2019 m. rugsėjo 28 d., šeštadienis

Naujos patirtys arba ko išmoko gipsas


Lygiai prieš keturias savaites sugriuvo mano įprastas pasaulis. Lygiai prieš keturias savaites pirmą kartą gyvenime gavau gipsą ant kojos ir begales daugiau ir mažiau reikšmingų pamokų. Lygiai prieš keturias savaites aš sustojau ir sustojau taip staiga, lyg užtraukus rankinį stabdį šimtu dvam autostrada lekiančioje mašinoje. Iki tol mėgavausi tempu, greičio teikiamu adrenalinu, džiaugiausi besikeičiančiais vaizdais, žavėjausi, kaip puikiai moku laviruoti tarp mašinų, kaip lenkiu lėtesnius, kaip pasitraukiu iš kelio greitesniems, vieniems nusišypsau, kitiems parodau vidurinį pirštą ir tyčia dar labiau spusteliu greičio pedalą. Vairavau atsargiai, bet kartu ir pasitikėdama savo jėgomis, savo patirtimi, savo sugebėjimais laviruoti, nemačiau jokios kliūties, tik staiga - BUM. Ir štai po kelių sekundžių tu guli šalikelėje – visi kiti lekia, o tavo pasaulis pradeda suktis vietoje, laikrodis dūžta, valandos išbyra, nes jos nebetenka jokios prasmės, tu lauki gydytojų verdikto ligoninės priimamajame ką tik gavęs skausmą malšinančių vaistų. Po kelių valandų gauni gipsą, bet vis dar atrodo, kad mašina nesudužo, čia tik mažas gedimas, tuoj tuoj pataisys ir po kelių savaičių lėksi kaip anksčiau. Nes tuo metu atrodo, kad sugrįžti į autostradą yra svarbiausias gyvenimo tikslas. Nes kaip gi pasaulis galės gyvuoti be tavęs.

Pirmosios savaitės buvo labai ilgos. Mokiausi judėti su ramentais, šliaužti, sėdom pasiremiant rankomis nusileisti laiptais, peršokti balkono slenkstį, apsirengti, nusiprausti, apsiversti lovoje, užsikaisti arbatos, susileisti vaistus į pilvą. Tam, ką prieš kelias dienas darydavau nesusimąstydama, dabar reikėjo naujų įgūdžių. Ir ne tik judėjimui - reikėjo išmokti gyventi ant sofos, pasitikėti kitais, nuolat prašyti pagalbos. Reikėjo išmokti būti silpnai. Reikėjo būti tokiai stipriai, kad galėčiau priimti save silpną.
Tikrai buvo nelengva. Pirmą savaitę buvo taip gaila savęs, kad nespėjau šluostytis ašarų. Potrauminis šokas, turbūt. Buvo gaila, kad taip kvailai kritau, juk tokios traumos pasitaiko išsiblaškėliams, o ne man, tvirtai rankose laikančiai savo gyvenimo vairą ir nevengiančiai net kitiems padalinti patarimų. Ir dabar turėjau žiūrėti į sudužusią save ir keiksnoti už neatsakingumą. Artimieji sakė - džiaukis, dabar turėsi laiko skaitymams ir rašymams. Arba sakė, kad turiu išmokti visas pamokas ir įsiklausyti į savo organizmą. Dar kiti nevengė pasakyti, kad pernelyg daug visko ėmiausi netausodama savęs, užtat pati visata mane sustabdė. Tipo, gipsą gavau dėl to, kad pati jo nusipelniau. Norėjau labai garsiai išrėkti, kad shit happens kiekvienam, visata nebūtinai man nori kažką pasakyti, o bananas kartais yra tiesiog bananas ir nėra ko čia ieškoti paslėptų minčių.


Sunku buvo, nes net nežinojau, ką sakyti tiems žmonėms, kuriuos prižadėjau vesti į kalnus ir tiems, kam įsipareigojau parodyti Berlyną. Mano kojos per tas keturias savaites turėjo nubėgti kelis šimtus kilometrų, o tu staiga suvoki, kad su ramentais nueiti šimtą metrų beveik neįveikiama užduotis. Atšauk keliones, nustok rūpintis kitais, tu pati turi tapti savo dėmesio centre, sakė man artimieji. Kaip jiems pasakyti, kad nėra didesnio pralaimėjimo, kaip nuvilti žmones, kaip atšaukti kelionę, apie kurią jie svajojo daugiau nei pusę metų.

Bet yra problema, atsiranda ir sprendimas. Atsirado norinčių ir galinčių nueiti mano kelią už mane.  Sėdėjau savo ofise ant sofos ir kaip generolas braižiau žemėlapius, o paskui paverkdavau dėkingumo ašaromis, kad apskritai atsirado žmonių, skubančių man į pagalbą. Iš to paties ofiso organizavau apsipirkimą ir maisto gaminimą, o tuo pačiu mokiausi nekreipti dėmesio į smulkmenas ir mažas klaideles. Taigi antras dalykas, kurį labai greitai supratau – kad man nelieka kitos išeities, kaip būti dėkingai visiems, kas manimi rūpinasi, kas padeda nueiti iki tualeto, nuvažiuoti pas gydytoją, kas paduoda vandens ar užneša laiptais.

Taip, sėdint ant sofos su aukštai iškelta koja laiko atsirado, bet visiems tiems, kurie sakė rašyk, skaityk, daryk dalykus, kuriems neturėjai laiko anksčiau, labai norėdavosi atšauti, kad šiuo metu norėčiau, kad paliktumėte mane ramybėje ir leistumėte man toliau bukai spoksoti pro langą ir retkarčiais paverkti iš skausmo ar iš savigailos. Kad kai kūnas šitaip serga, neverta kurti ir užkrauti skausmo skaitytojui.Kad rašyti su aukštai iškelta viena koja nėra labai patogu. Kad skaitydamas rimtas knygas pameti mintį ir tada pyksti ant savęs dar labiau – pyksti už tai, kad esi visiškai niekam tikus. Užsimerkdavau tada ir mintyse žingsniuodavau. Ėjau su savo keliautojais Dailininkų taku, išvaikštinėjau rudenėjantį Berlyną, mintyse ėjau net nežinomais takais, o atsimerkus vėl šluostydavau skruostus, nes skaudėjo ištinusią koją ir subliuškusią sielą.

Kad susitaikyčiau su savimi ir savo liga man prireikė trijų savaičių. Lygiai po 21 dienos nebereikėjo nuskausminamųjų ir aš staiga pajutau ramybę. Nutiko tai, ką man visi gero linkintys draugai liepė daryti iškart po traumos. Staiga supratau, kad galiu skaityti, galiu rašyti, galiu bendrauti ir visai nebesvarbu, kad esu šiek tiek sulūžusi, netobula, kažko laiku nespėjusi, kažką apvylusi, kad esu viena tų, kuriems tiesiog nepasisekė. Išmokau netgi mėgautis savo būsena, nebeskubėti, nebekurti planų, o daugiau laiko skirti šeimai. Supratau, kad slow gyvenimas turi savų privalumų ir kad ne mūsų valioje paspartinti kūno gijimo procesus. Ir kai tik tai supratau, ėmiau sveikti. Dabar kasdien man sekasi vis geriau ir geriau.

Paulo Coelho yra pasakęs, kad kitas tavo gyvenimo lygis gali pareikalauti visai kitokio tavęs. Kas žino, gal iš tiesų ligas gauname ne kaip pasekmę, bet kaip pasiruošimą naujoms užduotims? Budistų vienuolis Ajahn Brahm, kurio kelias knygas lietuviškai yra išleidus Tyto alba, sakė, kad nereikia kovoti su liga, reikia kaip tik stengtis su ja susidraugauti. Jei liepsi sau greičiau sveikti ar nuolat klausinėsi, kodėl tai nutiko, sau nė trupučio nepadėsi. Reikia nurimti ir koja pati ims sveikti. Pasak jo, jei nori sau padėti, pamedituok truputį, apgaubk sergančią vietą šiluma ir meile.

Per tas keturias savaites į Berlyną atėjo ruduo – pats gražiausias metų laikas šiame mieste. Ėjo lėtai, netaupydamas šilumos, lėtai spalvindamas vijoklius, barstydamas lapus, telkdamas paukščius į būrius ir vis dar atvirose ledainėse dalindamas ledus po pamokų namo neskubantiems vaikams. Už mano palėpės lango palengva gelto senas klevas – jei ne jis ir ne rytais užsibūnantys rūkai, būčiau turbūt nemačius metų kaitos. Šiandien pirmą kartą po keturių savaičių užsimoviau džinsus – kaip gerai, kad spintoje buvo tos hipiškai platėjančios, prieš dvylika metų Vašingtone pirktos ir dabar netikėtai vėl reabilituotos kelnės, kuriose tilpo koja su visu įtvaru, kuris šią savaitę pakeitė gipsą. Šiandien pirmą kartą po keturių savaičių kairę koją įgrūdau į batą. Šiandien pirmą kartą po keturių savaičių išėjau į artimiausią kavinę susitikti su žmonėmis. Šiandien pirmą kartą vėl rašau jums prie kapučino puodelio, stebėdama berlyniečius ir už lango išdykaujantį rudenį.  Atsisėsti su kompu ir kavos puodeliu buvo mano maža didelė svajonė visas tas keturias savaites.


O dabar trumpai tai, ko išmokau būdama šalikelėje:

1 nebijok liūdėt, nes liūdėti yra normalu. Mes liūdim ir tada, kai sulūžta mūsų mylimas daiktas, kodėl tada turėtume slėpti emocijas, kai lūžta koja ar suserga kita kūno dalis. Verkti nėra žmogaus silpnybė, tai normali emocinė reakcija. Tiesiog tuo momentų nebendrauk su žmonėm, kad nereiktų klausytis nereikalingų patarimų.
2 Liūdėti yra viena pirmųjų reakcijų į ligą, bet joje negalima užstrigti. O neužstrigti padeda maži darbeliai - bendrauti su artimaisiais, daryt namų darbus su vaikais, žaisti šeimos žaidimus, pasikalbėt su mama ar su drauge, rašyti dienoraštį. Man padėdavo ir nesudėtingi mankštos pratimai.
3 Neturi jaustis kaltas, jei vienai kūno daliai sergant nebandai kompensuoti visko kita. Mano atveju galva juk buvo sveika. Kartais galima tiesiog pasirgti. Kartais galima visą dieną žiūrėti serialą ar skaityti romaniūkštį, kurį po savaitės pamirši arba tiesiog žiūrėti į debesis pro langą. 
4 Meditacijos padeda įsijausti į savo kūną ir jį nuraminti. Kartais padeda suprasti, ką kūnas nori ta liga mums pasakyti. Būtent – ne keiksnoti save, kad elgėmės netinkamai ir gavome ligą kaip atpildą, o išgirsti kokiu keliu ir kokiu tempu mums toliau žingsniuoti.
5 Geriau nesitikėti greito rezultato, tada ir nebus nusivylimų, tik mažos pergalės. Vaikas vaikščioti irgi ne per parą išmoksta, bet mes džiaugiamės kiekvienu jo žingsniu.
6 Leiskite artimiesiems mumis rūpintis. Taip ilgai mes viską galėjom patys, kad užmiršome kiek šilumos ir dėmesio turi prikaupę mūsų šeimos nariai.
7 Pasitikėkit kitais – aplink yra žmonių, kurie ne blogiau už jus gali atlikti jūsų darbą. Pasitikėkit gydytojais ir neguglinkit apie savo ligą, nes tai ištaškys paskutinius ramybės likučius. Pasitikėkit artimaisiais – jie tikrai sugebės iškept kiaušinienę ir išvirt arbatos.
8 Kai nustosit gailėt savęs ir įjungsit Think positive mygtuką, nustebsit, koks kitoks pasaulis matosi gulint šalikelėje. Nes mes pakeitėm žiūrėjimo kampą. Nes pastebim dalykus, pro kuriuos anksčiau pravažiuodavome.Taip net ir kūrybinių minčių atsiranda.
9 Sergant yra pats metas svajoti. Vieni netgi kuria Dreambordus (lietuviškai turbūt skambėtų svajonių žemėlapis). Aš sugalvojau naują siužetą romanui ir naujos kelionės maršrutą kitiems metams, kurio prašo mano keliautojai. Nes esu nusiteikus eiti. Nes gipsas - tik trumpas atokvėpis, o ne nuosprendis. Po rudens bus žiema, po jos – vėl pavasaris, o nutirpus sniegui vėl pašauks nauji keliai.

2019 m. rugpjūčio 30 d., penktadienis

įsimintiniausios šios vasaros knygos


Šią vasarą daug keliavau. Keturias grupes pravedžiau Dailininkų keliu. Savaitę su šeima kopinėjom Austrijos Alpėse. Ilsėdamasi Lietuvoje žygiavau apie Spindžio ežerą. Ir tai neskaičiuojant dienos išvykų dviračiais prie Berlyną supančių ežerų. Gal todėl nieko keisto, kad geriausia ir įsimintiniausia šios vasaros knyga pavadinčiau Olgos Tokarczuk “Bėgūnai”. Prieš imant į rankas galvojau, kad tai knyga apie keliones, galbūt šiek tiek filosofinė, galbūt ieškanti priežasčių, kodėl mes keliaujame ir ką mes norime tose kelionėse surasti. Ne, nieko panašaus. Tai knyga apie gyvenimą. Apie nuolatinį mūsų judėjimą, stengiantis išlikti. Apie keliones ne į plotį, o į gylį. Apie tai, kiek minčių gali sukelti paprastas judėjimas ir apie tai, kad judame mes visi, norime to ar nenorime.

Knyga chaotiška, net kartais supyksti, kad pasakojama istorija staiga nutrūksta ir pradedama pasakoti kita. Lyg klausantis atsitiktinių pakeleivių pasakojamų istorijų: viskas, mano stotelė, laikas išlipt – ir pasakojimas nutrūksta įdomiausioje vietoje. Bet kokie įdomūs tie atsitiktiniai pakeleiviai, kokie nenuspėjami. Ne vienam yra tekę jų sutikti, galiausiai, juos sutinkame nuolatos, bet tos išgirstos istorijos nuplasnoja greičiau, nei miesto balandžiai ir po dienos kitos mes nieko neprisimenam. O lenkų rašytoja jas užrašė ir gavo Man Booker premiją. Istorijos keistos, šiurpios, nepaaiškinamos, gal todėl skaitant jaučiamas toks savotiškas virpesys, apima tas neužbaigto judesio jausmas.

Susan Sonntag kadaise skaitydama Andre Gides dienoraščius, pati sau brūkštelėjo: “aš ne tik skaitau šią knygą, aš ją skaitydama kuriu”. Skaitant “Bėgūnus” apėmė būtent toks jausmas, kad aš ne tik skaitau, bet pridedu ten savų minčių, prisimenų savus kelionių nutikimus, ginčijuosi su autore arba šūkteliu jai, kad aš lygiai taip pat manau.

Pabaigai skolinuosi autorės citatą, kurią būčiau norėjusi pati sugalvoti: “ Pasakojimas turi savą, ne visada nuspėjamą tėkmę. Jam reikia tokių kaip aš – nepasitikinčių savimi, dvejojančių, lengvai vedžiojamų už nosies. Naivuolių.” Taigi jei norit tokiais pabūti, čiupkit šią knygą. Žinau, kad ne kartą prie jos grįšiu ir vėl kursiu ją naujai.

Kitas šios vasaros atradimas buvo Rėjaus Bredberio romanas “451 farenheito”. Nežinau, kur aš buvau, kai visi ją skaitė, bet 1961 metais išleista knygelė kažkodėl užkliudė mano žvilgsnį ir aš ką pasiėmiau į kelionę. Nenustoju žavėtis, kaip taupiai anksčiau mokėdavo išleisti knygas ir kaip puikiai jos telpa kuprinėje.

Rėjus Bredberis man visada asocijavosi su skaidraus liūdesio ir vaikystės vasarų kupina knyga Pienių vynas. Fantastikos nemėgau. Nemėgstu ir dabar. Bet tai, ką autorius aprašė prieš 70 metų ir pateikė kaip distopiją, dabar yra tapę mūsų gyvenimo dalimi. Stulbina, kad prieš tiek daug metų jis galėjo sugalvoti kambarius su dideliais ekranais ant sienų, kurie pavagia visą mūsų dėmesį, kad žmonės į virtualius plepesius įsitraukia taip, kad pamiršta artimuosius, kad knygose yra daugybė bereikalingų minčių ir jos tik blaško, tik sukelia sumaištį ir trukdo jiems gyventi. Todėl rašytojo aprašomoje tikrovėje knygos uždraudžiamos, jas laikantys žmonės baudžiami, o gaisrininkai važiuoja jų padeginėti ir beveik nei vienas neprisimena apie laikus, kai jų pirmtakai gesindavo namus, o ne juos degindavo. Tai totalitarinės valstybės pavyzdys, kur gražiai parodomas žodžio laisvės nebuvimas, todėl keista, kad knyga buvo net dukart išleista sovietmečiu. Dabar mes turime laisvės tiek daug, kad vėl esame nebelaisvi. Ir knyga vėl aktuali.

O kad suprastumėte, kaip fantastika nepraėjus nei šimtui metų tampa realistiniu romanu, pateiksiu tik vieną citatą: “Aš menu, kaip vienas po kito tartum didžiulės peteliškės išmirė laikraščiai. Niekas jų nepasigedo. Niekas nepasiilgo. Ir tuomet, supratusi, kad bus kur kas naudingiau, jei žmonės skaitys tik apie aistringus pabučiavimus ir visokias peštynes, mūsų vyriausybė nutarė išbristi iš tos padėties, pasikviesdama į talką jus, ugnies rijikus”.


Trečioji knyga yra šios vasaros sensacija – K.Sabaliauskaitės “Petro imperatorė”. Tai pats tikriausias lietuviškas bestseleris, pateiktas pagal visas marketingo taisykles – su lūkesčių sukūrimu, įtampos auginimu dozuotai metant informaciją, su reklaminiu filmuku ir su išankstiniais pardavimais. Turbūt nėra kito tokio atvejo istorijos Lietuvos leidybos istorijoje, kad dar nepasirodžius knygai būtų išpirktas visas tiražas (knygoje nurodomas skaičius 13000 yra nepasiekiama didžiosios daugumos lieuvių rašytojų svajonė). Aišku, kad ir man buvo smalsu perskaityti. Aišku, kad paprašiau draugės atvežti į Berlyną. Aišku, čiupau iškart, atidėjusi visas kitas knygas. Ir aišku, kad surijau ją per dvi dienas, nes kitaip turbūt neįmanoma - tekstas klampus ir sučiumpa taip stipriai, kad silpnavaliams skaitytojams neįmanoma išbrist.


Knyga tikrai gera. Gal vietomis tų keiksmų buvo ir per daug, bet tai tik padėjo įsijausti į rusišką mentalitetą. Nenoriu daug apie ją pasakoti, tik pasakyti, kad skaitykit ir nesigailėsit. Tai knyga apie Rusiją, apie 18 amžiaus Europą, apie Lietuvą prašalaičio akimis. Tai knyga apie moters vidinį pasaulį ir apie tai, ką reiškė išgyventi prieš beveik tris šimtus metų. Tai knyga, padedanti geriau suprasti rusišką mentalitetą ir tai, kaip mažai jis pasikeitė, apie skirtumus tarp rytų ir vakarų kultūrų, religijų, papročių, gyvenimo būdų. Literatūros mėgėjai džiaugsis sklandžia kalba ir romano struktūra, smalsuoliai čia ras daugybę istorinių detalių, o meilės romanų mėgėjos – jautrią Martos gyvenimo istoriją. Ir pamatysit, kaip istorijos ratas sukasi, kaip šimtmečius sprendžiamos tos pačios problemos ir kad moterys nuo amžių amžinųjų susiduria su tais pačiais klausimais.


Olga Tokarczuk parašė atsiliepimą Kristinos Sabaliauskaitės knygai. O aš radau kitą sąsają tarp abiejų autorių – abiejose knygose aprašomas gyvūnų ir įvairių žmogaus dalių bei išsigimėlių konservavimas ir didikų smaginimasis kaupiant kunstkameras. Supratau, koks vis tik mokslo pasiekimas tuo metu buvo užkonservuoti mirusius kūnus ir kokie brangūs buvo tie indai su formaline mirkstančiomis galūnėmis ar patologijomis. Prieš kelias dienas buvau Berlyno Gamtos muziejuje ir šių dviejų nuostabių rašytojų dėka visai kitomis akimis pažiūrėjau į tuos šimto, dviejų šimtų metų ar net dar senesnius stiklainius su įvairių gyvūnų gemalais ir visomis kitomis detalėmis, kurių net nesuprantu. Tai, ką ankščiau laikiau tiesiog šlykščiu kambariu, mane dabar sulaikė visą valandą. Ir net pajutau užsisvajojanti, gal net Petras pirmasis kurią nors kolbą pats čiupinėjo.

2019 m. rugpjūčio 10 d., šeštadienis

Dailininkų kelias Saksonijoje – ką verta žinoti keliautojams


Dalininkų kelias – tai vienas romantiškiausių ir vienas gražiausių pėsčiųjų maršrutų Vokietijoje, apie kurį nėra daug informacijos lietuviškai. Nors ši šalis yra didelė ir turi labai daug gražios gamtos kampelių, bet nei vienas grožio intensyvumu ir tokiais skirtingais gamtovaizdžiais neprilygsta Saksonijos Šveicarijoje šalia Dresdeno esančiam aštuonerių dienų pėsčiųjų keliui. Smiltainio uolos čia sukuria nepakartojamus tarpeklius ir visiškai kitokį gamtovaizdį, nei mūsų akis galėtų tikėtis. Gamtovaizdį, kurį prieš du šimtus penkiasdešimt metų atrado Dresdeno dvare dirbę menininkai ir kuriame įkvėpimo sėmėsi ne tik romantizmo, bet ir vėlesnių epochų dailininkai, rašytojai, muzikai ir kiti kūrybiški žmonės.

Dailininkų kelias arba Malerweg yra nutolęs lygiai tūkstantį kilometrų nuo Lietuvos. Iš viso yra aštuoni etapai, po 15-20 km kasdien, bet mažiau laiko turintys keliautojai eina pirmuosius penkis etapus šiaurine Elbės puse, kurie baigiasi Vokietijos Čekijos pasienyje esančioje mažoje gyvenvietėje Šmilka. Kelias žavus ne vien savo uolomis, tarpekliais, upeliukais, viršukalnėmis ir žmogaus nepaliestomis sengirėmis – pakeliui nemažai ir žmonių sukurtų paminklų, pilių, malūnų, istorinių vietovių, o gražesnėse vietose rasite lenteles su romantizmo dailininkų tų vietų piešiniais prieš kelis šimtus metų. Be to, šiuose miškuose daugybė augalų ir gyvūnų rūšių, kurių jau nebesutiksite kitur. Kelias tikrai nenuobodus – jūsų laukia daugybė laiptelių į viršų ir žemyn, peizažas keisis kelis kartus per dieną ir džiugins naujais nematytais vaizdais.

Kelias nėra labai sunkus, jis nereikalauja kažkokių papildomų įgūdžių, nebus jokių perėjų ar sudėtingų nuokalnių, nereikia specialios įrangos. Tiesiog reikia būti geros fizinės formos, kad nueitumėte tuos 16-20 km kasdien. Jei turite aukščio baimę, žinokit, kad ketvirtame etape jūsų laukia išbandymai, nes bus daug stačiai krintančių vaizdų. Šiaip kelias saugus, kaip ir viskas Vokietijoje – visur tiltai, atramos ar bent virvės pasilaikymui.

Kadangi šiuo keliu per dvejus metus esu praėjusi ne vieną kartą, žmonės rašo man ir klausia įvairiausių praktiškų patarimų. Taigi nuspredžiau atsakyti į kai kuriuos dažniausiai užduodamus klausimus.

Daug kas manęs klausia koks metų laikas geriausias ėjimui. Man visų gražiausiai šis kelias atsiskleidžia rudenį, kai gamta nutyla, debesys plaukia žemai, medžiai pasidabina spalvomis ir turistų smarkiai sumažėja. Vasarą labai smagu žygiuoti, nes einama miškingomis vietomis ir tarpekliais, karščiai lengvai ištveriami, upeliukai vilioja pavargusias kojas, mėlynės lipa į delnus. Bet vasarą brangiausios nakvynės ir daug turistų. Pavasaris džiugina šviežia žaluma, kuri čia, tarp uolų, visai kitaip spindi ir sukuria magišką atmosferą.


Jei norit keliauti patogiai, į kelionės vietą galite atvykti automobiliu, apsistoti vienoje vietoje ir į skirtingo etapo pradžią vykti bei grįžti visuomeniniu transportu. Nereikės neštis kuprinės, nereikės užsakinėti tiek skirtingų nakvynių. Tai nebebus piligriminė kelionė, bet vis tiek patirsite kelio grožį ir vaikščiojimo malonumą. Tikrieji keliautojai automobilį palieka ilgalaikio stovėjimo aikštelėje Pirnoje, (atvažiavus kasoje reikia pasiimti Malerweg bilietą, kuris kainuoja tik 20 eur aštuonioms dienoms), pasiima kuprinę ir nakvoja kaskart skirtingose pakeliui esančiose nakvynės vietose. Taip kelias nenutrūksta ir kasdien pažeria naujų įspūdžių ir pojūčių.


Automobilis keliaujant nereikalingas, tad atvykti į vietą lengvai galima ir be jo – skrendate į Berlyną, sėdate į patogų traukinį, persėdate Dresdene ir išlipate Pirnoje. Dar yra būdas iš Lietuvos atvykti autobusu į Dresdeną, ten sėsti į priemiestinį traukinuką S1 ir atvykti į Pirną. Ten autobusų stotyje sėdate į autobusą LG, vykstate iki Liebethaler grund ir viskas – jūs jau galite pradėti žygį. Jei turite klausimų, užsukite Pirnoje į turizmo biurą, prisirinkite žemėlapių ir paklausinėkite, kas neaišku.
Visi žemėlapiai, informacija apie regioną, apie kelio etapus bei jų pabaigoje esančios nakvynės vietos ir viešojo transporto grafikai yra išvardinti Saksonijos turizmo agentūros puslapyje https://www.saechsische-schweiz.de/en/home-malerweg. Pats kelias yra gerai pažymėtas, bet vis tiek rekomenduočiau turėti kuprinėje tikrą žemėlapį, nes viena kita klaidi vieta pasitaiko.


Planuodami kelionę pažiūrėkit, ar jūsų norimas laikas nesutampa su vokiškom šventėm ir ilgaisiais savaitgaliais, nes tuo metu sunku rasti nakvynę. Dažnai vokiečiai pigesnes nakvynes užsisako mažiausiai prieš pusę metų.

Vienas svarbiausių patarimų keliautojams – užsisakykite nakvynes iš anksto. Tai ne Santjago kelias, pakeliui paprastų nakvynės vietų nėra daug, sezono metu jos yra užimtos. Saksonijos šveicarijoje yra ne tik Dailininkų kelias, ten virš tūkstančio kilometrų trasų patiems įvairiausiems keliautojams, laipiotojams, dviratininkams, regionas labai mėgiamas vokiečių ir čekų turistų, moksleivių grupių. Vidutiniškai vienos nakvynės su pusryčiais ir turizmo mokesčiu pakeliui kaina – 30- 40 eur žmogui. Atminkite, kad nakvoti lauke Nacionaliniuose parkuose Vokietijoje griežtai draudžiama, nekalbant jau apie palapinių statymą. Kempingų pakeliui nedaug, bet yra galimybė pasistatyti palapinę kai kurių hostelių kiemuose. Pats populiariaus kempingas Ostrauer Muele yra įsikūręs Kirničo upės slėnyje, iš jo patogiai pradėsite trečiąjį ir ketvirtąjį etapą. Po pirmojo etapo Stadt Wehlen galėsite pasistatyti palapinę dailininko Christopherio kieme Kunsthaus Wehlen. Pas jį galite apsistoti ir be palapinės. Jis labai myli lietuvius ir papasakos jums daug apie šį regioną.

Vokietija, o ypač jos miškingi pakraščiai, yra daug labiau atsilikus už Lietuvą ir čia mokėjimo kortelių nemėgsta, su jomis tik nedaug kur aptarnauja. Jei už nakvynę geresniuose viešbučiuose galėsit atsiskaityt kortele, tai už alų ar vakarienę – ne. Taigi visoms planuojamoms išlaidoms rekomenduoju turėti grynųjų. Šiaip regionas nėra iš pigiausių, turistų gausiai lankomose vietose kavos puodelis gali kainuoti ir 3 eur. Bet įprastai vakarienę pavalgysite už 10-14 eur. Didelio alaus bokalo kaina – 3,5 – 5 eur.


Atminkite, kad Vokietija ne taip gerai padengta interneto ryšiu kaip Lietuva. Bus nemažai vietų, kur neturėsit, nei telefono, nei interneto ryšio, tad namiškius perspėkit iš anksto, kad nesirūpintų, jei nepavyks susisiekti. O jūs pasidžiaukit galėdami šiek tiek atsipūsti nuo pasaulio šurmulio. Tačiau rekomenduoju turėti popierinį žemėlapį arba tą, kuriam nereikia interneto.

Svarbiausias inventorius tokioje kelionėje yra kalniniai batai storu neslystančiu padu. Daug kas galvoja, kad tai nedideli kalnai ir nereikia lipti uolomis, tad galima eiti ir su sporbačiais. Bet turiu perspėti, kad yra šlapių vietų, daug laiptų, uolos atbrailų, kurios palijus gali būti slidžios, tad su batais be protektorių yra tiesiog nesaugu eiti. Vaikščiojimo lazdos nėra būtinos, bet jos smarkiai palengvina kopimą ir leidimąsi.


Kiekviename etape yra viena kita užeiga, kur galima stabtelti ir numalšinti alkį ir troškulį. Pažadėti, kad jos tikrai dirbs, negaliu, tad rekomenduoju turėti maisto davinį ir kuprinėje. Parduotuvių pakeliui taip pat beveik nėra išskyrus vieną kitą kioskelį. Vandenį taip pat reikia neštis, nes pasipildymui nėra daug galimybių. Čia ne Alpės, kur upeliukai teka iš viršukalnių ir iš kiekviename krioklyje gali pasipildyti gertuvę.


Regionas labai mėgstamas ir šeimų, nes vaikams laipioti uolomis ir landžioti po olas yra labai įdomu, be to čia yra keli jiems skirti muziejai, važiuoja senovinis tramvajus. Bet Dailininkų kelias mažiesiems yra šiek tiek per ilgas ir reikalaujantis per daug ištvermės ir mažiesiems, tiesą sakant, tiek laiko žingsniuoti nusibosta. Šeimoms su mažais vaikais aš siūlyčiau paieškoti kitų maršrutų šiame regione. O jei vis tiek nuspręsite eiti dailininkų keliu – galima kiekvieną etapą patrumpinti ir jo pabaigą pasiekti autobusu.


Kai kuriais etapais galima važiuoti dviračiais, bet šiaip dviratininkams skirti kiti maršrutai šiame regione. Tikrai turizmo biure rasite atskirus žemėlapius dviratininkams. Palei Elbę eina žymusis Vokietijoje Elbės dviračių takas.

Eidami Dailininkų keliu kartais papulsite į gausiai turistų lankomas vietas, bet didžiąją dalį kelio galėsit mėgautis vienuma arba susitiksite tokius pat keliautojus ar vietinius. Vokietijoje sutikus kitą keliautoją ar prie vartelių stovintį vietinį gyventoją, įprasta sveikintis. Paprasto “Hallo” ir šypsenos užtenka. O šiaip kelias pagrindines frazes vokiškai teks išmokti, nes angliškai kalba tik nedaugelis ir anglišką meniu tikrai ne visur rasite.

Knygoje “Kelyje. 100000 žingsnių su kunigu Algirdu Toliatu” aprašiau mūsų kelionę Dailininkų keliu. Joje rasite ne vien mūsų pokalbius apie gyvenimo kelionę. Ją galima naudoti ir kaip fizinės kelionės vadovą, nes joje aprašytas ir šis Vokietijos regionas, ir Dailininkų kelio legendos, ir kiekviename etape aplankomi įdomesni objektai, istorinės vietos, ir nakvynės namai, sutinkami žmonės, susipažįstama su vokišku maistu ir čia gyvenančiais žmonėmis.


Geros kelionės.
Ir visai nesvarbu, kad vasara jau eina į pabaigą, ruduo vaikščiojimui pats tinkamiausias ir pats gražiausias metas.









2019 m. liepos 24 d., trečiadienis

Gimtadienio pamintijimai


Dar vieni metai prabėgo, dar viena vasara liko mažiau. Mažėja noras švęsti, vis labiau norisi tiesiog tyliai sau būti. Plaukti ežere, sėlinti samanomis, šnabždėtis su paukščiais.


Kartais norisi būti su draugais ir šeima, bet vis dažniau - pačiam su savimi. Juk per tiek metų susikaupė šitiek įvairiausių sluoksnių, o mes juos klojam vienas ant kito nesusimąstydami, nesigilindami, neatsigręždami, šokdami tolyn, plaukdami pasroviui ir žvelgdami tik į priekį. Tiek įvykių nugrimzdę mumyse, tiek nuotraukų, prisiminimų, mylimų žmonių šnabždesių, tiek saulėtekių, žvaigždėto dangaus, prie laužo dainuojamų dainų, upės šnaresio, strazdo giesmių, liepžiedžių kvapo. Tiek daug svajonių, planų, nuostabos, tiek daug švelnumo laikant naujagimį rankose ir nerimo, išleidžiant jį į mokyklą. Nebereikia neaplankytų šalių, neišgyventų nuotykių, neragautų patiekalų. Viską jau turime, dabar norisi išmokti būti su tuo, ką sugebėjai sukaupti.


Prieš kelias savaites žiūrėjau filmą, kaip paprasti žmonės lipo į Montblaną – mano kalną svajonę. Prieš penkerius metus netgi buvau prisiartinusi prie jo per pagarbų atstumą ir visa širdimi pajutau jo šauksmą. Tuomet pavydėjau tiems, vorele einantiems kalno atbraila ir vis dar kirbėjo mintis, kad kada nors galbūt aš į jį įlipsiu, kad tai man skirta viršūnė. Kad užkopus į jį kažką suprasiu, kažką laimėsiu. Šiandien suprantu, kaip gera turėti neišpildytų svajonių. Kaip gera žiūrėti į viršūnes nesistengiant jų užkariauti. Kaip gera svajoti nesistengiant visko išpildyti.


Žmonės yra panašūs į medžius. Išoriškai mes panašūs, bet viduje kiekvienas turim skirtingas šerdis ir skirtingas gyvenimo suformuotas rieves. Jei kas nors mus nukirstų, galėtų pamatyti, kurie metai buvo mums geri, o kuriais vargom ir džiūvom. Ir patys į jas žiūrėdami galime prisiminti labai daug. Daug daugiau, nei kaupdami nuotraukas kažkokiuose mistiniuose debesyse, į kuriuos net nežinome kaip nueiti.


Labiausiai norisi klaidžioti tais labirintais, kurie yra viduje ir naujai atrasti tas vietas, kuriose jau kažkada buvau. Norisi eiti tuo pačiu keliu, bet kaskart kitaip. Norisi skaityti ne tas knygas, kurias visi giria, bet tas, kurios kadaise patiko man pačiai. Norisi klausyti tos muzikos, kuri buvo svarbi anuomet. Norisi rengtis tais drabužiais, kurie guli spintose ir kelia prisiminimus. Norisi tylėti su tais, kurie prisimena mus jaunus. Bučiuotis su tais, kurie kadaise įžiebdavo geismą. Nesivaikyti laimės paukštės, auksinės žuvelės, bet sustoti ir mėgautis kiekviena savo rieve. Mėgautis aplink augančiais medžiais ir tolumoje boluojančiomis viršūnėmis.


Ar tai reiškia, kad aš senstu? O gal tik tai, kad pavargau nuo tos vis greitėjančios vaizdų, frazių, įspūdžių, įvykių, kuriuos priversta gaminti ir vartoti, karuselės. Nuo pernelyg aktyvaus socialinio bendravimo, nuo draugų, kurių nepažįstu, nuo istorijų, kurios manęs nedomina, knygų, kurios geros, bet nuobodžios, nuo žinučių, kuriose yra šypsniukai, bet nėra emocijų, nuo paviršutiniškai aplankytų šalių.


Ne, tai nėra manifestas. Nenoriu išvažiuot gyvent į mišką, kaip Voldenas, ar palikti konformistinę visuomenę kaip kultinio filmo “In to the wild” herojus. Man net nebūtina nueiti Santjago keliu, kad pasijausčiau gyva.


Noriu keliauti lėtai savo keliu: du žingsniai į priekį, žingsnis atgal. Noriu padais jausti kelią, o pečiais braukti krūmų šakas, noriu alkį malšinti uogomis, o kojas atgaivinti tekančiame vandenyje. Noriu girdėti pasaulį ir tyliai jame būti. Neužimant daug vietos, nesukeliant triukšmo, neužgožiant gamtos grožio, netrukdant kitiems augti ir žydėti.


Tiesiog būti. Tiesiog būti tvirtam ir tyliam, kaip medis, jaučiant visą gyvybės ratą. Jaučiant kaitrą, džiaugiantis lietum, ištveriant vėjus, suteikiant namus vieniems, o pavėsį kitiems. Nedejuojant, kad per šalta, per sausa, per tamsu, per brangu. Tiesiog mėgautis viskuo, kas nutinka. Nes juk kiekvieni metai savaip gražūs. Kiekvieni metai nupiešia savaip gražias ir unikalias rieves.

2019 m. birželio 17 d., pirmadienis

Apie žemišką ir dangišką duoną


Ar žinot, kiek daug galima pasakyti laikant duonos kepalėlį rankose? Galima sakyti, kad tai tik maistas, kurį mes nusipirkome už tam tikrą skaičių piniginių vienetų, galima skaičiuoti kiek sumuštinių iš jos gausis, galima kalbėti apie jos rūšis ir skonį. Bet kunigas Michaelis vaikams kalbėjo apie tai, kaip viskas gimsta iš mažo grūdelio, kalbėjo apie tai, kiek dangaus ir lietaus, kiek vėjo ir žemės energijos sudėta į tą mažą branduolėlį, kiek daug jų reikia, kad gautum saujelę miltų, kiek žmogaus rankų darbo ir šilumos reikia, kol iš jų iškepi kepalėlį. Pirmai komunijai besiruošiantys vaikai klausėsi išsižioję, nes niekuomet nepagalvojo, kad už tokio paprasto produkto gali slypėti tiek daug. Tada jie išvažiavo kelioms dienoms į stovyklą, patys malė grūdus, minkė tešlą ir senose krosnyse kepė duoną. Paskui ją, dar šiltą, laužė, dalinosi vieni su kitais ir klausėsi apie tai, kad Komunija yra ne kas kita, kaip Kristaus duona, kad tai nėra vien tik burnoje tirpstantis paplotėlis, bet tai yra meilė ir draugystė, ramybė ir bendrystė.

Likusius kelis kepaliukus duonos jie parvežė į bažnyčią, kur po dviejų dienų vyko tėvų susirinkimas. Po įvairių kalbų apie reikalus ir pirmosios komunijos šventimą, ant stalo atsirado taurės, tėvai laužė ir dalinosi vaikų keptą duoną, užgėrė ją vynu, žiūrėjo nuotraukas bei klausėsi kunigo pasakojimų kaip vaikams sekėsi stovykloje.

Tai buvo ketvirtas ir paskutinis tėvų susirinkimas. Pamokėles visus metus lankė ne vien vaikai. Mes būdavome taip pat susodinami į ratelius, turėjome dalintis savosiomis patirtimis, mokėmės, kaip reikia melstis kartu su vaikais ir kalbėtis su jais apie viską viską. Kiekvieno susirinkimo pabaigoje kunigas palaimindavo visus ir palinkėdavo ramybės. Grįždavau namo po tų kelių valandų susirinkimo pakylėta ir kartu nurimusi, jausdavausi lyg kažkas būtų uždegęs žvakutę mano širdyje, kuri skleidė šviesą ir šilumą, ir tuo pačiu ramino. Išmokau prieš miegą kalbėtis su vaiku apie Dievą ir apie vertybes, apie tai, kas jam nutiko per dieną ir kas jį nuliūdino, apie tai, ką jis padarė negerai ir apie tuos, kurie jį įskaudino. Išmokau atsiprašyti jo. Išmokau išgirsti jį. Išmokau pasakyti, kad į bažnyčią eiti reikia ne todėl, kad taip reikia, bet todėl, kad taip smagu pradėti sekmadienį, kad ten sutinkam draugų. Kad bijoti eiti išpažinties yra visiškai normali būsena.

Man Pirmoji komunija labiau asociavosi su baime, kurios nenugalėjo net galimybė apsivilkti gražiąją baltą suknelę, specialiai tai progai močiutės pasiūtą iš mamos vestuvinio apdaro. Iki šiol pamenu daugelį iškaltų katekizmo atsakymų ir baimę susimauti per egzaminą, atsakyti ne tuos žodžius, atsistoti ar atsiklaupti netinkamoje vietoje. Atrodo, kad mus labiau mokino bažnytinio protokolo taisyklių, nei rūpinosi paaiškinti Komunijos sakramento prasmę. Mano vaikui pasisekė labiau. Kunigui Michaeliui jau virš septyniasdešimties, jis kalba su vaikais kaip Kalėdų senelis, paprastai išaiškina nepaprastus jų klausimus. Vaikai juokauja, kad jis galėtų būti piktas, jei tik mokėtų supykti. Bet pykti jis nemoka. Jis juokauja, pasakoja istorijas, kai reikia, mandagiai sudrausmina vaikus net per pačias mišias.

Šiemet mūsų bažnyčioje prie Pirmos komunijos priėjo 45 vaikai. Kunigas per metus apsilankė visų namuose. Pasak jo, tai labai padeda užmegzti ryšį su vaiku ir su parapijiečiais. Atėjęs jis beveik valandą sėdėjo vaiko kambaryje ir kalbėjosi apie šį bei tą, apie tai, ką jis lanko ir kuo domisi, apie brolius ir seses, apie senelius ir apie futbolą. Kitą valandą jis su mumis gėrė arbatą, gyrė lietuvišką sūrį ir klausinėjo apie Lietuvą ir Baltijos šalis, susidomėjęs vartė mano knygą “Kelyje” ir pasakė, kad būtinai turėsiu surengti Lesung (skaitymus) bažnyčioje, kai ji pasirodys vokiškai. Kai jam išeinant bandžiau įbrukti pinigėlį, nes, kiek pamenu, Lietuvoje “taip reikia”, jis nuoširdžiai nustebo ir atsisakė. Jei norit paaukot bažnyčiai, tai atneškit ir įkiškit į aukų dėžutę, sakė jis ir aš nežinojau kur dėt akis iš gėdos.

Todėl nenuostabu, kad atėjus Pirmos komunijos šventės dienai, jis puikiai žinojo ne tik visų vaikų, bet ir visų tėvelių vardus. Vaikai turėjo net dvi repeticijas, kurių tikslas ne viską atlikti teisingai, bet suteikti vaikams pasitikėjimo ir drąsos. Nebuvo jokio egzamino, jokio žinių patikrinimo. Kas kiek išmoko, tiek ir išsinešė. Jokių iškaltų strofų ir jokių gatavų atsakymų. Tik nulipdyti rankdarbiai, prirašytas ir prispalvintas pratybų sąsiuvinys ir išmoktos giesmės, kurias jie taip gražiai ir nuoširdžiai giedojo šventės metu, kad ne vien aš šluosčiausi ašaras.

Sekmadienį šventinės rytinės mišios pilnutėlėje bažnyčioje truko apie dvi valandas. Po to išsiblaškė visi su giminaičiais, krikšto tėvais ir artimaisiais pietauti, švęsti, fotografuotis. Pusę šešių vėl visi turėjome susirinkti bažnyčioje, kur buvo dėkojama už gražią šventę, buvo laiminamos dovanos ir meldžiamasi už artimuosius. Kiekvienam vaikui buvo įteikiamas pažymėjimas ir dovana – kaltas metalo kryžius su bažnyčios motyvu. Tėvai buvo iškviesti į priekį palaimint vaikų, po to kunigas paprašė vaikų palaiminti tėvus. Taip stovėjom visi prie altoriaus sutrikę, nustebę, pavargę, bet užlieti nepaaiškinamos šviesos.

Pirmadienį vaikai buvo atleisti nuo pamokų ir vėl rinkosi į bažnyčią antrai komunijai. Mišiose dalyvavo tik vaikai ir jų tėvai. Prisipažinsiu, kai pradžioje išgirdau, kad per dvi dienas teks triskart eiti į bažnyčią, buvau skeptiškai nusiteikusi, bet šiandien nenorėčiau atsisakyti nei vienos ten praleistos akimirkos. Sekmadienį buvo daugiau jaudulio, šou elementų, daugiau bruzdesio dėl atrodymo ir gražių nuotraukų, o pirmadienį buvo tiesiog tyli graži vidinė šventė vaikams. Pirmadienį pamokslas vaikams buvo apie tai, kas yra draugystė ir apie tai, kad norint turėti draugų, reikia neprarasti ryšio su jais, reikia su jais dalintis ne tik duona, bet ir džiaugsmais ar skausmu. Kristus yra mūsų draugas ir, jeigu mes pas jį neateisime, jei neskirsime jam laiko, mūsų ryšys po truputį skilinės, kol visai nutrūks. Bažnyčia yra ne vien Kristaus, bet mūsų visų namai, kartojo kunigas. Ir aš nustebusi žiūrėjau, kaip mano aštuonmetis laisvai joje jaučiasi. Šventė baigėsi bendra kava ir suneštiniais pusryčiais bendruomenės salėje. Vaikai privalgę pyragų, bažnyčios kieme žaidė futbolą, tėvai įsipylė po antrą puodelį, pasakojosi apie šventę, keitėsi telefonais, tarėsi vėl susimatyti, dėjosi prie skirtingų iniciatyvų.

Lietuvoje privesti vaikus prie Pirmosios komunijos yra pareiga - visi tai daro, taip reikia ir daugelis net nesusimąsto apie viso to prasmę ir reikalingumą. Yra tokių, kurie tik veda į pamokėles, bet nekalba apie tai namie, o patys į bažnyčią niekada neužsuka.  Nes mano, kad vaikui užtenka tiek, kiek jis išmoksta per pamokas. Nes bažnyčia tampa dar vienu būreliu, o Pirmoji komunija - gražia paradine švente su gražiomis nuotraukomis.

Berlyne, šiame daug kentėjusiame, bet religijoms nepasiduodančiame mieste, reikia nemažai drąsos pasakyti, kad vaikas lanko bažnyčią. Tai nėra savaime suprantamas dalykas. Tai yra apsisprendimas. Iš mano sūnaus klasės religijos pamokas lanko šeši vaikai, o prie Pirmosios komunijos ėjo tik du. Kiti draugai jam tvirtino, kad Dievas toks pat išgalvotas kaip ir Kalėdų senelis.

Dabar net nežinau, kas mane per tas dvi dienas sujaudino labiausiai. Ar ta pakili šventės atmosfera ir jaudulį bandantys nuslėpti vaikai, ar tai, kaip vaikai nešė savo dovanas šventinimui, ar tai, kaip jie gavę vokelius su laiškais iš gyvenimo nuskriaustų vaikų, svarstė kiek paaukoti jiems iš savo gautų dovanų, ar tai, kaip susikaupę jie klausėsi kunigo pirmadienį ir dainavo išmoktas giesmes?

Ne, turbūt svarbiausia buvo tas paprastumas ir užsimezgęs bendrumo jausmas tarp visų. Svarbiausia buvo tai, kad ir aš pagaliau supratau, kas tai yra Komunija ir kiek daug gali būti į ją sudėta. Tai kepalėlis duonos mūsų sieloms. Tai bendrystės sakramentas ne tik su Dievu, bet ir su mūsų vaikais, mūsų šeimomis, mūsų draugais. Tai dar vienos mums atidarytos durys.

2019 m. birželio 3 d., pirmadienis

Meilės neįmanomybė arba smagi literatūrinė klastotė

Apie rašytoją Haną Rotšild ir jos pirmąjį romaną “Meilės neįmanomybė” nieko nebuvau girdėjus, kol leidykla Tyto Alba neišleido jo lietuviškai (vertė Mėta Žukaitė). Tiesą sakant, neplanavau skaityti neprasidėjus atostogoms, bet čia buvo iš tų atvejų, kai labai sudomina anotacija ant knygos nugarėlės: “Tai snobiško ir dažnai groteskiško meno pasaulio satyra, gurmaniško maisto šventė su Antrojo pasaulinio karo detektyvo prieskoniu. Paslaptis, tyrimas, maistas, istorija ir meilė – viskas sumaišyta taip, kad negali atsitraukti.” Pasidarė įdomu, kaip galima sumaišyti tiek temų ir žanrų viename romane ir kokio skonio knyga po to atsiranda. Gal ten slypo naujoji bestselerio kūrimo formulė?
Meile nusivylusi mergina, nuo pat pirmų eilučių sukelianti skaitytojo gailestį, už paskutinius pinigus vienam atsitiktiniam meilužiui nuperka paveikslą sendaikčių krautuvėlėje. Vyras nepasirodo, herojė ištuština vyną viena ir gailisi veltui išleistų pinigų, tačiau po kelių dienų jos alkoholikė motina jį nešioja po Nacionalinę Londono galeriją ir ieško panašumo su ten eksponuojamais kūriniais, bandydama sukurstyti dukros viltį, kad jis ko nors vertas. Kad paveikslui numatytas pagrindinis vaidmuo romane, skaitytojui aišku nuo pat pradžių, dar net paveikslui nepradėjus kalbėti. Palaipsniui įtampa auga, paveikslo istorinis kelias driekiasi per Europą, visur kurstydamas nepadorias aistras, kol atsiranda Berlyno žydų šeimoje, kabo mažutėje jų svetainėje, bet šį faktą turtingoji Vinkelmanų šeima labiausiai linkusi nuslėpti. Kiek pailsėjęs nuo klajonių, jis vėl yra nukabinamas nuo sienos ir nugabenamas pačiam fiureriui, o jo buvę šeimininkai išvežami į Aušvicą. Savo gyvenimo istoriją romane papasakoja pats paveikslas – jį turbūt ir reiktų vadinti protagonistu. Nors veikėjų storame romane daug ir pačių įvairiausių. Kai kurie jų labiau įtikinami, kiti – mažiau, kai kurie puikiai atspindi mūsų dabartinio gyvenimo tuštybę. Visiems reikia to ypatingojo paveikslo, nes jis – tobula meilės išraiška.

Kelis kartus skaitant kilo noras paieškoti internete informacijos apie paveikslą, bet vis atidėliojau, kol perskaitysiu visą romaną. Ir įsivaizduojat mano nusivylimą, kai baigusi skaityti sužinau, kad taip tikroviškai aprašytas ir mano smalsumą sužadinęs paveikslas, kabojęs Prancūzijos dvare, džiuginęs Voltero mylimąją, paskui atkeliavęs pas Fridrichą Didijį, vėliau atitekęs Napoleonui ir galiausiai pakliuvęs į Hitlerio rankas, kuris po karo turėjo būti neva padovanotas Evai Braun, viso labo buvo literatūrinė klastotė. Prancūzų dailininkas Antuanas Vato tikras, jo istorija tikra, meno pasaulio legendos tikros, visi istoriniai kontekstai tiksliai atkurti, bet pats paveikslas išgalvotas, kaip ir kolekcininkas Vinkelmanas, jo šaltakraujė dukra Rebeka, turtuolis Vladas, linksmuolis Barnis, vargšė Anė, jos mama Ivė ir kiti personažai. Taip, sutinku, autoriaus laisvė sugalvoti personažus kokius tik nori, o šiame romane paveikslas taip pat tik personažas, bet perskaičius jaučiausi šiek tiek apgauta. Bet geros knygos paskirtis yra ne tik praturtinti žiniomis, bet ir sukelti smalsumą. Autorei tai padaryti pavyko, nes vos tik užvertus paskutinį puslapį prasidėjo mano detektyvinės paieškos internete apie žymų, bet mažai žinomą rokoko dailininką ir apie ne mažiau žymią, bet per mažai žinomą romano autorę.

Ant knygos viršelio užsimenama tik tiek, kad ji aristokratė, meno žinovė, dokumentinių filmų kūrėja, dėstytoja ir scenarijų rašytoja. O iš tiesų ji ne šiaip aristokratė, bet turtingiausios pasaulio šeimos – Rotšildų klano – atstovė ir paveldėtoja. Ji taip pat Nacionalinės Londono paveikslų galerijos valdybos pirmininkė ir Tate muziejaus globėja. Taip, šeima turi didžiausią privačią meno kolekciją ir autorė nuo pat mažens sukiojosi tarp šedevrų, šeichų, aristokratų ir politikų. Todėl nenuostabu, kad jai taip gerai pažįstamas meno aukcionų pasaulis ir meno kolekcionierių portretai, kuriuos taikliai aprašo romane.

H. Rotschild viename iš nedaugelio interviu teigia, kad tėvas vaikystėje vesdavosi į galerijas ir liepdavo praleisti ten daug laiko. Kažkada, atlikdama praktiką Paryžiuje, ji atsidūrė Luvre prie A.Watteau paveikslo "Pierrot". Tuomet ji jautėsi liūdna ir vieniša ir tas paveikslas ją sujaudino iki pat gelmių. Autorė teigia gavusi emocinį šoką ir supratusi, kad nupieštas žmogus jaučiasi taip pat kaip ir ji. Jai tapo įdomu, ką galėtų pasakyti paveikslai, jei jiems būtų suteikta galimybė kalbėti, o rokoko epochos dailininką pasirinko tik dėl to, kad apie jo gyvenimą ir kūrybą išties mažai žinoma.
Prisipažinsiu, ir aš šį vardą buvau girdėjusi tik kartu su kitais mėgstamais Prūsijos karaliaus Frydricho didžiojo dailininkais. Bet nežinojau, kad jis buvo įsigijęs net 19 jo paveikslų ir dėl to dabar Berlyne ir Potsdame jo paveikslų yra daugiau, nei Prancūzijoje, kur dailininkas gimė ir kūrė. Nieko nuostabaus, juk Frydrichas Didysis buvo prancūziškojo rokoko gerbėjas. Hitlerio archyviniuose kataloguose taip pat rastas vieno Watteau paveikslo pavadinimas – jis turėjo kabėti būsimame fiūrerio muziejuje Lince kartu su kitais karo meno grobiais vienoje iš pačių matomiausių vietų (šiuo metu eksponuojamas Berlyno paveikslų galerijoje), o ne būti padovanotas Evai Braun. Galbūt šio paveikslo tikra istorija būtų ne mažiau įdomi? Galbūt autorei visai nevertėjo išgalvoti paveikslo ir istorijos, o tiesiog atkapstyti vieną iš esamų?

Prieš beveik tris šimtmečius mirusio dailininko vardas pastaruoju metu ne kartą buvo patekęs į skandalų sūkurius. Prieš dešimtmetį nuošalioje britų sodyboje buvo rastas dingusiu laikytas jo paveikslas “Le surprise”, vėliau parduotas Christie aukcione už rekordiškai didelę sumą pinigų. Frankfurter Allgemeine Zeitung prieš septynerius metus iškapstė istoriją, kad Vokietijos valdžia žymųjį paveikslą “Kythera išplukdymas” iš Prūsijos karališkosios šeimos paveldėtojų nusipirko dukart – pirmą sykį 1926 m už 1,8 mln reichsmarkių, o antrą kartą - 1983 už 15 mln vakarų Vokietijos markių. O kokios įdomios buvo meno kūrinių klajonės ir slėpynės karo metais?

Manau, kad ne mažiau įdomias istorijas galėtų papasakoti ir jų šeimai priklausantys paveikslai. O jei prabiltų jos šeimos žmonės, oi kiek įdomių dalykų papasakotų, nes turbūt nėra paslaptingesnės, įtakingesnės ir labiau gandais apgaubtos šeimos už Rotšildus. Sakoma, kad jie valdo pusę pasaulio pinigų. Apie juos skleidžiama pačių įvairiausių paskalų ir kuriama įvairių sąmokslo teorijų – neva jie finansavo pasaulinius karus ir prisidėjo prie antisemitizmo, neva jie finansuoja dabartines vyriausybes, valdo bankus ir kuria dabartinę pasaulio politiką, neva jie yra masonai, satanistai, iliuminatai ir šėtono garbintojai, kurių palikuonys gali tuoktis tik su šeimos nariais. Nežinau, kiek tiesos ganduose, bet manau, kad šioje šeimoje slepiasi ir politinio trilerio, ir meilės istorijos, ir detektyvo, ir psichologinio romano užuomazgų, kurie sudomintų skaitytojus visame pasaulyje.

Ne veltui H.Rotšild pirmoji dokumentinė knyga apie jos tetą Niką The Jazz Baroness (bei to paties pavadinimo filmas) vos pasirodžiusi šovė į populiarumo viršūnes. Joje autorė aprašė, kaip užaugusi Anglijos pilyse, įgijusi puikų išsilavinimą, tapusi diplomato žmona, Nika meta vyrą, penkis vaikus, padėtį visuomenėje dėl juodaodžio vyro. Ji tampa džiazo baroniene, globoja Charlie Parker, myli Thelonious Monk, važinėja Rolls royce, gyvena su trimis šimtais kačių ir dievina džiazo muziką. Jos bute miršta didžioji džiazo žvaigždė Charlie Parker ir Rotšildai susiima už galvos. Autorei nebuvo lengva paviešinti nenuoramos tetos, per karą pilotavusios bombonešius, o paskui besisvaiginusios džiazu, istoriją, to nenorėjo visa šeima, bet lemtingais momentais ji prisiminė ją drąsinusius Nikos žodžius – mes gyvename vieną vienintelį kartą. Skaitai tokias istorijas ir supranti, kad tikri žmonės dažnai būna įdomesni už personažus, o gyvenimo vingiai labiau netikėti už siužetinius.

“Meilės neįmanomybė” yra šaunus skaitinys atostogoms, įtraukiantis į istoriją, praplečiantis skaitytojo pažintinį lauką ir įvedantis į meno pasaulio užkulisius. Intriga išlaikoma ir humoro pakanka - sakyčiau tai toks Bridžitos džouns dienoraščio ir Da Vinčio kodo mišinys. Bet bestselerio formulės jame neradau, o maisto linija  romanatrodė netgi visai bereikalinga. Bet už pažadintą susidomėjimą Rotšildais ir Antoine Watteau esu labai dėkinga autorei. Ir už norą dar kartą apsilankyti Berlyno Šarlotenburgo rūmuose ir Nacionalinėje dailės galerijoje ir kitomis akimis pažiūrėti į visų laikų žymiausio Vokietijos Kaizerio mėgstamiausio dailininko paveikslus.

2019 m. balandžio 12 d., penktadienis

Paragauti Maroko



Su kuo galėčiau palyginti Maroką? Ne šalį apskritai, kurioje visur kabo dar palygint jauno, pažangaus ir beprotiškai turtingo karaliaus portretai, kurioje yra tokia gamtos, gyvūnų, žmonių, architektūros įvairovė, kad joje telpa ne tik visa Afrika, bet ir visa pietinė Europa, ne šalį, kurią apdainavo garsūs rašytojai ir poetai, kurioje tiek daug prabangių rūmų ir Riadų, kurie paprastam biudžetiniam turistui taip pat nepasiekiami, kaip ir beduinų palapinės dykumoje ar vietinių marokiečių būstai medinoje, bet apie tą kąsnelį, kurio paragavau per šešias viešnagės dienas, atskridusi ne sezono metu pigiomis avialinijomis į Marakešą.
Marokas toks įvairus ir jame tiek daug kontrastų, kad nesi tikras, ar pamatęs gabalėlį gali spręsti apie visą šalį, bet paragauti jo labai skanu.

Pirmą kartą keliavau be plano. Kas pažįsta mane, žino, kad aš taip niekuomet nesielgiu. Visada guglinu, skaitau knygas apie tą šalį, į kurią vykstu, skaitau atsiliepimus internete, sudarau sąrašą dalykų, kuriuos noriu pamatyti, paragauti, aplankyti ir stengiuosi to plano laikytis. O čia visai kitokia šalis, kitokia kultūra, kitas žemynas. Marokas į mano gyvenimą atėjo visiškai neplanuotai, netyčia - prieš mėnesį vyresnėlis sūnus pasakė, mama, ten tokios ryškios žvaigždės ir tokie gražūs saulėlydžiai ir tas sakinys mane apsėdo, lyg netyčia taksi nugirsta melodija, kurią niūniuoji dvi dienas. Sutikau iškart, nes kas gali atsispirti, kai lemtis tau siūlo viso pasaulio žvaigždes su brangiu žmogumi. Apsisprendžiau pasitikėti juo, pasitikėti likimu ir pasitikėti Dievo planu ir nusiteikti priimti viską, ką pakeliui rasiu.

Buvau pasiruošusi nustebti. Buvau pasiruošusi, kad reikės kažkaip suvaldyti savo baimes. Nes Marokas – tai jau Afrika, tai visai svetimas mums pasaulis, visiškai nesaugi vieta, kur gali būti apiplėštas, pasmeigtas peiliu siauroje medinos gatvelėje, įkąstas skorpiono dykumoje, nusivėmęs nuo neaiškių bakterijų, apsivertęs su senoliu mersedesu, kurie čia, kaip dalis europiečių, atvažiuoja šiltai pabaigti savo gyvenimo dienų. Galėjom viso to išvengti užsisakydami gerą viešbutį, bet tai jau būtų kita kelionė, joje aš būčiau nebe keliautoja, o turistė, atrandanti visai kitus dalykus.


Bendra vakarienė hostelyje
Keliavau taip, kaip keliauja jaunimas ir bandžiau įsijausti į tai, kas vadinama backpackers life – kai viskas, ko tau reikia, telpa į kuprinę ir dažniausiai žinai tik vietas, kurias nori aplankyti, bet ne kaip iki jų nusigausi, niekada nežinai, ar dar liksi šiame hostelyje vienai nakčiai, ar, sulaukęs įdomių pasiūlymų ir žmonių, su jais judėsi toliau. Būsi atviras viskam, kas pasitaikys tavo kelyje. Joan, su kuria Atlantic hostelyje sėdėjom greta prie bendro vakarienės stalo, skanavom vištienos tadžiną su ryžiais ir razinomis ir spjaudėm į vieną lėkštutę alyvuogų kauliukus, taip ir sakė – kai keliauju su draugu, apsistojame viešbučiuose, bet kai keliauju viena, visada renkuosi hostelius, nes juk čia visada randi su kuo pasikalbėti ir sužinai tiek daug apie šalį ir ypatingas jos vietas. Pasak britės, taip keliauti juk daug įdomiau, taip kelionė virsta nuotykiu. Joan nakvojo šešiaviečiame kambaryje, džiaugėsi gavusi apatinę lovą ir po vakarienės klausėsi vietinių muzikantų grupės kartu su jaunimu iš Vokietijos, Britanijos ir Prancūzijos. Po kelių dienų ji turėjo judėti toliau - tūkstantį kilometrų į pietinį Maroko miestą Dahlą ji norėjo įveikti vietiniais autobusais, kaip darė keliaudama po Jordaniją. Nes taip įdomiau, o laiko ji turinti. Pakeliui dar užsuksianti į Tarfaya, aplankyti jos mėgstamo rašytojo Antuano de Sent Egziuperi paminklo. Taip ir neišdrįsau paklausti, kiek jai metų, bet pūsdama cigaretės dūmus ant hostelio stogo esančioje terasoje, ji prisipažino, kad šitaip keliauti pradėjo tik išėjus į pensiją.
Essaouira nuo hostelio terasos
Essaouira – tai žuvėdrų, kačių ir menininkų pamėgtas miestas už trijų valandų kelionės patogiu autobusu nuo Marakešo. Aštuntą ryto sėdžiu viena ant stogo terasos ir klausau, kaip klykia šie balti paukščiai nardydami po baltą miestą. Lyg dieglių varstomi kūdikiai. Essaouira ir vadinamas žuvėdrų miestu. Jis vadinamas baltuoju miestu. Keista, kai žinai, jog jis buvo didžiausiu vergų transporto uostu ir iš jo į ilgą kelionę per Atlantą išplaukdavo juodaodžių tirštai prigrūsti laivai. Gal dėl to čia visur skambančioje gnawa muzikoje daugiau jaučiamas afrikos genčių ritmas, nei arabiškos trelės. Šidoma rytinės saulės spindulių ir vietoje kavos gurkšnodama šviežiai spaustas apelsinų sultis, atsiverčiu knygą – šįkart į kelionę pasiėmiau Bruce Chatwin romaną Utzas. Štai ir išlindo melas, kad nesiruošiau Marokui – juk skaitinėjau prieš išvykstant Maroke apsigyvenusio rašytojo Tahir Shah knygą “Kelionės su pačiu savimi”. Viename esė jis aprašė, jog visada, kad ir kur bekeliautų, su savimi vežasi Bruce Chatwin knygą “The Songlines”. Savo mėgstamame angliškame knygyne šitos neradau, bet nusipirkau romaną apie Prahoje sovietmečiu gyvenusį porceliano kolekcionierių. Jo istorija, kaip ir G.M.Markeso apsakymai iš rinkinio “Strange piligrims”, savotiškai tiko prie šios mano kelionės be plano, bet su pakeliui sutinkamais keistuoliais ir ilgais skaitymui paliktais rytais. Gaila, nei viena jų nėra išversta į lietuvių kalbą.

Essaouiros medinos centrinės gatvelės yra spalvotas, perpildytas ištisinis turgus. Nuklydus kiek toliau, galima išvengti turistų, bet ne nuolat tau norinčių ką nors parduoti prekeivių. Vienas tau kiša papuošalus, kitas prieskonius, trečias arbatinukus, ketvirtas – šalikus, viskas gražu, spalvota, neįprasta akiai, todėl jas džiugina, jau pradedi galvoti, kaip vienas ar kitas daiktelis tiktų tavo kambariui, tavo virtuvei, tavo garderobui, jau beveik leidi įtikinamas, kad prekeivis tau padarys specialią kainą už šį neįkainuojamą dalyką ir tada tik šast ir prisimeni, kad keliauji su kuprine ir šachmatų lenta ten niekaip netilps. Kad atvykai čia įspūdžių ir žvaigždėto dangaus, kurie, kaip tyčia, nieko nesveria. Buvo ir labai malonių prekeivių, kurie mums parodė kryptį, kurie pasakė, kur pavalgyti pigiau ir kiek iš tiesų reikia mokėti už taksi. Vieno po ilgų derybų ir pokalbio paklausiau, kur galėčiau suvalgyt sriubos lėkštę pietums su vietiniais, jis mane čiupo už rankos ir siaurų gatvelių labirintu nuvedė į tokią savotišką skylę, kur niekuomet nebūčiau drįsus užeiti. Sėdėjau prie stalo su dar šešiais vietiniais mažame tamsiame kambarėlyje, vienu šonu prisiglaudusi prie žalios aptrupėjusios ne vieną šimtą metų skaičiuojančios sienos su nežinia kur bėgančiomis skruzdėmis, kita alkūne liesdama bedante burna sriubą šliurpiantį senuką ir pasigardžiuodama kirtau pupelių troškinį su marokietiškais prieskoniais, o pabaigus su jų duona išlaižiau lėkštės dugną, kaip tai daro vietiniai. O paskui visiems turėjau paspausti rankas, nes visi norėjo palinkėti mums bon voyage. Na ir kas, kad paskui pusvalandį ieškojau, kur nusiplauti rankas su muilu, šie pietūs liks įrašyti mano atmintyje prie geriausių gurmaniškų patirčių. Kaip ir aštrokas sraigių nuoviras, pirktas iš gatvės prekeivio vidurnaktyje. Kaip ir ant griliaus keptos krevetės, kurios ryte dar plaukiojo jūroje. Kaip ir sultingas didžiulis apelsinas, kokių į kilogramą telpa tik trys. Kaip ir su pomidorais kepti ir troškinti kiaušiniai pietums.
Siauros medinos gatvelės

Essaouiroje mėgsta atostogauti patys marokiečiai. Jų čia daug daugiau, nei europiečių, jie važinėjasi arklių kinkiniais, valgo restoranuose, perka čia pat gatvėje spaudžiamas cukranendrių sultis, perka skaras ir suvenyrus, fotografuojasi prie miesto sienos. Tai tokia savotiška Palanga – turinti savo pagrindinę gatvę, turinti promenadą su “sea view” terasomis, gatvės muzikantus, šoumenus, brangių dizainerių parduotuvių ir turgų, brangių restoranų ir riadų su fontanais ir rankomis drožinėtais baldais. Sekmadienį išsliūkinam iš medinos, einam į vietinių turgų, kuris kažkuo panašus į Panevėžio mašinų turgų jo klestėjimo metais, kai stendai būdavo nukrauti Europoje nebereikalingais daiktais. Randu netgi stalą su fotografuotomis knygomis, kokias mes skaitėme tuomet, kai legalių nebuvo. Sukam į šoną, pavargę nuo žmonių, nuo dulkių, nuo šiukšlių, nuo prekeivių riksmų ir besigūdančių vyrų su dideliais karučiais ir išeinam į vietinių pliažą, šurmulį palikdami už nugaros. Smėlio kopos apačioje įsitaisom ir stebim, kaip vietiniai vaikai iš ragatkės šaudo balandžius. Svarstom, gal jie juos valgo, ar peša plunksnas? Pašauna, tada vejasi ir gaudo ir tai daro taip rimtai, lyg gautų algą už tai. Paskui hostelio šeimininkas, vardu Kuskusas, paaiškina, kad vaikai taip pramogauja – pašautus balandžius jie nešasi namo, pakerpa sparnus ir laiko ten juos kaip naminius gyvūnus. Ne viską mes galim suprasti. Ne viską ir reikia. Po vakarinio pasivaikščiojimo po žuvų turgų, norisi paklausti, kur jie deda tas neparduotas krevetes, kur deda didžiules rajas, doradas, ungurius ir kitas žuvis, kurių pavadinimus pamiršau vos išgirdusi. Bet nepaklausiu. Kai po gnawa muzikos koncerto beveik vidurnaktį grįžtame namo, centrinėje gatvėje vyrukai vis dar pardavinėja ryklio gabalus vėlyviems turistams. Jo likusi visa uodega, iš kurios turbūt dar galėtum pamaitinti kokį trisdešimt žmonių.


Turguje dorojamas ryklys
Žuvų turgus purvinas, dvokia, jame žuvėdros tampo žuvų vidurius, o katės – žuvų galvas. Arba atvirkščiai. Kartais jos susipeša. Žuvėdros rėkia, puola, kerta katėms snapu, kaip Hičkoko paukščiai, todėl eini pasilenkęs, susigūžęs, bandydamas jų išvengti, bet eini tolyn, nes negali sustoti ir atsiplėšti, nes kažkurią tavęs dalį juk traukia pasišlykštėjimą keliantys dalykai. Ir praėjus visą tą purvą ir keistas žuvis pamatom tokį mažą stebuklą – koks dešimt vyrų guminėmis kelnėmis, ką tik išlipę iš savo laivų, sinchroniškai traukia didžiulį tinklą iš draugo laivo. Juokaudami, mušdami ritmą jie juda gražiai ir lygiai ir tame jų judesyje yra kažkas sakralaus, kažkas, kas perduodama iš kartos į kartą, kažkas, kas apibrėžia juos, kaip žmonių grupę ir kas galbūt yra netgi tapę jų DNR dalimi, kurią jie perduos ir savo vaikams. Tinklas begalinis, darbas trunka ilgai, bet aš stebiu lyg užhipnotizuota, pamiršusi temstantį pasaulį aplink mane. Net pagalvoju, kad panašiai choreografiškai tiksliai kadaise Lietuvos laukuose judėdavo šienpjoviai.
Vietiniame autobuse
Prisikvėpavus rytietiškos egzotikos vis tik noriu pamatyti žvaigždes, tad po dviejų parų Essaouiroje sėdam į vietinių autobusą ir dardam į Sidi Kaouki, banglentininkams, hipiams ir visiems kitiems laisviems keliautojams puikiai žinomą tašką prie vandenyno. Dvidešimties kilometrų kelionė vietiniu autobusu trunka pusantros valandos – pusvalandį laukiame kol jis prisirinks pilnutėlis, kol saldumynų prekeivis parduos pusę padėklo, kol autobuso vairuotojas gaus reikiamą autobuso detalę, kad pagaliau galėtume pajudėti ir per valandą pasiekti šį galutinį mūsų kelionės tašką, kuriame tik tą patį rytą užsisakėme kambarį.


Mus pasitinka asilai, šunys ir kupranugariai. Paskui pamažu pasirodo pastarųjų šeimininkai ir klausia, ar nenorėtume pajodinėti. Asilai čia naminiai, kaip kitur šunys, o šunys čia laukiniai, kaip kitur katės. Dar yra ir arklių, bet jie, kaip kupranugariai, turi užsidirbti pragyvenimui, nešiodami tuos kelis čia apsistojusius keliautojus. Po valandos kitos priprantu prie šio visur persekiojančio gyvūnų pasaulio. Laikas jaukintis žmones. Mano sūnus, kur bekeliautų, mėgsta su vietiniais pažaisti futbolą arba krepšinį, sako, tai pats geriausias būdas susidraugauti su vietiniais. Sėdžiu tuščiame paplūdimyje, stebiu juos, spardančius kamuolį, stebiu ant arklių po begalinį tuščią paplūdimį lakstančius ir triukus išdarinėjančius vietinius berniokus, stebiu iš tolo atsiritančias ir kaskart po truputį artėjančias Atlanto bangas, kol jose lėtai lėtai nuskęsta saulė. Saulėlydžiai čia tikrai puikūs, pagalvoju, glostydama jaukiai šalia manęs įsitaisiusį šunį. Ir maistas puikus, suprantu vakarieniaudama vietinių užeigėlėje labai tinkančiu šiai kelionei pavadinimu Sans stress (Be streso). O grįždama tamsoje galvoju, ar paukščių takas toks ryškus tik dėl to, kad reikia parodyti kryptį po karštos žiemos tėvynėn grįžtantiems giesmininkams?

Ne vien brangūs viešbučiai turi terasas su vaizdu į vandenyną
Sidi Kaouki puikiai tinka egzotiškai tinginystei, ypač jei nesistengi pažaboti bangų su banglente. Kaimas su dešimt namų, produktų kiosku, apelsinų pardavėju, keturiais restoranais ir iki pat horizonto besitęsiančiu pliažu. Po rytinio pabėgiojimo, maudynių ir sočių saldžių pusryčių, nusprendžiame nukeliauti iki krioklių. Jei pasiseks, tuos dvylika kilometrų galima pavažiuoti autobusu arba pasigauti pakeleivingą automobilį. Būtų galima, jei kas nors važiuotų pro šalį. Užtat eiti gera, dairomės į argano medžius, laisvai besiganančius kupranugarius ir avis, kol pamatom artėjantį autobusiuką. Jis sustoti negali, nes turbūt užgestų variklis, bet pristabdo ir mes įšokame vidun pro tą vietą, kur kadaise buvo durys, atsisėdam ant kreivų apsilaupiusių sėdynių, o po dešimties minučių tenka tuo pačiu būdu jį palikti. Nuvažiuodamas vairuotojas mosteli ranka, rodydamas kryptį ir mes liekame klaidžioti vieni karštyje, vidurdienyje, eidami ochra spalvos kalnu link dviejų aukštų ir grakščių, lyg išstypusios manekenės su vešliomis šukuosenomis, palmių tolumoje. Peizažas primena Biblijos vaikams piešinukus.

Krioklys gal būtų gražus, jei jame bėgtų, o ne lašėtų vanduo, bet gamta aplink didinga, iš vienos pusės kalnas, iš kitos - kopa, kalnas smėlio, dykumos miražas, karštis paduose, nes takas baigiasi ir kalną reikia įveikti. Ir tas jausmas, kad esi vienintelis žmogus žemėje, šiek tiek pasimetęs, šiek tiek einantis apgraibom, tai lipantis į kalną, tai čiuožiantis žemyn, išbaidantis perinčias žuvėdras, esantis pakrantėje toks pat taškelis kaip ir jos. Nusimeti drabužius ir brendi į vandenyną, į kurią pusę bežiūrėtum – nei vieno žmogaus, tik žuvėdros. Ir galvoji, turbūt nėra likę tiek daug vietų žemėje, kur būtum vienas vienutėlis, smagiai pasiklydęs svetimame pasaulyje. Ir galvoji, kad kelionėse reikia ne tik atrasti, bet ir pasimesti, nusivaryti nuo kojų, įsileisti šiek tiek abejonių, šiek tiek baimės, kad pajustum savo laikinumą ir pasaulio amžinybę. Kad sužinotum, jog smėlyje gyvenantys skorpionai ir gyvatės yra tikrieji šių vietų šeimininkai, o tu tik užklydėlis, atsargus keliautojas, tik smalsuolis, norintis pamaitinti sielą naujomis spalvomis ir skoniais.

Mūsų saviraiška, mūsų problemos, mūsų statusai ir kūrybiniai ieškojimai, juk niekas neturi jokios reikšmės, žvelgiant iš evoliucijos taško, sako sūnus, kelionėje skaitantis Y.N Harari knygą “Homo Sapiens”. Tikrai neturi, sutinku. Žiūrėk, vietiniai sau net tokio klausimo neužduoda, jiems svarbu šiandien išmaitinti šeimą, šiandien sužaisti šachmatų partiją, pramankštinti arklį, surūkyti suktinę, išgerti mėtų arbatos, paglostyti šunį, pagauti žuvį, pajuokauti.


Kai po tų kelių dienų rojuje grįžtam į Essaouirą, o vėliau į Marakešą, deruosi turguje, juokauju su vietiniais net ir suprasdama, jog jie nori apgauti, bet skamba muzika, sklendžia šypsenos, užkaičiama arbatos ir žmonės nebeatrodo svetimi, tas pasaulis nebeatrodo bauginantis, jis lieka tik šiek tiek per ryškus, pernelyg egzotiškas, pernelyg nutviekstas ryškios šviesos ir tamsių šešėlių. Jį kažkodėl norisi palyginti su apelsinu, kurį tik pralupus supranti, kad jis ne tik ryškus ir gražus, bet ir sultingas, saldus ir kvepiantis, jo norisi vėl ir vėl, nes tirštos sultys maitina ir svaigina.


Grįžus į Marakešą, mieliau likčiau hostelyje, nebenoriu į miestą, į purvą, į minią, nenoriu veltis į tuos garsus ir kratyti galvą kilimų pardavėjams, tatuiruočių piešėjoms, blynų kepėjams ir gyvačių kerėtojams, todėl Jemaa el Fnaa aikštę stengiamės kuo greičiau palikti, kad išsaugoti tą apelsino švytėjimą, kad tos ryškios, saldžios įspūdžių sultys mane maitintų dar ne vieną dieną, savaitę, mėnesį ir kad aš, lyg tas pasakų sekėjas Marakešo aikštėje, dar ilgai turėčiau ką pasakoti iš šios kelionės.
Pusryčiai Sans stress užeigėlėje