Apie rašytojus, Graifsvaldą ir Vokietijos literatūrines tradicijas

Modernus žvejys užšalusiame Greifsvaldo fontane

Atsibundu švintant. Atsisėdu lovoje, pasiimu distancinį ir įsijungiu žinias. Pasaulis vis dar neatsigauna po Trumpo pergalės. Neįsivaizduojama prabanga atsibusti vienai viešbučio kambaryje ir gilintis į pasaulio įvykius, užuot tepus sumuštinius vaikui į mokyklą. Tas pusvalandis ryte pagaliau priklauso man. Atveriu balkoną, kad įleisčiau rytinės speigo tylos ir dar kelioms minutėms šmurkšteliu po antklode. Bandau negalvoti, kas manęs šiandien laukia. Jaučiuosi lyg patekus į kurortinį miestelį – tylu ir gaivu aplink.

Greifswald miestas mena viduramžius. Net pagalvojau, kad tuomet, kai jis priklausė Hansos miestų sąjungai, jame buvo judriau, nei dabar. Nors ne, Vokietijoje yra daug giliau įmigusių miestelių. Graifsvaldas gali pasigirti vienu seniausių Europos universitetu, kuriame galima studijuoti net ir lietuvių kalbą. taip, taip, čia yra vienintelė Vokietijoje Baltistikos katedra ir vienintelė vieta, kur vokiečiai mokosi lietuvių kalbos. Taigi, iš 55 tūkst. Graifsvaldo gyventojų ketvirtadalį sudaro studentai ir dėstytojai. Jame stūkso trys didžiulės gotikinės evangelikų bažnyčios ir viena mažutė katalikų. Kaip tokiam miesteliui, galvoju, bažnyčių tikrai yra per daug. Tą patį galvoju ir kitą rytą įsliūkinus į Švento Nikolajaus katedrą (lietuviškai turbūt reiktų sakyti – Mikalojaus). Vaikštinėju viena po nesvietiško dydžio skliautais, klausau, kaip kaukši mano žingsniai, po kojomis matau antkapines plokštes, bandau iš skirtingų rakursų nufotografuoti tuos pavienius į vidų pro vitražinį langą krentančius saulės spindulius ir čia pat suprantu, kad šios atmosferos įamžinti neįmanoma. Kai stovi visiškai vienas didžiulėje sakralioje erdvėje. Ir galvoju, kad net jeigu suvarytum penktadalį miestelio čia, vis tiek dar būtų laisvos vietos. Bet buvau nugirdusi, kad keturi penktadaliai miestelio gyventojų neišpažįsta jokios religijos. Įdomu būtų ateiti per mišias, kai kunigo ir tų didžiulių vargonų klausosi dvidešimt, trisdešimt, o gal net visas penkiasdešimt žmonių.

Jokūbo bažnyčia

Bet šiandien dar neisiu į Katedrą, šiandien antra mūsų seminaro diena ir pirmoje dienos pusėje turėsiu prisistatyti aš. Pirmą kartą dalyvauju tokiame rašytojų seminare, pavadintame “Junge Literatur in Europa”. Nors šiaip norėtųsi pasakyti – ratelyje. Mūsų nėra daug, šešiolika iš viso, bet toks ir buvo Hans Werner Richterio fondo sumanymas. Pats H. W.Richteris buvo labai aktyvus pokario literatūros scenoje Vokietijoje. Į istoriją įėjo ne tie keli jo parašyti romanai, bet jo inicijuotas žymiausias pokario literatūros judėjimas – grupė 47. Dvidešimt metų vieną ar dukart per metus jis sukviesdavo žymius autorius Vakarų Berlyne, kur jie skaitydavo ištraukas iš savo tekstų ir leisdavo kitiems rašytojams apie tai diskutuoti. Pats autorius negalėdavo tarti nei žodžio. Iš pradžių į šį susibūrimą jis kviesdavo tik rašytojus, vėliau – jau ir kritikus. Įdomesni tekstai kaip mat susirasdavo leidėjus, o diskusijas sekdavo ir žurnalistai. Žodžiu, ratelis, prasidėjęs kaip tiesiog kelių autorių susibūrimas, greitai tapo svarbiausiu Vokietijos literatūrinio gyvenimo sambūriu. Būti čia pakviestam autoriui reiškė garbę ir pripažinimą. Čia dalyvavo tokie žymūs Vokietijos rašytojai, kaip H.Biolis, G.Grasas, J.Bobrovskis, S.Lenz, P.Handke, E.Kastner, kurie diskutuodavo ne vien literatūros, bet ir politiniais ir kitais visuomenei aktualiais klausimais ir keldavo alternatyvias idėjas.

Po H.W.Richterio mirties buvo įkurtas jo vardo fondas, tęsiantis jo pradėtą veiklą. Jau beveik dvidešimt metų, bendradarbiaujant su Graifsvaldo Universitetu yra kviečiami rašytojai ne vien iš Vokietijos, bet ir iš aplinkinių Baltijos jūros šalių. Aš buvau ketvirta lietuvė, per visą tą laiką, atvykusi į šio fondo organizuojamą seminarą Graifsvalde.

Iš baimės truputį virpa keliai. Klausausi priešais mus sėdinčios suomės. Ji kalba tyliai, lėtai, o kai pritrūksta vokiškų žodžių, įsijungia vertėjas. Susipažinome vakar autobuse. Kalbėjom daug, nors jau tada supratau, kad ji mažakalbė. Sužinojau daug naujo - kad Mika Waltario detektyvai Suomijoje yra daug populiaresni už jo istorinius romanus, kad Sofi Oksanen yra pati populiariausia dabarties rašytoja, kad literatūros premijas Suomijoje gauna romanai, o trumpoji proza neturi jokių šansų, kad Fenistika reiškia suomių ir estų kalbų ir literatūros tyrinėjimą. Suomiai vokiškai kalba su savotišku dialektu, o ji dar kalba labai tyliai, tad turi įtempti visas klausos ląsteles, kad ką nors suprastum. Bet kai žmogų jau pažįsti, pasidaro labai įdomu klausytis, kaip jis rašo. Trumpam užsimirštu ir klausausi jos novelės apie lifte įstrigusius nepažįstamuosius. Atsigeriu vandens. Suprantu, kad nerimauti neverta, nes šitai publikai nieko nesumeluosi, jiems neįdomu, kas tu toks, jiems įdomus tik tavo tekstas ir tavo atsakymai į klausimus. Į visai kitokius, nei esu įpratusi gauti Lietuvoje.

Su moderatore, lietuvių k. dėstytoja Greifsvaldo universitete D.Graicevičiūte

Ta valanda, kai sėdėjau prieš juos, slinko labai lėtai. Pradžioje mačiau nuobodžiaujančius, nepasitikinčius veidus, besistengiančius kaip nors ištverti iki kavos pertraukos, paskui pajuokavau su moderatore, suradau publikoj kelias man pritariančias akis ir jų lūpų kampučiai pradėjo kilti. O paskui, kai perskaičiau savo romano "Ruduo Berlyne" skyrių vokiškai, pasipylė klausimai ir diskusijos. Turbūt, turiu padėkoti suomei, nes po jos tikrai nebuvo taip sunku išjudinti klausytojus.

Per kavos pertrauką prie manęs prieina profesorius, Kafkos kūrybos tyrinėtojas iš Kiolno Hanz Gerd Koch ir juokdamasis sako: negalvojau, kad lietuviai tokie temperamentingi. Galvoju, kaip man priimti jo žodžius – buvo čia komplimentas ar vis gi man reikėjo būti santūresniai, atsakinėti tyliai ir nesuprantamai, įsmeigus mąslų žvilgsnį į lubas, o gal priešingai – pažeriant tiek daug žodžių apie tą patį, kaip tik vokiečiai sugeba. Bet mes kalbam toliau apie kūrybą, apie Berlyną, apie Kiolną, jis manęs prašo būtinai dalyvauti viešoje vakaro diskusijoje apie vieningos Europos reikšmę kūrėjams. Suprantu, kad viskas tvarkoje, kad nieko nesugadinau ir kad apskritai turiu atsipalaiduoti ir mėgautis pokalbiais, nes nežinia kada vėl sutiksiu tiek rašančių ir tiek apie tai kalbančių žmonių.

Pliaže su Slovėnijos rašytoju Aleš Štenger

Po manęs estė skaito poeziją, o jai baigus, važiuojam prie jūros. Na, ne visai prie jūros, prie įlankos, kurios viename krašte prasideda vandens begalybė. Ten daug žuvies restoranėlių, pačiupsim kažką ir pavalgyti. Kai kas perka Fischbrötchen (bandelė su žuvim), o mane pasičiumpa čekas, toks su paveldėtu Hašeko humoro jausmu, ir sako, kad turim išgerti alaus, nes kitaip neišgyvensim iki vakaro. Prisijungia slovėnas, estė, suomė ir mes užsisakom karališkas porcijas šviežios žuvies. Dar kelios minutės pasivaikščiojimų palei įlanką, saulės vonių ir druska prisotinto oro inhaliacijų ir mes vėl važiuojam “posėdžiauti”. Džiaugiuosi, kad ne mano eilė kalbėti, nes į šiltą patalpą įėję snaudžia visi.

Kažkada vėliau ateina nuovargis. Mano smegenys atsisako priimti bet kokią informaciją, jos tiesiog nebesupranta girdimo teksto. Užsimetu paltą ir išeinu. Po kojomis gurgžda lapai, pirmas šių metų šaltukas žnaibo skruostus, ant miestelio leidžiasi sutemos, o aš einu pagrindine gatvele tolyn neturėdama visai jokio plano, tiesiog pusvalandį norėdama nekalbėti ir neklausyti. Graži, tvarkinga pagrindinė miestelio gatvė, turgaus aikštė, bet žinau, kad viskas ištuštės vos tik užsidarys parduotuvės. Prie Katedros pamatau degantį laužą ir vaikus su žibintais. Šiandien juk šventas Martynas, visoje Vokietijoje vaikai gamina žibintus šiam vakarui, o dabar vaikai šildosi prie laužų, o tėvai prie karšto vyno bokalų. O aš džiaugiuosi savo vienatve. Nieko nėra smagiau, nei vienai pasivaikštinėt nepažįstamo miesto gatvėmis. Stebėti kavinėse apšviestus veidus, žiūrėti į langus, kuriuose pamiršo užtraukti užuolaidas.

Kai po vakarienės vidurnaktį grįžtam tomis pačiomis gatvėmis atgal į viešbutį, nesutinkame nei vieno žmogaus. Tik iš vieno pusrūsio pro užvertas langines atskrieja muzika. Visgi penktadienio vakaras.

Šeštadienį ryte suprantu, kad nebenoriu kalbėti. Einu pusryčiauti anksčiau, kad nieko nesutikčiau. Mano pats geriausias draugas per pusryčius yra laikraštis. Su juo smagu patylėti. Išgerti kavos. Suvalgyti sumuštinį su lašiša, dar vieną – su abrikosų uogiene. Ateina literatūrologijos profesorius iš Berlyno ir liaujuosi skaityti apie D.Trumpą, o pokalbis nusvyra prie Max Brod, kuris buvo savo laiku žinomesnis už geriausią savo draugą F.Kafką ir nevengdavo rašyti meilės romanų. Prie mūsų prisijungia žymiausias šiuolaikinis Slovėnijos rašytojas Aleš Štenger ir pakviečia į filmo su jo tekstais premjerą Berlyno menų akademijoje. Pasižadame. Ir tampa linksmiau, kad šiandien išsiskyrimas tebus laikinas.

Saulė plieskia pro langą, jei ne pabalę paviršiai ten, kur ji dar nespėjo paglostyti, galėtum pagalvoti, kad dar tik rugsėjis. Jaučiuosi sklidina pokalbių, kūrybinių idėjų, noro skaityti, noro dirbti, noro viską suvirškinti ir tvarkingai surūšiuoti į krūvą sumestas mintis. Autobuse į Berlyną suomė mezga, estė kvatoja, čekas miega, vokiečių porelė vis ką nors kramsnoja, o aš jaučiuosi labai laiminga stebėdama juos visus ir galvoju, koks vis tik puikus žmogus buvo tas Hans Werner Richter. Ir dar galvoju, kad mielai dalyvaučiau tokiame renginyje Lietuvoje, kur galėtume klausytis vienas kito tekstų ir diskutuoti apie rašymą lietuviškai, o ne vokiškai.

Pačiame miesto centre nuoroda ir į šv.Jokūbo kelią

Greifsvaldo katedros skliautai

Pietūs su kolegomis