Apie penktadienio slampinėjimus

Penktadieniais Berlyne nesidirba. Penktadieniai skirti kam tik nori, bet ne darbui. Kad nuraminti dar kartais pabundantį lietuviška dvasia išauklėtą sąžinės balsą, sakau sau, kad tai, jog išėjau priešpiet į trasą, yra tyrimas. Juk rašytojo ir žurnalisto darbe tyrimas užima labai didelę darbo dalį ir mano manymu, skamba kur kas rimčiau, nei koks nors įkvėpimo ieškojimas. Iš tiesų aš neieškau įkvėpimo, aš tiesiog tingiu dirbti. Perskaičiau Moters žurnale nuostabų interviu su J.Budraičiu ir buvau jam tokia dėkinga už puikų žodį – slampinėjimas. Ir už šio veiksmažodžio pateisinimą. Nes kai vaikštai gatvėmis be tikslo, jautiesi lyg niekus veikiantis, lyg negalėdamas pateisinti savo būties tas kelias valandas, kai nežiūri į žemėlapį ir į laikrodį, kai leidi gatvei pačiai tave vesti ir išvesti, arba priversti užsukti į pačias keisčiausias vietas. Ir, kaip moteris, jaučiuosi kalta, kad, užuot išsprendus kelis šeimyninius reikalus, sutvarkius kelis niekam nereikalingus stalčius ar paruošus įmantresnę vakarienę, tiesiog išvedu save pasivaikščioti ir pakvėpuoti grynu oru. Jei tik įmanoma, kad tokiame didmiestyje oras būna grynas. Pasiteisinu dar ir tuo, kad vedu ekskursijas, taigi nuolat turiu atrasti naujas gatves ir naujas vietas. 

Berlynas puikiai tinka slampinėjimui. Tikrai ne prasčiau negu Paryžius. Atvažiuoji į Kreuzberg, Friedrichshein, Neukioln, Mitte rajonus ir leidiesi gatvėmis be tikslo. Vienas. Kad nepraplepėtum pačių įdomiausių vietų. Nebent su fotoaparatu arba su užrašų knygele. Arba be to ir be to. Nes kai kalbi, semi žodžius iš savęs, o kai slampinėji tylėdamas – pildai save. O kai pripildai, susidariusią masę jau gali išlieti įvairiais pavidalais. 

Užeinu į knygyną, norėčiau prisėsti su kavos puodeliu prie lango, bet visos vietos užimtos. Netrukus užeinu į šalia esančią italų kavinę. Trumpai apsikirpusi barmenė skaito E.Ferrante romaną. Pasiteirauju, kelintą dalį. Pasirodo antrą. Tik šiandien pradėjusi. Negalinti sulaukti, kol ji bus išversta į vokiečių. Šypsodamasi jai atsakau, kad šįryt užverčiau paskutinį pirmosios dalies puslapį. Vokietijoje „Mano genialioji draugė“ jau antrą mėnesį laikosi perkamiausių sąrašo viršūnėje. Kaip yra Lietuvoje – nežinau, bet bijau, kad irgi nesulauksiu, kol Alma Littera išvers antrą dalį – knyga parašyta taip gerai, kad norisi tą skaitymo malonumą tęsti ir tęsti. Be to, labai knieti sužinoti kas ten buvo toliau, kaip draugei sekėsi po vestuvių. 

Šalia manęs atsisėda porelė ir, net neužsisakę kavos, pradeda bučiuotis. Noriu išsitraukt telefoną ir juos nufotografuot. Bet susinepatoginu. Kai pagaliau bičas ištraukia jai iš burnos savo liežuvį, nusisuku ir vėl įsmegiu akis į savo laikraštį. Berlyne trūksta butų, iš Berlyno bėga migrantai, vėl remontuojamas metro ruožas, Operos rūmų atidarymas ir vėl nukeliamas. Vakar atsidarė žymaus prancūzų fotografo R.Doisneau paroda. Šiandien Amerikos namuose atsidaro kita garsių Amerikos ir Vakarų Berlyno septinto dešimtmečio fotografų paroda – mėgstu jų atidarymus ne vien dėl nemokamo įėjimo, bet dėl atmosferos su DJ ir alum, su jaunais žmonėm ir profesoriais, su išsipuošusiomis damomis ir nuskurusiu jaunimu. Vėliau vakare – puikus afrikiečių koncertas, iš Maljorkos atvykusi draugė kviečia prisijungti. Sako, palik vaiką miegantį ir einam. Susimąstau, įdomu nuo kelių metų galima palikti vieną miegantį vaiką namie ir vėl sugrįžti į naktinį miesto gyvenimą? Šešerių dar neišdrįstu. Bet galbūt jau greitai?

Kai gyveni tokiam mieste, dažnai norai daug didesni už galimybes. Čia kasdien kas nors vyksta, o savaitgaliais vyksta tiek daug, kad reikia įjungti nemažai filtrų, kad iškristų svarbiausi renginiai. Ir į juos ne visada spėji. Kartais apima niujorkiečiams ir kitų didmiesčių gyventojams gerai pažįstama baimė – kad tik ko nors labai svarbaus ir įdomaus nepraleisčiau. Nes žinai, kad sužinoti visko neįmanoma, o apie įdomiausius renginius dažniausiai būna paskelbiama tik po to. Bet kai turi vaiką ir krūvą projektų, laiko renginiams negali rasti tiek daug. Kaip aplankyti visus aštuoniasdešimt Berlyne vykstančių kalėdinių mugių? Na gerai, pusė jų yra skirtos turistams ir daugmaž vienodos, bet tą, kuri vyksta ant prekybos centro stogo su skirtingais DJ, tą, kuri vyksta senose traukinių remonto dirbtuvėse, tą, kuri vadinasi antichristmas market ir tą, kuri vadinasi Holy shit shopping, juk knieti apžiūrėti.

Prie kito stalelio prisėda jaunuolis, išsitraukia savo Maką ir puola rašyti. Padavėja atneša jam Latte ir aguoninio pyrago. Jis nieko nepastebi. Jei būčiau dvidešimt metų jaunesnė, turbūt vis tiek manęs nepastebėtų. Aušta jo kava, o jis vis dar rašo. Įdomu ką? Gal laišką mylimajai? Prie stalelio lauke sėdintys vyrukai užsisako po antrą alaus. Nieko baisaus, jau greitai pietūs.

Penktadienį ir su vaiku po mokyklos niekas neskuba namo – gruodžio mėnesį mes irgi traukiam į mūsų vietinę skandinavišką kalėdų mugę, kur mūsų laukia draugai iš darželio laikų, tos pačios sūpynės, tie patys atrakcionai. Du eurai už nostalgišką karuselę, du eurai už šaudymą iš lanko, trys eurai už mano karštą vyną ir dar penki už du bratvurstus. O jeigu nesušilsiu nuo vieno puodelio ir reikės antro, bus jau brangoka. Bet Kalėdos tik vienąkart metuose, o penktadienis tik vienąkart savaitėje. Ir nieko nėra svarbiau už bendravimą. 

Šią savaitę trys skirtingi žmonės Berlyne man palinkėjo „ein entspanter Tag“ - pažodžiui būtų „atsipalaidavusios dienos“. Toks tikras berlynietiškas palinkėjimas – ne laimės ir sveikatos, ne pinigų ir sėkmės, ar nieko nesakančios geros dienos, bet relakso. Berlyniečio supratimu, tik tada diena yra sėkminga, jei ji praeina be jokio streso. Man linkčiodamas pritaria draugės vyras iš Maljorkos. Jis išlieka ramus net ir tada, kai padavėja privelia klaidų sąskaitoje. Šypsodamasis sako jai; "nieko tokio, bet gal galėtumėte perskaičiuoti". Ir šypsodamasis man toliau pasakoja savo meilės istoriją, kuri yra ne kas kita, kaip mano draugės meilės istorija, kurią aš galbūt kada nors užrašysiu.