Rytas išaušo saulėtas. Ledukas trekšteli po
kojomis. Iki Kūčių liko trys dienos. Tiek nebaigtų darbų,
nesutiktų draugų, neužrašytų atvirukų, nenupirktų dovanų, o
visus apgaubusi tyla ir ramybė. Kalėdų turgūs Berlyne šiandien
turbūt vėl atsidarys, tačiau atrodys kvailai, kaip ne laiku ir ne
vietoje pasakytas pokštas. Ir ant atviruko draugui nebežinai ką parašyti, ko palinkėti. Nes Kalėdų nebėra. Kalėdas Berlyne ir
visoje Europoje pirmadienio vakarą sutraiškė plienu pakrautas
sunkvežimis.
Kažkur širdies gilumoje žinojome, kad Berlynas
nėra pati saugiausia vieta Europoje. Ir miesto meras sakė, kad teroristinio išpuolio galimybė visada egzistavo, nebuvo tik aišku kada tai nutiks. Juolab, kad Berlynas, kaip
nei vienas kitas miestas, yra iškentėjęs visas dvidešimto amžiaus istorijos
grimasas. Jei kas nors nutikdavo Europoje, Berlyną visada pasiekdavo
istorijos gūsiai. Bet dar dažniau - istorija tiesiog pro jį
pravažiuodavo dideliais ratais. Tai miestas, kurį šlovino ir kurį
bombardavo, kurį pjaustė ir dalino, kuriame iki šiol priimami svarbiausi
sprendimai ir vyksta geriausi vakarėliai. Tokie, lyg niekas
netikėtų, kad rytojus kada nors išauš.
Vakar nuvažiavau į Breitscheidplatz - vietą,
kurioje buvo palaidotos Kalėdos joms dar neprasidėjus. Tai pats
vakarų Berlyno centras. Kaip Pikadilio aikštė Londone. Kaip Trevi
fontanas Romoje. Šalia jo parduotuvių prikimšta Kurfiurstendamo
gatvė – Berlyno Eliziejaus laukai. Prie pat aikštės stovi
Europos centras su inžinieriniu stebuklu – vandens laikrodžiu,
kitoje gatvės pusėje yra vienas žinomesnių kino teatrų Zoo
Palace, kuriame vyksta pasaulinės premjeros. Visai šalia jo –
seniausias Europoje zoologijos sodas, didžiausias ir seniausias prekybos centras KaDeWe, prabangūs
viešbučiai. Nudaužtas Kaizerio Vilhelmo bažnyčios bokštas, į
kurį vos neįsirėžė sunkvežimis, ilgą laiką buvo ne tik vakarų
Berlyno, bet ir viso laisvojo pasaulio simbolis. Kai pirmą kartą
prie jo atsidūriau 1990 ųjų vasarą, supratau, kad stoviu
vakaruose. Tai buvo kažkas nenusakomo, visas kūnas virpėjo, lyg
pagaliau prisilietus prie savo svajonės.
Todėl, kai pirmadienio vakare dar buvo linkstama
galvoti, kad tai neatsakingo vairuotojo poelgis, iš karto supratau,
kad tai apdairiai pasirinktas vakarų pasaulio simbolis. Kaip ir
Advento laikotarpis, kuris vokiečiams yra šventas. Ir mugės,
kurios yra neatsiejama Advento dalis Vokietijoje. Ši Kalėdų mugė
buvo viena didžiausių mieste ir pati didžiausia vakarų Berlyne.
Kadangi aplinkui daug parduotuvių ir biurų, daug galerijų ir
kultūros traukos centrų, o šalia esanti Zoo stotis yra vienas
didžiausių miesto transporto mazgų, joje visada knibždėjo
daugybė žmonių. Vietinių ir turistų. Savaitgaliais ten tiesiog
neidavo praeiti, o prie karšto vyno kiosko tekdavo ir keliolika
minučių palaukti.
Dabar aplinkinės gatvės uždarytos, kalėdų
miestelis nebeveikia, karuselės nesisuka, karšto vyno kvapas išsivedėjęs. Įvykio vieta aptverta,
įleidžiami tik kai kurie žurnalistai ir tik labai trumpam. Aplink
esančiose parduotuvėse, kuriose paskutinę prieššventinę savaitę
tektų grumdytis, vaikštinėjo vos vienas kitas žmogus. Prie kai kurių degė žvakelės. Tik patekęs ten suvoki, kad tai įvyko čia pat, tik pusvalandis kelio nuo tavo namų.
Tačiau prie Kaizerio Vilhelmo atminimo bažnyčios
padėti gėlių ir uždegti žvakutę galėjo kiekvienas. Vakar
vakare joje buvo laikomos mišios už žuvusiuosius. Tiesa, vos
spėjau pritūpti ir nufotografuoti gėles, kaip jauna policininkė manęs mandagiai paprašė atsitraukti ir palaukti kitoje
gatvės pusėje, mat buvo laukiama atvykstančios kanclerės.
Nenorėjau matyti A.Merkel liūdno veido, tad nelaukiau. Tikrai, šis
įvykis turbūt sutraiškė ir jos tolimesnę karjerą. O juk ji
tenorėjo pasauliui parodyti, kad vokiečiai itin svetingi ir draugiški
ir kad jokia nacionalizmo šmėkla čia senai nebesklando. Iš moteriško solidarumo bandau ją apginti, nes manau, kad tai nebuvo jos vienos
sprendimas ir kad kartais įvykiai susiklosto taip, kad lyderiai
tampa viso labo tik istorinių aplinkybių aukomis. Ir dar dėl to, kad Vokietijoje alternatyva Merkel yra daug blogesnis pasirinkimas visai Europai.
Ir vis tik, nepaisant to, kad nusikaltėlis vis dar
laisvėje ir vis dar ginkluotas, Berlyno gatvėse panikos nesijaučia.
Galbūt kaltas vokiškas santūrumas, galbūt žiniasklaidos
priemonių atsakingumas, o gal net iš viršaus duotas nurodymas
neskleisti panikos. Tikrai, žurnalistai komentuoja ramiai, nebando
spėlioti, nerodo jokių liudininkų video ar nuotraukų iš pačios
įvykio vietos, sako, kad viskas yra kontroliuojama.
Nė velnio nekontroliuojama. Tai pasakos vaikams.
Policija pati prisipažino, kad ji bejėgė užkirsti kelią tokiems
išpuoliams. Jie bejėgiai sugauti nusikaltėlį, nors tikiu, kad
mestos visos pajėgos. Na gerai, šiandien statomi papildomi
stulpeliai, kad apsaugoti kitus Kalėdų miestelius, patruliuojama
viešo susibūrimo vietose, o policininkai nebeslepia savo automatų.
Bet tai tik parodomoji akcija, raminamoji piliulė žmonėms ir
„pakazucha“ prieš pasaulį. Manau, kad saugus Europoje nebegali
jaustis nei vienas.
Ne, aš nebijau vaikščioti Berlyno gatvėmis. Nes
tikiu, kad žaibas dukart į tą pačią vietą nesmogia. Aišku, kad į kalėdinius turgus nebeisime. Aišku, kad naujųjų naktį liksime namie. Ir tiems, kas jau buvo suplanavę naujuosius sutikti Berlyne, patarsiu neiti į didžiausią pasaulyje open air vakarėlį prie Brandenburgo vartų, kur susirenka iki dviejų milijonų žmonių ir kur nemokamai galima išvysti žymių grupių koncertus. Truputis atsargumo nekenkia. Bet miesto gyvenimas nesustojo, jis teka toliau. bet kur toliau? Man
išties neramu, kas laukia Europos kitąmet. Ir nenoriu, kad apie pastarąjį
dešimtmetį kada nors pasakotume vaikams, kaip apie auksinį
laikotarpį kartu su Europa. Noriu, kad tas aukso amžius būtų kur
nors ateityje, noriu jo siekti ir stengtis, nes daug smagiau
žingsniuoti į kalną kažko tikintis, nei leistis stačia nuokalne
žemyn.
Ne, aš nebijau. Man tik liūdna. Bet Kalėdos yra tam, kad tikėtumėme pasakomis ir
kalėdų seneliais, o ne palmyromis, vangomis ar nostradamusais, kurie nieko gero ateinantiems metams nežada...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą