Pradžia

Kapučino "Schakespeare and Sons"

Kažkurį rytą, palikus vaiką darželyje, nusprendžiau išgerti kavos prancūziškoje kavinukėje ir peržvelgti naujus laikraščius. Per tą pusvalandį man gimė daugybė minčių ir pastebėjimų ir aš staiga supratau, jog tam, kad pamatytum pasaulį ir apmąstytum jį, reikia išeiti iš namų. Kava virtuvėje neatneša naujų idėjų, o jaukiose kavinėse jų knibždėte knibžda. Nuo tada, eidama išgerti kavos, visada nešuosi ir kompiuterį.

Nelaikau savęs labai išmintinga, nesu jokios srities specialistė, viską, ką moku - tai užrašinėti į galvą ateinančias mintis ir vystyti istorijas. Todėl, kaip kad žvejys, norėdamas džiaugtis laimikiu, eina prie žuvingų krantų, taip ir aš, norėdama rasti minčių, turiu jas gaudyti tose vietose, kur jos gyvena. Kompiuteris arba popieriaus lapas – tai lyg meškerė, sujungianti mane su laimikiu, o kavos puodelis – masalas joms privilioti.

Tuoj bus dveji metai, kai aš Berlyne. Čia perrašiau savo pirmąjį romaną, kurį rudenį išleis Alma Littera. Čia rašau antrąjį romaną, kurio veiksmas vyksta jau šiame mieste. Pagalvojau, jog pačiai labai smalsu sužinoti kas man yra Berlynas ir kodėl aš jame taip gerai jaučiuosi. Beveik dvejus metus siurbiau informaciją visomis savo juslėmis, dabar įdomu sužinoti kaip aš jaučiu šį miestą, ką jis man kasdien duoda ir siūlo, kas jame tokio ypatingo, užkrečiančio, sukrečiančio, įsiurbiančio. Kaip ir daugelis dienoraščių, šis gali būti visai neįdomus kitiems žmonėms. Neskaitykit. Tai psichoanalizės seansai tarp manęs ir šio ypatingo miesto. Mano asmeniniai pastebėjimai, kurie visiškai nepretenduoja į tiesą.

Pirmojo įrašo vieta tapo jaukus angliškų knygų knygynas "Shakespeare and Sons" prie Helmholzplatz. Mėgstu į jį užeiti, patyrinėti senų ir naujų senose lentynose sukrautų knygų. Prisėsti ant senovinės britiškos kiek apspurusios dryžuotu audiniu apvilktos sofutės. Čia gali sėdėti ir skaityti kiek tik širdis geidžia, kaip ir daugelyje Berlyno knygynų. Gali ateiti kasdien ir būti iki vakaro. Gali tiesiog klausytis lounge stiliaus muzikos ir reflektuoti gyvenimą. Gali visiškai užsimiršti ir nugrimzti į savo mintis arba skaitomų ar rašomų knygų herojų gyvenimą.

Kažkodėl man labai smagūs tie seni jų baldai, man smagu, kad čia dažnai nebūna žmonių, tik kartais tarp knygų praslenka tylūs šešėliai, bet nei jie man trukdo, nei aš jiems. Man patinka, kad kapučino kavą čia daro ilgai, lėtai uždeda putas ant kiekvieno puodelio. Neseka žvilgsniu ir neprašo susimokėt iš karto. Man patinka ir tai, kad priekyje, kur dažniausiai kliūva žmonių akys ir tiesiasi rankos paglamonėti knygų, jie sudeda ne naujausias, bet mane labiausiai dominančias knygas. Noriu ir Hanso Falados knygos apie karo pradžios Berlyną. Ir Christofer Isherwood "Goodbye to Berlin" – pasakojimo apie trisdešimtųjų bohemiškąjį miesto gyvenimą. Man šis miestas įdomus visoks. Ne tik toks, kokį aš pati matau ir noriu atskleisti savo naujame romane "Ruduo Berlyne". Gurkštelėjau kavos ir pagalvojau, kažin ar koks nors lietuvių autorius yra aprašęs Berlyną. Amerika, Londonas, Italija, Ispanija apdainuoti skirtingų autorių kūriniuose, o apie Berlyną? Nejaugi čia niekas nebuvo apsistojęs tais prieškariniais laikais, kai Berlynas buvo tapęs beveik įdomesniu už patį Paryžių. Reikės būtinai plačiau patyrinėti šią mintį.

Dabar, kai mano pirmąjį romaną priėmė ir palaimino Alma Littera leidykla, turiu kur kas daugiau noro ir motyvacijos rašyti, turiu daugiau tikėjimo savimi ir iš manęs išsprūdusiais žodžiais. Juk negali būti, kad esu atsitiktinai Berlyne. Jei mes visi esame tik marionetės šioje žemėje, kažkas, tas pats didysis kažkas, kuris stumdo mano ranką rašant, juk pasodino mane šiame nuostabiame, kurpiname inspiracijos mieste, atvedė į šį ir kitus knygynus, parodė tūkstančius erdvių kūrybai.