Paroda, viršelis ir kiti kūdikiai

Užeiga Kreuzburger. Hamburgeris ir mažas Becks


Žinau, žinau, dar per anksti gerti alų, dar tik vidurdienis. Bet jau penktadienis. Ir burgerį užgerti alumi juk labai skanu. Tai gal ir galima. Ir ne aš viena tokia, Berlyne pietums gerti alų taip pat įprasta, kaip Paryžiuje - vyną.

O kavą šiandien jau gėriau ambasadoje, nes iš pat ryto atėjome nusikabinti parodos Vilnius-Berlin. Ne, niekas nepavaišino, patys atsinešėme. Kodėl turėtų vaišinti? Mes juk ne politikai ir ne kokie nors įtakingi verslininkai. Mes viso labo menininkai. Kito klano atstovai. Tačiau džiaugiamės tuo, kad tikrai labai daug žmonių aplankė parodą ir tai buvo vienas sėkmingiausių ambasados projektų populiarinant Lietuvos kultūrą ir menininkus šiemet.. Dabar paroda supakuota ir, sulaukus transporto, važiuos į Lietuvą. Kol dar tiksliai nežinau kada ir kur ji bus eksponuojama, nieko ir nesakau.

Hamburgeris dieviško skonio, mėsytė minkštutė, daržovių daug, agurkėlio tiek kiek reikia, padažas tinka – nė iš tolo neprimena standartinių tinklinių hamburgerių su popieriumi atsiduodančia mėsa. Jei būčiau Užkalnis duočiau visas žąsis, kurias turėčiau. Nors dar neragavau geriausių Berlyne hamburgerių, kuriuos kepa kažkokiame kioske Kreuzberge. Taigi, kol neragavau, šitas mane visiškai patenkina.

Nusišluostau pirštus, gurkšteliu alaus ir rašau toliau.

Šiandien pagaliau baigėme derinti mano viršelį. Jau viskas. Mano romanas “Objektyve meilė” Lietuvos knygynuose pasirodys pačioje gruodžio pabaigoje. Šiek tiek gaila, kad nespėjame į kalėdinę prekybą, nors, kita vertus, pernai tuo pat metu buvo gaila, kad jis guli stalčiuje. Dabar bent jau turės pavidalą ir gulės lentynose. Tikiuosi, neužsigulės. Gal kas nusipirks sau dovanų Naujųjų metų proga, o gal - metų pradžios proga, o gal niūraus sausio proga. Tiesą sakant, neįsivaizduoju kokio storio bus knyga, kiek ji kainuos, kokiame skyriuje ją paguldys. Labai noriu pamatyti kokį atsitiktinį pirkėją, vartantį ją, skaitantį anotaciją galiniame puslapyje..

Aišku, šiek tiek jaudinuosi. Prisidedu prie tų autorių, kurie knygą lygina su kūdikiu. Panašiai tiek ir užtruko. Alma litteros redaktorės laiškas, kad jie sutinka spausdinti romaną, atėjo pavasarį, tad nešiojimas ir laukimas užtruko apie devynis mėnesius. Galima sakyti, kad pamačiusi viršelį, jaučiuosi lyg išvydusi kūdikio echoskopo nuotrauką – jau galiu kitiems parodyti, bet dar negaliu tiksliai įsivaizduoti kaip ji atrodys. Ir visai neįsivaizduoju, kas manęs laukia jai gimus. Pradžioje turbūt euforija, pasididžiavimas, paskui įtampa ar mokėsi su visu tuo susitvarkyti, o tamsiais vakarais prisidės dar ir giliai tūnantis liūdesys dėl pasibaigusio laukimo ir viduje atsiradusios tuštumos. Reikės išmokti kažkaip su tuo kartu gyventi. Reikės išmokti priimti kritiką. Savų ir svetimų. Tų, kuriems mano kūdikis neatrodys tobulas ar tiesiog nervins. Vieni gal sakys, kad tai bukas skaitalas, kiti sakys – per vulgarus, dar treti rašys, kad kiekvienas tokį gali sukurti. Dar vieni mane priskirs neturinčiųkąveiktiemigrantų kategorijai. Gal visi jie bus teisūs. Išskyrus tuos, kurie galvos, kad romanas gimė iš neturėjimo ką veikti, o ne iš turėjimo ką pasakyti. Didžiąją dalį jo rašiau tik gimus vaikui. Per švenčiausias jo miego valandėles, atplėštais nuo šeimos vakarais, sekmadienių rytais. Baigiau jį čia, atvažiavus į Berlyną ir visą dieną leisdama su vaiku namie. Kiekvieną pagautą laisvą valandėlę skirdavau savo herojams, o mintyse su jais turbūt buvau dažniau nei su savo vaiku. Sulaukus pirmosios kelių patikimų skaitytojų kritikos, supratau kiek daug jame netobulų vietų, silpnai motyvuotų poelgių. Sulaukiau ir pagyrų, todėl įgavau drąsos dirbti prie romano toliau. Reikėjo viską perrašyti. Va tada ir pradėjau žiūrėti į rašymą kaip į amatą, kaip į darbą, prie kurio prisėdi ir keturias valandas nepakeli sėdynės. Kartais norėdavau būti rūkančia, bent būčiau sau leidusi parūkymo pertraukėles.

Prieš atiduodant leidyklos teismui, romaną perdariau dar kartą, išmečiau, kaip Stefanas Kingas rekomenduoja, dešimt procentų teksto. Vėliau, skaitant kartu su redaktore, išmetėm dar tiek pat. Ir teksto kokybė nenukentėjo. Priešingai, išravėjom perteklinius žodžius, besikartojančias mintis ir augalo grožis dar labiau suspindo.

Visai nesigailiu to alaus buteliuko per pietus. Jaučiuosi jo nusipelniusi. Galiu pasidžiaugt ir tuo, kad joks viršininkas man dėl to nekels pretenzijų.. o mano vyresnysis ir mane kontroliuojantis AŠ šiandien man davė laisvadienį..