2020 m. kovo 26 d., ketvirtadienis

Pokalbių su savimi kambarys


Arūno Baltėno nuotr.
Su Berlyne gyvenančia menininke, tekstilininke, kūrėja iš popieriaus Almyra Weigel kadaise susipažinau, kai ji pakvietė mane į savo nedidelę studiją pažiūrėti instaliacijos “Ateik į laikraštį”. Tuomet sienas ir lubas dengė į įvairias keistas formas sulipę seni laikraščiai. Mes gėrėm kavą, valgėm jos keptą šokoladinį pyragą, kalbėjom apie laikraštinį ir tikrą gyvenimą, apie nostalgiją spausdintam žodžiui ir apie tai, kaip vis tik keista, kad viena informacija išlieka, o kita dingsta. Per tuos penkerius metus ne kartą teko lankytis jos studijoje Berlyno Noikiolno rajone ar jos parodų atidarymuose, esame kartu keliavę Dailininkų keliu ir visada turėdavome neišsenkantį temų šaltinį pokalbiams.

Kai Almyra kovo pradžioje pasakė, kad kuria kažką įdomaus ir tuojau mane pakvies, o gal net sugalvosim kokį bendrą renginį, nenujaučiau nieko blogo. Ir net kai pasaulis Berlyne pradėjo griūti, užsinorėjau nuo jo pasislėpti jos jaukioje studijoje, kur žiūrovų jau laukė naujoji jos instaliacija “Kasdienybės poezija”. Bet po kelių dienų abi supratome, kad susitikti mums kurį laiką nepavyks, nes susitikimai dėl įvesto karantino tiesiog uždrausti. Todėl apsilankiau jos kambarėlyje virtualiai ir pasikalbėjome sėdėdamos kiekviena savo virtuvėje. Mažybiškai kambarėliu pavadinau ne todėl, kad jos studija nedidukė, bet todėl, kad tai turėjo būti smagių susitikimų vieta. Tai yra šventei paruoštas kambarys, kuris galėjo vadintis Almyros salonu ir būti pripildytas muzikos ir eilių, vyno taurių dzinksėjimo ir linksmų pokalbių apie meną, gyvenimą, bendrystę.

Menininkė pasakoja, kad idėja gimė spontaniškai. Gyvenimo bangų užsupta ji buvo išsiilgusi ramumos, kurią gali pajusti tik kurdamas. Ji veržėsi į savo studiją, nes pajuto viduje pavojingai kunkuliuojančią energiją. Žinojo, kad vos tik paims medžiagą į rankas, vidinis balsas nuves reikiama linkme.

Arūno Baltėno nuotr.
Tądien apsidairiusi studijoje pamatė tris dėžes su prieš trejus metus jungtinei lietuvių ir vokiečių menininkų parodai Leipcige reklamuoti skirtais atvirukais. Tais metais Lietuva dalyvavo garbės viešnios teisėmis Leipcigo knygų mugėje ir visame mieste vyko daugybė renginių. Paroda vadinosi - Oxymora. Oksimoronas - tai žodis, reiškiantis priešybes, kurios sustiprina vienas kitą arba pačios save paneigia, kaip pavyzdžiui žiauriai gražu arba rimtas juokas, ar net vegetariškas mėsainis.

Pasak Almyros, menininkai yra tokie truputėlį žiurkėnai, jie tempia į namus ar studijas kitiems nereikalingus daiktus, nes žino, kad jie kada nors gali praversti. Ji pasakoja taip nutikus ir su tomis išmetimui pastatytomis dėžėmis po mugės. Ji tiesiog nusprendusi, kad atvirukai padaryti iš gero popieriaus, o tai gali kada nors tapti puikia medžiaga naujiems kūriniams, todėl juos pasiėmusi.
Ir tikrai, traukė juos vieną po kito, paskui ėmė žirkles į rankas ir pradėjo karpyti. Gavosi viena girlianda, paskui kita, sujungus gavosi kompozicija, paskui kita. Kuriant apėmė pakili nuotaika, nes juk girliandos savaime kuria šventę. Karpė įsijautusi kelias dienas, paskui dekoravo studiją, kol pati liko patenkinta rezultatu. Beliko tik užrašyti ant sienos kelis žodžius. Tyčia rašė juos su klaidom, kokias mes darome paskubom rašydami trumpąsias žinutes, nes norėjusi parodyti tikro bendravimo privalumus prieš virtualųjį. Almyra sako, jog tai buvo kaip sprogimas, išsiveržęs iš jos ir ji pasidavė jam, leido pirštams dirbti ką jie norėjo.
  • Almyra, na ir įkliuvai. Turėtum jaustis kaip tie muzikantai, kurių koncertai atšaukti. Tu sukūrei instaliaciją ir tą dieną, kai jau norėjai pakviesti žmones, supratai, kad visi tavo žiūrovai sėdi įkalinti namuose. Juk jei tai būtų nuotrauka ar paveikslas, ar koks nors siuvinys, galėtum rodyti žmonėms vaizdus, o čia juk instaliacija, joje reikia pabuvoti, pajusti, įsijausti.
  • Iš tiesų, tą savaitę, kai jau rengiausi kviesti žmones, visiems buvo liepta sėdėti namie ir aš likau studijoje viena, - sako ji. -  O juk kūriau erdvę, kur būtų galima keistis žodžiais, apjungti skirtingo meno rūšis ir prasmingus pokalbius. Pamenu, kaip parodos atidarymo Leipcige metu Berlyne gyvenanti poetė ir dailininkė Aldona Gustas, stovėdama šalia savo piešinių, skaitė savo eiles. Nuolat galvojau apie ją kurdama. Ji tokia garsi Berlyne, viena iš literatūriniame vokiškame pasaulyje puikiai žinomos  “Malerpoeten” (dailininkų poetų) grupės įkūrėja.
  • Tavo instaliacija kalba apie tai, kad mums reikia daugiau bendrauti gyvai, kad rašydami trumpąsias žinutes mes padarome klaidų ir kad tik tikrasis bendravimas gali sukurti šventę. O dabar visa tai, ką tu sakai, nebetenka prasmės, nes net ir tie normalaus bendravimo likučiai dabar persikėlė į virtualybę.
  • Išties, sukūriau bendravimo kambarį, į kurį niekas negali ateiti, - juokiasi ji ir jos juokas toks minkštas, toks geras, toks ramus. - Bet jei negaliu niekam parodyti, nereiškia, kad menas nereikalingas. Manau, kad jis reikalingas pirmiausiai man pačiai. Manau, kad menininkas kuria pirmiausiai sau pačiam ir tik vėliau, kai yra visiškai atsibuvęs su savo idėja, nori tuo dalintis. Kadangi studija netoli mano namų, aš ateinu čia beveik kasdien, pasėdžiu, pasidairau. Dieną kambarys baltas ir švarus, o vakare, uždegus ultravioletinę lempą, jis nukelia visai į kitas erdves ir kuria kitokios šventės nuotaiką. Jis gyvena savo gyvenimą ir kantriai laukia žiūrovų.
  • Gal tuo ir skiriasi tikras menininkas nuo norinčio tokiu būti. Tikras menininkas neskubės, išnešios idėją iki galo, tobulins iki begalybės ir tik tada parodys kitiems. Bet pastaruoju metu buvo atsiradę daug kūrėjų, kurie kūrė tik sekėjams ir viešindavo kūrinį dar patys jo nepabaigę.
  • Menininkui reikia pripažinimo, kaip ir kitiems žmonėms, bet kuria jie tikrai ne dėl patiktukų skaičiaus, o dėl to, kad negali nekurti.
  • Paaiškink plačiau, kodėl užrašas ant sienos su klaidomis.
  • Žinai, čia ir būtų turbūt Oxymora, kartais klaidos mus moko daugiau nei teisingas kelias ir kartais klaidingai parašytas žodis gal pasako daugiau nei teisingas, tvarkingas, iš anksto apgalvotas. Mes įpratę pasislėpti už žodžių, neišduoti savo jausmų, o netikėtai klaviatūroje nusprūdęs pirštas ima ir išduoda, kas siaučia viduje.
  • O kaip tu manai, ar tokiais sunkiais laikais menininkams lengviau, ar sunkiau nei kitiems? Ar jie jautriau reaguoja ir viską dramatizuoja, ar vis tik jiems lengviau, nes gali pasinerti į kūrybą, išeiti į kitas erdves ir atsiriboti nuo to kas vyksta?
  • Aš manau, kad menininkai turi daugiau čiuptuvų ir jie jautriau sugaudo aplink mus sklandančią, bet įprasta akimi nematomą informaciją. Manau, kad mus supa kitas - idėjų - pasaulis, kuriam menininkai yra atviresni ir prisijungia dažniau. Menas juk kuriamas ne protu, ne logika, ne taisyklėmis, viskas ateina iš gilumos, iš kažkur tenai. Bet menininkai irgi žmonės, juos trikdo tie informaciniai pranešimai, kurie dabar mus visus užgulę kaip didžiulis juodas debesis. Bet teisi ir tu, menininkai vis tiek turi kažkokį savo gražų ir saugų pasaulį, kur gali nors trumpam pabėgti ir nors trumpai negalvoti apie tai iš ko teks apmokėti sąskaitas kitą mėnesį.
  • O kaip tu pati jautiesi šiomis dienomis? Ką galėtum patarti kitiems? Gal verta visiems rekomenduoti viena koja atsiremti į meną?
  • Pirma savaitė mums visiems buvo skirta susiorientuoti. Daugelis juokavo, galvojo žaidimus, džiaugėsi atostogomis. Dabar po truputį, kaip kirminukai pavasarį, pradeda lįsti bauginančios mintys – kaip vis tik bus toliau, kas manęs laukia ir kaip atrodys pasaulis, kai viskas pasibaigs. Aš negaliu duoti patarimų, man asmeniškai padeda tai, kad galiu atsiremti į Dievą. Aš manau, kad grėsmės akivaizdoje lieka tik dvi kategorijos žmonių – tikintys ir netikintys. Pastarieji gal tiki mokslu ir mokslininkais, bet juk šie neturi atsakymų ir jiems yra daug sunkiau. Tikintis Dievu žmogus yra išmokęs pasitikėti, jis turi į ką atsiremti, kam pasiguosti, kieno paprašyti pagalbos ir užtarimo sau ir savo artimiesiems. Jis gali susitaikyti su savo likimu. Jis gali kitiems padėti bent jau laimindamas juos mintimis. Mes juk esame dvasinės būtybės, mums reikia dvasinės atramos. Ir ši epidemija juk vyksta per Gavėnią, mes esame priversti sustoti, įsiklausyti, susikaupti, atsikratyti visko, ko mums nereikia ir kurį laiką pabūti labiau viduje, nei išorėje. Aišku, šiuo metu lengviau ir tiems, kurie fiziniame lygmenyje nėra vieni ir turi į ką atsiremti, su kuo pabendrauti.
  • Ar pastebėjai, kaip staiga pasikeitė bendravimas. Visi mes nušveisti į virtualybę, kad ir kaip jos nenorėtume. Tavo instaliacija dabar kaip prieškarinės Kauno fotografijos – parodo mums senai išnykusius dalykus ir tai, koks gyvenimas buvo kadaise.
  • Taip, kadaise, prieš visas dvi savaites, - juokiasi ji vėl. - Galima ir taip pažiūrėti. Bet nemanau, kad tas tikras bendravimas jau praeitis. Taip, bendravimas pasikeitė, mes po truputį valomės nuo nereikalingų kontaktų, labiau prisimenam gimines, draugus, su kuriais ryšiai buvo įtrūkę. Po šio karantino mes tikrai visi susieisime, bet tuomet labiau vertinsime bendravimą, nekalbėsime niekų, nešvaistysime laiko tuštiems dalykams ir susitikę mano kambaryje skaitysime poeziją ir tyliai gurkšnosime vyną.
  • Skaitysime Aldonos Gustas poeziją ir linkėsime jai sveikatos bei ilgų gyvenimo metų, - sakau šypsodamasi. Turiu net tris jos poezijos knygeles namie. Dvi nusipirkau Leipcigo knygų mugėje, o vieną, kur jos poezija sudėta į rinktinę kartu su Giunterio Graso ir kitų Malerpoeten eilėraščiais, radau blusturgyje.
  • Ir dar paprašysime, kad kas nors pagrotų. Šventei būtinai reikia muzikos, - šypsosi ji.
    Mes juokiamės. Taip gera svajoti apie tą vakarą su muzika, poezija ir vynu. Atsisveikinu galvodama, kad Almyros kūrinys juk ir yra pati tikriausia Oxymora – tuščias šventinis kambarys. Tai pranašiška idėja, gimusi iš jos pirštų prieš pat visatai nuspaudžiant stabdį.
Geras pokalbis yra tada, kai net išsiskyręs su žmogum nesiliauji galvoti apie kai kurias idėjas, leidi joms sudygti, suvešėti, džiaugiesi kažką naujo išgirdęs, pamatęs, supratęs. Praėjus kelioms valandoms skambinu jai ir žeriu susijaudinusi:
  • Almyra, tavo idėja nėra praradusi aktualumo, kaip maniau iš pradžių. Tai šventinis kambarys sau pačiam. Tai mūsų vienų susitikimas su muzika, su poezija, su savimi. Vienoks jis būna dieną, kitoks – uždegus šventinį apšvietimą. Bet iš tiesų tai susitikimų ir pokalbių su savimi kambarys, o tai juk ir yra šventė, nes mes tai taip retai darome. Ir šis keistas laikas mums yra skirtas ne liūdėti, ne panikuoti, ne projektuoti minčių į ateitį, bet pagaliau susitikti su savimi. Ačiū tau už apsilankymą tavo kambarėlyje. Ačiū tau už kasdienybės poeziją.



Komentarų nėra:

Rašyti komentarą