Gimtadienis

Puodelis kapučino ir citrinų pyragas "Wohnzimmer"


Šį kartą savo mėgstamoje kavinėje įsitaisau ne ant krėslo, ne ant senovinės taburetės, ne ant prabangios oda apmuštos kėdės, bet ištiesiau kojas ant prancūziškos kušetės. Sena, bet gerai išsilaikiusi, raudonu audiniu apmušta vienvietė sofutė – pats tas gimtadienio pietų kavutei. Ši kavinė, kaip ir daugelis Berlyne – visiška eklektika, bet kartu ir savitas stilius. Medinės nedažytų lentų grindys, apsilaupę langai ir restauruoti skirtingų epochų baldai sukuria tokį jaukumą, kaip ir pranašauja pavadinimas. Der Wohzimmer reiškia Svetainė.

Kažkodėl visi mano, kad gimtadienio dieną turi praleisti kitaip, įsimintinai, apipiltas gėlėmis, dovanomis, sveikinimais, sklidinas šampano ir geros nuotaikos. Jau vien dėl to daugelis žmonių patiria įtampą. Juk niekam nesinori būti nuobodylomis arba atstumtaisiais, todėl visi galvoja, kaip nustebinti save ir kitus. Juk nepasakysi, kad puikiai praleidai gimtadienį lovoje su mėgstamo autoriaus knyga rankose. Arba laimingas mėtei akmenukus į ežerą ir skaičiavai raibuliukus. Visada maniau, kad svarbiausia per gimtadienį leisti sau daryti tai, ką iš tiesų mėgsti - užuot tempus maišus produktų, organizavus vaišes, užiminėjus svečius, tvarkius namus, smagiau yra skaityti, megzti, žvejoti, vaikštinėti ir daryti visa kita, kam šiaip nelieka laiko. Arba nedaryti nieko, jei to seniai norėjosi. Manau, kad tai diena, kurią turi skirti išskirtinai sau, nes tokių dienų juk nedaug metuose.

Pabudau ryte ir pradėjau galvoti, ką aš iš tiesų mėgstu ir ką norėčiau šiandien nuveikti. Sau. Norėčiau ko nors ramaus, intelektualaus, neskubančio. Gal kibti į Deivido Mičelo “Debesų atlasą”, o gal nueiti į kiną “Der Schmetterlingsjaeger” (drugelių medžiotojas) apie V. Nabokovą. Tai naujas dokumentinis nespalvotas šveicarų režisieriaus esė filmas su Nabokovo prisiminimais, vėlyvomis citatomis ir Alpių kalnų vaizdais. Deja, jį rodo tik du kinoteatrai ir tik vakariniuose seansuose. Tad rytą praleidau su knygą, paskui priiminėjau virtualius sveikinimus, paplepėjau su drauge, o paskui lėtai išsiruošiau į mėgstamą kavinę. Pamačiusi šią kušetę, iš karto užsinorėjau ant jos užsikabaroti. Šiokią dieną gal ir būčiau neišdrįsusi viešai prigulti kaboke, bet šiandien galiu sau leisti viską. Juolab, kad perskaičius L.Gounelle knygą “Dievas visada keliauja inkognito” viešumoje pasidariau kur kas drąsesnė. Ir dabar rašau, žiūriu pro langą, stebiu į kompiuterius įnikusius kaimynus, uodžiu nuo baro atsklindantį kavos kvapą ir džiaugiuosi, kad man nereikia niekur skubėti, nieko organizuoti ir bandyti kažkaip pažymėti dar vienų nueinančių mano metų. Galiu sėdėti čia nors ir iki vakaro, galiu išsitraukti knygą arba naują užrašų knygelę, kurią ką tik nusipirkau sau dovanu šalia esančiame knygyne. Net jei sugalvočiau numigti čia, turbūt niekas nekreiptų jokio dėmesio..

Berlyne gimtadieniai švenčiami labai nesivarginant. Jei jubiliatas namuose organizuoja party, reiškia reikia atnešti simbolinę dovanėlę arba tiesiog gėlių puokštę ir butelį vyno. Arba mėgstamo alaus. Žodžiu – tai, ką mielai gersite pats. Ateiti reikia pavalgius, nes gimtadienininkas dažniausiai padeda tik kelias lėkšteles užkandžių ar padėklą su sūriu. Vakarėliui įsisiūbavus, kas nors iš draugų dažnai stoja prie baro ir pradeda maišyti kokteilius. Jei vakarėlis didesnis, kažkas imasi rūpintis muzika. Vienas kambarys dažniausiai skiriamas šokiams – jie būtina vakarėlio namuose dalis. Ilgiausių metų vidurnaktį niekas čia nedainuoja, niekas ir nekilnoja jubiliato. Tačiau kaimynus perspėti būtina. Dažnai prieš vakarėlį laiptinės apačioje pakabinamas atsiprašymas kaimynams, o dažnai ir jie pakviečiami prisijungti.   Jei jau organizuojamas vakarėlis, niekas nesuka galvos kiek ten žmonių ateis. Lygiai taip pat bet kuris kviestas svečias gali atsivesti dar kelis savo draugus, jei jie tą vakarą neturi ką veikti..

Bet dažniausiai Berlyne švenčiama kavinėse, baruose, naktiniuose klubuose. Visi saugo namų erdvę ir tingi juos tvarkyti prieš šventę ir po jos. Prasideda jis dažniausiai šventėjo stammkneipe (savame bare), kur šiaip ar taip susirenka nuo seno pažįstami žmonės ir tavo skonį žinantis personalas. Kiekvienas valgo, geria, linksminasi ir susimoka pats, jubiliatas be jokio vargo ir papildomų išlaidų gauna smagų vakarėlį. Dažnai net nežino, kiek laiko jis tęsis ir kur baigsis. Jei kada nors nuspręsiu švęsti gimtadienį Berlyne, tai tik taip.

O šiandien užteks mėgstamo vyno taurės mano štamknaipėje (stammkneipe)... Kas žino, gal po to užeis noras pašokti..