 |
| Pakalbėjom: Ramūnas, aš, Renatas, Ramūnas ir Frankas |
O gal tai visai ne ruduo kaltas, o tuštumą viduje sukėlė didelio projekto pabaiga. Gal tai ne liūdesys, bet atsipalaidavimas po pavykusio Vilnius-Berlynas parodos atidarymo. Nors ir buvo šiokių tokių nesklandumų, visi sakė, kad renginys pavyko. Turint omeny, kad pirmą kartą organizavau marketingo kampaniją, pirmą kartą su menininkais kabinau darbus, pirmą kartą spėliojau kiek ateis svečių ir kiek išgers vyno (tie trys ambasados duoti buteliai buvo išgerti net neprasidėjus oficialioms kalboms), pirmą kartą ambasadoje sakiau kalbą, pirmą kartą gyvenime sakiau kalbą vokiškai, pirmą kartą ambasadoje grojo DJ, o žmonių buvo tiek, kad aš, užuot bendravus su svečiais, turėjau plauti taures, kad būtų kur įpilti vyno, kurio atsargomis apdairiai pasirūpinau iš anksto. Lietuviškas sūris ir duona su kmynais nuo stalo dingo reaktyviniu greičiu. Kaip ir lietuviškos barankytės. Ramūno taip ir nepriverčiau pasisakyti viešai, bet ačiū kitam Ramūnui iš ambasados, kad gražiai ir sklandžiai pakalbėjo ir pristatė visą projektą. Ačiū ir mūsų draugui Frankui, kuris prisiminė kaip prieš 25- erius metus, kai mes pirmą kartą buvome Berlyne, Renatas surengė pirmąją savo parodą pas jį namie. Visai buvau pamiršusi, kad tuomet, būdami antro kurso studentais, atkeliavome pas prieš pusantro mėnesio Latvijoje sutiktą vokietį ir iškart dalyvavome jo išleistuvėse į DDR armiją. Vakarėlio metu Renatas išstatė savo atsivežtas menines Vilniaus nuotraukas ant laiptų, lentynų, palangių, taip surengdamas vieno vakaro parodą. Tada niekas dar nežinojo, kad po mėnesio grius Berlyno siena, Vokietija susivienys ir mūsų svajonė kada nors pagyventi Berlyne taip paprastai išsipildys, o atsitiktinai sutiktas vokietis taps vienu geriausių mūsų draugų ir gyvens tik per porą gatvių nuo mūsų. Ir juo labiau niekas nežinojo, kad lygiai po 25 metų čia surengsime kuo tikriausią parodą ir dalyvausime didžiausiame Fotografijos festivalyje Vokietijoje.
Vakar ambasados darbuotojas patikino, kad paroda sulaukia daugelio lankytojų dėmesio. Keista, nes ją aplankyti nėra taip paprasta net suradus ambasados pastatą: reikia laukti kol budintis atidarys duris, kol palydės į ketvirtą aukštą. Paroda veikia tik darbo metu ir jos negalima aplankyti vakarais ir savaitgaliais.
Kitą dieną man teko dalyvauti kitame parodos atidaryme vaistų gamintojo Bayer atstovybėje. Ten vyko renginys Wein und Kunst, buvo pristatomos ne tik fotografijos, bet ir ispaniški vynai. Šiaip koncepcija labai vykusi, nes žmonės ne tik apžiūri parodą, bet ir išragauja vynus, o renginio pabaigoje gali patikusius įsigyti už visai normalią kainą (6-8 eur). Taigi, renginys buvo visai įdomus, vynas geras, kuratorius įdomiai pasakojo apie nuotraukas, bet... paroda buvo nevykusi, jokios meninės koncepcijos, nuotraukos mėgėjiškos ir atrinktos neaiškiu principu, vaikiškus žaidimus fotošopu pridengiant šmaikščiais pavadinimais. Mūsų renginys nebuvo toks solidus ir apie nuotraukas papasakojau visai nedaug, bet manau, kad geros nuotraukos kalba pačios už save. Ir parodai svarbiau kabantys darbai, o ne pasakyti žodžiai.
Bet viskas, baigiu su fotografija ir lendu į savo kampą vėl rašyt. Turiu susikaupti, susisukti į save ir užtraukti tą užtrauktuką.
Rytoj turėtų atsiųsti jau galutinį maketą su paskutiniais taisymais. Kai pamatysiu viršelį, tik tada turbūt patikėsiu, jog tai tikrai realu ir kad tikrai gruodžio pabaigoje laikysiu rankose savo pirmąjį romaną.
 |
| R.Neverbicko darbai parodoje |
 |
| visi dalyvavusieji tikrai netilpo į kadrą |
 |
| DJ Po ambasadoje, už jo - Ramūno pienės ir Renato pankai |
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą