius iš Berlyno. Kelias į Bad Wilsnach iš viso tęsiasi apie 130 km ir yra suskirstytas į 7-8 etapus. Mes, keturios piligrimės, ėjome 6 dienas, vidutiniškai po 18-20 km kasdien. Bet Stebuklingo kraujo kelias, kadaise konkuravęs su Santjago de Compostela keliu, dabar nė iš tolo negali jam prilygti. Visų pirma, žmonių skaičiumi – dabar piligrimų skaičius per metus nesiekia tūkstančio. Visų antra – infrastruktūra, kurios beveik nėra. Kelio nuorodos tik kur ne kur, nakvynės vietų vos viena kita, bažnyčios ne visos atrakintos, maisto gauti pakeliui sekėsi tik dvi dienas iš šešių, jokių kioskų, albergių, parduotuvių, o nemokant vokiečių kalbos, net ir kelio nelabai paklausi. Tačiau jei žymiuose piligrimų keliuose Ispanijoje dalis piligrimų eina ir dėl įdomios gamtos, architektūros paminklų, ir tikėdamiesi sutikti įdomių pakeleivių ar net gyvenimo meilę, tai keliaujant Brandenburgo žeme visiškai niekas neblaško ir netrukdo užmegzti ryšio su savim. Jame nebuvo išskirtinių nei gamtos, nei architektūros, nei kultūros paminklų, nors kiekviena bažnyčia turėjo kažko nepakartojamo ir kiekvienas kaimas turėjo savo dvasią. Piligrimystei visai nesvarbus kelio grožis. Jis kaip tik trukdo. Jis ragina žavėtis, fotografuoti, dalintis vaizdais, o ne priimti ir išgyventi juos. Piligrimystė – labai individuali kelionė, kiekvienas ženklas, kiekvienas pakeliui išgirstas žodis, kiekviena mintis yra kiekvienam savaip reikšminga. Piligrimystė – tai tyli kelionė, ieškant savo ryšio su šiuo gyvenimu. Tai apmąstymų laikas, kai gali ir į save pažvelgti šiek tiek iš šono, o pažvelgęs randi ir už ką save pabarti, ir už ką apkabinti. Nuolat žavėdamasis vaizdais, nuolat transliuodamas pasauliui savo būsenas, to niekaip nepasieksi. Mes ir taip gyvename pernelyg atviroje visuomenėje, todėl dvasinių patirčių vaizdus norisi pasilaikyti sau pačiam.

Keliavome pagal internetinio puslapio jau penkerius metus neatnaujintą kelio aprašymą. Tai supratome tuomet, kai mums skirtą keliuką radome užartą. (Nieko baisaus, pagalvojom, ir toliau nuėjome kukurūzų lauku, paskui durpynu, paskui rezervato laukais, baidant šernus ir stirnas, o galiausiai teko net lipti per tvoras tikintis, kad nesupyks aptvare besiganiusios karvės). Kai kur kelias skyrėsi nuo pakelės nuorodų – trijų oranžinių taškų, dažniausiai užpaišytų ant medžių kamienų. Kai kurie aprašymai netgi buvo labai romantiški, kaip antai “palei topolius sukite į dešinę, o paskui eikite šeivamedžių ir akacijų alėja”. Arba: “eikite per lauką iki vienišo beržo, ten smėlėtas takelis suks į kairę, į kalniuką”. Svarstėm, ką darysim, jei berželį bus kas nors nukirtęs ir sukūrenęs, bet radus jį, džiaugėmės kaip vaikai, ieškantys lobio draugo gimtadienyje.

Visos mūsų nakvynės buvo piligriminės – triskart miegojome parapijų namuose, išlankstytose lovelėse prie altoriaus ar tiesiog ant žemės žalia lentynų su Biblijomis, vieną kartą dalijomės butą su kitu piligrimu ir dukart apsistojome bažnyčių bokštuose. Viename jų – netgi su vaiduokliais. Dabar, kai rašau, tai jau vėl skamba juokingai, bet kai po vakarienės, pokalbių ir kojų masažų šventoriuje visos nuėjome gulti, kai vidurnaktį pradėjo girgždėti kambaryje esantys laiptai ir kažkas bumptelėjo pačioje bažnyčioje, kai pasigirdo šnaresiai, užmigti buvo nelengva net užsiklojus galvą. Turbūt dar niekada taip nelaukiau ryto ateinant. Apskritai, dar niekuomet neteko bažnyčioje jaustis kaip namie - praustis po dušu, pusryčiauti, daryti mankštos pratimų ant priešais altorių patiesto kilimo.

Paskutinės nakvynės iš anksto neužsakiau ir dėl to pasigailėjau. Penktadienio vakarą kurortiniame miestelyje ją rasti buvo nelengva, bet mes užsispyrėme neiti į viešbutį. Galiausiai parapijos duris atidarė aukšta, basa, didžiakojė vyrškų bruožų moteris, nusišypsojo ir tarė: “atėjote, tai ir užeikite”. Ji paskambino pastorei ir per kelias minutes sutarė, kad mes galėtume nakvoti parapijos namų kambaryje ant minkšto kilimo, o virtuvėlėje pusryčiams išsivirti kavos.


Ir ją, ir kitus pakeliui sutiktus žmones tikrai ilgai prisiminsim. Prieš kelis mėnesius į pensiją išėjęs Detlefas, su kuriuo dalinomės vienu stogu ir rūpestėliais, anksti ryte iškeliavo išviręs mums kavos, padengęs stalą ir palikęs raštelį, kuriame dailyraščiu palinkėjęs mums gero kelio. Buto šeimininkė mus pasitiko prikrovus pilną šaldytuvą maisto ir net vyno butelį atšaldžiusi. Bažnyčios sargas, kurio vardo nepamenu, parodė medinę rūsyje saugomą penkiolikto amžiaus pabaigos Madoną su kūdikiu. Senučiukė vienuolė Anelyzė plonomis kojytėmis pasiūlė atsigerti ir išlydėdama palaimino. Italas picerijoje padarė sumuštinius rytdienos pietums ir pavaišino grapa. Jakobas visiškai tuščiame kaime pakvietė užeiti ir pavaišino kava ir apelsinais.
Vienuolė Anelyzė iš Linum
Barsikow 15 amžiaus Madona buvo ištraukta mums parodyti
Brandenburgo žemė aplink Berlyną yra didelė, bet bene pati skurdžiausia Vokietijoje. Nieko čia nėra – nei pramonės, nei miestų, nei ūkininkų magnatų, bet žemė čia derlinga, ežerai švarūs ir vis daugiau berlyniečių keliasi čia, ieškodami gamtos ir sveiko maisto. Žmonės čia rūstūs, neišlepinti gero gyvenimo, be apsimestinio mandagumo. Buvo gražių kaimų su svyrančiomis rožėmis, sutvarkytais kiemais ir smagia atmosfera, o buvo ir kiaulėm atsiduodančių, šiukšlėm nubarstytų, dilgėlėm apaugusių. Daug kartų mūsų kelias grįždavo į senąjį Berlynas – Hamburgas pašto kelią, apaugusį senais ąžuolais ir kvepiančiomis akacijomis bei šeivamedžiais, daug kur ėjo laukais palei aguonomis, ramunėlėmis ir rugiagelėmis spindinčius laukus, kai kur klampojome per žolynus, o kai kur ėjome ežerų pakrantėmis. Kalbinom karves, glostėm arklius, bendravome su stirnomis ir paukščiais. Praėjome miestelį, kurio simbolis gandras buvo susisukęs lizdą ant bažnyčios bokšto. Buvo didžiulių bažnyčių, buvo ir mažyčių, jaukių, iš lauko akmenų karaise sumūrytų, buvo šviesių su angeliukais ir kaimo moterų megztomis pagalvėlėmis, buvo ir tokių, su piktžolėmis prie įėjimo. Tikėjimas šiuose kraštuose senai išėjęs iš mados ir tose mažose viduramžių bažnytėlėse, kurių beveik visos išgyveno karą nepažeistos, mišios vyksta tik kartą per mėnesį ir į jas susirenka geriausiu atveju penkiolika gyventojų. Bet mums priėjus, visas mielai atrakindavo, papasakodavo, uždėdavo antspaudėlius į piligrimo pasą.
piligrimo pasas
 Tas antspaudėlių rinkimas gali atrodyti labai vaikiškas užsiėmimas, bet kas ėjo Jokūbo keliu, tas žino, kokį džiaugsmą tai teikia ir kiek daug prisiminimų jame telpa. Ir tikrai, vienus išdidžiai uždėjo kunigas, kitus radome patys šalia vandens buteliukų piligrimams, trečią uždėjo nemandagi moteris tiesiai ant Folksvageno kapoto, ketvirtą nupiešė bendrakeleivė, nes pastorius tuo metu migdė vaikus pietų miego.

Visas šešias dienas keliavome keturiese. Kelionės pabaigoje supratome esančios ne tik draugės, bet ir tikra seserija. Kai reikdavo, susikabindavome rankomis, kai norėdavome – patylėdavome, o kartais išklausydavome viena kitos išpažinčių ir padrąsindavome imtis nuolat atidėliojamų sumanymų. Kartu ruošėme vakarienes ir darydavome fizinius pratimus, kartu vakarais skaitydavome žymios Berlyno poetės Aldonos Gustas eilėraščius, o rytais ieškodavome dienos sentencijų bažnyčiose. Kiekviena ėjome su vis kita intencija, bet visos su begaliniu noru eiti, vėl iš naujo pajusti laisvės jausmą, įkvėpti vasaros ir užsipildyti tikėjimu. Ir kiekviena, nors iš pradžių ir neprisipažino, ieškojo savojo sąlyčio su Dievu taškų. Kai kasdien sunkiomis kojomis užeini į tris ar keturias bažnyčias, kai nakvoji viename kambaryje su Biblijomis ir šventųjų paveikslais, kai esi keliskart per dieną palaiminamas, daug dažniau susimąstai apie tikėjimą, nei žingsniuojant gražiais turistiniais takais. Vienintelėje mūsų kelyje pasitaikiusioje katalikų bažnyčioje buvome apdovanotos rytinėmis Šeštinių mišiomis ir tai priėmėme kaip gero linkintį ženklą.

Bad Wilsnack dabar žinomas tik kaip kurortas. Čia stūkso sanatorija, o žmonės iš aplinkinių rajonų ir Berlyno čia važiuoja paplaukioti terminiuose vandenyse naujame baseine. Ir daug kas turbūt net nepasidomi, kodėl jame tokia didelė bažnyčia. Būdama 59 m aukščio, ji stūkso gerokai aukščiau už visus kitus miestelio pastatus. Ji rūsti ir tvirta, bet turi jėgos ir grožio, kuris išsiskleidžia tik pabuvus ilgiau, tik žvilgsniu prisilietus prie sienų, freskų, statulų, vitražų. Visai kaip žmonės šiose žemėse.
Po šešių dienų klajonių atėjus iki jos, apėmė keistas jausmas. Buvo liūdna, kad kelionė baigėsi, buvo smagu, kai žmonės sveikino ir šypsojosi, apėmė išdidumo jausmas, kai leido timptelti bažnyčios varpą, kad visas miestelis sužinotų apie dar vieną atėjusį piligrimą, o senovinis piligrimo ženklelis prilygo sunkiai iškovotam aukso medaliui. Lygiai toks buvo rastas ir Žemutinės pilies kasinėjimuose Vilniuje – tai įrodo, kad aš tikrai ne pirmoji lietuvė, nuėjusi iki Bad Wilsnack.

Bad Wilsnack bažnyčia
Vidus

Ar eičiau dar kartą šiuo keliu? Turbūt ne, nes legendomis apipintų kelių Vokietijoje yra ir daugiau. Bet šis įsipaišė į “trendą” tyrinėti apylinkes ir leido suvokti, kiek daug stebuklų gali patirti nenutoldamas toli nuo namų ir neišleisdamas daugybės pinigų kelionei. Be to, tos mažos, tuščios, vien tik mums priklausančios bažnytėlės kartais atrodė net sakralesnės už dideles katedras.
Ar eičiau dar kartą piligriminiu keliu su sunkia kuprine ant pečių, nutrintomis kojomis ir miegočiau bet kur patiestame miegmaišyje – tikrai taip. Nes tik taip sužinai, kad užtenka tiek, kiek turi, o brangiausi dalykai dažniausiai kainuoja labai nebrangiai. Ir tik taip keliaudamas supranti, kad viską, ko reikia, tu jau turi, o dabar tereikia išmokti už viską padėkoti. 
Ar rekomenduočiau lietuviams juo praeiti? Tiktai po to, kai nueisite lietuvišką Jokūbo kelią. Tikiu, kad jame yra visko, ko einančiam ir ieškančiam žmogui reikia.

Nakvynė bažnyčios bokšte
Nakvynė parapijos namuose




2020 m. gegužės 29 d., penktadienis

Sugrįžimas į Berlyną


Prieš savaitę sugrįžau į Berlyną. Ne, ne iš Lietuvos, ne iš sodybų ar pajūrių, o tik iš savo buto. Ne, niekas nelaikė manęs ten uždariusios, karantinas Berlyne netgi nebuvo toks griežtas kaip kitur pasaulyje. Tiesa yra ta, kad du mėnesius Berlyno nebuvo, taigi ir nebuvo kur sugrįžti. Tuščios gatvės, uždarytos kavinės, viešbučiai tamsiais langais ir užrakintomis durimis, spengianti tyla, nutraukiama tik bažnyčių varpų ir ugniagesių automobilių sirenų, tvoromis apstatytos vaikų žaidimų aikštelės, vaiduokliai traukiniai, tinkami tik fotosesijoms, baugštūs praeiviai, besidairantys, ar nepažeidžia kokių nors reikalavimų. Tai buvo miestas iš kurio pabėgo gyvybė. Tai nebuvo Berlynas. Į tokį net nenorėjau eiti. Apie tokį nenorėjau rašyti.

Tikrumo dėlei turiu pasakyti, kad toks miestas buvo pačioje karantino pradžioje, kokias tris savaites. Ir tik centre, nes parkuose šurmuliavo šeimos su vaikais, šunim, dviračiais, riedučiais. Alų parke buvo galima gerti tik einant, o atsisėsti galima tik tempimo pratimų padaryti. Knygoms skaityti puiki vieta buvo kapinės - ramu, tylu, suoliukai švarūs, policininkai nevaikšto, o ir atstumo su mirusiais laikytis nesunku. Keliauti po miestą šiaip sau buvo draudžiama, bet bėgti ir važiuoti dviračiu - prašom. Todėl keliskart neištvėriau. Galvoju, gal tokio tuščio miesto daugiau niekada nepamatysiu. Prie Brandenburgo vartų tada net vidurdienį galėjai vienas nusifotografuoti. Kas to nepadarė, pats kaltas, nes dabar jau ilgai nepavyks. Net jei virusas nuspręstų banguoti ir vėl būtų paskelbtas karantinas, ten jau būriuosis demonstrantų minia. Žmonių abstulbinti ta pačia naujiena dukart nepavyks.

Ne man spręsti, kas teisus, kas kaltas, buvo tas virusas, ar jį tik Kaizeris Bilas išgalvojo (draugas britas taip pavadino Bilą Geitsą), kalti kiniečiai ar austrų slidininkai, Donaldas ar Vladimiras, o gal vis tik tie mitologiniai šikšnosparniai, išlindę iš Kinijos uolų. Netikiu, kad čia mums už tai, kad teršiam gamtą, kaip ir netikiu tuo, kad Dievas pasiuntė virusą norėdamas mus apsaugoti nuo kitų blogybių. Turbūt visi, ieškantys prasmės ir priežasčių, yra savaip teisūs, kiekvienas griebiasi savo šiaudo, kuris padeda nenuskęsti. Problemos prasideda tada, kai vieni bando įrodinėti esą teisesni už kitus. Draugė iš Kiolno patvirtino, kad jos draugų ar bendradarbių nuomonės kartais taip skiriasi, kad atrodo, jei vokiečiai nebūtų santūrūs, kibtų vienas kitam į atlapus. Vieni iki šiol vengia visų kontaktų ir klauso tik Angelos ir tų dviejų virusologų, kurie tapo didžiausiais šių laikų influenceriais. Kita grupė – maištininkai. Jiems tinka bet kuri priežastis, bet kokia sąmokslo teorija, bet koks oficialiai nuomonei besipriešinantis gydytojas. Išklausau ir tuos, ir tuos ir leidžiu šiltam pavasariniam vėjui visą tą informaciją nupūsti. Dabar, kaip niekad, svarbi minčių higiena. Tikiu, jei mes virusui skirsim mažiau dėmesio, jis, kaip koks narcizo bruožų turintis personažas, eis kitur ieškoti savo aukų.

Prieš savaitę išėjau į savo miestą, kuriame jau veikia visos parduotuvės ir visos kavinės, kuriame vėl pilni tramvajai ir pilnos gatvės berlyniečių, kuriame jau veikia dauguma muziejų ir galerijų, kuriame jau galima sportuoti lauke grupėms, vesti ekskursijas ir jau nebereikia bijoti policininkų. Tiesą sakant, jų niekada nereikėjo bijoti, nes baudos už karantino nesilaikymą buvo įvestos gal tik dviem savaitėm ir tai nesu girdėjusi, kad koks nors žmogus būtų ją gavęs. Esu mačius patriuliuojančius policininkus, kurie priėję prie jaunimo grupelės parke mandagiai prašydavo išsiskirstyti, bet neteko regėti, kad stabdytų, tikrintų, baustų. Baudos buvo rašomos taisykles ignoruojantiems barams ir tyliai veikti bandantiems naktiniams klubams, bet ne bėgiojantiems parke. Ir dabar Berlyne žmogiškos taisyklės – kaukės privalomos viešajame transporte ir parduotuvėse, bet baudų nėra. Pasikliaunama žmonių sąmoningumu – prašoma laikytis taisyklių, o ne gąsdinama baudomis. Ir tikrai, devyni iš dešimties net Berlyne tų taisyklių laikosi ir vienas kit1 drausmina. Kad ir koks palaidas būtų Berlynas, senosios prūsiškos paklusnumo dvasios jame vis tik likę.

Vaikštinėjau ne vieną valandą Berlyno gatvėmis, stebėjau einančius, perkančius, alų geriančius žmones, užėjau į kelias eko bio hipster niekučių parduotuves, praėjau šurmuliuojančiu maisto turgumi, bet jausmas, kad normalus gyvenimas sugrįžo taip ir neaplankė. Buvo momentų, kai gūžiausi, lyg pirmąkart iš Panevėžio į Berlyną atvažiavusi studenčiukė, kuri nežino, kaip elgtis užėjus į kavinę ar parduotuvę. O buvo tokių, kai atrodė, jog mes visi aktoriai, vaikštom po didelio teatro sceną ir vaidinam normalų gyvenimą, kartais pamiršdami savo roles. Atėjus pas kojos daktarą nustebau pamačius jį be kaukės ir be pirštinių, tad po kelių minučių kalbėjimo per kelis sluoksnius skarelės tiesiog ėmiau ir paklausiau, ar galiu ją nusiimti. "Tai žinoma", atsakė jis atlaidžiai šypsodamasis, lyg būčiau kokia atgyvena, o kaukės būtų senai išėję iš mados. Dantistas, priešingai, tik įėjus liepė pasiimti medicininę kaukę iš čia pat padėtos dėžutės ir laukiamajame sėdėti su ja. Kai kurios parduotuvės neįleisdavo be vėžimėlių, kitos be krepšelių, į vienas įleisdavo po penkis, į kitas tokio paties dydžio - po penkiolika pirkėjų. Bibliotekose gali užsibūti dvidešimt minučių. Visur, kur eini, dabar reikia registruotis. Kai kurie restoranai liepia pildyti registravimo formą internetu, kiti - užrašyti savo pavardę, adresą, telefoną ant paruoštų popierinių blankų. Jei sėdi lauke - nereikia. Atėjus į bažnyčią irgi turi užrašyti savo duomenis. Taigi, jausmas, kad visiems mums liepė vaidinti, bet neišdalino scenarijaus - kažkokios taisyklės yra, kažkas bando jų laikytis, kiti laisvai interpretuoja, treti jau seniausiai numojo į viską ranka ir elgiasi taip lyg nei viruso, nei karantino niekad nė nebuvę. 

Dabar kai galvoju, karantinas buvo ne sustabdymas, ne uždarymas namuose, o kelionė. Tai buvo mūsų piligriminė kelionė, atnešusi daug nusivylimų ir daug naujų atradimų, suteikusi laiko pabūti su savimi ir suprasti tai, ką pražiūrėdavom anksčiau. Visų pirma, ji patikrino mūsų santykį su namiškiais ir leido suprasti, ar galima leistis su jais į Kelią, ar galima jiems atverti savo baimes ir rasti užtarimą. Visų antra, ji parodė, kas iš mūsų draugų yra tikri bendrakeleiviai, o kas - tik baliauninkai. Visų trečia, pasitikrinom savo santykį su Dievu, kad ir kokį pavidalą kiekvienam jis beturėtų. Net ir tie, kas pripažino pasaulio logiką, staiga suprato, kad ne viskas jai paklūsta ir ne viską galima protu paaiškinti. O ir specialistai pripažįsta, kad malda tikrai naudingesnė smegenims, nei bauginančios antraštės.

Dar vieną santykį pasitikrinome šioje kelionėje – kiek ilgai galime išbūti uždaryti su savim pačiais. Juk pradžioje ėmėmės bet kokios veiklos, kad tik užsimiršt, kad pabėgt, kad apsimesti, jog ši pauzė normali, gal net visai reikalinga. Paskui pradėjo darytis neramu, kai kas supanikavo, o kai kas prisiminė, kaip gera būti nulipus nuo tribūnos ir neraportuojant kitiems kaip mums sekasi. Visai kaip senais gerais laikais, kai mokėjom tyliai patys džiaugtis saulėlydžiais, pražydusiomis pievomis, sugrįžusiais paukščiais ir kitais mažais atradimais. Ir dar supratom, kad savo kelią galim surasti patys ir tam mums nereikia jokių koučerių ir jokių influencerių. Karantino kelionėje paaiškėjo, kad grąžinus iš pliažų, nutupdžius ant žemės ir uždarius namie, tik nedaugelis jų gali būti įdomūs ir reikalingi. O ir būti sekamam tapo nebemadinga - per pasaulį ritasi protesto bangos prieš skiepus, čipus, apsus, dronus ir visus kitus sekimo įrankius. Todėl kartais net pagalvodavau, kad norintis “trendus” diktuoti nuomonės formuotojas dabar turbūt turėtų vykdyti kampaniją “unfollow me”.

Berlynui niekada nebuvo įdomu sekėjai. Ir atrodė, kuo jie jam mažiau rūpi, tuo jų skaičius didėjo. Miestas, kaip koks dendis, nutaisydavo nuobodžiaujančią miną ir tiesiog į juos nekreipdavo dėmesio. Kaip prabangą mėgstanti ir viskuo persisotinusi moteris, leidžianti save mylėti ir nesukanti galvos iš kur plūsta pinigai. Lyg diva, prie kurios visi nori prisiliesti ir nusifotografuoti ir kuri, nekreipdama į gerbėjus dėmesio, varo juos iš proto. Nežinia, gal ši taktika ir teisinga? Gal tikrai miestas tuoj vėl užsipildys išprotėjusiais gerbėjais? Ne tais, kurie čia skrido tik dėl to, kad buvo pigu, bet tais, kurie jaučia smalsumą arba aistrą šiam miestui ir kurie nori šiek tiek išprotėti kartu. Labai noriu tikėti, kad jų bus pakankamai ir kad tikrai neužsidarys kas antras restoranas ir kas trečias viešbutis, kaip prognozuoja pesimistai. Pagaliau nuo turistų pailsėjęs Berlynas galbūt apsičiupinės tuščias kišenes ir  kurį laiką bus labai svetingas, o aš nuoširdžiai patariu tuo pasinaudoti. Nes sugrįžti į Berlyną vis tik yra smagu. 




2020 m. balandžio 15 d., trečiadienis

Renkuosi tikėti laimingomis pabaigomis

R.Neverbicko nuotr.
Labai gerai pamenu tą žiemos rytą. Buvo trečia diena po Kalėdų, penktadienis. Termometras rodė kelis laipsnius šilumos ir iš po sunkių debesų keliskart nusišypsojo apskritas mėnulis. Mes važiavome lėtai, ant galinės sėdynės pririštas kėdutėje niurzgėjo mūsų dvimetis pyplys. Ir staiga mėnulis dingo, o priekyje nežinia iš kur išlindo be lempų ta pačia kryptimi lėtai riedantis automobilis. Net nepamenu, kaip jis atrodė. Vyras stabdė, mūsų mašiną sumėtė, ji išvažiavo į priešingą juostą, grįžo atgal ir išgirdau jį sakant, kad nieko negali padaryti. Ramiai, ramiai, kartojo jis daugiau sau, nei mums, kai vėl išvažiavom į priešingą eismo juostą. Kai pradėjome suktis, aš staiga pradėjau trauktis, riestis, tapau maža mažytė, nes tiesiog nežinojau, kas dabar bus. Dar prisimenu, kad palengvėjo pamačius, jog į mus važiuojantis sunkvežimis buvo kiek tolėliau, ant kalno ir kad mes spėsime nulėkti ant pievos. Kai pradėjome verstis nuo kalno, aš išnykau. Manęs nebebuvo automobilyje. Tikrovė pasirodė ne ten ir ne tokia. Aš atsisakiau ją priimti.

Du su pusę kartų apsivertus mašina krito ant stogo. Įsijungė išgyvenimo instinktas – pajudinau rankas, kojas ir per išbyrėjusį stiklą iššliaužiau lauk. Aplinkui spengė tyla, pradėjo leistis sniego gniužulai ir aš nebuvau tikra, ar grįžau į šį pasaulį, ar likau aname. Lupau duris ir paskubomis traukiau kėdutėje kabantį vaiką, kuris kaip tik tą akimirką pradėjo rėkti. Dar niekada nebuvau taip bijojusi tylos ir džiaugusis jo skardžiu balsu, nes tai reiškė, kad jis gyvas. Tai reiškė, kad mes išgyvenome ir kad vis tik esame šiame pasaulyje, tik jis ėmė ir apsivertė.

Prasidėjo pūga, aukštai einančiu keliu riedėjo mašinos, mūsų niekas nematė. Iš vyro kaktos toliau lašėjo kraujas. Sustingusiais pirštais bandžiau spaudyti telefono mygtukus, o paskui rišliai sakyti policijai, kas nutiko. Nežinau kur esame, rėkiau į ragelį, yra kažkokia upė, viršuj tiltukas, kažkokie apsnigti krūmai šalia, dar beržas stovi. Šaltį pajutau tik po pusvalandžio, kai atvažiavo policijos automobilis ir įsisodino mus su vaiku. Ašaros pasipylė tik po kelių valandų, saugiai sėdint pas mamą ant sofos. Tada supratau, kaip laimingai baigėsi tai, kas taip netikėtai ir nelaimingai prasidėjo.

Kodėl prisiminiau šią istoriją? Ogi todėl, kad tai, kas vyksta dabar labai panašu į nevaldomą automobilį slidžiame kelyje. Tu susitrauki, tampi toks mažas, mažulytis, gal net užsidengi akis, nes negali absoliučiai nieko kontroliuoti. Jei įmanytum, išnyktum trumpam iš šio pasaulio ir sugrįžtum, kai jis vėl bus mums įprastas. Arba pagalvoji, kad tai scena iš filmo ir net svarstai kaip toje ar kitoje situacijoje elgėsi vienas ar kitas herojus, nes tai yra absoliučiai nauja patirtis, kuriai mes nebuvome ruošiami.

Mes išgyvenome. Su dideliais materialiniais nuostoliais, su visiškai pasikeitusiais planais, su prisitaikymu prie naujų aplinkybių, su puokšte pačių įvairiausių jausmų – nuo grūmojimo dangui už ką mane taip nubaudė iki visiškos laimės ir dėkingumo, kad tą apsnigtą rytą galėjau policijai pasakyti, kad ne, greitosios nereikia. Buvo ir pykčio, ir ašarų, ir košmarų, ir kaltės jausmo, bet mokiausi save priimti su visais jais. Ir vėl, ir vėl, ir vėl prisimindavau, kad mūsų gyvenimo kelias kartais gali tapti slidus, o automobilis - nevaldomas.

Dabartinės krizės negali suvaldyti nei pasaulio galingieji, nei turtingieji, nei kilmingieji. Ji atėjo kaip cunamis, kaip netikėtai pakeliui iš Kinijos sustiprėjęs viesulas, daužantis viską aplinkui. Mes iš paskutiniųjų bandom kabintis į tuos buvusio gyvenimo likučius - siuntinėjam vienas kitam nuorodas, ką veikti, ką pažiūrėti, ką išklausyti, ką perskaityti, keikiam kartu politikus, ieškom kaltų, pykstam ant viruso, širstam ant visų, kurie keliauja ar vaikšto parkuose, ar nedėvi kaukių, keikiam kaimynus ir nekenčiame sergančiųjų ir t.t. Prisigalvojam užduočių ir darbų, kad... paslėptume tai, ką iš tiesų jaučiame. Pastebėjau, jog daug kas šiuo metu traukia skirtingas kaukes. Vieni tampa pikti, kiti - išmintingi, treti - tvarkingi, ketvirti – griežti ir nekantrūs, penkti - dirbtinai pozityvūs. Visaip bandome išvengti susitikimo su savimi. Bet galbūt mes tam ir esame pasodinti namuose, kad pagaliau galėtume pažvelgi sau ir savo baimėms į akis, kad mokėtume priimti save mažus, silpnus, nerimaujančius, slystančius nuo kalno nežinomybės link. Kad gerbtume kiekvieno pasirinkimą, nes krizės akivaizdoje nė vienas nežinome, kuri išgyvenimo strategija pasiteisins.

Mano ketvirtoko sūnaus mokytoja tėvams el. paštu atsiuntė ne naujų užduočių, o lapą su patarimais, kaip kalbėti su vaikais apie virusą, apie tai, kas vyksta, kodėl mama neina į darbą ir kodėl negalima aplankyti močiutės. Jokiu būdu nedramatizuoti, bet ir nesakyti, kad tai nieko tokio, kad tai tuoj praeis, kad tai tik žaidimas, beveik atostogos, kai galima daugiau žiūrėti televizorių ar žaisti telefonais. Ne, vaikų neapgausime, todėl kalbėkime su jais. Parodykime jiems savo jausmus. Pasakykime, kad ir mes bijome, bet jei visi sukibsime delnais, būsime tvirti, tai ir nugalėsime.

Mūsų parapijos kunigas kas savaitę taip pat atsiunčia po laišką ir man tai daug smagiau ir nuoširdžiau, nei kunigų bendravimas per feisbuką. Žinau, kad laiškas siunčiamas šimtams parapijiečių, bet vis tiek smagu, kai įkrenta į asmeninę pašto dėžutę, o neklaidžioja kažkur virtualybės koridoriuose. Štai praeitame laiške jau pačioje pradžioje užrašęs didelėmis raidėmis – tik negalvokit, kad tai Dievo bausmė, nes tai yra netiesa. Jis kovoja mūsų pusėje ir mes tikrai nugalėsime. Jūs visada galite atsiremti į Jį. Kai suabejoju, prisimenu tą momentą, kai iš sumaitotos mašinos iššliaužiau visiškai nenukentėjusi. Ir suprantu, kad renkuosi tikėti stebuklais. Taip, sunku tikėti tuo, ko negali pamatyti, bet viruso irgi nė vienas nematėme ir vis tiek jo bijome.

Kartais rytais prieš atsimerkdama ir grįždama į šį pasaulį, aš įsivaizduoju, kad tai, kas dabar vyksta, yra šviesos ir tamsos pasaulių kova. Pasitelkiu fantaziją ir beveik matau, kaip mitinės figūros su šviesiais apsiaustais, sėdinčios ant spindinčių vienaragių, kovoja prieš tamsiuosius požemio gyventojus ir juos lydinčius šikšnosparnius. Taip, kartais pati pasijuokiu iš savo naivumo, bet užsispyrus tikiu, kad baltieji nugalės. Nes renkuosi tikėtis laimingomis pabaigomis. Baltieji juk visada laimi.

O laukdama kol baigsis kova, darau daug mažų smagių dalykų sau ir savo šeimai – kiekvieną rytą su vaiku darau mankštą, einu į kiemą žaisti stalo teniso, susilažinau, kad po dešimties dienų padarysiu špagatą, kepu pyragus, ko iki šiol visiškai nemėgau, kasdien klausausi klasikinės muzikos koncertų, kuriuos transliuoja Arte ar Berliner Stadtsoper tinklapiai, kasdien kalbuosi su mama ir su tais žmonėmis, su kuriais man gera bendrauti, kasdien skaitau ir savo besikeičiančius jausmus užrašau dienoraštyje, mažiau laiko praleidžiu socialiniuose tinkluose, o daugiau – saulėje. Jaučiu, kaip ir manyje, ir aplinkoje mažėja apsisukimai ir mes po truputį rimstame, stojame, surenkame išbarstytą aš ir atrandame save iš naujo. Ir tvirtai tikiu, kad atėjus šv.Velykom visi prisikelsime šiek tiek kitokie – nurimę, išsivalę, atsigavę, supratę, ko mums tikrai reikia, o kas buvo tuštybė. Taip, mūsų gyvenimas nebebus toks, koks buvo. Jame bus daugiau šviesos.

Šis tekstas buvo parašytas Vokietijos lietuvių žurnalui "Informacijos". Žurnalą galima rasti paspaudus ant nuorodos: https://issuu.com/vlbe/docs/kovas_balandis_web

2020 m. kovo 26 d., ketvirtadienis

Pokalbių su savimi kambarys


Arūno Baltėno nuotr.
Su Berlyne gyvenančia menininke, tekstilininke, kūrėja iš popieriaus Almyra Weigel kadaise susipažinau, kai ji pakvietė mane į savo nedidelę studiją pažiūrėti instaliacijos “Ateik į laikraštį”. Tuomet sienas ir lubas dengė į įvairias keistas formas sulipę seni laikraščiai. Mes gėrėm kavą, valgėm jos keptą šokoladinį pyragą, kalbėjom apie laikraštinį ir tikrą gyvenimą, apie nostalgiją spausdintam žodžiui ir apie tai, kaip vis tik keista, kad viena informacija išlieka, o kita dingsta. Per tuos penkerius metus ne kartą teko lankytis jos studijoje Berlyno Noikiolno rajone ar jos parodų atidarymuose, esame kartu keliavę Dailininkų keliu ir visada turėdavome neišsenkantį temų šaltinį pokalbiams.

Kai Almyra kovo pradžioje pasakė, kad kuria kažką įdomaus ir tuojau mane pakvies, o gal net sugalvosim kokį bendrą renginį, nenujaučiau nieko blogo. Ir net kai pasaulis Berlyne pradėjo griūti, užsinorėjau nuo jo pasislėpti jos jaukioje studijoje, kur žiūrovų jau laukė naujoji jos instaliacija “Kasdienybės poezija”. Bet po kelių dienų abi supratome, kad susitikti mums kurį laiką nepavyks, nes susitikimai dėl įvesto karantino tiesiog uždrausti. Todėl apsilankiau jos kambarėlyje virtualiai ir pasikalbėjome sėdėdamos kiekviena savo virtuvėje. Mažybiškai kambarėliu pavadinau ne todėl, kad jos studija nedidukė, bet todėl, kad tai turėjo būti smagių susitikimų vieta. Tai yra šventei paruoštas kambarys, kuris galėjo vadintis Almyros salonu ir būti pripildytas muzikos ir eilių, vyno taurių dzinksėjimo ir linksmų pokalbių apie meną, gyvenimą, bendrystę.

Menininkė pasakoja, kad idėja gimė spontaniškai. Gyvenimo bangų užsupta ji buvo išsiilgusi ramumos, kurią gali pajusti tik kurdamas. Ji veržėsi į savo studiją, nes pajuto viduje pavojingai kunkuliuojančią energiją. Žinojo, kad vos tik paims medžiagą į rankas, vidinis balsas nuves reikiama linkme.

Arūno Baltėno nuotr.
Tądien apsidairiusi studijoje pamatė tris dėžes su prieš trejus metus jungtinei lietuvių ir vokiečių menininkų parodai Leipcige reklamuoti skirtais atvirukais. Tais metais Lietuva dalyvavo garbės viešnios teisėmis Leipcigo knygų mugėje ir visame mieste vyko daugybė renginių. Paroda vadinosi - Oxymora. Oksimoronas - tai žodis, reiškiantis priešybes, kurios sustiprina vienas kitą arba pačios save paneigia, kaip pavyzdžiui žiauriai gražu arba rimtas juokas, ar net vegetariškas mėsainis.

Pasak Almyros, menininkai yra tokie truputėlį žiurkėnai, jie tempia į namus ar studijas kitiems nereikalingus daiktus, nes žino, kad jie kada nors gali praversti. Ji pasakoja taip nutikus ir su tomis išmetimui pastatytomis dėžėmis po mugės. Ji tiesiog nusprendusi, kad atvirukai padaryti iš gero popieriaus, o tai gali kada nors tapti puikia medžiaga naujiems kūriniams, todėl juos pasiėmusi.
Ir tikrai, traukė juos vieną po kito, paskui ėmė žirkles į rankas ir pradėjo karpyti. Gavosi viena girlianda, paskui kita, sujungus gavosi kompozicija, paskui kita. Kuriant apėmė pakili nuotaika, nes juk girliandos savaime kuria šventę. Karpė įsijautusi kelias dienas, paskui dekoravo studiją, kol pati liko patenkinta rezultatu. Beliko tik užrašyti ant sienos kelis žodžius. Tyčia rašė juos su klaidom, kokias mes darome paskubom rašydami trumpąsias žinutes, nes norėjusi parodyti tikro bendravimo privalumus prieš virtualųjį. Almyra sako, jog tai buvo kaip sprogimas, išsiveržęs iš jos ir ji pasidavė jam, leido pirštams dirbti ką jie norėjo.
  • Almyra, na ir įkliuvai. Turėtum jaustis kaip tie muzikantai, kurių koncertai atšaukti. Tu sukūrei instaliaciją ir tą dieną, kai jau norėjai pakviesti žmones, supratai, kad visi tavo žiūrovai sėdi įkalinti namuose. Juk jei tai būtų nuotrauka ar paveikslas, ar koks nors siuvinys, galėtum rodyti žmonėms vaizdus, o čia juk instaliacija, joje reikia pabuvoti, pajusti, įsijausti.
  • Iš tiesų, tą savaitę, kai jau rengiausi kviesti žmones, visiems buvo liepta sėdėti namie ir aš likau studijoje viena, - sako ji. -  O juk kūriau erdvę, kur būtų galima keistis žodžiais, apjungti skirtingo meno rūšis ir prasmingus pokalbius. Pamenu, kaip parodos atidarymo Leipcige metu Berlyne gyvenanti poetė ir dailininkė Aldona Gustas, stovėdama šalia savo piešinių, skaitė savo eiles. Nuolat galvojau apie ją kurdama. Ji tokia garsi Berlyne, viena iš literatūriniame vokiškame pasaulyje puikiai žinomos  “Malerpoeten” (dailininkų poetų) grupės įkūrėja.
  • Tavo instaliacija kalba apie tai, kad mums reikia daugiau bendrauti gyvai, kad rašydami trumpąsias žinutes mes padarome klaidų ir kad tik tikrasis bendravimas gali sukurti šventę. O dabar visa tai, ką tu sakai, nebetenka prasmės, nes net ir tie normalaus bendravimo likučiai dabar persikėlė į virtualybę.
  • Išties, sukūriau bendravimo kambarį, į kurį niekas negali ateiti, - juokiasi ji ir jos juokas toks minkštas, toks geras, toks ramus. - Bet jei negaliu niekam parodyti, nereiškia, kad menas nereikalingas. Manau, kad jis reikalingas pirmiausiai man pačiai. Manau, kad menininkas kuria pirmiausiai sau pačiam ir tik vėliau, kai yra visiškai atsibuvęs su savo idėja, nori tuo dalintis. Kadangi studija netoli mano namų, aš ateinu čia beveik kasdien, pasėdžiu, pasidairau. Dieną kambarys baltas ir švarus, o vakare, uždegus ultravioletinę lempą, jis nukelia visai į kitas erdves ir kuria kitokios šventės nuotaiką. Jis gyvena savo gyvenimą ir kantriai laukia žiūrovų.
  • Gal tuo ir skiriasi tikras menininkas nuo norinčio tokiu būti. Tikras menininkas neskubės, išnešios idėją iki galo, tobulins iki begalybės ir tik tada parodys kitiems. Bet pastaruoju metu buvo atsiradę daug kūrėjų, kurie kūrė tik sekėjams ir viešindavo kūrinį dar patys jo nepabaigę.
  • Menininkui reikia pripažinimo, kaip ir kitiems žmonėms, bet kuria jie tikrai ne dėl patiktukų skaičiaus, o dėl to, kad negali nekurti.
  • Paaiškink plačiau, kodėl užrašas ant sienos su klaidomis.
  • Žinai, čia ir būtų turbūt Oxymora, kartais klaidos mus moko daugiau nei teisingas kelias ir kartais klaidingai parašytas žodis gal pasako daugiau nei teisingas, tvarkingas, iš anksto apgalvotas. Mes įpratę pasislėpti už žodžių, neišduoti savo jausmų, o netikėtai klaviatūroje nusprūdęs pirštas ima ir išduoda, kas siaučia viduje.
  • O kaip tu manai, ar tokiais sunkiais laikais menininkams lengviau, ar sunkiau nei kitiems? Ar jie jautriau reaguoja ir viską dramatizuoja, ar vis tik jiems lengviau, nes gali pasinerti į kūrybą, išeiti į kitas erdves ir atsiriboti nuo to kas vyksta?
  • Aš manau, kad menininkai turi daugiau čiuptuvų ir jie jautriau sugaudo aplink mus sklandančią, bet įprasta akimi nematomą informaciją. Manau, kad mus supa kitas - idėjų - pasaulis, kuriam menininkai yra atviresni ir prisijungia dažniau. Menas juk kuriamas ne protu, ne logika, ne taisyklėmis, viskas ateina iš gilumos, iš kažkur tenai. Bet menininkai irgi žmonės, juos trikdo tie informaciniai pranešimai, kurie dabar mus visus užgulę kaip didžiulis juodas debesis. Bet teisi ir tu, menininkai vis tiek turi kažkokį savo gražų ir saugų pasaulį, kur gali nors trumpam pabėgti ir nors trumpai negalvoti apie tai iš ko teks apmokėti sąskaitas kitą mėnesį.
  • O kaip tu pati jautiesi šiomis dienomis? Ką galėtum patarti kitiems? Gal verta visiems rekomenduoti viena koja atsiremti į meną?
  • Pirma savaitė mums visiems buvo skirta susiorientuoti. Daugelis juokavo, galvojo žaidimus, džiaugėsi atostogomis. Dabar po truputį, kaip kirminukai pavasarį, pradeda lįsti bauginančios mintys – kaip vis tik bus toliau, kas manęs laukia ir kaip atrodys pasaulis, kai viskas pasibaigs. Aš negaliu duoti patarimų, man asmeniškai padeda tai, kad galiu atsiremti į Dievą. Aš manau, kad grėsmės akivaizdoje lieka tik dvi kategorijos žmonių – tikintys ir netikintys. Pastarieji gal tiki mokslu ir mokslininkais, bet juk šie neturi atsakymų ir jiems yra daug sunkiau. Tikintis Dievu žmogus yra išmokęs pasitikėti, jis turi į ką atsiremti, kam pasiguosti, kieno paprašyti pagalbos ir užtarimo sau ir savo artimiesiems. Jis gali susitaikyti su savo likimu. Jis gali kitiems padėti bent jau laimindamas juos mintimis. Mes juk esame dvasinės būtybės, mums reikia dvasinės atramos. Ir ši epidemija juk vyksta per Gavėnią, mes esame priversti sustoti, įsiklausyti, susikaupti, atsikratyti visko, ko mums nereikia ir kurį laiką pabūti labiau viduje, nei išorėje. Aišku, šiuo metu lengviau ir tiems, kurie fiziniame lygmenyje nėra vieni ir turi į ką atsiremti, su kuo pabendrauti.
  • Ar pastebėjai, kaip staiga pasikeitė bendravimas. Visi mes nušveisti į virtualybę, kad ir kaip jos nenorėtume. Tavo instaliacija dabar kaip prieškarinės Kauno fotografijos – parodo mums senai išnykusius dalykus ir tai, koks gyvenimas buvo kadaise.
  • Taip, kadaise, prieš visas dvi savaites, - juokiasi ji vėl. - Galima ir taip pažiūrėti. Bet nemanau, kad tas tikras bendravimas jau praeitis. Taip, bendravimas pasikeitė, mes po truputį valomės nuo nereikalingų kontaktų, labiau prisimenam gimines, draugus, su kuriais ryšiai buvo įtrūkę. Po šio karantino mes tikrai visi susieisime, bet tuomet labiau vertinsime bendravimą, nekalbėsime niekų, nešvaistysime laiko tuštiems dalykams ir susitikę mano kambaryje skaitysime poeziją ir tyliai gurkšnosime vyną.
  • Skaitysime Aldonos Gustas poeziją ir linkėsime jai sveikatos bei ilgų gyvenimo metų, - sakau šypsodamasi. Turiu net tris jos poezijos knygeles namie. Dvi nusipirkau Leipcigo knygų mugėje, o vieną, kur jos poezija sudėta į rinktinę kartu su Giunterio Graso ir kitų Malerpoeten eilėraščiais, radau blusturgyje.
  • Ir dar paprašysime, kad kas nors pagrotų. Šventei būtinai reikia muzikos, - šypsosi ji.
    Mes juokiamės. Taip gera svajoti apie tą vakarą su muzika, poezija ir vynu. Atsisveikinu galvodama, kad Almyros kūrinys juk ir yra pati tikriausia Oxymora – tuščias šventinis kambarys. Tai pranašiška idėja, gimusi iš jos pirštų prieš pat visatai nuspaudžiant stabdį.
Geras pokalbis yra tada, kai net išsiskyręs su žmogum nesiliauji galvoti apie kai kurias idėjas, leidi joms sudygti, suvešėti, džiaugiesi kažką naujo išgirdęs, pamatęs, supratęs. Praėjus kelioms valandoms skambinu jai ir žeriu susijaudinusi:
  • Almyra, tavo idėja nėra praradusi aktualumo, kaip maniau iš pradžių. Tai šventinis kambarys sau pačiam. Tai mūsų vienų susitikimas su muzika, su poezija, su savimi. Vienoks jis būna dieną, kitoks – uždegus šventinį apšvietimą. Bet iš tiesų tai susitikimų ir pokalbių su savimi kambarys, o tai juk ir yra šventė, nes mes tai taip retai darome. Ir šis keistas laikas mums yra skirtas ne liūdėti, ne panikuoti, ne projektuoti minčių į ateitį, bet pagaliau susitikti su savimi. Ačiū tau už apsilankymą tavo kambarėlyje. Ačiū tau už kasdienybės poeziją.