2017 m. rugsėjo 18 d., pirmadienis

Knygos apie muziką ir kalnus, apie triukšmą ir vienatvę


Nesu literatūros kritikė. Nesu knygų apžvalgininkė. Nesu ta, kuri priima knygų iššūkius ir viešai demonstruoja kiek kokių knygų perskaitė. Savo nuomonę parašau tik apie tas knygas, kurios mane vienaip ar kitaip paliečia, kurios persismelkia per odą, įlenda vidun ir dar ilgai neduoda ramybės. Julian Barnes “Laiko triukšmas” buvo viena jų. Roberto Seethalerio romanas “Visas gyvenimas” - antroji. Berlyne gyvenantis austrų rašytojas yra ir žymus aktorius, žiūrovams pastaruoju metu matytas P. Sorentino filme “Jaunystė”.

Abu autoriai buvo nominuoti Man Booker premijai gauti, o J.Barnes ją ir gavo. Abi knygos nestoros, abi liūdnos, melancholiškos, apie vienišo žmogaus vienišą gyvenimą audringame pasaulyje, apie tai, kaip kartais nedaug žmogui reikia ir kaip sunku tą nedaug gauti. Tik J.Barnes herojus žymus Rusijos kompozitorius Dmitrijus Šostakovičius gyveno Maskvoje, turėjo butą kompozitorių namuose, dačią ir asmeninį vairuotoją, apsipirkdavo nomenklatūrinėse parduotuvėse, važinėjo į užsienius, pristatydamas tarybinės Rusijos muziką, susipažino su žymiausias to meto kūrėjais, o “Viso Gyvenimo” protagonistas Andrėjas Egeris vienišas gyveno Austrijos Alpėse. Vienas kentėjo nuo žmonių ir jų sukurtos sistemos, kitas kovojo su gamtos stichijomis. Abu pakluso jėgos struktūroms. Abu patyrė likimo smūgius. Abu iš gyvenimo nenorėjo nieko daugiau, tik būti palikti ramybėje, kad galėtų ramiai sau dirbti. Vienas – prie pianino, kitas – gamtoje.

Tiesą sakant, knygą apie D.Šostakovičių ilgai stūmiau šalin – anais laikais atsivalgėme istorijų apie žymiausius tarybinius kūrėjus. Tačiau patikėjau autoriumi, pagalvojau, kad jis tikrai neparašys propagandinio romano. Nežinau, ar skaityti knygą orginalo kalba šįkart buvo teisingas sprendimas, nes lietuviškame tekste visi rusiški vardai, tėvavardžiai ir vietovardžiai turbūt žiūrėtųsi priimtiniau.
Tik pradėjus skaityti atsiduri baisioje tarybinėje mėsmalėje. Kompozitorius laukia tardymo, jis nėra tikras nei dėl savo šeimos, nei dėl savo ateities. Jis nežino, ar jam bus leidžiama kurti. Jo kūrybą vertina tie, kurie nesupranta muzikos ir visų pirma – didysis vadas.

Rusija – dramblių tėvynė, joje viskas galima, kartoja autorius ne kartą ir ne du. Rusijoje tiek melo ir paradoksų, kad išgyventi kūrybingam žmogui, nepamynus savo principų, beveik neįmanoma. Iš pradžių D.Šostakovičius apsigaubia saugiu statusu “nepartinis bolševikas” ir mano, kad tai leis jam išlikti savimi. Netgi toleruoja partinį mentorių, kuris rekomenduoja privalomų ideologinių knygų sąrašą ir stebi, ar kompozitorius jas nagrinėja ir keičia savo požiūrį. Jis su viskuo sutinka, kad tik Jėga paliktų jį ramybėje. Bet sistemai to nebeužtenka. Jo muzikai išpopuliarėjus užsienyje, menininkas privalo reprezentuoti šalį. Siaubas sutraukia skrandį, kai skaitai, kaip kompozitorius laisvame pasaulyje skaitė kažkieno jam parašytą kalbą, šlovinančią Tarybų Sąjungą. Į provokuojamus klausimus, ar ten tikrai suteikiama kūrybos laisvė, kompozitorius atsakinėjo trumpai linktelėdamas, nurydamas žodžius ir didžiulę gėdą. Tai buvo ne didžiulės šlovės, kaip atrodytų iš šono, bet didžiojo pažeminimo valanda, kai menininkas buvo priverstas nulenkti galvą prieš Jėgą ir šlykštėjosi pats savimi. Žinojo, kad visi pokalbiai įrašinėjami, kad net viešbučio bare negali būti atviras. Gal dėl to vėliau oficialiai susitikę su A.Achmatova, abu tiesiog tylėjo. Poetė paskui spaudai teigė, kad jie bendravo šiltai ir nuoširdžiai. Dar viena istorinė grimasa, kai nuoširdžiai bendrauti buvo galima tik neištariant žodžių.

Taip, D.Šostakovičius galėjo pasilikti Amerikoje ir gyventi patogiai, kaip Stravinskis, bet kas tada būtų nutikę jo šeimai? Todėl prisikrovęs į lagaminą vinilinių plokštelių ir amerikietiškų cigarečių, grįžo, žinodamas, kad vakarų pasaulis niekuomet nesupras Rusijos. Jie nesupras, kad norint išlikti net žymūs menininkai privalo meluoti. Po susitikimo su komunistinių pažiūrų dailininku P.Picasso, nupiešusiu garsiąją taikos balandę, jis sako, kad gera būti komunistu, kai negyveni komunizme ir kai pieši ką nori gyvendamas turtingo žmogaus gyvenimą Pietų Prancūzijoje. Negalėjo palaikyti ir P.Sartre'o entuziazmo, kuris komunizmu žavėjosi keliaudamas po Tarybų sąjungą pilnomis kišenėmis pinigų. Vienos iš tų kelionės metu filosofas buvo užklydęs ir į Lietuvą, kur Nidoje jį fotografavo Antanas Sutkus, šiomis nuotraukomis išgarsėjęs užsienyje ir ką tik gavęs žymų vokiečių apdovanojimą. Perskaičius J.Barneso knygą dar kartą paaiškėja, kokio lygio sistemos žmonėmis būdavo apsupti garbūs užsienio menininkai, todėl šiek tiek naiviai nuskambėjo A.Sutkaus spaudoje pateiktas paaiškinimas, esą su garbiais svečiais jis keliavo tik todėl, kad mašinoje atsitiktinai pasitaikė viena laisva vieta. Perskaičius knygą, supranti, kad meno kūriniai galėjo gimti arba pogrindyje, arba Jėgai palaiminus. Atsitiktinumų nebūdavo.

“Jėgos spaudžiamas “aš” lūžta ir skyla” - rašo autorius ir prideda kompozitoriaus citatą: “kai tavo dvasią sulaužo, negali pakeisti jos, kaip smuiko stygos”. Menininką priverčia stoti į partiją, nors jis ir ginasi, sako niekuomet nestosiąs į partiją, kuri žudo, bet supranta, kad pasipriešinimas nebeįmanomas. Jam tai didžiulė gėda, jis slepia net nuo savo šeimos. Jo sūnus vėliau sakys, kad matė tėvą verkiantį tik du kartus – kai mirė mama ir kai buvo priimtas į partiją.

Taigi tai, kas iš šono žiūrint atrodė kaip palaimintojo gyvenimas, buvo kankynė ir didelė auka, lydima kaltės jausmo, kad negali pasipriešinti sistemai, kad negali atvirai pasakyti, kas vyksta. “Jis negalėjo gyventi su savimi” - knygos leitmotyvas.

Labai džiaugiuosi, kad šią biografiją parašė populiarus britų, o ne rusų rašytojas. Ir dar žodžio meistras. Manau, kad Vakarų pasaulio žmonės juo tiki labiau, nes jiems atrodo, kad mes, pasakodami apie tą aną santvarką, šiek tiek prisigalvojame, perdedame, kad viskas nebuvo taip blogai, kaip išlikę mūsų atmintyje. Džiaugiuosi, kad ši knyga stovi Vokietijoje populiariausių knygų lentynose, džiaugiuosi, kad pasirodė lietuviškai. Šiais laikais, kai Rusijos melo ir propagandos voratinkliai audžiami kaip niekad aktyviai, tokia knyga labai daug atskleidžia. Suvirpina emocijas. Daug ką paaiškina. Parodo tą Rusijoje slypinčią Jėgą, kuri laukia galimybės nubusti ir parodyti savo dantis.

“Visas gyvenimas” labiau skirtas ne muzikos, bet kalnų mylėtojams. Jo pagrindinis herojus Andrėjas Egeris visą gyvenimą praleidžia Alpėse. Taip, ten daugiau darbo, nei romantiškų pasivaikščiojimų kalnų takeliais, bet Austrijos kaimelio panorama atskleidžiama taip autentiškai, kad skaitydamas, atrodo, net matai tas šen bei ten kyšančias viršukalnes, užuodi pušynus, girdi vėją ir paukščius. Herojaus gyvenimas niekuo neypatingas. Jo vaikystė skaudi, bet noras gyventi didelis. Nuo pat pradžių autorius verčia mus pajusti simpatiją tam atsiskyrėliui, kurio vieninteliais namais tampa kalnai. Jis nori tikrų namų, tikros mylinčios žmonos, šeimos, bet vos tik suradęs, čia pat viską praranda. Autorius neleidžia jam būti laimingam ir stebint tą stoiško užsigrūdinusio žmogaus gyvenimą, apima didžiulis gailestis, kad jis išgyveno tiek nedaug smagių momentų, jautiesi kaltas, kad jis tais momentais pasidžiaugti moka, o štai tu – ne. Stebėtojo poziciją pasirinkęs rašytojas nenagrinėja A.Egerio vidinio pasaulio, bet taupiais sakiniais fiksuoja tai, ką mato. Ir mes tikime, jog toks Andrėjas Egeris egzistavo. Kad jis laipiojo olomis ir tiesė lynų kelią, kad jis buvo išėjęs kariauti ir kalėjo Rusijoje, kad visą gyvenimą sunkiai dirbo ir nepatyrė laimės.

Knyga nestora, įveikiama per pusdienį, bet įklampinanti giliai. Sakiniai trumpi ir gražūs, palyginimai vaizdingi, todėl norisi jais mėgautis neskubant. Autorius sako, kad vėl ir vėl grįždavo prie kiekvieno savo sakinio ir šlifuodavo jį tol, kol buvo patenkintas rezultatu. Pasirodo, net mirtį galima nusakyti keliais sakiniais. Ir taip stipriai, kad atrodo, net pajunti ją visai šalia:
“Jis pajuto vaiskų skausmą krūtinėje ir matė, kaip kūnas lėtai svyra į priekį, kaip galva priglunda prie stalo lentos. Girdėjo savo širdį. Ir klausėsi tylos, kai ji nustojo plakusi. Kantriai laukė dar vieno širdies dūžio. Nesulaukęs nurimo ir mirė.”

R. Seethaler yra vienas iš trijų vokiškai rašančių autorius, nominuotų Man Bookerio premijai, o tai yra didžiulis tarptautinis įvertinimas. Rašytojas teigia, jog rašymas jam neteikia malonumo, todėl tai, ką nori pasakyti, jis surašo trumpai ir aiškiai, o vėliau bereikalingus žodžius dar išbraukia. “Jei gyvenimą supaprastintumėme iki esminių momentų, pamatytumėme, kad svarbiausia kiekvienoje istorijoje yra sugebėjimas išgyventi, meilė ir mirtis. Apie tai ir rašau. Rašant buvo įdomu panagrinėti, kaip žmonės gali atlaikyti tiek likimo smūgių”, - sako jis viename iš retų interviu.

Romanas liūdnas, bet ne gramzdinantis, o melancholiškas, leidžiantis liūdesiui skambėti, kaip lietaus lašeliui saulėje. Knyga netgi suteikia vilties ir parodo, kad ir mūsų sunkus ar nuobodus, ar neįvertintas gyvenimas, gali būti gražus. Net jeigu nesiseka, reikia stotis ir eiti toliau. Gyvenimas - ne rožių puokštė ir ne šampano purslai, kuriuos mes demonstruojame socialiniuose tinkluose: atėjome į šią žemę ne vien tam, kad mėgautumės, bet ir tam, kad sunkiai dirbtume. Laimės ir kančios kiekvienam atseikėta skirtingai, pastarosios dažnai gerokai daugiau, o atostogų pasivaikščiojimai kalnuose neturi nieko bendra su gyvenimu ir bandymu juose išgyventi.

Abu romanai iš dalies fatalistiniai. Abiejų herojai negalėjo pasirinkti kokiame kaime, kokioje santvarkoje, kokioje šeimoje jiems gimti. Abu turi kažkaip išgyventi – vienas vienaip prisitaikyti, kitas kitaip. D.Šostakovičius turbūt būtų buvęs be galo laimingas, galėdamas kurti apsuptas kalnų, o ne sistemos, o A.Egeris gal būtų lengviau prisitaikęs mieste. Tiesa, tapęs karo belaisviu, jis atsiduria Rusijoje, bet šį faktą priima taip pat stoiškai, kaip ir kitus išbandymus.

“Bet aš nenoriu skųstis. Ne vienas šaltas ir sustingęs guli sniege, o aš dar tebežiūriu į žvaigždes” - rašo Andrėjas laiške kadaise mirusiai žmonai. Ir norisi tą sakinį užsirašyti didelėmis raidėmis, kad niekada nepamirštum. Kaip ir dar dešimt ar dvidešimt kitų sakinių, bedančių tiesiai skaitytojui į širdį ir priverčiančių muistytis pasijutus šiek tiek nesmagiai.

2017 m. rugsėjo 12 d., antradienis

Kavos meditacija

atsisėdu lauko kavinėje, užsisakau kapučino, traukiu iš kuprinės kompiuterį, tikiuosi gerai padirbėti, nes vaikui krepšinio treniruotė truks dar visą valandą, reikia parašyti straipsnį apie literatūros festivalį, reikia peržiūrėti Berlyno meno savaitės, kuri prasideda rytoj, renginius ir išsirinkti pačius pačiausius, reikia pabaigti redaguoti naująjį romaną, kurį prižadėjau šią savaitę įteikti leidyklai, o dar laukia dviejų knygų recenzijos ir dar bent vienas postas apie būsimą šviesų festivalį Berlyne - gal kas pamatys ir užsimanys dalyvauti mano "šviečiančioje" ekskursijoje, nors tiesą sakant, nebežinau jau kada jas vesti, nes nelabai spėju suktis.

mėgstu dirbti kavinėse, tada mano minčių srautas tiesiog teka, vos spėju jas gaudyti, bet šiandien aš kažkokia apsiblaususi, čia gal dėl to, kad negaliu atsigrožėti tais paskutiniais dienos ir vasaros spinduliais, o gal dėl to, kad sėdžiu po plačiašakiu plačialapiu platanu ir uosdama rudenišką jo kvapą prisimenu, kaip rašiau "Ruduo Berlyne", dabar galiu dar kartą patvirtinti, kad ruduo Berlyne nuostabus, jis čia ateina mažais žingsniukais, tapu tapu, pradžioj vienas kitas lapas, paskui vienas kitas kaštonas, vėjo gūsis ir dar palygint šiltos saulės greitai išdžiovinamos balos, pakeliu akis ir suprantu, kad tame name priekyje juk gyveno mano herojė Klaudija, juk tai tame balkone viršuje vyksta antrojo skyriaus scena, tai buvo prieš tris metus, beveik prieš amžinybę, kai dar nebuvo pasirodęs nei vienas mano romanas, kai aš dar buvau pilna baimės, netikėjimo ir nepasitikėjimo.

gurkšteliu kavos iš puodelio ant kurio parašyta november, nusišypsau, nes tai akivaizdi netiesa, dar pagalvoju, gal čia turi puodelius kiekvienam mėnesiui, panašiai kaip kojinės ar kelnaitės būna su savaitės dienų pavadinimais, bet ne, pakeliu akis - ogi kavinė vadinasi November, grįžtu mintimis prie savo stalo ir staiga suprantu, kad visai nenoriu mintimis keltis į knygą, į laikraščio straipsnį, į žurnalo antraštes, viskas ko noriu, tai būti čia ir dabar, toje saulėtoje rugsėjo popietėje, kai su marškiniais jau per šalta, bet su švarkeliu per šilta, noriu jausti kiekvieną vėstančios kavos gurkšnį, matyti, kaip saulei smunkant žemyn medžiai keičia spalvas, stebėti praeivius, spėlioti, ką ši porelė su pirkinių krepšiu šįvakar gamins vakarienei ir kuriame aukšte galėtų gyventi štai šis tėtis su dviem vaikais, klausytis dviejų anglakalbių pokalbio prie gretimo stalelio ir stebėti, kaip mikliai sukasi padavėjas.

aš tai vadinu kavos meditacija - kai mintys ateina ir išeina, kaip tie žmonės pro šalį, kai tu jų stengiesi nekontroliuoti, kaip nekontroliuoji praeivių, esi viso labo tik stebėtojas, net ne dalyvis, ne fizinis kūnas, sėdintis kėdėje, pastatytoje ant šimtamečio grindinio ir laikantis kavos puodelį už ąselės, bet išskridusi pasidairyti dvasia arba paukštis gelstančiame medyje, vėl laisvas, nes užaugo vaikai, o žiemos rūpesčiai dar neatėjo.

visada pavydėdavau žmonėms turintiems laiko ir galintiems visą valandą nieko neveikiant gerti vieną kavą, o šiandien pati supratau, kad kai tu nieko neveiki, tai ir laikas su tavim nieko neveikia, sustoja ir laukia, kol baigsi savąjį puodelį... 


2017 m. rugpjūčio 25 d., penktadienis

Prabangios atostogos palapinėje


Atostogoms man nereikia prašmatnių viešbučių, jachtų ar vilų su kolonomis, nereikia all inclusive serviso ir privačių pliažų, nereikia masažų, kokteilių ir vakarinių suknelių. Tikros atostogos man prasideda tada, kai susipakuoji į automobilį knygas, palapinę, miegmaišius, sulankstomas kėdes ir kalnų laipiojimo lazdas ir išvažiuoji svajonių šalies link be jokių išankstinių rezervacijų. Mūsų kempingavimo Europoje patirtis – virš dvidešimties metų. Esam nakvoję Lenkijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Ispanijoje, o šiemet praleidome dvi savaites ir išbandėme tris kempingus Bavarijoje, Austrijoje ir Italijoje. 
 
Taigi, pirmas privalumas keliaujant su palapine yra tas, kad esi visiškai laisvas ir kada panorėjęs gali keisti savo planus. Kempingai rezervacijų palapinėms kelioms dienoms dažniausiai nepriima. O tie, kurie priima, yra modernūs, brangūs ir jau panašesni į poilsio oazes su baseinais ir kitomis pramogomis, nuo kurių, keliaudamas su palapine, kaip tik ir nori pabėgti. Bet važiuodamas net ir high season žinai, kad vietelę palapinei kur nors surasi. Nepasisekė pirmame ir antrame kempinge – bandyk toliau. Būk šiek tiek pasiruošęs, paguglinęs prieš tai, pasirinkęs kelias patinkančias vietas pakeliui. Šiemet buvom suplanavę atostogas pradėti Bavarijoje, tačiau orų prognozės nieko gero nežadėjo – virš Alpių savaitei pakibo šalto lietaus debesys, tad pernakvoję prie Tegernsee ežero, spontaniškai nusprendėme lėkti į pietus tol, kol rasime saulę. Taip po keturių lietingų valandų kelionės atsidūrėme prie Gardos ežero Italijoje. Taip pat spontaniškai galėjome nuspręsti vykti ir į Prancūziją ar Slovėniją. 
 
Antras dalykas, kodėl taip mėgstu kempingus, yra tas, kad jie būna įsikūrę labai gražiose vietose. Dažnai tokiose, kur viešbučių statyti niekas neleidžia. Tokiose, kur pusryčiaudamas prie savo sulankstomo kempinginio staliuko, gali grožėtis atsiveriančia gamtos panorama už dyką. Na, beveik už dyką. Šiemet Stubai kalnyno slėnyje Tirolyje gyvenome tiesiai prie kalnų upės, priešais mus nuo kalno krito krioklys, šalia plaukiojo debesėliai, o tolumoje bolavo ledynas. Prie Gardos ežero gavome vietelę terasoje po alyvmedžiais ir žiūrėdavome pusryčiaudami, kaip laiveliai raižo ežerą, o vakarieniaudami – kaip saulė leidžiasi į kalnus ir pamažu degasi Limone miestelio šviesos kitame ežero krante ir žvaigždės karštame Itališkame danguje. Prieš kelis metus buvome apsistoję Monblano papėdėje, ne tik matėme šį gražuolį, bet ir kasnakt girdėjome traškančio ledyno garsus. O Bretanėje nakvojome visai ant vandenyno kranto ir galėjome rinkti moliuskus vos palipus žemyn. 
 
Trečias dalykas, kodėl rekomenduoju nakvoti palapinėse – tai kaina. Prie vokiečių pamėgto Gardos ežero nėra pigu nei viešbučiuose, nei restoranuose, nei kempinguose, tačiau mes radome internete net nepažymėtą kempingą, kur už naktį trise mokėjome viso labo 30 eur. Panašiai atsiėjo nakvynė Austrijoje, o Vokietijoje kempingas kainavo tik 26 eurus už naktį. Ir tai liepos pabaigoje, high season metu. Tačiau nesumaišykite – kempingai nėra neturtingų studentų priebėga - juos renkasi įvairaus amžiaus ir socialinės padėties žmonės, nes tiesiog mėgsta tokį gyvenimo būdą, o ne dėl to, kad negalėtų sau nieko geriau leisti. 
 
Daugelis bijo nakvoti palapinėse su vaikais, atseit per mažai patogumų, atseit, ką daryti, jei vaikas rėks ar rėkaus, atseit nepatogu gaminti maistą ir valytis dantis. Visa tai tik atsikalbinėjimai. Į rėkiančius, bėgiojančius, kamuolį mėtančius vaikus niekas pernelyg nekreipia dėmesio, jei jie neperžengia į kitų kartais pažymėtą, o kartais tik numanomą teritoriją. Ir ko tiems vaikams rėkti kempinge, kai jie visą dieną grynam ore, kai jiems tokia didelė atrakcija miegoti palapinėje susirietus miegmaišyje, sėdėti ant žolės, žaisti badmintoną ar pliekti kortomis su tėvais, o sutemus skaičiuoti krintančias žvaigždes. Mes nei karto nebuvome “kempinti” be vaikų, todėl drąsiai sakau, ir tie bėgiojantys mažėliai išsibėgioja, ir nedrąsūs išdrįsta ir net paaugliai nebebumba ir išmoksta ta kalba pasisveikinti su kaimynais. Mažiesiems daug kur įrengtos žaidimų aikštelės, o geresniuose būna netgi žaidimų kambariai blogam orui. Patikėkite, vaikams viešbutyje su daug žvaigždučių ir įjungtu televizoriumi yra kur kas nuobodžiau nei kempinge. 
 
Aišku, kempinge gaminti maistą nėra taip patogu, bet tam ir yra atostogos, kad būtų kitaip nei namie. Kokios atostogos mamai, jei ji pervažiuoja į atostogoms nuomoto buto virtuvę ir kepa tuos pačius kotletus kaip namie. O kai nepatogu ant žolės ruošti maistą, prisideda ir tėtis, ir tie patys vaikai. Kadangi visi mato, kad įranga ne tokia, kaip namie, išmoksta pasitenkinti paprastu maistu – makaronais, košėmis, virtais kiaušiniais, sumuštiniais. Norėdami pasilepinti, visada gali užsikurti grilių. Turėdami tik paprastą elektrinę kaitlentę ir vieną puodą, Italijoje pasidarydavome netgi gurmaniškų patiekalų – spagečių su pekorino sūriu, pomidorų su mocarela arba moliuskų vyno padaže (parduotuvėje vienas kilogramas nevalytų moliuskų kainavo pigiau nei dešros ar mėsos - 2,50 eur, tada 20 min reikia jiems “išdarinėti” ir dar 10 min pagaminimui). O jei ir tam nesate nusiteikę, dažnam kempinge veikia ir restoranėliai, tad galima visai nesivarginti gaminant. Austrijoje didžiulė tirštos guliašo sriubos lėkštė su bandele kempinge kainavo 4 eur – tokios vakarienei man netgi buvo per daug. 
 
Daugiausiai visus trikdantis nepatogumas – tai bendri dušai ir tualetai. Tiesą sakant, net nežinau kada mes taip spėjom išlepti, nes nameliuose prie ežerų, Šventojoje ar netgi toje pačioje Nidoje atostogaujant vaikystėje tų patogumų tikrai nebūdavo daugiau ir tai mums netrukdė ilsėtis. Juolab, kad kempinguose visi įrenginiai švarūs, keliskart per dieną valomi, tualete kabo popierius, prie prausyklės muilas, o kai kur dušuose net šampūnas padėtas. Jokių eilių, jokių nepatogumų, išskyrus tai, kad reikia iki jų nueiti ir nusinešti dantų šepetėlį. Na gerai, prisipažinsiu, kad prie Šamoni kempinge į kabiną įeidavai tiesiai iš lauko ir nusirengti duše iš ryto prie plius 10 buvo šaltoka (paskui, stovėdama po karštu vandeniu, sušildavau). Italijoje dušuose pro durų apačią įlysdavo driežai, o palubėse kabėjo vorai. Bet gamta yra gamta, o tokie dalykai užgrūdina. Ypač padeda nuo bambėjimo atpratinti vaikus. 
 
O paskutinis, bet tikrai ne mažiausiai svarbus argumentas, pasisakant už kempingus – tai, kad juose susiburia tam tikra bendruomenė ir gali sutikti labai įdomių žmonių iš viso pasaulio. Tu priverstas sveikintis su kaimynais, palaikyti su jais small talk apie orą ir pasidalinti patarimais apie gražias aplankytas vietas šalimais. Kartais padedi kaimynui pastatyti palapinę, paskolini druskos, vaikai pradeda žaisti kartu - bendrauti būna taip pat paprasta kaip vaikystėje, nes visi nusimeta savo pareigas, statusus, pasiekimus ir prašmatnius drabužius, batus ir makiažą. Žiūrėk, trečią vakarą jau ir vyno kartu išgerti pakviečia. 
 
Taigi atostogos kempinge yra savotiškas gyvenimo būdas, snobai ir nuobodos į juos nevažiuoja, išlepintų vaikų ir piktų šunų niekas į juos nesiveža. Vežasi banglentes, irklentes, baidares, dviračius, kalnų lazdas, kablius ir parasparnius. Aš vežuosi kalnų batus. Ir džiaugiuosi galimybe pabusti nuo krioklio šniokštimo, pasiražyti stovint ant rasotos žolės ir šlepsint į tualetą stebėti, kaip saulė auksina tolumoje dunksantį ledyną. manau, jog tai ir yra pati didžiausia prabanga.

2017 m. rugpjūčio 3 d., ketvirtadienis

Apie žmones ir bites


Maja Lunde romaną “Bičių istorija” norėjau perskaityti nuo pat jo pasirodymo Vokietijos knygynuose šį pavasarį. Neįtikėtina, kad iki tol niekam nežinoma norvegų autorė taip staiga šautų į skaitomiausių knygų viršų ir karaliautų ten ne kelias savaites, bet kelis mėnesius. Naujausiame "Der Spiegel" bestselerių sąraše šis romanas ir toliau išlieka pirmoje vietoje.

Kuo paaiškinti šį fenomeną? Koks tas romanas, kuris savo populiarumu Vokietijoje prisivijo net garsiosios italų autorės E.Ferrante romanus? Juk anksčiau vokiečiai labai įtariai žiūrėjo į naujus svetimšalius autorius, tegu ir laimėjusius apdovanojimų savo šalyse. O čia nauja autorė, pirmas romanas. Be to, Bičių istorija – tai ne detektyvas, ji neina savo tautiečio Jo Nesbo nutiestais keliais ir neprisidengia jo populiarumu. Čiupau vos tik pasirodžiusį lietuvišką vertimą ir tris dienas gyvenau tarp bičių, stengdamasi suprasti, kodėl šis romanas dabar toks aktualus.

Taip, visų pirma dėl bičių. Bet ne vien dėl jų. Iš tiesų - tai visai nėra bičių istorija, kaip sufleruoja viršelis, kuri gali būti įdomi tik gamtininkams ar medaus mylėtojams, ar kokiems gamtosaugos fanams. Ne, tai visų pirma romanas apie meilę. Apie žmonių santykius, kurie vystosi dūzgiančių bičių fone. Apie pašaukimą ir gyvenimo prasmę. Apie gyvenimą šeimoje ir bendruomenėje. Apie tai, kas visiems aktualu.

Romane paraleliai pateikti trys pasakojimai, trys skirtingos šeimos, trys istorijos, trys laikotarpiai. Du vyrai ir viena moteris, gyvenantys skirtingose epochose, pasakoja apie savo gyvenimą. Šias istorijas jungia tik palydovės bitės, kitos sąsajos išryškėja romano pabaigoje, bet jos taip ir netampa svarbios.

XIX amžiaus viduryje Viljamas sukuria avilį, jo pasakojime pateikta Anglijos gyvenimo atmosfera, didelės šeimos keliami vargai, nevykėlio mokslininko tragedija. Istorija gal būtų niekuo neypatinga, jei ne mokslininko tyrinėjimo objektas – bitės. Jis jomis žavisi labiau, nei savo dukromis, jam bičių gyvenimas atrodo daug sėkmingesnis ir laimingesnis nei žmonių. Jis nori joms padėti labiau, nei savo šeimai, kuriai trūksta net maisto. Todėl ir išranda avilį. Tik keliais mėnesiais per vėlai, kad taptų sėkmingas ir turtingas. Tačiau bitės jam atskleidžia ir dukros Šarlotės talentus, jos padeda jiems abiems užmegzti santykius.

XXI amžiaus pradžioje Džordžas verčiasi bitininkyste – amatu kurį paveldėjo iš tėvo ir senelio ir kurį žūtbūt nori perduoti sūnui. Laikai nelengvi, bitininkystė – tai ne romantiška, bet labai sunki profesija, iš kurios vos galima sudurti galą su galu. Parodoma, kad didesnis verslas yra ne iš medaus, bet iš avilių vežiojimo per sodus žydėjimo metu. Ir be meilės bitėms čia nė iš vietos, jos Džordžui tampa kaip naminiai gyvūnai. Sutrūkinėjusius tėvo ir sūnaus santykius čia irgi suklijuoja bitės darbininkės. O ypač – nelaimė, kai nei iš šio, nei iš to pradeda mirti ištisos bičių šeimos. Džordžo skausmas toks pat didelis, kaip praradus artimą šeimos narį. Suskausta ir jo žmonai, ir mums, skaitytojams.

XXI amžiaus pabaigoje Tao akimis matome Kiniją po Didžiosios Žūties. Ji ir jos vyras kartu su tūkstančiais kitų kinų sunkiai pluša laukuose, kad rankiniu būdu apdulkintų žydinčius sodus, kurie tęsiasi iki begalybės. Bičių seniai nėra, todėl jų darbus turi perimti žmonės. Šioje vietoje romaną galima pavadinti ir distopiniu, nes ateitis po “Didžiosios Žūties” (kas ta Didžioji Žūtis, nedetalizuojama) nupiešta labai įtaigiai – žmonėms trūksta maisto, Pekinas tuštėja, po jį šlaistosi tik išbadėję valkatos, viską kontroliuoja diktatoriška sistema, bet ir ta negali garantuoti visiems maisto. Žmogus, kaip ta bitė avilyje, gyvena tik bendruomenėje, pagal nustatytą tvarką, nustatytas darbo valandas, paklūsta vadui, kaip kokiai bitei motinėlei. Jo tikslas – dirbti ir apdulkinti sodus. Galima sakyti, kad amžiaus pabaigos žmonės yra nelyg naujai išvesta bičių rūšis. O netikėtai atsiradusi bitė tampa stebuklingu individumu. Ir vis tik kiekvieno jų tragedijos - individualios bei labai žmogiškos. Tao meilė sūnui besąlygiška, jos desperatiškas blaškymasis po Pekiną – labai įtaigus.

Manau, kad ta ateities Kinijos siužetinė linija ir tapo lūžio tašku, iškėlusiu romaną tarp populiariausių. Nes mums rūpi mūsų ateitis, mes labiau rūpinamės visais aplinkosauginiais klausimais, nei prieš mus gyvenusios kartos. O bičių išnykimas tikrai sukeltų ekologinę katastrofą. Mes nenorėtume, kad mūsų vaikai patirtų tai. Ir mes tikrai nenorėtume, kad ši romano citata kada nors taptų tikrove: "Praėjus šimtui metų po Antrojo pasaulinio karo pabaigos žemė, kurią šiuolaikinis žmogus laikė savo namais, nebebuvo vieta, galinti išmaitinti milijardus. Tiesą sakant, tai nėra vien distopija, kai kuriuose Kinijos regionuose jau dabar nepakanka vabzdžių ir medžius žmonės apdulkina rankomis. Alberto Einšteino žymioji frazė, kad po bičių žūties žmonės išgyvens tik ketverius metus, pasėja žmonėse baimės dėl ateities sėklą.

Visos trys istorijos pasakojamos paraleliai, visų įtampa auginama vienodai, net herojų emocijos stiprėja tokiu pat tempu. Autorė meistriškai pagauna ir nebepaleidžia skaitytojų, kurie susidomi ne tik herojų gyvenimais, bet ir bando surasti atsakymą į didįjį klausimą - kodėl išnyko bitės. Deja, konkretaus atsakymo taip ir nerasime, bet juk žinome, kas darosi su mūsų planeta: vartojame per daug, žmonių per daug, juos pamaitinti sunku, norėdami didesnio derliaus, naudojame pernelyg daug chemikalų, o kur dar genų inžinerija. Pažadu, kad perskaitę romaną, visai kitaip pažvelgsite į tas mažąsias darbininkes. ir ne vien kaip į medaus nešėjas, bet kaip į tobulų bendruomenių kūrėjas ir planetos gelbėtojas. Man asmeniškai, pasakojimas apie Tao pasirodė įtaigiausias ir labiausiai pavykęs. Jos skausmas dingus sūnui daug stipresnis, nei Viljamo ar Džordžo, paradusių ryšį su šeima. Jos gyvenimo tragedija tikresnė ir giliau paliečianti, nei XIX amžiaus mokslininko ar mūsų dienų bitininko. Galbūt dėl to, kad autorė pati moteris, todėl jai lengviau tapatintis su heroje, o gal tiesiog daug įdomiau skaityti ir įsivaizduoti ateities paveikslus. Bet romano konstravimas iš trijų istorijų pavykęs, atskleidžiantis daugiau informacijos apie žmonijos santykį su bitėmis.

Pačios įdomiausios knygoje - žmogaus ir bitės gyvenimo paralelės: “Lyjant bitės būdavo viduje, kaip žmonės. Drėgnos vasaros reiškė lėtą mirtį”. Arba kalbant apie draugystės tarp žmogaus ir bičių stoką: “Mes galime sunaikinti vieni kitus”.

“Sieloje vis dar virpėjo bitės” - citata, atskleidžianti tą nematomą, bet gilų ryšį tarp žmonių ir bičių. Citata, kurią daugelis skaitytojų, užvertę romaną, norės ištarti garsiai.
 

 
 






2017 m. liepos 14 d., penktadienis

Odė laikraščiui


Aš vis tik esu senoviškas žmogus. Gal todėl labai gerai jaučiuosi senojoje Europoje, kur žmonės vis dar vaikšto pas kepėjus, nors bandeles dvigubai pigiau kepa kiekviename prekybos centre. Nes kepėjas – tai ne vien duona ir pyragai, bet ir skanios kavos puodelis, ir rajono, miesto, pasaulio naujienos. Ir – būtinai – šviežias laikraštis. Kiekviena didesnė gatvelė Berlyne turi savo kepėją ar bent kavinę, kurioje pilna laikraščių. Ir kiekviena turi savo nuolatinius skaitytojus. Laikraštis ir kavos puodelis kainuoja daugmaž tiek pat - suskaičiavus supranti, kad geriau tuos du eurus sumokėt už kavą, o laikraštį skaityti nemokamai.

Jei į savo mylimą kavinę ateinu iš ryto, visada sutinku tą dėdulį balta elelgantiška skrybėle. Jis skaito tik Berliner Zeitung. Jis skaito lėtai ir nuodugniai ir beveik visada lieka pietų. Jei ateinu popiet, prie ano stalo visada randu senyvą porą – jis su riestais ūsais, ji – su beisbolo kepurėle (čia, kad nesumaišytumėte, jog ne po Paryžiaus, o po Berlyno platanais sėdite), šalia jo arbatinukas, šalia jos - didelis puodelis latės, jis – su Der Tagespiegel, ji su Berliner Morgenpost. Šitoje kavinėje yra net po kelis komplektus dienos laikraščių, nes vieno niekaip neužtektų visiems norintiems. Šalia trijų pagrindinių ir dviejų bulvarinių Berlyno dienraščių, čia rasi ir naujausius žurnalus. Krūvą patiems įvairiausiems skoniams. Laikraščiai Berlyne guli beveik visose normaliose kavinėse, nes daugeliui žmonių jie neatsiejama kavos gėrimo ritualo dalis. Ant vienos jų netgi kabo reklaminis šūkis – mes neturime WiFi, mes skaitome laikraščius.

Berlyne kavos gėrimo su laikraščiu kultūra yra tokia pat stipri, kaip ir Vienoje, Paryžiuje ir kituose didžiuosiuose Europos miestuose. Aišku, jaunų žmonių su kompiuteriais kavinėse daugėja, tačiau jokiu būdu netvirtinkite man, kad laikraščių mirtis nulemta evoliucijos. Tai Lietuvoje jie miršta, ir dažniausiai ne sava mirtimi, o iš bado. Skaudančia širdimi perskaitau, kaip vėl kuris nors užsidaro, arba šiuolaikiškai sakant – pereina į internetą. Vėl keli atleisti žurnalistai, kurie persikvalifikuos į reklaminių tekstų ir projektinių straipsnių rašymą. Dar vienas tinklapis internetiniame žodžių savartyne. Dar mažesnis pasirinkimas prie kavos puodelio.

Lietuva technologine prasme pasivijusi ir smarkiai pralenkusi senasias Europos šalis. Mes skubame gyventi. Mes nuolat bėgam ir vejamės, mums smagu, kai kai kuriose srityse mes visus pralenkiame. Mes neturim laiko tokiems niekams, kaip laikraštis. Mus tikina, kad pasaulis priklauso internetui, o ne kažkokiam spausdintam žodžiui. O internetas Lietuvoj bene greičiausias pasaulyje, taigi toks jausmas, kad niekas niekur neatsilieka. Tik interneto greitis neturi nieko bendra su naujienų įsisavinimo greičiu ar pasaulio įvykių suvokimo kokybe. Mes gyvename nuolat apsupti informacinio srauto, tačiau dažnai tie virtualūs žodžiai taip ir neįsiskverbia į sąmonę. Kai žinai, jog bet kada galėsi juos perskaityti, dažniausiai neperskaitai niekada. Arba perskaitai tik antraštes, kurios dažnai neatitinka straipsnyje dėstomos naujienos. Ar ne keista? Technologijos tarnauja žmogui, buitis palengvinta iki minimumo, apsipirkti gali neišeidamas iš namų, o laiko žinioms ir kavos puodeliui žmonės prieš šimtą ir net prieš dvidešimt metų turėjo daug daugiau, nei dabar. O ir mados buvo kitos. Dabar madinga pirkti kavą išsinešimui ir skaityti naujienas telefone.

Nesu nusiteikus prieš internetą, pati kasdien skaitau kelis informacinius portalus, dažnai randu įdomios informacijos, dažniausios jos ten ir ieškau. Ir dažniausiai sugebu atsirinkti, kas yra tikrai svarbi žinia, o kuri į priekį iškelta tik todėl, kad surinktų kuo daugiau lankytojų. Interneto žiniasklaidoje neliko jokių įprastų žaidimo taisyklių – turinį čia diktuoja skaitytojas. Su laikraščiu būdavo daug paprasčiau – pirmo puslapio naujiena dažniausiai būdavo tikrai svarbiausia Lietuvos žinia, antrame ir trečiame puslapyje buvo politika ir kitos svarbios naujienos. Kriminalų mėgėjai skaitydavo penktą puslapį, užsienio įvykių sekėjai – septintą, kultūros – devintą, o sporto - dešimtą puslapį. Orai visada būdavo paskutiniame viršelyje. Kaip horoskopai ir vardadieniai. Skaitytojų laiškai – priešpaskutiniame. Tvirtai žinojome, kuriuose puslapiuose neparduodamas reklaminis plotas, o reklaminiai straipsniai buvo aiškiai išskirti.

Atsiverskite interneto informacinį portalą ir pabandykite jame susigaudyti, kas svarbaus pasaulyje įvyko šiandien, vakar, šią savaitę. Tuo metu, kai visi pasaulio laikraščiai pirmame puslapyje dėjo nuotraukas ir antraštes iš G20 galingųjų susitikimo, tuo metu, kai Hamburgo gatvėse liepsnojo automobiliai ir buvo žalojami policininkai, Lietuvos internetinėje žiniasklaidoje apie šią naujieną buvo rašoma septintoje, aštuntoje ar dvyliktoje žinutėje arba tiesiog ji buvo pakišta po užsienio naujienų skiltimi, tai reiškia, kad prireikia dar vieno ar dviejų spustelėjimų. Garbingiausiose vietose tuo metu pirmavo Lietuvos policijos reido metu suimti girtuokliai, orų prognozės, prastas oras pajūry, “kaip pasiekti orgazmą” tipo žinutė ar dar kokia nors iš "skaitytojai rašo" serijos. Tiesa, dar kažkas tuokėsi tą dieną ir buvo pilna vestuvinių nuotraukų. Ir dar astrologė pasakojo, kad septynetai visai nieko nereiškia. Pasaulio politikos ateitį sprendžiantis valstybių vadovų susitikimas buvo kažkur po jomis, o politiko komentaras – dar žemiau. Nes pasaulio politika domisi išties nedidelis skaičius žmonių, kam apkrauti visus kitus ta žinia.

Iš karto pasakysiu, kad esu šiek tiek šališka, gal manyje interneto pažangos jėgą stabdo senoviškas žurnalistės, laikraštininkės išsilavinimas ir nostalgija jaunoms dienoms, kai pati dirbau laikraštyje, kai mačiau, kaip jis gimsta, kaip kuriamas, redaguojamas, maketuojamas, kaip jis išvežamas į spaustuvę ir kiek žmonių pastangų prireikia, kol jis pagaliau gimsta. Respublikos redakcijoje pradėjau dirbti studijuodama antrame kurse. Straipsnius spausdindavau sena vokiška mašinėle, tada juos pataisydavo skyriaus redaktorius, tada stilistė, o paskui mašininkė perrinkdavo švarų tekstą dar kartą. Žurnalistai tuo metu nekepdavo trijų keturių straipsnių per dieną, bet parašydavo du arba tris per savaitę. Mes, studentai, pagarbiai žiūrėjome į vyresnius kolegas, sėmėmės iš jų patirties ir klausydavom jų nutikimų, diskutuodavome apie žurnalisto etiką ir ribas. Kartais, užsisėdėjus iki paryčių, sulaukdavome ir laikraščio - tepančio pirštus, ant gelsvo popieriaus, nes blokados sąlygomis buvo spaudžiamas ant tokio popieriaus, kokį pavykdavo gauti, bet tuoj pat išgraibstomas žinių ištroškusių žmonių. Kai po ketverių metų sugrįžau dirbti į Respubliką, joje jau buvo pirmieji kompiuteriai, o mano rašomoji mašinėlė iškeliavo į palėpę. Tačiau tuo metu Lietuvoje dar buvo daugybė žmonių, neįsivaizduojančių savo rytinės kavos be laikraščio.

Pasitikėjimas žiniasklaida anuomet buvo milžiniškas. Netikėti žurnalistais mokėmės kur kas vėliau. Mus mokino žurnalisto etikos, mums liepdavo dukart tikrinti faktus ir pateikti bent jau du informacijos šaltinius. Kad būtų galima padaryti straipsnį iš žmogaus viešai pasakytų dviejų sakinių, buvo neįsivaizduojama. Kad būtų galima rašyti apie žmogų, kuris sugebėjo sukelti skandaliuką televizijoje, o po to būtų nučiuptas neblaivus prie vairo, buvo neįtikėtina. Nes atsidurti laikraštyje galėjai už labai didelius nuopelnus ar stiprią nuomonę, už žygdarbį ar pasiekimus. (Na gerai, ir už didelius pinigus ar draugystę su redaktoriais). Nes laikraštį žmonės pirkdavo, skaitydavo visą iš eilės, o visi, kas jį kūrė, jautė atsakomybę už spausdintą žodį ir nenorėjo nuvilti pirkėjų.

Kur jie dabar? Tie skaitytojai, turintys laiko ir pinigų laikraščiui. Kur leidėjai, nebijantys pasakyti savo nuomonės redakcijos vedamajame? Kur reporteriai, papasakojantys kaip buvo iš tikrųjų, o ne retransliuojantys virtualioje erdvėje sugautą informaciją? Kur žurnalistai, valandą besikankinantys prie vienos antraštės? Kur reklamos specialistai, pasakojantys klientams apie visai kitą spausdintos reklamos efektyvumą.

Laikraštis labiau patinka ir todėl, kad mėgstu iš karto matyti kokio ilgio yra straipsnis, mėgstu, kai antraštė, nuotrauka ir parašas po ja atskleidžia, kiek man svarbi ar įdomi yra ta ar kita informacija. Mėgstu permesti akimis pradžią ir pabaigą, ir tada apsispręsti, skaityti man ją, ar ne. Smagu, kai gali užversti nedominančią informaciją ir ji nebelenda tau į akis. Tas pats ir su reklama - užvertei ir pamiršai, ir straipsnio viduryje, kur pats įdomumas, neiššoks prieš akis trukdantis langelis su gudriai paslėptu išjungimo kryželiu. Mėgstu redakcines skiltis ir specialistų nuomones. Man visada jos atrodo autoritetingiau atspausdintos ant popieriaus. Ir net jei neturiu laiko ilgam skaitymui, permetu antraštes ir man rodos, bent apgraibom sužinau, kas svarbaus įvyko šalyje ir pasaulyje. Internetinė žiniasklaida šito nesuteikia. Ji ir negali suteikti, nes jos visai kitas veikimo principas. Ji skirta pramogai, laiko skylėms laukiant draugo, autobuso ar vasaros, užlopyti, o ne sistemingam žinių papildymui. Interneto žiniasklaida man panaši į kamuoliukų baseiną, kur nuo spalvų ir kiekio apsisuka galva.

Vokietijoje prieš penkerius metus buvo pranašaujami blogi laikai laikraščiams, keli jų užsidarė, tačiau kiti kažkaip gyvena. Jaukinasi naujus skaitytojus, diktuoja skaitymo kultūrą ir ieško būdų, kaip laikraštį padaryti šiuolaikiškesnį, įdomesnį, patrauklesnį. Naujiems skaitytojams dovanojami kuponai, leidžiama skaityti ir nemokamai, ir už pusę kainos. Papasakosiu, kaip užkibau aš pati.

Kai pirkau knygą internetu, man pasiūlė dovanų laikraščio prenumeratą dviems savaitėms. Patiko pusryčiauti su laikraščiu, kurį atnešdavo dar prieš septintą ryto. O šeštadienio priede visada rasdavau informaciją apie svarbiausius mieste renginius, kultūros naujienas, miesto istorijos ir istorijų.  Pasibaigus nemokamam laikui, paskambino malonaus balso mergina ir paklausė ar man patiko skaityti ir ar nenorėčiau mėnesį skaityti laikraščio už pusę kainos, o ji man atsiųs dovaną – kelioninį krepšį su ratukais, vertą kur kas daugiau, nei aš sumokėsiu už laikraštį. Vėl sutikau ir mėgavausi žiniomis. Krepšys irgi pravertė. Pasibaigus šiai akcijai vėl paskambino malonaus balso mergina ir pasiūlė užsiprenumeruoti metams. Pajutusi mano balse mandagią dvejonę, ji drėbtelėjo džokerį – jei užsisakysiu metams laikraštį, gausiu kuponą savaitės poilsiui viename iš dviejų šimtų viešbučių skirtingose Europos šalyse pagal jų sąrašą. Viešbučiai geri, yra netgi labai pašmatnių. Apsistoti jame gali visa šeima iki keturių asmenų. Ir visa tai – dovana naujam skaitytojui, kuris pasiryžęs mokėti 40 eur per mėnesį už šešis Berliner Zeitung numerius per savaitę. Klausiu, kur čia stebuklas pakastas, nes dovanos vertė tikrai didesnė, nei metinės prenumeratos? Malonaus balso mergina šnabžda, kad jie viešbučiams atsilygina reklaminiu plotu ir iš tokio sandorio išlošia ir skaitytojas, ir reklamdavys, ir laikraštis.

Galvoju, jeigu taip Lietuvoje tokius marketingo stebuklus pasiūlytų žmonėms, gal irgi atsirastų daugiau skaitančių. Bus daugiau skaitančių – atsiras reklamos ir laikraščiai netaps nykstančia rūšimi. Gal netgi įsikurs koks naujas? Ir gal netgi vieną dieną vėl taps madinga Vilniaus kavinėje skaityti laikraštį?

Juk vinilai irgi sugrįžo...

2017 m. liepos 3 d., pirmadienis

Mūsų valstybėje - tvarka



Ne viskas toje Lietuvoje gražu. Netgi vasarą. Šiandien norisi papasakoti apie tai, kaip valstybė, skatindama gimstamumą ir deklaruodama, kokie jai svarbūs mūsų vaikai, rūpinasi jais, netekus šeimos maitintojo. Būčiau mielu noru nežinojusi visų tų detalių, jei ne liūdnas nutikimas šeimos rate. Penkiasdešimties nesulaukęs trijų vaikų tėvas netikėtai užgęso vaikų akivaizdoje, staiga sustojus širdžiai. Begalinis skausmas. Šokas vaikams. Klausimai visatai, Dievui, mamai, reikalaujant paaiškinti kodėl nutiko tai, kas nutiko. Smūgis žmonai, kurios gyvenimas per pusvalandį apsivertė kelis kartus ir kuri net neįsivaizduoja, kaip reikės gyvent toliau. Kaip vienai užauginti vaikus, kurių jauniausias tik rudenį pradės lankyti mokyklą. Kaip išgyventi tą netekties skausmą. Kaip perimti visus namų vyriškus darbus. Kaip išgyventi netekus pagrindinio šeimos maitintojo. Klausimų tiek daug, akyse panika ir skausmas, bet mes guodžiam, kad kažkas padės, juk valstybė turėtų rūpintis be tėvo likusia šeima.

Bet po truputį pradeda aiškėti, kad, kaip ir daugelyje sričių, valstybė labiau trukdo, nei rūpinasi. Įsivaizduokite – jūs šoke, netenkate artimiausio žmogaus, su kuriuo planavot užauginti vaikus ir ramiai praleisti senatvę, buvote patikėję jam tvarkyti visus piniginius ir ūkinius reikalus. Ir staiga jums reikia rūpintis jo laidotuvėmis, jos kainuoja daug, labai daug, beveik dešimt kartų daugiau, nei valstybės skiriama pašalpa, juos reikia sumokėti dabar, iš karto, kai ką netgi avansu. Šeimos maitintojo einamoji sąskaita, kur nesenai pervestas atlyginimas ir iš kurios buvo mokamos būtinos mėnesio išlaidos, yra nebeprieinama. Indėliai nepasiekiami. Nei laidotuvėms, nei gedulo drabužiams vaikams, nei kitoms išlaidoms, pinigų naudoti negalima. Nes, pasirodo, visi velionio pinigai, netgi paskutinis atlyginimas, kaip ir visas kitas kartu santuokoje užgyventas turtas yra įvardijamas kaip palikimas ir juo naudotis bus galima ne greičiau nei po trijų mėnesių, po begalinių vaikščiojimų pas notarą, į teismą ir dar dvidešimties popierėlių nešiojimo iš vienos institucijos į kitą.

Jums atrodo, kad jums priklauso automobilis, kuriuo vežate vaikus į mokyklą? Jums atrodo, kad ką tik baigtas išmokėti namas priklauso jums? Kad santuokoje iš abiejų algų sutaupyti pinigai priklauso jums? Viskas yra taip, kol gyvi yra abu sutuoktiniai. Tada galit parduoti mašiną, išsikeisti butą į didesnį, į mažesnį, į kitokį, galite savo nuožiūra išleisti atlyginimą ir investuoti pinigus. Bet vos tik vieno sutuoktinio nebelieka, visas turtas dalinamas likusiam sutuoktiniui ir vaikams. Taigi, be pagrindinio maitintojo likusi žmona, kuriai per brangu išlaikyti du automobilius, daugiau nei tris mėnesius negali jo parduoti, nes jis jai nepriklauso, o paskui automobilis perrašomas ne tik jos, bet ir vaikų vardu, o jį parduodant reikalingas teismo sprendimas, kad nepažeidi vaikų teisių. Draudikai pakelia privalomojo civilinės atsakomybės draudimo kainą keturis kartus, nes, mat, dvidešimt metų vairuotojo stažą turinti moteris pirmą kartą draudžia automobilį. Ji daug ką daro pirmą kartą. Nuryja ašaras, susikaupia ir, nesulaukdamas niekieno paguodos, vėl eina kovoti. Vėl eina rinkti kitų pažymų, kad sutvarkytų kitą reikalą.

Pagaliau sutvarkomos našlaičių pensijos, kurios suskaičiuojamos, atsižvelgiant į velionio sumokėtus mokesčius. Žinote, kaip jos dalinamos? Ogi tą patį pyragą raikant visiems vaikams. Jei turi daugiau vaikų – tai tavo vienos problema, kaip tu tą pyragą visiems padalinsi. Jei našlaičio pensija yra 300, tai vienas vaikas tiek ir gauna. Bet jei turit tris – visiems padalinama po 100 eur. (Sodra savo tinklapyje skelbia, kad vidutinė našlaičio pensija yra 31 eur) Bet juk negali trims nupirkti vieno parkerio ir vienų batų, neužteks ir vienos sportinės aprangos, reikia trijų. Kadangi mama turi neblogą darbą ir uždirba truputį daugiau nei vidutiniškai, vaikams nepriklauso nei nemokamas maitinimas, nei nuolaidos būreliams ar prailgintai dienos grupei. Niekas nepriklauso. Maža to, kai pagaliau paskiriama našlaičio pensija, reikia vėl kreiptis į teismą, kad leistų mamai tais pinigais naudotis. Vėl užtrunka, vaikai netenka vasaros stovyklų. O gavus leidimą naudotis pinigais, reikės rinkti sąskaitas, kad juos išleidote tikslingai vaikų lavinimui ir skyrėte tik teismo sprendimu numatytoms išlaidoms. Kitaip tariant, norėsit riestainio ar suknelės dukrai – pirkit iš kokių tik norit kitų pinigų. Jokių išimčių. Tokia tvarka.

Na gerai, pakalbam apie tai, kas jiems priklauso. Netektį patyrusiems vaikams mokykloje priklauso psichologo konsultaciją. Bet... ją pavyko gauti tik po septynių savaičių. Visi psichologai pasakys, kad pagalba vaikui reikalinga iškart, kaip galima greičiau, kad negydomas skausmas plečiasi ir keroja. Darželyje psichologo etato išvis nėra, gali bandyti stoti į bendras eiles poliklinikoje.

Pažiūrim, kaip šitoje situacijoje elgiasi didžiausias ir didžiausią pelną lupantis komercinis bankas. Jis juk ne valstybinė institucija, turėtų užjausti ir pasiūlyti sprendimus ilgametei klientei. Taip, bankas mielai atidaro visiems vaikams sąskaitas, nes našlaičio pensijos į mamos sąskaitą pervesti nevalia. Bankas paima mokesčius ir pritaiko jauniausiam šešiamečiui vaikui išgryninimo mokestį, nes mat Jaunimo programa banke, kurią užsisakius išgryninimas nemokamas, yra tik nuo septynerių metų. Ir teisingai – koks tėvas puls atidarinėti sąskaitos šešiamečiui. O valstybė tai daro. Norint gauti prisijungimą prie sąskaitų, reikia vaikus kažkodėl temptis į banką. Jokių išimčių. Mūsų valstybėj tvarka.

Kita problema – bankas be jokių skrupulų atsiunčia piktą laišką su grąsinimais išvargusiai mamai. Pasirodo, velionis nepadengė kreditinės kortelės įsiskolinimo, šimto penkiasdešimt eurų. Bankas žino, kad jis jo jau niekada nebepadengs ir kad yra dar kelios sąskaitos jo vardu, visose yra pinigų, tik jos užšaldytos, nes laukiama teismo leidimo jomis naudotis. Užuot palaukęs, kol bus tas sprendimas ir tada švelniai priminęs, kad reiktų apmokėti skolą arba netgi pats nusiskaičiavęs trūkstamą sumą, jis rašo laišką ir piktai reikalauja, kad ji sumokėtų nedelsiant, kitaip bus didžiuliai delspinigiai. Jokių išimčių. Tokia tvarka.

O žinote, kad visus tuos reikalus reikia tvarkytis darbo metu. Tuo metu, kai ir taip trūksta laiko, jėgų ir pinigų, turi kasdien atsiprašinėti iš darbo, kad atstovėjęs eilę priduotum popierėlį. Lietuvoje kantrybe ne visi darbdaviai pasižymi, tad kai kam turbūt prisideda dar vienas rūpestis – dėl darbo vietos išsaugojimo. Popierių tvarkymas ne tik užimą laiką, bet ir kainuoja pinigus – reikia mokėti notarui ir antstoliui, ir ne dešimtimis, o šimtais eurų. Reikia mokėti tuo metu, kai sąskaitos užšaldytos. Be to, nėra jokio informacinio langelio, kur vienu metu gautum informaciją apie tai, kam kokių popierėlių reikės ir kaip juos gauti. Sutikite, kad mamai su trimis vaikais valstybė galėtų skirti tokią nemokamą konsultaciją. Kaip ir skirti minimalų finansavimą paramos grupėms, kur tiek mamos (tėčiai), tiek vaikai galėtų gauti psichologo konsultaciją ir susitikti su tokią pat netektį patyrusiomis kitomis šeimomis. Kad nesijaustų palikti visiškai vieni viduryje vandenyno.

Širdis plyšta iš skausmo, galva - nuo rūpesčių, o vakare prisėdęs supranti, kad esi pats kaltas, kad nusprendei auginti tiek vaikų. Neturėtum jų – visiems būtų daug paprasčiau. Mūsų valstybėj tvarka. Vaikai tik pridaro problemų.



2017 m. birželio 16 d., penktadienis

Dešimt nesėkmingos tinklaraštininkės patarimų


Prieš dvi dienas buvo tarptautinė tinklaraštininkų diena. Niekas manęs su ja taip ir nepasveikino. Kaip turbūt nepasveikino ir tūkstančio kitų Lietuvos "blogerių". Visada savo profesine švente laikiau Spaudos dieną – tada iš karto su kolegomis pridavę straipsnius "į numerį” leisdavomės į kavinę ir keldavome tostus vienas už kitą.

Rašant tinklaraštį viskas šiek tiek kitaip. Iš esmės tai yra vienišiaus užsiėmimas, tad ir švęsti nelabai yra su kuo. Kai gyveni Lietuvoje, gali tikėtis, kad tave pakvies į konferenciją, į blogerių suvažiavimą ar bent į kalėdinį vakarėlį. Kai esi sėkmingas tinklaraštininkas, galbūt šios dienos proga, kaip per kokias kalėdas, nuo verslo partnerių gauni gurmaniško maisto ar kosmetikos rinkinį, ar bent kokią knygą.

Kas mūsų visuomenėje yra laikomas tuo sėkmingu tinklaraštininku? Taip, jūs teisūs. Sėkmingas yra ne tas, kuris gražiai rašo, turi ką pasakyti ar parodyti, ne tas, kurio mintys keičia pasaulį ar bent jau pradeda visuomenę gydančias diskusijas, bet tas, kuris moka tai parduoti. Dažnai tai būna du skirtingi dalykai – tie, kas moka kurti turinį, nemoka parsiduoti, o tie, kas moka pardavinėti, neturi kada kurti produkto. Išties sėkmingi žmonės samdo kitus, kad jiems tą turinį sukurtų.
Sėkmingo šiuolaikinio tinklaraštininko įvaizdis – tai trečią puodelį kavos madingoje kavinėje užsisakantis barzdotas jaunuolis, įsmeigęs mąslų žvilgsnį pro langą ir brangiame kompiuteryje rimtu veidu rašantis mažai reikšmingus patarimus. O paskui linksmu veidu skaičiuojantis, kiek uždirbo "laikų" ir eurų. Arba mama, rašanti patarimus, kol kūdikis žinda krūtį. Sėkmingi tinklaraštininkai reklamuoja laikrodžius ir batus, restoranus ir viešbučius, patogias kėdes lėktuvuose ir neregėtus kraštus. arba bent jau naujo vaikiško vėžimėlio modelį. Jie skraido į festivalius ir konferencijas, fotografuojasi prie palmių su gražiais drabužiais ir visaip kitaip demonstruoja savo sėkmingą gyvenimą. Jų pusryčių kava su idealia pieno puta, pietauja jie su žinomais draugais, keliauja bent kartą per mėnesį, jų figūros tobulos, nes jie sportuoja su treneriais, jų plaukai puikūs, nes naudoja plaukų kaukes, jie gauna pigius skrydžius, nemokamus bilietus į koncertus ir naujus bėgimo batelius. Net knygas jie skaito ne sujauktoje lovoje, bet įvairiose romantiškose vietose.

Aš nesu sėkminga “blogerė”, nors tuo mažiau ar daugiau užsiimu šešerius metus, nors mano įrašus kartais per dieną perskaito ir keli tūkstančiai žmonių ar perpublikuoja informaciniai interneto portalai ir nors mano nuomonė kartais iššaukia diskusijas visuomenėje. Niekas manęs nekviečia į konferencijas, niekas nesiunčia dovanų ir iki šiol nesu uždirbusi nei lito, nei euro iš savo tinklaraščių. Negaunu net jokių pasiūlymų bendradarbiauti už mainus. Viskas, ko sulaukiu, tai kai kurių žiniasklaidos priemonių pasiūlymų spausdinti mano įrašus už dyką. Arba įsiutusių komentatorių laiškų, kurie klausia kaip aš drįstu galvoti tai, ką galvoju.

Žmogus aš irgi paprastas - nevalgau Michelin žvaigždute pažymėtuose restoranuose, nedėviu vardinių suknelių, o vietoj brangios rankinės trečius metus tąsau tą pačią kuprinę. Lūpas dažau kelis kartus per mėnesį, nagus lakuoju dar rečiau. Neinu į vakarėlius, manęs nefotografuoja žurnalas “Žmonės”, nedalinu receptų, nei kaip kepti duoną ar sausainius, nei kaip tapti kitokiam, negu esi.

Rašau tik tai, ką noriu pasakyti, o ne tai, ką žmonės nori iš manęs išgirsti. Dažnai nebesuprantu, ko tie skaitytojai nori, tad nustojau visai kreipti į juos dėmesį. Parašau, kas Lietuvoj ne taip – daugelis šoka ginčytis, kad nė velnio aš nesuprantu. Parašau, kas Berlyne taip, daug kas sako – tai ir varyk tenai. Net nepažiūrėję, kad būtent tenai aš ir sėdžiu. Būtent iš to kampo ir stebiu pasaulį. Kartais pagalvoju, jog rašau tiems keliems procentams skaitytojų, kurie gali priimti tekstus be jokių išankstinių nuostatų ir politinių poteksčių. Kurie į mano nuomonę tinklaraštyje žiūri kaip į žaidimą, sakantį, kad iš mano žodžių nereikia nieko išmokti, nieko įsidėmėti, galima jos netgi nepriimti, bet pageidautina, kad nešoktumėte į akis, o tyliai nusišypsotumėte. Juk nuomonių būna įvairių. Ir jei jums kyla noras pareikšti savąją, nesiginčykite, o susikurkite savo tinklaraštį ir auginkite savo gerbėjų būrį. Galite netgi būti sėkmingesni už mane. Galite netgi šiek tiek iš to uždirbti.

Kartais galvoju, jei nerašyčiau straipsnių ir knygų, turbūt būčiau aktyvesnė tinklaraštininkė, turėčiau laiko kokiam rinkodaros planui sumesti ar net laiškui potencialiems rėmėjams parašyti. Dabar laiką ir geras istorijas taupau romanams, kaip ir kai kurias metaforas ar pastebėjimus. Nes tai laikau savo darbu, o tinklaraščio rašymą - hobiu. Pažįstu žmonių, kuriems nutiko atvirkščiai - knygos yra hobis, o tinklaraštis darbas. Tada, kai dar mano pirmuoju romanu nesidomėjo nei viena leidykla, buvo atėjusi mintis spausdinti po skyrių tinklaraštyje. Kaip paskui sužinojau, tai nebuvo tokia nauja idėja, ją įgyvendino ir populiarumo sulaukė lietuvių rašytojas R.Dima.

Berlyno dienoraštis gimė kaip eksperimentas. Romanus rašyti nėra lengva. Straipsnius rašyti kartais kankinamai nuobodu. Todėl vieną rytą nuėjusi išgerti kavos į greta esančią kavinę pagalvojau, kad rašysiu dienoraštį klasikiniu būdu, pradėdama nuo datos ir vietos, bet neturėdama jokio išankstinio sumanymo kokias temas norėčiau pagvildenti. ir tik uždedi pirštus ant klaviatūros, tik pradedi spausdinti "mielas dienorašti", ir mintys, lyg atkimštas šampano butelys, suputoja ir veržiasi lauk. Netikit? pabandykit. Užrašinėji mintis, kurios aktualios tai dienai, kurias nešiojiesi ir nepaliaujamai galvoji, įpini tai, kas buvo vakar, kas turi įvykti rytoj. Kartais įmeti sapną ar netyčia užklydusį eilėraštį. O kartais kyla paaugliškas noras pasipriešinti “mainstrymui” ir išprovokuoti diskusijas.

Būčiau kur kas sėkmingesnė tinklaraštininkė, jei prieš rašydama pagalvočiau, kokiai auditorijai skirtas mano įrašas, kokiuose FB puslapiuose galėčiau juo pasidalinti, nerašyčiau apie tai, ko žmonės nenori girdėti, mesčiau patrauklią antraštę ir išvardinčiau pastraipose “dešimt dalykų, kurie pavers jūsų gyvenimą...”. Pastebėjau, kad žmonės labai mėgsta visokius šimtukus, dešimtukus, penketukus. Jau prieš atsiversdami jie tikisi, kad nereikės virškinti ilgo teksto, bet gausi sukratytą, perfiltruotą ir į stalčiukus sudėtą gyvenimo patirtį. Dar pastebėjau, kad labai tinka įrašai, kurių pavadinimas prasideda žodžiu Kaip: kaip kepti, kaip rengtis, kaip dažytis, kaip patikti sau ir vyrams, kaip išgyti, kaip vilioti, kaip uždirbti, kaip atrodyti jaunesnei ir visi kiti klausimai, į kuriuos dažniausiai tekstuose nėra pateikiama atsakymų.

Tuomet, kai dirbau viešųjų ryšių konsultante, esu siūliusi ne vienam klientui rašyti kompanijos blogą. Prieš dvylika metų į tai jie žiūrėjo skeptiškai. Dabar jau kiekvienas supranta, kad tinklaraštis gali pasitarnauti jų produktų viešinimui. Na nebūtinai reikia kalbėti tiesiogiai apie siurblius ar šampūnus. tinklaraštis yra tokia kūrybinga terpė, kad galima prigalvoti pačių keisčiausių idėjų. Galima rašyti rimuotai ar dėti nuotraukas su žaismingais užrašais. Galima visur vežiotis kokį firmos žmogeliuką ar motyvacinį šūkį ir fotografuoti jį keisčiausiose vietose. Galima rašyti blogą namų šeimininkės, pavargusios motinos, kepėjos, misterio Properio ar net gero kačių ėdalo privalgiusio katinėlio balsu. Tai bus daug įdomiau, nei užsakomieji straipsniai. O jei rasite gerą rašytoją, tinklaraščiai gali tapti netgi labai populiarūs.

Nors ir nesu sėkminga tinklaraštininkė, patiriu didelį malonumą, kaskart į pasaulį paleisdama vieną ar kitą savo dienoraščio įrašą. Nes man patinka rašyti.  Manau, jog tai ir buvo pirminė tinklaraščio paskirtis - saviraiška. Komercija atsirado paskui. Tinklaraštis visų pirma turi būti hobis, kitaip tariant - mėgstama veikla. Jeigu pavyksta iš jo uždirbti - valio, bet čia jau skaitykite kitų autorių įrašus, aš jums mažai kuo galiu pagelbėti. Pasidžiaugiu tuo, kad žmonės, paskaitę mano įrašus, nueina į knygyną ieškoti mano romanų arba užsisako mano ekskursiją po Berlyną. Šypsausi, kai jie sako, jog skaito visus mano tinklaraščio įrašus ir net gali pacituoti tai, ką pati jau senai pamiršau.

Taigi pabaigai - dešimt mano pačios patarimų, kaip sukurti įdomų tinklaraštį ir mėgautis šia veikla.

1. Apsispręskit, apie ką bus jūsų tinklaraštis ir kokiai auditorijai bus jis skirtas. Norint tapti sėkmingu tinklaraštininku, reikia pasirinkti vieną sritį ir neišklysti iš jos rėmų. Tai nuspręskit, ar tai bus tinklaraštis apie vaikų auginimą, apie sodininkystę, pyragų kepimą, filmų žiūrėjimą, šukuosenas, žvejybą, šunų auginimą ar dar vienas tinklaraštis apie gyvenimo prasmės paieškas. Ir ryškiai tai deklaruokite pačiame puslapio viršuje. Jei esate populiarus ir norite kurti asmeninį tinklaraštį, šitie pasiūlymai jums negalioja.

2. Nerašykite kasdien. Rašykite tik tada, kai turite ką pasakyti. Vienas įrašas per savaitę – optimalu, nes mes visi ir taip skęstame bereikalingų žodžių ir virtualių nuotraukų sraute. Tačiau vis tik reikalingas reguliarumas, jei nenorite, kad jus pamirštų. Kuo didesnis tarpas praeina nuo paskutinio įrašo, tuo labiau norisi nustebinti savo apleistus skaitytojus, tada blaškomės ieškodami įkvėpimo ir įstringame. Taigi iškvėpkite, padėkit užpakalį ant kėdės ir tiesiog pradėkite rašyti. Profesionalūs tinklaraštininkai sako, kad būtų gerai netgi turėti mėnesio planą kada ir kokius įrašus skelbsite, bet man planavimas kvepia darbu ir atima pusę kūrybinio džiaugsmo.

3. Labai svarbu pavadinimas – jis turi intriguoti ir kartu išduoti apie ką įrašas. Skaitytojui turi būti iš anksto aišku, ar jį domina tai. Nors šiaip pavadinimas – tai nuolat atnaujinama jūsų vizitinė kortelė. Jie gali būti konkretūs, romantiški, viliojantys, gurmaniški, gali būti juokingo arba visai “nučiuožę”. Jie turi šiek tiek atskleisti jūsų asmenybę ir išlaikyti vieną stilių.

4. Neminėkite prekių ženklų pavadinimų, nebent tai būtų knygos, žurnalai, patikusios šalies pavadinimas ar mėgstamas atlikėjas. Neminėkit ir tada, jei jums kažkas už tai sumokėjo. Geriau jau įdėkit gražią nuotrauką su jais. Taip pat nediekit google ir kitų reklaminių programų, kurių talpinamų banerių jūs negalite kontroliuoti. Uždarbis visai menkas, o puslapis bus išdarkytas vandens lovų, trąšų gėlėms ar akcijinių mandarinų pasiūlymais.

5. Tinklaraščio dizainas neturi būti svarbesnis už tekstus, nebent tai – dizaino tinklaraštis. Bet ir tada gal užtektų gerų nuotraukų. Tinklaraščio esmė – nuolat skelbiamas turinys, o ne jo apipavidalinimas.

6. Nesusireikšminkite. Nenaudokite pernelyg dažnai žodžio aš. Neaprašinėkite tik jums vieniems išliekamąją vertę turinčių smulkmenų. Neniekinkite savo skaitytojų. Pagalvokite apie tuos, kuriuos tikitės sudominti savo tinklaraščiu. Ir sudominkite juos. Savo asmeniniu žavesiu, gražiomis nuotraukomis, šmaikščiais tekstais, aukso vertės patarimais, kelionių aprašymais, politikavimais, recenzijomis, anekdotais... Visada galvokite, kad rašote savo draugams.

7. Nerašykite pernelyg ilgų tekstų. Jei žmonės norės prisėsti su ilgais tekstais, jie pasiims knygą arba bent jau literatūros žurnalą “Metai”. Tinklaraščio įrašas turi būti nuryjamas lengvai, greitai, kaip šviežias raguolis pusryčiams.

8. Būkite nuoširdūs. Nebijokite atsiskleisti. O jei vis tik nedrįstate, susigalvokite slapyvardį. Jei žmogus atėjo į jūsų tinklapį, reiškia jam įdomu, ką jūs manote, ką jūs pats pamatėte, ką išgirdote, ką supratote, ką patyrėte. Nes oficialios informacijos pilna Wikipedia. Kam įdomūs būtų Beatos receptai, jei ji jų nepagardintų asmeninio gyvenimo detalėmis.

9 Pateikite žaismingai informaciją apie save. Man užėjus į tinklapį įdomiausia būna sužinoti rašančiojo lytį, amžių, profesiją. Skyrelyje “apie mane” reiktų būtinai paminėti ir tai, kodėl ir kam rašote šį blogą.

10. Kreipkit dėmesį tik į gerus ir skatinančius kurti komentarus. Blogų neskaitykite. Jie nieko bendro neturi su jūsų įrašu, tiesiog visada ir visur yra žmonių, norinčių kritikuoti kitus. Jei priimsitę tą kritiką, nebenorėsite judėti toliau. Atminkite, kad visada galite ištrinti jums nepatikusį komentarą. iš tinklapio ir iš atminties.