Kai reikia susikaupti ir kaip reikiant padirbti, kai reikia neblaškomų minčių, atvažiuoju čia. Bet šiandien čia dirba tas garbanotas jaunuolis, kurį kartą jau esu čia mačiusi ir pasvajojusi. Toks iš romantinio filmo. Gražus, garbanotas blondinas įdubusiais skruostais, tiesia nosimi ir giliomis žydromis akimis, lieknas, malonus, stilingai apsirengęs, nevėkšliškas, bet labai nuoširdus knygyno pardavėjas. Kava šiandien be standžios putos. Skystoka. Užtruko ilgai ją ruošdamas. Atnešė be lėkštutės, ant padėkliuko ir atsiprašė už apibėgusį rudu skysčiu puodelį. Gražą skaičiavo ilgai.
Nepykau, nes jis čia labai tinka. Tarp tų senų bibliotekinių lentynų, tarp stirtų netvarkingai sudėliotų knygų ir senų antikvarinių baldų, seno baro, girgždančių grindų ir net prie senų ant gretimo stalelio išdėliotų šachmatų. Toks senas naujų ir dėvėtų knygų knygynas su savo herojais, dvasiomis, dulkėmis, kvapais. Su galvos net nepasukančiais praeiviais už lango ir netobulai padarytu kapučino. Su dviem lankytojais, tokiais pat kaip aš, tris valandas šalia vieno kavos puodelio kaukšinčiais kompiuteriais. Jis toks laike užstrigęs herojus, toks šiek tiek romantiškas, sentimentalus, nelabai mokantis prisitaikyti šiuolaikiniame pasaulyje, todėl šiek tiek vienišas, liūdnas, nuoširdus. Jis tikrai vertas meilės. Vertas būti jautrios meilės istorijos pagrindiniu herojumi. Aišku, istorija turi būti apie knygas ir ji turi būti aistringa skaitytoja.
Jis nekalba vokiškai. Tik angliškai ir prancūziškai. Keista, bet tai daro jį tokiu berlynietišku.. tik šiame mieste, tegu ir užsienio kalbų knygyne, gali dirbti vokiškai nekalbantis žmogus.
Jis užsimeta mėlyną puspaltį, užsivynioja raudoną šaliką ir išeina į lauką parūkyti. Kažkam karštligiškai skambina. Bet nekalba. Matyt, niekas neatsako.. Nenuostabu, juk jis toks keistuolis.
Šiandien noriu papasakoti apie praeitą savaitę vykusį susitikimą su britų rašytoju, bestselerio “Viena diena” autoriumi David Nicholls. Jis po penkų metų pertraukos išleido antrą romaną, pavadintą “Us” ir šovusį iš karto į populiarumo viršūnes bei nominuotą net Bukerio premijai. Kritikai teigia, kad jis jos tikrai nevertas, nors pripažįsta, kad skaitymo malonumą knyga suteikia. Ir šiaip įdomu, kai vyras nagrinėja santuokos krizę iš savo taško.
Berlyne jis pristatinėjo savo knygą vokiečių kalba. Prisipažinsiu, neskaičiau ir pirmosios knygos, tik mačiau jos ekranizaciją. Bet antros knygos ištraukos man labai patiko. Daug jumoro, vyriškas požiūris į romantiką, kelionės. Ir pats autorius patiko – toks paprastas vyrukas su akinukais, švarkeliu ir neblogu jumoro jausmu. Įstrigo mintis, kad jis negalėjo imtis antros knygos tol, kol jį persekiojo pirmosios personažų balsai. Kai jo paklausė, ar rašydamas viską išgalvoja , ar naudoja savo paties išgyventus įspūdžius, jis atsakė, kad viskas vienaip ar kitaip jo knygose yra išgyventa, išjausta, susapnuota ar tikrai įvykę. Jis atrodė atsipalaidavęs: arba jis tikrai labai laisvai bendrauja su publika, arba visi klausimai buvo tiksliai surepetuoti.
 |
| David Nicholls centre, Matthias Scherwenikas - dešinėje |
Vakaro atradimu man tapo Matijas Šervenikas, lietuvių kilmės vokiečių aktorius nuostabiai švelniu balsu skaitęs knygos ištraukas ir privertęs juoktis visą salę. Tiesa, Vokietijoje yra žinomesnis jo balsas, nei veidas, nes jis dubliuoja daugelį filmų. Po renginio, kai kiti stovėjo su ką tik įsigyta knyga autografų eilėje, priėjau prie keturiasdešimtmečio aktoriaus ir paklausiau, ar jis neturi lietuviškų šaknų. Jis nusišypsojo ir suskubo pasakoti, kad iš tiesų jo senelis buvo lietuvis, karo metais pasitraukęs į Vokietiją. Kad jis turi giminių Lietuvoje ir yra ne kartą ten buvęs. Tada prišoko renginio organizatorė ir jį kažkur išsivedė. O taip būčiau norėjusi su juo išgerti kavos ir pasikalbėti. Su visai kitokiu tautiečiu, nemokančiu net pasisveikinti lietuviškai.
Neabejoju, kad David Nichols knygą “Up” tuoj išvers kokia nors lietuviška leidykla, nes “Viena diena” romaną jau nelabai kur ir rasite.
 |
| Autorius nesidrovėdamas dalino autografus |
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą