2019 m. vasario 11 d., pirmadienis

Vokiškų širdžių karalienė (in memoria Rosamunde Pilcher)


Jei ne vokiški romantiški filmai, daugelis Lietuvoje taip ir nežinotų pasaulinės meilės romanų karalienės britės Rosamundės Pilcher pavardės. Lietuviškai pasirodė tik trys iš 20 jos romanų, leidykla Alma Littera tyliai išleido juos prieš penkiolika metų. Net pasaulinis bestseleris “Kriauklių ieškotojai" kažkodėl ignoruojamas lietuvių leidėjų.

Tačiau Vokietijoje ji yra žvaigždė. Vokietijoje ji daug populiaresnė, nei Didžiojoje Britanijoje, kur gyveno. Kaip, ji ne vokietė? - klausinėjo daugybė vokiečių sužinoję apie 94 metų autorės mirtį prieš savaitę. Kornvalyje, kur vyksta daugelio jos romanų veiksmas, didžiąją daugumą turistų sudaro vokiečiai. Sakoma, kad ji yra “kalčiausia” dėl turizmo suklestėjimo šiame rajone. Kaip Žiedų valdovo fanai knygų pėdsakais keliauja į Naująją Zelandiją, taip R.Pilcher fanai vyksta į Cornvalį, fotografuojasi pakrantėje, miesteliuose, prie dvarų ar viešbučių, kuriuose rutuliojasi pamėgtos meilės istorijos. Rašytoja už tokį netyčinį turizmo skatinimą yra net gavusi ordiną iš princo Čarlzo rankų.

Tačiau net ir tie, kam jos romanai pernelyg sentimentalūs, sekmadienio vakarais mėgsta žiūrėti jų ekranizacijas per pagrindinį vokiečių TV kanalą ZDF. Sakoma, tuomet prie televizijos ekranų susėda ištisos kartos, nes jos pasakojamos istorijos patinka ir močiutėms, ir anūkėms. ZDF ekranizavo pusantro šimto istorijų, kritikai juokiasi, kad turbūt jau ekranizuoti ne tik visi jos apsakymai, bet ir apsipirkimo rašteliai, nes vokiečių publikai jos negana, filmus žiūri iki septynių milijonų žiūrovų. O gal tiksliau būtų sakyti - žiūrovių.

“Skaitymas turi būti kaip atostogos” - sakė ji ir liko iki pat mirties ištikima meilės romano žanrui ir laimingoms pabaigoms. Ne kartą yra pavadinusi savo kūrybą “lengvai skaitiniais inteligentiškoms moterims".

Rašytoja žinojo ir tai, kad viešai ji buvo vadinama Kičo karaliene, tačiau pati sakė, kad jai tas pats, kol žmonės perka ir mėgaujasi jos romanais. Taip, jos istorijos nuspėjamos, parašytos pagal meilės romanų klišę ir baigiasi laimingai, tačiau juk tai ir yra tikroji šio žanro klasika. Romanai parašyti sodria gražia kalba, juose daug metaforų, palyginimų, graži gamta, didingi dvarai, smagūs dialogai, stiprios moterys, galantiški vyrai, supintos istorijos, geras humoro jausmas, nemažai britiško gyvenimo būdo ir žmogiškų jausmų. Čia ir turtingus herojus užklumpa ligos, bankrotai, gaisrai, išsiskyrimai, tačiau jie jas įveikia. Čia daug romantikos, bet mažai sekso, beveik nėra prievartos ir blogis visada nugalimas. Tai lyg gero konditerio pagamintas prabangaus torto gabalėlis, kuriuo kartais pasimėgauja net saldumynų nemėgstantys žmonės. Todėl visai nenuostabu, kad filmai su populiariais aktoriais sekmadienio vakarą tampa daugeliui vokiečių skania savaitės pabaiga.

Tačiau rašytojos gyvenimas toli gražu nebuvo kičiškas. Pirmą savo kūrinį ji parašė būdama septynerių, o su tikrąja literatūra susipažino perskaičiusi Daphne du Maurier “Rebeka”. Rimtai pradėjo rašyti nuobodžiaudama karo metu Šri Lankoje įstrigusiame laive ir pirmieji jos apsakymai pasirodė, kai rašytojai buvo aštuoniolika. Po to ji ištekėjo, persikėlė į Škotiją, augino keturis vaikus ir visada ilgėjosi savo gimtojo Kornvalio, todėl ten apgyvedino visus savo veikėjus. Istorijas toliau rašė sėdėdama prie virtuvinio stalo, tarpuose tarp buities darbų. Istorijas rašė moteriškiems žurnalams, jos buvo mėgiamos, bet tikrosios sėkmės rašytoja susilaukė tik 1987 metais, būdama beveik pensijinio amžiaus, kai pasirodė jos romanas “Kriauklių ieškotojai”. Jis greitai tapo populiarus visame pasaulyje, buvo net kelis kartus ekranizuotas, visame pasaulyje jo parduota daugiau nei penki milijonai ir vien Vokietijoje parduota 1,7 mln. Vėliau pasirodė dar trys jos romanai ir kiekvienas jau buvo pasmerktas tapti bestseleriu.


“Aš rašau tik sau. Negalvoju apie rinką, apie skaitytojus, tik apie save. Rašau, nes man to norisi, rašau, kad neįstrigčiau kasdienybėje. Svarbiausia man gyvenime buvo rašymas, paskui šeima, paskui draugai,” - prieš kelis metus sakė autorė, viso pardavusi virš 60 mln knygų ir uždirbusi 120 mln svarų ir taip tapusi viena iš daugiausiai uždirbančių moterų Didžiojoje Britanijoje.

2019 m. sausio 23 d., trečiadienis

Žaliosios savaitės atradimai

Po Naujųjų Berlynas ištuštėja. Turistai išsiblaivo ir išvažiuoja namo, šiltų kraštų mėgėjai dar negrįžę, vaikai kosti namuose, kiti biuruose, treti skaito ant savo sofų tai, ko nespėjo per praeitus metus. Gatvėse šalta, jose tik skubantys iš darbo namo, iš darbo į knygų klubo susiėjimą, iš darbo į parduotuvę, barą ar pas draugus. Lekiantys, nes šalta, nors koks ten šaltis, jei vis dar važinėji dviračiu ir tingi traukti pūkinę striukę. Tas dvi savaites po naujųjų Berlynas pagaliau priklauso berlyniečiams. Niekas čia nevyksta, niekas dar neprasidėję, galima ramiai įsitaisyti mėgstamoj kavinėj su kavos puodeliu ir mėgstamu žurnalu rankoje...

Ir tada, po to trumpo atokvėpio, lyg cunamis į miestą įsiveržia Žalioji savaitė - didžiausia Europoje maisto pramonės ir žemės ūkio mugė, rengiama jau 80 metų, Joje reprezentuojasi visos save gerbiančios šalys, ten nutįsta kilometrai stendų ir eilės prie įėjimo, dirba dešimtys tūkstančių dalyvių ir aplanko pusė milijono žmonių. Ten galima pasigrumdyti su minia ir prisiragauti bei prisipirkti visokių įdomių ir skanių dalykų. Berlyno viešbučiai ir taksistai vėl trina rankas, miestas vėl pilnas atvykėlių, kurie, ištrūkę iš parodų centro skuba mėgautis miesto malonumais. Tik dėl Žaliosios savaitės ateinantį sekmadienį Berlyne dirbs parduotuvės, kas nutinka labai retai - tik dešimt sekmadienių per metus.

Ir ne vien parodų centras knibžda žmonėmis. Žalioji savaitė pritraukia ne tik žemės ūkio gerbėjus, bet ir sukelia didelę protesto bangą. Praeitą šeštadienį prie Brandenburgo vartų net buvo pastatyta scena, kur audringas kalbas rėžė visi tie, nepritariantys gyvūnų išnaudojimui ir planetos teršimui, o į masinę demonstraciją centrine miesto gatve buvo susirinkę virš dvidešimties tūkstančių dalyvių.

Žaliojoje savaitėje pirmą kartą buvau po dešimties metų pertraukos. Kadangi turėjau šiek tiek pagelbėti Lietuvos stende, parodos apžiūrėjimui neturėjau daug laiko, bet šį tą įdomaus pavyko atrasti, tad dalinuosi su jumis tuo, kas mane pačią nustebino.

Meškos konservai
Kaimynai estai savo stende siūlė elnienos, šernienos ir kitų laukinių gyvių, bet labiausiai nustebau radusi konservuotos meškienos. Niekad nepagalvojau, kad Estijoje apskritai gyvena meškos ir kad net išduodami leidimai kasmet po keliasdešimt jų nušauti. Kai paklausiau, koks gi tos meškos skonis, stendo darbuotojai atsakė, kad nieko ypatingo, žvėriena, ir tiek, o 15 eur kainuojančias dėžutes labiau perka pasipuikuoti norintys rusai.

Latviškos kanapės
Ne, braliukai suktinukių dar nepardavinėjo, tačiau kanapinis alus stovėjo visuose stendo kampuose. Alus kaip alus, skoniu labiau primenantis girą, bet pardavėja įspėjo neapsigauti, nes jo stiprumas - net septyni laipsniai. O kanapių ekstrakto vos šlakelis. ir turbūt labiau dėl pavadinimo, nei dėl skonio.

Lietuviški atradimai
Natturelly produktas - Šaltalankių tyrė su baisiai sveika uoga acerola. Pardavėjai sakė, kad užtenka vos vieno stikliuko ryte ir vitamino C dienos dozė bus viršyta. Patikėjau ir dabar dieną pradedu kilnodama stikliuką.
Kitas mano atradimas, nors Lietuvoje jau senai žinomas kremas Evija. Sako, užgydo visas žaizdas, padeda nuo reumatų ir peršalimų. Sako, tie patys vokiečiai kasmet sugrįžta pasipildyt atsargų ir paž-erti gamintojams komplimentų. Nusipirkau su keniu ir su levandomis, teks laukti, kada prireiks.


Suomių likeriai
Suomija šiemet yra pagrindinis mugės svečias, jų stendas didžiausias, bet nuobodokas. Didelėje scenoje vyko įvairūs koncertai, kavinėje girtuokliavo suomių draugai, o pakraščiuose išdėstytuose stenduose stovėjo mandagios ir kuklios pardavėjos. Susipažinau su viena, kuri siūlė likerius iš savo ūkio Suomijos šiaurėje, visai šalia Laplandijos. Apsisprendžiau net paragauti vieno, nes pagamintas buvo iš uogų gražiu pavadinimu - cloudberry. Lietuviškai ji skamba visai neromantiškai - ne debesų uoga, o arktinė tekšė. Kad ir kaip ji vadintųsi, ragavau pirmą kartą.
  

Norvegiškos žuvys
Sumuštiniai su lašiša, ikrais ir kitom brangiom žuvim - pirkit kiek tik norit. Bet mane labiausiai nustebino sukabintos didelės džiovintos žuvys. Pasirodo, kad neparduodamos. Paklausiau pavadinimo, bet nesugebėjau įsidėmėti, tik, praeinant pro stendą, atsilupti jos gabalėlį, kurį čiulpiau dar pusvalandį vaikštinėdama po šiltesnių kraštų sales. 


Prancūziška klasika
Pas prancūzus stebino gražiai išdėliotų amžinųjų vertybių gausa. Kam verstis per galvą ieškant naujų produktų, jei pasaulis pamišęs dėl prancūziškų klasikinių dešrų, sūrių, alyvuogių,
vynų. Austres ragavau trečią kartą gyvenime, bet pirmąkart nustebau, kaip puikiai jos tinka prie gero šampano.


Vakaras, kaip ir tikėjausi, baigėsi Bernelių užeigos cepelinais, farširuotom lydekom ir skrabalais kraują kaitinančiomis lietuviškomis melodijomis savame stende, bet 80 kg sveriantis sūris visgi sugebėjo nustebinti ir išvaizda ir skoniu.






2018 m. gruodžio 26 d., trečiadienis

Dovana (kalėdinis apsakymas)



Ji buvo pavyzdinė žmona. Tobula motina. Nuostabi sesuo. Verta pasididžiavimo dukra. Nepakeičiama darbuotoja. Mylimiausia teta. Geroji kaimynė.
Nuo pat vaikystės ji buvo auginama lyg specialiai išvestos veislės augalas, turintis patenkinti kitų poreikius. Lyg pašarinė daržovė, reikalaujanti mažai priežiūros, atspari oro sąlygoms, ligoms ir parazitams.
Su taip pakeista DNR, kad galvotų tai, ką jai sako kiti, ir norėtų to, ko nori kiti. Arba tiesiog nieko negalvotų ir nieko nenorėtų.
Kartais ji būtent taip ir jautėsi.
Kai buvo paauglė, kartais susimąstydavo, kodėl niekam neįdomūs jos norai ir jausmai, bet buvo seni laikai, daugybė tėvų į vaikus žiūrėjo kaip į pigią ir klusnią darbo jėgą ir ji nesijautė kažkuo ypatinga. Stengėsi įtikti mamai, stengėsi auginti sesutę, stengėsi nelįsti girtam tėvui į akis. Laimė jai atrodė ne tada, kai kas nors stengiasi tave pradžiuginti, bet tada, kai niekas tavęs nebaudžia, ne tada, kai tu kažkam rūpi, bet tada, kai tave visi pamiršta.
Visus metus ji turėjo gauti gerus pažymius, nesiginčyti su mokytoja, patikti kaimynėms, paklusti motinai, atlikti kasdienius darbus sode ir namie. Skalbti ir skalauti skalbinius, plauti indus, šluoti grindis, kasti daržą, ravėti piktžoles. Per vasaros atostogas kasdien rinkdavo žemuoges, paskui mėlynes gretimame miške ir pardavinėjo jas pakelėse, o pinigus sąžiningai parnešdavo namo. Buvo sunkūs laikai, ji tai suprato. Kai pasakė mamai, kad sustojęs vyriškis ją negrabiai čiupinėjo, o kitas norėjo įsisodinti į automobilį ir kažkur nusivežti, šioji pasiuto ją barti ir vadinti visokiais vardais, kurių ji tuomet dar nesuprato. Po to karto jai buvo leidžiama uogas pardavinėti prie parduotuvės. Buvo gėda, nes praeidavo mokytojai ir atostogaujantys klasės draugai. Bet čia bent nebuvo tų šnopuojančių vyrų, kurie sustodavo pakelėse.
Ji stengdavosi būti gera, kad Kalėdų senelis atneštų jai dovanų. Su dideliu džiaugsmu ji vyniodavo naujas pėdkelnes, pirštines, liemenę, spalvotus pieštukus. Tik vėliau sužinojo, kad kiti vaikai gaudavo per Kalėdas tai, ko nori, o ne tai, ko jiems reikia ir ką tėvai būtų šiaip ar taip nupirkę. Bet ji mokėjo džiaugtis ir sauja riešutų ar per vargus mamos gautu apelsinu. Pamena, kažkada gavo net šokoladinį Kalėdų senį, kuris tuo metu vadinosi Seniu Šalčiu.
Pamena ir tai, kaip gražiausia klasės mergaitė atsinešė dovanų gautą vokišką lėlę. Supuolę ją tada žiūrinėjo visos klasės mergaitės. Tai buvo tikras stebuklas: jos plaukai buvo ilgi, o skruostai minkšti, lūpos raudonos, o akys, ją paguldžius, užsimerkdavo, mėlyni vyzdžiai dingdavo ne po plastmasinėmis, bet po tikromis blakstienomis. Ji vilkėjo rausvą veliūrinę palaidinę ir languotas kelnes. Visai tokias pat, kaip jų mokytojos, apie kurią tėvai šnabždėdavo, kad prie algos prisiduria dirbdama su užsieniečiais. Su kokiais užsieniečiais ir ką mokytoja dirbo, ji tada nesuprato, tik visada žavėjosi jos spalvotais megztukais aukštu kaklu ir tomis languotomis kelnėmis. Arba kartais dėvimu oranžiniu sijonėliu su sagtele bei rudais batais, kurie pridengdavo kojas iki pat kelių.
Ne, ji nenorėjo dovanų nei naujos lėlės, nei jų vėžimėlio, nei languotų kelnių. Nauji batai būtų pravertę, bet ne apie juos ji svajojo. Labiausiai už viską pasaulyje ji norėjo gauti dovanų tikrą katytę. Turėti gyvą būtybę, kuri priklausytų jai ir kuri ją mylėtų tokią, kokia ji yra. Kuriai galėtų pasipasakoti savo svajones ir lūkesčius. Kuri lauktų grįžtant iš mokyklos. Kuri prisiglaustų ir murktų, kai ji jaučiasi liūdna. Su katyte ji niekuomet tokia ir nesijaustų.
Mama pasakė, kad to nebus, ir savo žodžio laikėsi, todėl ji nebeprašė katytės gimtadieniui. Bet slapta vylėsi, kad jeigu ją atneštų Kalėdų Senis, mama turbūt neišmestų lauk. Kad ir kaip labai ji stengėsi, kad ir kaip stropiai rinkdavo mėlynes, kad ir kaip nuolankiai pildydavo mamos reikalavimus, Kalėdų Senis katytės vis neatnešė. Kasmet nusivylimas, kad jos vienintelis noras taip ir lieka neišgirstas, didėjo.
O paskui ji nustojo tikėti Kalėdų stebuklu.
O paskui ji sutiko vyrą, kuris pažadėjo išpildyti jos svajones. Pirmą kartą ji pajuto, kad kažkam rūpi, ką ji galvoja ir ką jaučia. Jos troškimas palikti namus buvo toks didelis, kad jiedu susituokė po dviejų mėnesių. Su juo nebuvo taip baisu, kaip su tuo dėde miške. Buvo netgi visai malonu. Iš to malonumo po metų gimė sūnus.
Ji mylėjo abu vyrus labiau už viską pasaulyje. Ji tarnavo jiems, ji skalbė, virė, tvarkė, ji prižiūrėjo ir rūpinosi, kad jiems ko nestigtų. Ji kiekvieną minutę galvojo apie sūnų ir apie vyrą – ar jiems nieko netrūksta, ar jiems nešalta, ar jie pavalgę, ar nepavargę. Jiems nespėjus užduoti klausimo, ji lėkdavo su atsakymu, jiems nespėjus išreikšti norų, ji šypsodamasi juos pildė. Ji džiaugėsi, kad gali atspėti jų norus jiems dar nepanorėjus.
Ji vėl pamiršo save, bet pirmąkart suprato, kaip smagu rūpintis tais, kuriuos myli. Lyg katyte, kurios ji taip niekada ir neturėjo. Vyras nekentė kačių, sūnus buvo joms alergiškas, o ji jau buvo išmokusi nebesitikėti stebuklų ir užgniaužti savo norus, kol jie neišsiskleidė.
Pirmaisiais metais po vestuvių po eglute pirmąkart nerado jai skirto dovanų maišelio. Bet meilės buvo tiek daug, kad ji labiau džiaugėsi dovanodama ir matydama, kaip sugeba įžiebti džiaugsmą ir dėkingumą kito akyse. Antraisiais metais jo irgi nebuvo, nes vyras dar studijavo ir neturėjo pinigų, trečiaisiais – daug dirbo ir neturėjo laiko. Ketvirtaisiais metais ji dovaną sau pati nusipirko ir pasidėjo po eglute. Kol vaikas nepaklausė, kodėl pas kitus ateina Kalėdų senis, o pas ją – ne. Ir nesuabejojo, ar ji išties buvusi gera visus metus.
Tai tapo šeimos tradicija. Kol jie susėdę valgydavo Kūčių vakarienę, ji padėdavo tris gražiai supakuotas dovanas po eglute. Paskui, išvyniojusi, net mokėdavo nuoširdžiai nustebti ir pasidžiaugti sau nusipirktu niekučiu.
Jai užteko matyti kitų laimingas akis.
Būdavo dienų, kai ji jautėsi silpna, pažeidžiama, ligota ir ... tuščia. Lyg vonia, iš kurios kažkas ištraukė kamštį ir išleido visą vandenį. Bet pasiskųsti neturėjo kam, netgi bijojo, kad taps nereikalinga, kaip išlaižytas uogienės stiklainis.
Kaip atsinaujinančios energijos įrenginys, kaip kokios saulės baterijos ar vėjo malūnai, ji ieškodavo jėgų gamtoje. Pastovėdavo apsikabinus medį, pasėdėdavo ant žolės, pririnkdavo žemuogių pintinėlę vyrams, suskindavo gėlių puokštę ar bent sukišdavo pirštus į žemę savo rožyne. Ir grįždavo laiminga, kad gali vėl netaupydama skleisti šviesą ir šilumą.
Tokiomis dienomis ji labai norėdavo katės – draugės ir sąjungininkės namie. Šilumos ir švelnumo šaltinio. Vienintelės būtybės, kuri ją pastebėtų. Leistų kartais prisiglausti, o gal net būtų dėkinga už skaniai paruoštą vakarienę ir išvalytą tualetą. Būtybės, iš kurios ji mokytųsi elegancijos ir moteriškumo ir su kuria būtų galima tylėti nesijaučiant vienišai.
Vaikui paaugus, jie pasistatė didelį namą, didelėje svetainėje galėjo pasistatyti didelę eglę, atsirado daugiau vietos dovanoms. Būtų atsiradę vietos ir katei, bet ji nebenorėjo barnių namie, neturėjo jėgų pradėti kovą. Vieną kartą, kai namai jau buvo padabinti Kalėdoms, o ant židinio jau buvo išrikiuotos prakartėlės figūros, ji išdrįso užsiminti vyrui, jog būtų smagu pasikeisti dovanomis, kad kitose šeimose žmonės kaip tik taip ir daro. Jie ne tik gauna, bet ir perka dovanas. Jis entuziastingai pritarė, netgi paklausė, ko ji norėtų, bet atėjus stebuklingai nakčiai, po eglute rado tik tai, ką pati ten padėjo.
Daugiau apie tai niekada nekalbėjo.
Sūnus užaugo, baigė mokslus, išvažiavo į platųjį pasaulį. Dideliame name jie liko dviese. Jis iš papratimo parnešė eglę iš greta esančio miškelio. Ji paruošė vakarienę. Visus dvylika patiekalų. Uždegė žvakes ir lemputes. Jis užkūrė židinį ir pagarsino muziką, kad nebūtų taip tuščia namie. Kaip ir anksčiau bandė laikytis šeimyninių ritualų, pavalgę išėjo į lauką pažvelgti į žvaigždes ir leisti Kalėdų seniui padėti dovanas. O paskui suvaidinti nustebusius, kaip ir senais laikais, kai vaikas buvo mažas ir jie visi tikėjo stebuklais.
Pirmą kartą ji pirko tik vieną dovaną – sportinius batus jam.
Grįžę uždegė šviesą ir... nustebo abu. Po egle gulėjo vienas didelis spalvotas maišelis. Ant šventinio jo popieriaus elniai traukė dovanų prikrautus vežimus.
Jis nedrąsiai priėjo, paėmė maišelį, klausiamu žvilgsniu pažiūrėjo į ją ir čia pat entuziastingai išvyniojo dovaną, lyg vaikas, pamiršęs viską pasaulyje. Išsitraukė batus, čia pat juos apsiavė, pašokinėjo, suvaidino, kaip pašokęs deda į krepšį. Jo lūpas papuošė šypsena, paskui ji pradėjo tirpti, kol kaktoje įsirėžė rūpesčio raukšlė. Jis priėjo prie jos ir naiviai, netgi su vos juntamu priekaištu balse paklausė:
– O kur tavo dovana, brangioji? Ką tu gavai?
Ji tylėdama suplovė indus, sudėjo likusią silkę į vieną dubenį, mišraines – į šaldytuvą, aguonpienį išpylė į klozetą, nuvalė stalą, užpūtė žvakes. Vos laikėsi nepravirkusi. Kažką tikrai darė blogai, kažkokios pamokos taip ir neišmoko ir turbūt jau niekada nebegaus kalėdinės dovanos. Ir toliau kiekvieną Kūčių vakarą jis sotus eis į savo kambarį žiūrėti televizoriaus. O ji ir toliau kiekvieną Kūčių vakarą tylėdama plaus indus ir lauks stebuklo...
Ne, nebelauks.
Tuščiuose namuose aidėjo laukė šėlstančio vėjo gūsiai, viršuje kažkas subildėjo, o prie durų pasigirdo krebždėjimas. Ji baigščiai sukluso, išjungė muziką. Po kelių minučių vėl tas keistas garsas. Lyg kažkas prašytųsi vidun, lyg vėjas norėtų užeiti į svečius.
Ji pravėrė duris, bet už durų buvo tuščia, stipriai pustė ir ji pagalvojo, kad ryt iš pat ryto teks vėl kasti sniegą. Bet pažvelgus žemyn ji pamatė link durų vedančius pėdsakus. Paskubom užtrenkė duris, atėjo į kambarį ir nepatikėjo savo akimis.
Prie židinio tupėjo maža balta katytė ir laižėsi sušalusias letenėles.
Ji atsisėdo greta ir žiūrėjo į ją, kaip į stebuklą. O paskui pravirko. Visą vakarą laikytos ašaros išsiveržė lauk srauniu upeliu, tekėjo skruostais, byrėjo ant kelių, gėrėsi į sijoną, kol lūpose pamažėle pradėjo skleistis šypsena. Katytė nedrąsiai prisliūkino, pažvelgė jai į akis ir, patrypčiojus šiek tiek pašoko ir susiraitė jai ant kelių.
Ją apėmė ramybė. Dabar ji jau žinojo, kad kalėdiniai stebuklai nutinka, tik kartais jų reikia ilgokai palaukti.

2018 m. gruodžio 20 d., ketvirtadienis

Day out arba kalėdinė dovana sau


7.30 Ar tikrai noriu šiandien išeiti, klausiu savęs kaisdama vandenį kavai ir košei. Jaučiuosi šiek tiek mieguista, lauke dar tamsu, o termometro stulpelis sustingęs ties nuliu. Pagalvoju, kiek daug darbų galėčiau šiandien nuveikti, kam reiktų atsakyti į laiškus, o kam paskambinti. Ir tada vis tik galutinai apsisprendžiu – ne, šiandien jokių darbų, jokio kalėdinių dovanėlių ieškojimo. Šiandien yra mano kelio, mano pabuvimo su savimi diena. Vieni bėga kalėdinius maratonus, kiti daro iškrovos dienas, o aš sugalvojau sau naują tradiciją – kalėdinį žygį. Netyčia internete aptikau viduramžių maldininkų piligriminio kelio nuorodas ir labai juo susidomėjau. Pasirodo, jis taip pat yra ir per Brandenburgo žemes einančio šv.Jokūbo kelio atšaka. Prasideda pačiame Berlyno centre, prie Marijos bažnyčios, bet aš nusprendus įšokti į antrąjį etapą ir baigti miesto pakraštyje, kad galėčiau patogiai grįžti namo su miesto traukiniu.

8.30 Išsiverdu arbatos, supilu į termosą, susitepu sumuštinį, susirandu slidinėjimo striukę ir pirštines. Išverčiu visus stalčius, bet niekur nerandu žingsnius skaičiuojančio laikrodžio. Tiek to, neskaičiuosiu jų šiandien. Nieko neskaičiuosiu – nei žingsnių, nei kilometrų, nei fb laikų ar insta širdučių. Šiandien aš einu out.

9.00 Lauke visai šviesu, netgi pro properšas bando lįsti saulė. Apsiaunu batus, užsimetu kuprinukę, kurioje be termoso ir sumuštinio dar yra javainis, servetėlių pakelis, piniginė, knyga ir užrašų knygutė. Ir lapelis, ant kurio susirašiau pagrindinius kelio posūkius.

9.15 Įsėdu į traukinį ir suprantu pamiršusi telefono pakrovėją. Paskambinu vyrui ir pranešu, kad neieškotų manęs, nes tuoj išjungsiu telefoną. Netgi apsidžiaugiu – būti be ryšio šiais laikais yra didžiausia prabanga ir poilsis. Pabūsiu išėjusi visomis prasmėmis.
kelio nuorodos

9.40 Perlipu į U6 metro liniją, dardančią į Alt Tegel, atsilošiu ir pagaliau atsipalaiduoju. Savo įprastą gyvenimą, kur aš mama, žmona, namų šeimininkė, rašytoja, gidė ir smulkių reikalų tvarkytoja, jau palikau. Ir tie žmonės aplink mane su telefonais, ausinėmis, kavos puodeliais, darbiniais portfeliais, vėžimėliais ir pirkinių maišais yra jau gerokai nutolę nuo manęs. Jie yra pakeliui į darbą, universitetus, namus, į sporto treniruotes, į repeticijas ar pas rytines meilužes. O aš esu kelyje. Neturiu jokio tikslo, esu atvira tam, kas nutiks šiandien. Esu atvira visoms geroms ir blogoms patirtims. Žmonės dažnai manęs paklausia, ar aš nebijau va taip viena vaikščioti nuošaliomis vietomis, o aš kaskart nustembu, ko aš turėčiau bijoti. Eiti su draugu ar kompanija baisiau, nes kitas gali pasakyti ką nors netinkamo ir įskaudinti, gali prieštarauti ir norėti rinktis kitą kelią, gali užversti savo problemas ir kalbėti tai, kas tavęs visai nedomina. O kai eini vienas, neturi su kuo pyktis ir ginčytis, esi laisvas eiti kuriuo nori keliu ir keisti planus kada tik panorėjęs. Ko dar turėčiau bijoti? Medžių? Paukščių? Žmonių? Lietaus?
Man rodos, daugelis tiesiog nenori būti vieni, todėl dangstosi įvairiomis fobijomis.

10.00 Traukinys tuštėja, mes tolstam nuo centro. Ottisstrasse stotelėje vienintelė išlipu iš traukinio. Aplink į abi puses driekiasi nedidukai sodų sklypeliai su dar mažesniais nameliais, nuo vasaros likusiais sodo baldais, purvinais nykštukais, išmėtytais vaikų žaislais. Tų trijų arų sodelio Berlyne nenusipirksit, nes jie priklauso miestui. Tačiau galima stoti į norinčių išsinuomoti eilę. Jei pagrįsite, kodėl norite sodo, jei įsipareigosite laikytis taisyklių ir prižiūrėti jį, gali būti, kad po trijų, penkerių metų ir sulauksite savo eilės.

10.15 Perėjus gatvę patenku į mišką, dar po kelių minučių išeinu prie ežero. Tiltuko lentos apšarmoję, slidžios, pavėsinėje nei vieno žmogaus. Einu mišku, kvepiu šaltą ramų orą ir šiugždenu kojomis šalčio sustingdytus lapus. Tik lėktuvų gausmas neleidžia pamiršti, kad esu mieste, prie oro uosto ežero (taip ir vadinasi – Flughafensee). Tolumoj matau riedančius lėktuvus. Jei būtų giedra, matyčiau ir kylančius. Bet jie netrukdo, jie likę aname krante, aname pasaulyje, kurį aš vienai dienai palikau.

10.25 Už posūkio miškas nesibaigia, bet atsiranda vokiškų gražių namelių eilės. Taip ir einu kurį laiką – po kairę netvarkomas miškas, po dešinę už tvorų - išpuoselėti kiemeliai. Taigi esu ir miške, ir mieste tuo pačiu.

10.45 Toliau trumpai mano kelias suka į miestą ir aš žengiu ant asfalto. Prieinu bažnytėlę ir varpinę, užrašas skelbia, kad tai istorinis paminklas. Suku gatve toliau. Dar vienas užrašas apie istorinę šios vietos reikšmę. Smalsumas jau sužadintas, įsuku pro atvertus vartus į dailų parką, jo viduryje pergolės su vijoklių stagarais, o pakraščiuose - ilgi vienaaukščiai nameliai, kaip kokioje pionierių stovykloje. Pasirodo čia, Krumpuhlerweg, nacių laikais buvo pati didžiausia Berlyne priverstinių darbų stovykla, 38-eriuose pastatuose čia vienu metu gyveno pusantro tūkstančio belaisvių iš rytų – rusų, baltarusių, ukrainiečių. Skaitau toliau: pasirodo, karo metais Berlyne iš viso buvo virš 3000 tokių lagerių, o juose dirbo apie 400000 žmonių. Sužinau ir tai, kad trečiajame reiche priverstinius darbus dirbo 8 mln kalinių ir belaisvių. Šiuose barakuose paskui veikė mokykla su papildoma sodininkystės pakraipa, tada ir buvo užsodintas šis gražus parkas, o ši aikštelė su pergolėmis pavadinta žaliąja klase. Vėliau čia veikė viena didžiausių Berlyne mergaičių perauklėjimo kolonijų. Dabar pastatuose įsikūrę menininkai, įstaigos, vaikų darželis. Vaikų tėvai turbūt nesuka galvos apie nelabai tikusią šios vietos aurą.

11.05 Žygiuoju toliau į miestą, išnyra net keli dideli daugiabučiai. Nufotografuoju gražiai išpieštas jų sienas – Berlyne daugelio daugiabučių sienos patikimos pripažintiems gatvės menininkams. Pagalvoju, kad gal būtų gražu įsileisti juos ir į Karoliniškes ar Žirmūnus. Ne tuos, tepliorius, bet tikrus menininkus.
Berlyno senieji žibintai

11.10 Neriu į pusiasalį ir žygiuoju asfaltuotu takeliu palei pat Tėgelio ežerą niekeno netrukdoma. Stabteliu pasigrožėti skaidriu ežero vandeniu, norėčiau jau prisėsti, bet suolelis nusėtas smulkiais lašeliais – rytinio šerkšno palikimu. Pakeliu akis į senuosius gatvės žibintus. Jie apmusiję, nežinau, ar dar veikiantys, nežinau, kada čia pastatyti. Iš tiesų, Berlynas buvo vienas pirmųjų miestų, kuriame jau 17 amžiuje buvo sukurtas gatvių apšvietimas. Aišku, pradžioje šviesą skleidė degantis aliejus, paskui – dujos. Ir dabar mieste dar yra virš 30 000 senųjų dujinių žibintų.

11.30 Prieš akis atsiveria gražioji Tėgelio ežero promenada. Vasaromis šioje senų platanų alėjoje knibždėte knibžda žmonės, spygauja vaikai, lauko kavinėse nerasi laisvų staliukų, nusidriekia eilės prie išsirikiavusių laivų. Dabar čia tylu. Keli žmonės, keli šunys, keli dviratininkai ir vėl tyla. Platanai stovi tiesūs, išdidžiai demonstruodami savo nuogumą. Kartais pagalvoju, keista, kad medžiai nusirengia būtent tada, kai šalta, tada, kai, atrodo, jiems labiausiai reiktų lapų, kad pridengtų nuo šalčio. Promenadoje randu dvi 18 amžiaus angliškas patrankas. Kai jau pradedu galvoti, ką britai čia galėjo veikti prieš tris šimtus metų, pamatau užrašą, kad tai viso labo Londono dovana vakarų Berlynui 1983 metais.
11.40 Einu pro didelius, ne vieną šimtą turistų galinčius plukdyti laivus. Pagalvoju, ar jie čia žiemoja, ar kas nors užsimano plaukioti žiemą? Vieno priekyje pamatau papuoštą eglutę – čia tikrai per šventes liesis vynas ir skambės muzika. O aš neatsisakyčiau kavos puodelio, tačiau aplinkui tik lauko kavinės ir visos jos – uždarytos. Bet perėjus tiltą pamatau boluojančią iškabą ir šiek tiek nukrypstu nuo kelio. Užtat gaunu puodelį kapučino ir pyrago su slyvomis. Ir galiu šiltai sėdėdama užsirašyti savo įspūdžius. Keista, atrodo, taip senai išėjau, o ėjau tik dvi valandas. Nuėjau šešis kilometrus, o tai jau pusė kelio.
12.10 Kelias vėl veda mišku palei ežerą. Žiūriu į prieplaukas ir žiemos miegui aprengtus laivus. Antys lenda artyn, o sutikta moteris jau pasisveikina – ženklai, kad tolstu nuo miesto.

12.25 Pakeliui randu lentą su žemėlapiu, pasitikslinu kelią ir džiaugiuosi, kad nereikia jungti telefono. Palieku miesto gaudesį ir neriu į Tėgelio mišką. Po dešimties minučių žingsniavimo suprantu, kad esu čia viena vienutėlė, tarp didelių medžių ir žaliuojančių kelmų. Mano kelyje atsiranda dar vienas netikėtas atradimas – didžiausias Berlyno medis, 1795 pasodintas Europos maumedis, kurio ūgis - 42,5 m. Medis kaip medis, man daug įdomesnis stendas apie prieš penkiolika metų praūžusį ir mišką išretinusį uraganą. Atsisėdu prie jo, išgeriu arbatos, suvalgau sumuštinį, užrašau kelias mintis.
 13.00 Einu toliau. Bandau priversti galvą dirbti. Išėjau iš namų tikėdamasi sugalvoti kelis siužeto vingius, norėdama apgalvoti kelis gyvenimo posūkius ir apskritai, apžvelgt visą šiais metais nueitą kelią. Bet mano galvoje minčių nedaugėja. Priešingai, sulig kiekvienu žingsniu, sulig kiekvienu įkvėpimu minčių pastebimai mažėja. Paleidžiu po vieną visus šių metų nesusipratimus, nuoskaudas, įsižeidimus, paleidžiu nusivylimus savimi ir kitais, paleidžiu neįvykdytus planus ir nesugebėtas išvengti klaidas ir staiga pastebiu, kad žingsniuoti tampa lengva. Ir kodėl žmonės bijo vieni būti miške? Gal todėl, kad patys savęs neužpultų? Mes tiek daug kalbam apie santykius su kitais ir vis tik taip retai – apie santykius su savim. Juk užuot buvę santarvėje, mes dažnai pykstamės su savim. Užuot buvę draugais, mes tampame patys sau priešai. O tada būna nesmagu eiti su priešu į mišką.
13.20 Po trijų kilometrų miškas baigiasi, priešais mane gatvė, mašinos, prabangūs namai. Nenoriu eiti palei gatvę, tikiuosi rasti keliuką palei Havel ežerą. Bet po kelių šimtų metrų keliukas atsimuša į tvorą ir priekyje matau tik privačias prieplaukas. Nieko nuostabaus, čia buvęs vakarų Berlynas, čia pakrantės priklauso turtingiesiems ir jų laivams. Tenka sukti atgal. Pradedu jausti nuovargį.

13.40 Ir namai čia atrodo visai kitaip, nei buvusio rytų Berlyno pakraščiuose. Viskas daug švariau, tvarkingiau, prabangiau. Namų langai ir kiemai išpuošti šventėms netaupant. Gatvės grindinys atrodo taip, lyg būtų plaunamas kasdien. Taip atrodo tipiški vakarų Vokietijos kaimeliai – trys tvarkingos ilgos gatvės, o centre – bažnytėlė, tratoria, gaststätte, gaisrinė. Ant koplytstulpio parašyta, kad Heiligensee kaimui jau 700 metų. Gyveno tuomet sau ramiai žmonės, žvejojo dviejuose ežeruose ir net neįsivaizdavo, kokios brangios ir geidžiamos bus jų žemės ir trobesiai dvidešimt pirmajame amžiuje.


14.10 Kojos jau sunkiai dėliojasi ir net kyla pagunda kelias stoteles pavažiuoti autobusu. Bet ne, nereikia savęs nei taupyti, nei gailėti. Nėjau ieškoti kur miega laivai, kur auga didžiausias Berlyno medis ar kur gyveno neklusnios mergaitės. Nėjau nieko ieškoti. Ėjau tiesiog eiti. Todėl turiu eiti toliau. Iki stoties liko vos keli kilometrai
14.50 Laukiu traukinio. Tik aštuonios stotelės iki centrinio Berlyno. Labai arti, o vis tik taip toli buvau išėjusi. tiek daug pamačiau ir sužinojau. Po penkių valandų žygiavimo kojos sunkios, galva lengva, o sąžinė skaidri, lyg atlikus išpažintį ir atgailą. Šios dienos skaitliuke – trylika kilometrų ir dar kartą patvirtinta tiesa, kad ėjimas išvalo nuo nereikalingų minčių ir suteikia ramybės.  Ar ne to moko meditacijos guru – kvėpuoti ir nustoti galvoti. Maudymasis miške išvalo dūšią geriau, nei dušas kūną, todėl sakiau ir sakysiu, kad ėjimas gamtoje - tai pati geriausia meditacija, pati geriausia terapija ir mankšta. Jis nieko nekainuoja, jam nereikia jokių mokytojų, kabinetų, salių, priemonių, tik patogių batų. Tokią išėjimo dieną būtų galima rekomenduoti visiems, kaip kokį vitaminą C. Jis gal ir neišgydo ligų, bet fizinį ir dvasinį imunitetą  tikrai padeda stiprinti.


15.00 Dabar žinau, kad tokią dieną out padovanosiu sau bent kartą per mėnesį. Dabar jau galiu įsijungti telefoną.

2018 m. gruodžio 14 d., penktadienis

Vandens istorija arba Majos Lunde fenomenas




“Viskas yra su viskuo susiję”, sako Maja Lunde, 43 metų Norvegijos rašytoja, trijų sūnų mama, atkreipusi daugelio skaitytojų dėmesį į ekologines pasaulio problemas. 2017 metais pasirodęs jos romanas “Bičių istorija” (į lietuvių kalbą vertė Eglė Išganaitytė ir Justė Nepaitė, išleido “Tyto Alba”) buvo išverstas į 30 kalbų ir Vokietijoje iškart tapo bestseleriu, išsilaikydamas dešimtuke visus metus. Maža to, jis tapo pačia perkamiausia praeitų metų knyga, nesitraukia iš dešimtukų ir šiais metais. Šią savaitę ji vėl pirmoje perkamiausiųjų vietoje, tik jau “paperback” kategorijoje (perleista minkštais viršeliais). Kovo mėnesį Vokietijoje pasirodžiusi jos antroji knyga “Vandens istorija” (į lietuvių kalbą vertė Alvyda Gaivenienė, išleido “Tyto Alba”) taip pat iš karto šovė į bestselerių sąrašus ir išbuvo ten ne vieną mėnesį, nors “Bičių istorijos” sėkmės dar nepakartojo.

Apie “Bičių istoriją” Vokietijoje kalbama kaip apie visišką literatūros fenomeną – iki tol nežinoma autorė iš Norvegijos staiga aplenkia visas literatūros pasaulio žvaigždes, visus mylimus ir gerbiamus vokiečių autorius ir parduoda daugiau nei 400 tūkstančių knygų. Tai nutinka labai retai ir kiekvienas toks atvejis įeina į leidybos istoriją. Bet specialistai turi paaiškinimą – ekologinės temos dabar yra “ant bangos”, jos labai jaudina žmones, o Maja Lunde romanuose pateikte ne faktus, nemoralizuoja, nepriekaištauja ir nepateikia ultimatumų. Ji ne gąsdina, o tik pasakoja istorijas, kurios sujaudina kiekvieną.


“Bičių istorijoje” rašytoja pasakoja apie bites; ji labai jautriai ir vaizdžiai parodo, koks būtų mūsų gyvenimas be bičių. O juk mes niekada anksčiau net nebandėme to įsivaizduoti. Iš viso daugelis net nežinojome, kam tos bitės reikalingos. Bet kai pamatai, kaip žmonės vargsta dirbdami bičių darbą, supranti, kad pasaulyje tikrai viskas su viskuo glaudžiai susiję. “Vandens istorijoje” pasakojama apie dingusį vandenį ir kaitros iškankintą Europą. Vienas dalykas yra skaityti apie kažkur tirpstančius ledynus ar baisias sausras, o visai kitaip žvelgi perskaitęs su tuo susidūrusių žmonių istorijas. Ir tada pagalvoji, gal tai realu, gal tai nėra vien tik gamtos saugotojų svaičiojimai, kad vieną dieną geriamas vanduo gali tapti prabanga.

“Vandens istorijoje” susipina dvi istorijos – tai 2017 metais už Norvegijos ledynų, upių ir krioklių išsaugojimą jaunystėje kovojusi buriuotoja Signė, besileidžianti į paskutinę savo kelionę pas mylimąjį, ir 2041 metais gaisrų pabėgėlių stovykloje Prancūzijoje su dukra bandantis išgyventi Davidas, kuriam netyčia aptiktas Signės laivas tampa vienintele viltimi. Maja Lunde nupiešia Pietų Europą kaip visiškai išdegusį, sausrų nualintą kraštą, kur niekas nebeauga, kur nėra vandens ir upių, kur jau penkerius metus nelijo ir nebėra kuo gesinti gaisrų, pabėgėliai svajoja apie šiaurę, nes ten dar likę vandens. O tai, po šiemet nenormaliai karštos ir sausos vasaros, jau neatrodo utopija.

Romanas lengvai skaitomas, bet tai nėra lengvas skaitinys, nes problemos rimtos. Netolimos ateities istorija papasakota taip įtikinamai, kad norisi protestuoti, norisi stabdyti pasaulio turtinguosius, atgręžti juos į gamtą, priversti ją saugoti arba bent jau nebeniokoti daugiau. Netgi norisi įsikurti su palapine kur nors prie ledyno, kaip Signė jaunystėje, ir išreikšti protestą ne vien dėl ledynų tirpimo, bet ir prieš ledo išvežimą turtingiesiems. O gal netgi pradėti protestuoti prieš Lietuvoje kertamus medžius ir šaudomus žvėris, prieš kiaulių ūkius, pramonės teršiamas upes ir nykstančias pelkes. Prieš politikų abejingumą ir verslininkų godumą. Mes taip pat turime daugybę ekologinių problemų, manau, kad temų užtektų ne vienam romanui.

Bet “Vandens istorija” – tai romanas ne apie vandenį, bet apie jo netekusius žmones, jų santykius ir net, sakyčiau, apie meilę. Autorė nesugriauna mūsų pasaulio, ji parodo, kad yra vilties. Stipriausias šios knygos motyvas man pasirodė tas, kad mums reikia ne bėgti nuo problemų, o pradėti gyventi čia ir dabar, neužmerkti akių į tai, kas vyksta, bet kartu jausti dėkingumą už tai, ką turime. Ir ne vien už stiklinę gėlo vandens ar lietų už lango, bet ir už šalia esančius žmones.

Kritikai pripažįsta, kad romano kalba yra paprasta, be literatūrinių vingrybių, siužetas sukonstruotas paprastai ir aiškiai, netgi kai kur, mano manymu, nuspėjamas, tačiau autorė paprastais sakiniais ir dialogais sugeba papasakoti istoriją, sukelti įtampą ir įkaitinti emocijas. 

Manau, kad Majos Lunde kūriniai tokio didelio populiarumo sulaukė ir todėl, kad Europoje dabar kilusi rašymo apie gamtą, tai yra Nature writing banga. Jau dabar dalijant apdovanojimus, rengiant konkursus, Nature writing patenka į atskirą kategoriją, daugelyje knygynų jam skiriamos atskiros lentynos. Šiai knygų kategorijai priskiriamos knygos, kuriose gamta atlieka tokį pat vaidmenį kaip žmogus arba tampa pagrindiniu knygos veikėju. Tokios literatūros pavyzdžiu galėtų būti 2016 metais visuose sąrašuose pirmavęs P.Wohlleben bestseleris “Apie paslaptingą medžių gyvenimą”.

Pristatydama “Vandens istoriją” Leipcigo knygų mugėje, norvegų rašytoja pranešė ir apie tai, kad bus tetralogija – keturios knygos ekologine tematika. Autorė turi tris sūnus ir jai labai rūpi, kokiame pasaulyje jie gyvens. Trečioji knyga pasirodys kitų metų rudenį, joje bus pasakojama apie nykstančias gyvūnų rūšis. Ir nors romanus galima skaityti kaip atskirus kūrinius, pasak jos, pabaigoje kai kurios gijos susipins, kai kurie herojai susitiks. Tačiau pati Maja Lunde viename interviu netgi pataria pradėti skaityti ne nuo “Bičių”, o nuo antrosios – “Vandens istorijos”.


2018 m. gruodžio 4 d., antradienis

Kelyje. 2019 metų kelionių datos (atnaujinta)



Kur teka Elbė ir kur susijungia Vokietijos Saksonija su Čekijos Bohemijos apskritimi, gamta sukūrė nepaprastai gražų paminklą – aukštyn iš senųjų miškų šaunančias smiltainio uolas ir tarp jų nardančius debesis. Saksonijos Šveicarija vadinama viena romantiškiausių Vokietijos vietų, o piligriminis dailininkų romantikų pamėgtas kelias Malerweg – gražiausiu pėsčiųjų keliu Vokietijoje. Iki šiol manau, kad tai viena gražesnių ir per mažai atrastų Europos vietų.

Dailininkų keliu praeitą rudenį keliavome kartu su kunigu Algirdu Toliatu ir fotografu, Nacionalinės premijos laureatu Algimantu Aleksandravičiumi. Penkias dienas žingsniuodami kalbėjomės apie Dievą ir apie meną, apie gamtą ir apie žmogų, apie tai, kas mums atrodo svarbu ir tai, kas svarbu iš tikrųjų. Kalbėjomės apie tai, kaip svarbu kartais žmogui išeiti į kelią.

Šį rudenį gimė mano knyga "Kelyje. 100000 žingsnių su kunigu Algirdu Toliatu". Knygos pirmasis tiražas jau išparduotas, jos vertimu jau susidomėjo vokiečiai ir netgi ispanai. O aš jus kviečiu į penkių dienų žygį knygoje aprašytu maršrutu.

Šį rudenį į kelionę kartu išsiruošė ir mano sūnus, jo sukurtą filmą apie mane ir Dailininkų kelią žiūrėkite čia: https://www.youtube.com/watch?v=nkZZhngwdPs

Kelio aprašymas

Šveicarų dailininkams Adrianui Zingg ir Antonui Graff prieš daugiau nei du šimtus metų keliaujant po Dresdeno apylinkes, tos smiltainio uolos taip patiko ir taip priminė gimtinę, kad jie jas pavadino Šveicarija. Taip ir prigijo pavadinimas Saksonijos Šveicarija. Jų keliais patraukė ir daugiau Dresdene studijuojančių ar dvare dirbančių dailininkų, tie vedėsi savo draugus rašytojus ir kompozitorius, todėl per miškus, uolas ir tarpeklius vinguriuojantis takelis buvo pavadintas Malerweg – dailininkų keliu.
Dailininkų kelias tęsiasi 112 km. Jis yra padalintas į aštuonerius etapus, tai yra aštuonios dienos ėjimo po 12-16 km. Trasos įvairaus sudėtingumo, bet kiekvienas etapas stebina vis kitokiais vaizdais. Mūsų kelionėje įveiksime penkis etapus ir eisime šiaurine, kalnuotesne Elbės puse. Pakeliui bus daug iškabų su tose vietose nutapytais peizažais ir aprašymais, dailininkų biografijomis. Be to, kaip ir piligriminiame kelyje, čia kiekvieno etapo gale bus galima rinkti atspaudus ir atvirutes su dailininkų reprodukcijomis.

Kelionės ypatumai

Užburto miško vaizdai
Šios kelionės tikslas yra palydėti jus į Kelią, apstulbinti nuostabiais vaizdais, paklaidinti pasakiškuose miškuose, pasivaikščioti debesyse, kad trumpam užmirštumėte aplink egzistuojantį šiuolaikinį pasaulį su visomis besivejančiomis technologijomis. Mes eisime per tiltelius, prausimės kriokliuose, lipsime tūkstančius laiptelių į viršų ir žemyn, kartais laiptais, kartais kopėčiomis, kartais tik pasilaikydami už virvinių turėklų, kartais turėsim perbristi balas, peržengti nukritusius medžius ar nusileisti į baugius tarpeklius. Bet mes tikrai užsuksime ant nuostabaus Bastėjos tilto, pereisime Velnio dugnu, praeisime pro akmeninius Utenvaldės vartus, leisimės Vilko tarpekliu, lipsime Dangaus kopėčiomis, grožėsimės atsiveriančia panorama nuo įvairių apžvalgos aikštelių ir ganysime debesis. Nakvynei gausite lovą nedideliame kambarėlyje arba bendrame kambaryje, bet pažadu, kad jis bus labai vaizdingoje Saksonijos vietoje – viduramžių pilyje, dailininko rezidencijoje, miško pensione, namelyje prie krioklio ar sename malūne. Tai tikriems keliautojams skirtos vietos, kurių nerasite booking'e ar airbnb.

Smiltainio uolos "kaltos" dėl nuostabių vaizdų
Kelionė yra piligriminė, netgi, sakyčiau, terapinė, ji skirta ne tik pasigrožėti vaizdais, bet ir sužinoti naujų dalykų apie save. Po tų 90 pėsčiomis įveiktų kilometrų grįšite kitokie, todėl nebijokite į ją leistis po vieną. Taip, tai nuotykis, ir kviečiu į jį pasinerti su vaikišku smalsumu ir atvirumu. Galiu jau iš patirties garantuoti, kad į grupę susiburia atviri, bendraujantys, geranoriški žmonės, tad vienišu tikrai nesijausite. Planuojamas grupės dydis – 10-12 žmonių.

Kelionei nereikalingas ypatingas pasirengimas, tik geri kalnų batai ir neperšlampami drabužiai. Reikia, kad būtumėte geros fizinės formos, neturėtumėte nesenų traumų ar problemų su kraujospūdžiu, nes vidutiniškai per dieną teks nueiti 14-18 km ir daugybę laiptelių. Turintiems aukščio baimę patariu dar kartą apgalvoti savo sprendimą keliauti, nes bus vietų, kur ją teks įveikti.

Mano paslaugos:

Aš nesu turistinis biuras, aš neorganizuoju kelionės ir nesirengiu uždirbti iš skrydžių ar viešbučių nuolaidų. Jums patiems reikės lipti į savo automobilius ir atlėkti iki Drezdeno arba pirkti lėktuvo bilietą iki Berlyno.

ßAš pasirūpinsiu nakvynėmis, pusryčiais, žemėlapiais, viešuoju transportu ir kuprinių pervežimu. Aš su jumis žygiuosiu kartu visus penkis dailininkų kelio etapus ir pasakosiu istoriją bei istorijas, atsakysiu į jūsų klausimus, kartais tylėsiu, kartais pavertėjausiu, o kartais pasidalinsiu savo patirtimi. Stabtelsim visose gražiose vietose, stabtelsim kai pavargsim, kai išalksim, kai norėsim nusifotografuoti. Vakarais gersime alų ar girą terasose, o kur bus galima - kepsime vakarienę ant griliaus arba vakarosim prie laužo. Pasakosim savo istorijas ir kursim savo kelionės pasakas.

2019 m. kelionių datos - papildyta

Gegužės 7 - 13 (žygis prasideda 8 d, baigiamas 12 d. galimas parskridimas atgal 05.12 vėlyvuoju airbaltic reisu)
Gegužės 11 - 17 d.( žygis prasideda 12 d.) GRUPĖ PILNA
Birželio 18 - 24 d. (žygis prasideda 19 d, baigiamas 23 d. galimas parskridimas atgal 06.23 vėlyvuoju airbaltic reisu)
Birželio 22 – 28 d. (žygis prasideda 23 d., pirmasis etapas su kitu gidu)
Rugpjūčio 10 - 16 d.( žygis prasideda 11 d)
Rugsejo 7 - 13  (žygis prasideda 8 d.) 
Rugsėjo 21 – 27 d. (žygis prasideda 22 d.) GRUPĖ PILNA

Kaina - 350 eur:

Į kainą įeina
  • 6 nakvynės (dažniausiai su pusryčiais)
  • gido paslaugos
  • kuprinių pervežimas
  • kurorto mokesčiai 
  • Viešasis transportas vietoje (autobuso ir s bahn bilietai)
  • įėjimas į Neurathen piliavietę
Į kainą neįeina:
    • maitimas dienos metu
    • Kelione traukiniu Berlynas – Stadt Wehlen- Berlynas (40 eur žmogui)
    • keltas per Elbę (1,5 eur į vieną pusę)
    • Lektuvo bilietai Vilnius – Berlynas – Vilnius (galima rasti už 50 eur)
Pietūs, vakarienė, kava, alus kainuoja daugmaž tiek pat, kiek Lietuvoje, o produktai parduotuvėse netgi pigesni, tad pasiskaičiuokit patys kiek jums reikės maistui. Kai kur bus galimybė ir pasigaminti vakarienę.

Jei susidomėjote, rašykite man laišką (lina.neverbickiene@gmail.com) arba susisiekite per fb.
Debesys - nuolatiniai palydovai

kopėčių aš jums pažadu sočiai
Kartais nakvosim pilyje..
...o kartais labai sename malūne

Kartais pabudus bus toks vaizdas..
...o kartais galbūt toks

2018 m. lapkričio 29 d., ketvirtadienis

Kalėdiniai turgūs Berlyne: rekomendacijos


Lapkričio pirmąsias dienas kai kurie berlyniečiai vis dar leido su šortais, tačiau paskutiniosiomis rudens dienomis miestas, kaip įprastai, sužibo ir pakvipo Kalėdomis. Medžiai, lyg supratę, greitai numėtė lapus, užleisdami vietą lempučių girliandoms, šaltukas spustelėjo, kad nereiktų tiek elektros naudoti čiuožykloms išlaikyti ir kad kuo daugiau turistų šildytųsi ne saulės spinduliais, o gliūvaino puodeliu.

 Šiemet Kalėdos ir šiaip prasidėjo kiek vėliau, nepaisant to, kad parduotuvėse sausainukai pardavinėjami jau nuo spalio. Pasirodo, nerašyta taisykle yra tapę tai, kad Kalėdų laukimo linksmybės gali prasidėti tik po protestantų švenčiamo mirusių sekmadienio, kuris šiemet išpuolė paskutinį lapkričio sekmadienį. Kartais pagalvoju, kaip keista, jog yra šalių, kurios nepasiduoda prekybininkų diktatui ir išlaiko archaiškas tradicijas, nors bažnytines šventes Berlyne švenčia tik visai nedidelė dalis žmonių. Juolab, kad miestui, kuris išgyvena iš turizmo, kiekviena praleista prekybos diena kainuoja tikrai nemažai.

Todėl kai šį pirmadienį mieste buvo atkelti pagrindinių kalėdinių mugių vartai, vakarais netgi nusidriekė eilės, kas šiaip jau būna tik savaitgaliais. Žmonės pasiilgę šviesos, lempučių, bendravimo, rankas šildančio puodelio su gėrimu. Vaikai laukia nesulaukia sūpynių ir skrudintų migdolų ar cukraus vatos. Taip ilgai užtvenktos Kalėdos pasruvo Berlyno gatvėmis lyg sniego lavina Alpėse. Iki tol skambėjusį džiazą, popsą, techno, electro ir visokias kitokias muzikas beveik visur pakeitė kalėdinės dainelės. Sūnus iš mokyklos parsinešė kalėdinių dainų žodžius, visos parduotuvės prie įėjimų pardavinėja advento vainikus, o prie kasų – advento kalendorius. Kepinių skyriuje – sausainių formeles, o alkoholio skyriuje – prieskonius karštam vynui.

Prieš dvi dienas Berlyne įžiebtas Kalėdinis gatvių apšvietimas. Vakarų Berlyno centre nušvito 600 medžių, o lempučių girliandas ištiesus į vieną liniją, gautųsi 230 km. Kant ir Kurfurstendamm gatvėse užsidegė didžiulis Kalėdų senis, Spragtukas, Berlyno simbolis meška ir kitos skulptūros bei turistų ir instagramerių mėgstamas užrašas Berlin. Keliomis dienomis vėliau nušvito medžiai prie Brandenburgo ir Unter den Linden gatvėje. Kalėdinis turgus Breitscheidplatz, kuriame prieš dvejus metus buvo įvykdytas teroro išpuolis, aptvertas didžiausiomis tvoromis, apdėtas smėlio maišais, lyg tos tvoros galėtų išsaugoti kalėdinę nuotaiką, jei vėl kokiam nors teroristui pasimaišytų protas. Lyg būtų maža kitų turgų, kurie neapjuosti jokiomis saugumo jausmą bandančiomis suteikti tvoromis.

Kalėdų turgūs yra Vokietijos nacionalinis paveldas ir nors jie pritraukia daugybę turistų, buvo įsteigti ne jiems, o savųjų parapijų gyventojams. Pirmieji minimi net keturioliktame amžiuje. Pradžioje jie veikė kaip maisto prekių turgūs, į kuriuos žmonės užsukdavo apsipirkti ir pasižmonėti po pamaldų bažnyčioje, paskui prisijungė ir amatininkai, vaikų pramogų kūrėjai, o karštas vynas ir dešros visuomet buvo neatsiejama turgaus dalis.

Advento laukimas Vokietijoje yra labai švenčiamas, net ir netikinčiame Berlyne. Visos pardavėjos supermarkuose šeštadieniais jums palinkės gero pirmojo, antrojo, trečiojo advento, visuose restoranuose bus advento vainikai ir degs reikiamas žvakių skaičius, visi vaikai visose mokyklose gamins, o paskui atvėrinės advento kalendorių langelius, visose pradinukų mokyklose bus Kalėdinių dainų šventė su tėvams pilstomu karštu vynu, o vaikams – karštu punšu. Visi vaikšto vienas pas kitą į svečius ir neša savo keptus sausainius dovanų, o draugai klausia ne ką tu veiksi gruodžio antrą, bet kokie planai per pirmąjį adventą.


Kai kurie Kalėdų turgūs Berlyne ir dabar labiau likę vietiniams. Tokius daugeliui Berlyno turistų itin knieti atrasti, nors juose mažesnės karuselės ir nei kiek ne pigesnis vynas. Bet jokios paslapties čia nėra – vietiniai eina į arčiausiai namų esančius turgus ir dažniausiai tik savaitgaliais, kai turi laiko. Žinomų turgų miesto centre daugelis bando išvengti, nes juose tenka grumdytis su turistais, o juk Kalėdinio turgaus tradicijos esmė – susitikti su draugais, kaimynais, vaikams pasisupti su bendraklasiais ar pasilabinti su mokytojais. Į kalėdinį turgų einama ne pirkti, bet pramogauti ir pabendrauti. Tačiau miesto svečiams rekomenduoju apsilankyti keliuose ir įsitikinti, kokie įvairūs jie gali būti. Žemiau pateikiu savo rekomendacijas, gal kam nors pravers. Nes juk Berlynas yra turbūt artimiausia stotelė, kur galima prisisemti kalėdinės nuotaikos pilnomis rieškučiomis. Didžioji dauguma Kalėdinių turgų veiks iki Kūčių vakaro ir tik keli iš jų bus atidaryti iki Naujųjų metų.


Mano rekomendacijos:

Elegantiškasis – Gendarmenmarkt

Vienoje gražiausių Berlyno aikščių šalia Koncertų rūmų ir dviejų katedrų vienodais kupolais (Vokiečių katedros ir Prancūzų katedros) įsikūręs elegantiškiausias Berlyno Kalėdų turgus, štrauktas net į gražiausių Vokietijos turgų dešimtuką, kurį privalo aplankyti kiekvienas miesto svečias. Įėjimas popiet ir savaitgaliais kainuoja vieną eurą, bet patekti vakarais ne taip jau lengva - eilėje gali tekti pastovėti ir iki valandos. Turguje daug meno dirbinių, daug gurmaniško maisto, kuris patiekiamas ir uždarose šildomose patalpose, daug žoglierių, akrobatų ir puikių muzikinių atlikėjų. Šis turgus siūlo tikrą kalėdinę pasaką.

Karališkas – Charlotenburg

Karališkasis kalėdų turgus įsikūręs prie pat šventiškai apšviestų didžiausių Berlyne Šarlotenburgo rūmų. Orkestro atliekamos kalėdų melodijos, karštas vynas, rankdarbiai ir suvenyrai bei didelė pramogų vaikams pasiūla daro šį turgų patrauklų miestiečiams ir turistams. O jei atvyksite iki 15.30, galėsit dar pasivaikščioti po didžiausius Prūsijos karalystės valdovų Hohenzollern šeimos rūmus, apžiūrėti karališką ekspoziciją ir pasivaikščioti po rūmų parką.

Miestietiškas – Rote Rathaus

Visko čia daug – suvenyrų, maisto, vokiškos muzikos, karšto vyno. Kadangi turgus prie pat žymiosios Alexanderplatz, prie televizijos bokšto, prie vienos seniausių Berlyne Marijos bažnyčių ir pagrindinės miesto rotušės, čia visada daug žmonių ir daug veiksmo. Aplink Neptūno fontaną galima čiuožti su pačiūžomis, galima pažvelgti į miestą nuo didžiausio mieste apžvalgos rato, galima užsodinti vaikus ant tikrų ponių, nupirkti jiems tradicinių keptų obuolių ar skrudintų migdolų. Jei eisit pro šalį, būtinai užsukit pasistumdyti.
Turistinis - Alexanderplatz

Aleksandro aikštėje Kalėdų turgūs vysta jau labai senai. Netgi tuo metu, kai ši aikštė buvo atskirto Rytų Berlyno centru, čia veikdavo kalėdinis turgus, dalindavęs miestiečiams kalėdų džiaugsmo trupinius. Deja, dabar jis tapęs vienadienių turistų ir šopingo praeivių trumpo stabtelėjimo vieta, nes įsikūręs parduotuvių apsuptyje. Tikrų berlyniečių čia pamatysite retai, tačiau galite pasisupti ant didžiulės nostalgiškos karuselės arba išgerti alaus didžiausiame mieste tradiciniame vokiškame kalėdiniame malūne.


In memoria – prie Kaizerio Vilhelmo bažnyčios

Kalėdinis turgus Breitscheidplatz berlyniečių galvose visada liks susijęs su čia prieš dvejus metus įvykdytu teroro išpuoliu, kai į minią įsirėžęs sunkvežimis nusinešė žmonių gyvybes. Dabar turgus nuo gatvės atitvertas betoniniais blokais, o nukentėjusius primena kraujo srovę imituojantis nuo bažnyčios į gatvę vedantis bronzinis takelis. Turguje rasite visko, ko ir kitur, gal šiek tiek mažiau pramogų vaikams, tačiau Kaizerio Vilhelmo atminimo bažnyčios bokšto fone tarp kalėdiškai padabintų Kant ir Kurfurstendamm gatvių, šalia apšviesto pasaulio fontano, po girliandų stogu ir didžiulės eglės, jis spinduliuoja savitą atmosferą ir kuria nesustojančio švęsti Berlyno pasaką. Tai pats vakarų Berlyno centras, išlaikęs visą anų laikų eleganciją. Čia sutiksite ne vien pirkinių maišeliais nešinus turistus, bet ir iš operų ar spektaklių, ar kitų renginių taurei gliuvaino užsukančius berlyniečius.


Skandinaviškasis - Kulturbrauerei

Senoje alaus darykloje įsikūrusiame kultūros centro kieme kasmet rengiamas skandinaviškas kalėdinis turgus skirtas labiau vietiniams gyventojams ir, be abejo, Berlyne gyvenantiems šiaurės šalių atstovams. Tai senoviškas turgus su daug pramogų vaikams, su skandinavišku grogu, briedienos troškiniais ir kukuliais, su jurtomis ir pakabintais kailiniais, kuriuose galima susišildyti, ir su senoviška karusele vaikams. Čia būna švenčiama ir šv. Liucijos diena, čia galima įsigyti rankdarbių ir tiesiog smagiai praleisti laiką.


Žiemos pasaulis Potsdamerplatz

Berlyno pačiame centre, kadaise judriausioje Europos aikštėje, kurioje stovi pirmasis Europoje šviesoforas, kuri buvo visiškai subombarduota, apleista ir padalinta sienos ir kuri prieš ketvirtį amžiaus buvo tapusi didžiausia Europos statybų aikštele, dabar rasite modernųjį Berlyną ir modernią Kalėdų nuotaiką. Sony centre po kupolu rasite čiuožyklą ir menines kalėdines dekoracijas, o prie senojo šviesoforo galėsit nučiuožti su padanga nuo 70 metrų ilgio kalno. Šalia nameliai siūlys jums karšto vyno ir keptų dešrų, įvairių suvenyrų.

Viduramžių turgus – RAW Gelande

Buvusiose traukinių taisymo dirbtuvėse, o dabar jaunimo pamėgtoje vietoje Friedrichshain rajone Revaler str., kur verda judriausias Berlyne naktinis gyvenimas, žiema įrengiamas viduramžių kalėdinis turgus su senomis pramogomis ir karuselėmis, riterių akcijomis ir atrakcijomis, su viduramžių muzika ir žaidimais. Čia galėsit pasimokyti senųjų amatų, paragauti tradicinių patiekalų ir išbandyti akies taiklumą šaudant iš lanko.


Hipster Kalėdų turgus

Neukoln rajone ant Neukolner Arkaden prekybos centro yra jaunimo pamėgtas baras ir kultūros centras Klunkenkranich, o nuo didžiulės stogo terasos atsiveria nuostabi panorama į Berlyną. Advento savaitgaliais joje šurmuliuoja aukščiausiai Berlyne įsikūręs kalėdinis turgus, kuriame menininkai parduoda savo dirbinius, kur, grojant DJ, galima paragauti veganiškų patiekalų, o vaikams siūloma atskira programa.