Apie egles, Kalėdas ir Berlyną Panevėžyje

Panevėžio eglė

Berlyne šiandien saulėta ir ramu. Šaltukas vos vos spaudžia. Vakar šiek tiek pasnigo ir dabar visur aplink švaru ir skaidru. Viskas lyg užmetus papildomą šarpą. Kartu viskas sava ir aišku. Persivertus metams niekas nepasikeitė. Prisėdu mažoje jaukioje kavinėje, gaunu savąjį kapučino puodelį su šypsena. Prie gretimo stalo kiek per garsiai rėkauja keli vokiečiai. Jie kalba normaliai, bet vokiečių kalba šiaip jau yra labai garsi, todėl dažnai, klausantis vietinių, norisi prisukti garsą. Bet tai jų kavinė, o už baro stovintis jos savininkas senai tapęs jų draugu. Klausausi, kaip jie aptarinėja kur sutiko naujuosius ir kur važiuos atostogauti vasarą. (Taip taip, vokiečiai jau žino kur ir kada vasarą atostogaus).

To kažkaip trūko Lietuvoje, pargrįžus Kalėdoms. Sniego ir šviesos. Šypsenų. Ramybės. Lėto bendravimo. Savininko už baro. Pastovumo. Jausmo, kad gyvenimas teka lėtai, įprastu ritmu, o ne bėga paknopstom, stengdamasis nežinia nuo ko neatsilikti ir nežinia kur suspėti. Žingsniuodama Vilniaus gatvėmis neberadau kelių vasarą atrastų mielų barų, mėgstamame restorane neberadau tų pačių kainų, o Mint Vinetu nebeturėjo Club Mate. Jei sniegas būtų užklojęs apirusį Gedimino kalną ir visiškai subjaurotą ir praeivių išmaknotą Vilniaus gatvę, gal būtų buvę švariau. Tikrai, mūsų kaime keliukas buvo labiau tinkamas pasivaikščioti, nei daugiausiai barų turinti Vilniaus gatvė Vilniuje.

Ėjau lėtai, taip dar labiau iškrisdama iš gatvės konteksto. Žmonės, pasislėpę gobtuvuose, įsmeigę akis į apirusias šaligatvio plyteles, pralenkdavo mane, keli net stumtelėjo, nes kaip ir stabdžiau eismą, neplaukiau su srove. Žmonės skubėjo, lyg kiekvienas turėtų tikslą, lyg tvirtai žinotų kur jiems reikia nueiti, lyg būtų labai svarbūs ir reikalingi ir jokiu būdu negalintys pavėluoti. O gal jie tik skuba kuo greičiau įlysti į parduotuvę, į namus, į automobilį, į savo erdvę. Slampinėti čia nemadinga.

Vilniaus gatvė Vilniuje

Lėtai išgeriu kavos ir einu toliau. Vilniaus eglė šiemet labai graži ir originali, bet neapleidžia jausmas, kad ji ne sava, tiesiog ne tavo, ne mano, ne mūsų. Tokia, kuria reikia girtis ir didžiuotis, bet nevalia paliesti, prisiglausti. Eglė, kaip koks ŠMC eksponatas, išstatytas kelioms savaitėms pasigrožėjimui iš tolo. Dar vienas eksponatas stypsojo Rotušės aikštės. Menas yra menas, dėl skonio nesiginčijame, gal kam nors patiko ir toji. Manau, Kalėdos turi turėti kičinio jaukumo, kurį supranta visi. Juk eglę valdžia stato ne turistams ar kelionių žurnalų redaktoriams, o pirmiausia saviems žmonėms. Ji neturi nieko stebinti ar laimėti. Berlyne mūsų kalėdiniame turguje esanti eglė kasmet apkarstoma paprastomis lemputėmis ir apkabinėjama vaikų išpieštais burbulais ir jų karpytomis snaigėmis. Jos niekas nefotografuoja, bet vaikai gali uosti jos kvapą, liesti jos šakas, ar pakabinti ant jos savo rankdarbius. Nes ta eglė jų visų.

Bet šiemet turbūt nubalsuosiu už Panevėžio eglę, kuri buvo skoningas viduriukas tarp meno ir nuoširdumo. Gražu, kad miesto centras buvo nubarstytas šviečiančiomis snaigėmis, o prie jų skambėjo muzika. Skoninga ir šventiška. Apskritai, jei ne Panevėžys, turbūt šiemet nebūčiau pajutusi švenčių. Ne dėl to, kad kas nors būtų ne taip, kaip visada, bet turbūt dėl to, kad nemoku priprasti prie to pagreitėjusio Vilniaus laiko. Šventės pralėkė per greitai, lyg paskubomis, lyg paviršiuje, lyg kažkokioje sapno būsenoje, lauke taip iki galo ir neprašvitus - viena kita taurė, penki šeši kąsniai, čežantis dovanos popierius, šypsenos, pokalbiai apie viską ir apie nieką. Atrodo, kad trūksta tik visai nedaug, tik vos vos, ir mes galėtume panirti į kitą, šventiškesnę, atviresnę būseną, pasikalbėtume iš širdies arba gal net jaukiai uždainuotume ir laikas sustos bėgęs, pasuks kita kryptimi, prisės kartu su mumis.

Su karštu vynu ir šilta atmosfera

Panevėžyje visi vaikščiojo lėčiau. Prisėdome kavinėje centre, pradėjome šypsotis, pamatę kainas. Priešingai, nei užsakymo priimti atėjusi padavėja, kuri visai nesidžiaugė mus matydama arba bent jau nemokėjo to parodyti. Pradedam svarstyti, kodėl Panevėžy ir alaus, ir sriubos, ir cezario salotų kainos du tris kartus mažesnės, nei Vilniuje. Iš tiesų, jos labiau skiriasi, nei Vilniaus ir Stokholmo kainos. Su Berlynu senai nebelyginu, nes jos tiesiog pačios susilygino. Nerandam kito paaiškinimo, tik vilniečių godumą.

Užtat J.Masiulio knygyne šviesu, jauku, mus pasitinka su šypsena, dėkoja, kad atvažiavom tokį tolimą kelią. Lyg pusantros valandos autostrada būtų labai toli. Žmonės čia tarpušvenčiu turi laiko, renkasi, užima visas kėdes, keli lieka stovėti, keli nedrįsta likti, nors prie pat įėjimo kvepia vokišku karštu vynu, kurį pilsto pati knygyno savininkė Karolina. Mano sūnus stovi prie DJ pulto, kaitinam atmosferą, noriu nors truputį paskleisti Berlyno dvasią aplink. Iš mero rankų gaunu didžiulę puokštę su tikromis alyvomis ir daug padėkos žodžių. Tarp klausytojų matau daug palaikančių žvilgsnių. Gaunu saldainių, grybukų, namie keptos duonos dovanų iš senų bičiulių. Jaučiuosi sugrįžusi, jaučiuosi laukiama.

Berlyno romano pristatymas Panevėžyje

Sumanymas “Berlyno romaną” pristatyti Panevėžyje pasiteisino su kaupu. Ir dėl to, kad susitikau su žmonėmis, kuriuos senokai mačiau, ir todėl, kad sutikau naujų. Išėjus svečiams, knygyno paveldėtojai Karolina ir Arūnas Povilas Paliuliai užsako skanią picą ir mes niekur nebeskubėdami kalbamės. Ant stalo dega žvakės, languose mirksi lemputės, šalia kvepia alyvos. Klausausi jų istorijos ir suprantu, kad pagaliau pas mane atėjo Kalėdos. Lėtai, kiek vėluodamos, bet atėjo. O žmonių paaukotas laikas ir naujos pažintys buvo pati geriausia dovana.

Su knygyno savininkais ir šauniąja jo direktore Jurga

Karolina pasakoja, kaip Panevėžio berniukai pasisiūlė ją saugoti, o ji tuomet paprašė jų firmos vizitinės kortelės. Dabar juokiamės, bet tais laukinio kapitalizmo metais jų drąsa Panevėžyje atgaivinti knygyną buvo verta apdovanojimo. Prieš kelias dienas ji apdovanojimą gavo. Prancūzija aukščiausiu kavalieriaus ordinu įvertino jos pastangas vertimo, knygų populiarinimo, literatūros platinimo ir kultūrinių tiltų kūrimo srityje. Tikiuosi, kad kada nors ir Lietuva įvertins šios šeimos pastangas puoselėti nepriklausomų knygynų verslą Lietuvoje ir populiarinti lietuviškas knygas.

Valanda, kuomet pas mane atėjo Kalėdos

Ir dar vieną dalyką supratau per šiemetines šventes – ogi, kad Kalėdos yra vidinė, o, ne išorinė šventė. Kad ji nieko bendro neturi su kalendoriais, dovanomis ir patiekalais ant stalo. Kūčios - tai smagus ritualas, tai skanūs patiekalai, tai išsiilgti žmonės. Bet jausmas, kad atėjo Kalėdos, kad kažkas gamtoje ir tavo gyvenime persivertė, kad širdis plyšta iš nepaaiškinamo džiugesio, dažnai smogia tada, kai lieki vienas ir to mažiausiai tikiesi.