2019 m. gruodžio 23 d., pirmadienis

Advento vėrinukas

Pirmasis Adventas.
prasidėjo, prasidėjo, prasidėjo...
Varpeliai skimbčioja gatvėse, parduotuvėse, per radiją, TV. Tik bažnyčios bambsėjimas vis toks pat ir toks pat – kai kurios muša varpus kas valandą, kai kurios – kelis kartus per dieną, bet sekmadienį prieš mišias bampsi visos. Išeinu į savo terasėlę, kurioje tylu, nes ji viename iš paslėptų kiemelių, kurioje, jei ne didelis dėdėerinis daugiabutis tolumoje, net nesuprastum, kad esi Berlyne. Jame nesigirti automobilių, traukinių, jokių girtuoklių, anei turistų iš gatvės. Gerai įsiklausęs išgirsti tik pradundantį ketvirtu numeriu pažymėtą tramvajų. Vieninteliai ausį rėžiantys garsai, įslenkantys net pro uždarus langus, yra naktį pralekiančių gaisrinių ir policijos automobilių sirenos ir varpų gaudesys sekmadienį, nors artimiausia bažnyčia yra tik už kilometro. Bet gal tai ir yra svarbiausi dalykai, visa kita – tik bereikalingas kasdienybės triukšmas.

Stoviu terasėlėje, mėgaujuosi šalta saule, žiūriu į apšalusias geranijas lovelyje, raudonomis svyrančiomis žiedų kekėmis džiuginusias mane visą vasarą ir netikėtai pagalvoju, kad tie kalėdiniai varpeliai galėtų būti atskilę bažnyčios varpo gabaliukai, kad jie turi tą pačią prasmę: sustok, paklausyk, įsiklausyk, apsidairyk, patikėk, kad šalia yra dalykai, kurių tu nematai, kurie nulemti, kurių prasmės gal dabar ir neįžvelgi, o gal nesuprasi net šventei atėjus, net gyvenimui praėjus.
Pasaulis subanalėjo, kai varpelius pradėjo gaminti fabrikuose uždaryti kinų vaikai, kai pilni jų konteineriai pasiekė Europos žemyną, pažiro po prekybos centrus ir pradėjo skambinti bet kada, bet kaip, su bet kuo, taip keldami tik triukšmą, kurį norisi taip pat greit išjungti kaip ir radiją, grojantį kalėdines melodijas, kaip ir žmogų, iš kurio žodžių srautas liejasi, kaip vanduo iš nuotėkų vamzdžio per liūtį.

Adventas Berlyne prasideda tada, kai bažnyčioje uždegama pirmoji žvakelė, o vaiką nuvedi pasisupti į kalėdinį turgų, kai su draugais išgeri karšto vyno ir iš rūsio atsineši lempučių girliandas. Kai, užuot medžiojus nuolaidas prekybos centruose, su vaiku kepi netobulus sausainius. Nes tai smagu. Nes taip reikia. Nes sausainius čia visi kepa ir nešasi į svečius, į mokyklą, į vakarėlius. Jie tokie patys svarbūs, kaip ir kasdien atveriami Advento kalendoriaus langeliai. Net keista, kad tokiame dideliame, kosmopolitiškame mieste pasaulis laikosi ant tradicijų kojų. Atrodo, jei išmuši kurią nors, Kalėdos gali ir visai neateiti.

Antrasis Adventas.
Rytas, sėdžiu stotelėje, tramvajus turi atvažiuoti tik po penkiolikos minučių. Nes sekmadienį viskas lėčiau. Išsitraukiu telefoną ir tuoj pat įsikišu jį atgal į kišenę – nejaugi nesugebėsiu pasėdėti ketvirtį valandos niekuo neužsiimdama. Iš tiesų, meditacijos sąvoką mes galėtume kur kas labiau išplėsti. Nebebūtina lipti į kalnus ar eiti į vienuolynus, šiuolaikinis žmogus puikiai gali medituoti vidury miesto. Pavyzdžiui, laukiant tramvajaus ar autobuso. Penkiolika minučių neskrolinti, nerašyti, netikrinti žinučių, neklausyti muzikos, nefotografuoti, neskambinti draugei, neatrašyti į darbinį laišką, neplanuoti dienos darbų, nei būsimos vakarienės, tik sėdėti ir stebėti savo mintis, kvėpavimą, pajusti, kaip rimsta širdis ir kaip lėtai ir grakščiai teka laikas.


Trečiasis Adventas.
Visą savaitgalį stebėjau miestą turistų akimis. Šiemet matoma tendencija vietoj kalėdinių dovanų ar vakarėlių, firmoms išvežti darbuotojus į keliones. Berlynas pilnutėlis tokių švenčiančių turistų, vaikštančių grupėmis ir bandančių atsigauti po šventinės vokiškos vakarienės, kurios metu buvo gausiai liejosi alus bei replikos, kad niekuo čia tie vokiečiai nebenustebina.

Stovim istoriniame Berlyno centre prie Katedros, prie Kaizerio rūmų, prie Muziejų salos, stovim šalia didingų pastatų, įkūnijančių šio miesto didybę, karališką pasipūtimą ir kartu vokišką drausmę ir funkcionalumą. Šalia Lustgarten aikštė, kuri, jei prabiltų, labai daug papasakotų: kaip čia augo prieskoniai karaliaus stalui, paskui bulvės, kaip vėliau buvo įrengtas malonumų sodas su takeliais, fontanais ir karuselėmis, o dar vėliau aikštė buvo išgrįsta trinkelėmis ir tiesiomis linijomis čia rikiavosi Hitlerio kareiviai. Stoviu ir klausausi, kaip žmonės sako, kad nesupranta Berlyno, kad miestas šiukšlinas, triukšmingas, pilkas, padrikas, nesuprantamas, kad yra daug gražesnių ir labiau pasipuošusių ir lankymo vertų miestų.

Sakau, kad miestai kaip žmonės, juos reikia prisijaukinti, juos reikia prakalbinti, jais reikia domėtis, užmegzti ryšį ir tada, jei pasiseks, jis jums atsiskleis. Stoviu prieš juos pilka, padrika, nepasidabinus, net lūpų nepasidažiusi, stoviu vilkėdama seną striukę, džinsus, patogius batus, pasirėmus į ramentus ir galvoju, kad jie turbūt taip pat kalbės apie mane. Bet pradedu pasakoti ir jie nuščiūva. Bandau atrakinti žmones, kad jie bent paskutinę vizito dieną į save įsileistų nors truputį miesto, kad nebūtų vien vartotojai, pigiai išgėrę alaus, privalgę dešrų, prisipirkę dovanų ir nusivylę, kad miestas yra tik miestas ir joks ne stebuklas.

Žmogus yra tik žmogus ir joks stebuklas nenutinka, jei nepabandom jo atrakinti, juo domėtis ar pabandyti jį suprasti. Įpratom laukti dovanų, mūsų vartotojiškumas prašo vis didesnės linksmybių dozės, mums reikia vis ryškesnių nuotraukų, brangesnio vyno, garsesnės muzikos, tolimesnių šalių, mums reikia, kad artimieji aplink šypsotųsi ir būtų laimingi, nes knygose rašoma, kad jei ilgai juoksiesi, tikrai pasidarys juokinga, jei įsiteiksi, kad esi laimingas, jei pasakysi tai virtualiai bendruomenei, tai juk taip ir bus. Ir tada Berlynas galėtų jums padėti nusileisti ant žemės – jei nerezervavote iš anksto, geras restoranas užtrenks duris net jei jūsų kišenėse milijonai, jei neturite bilieto į šou, negausite jo už jokius pinigus, jei baigėsi kavinės darbo laikas, niekas nekreips dėmesio į jūsų titulus, face controle vykdantis bičas prie žymaus klubo jūsų nepageidaus, o jei aiškinsitės – iškvies policiją. Miestas gyvena savo ritmu ir nesistengia kurti šventės nei vietiniams, nei turistams. Tai žmonės sukuria šventinį miestą. Tai žmonės kuria šventinę nuotaiką namie, šeimoje, bendruomenėje, mieste, šalyje.

Ketvirtas Adventas.
Graži ta Vilniaus eglė. Tikras šiuolaikinio meno kūrinys. Apeinam su vaiku ratuką, nusifotografuojame ir neriam į Katedrą - ten jaukiau, ten lemputės, žvakutės, ramūs žmonių veidai, eglišakių kvapas ir nuostabiai per mišias giedantis vaikų choras.  Dar kartą įsitikinu, kad šventę kuria žmonės, o ne eglės, tegul ir gražiausios Europoje.

Visiems gražių, jaukių, laimingų Kalėdų.

1 komentaras:

  1. Esu čia, norėdamas paliudyti, kaip šis galingas burtų ratukas, vadinamas daktare Ogala, padėjo man pagerinti mano santykius. Man skaudėjo širdį, kai mylimoji man pasakė, kad jis nebėra suinteresuotas vesti mane, nes kita ponia ant jo panaudojo juodąją magiją. Aš verkiau ir verkšlenau kasdien, kol taip blogai, kad kreipiausi į internetą pagalbos. Štai tada, kai perskaičiau atsiliepimą apie dr. Ogala, tada kreipiausi į jį pagalbos ieškant meilės ir savo gyvenimo. , jis padėjo man užrašyti galingą meilės kerą ir, mano nuostabai, po 24 valandų meilės burto, mano mylimasis grįžo ant kelių maldaudamas manęs atleisti. jo el. pašto adresas: drogalad02@gmail.com WhatsApp +2347049668119 ...

    AtsakytiPanaikinti