2016 m. gruodžio 6 d., antradienis

Kalėdų laukimas Berlyne su karšto vyno kvapu



Vakar vakare blizgindama vaiko batą pagalvojau, koks gražus yra Vokietijoje Kalėdų laukimas. Daug gražesnis už pačias Kalėdas. Šiąnakt pas visus Vokietijos vaikus atėjo šventasis Nikolausas - Kalėdų senelio pirmtakas, stebukladarys, vaikų globėjas. Reikėjo tik padėti švarų batą, susitvarkyti kambarį ir padėti jam lėkštelę su vandeniu ir kokiais vaisiais ar daržovėmis. Kai vakar vėlai grįžau iš parduotuvės, kur iššluotose lentynose vis dar bandžiau surasti šokoladinį Kalėdų senį, vos ne prie kiekvienų durų laiptinėje stovėjo vaikiški batai. Kai kur stovėjo ir mamų bei tėčių batai. Kai kurie jau buvo prikrauti saldainių, kitų dar tėvai buvo nespėję papildyti. Vyras juokavo, kad Lietuvoj ryte už durų greičiausiai nerastum nei šokoladų, nei batų.

Kalėdų stebuklas vaikams Vokietijoje prasideda kur kas anksčiau – su pirmuoju adventu. Visi vaikai gauna po advento kalendorių su kasdien atsidarančiais langeliais. Dažniausiai už langelių slepiasi skanumynai, bet būna ir Playmobil, ir Lego, ir visų kitų brangių firmų kalendorių su kasdieniniais žaisliukais. Kartu su Adventu prasideda ir Kalėdinės mugės, kuriose suaugę po taurės kitos karšto vyno niekaip neatsispiria vaikų prašymams pasisupti karuselėse. Pašokinėti ant batuto. Pašaudyti iš lanko. Pačiuožinėti su pačiūžomis. Pajodinėti ant ponio. Suvalgyti riestainį. Arba tradicinį bratvurstą.
Kalėdų turgus Alexanderplatz
Į kalėdinius turgus vokiečiai eina ne pirkti, o pasibūti, susitikti su draugais, sušilti prie karšto vyno taurės. Pirkti čia eina turistai. Kalėdinių turgų tradicija Vokietijoje gimė 14 amžiuje iš poreikio įsigyti šventėms būtiniausių atributų, dovanų ir iš noro bendrauti. Po sekmadieninių advento mišių parapijiečiai norėdavo sušilti prie vyno, paskui jie išalkdavo, vaikai užsimanydavo saldainių, o žmonos – riestainių, tada gal dar ką pagriebdavo namams papuošti ar kokį žaislą vaikams, gal dar kokį skanėstą. Taip turgūs plėtėsi, didėjo, pradėjo veikti kasdien, kol tapo viena iš atrakcijų turistams.

Berlyne kasmet veikia virš 80 kalėdinių turgų. Gražiausiais pripažinti Žandarų turguje (Gendarmienmarkt), Spandau ir prie Šarlotenburgo rūmų esantys turgūs. Prie Berlyno rotušės esančiame didžiausiame turguje aplink anksčiau pilyje stovėjusį Neptūno fontaną galima čiuožti pačiūžomis, joti ant ponių ir nuo apžvalgos rato pažvelgti į Berlyną iš viršaus. Potsdamo aikštėje galima nučiuožti ant padangos nuo kalno, o Aleksandro aikštėj užlipus į namelio-malūno viršų išgerti alaus. Kulturbrauerei esančiame skandinaviškame turguje galima paragauti elnienos kepsnio, išgerti glogo ir sušilti jurtoje. Vaikštinėjant po turistinį Berlyną gruodžio mėnesį neišvengsite karšto vyno ir skrudintų migdolų kvapo. O kur dar atskiri, tik savaitgaliais veikiantys ekologiški, specializuoti, meno mylėtojus, gyvūnų globėjus, įvairias pasaulio šalis atstovaujantys turgūs, kur turgeliai mokyklose, darbovietėse, įstaigose, kur dizainerių turgūs, dažniausiai vykstantys įdomiose apleistose patalpose su alumi ir prie pulto stovinčiu DJ. Visas miestas papuoštas, milijonai lempučių mirga pagrindinėse gatvėse, nesuskaičiuojamos jų girliandos žybsi visuose prekybcentriuose. Kartais net pagalvoju, kad niekam nerūpi, kiek paskui teks susimokėti už elektrą. Tikrai, velniop pinigus. Berlynas moka išgyventi ir be jų. Svarbu, kad būtų šventės.
Kai Lietuvoje visi bėgioja apimti kalėdinės karštinės, berlyniečiai niekur neskuba. Namai papuošiami per pirmą adventą, jei nėra noro pinti vainiko su keturiomis žvakėmis, galima tokį nusipirkti, dekoracijų pilnos parduotuvės. Gyvenant Vokietijoje, namus pasipuošti šventėm būtina. Berlyne – pageidautina. Kaip ir išsikepti sausainių. Nes visi eina vienas pas kitą į svečius. Nes adventas Vokietijoje nesusijęs su pasninku, atgailavimu ir atsitraukimu, o priešingai – su bendravimu šeimos ir artimų žmonių rate, su senai nematytų giminaičių lankymais ir pasėdėjimais su draugais.
Ir aš su Kalėdomis

Per pirmąjį adventą ir mes buvome pakviesti „ant kavos“ pas draugo tėvus. Nors dar nebuvo prasidėjęs gruodis, jų namas Vaisenzė rajone žibėjo lemputėmis, kaip, beje, ir kaimynystėje esantys namai. Jie patys laukė mūsų prie užkurto židinio, uždegtų žvakių, padengto stalo ir iš kolonėlių sklindančios kalėdinės muzikos, todėl pasijutau nesmagiai, kai keliolika minučių pavėlavome. Tikrai nepagalvojau, kad „ant kavos“ reikia ateiti tiksliai tą valandą, kuriai esi pakviestas. Kitąsyk žinosiu. Bet įsikalbėjome apie tradicijas, apie bendrus pažįstamus, ragavom viena kitos sausainius, valgėm žymųjį Dresdeno kalėdinį pyragą (Christstollen), dalinamos receptais, gėrėm kavą, paskui vokišką putojantį vyną. Nepastebėjom, kaip atėjo vakaras ir mes išskubėjom namo su dovanų įdėtom eglišakėm, sausainiais ir keliais žaisliukais eglutei bei smukiomis dovanėlėmis vaikui. Pasak septyniasdešimtmetės Margitos, vaikystėje adventas jai visada buvo magiškas laikas. Advento kalendoriuje kasdien rasdavo po skanėstą – riešutą ar saldainiuką. Kas vakarą tėvai skaitydavo po kalėdinę pasaką. Sekmadieniais atvažiuodavo tetos arba jie eidavo pas tėvų draugus, ten būdavo apelsinų, kurių tais laikais rytų Vokietijoje buvo tikrai ne kiekvienuose namuose.

Bet Kalėdos man daug gražesnės Lietuvoje. Kūčių vokiečiai apskritai nešvenčia – susėda pavalgyti dešrelių su bulvių salotomis, įžiebia eglę ir visi padeda vienas kitam virtuvėje ruošiantis rytojaus šventiniems pietums. Kas trina žąsį, kas skuta daržoves, kas daro gėrimus. Paskui žaidžia su vaikais žaidimus ir laukia ateinant Kalėdų senio. O per Kalėdas gražiai dekoruojami stalai, iš orkaitės traukiami kepsniai, iš šaldytuvo - desertai, pilstomas vynas. Bedieviškame mieste Berlyne Kalėdų vakarą vyksta gausybė šventinių vakarėlių, kur traukia nuo tėvų stalo pašokęs jaunimas ar jokių švenčių nepripažįstantys laisvamaniai.

Įvairūs guru, psichologai, astrologai ir visi kiti patarėjai Lietuvoje nenustoja kartoti, kad šventė pirmiausiai turi būti žmogaus viduje. Nesiginčysiu su jais, bet pridursiu, kad kai matai šventę visur aplink save, kai žmonės dega lemputes languose, kad būtų gražiau kaimynams ir praeiviams, kai miestas nušvitęs net niūrią žiemos dieną, o turguje sutikti žmonės nusišypso, kai kiekviena pardavėja kiekvieną šeštadienį palinki tau gero pirmo/antro/trečio advento, kai esi priverstas vaiko mokykloje dainuoti kalėdines dainas ir pardavinėti sausainėlius, kai nufotografuoji žibančias vaiko akis senovinėje karuselėje, surasti tą šventę savyje yra daug lengviau. Vedžiojau po Kalėdinį Berlyną kelias grupeles žmonių ir mačiau kaip užsidegė jų akys, kaip jie registravo idėjas, kaip pirko žvaigždes ir girliandas ir pasakojo, kaip dekoruos savo namus sugrįžę. Jų viduje jau įsijungė šventinis režimas. Jeigu jums jo trūksta – atvažiuokit. Pasisemsit pilnas rieškučias ir dar draugams parvešit.

Kad ir kaip čia būtų gražu, Kalėdoms būtinai grįšiu į Lietuvą. Nes kitaip negaliu.

3 komentarai: