Vėlinės ar bobų vasara?

Arbata lovoje, kosint ir šnypščiant nosį


Deginu žvakelę ant palangės ir grimztu į prisiminimus..

Pamenu, kaip per Vėlines mama visada jau ištraukdavo “vingerkas” (ilgus žieminius batus) ir žieminį paltą, ir mes vakare perpildytais Panevėžio autobusais važiuodavome į kapus. Žieminio kostiumo reikėjo todėl, kad jau būdavo labai šalta, o pastovėjus kapuose šaltis smelkdavosi per visas mažiau pridengtas kūno vietas. Neretai į batus lipdavau ir su vilnonėmis kojinėmis. Dabar už lango saulė sušildė orą iki aštuoniolikos laipsnių, čirškia paukščiai, medžiai dar su lapais ir nesuprantu, ar Vėlinės šiandien, ar bobų vasara..

Į kapus niekada nevažiuodavome dieną, nes visi dirbdavo. Užtat vakare į kapus patraukdavo visas miestas. Tie, kurie neturėjo savo prižiūrimų žemės kauburėlių, lankydavo kitų žmonių artimųjų kapus. Tai buvo lyg tyli demonstracija, pasipriešinanti bažnytines mirusiųjų priežiūros apeigas siekiančiai išrauti santvarkai. Tai buvo ir didelis socialinis reiškinys - renginys, kuriame sutikdavai daugybę žmonių, ateinančių kartu pastovėti prie tavo anapilin išėjusių giminaičių arba besidžiaugiančių tavo uždegta žvakele jų artimiesiems. Tą vakarą grumdantis pagrindiniuose takuose reikėjo apeiti bent keletą ar net keliolika kapų, visur pasilabinant su artimaisiais, persimetant bent jau mandagumo frazėmis ir žibinant žvakeles už visas pažįstamas ir nepažįstamas vėles. Kartais kokią net uždegdavome ant apleisto kapo. Jos tada kainavo nedaug ir degė dažniausiai tik tol, kol stovėjai greta, pakilęs vėjo gūsis kaip mat jas gesindavo, net ir tas, užkištas už paminklo ar priglaustas prie tujos šaknies. Gėlių niekas nenešdavo, nes naktinės šalnos jas kaip mat paversdavo nurudavusiomis šiukšlėmis, o ilgai stovinčių puokščių su eglišakiais ir sausomis gėlėmis tuo metu nebuvo. Plastmasines spalvotas gėles, kurios pavasarį išblukusios labiau gadindavo, nei padėdavo kapo vaizdui, dėdavo tik lenkai ir rusai. Nežinau kaip Vilniuje, bet Panevėžyje jos buvo laikomos itin prasto tono ženklu. Per Vėlines meilė mirusiesiems buvo išreiškiama tik žvakučių liepsnelėmis. Kuo daugiau jų žiba, tuo mylimesnis ir žinomesnis visuomenėje žmogus ten palaidotas.

Kai pirmąkart prieš dvidešimt kelis metus buvau Vokietijoje, mane nustebino toks atsainus kapų lankymas: artimieji iš ryto tik atneša puokštę gėlių su eglišakiais ir uždega ilgai degančią žvakę. Bet žmonių kapuose - vos vienas kitas. Dažnai net ne patys artimieji ateina, o sumoka firmai, kad aptvarkytų ir pagerbtų artimųjų kapus. O vakare saikingai žvakelių liepsnomis išmargintuose kapuose vėlėms linksmintis netrukdo nei vienas lankytojas. Galvojau, kodėl jie neina į kapus vakare, kai taip gražu.

Bet jau daugiau nei penkiolika metų Lietuvoje, bent jau Panevėžyje, taip pat beveik niekas nebeina į kapines sutemus. Juk dieną atvažiuoti patogiau, o ir prie žvakių budėti nereikia – jos ir taip kelias dienas dega. Vakare kapinėse netgi baugu, kai ten vos vienas kitas paklydėlis. Santykis su mirusiuoju tapo labai individualus, o būtinybės susitikti kapuose su gyvaisiais irgi nebeliko. Vėlinės tapo pareiga apsitvarkyti ir pristatyti kuo brangesnių ir kuo ilgiau degančių žvakių, o ne mistiniu gražiai apšviestu vakarėliu, kur, per garsiakalbius skambant klasikinei muzikai, susirinkdavo ir gyvi, ir mirusieji, apkalbėdavo vieni kitus ir grįždavo ne tik sustirę, bet ir pasižmonėję, ką nors naujo išgirdę.