Trumpas nukrypimas į kalnus

Per šešias mūsų atostogų Prancūzijos Alpėse dienas Monblane žuvo aštuoni žmonės – pirmąją mūsų atvažiavimo dieną šeši, po dviejų dienų – dar trys. Abi dienas protarpiais lijo ir oras buvo ne iš geriausių.
Stovėdami Aiguille du midi stebėjome kaip alpinistai viena grupė po kitos lipa į kalną. Netikėjau, kad ši turizmo-alpinizmo industrija tokia populiari. Per penkiolika minučių į kalnus išėjo kokios šešios grupės susikabinę po tris žmones, dar kelios ruošėsi. Visos tuo pačiu maršrutu. Girdėjau sakant, kad užkopimas į Monblaną nebeteikia jokio džiaugsmo, nes eini išmindytu sniego keliu, apvemtom pakelėm (nes nuo aukščio ligos pykina), miegi stovyklavietėj su daugeliu kopėjų. Kelionės taip tiksliai suplanuotos, kad daugelis neturi laiko laukti geresnių orų. Todėl ir slysta prarajon, todėl ir miršta. Iš noro pasipuikuoti prieš kitus, kad štai aš irgi užkopiau į nepasiekiamąjį Monblaną. Lyg tai pridėtų asmenybei kokį ordiną ar papildomą žvaigždutę. Manau, kad tie, kurie tikrai myli kalnus ir jų pateikiamus iššūkius, lipa patys, tylumoje, nešdamiesi savo nešulius, lipa su išbandytais draugais, atranda savo maršrutus ir savo viršūnes, kurias mažai kas žino. Bet tu pats viduj juk žinai ko pasiekei ir kaip, kiek ištvėrei ir ką nugalėjai. Pasimėgavai gamta, padraugavai su švilpikais ir kalnų ožkom, stebėjai ratus sukančius paukščius, atradai vaizdus, kurie priklauso tik tau. O grįžęs be jokio patoso balse pasakai, kad tiesiog pabuvai kalnuose ir į vieną jų užlipai.

Neturiu nieko prieš Monblaną. Europos kalnų tėvas atrodo nuostabiai, gal šiek tiek pakumpęs, bet baltas, švytintis, pernelyg neišsišokantis iš jį supančių kiek mažesnių giminaičių. Ir pakilus į beveik keturių kilometrų aukštį tikrai užima kvapą. Tiesiogine ir perkeltine prasme. Iš keltuvo visi išlipa išsižioję ir nustebę. Tai tikrai vienas iš pasaulio stebuklų. Pakilti taip aukštai, kad būtum virš viršukalnių, virš debesų, virš ledynų, kur sniegas ir saulė akina kaip pašėlę, o viduj kažkas verčiasi, gaudamas per mažai deguonies.. nors iš pradžių atrodo, kad tiesiog pamiršai kvėpuoti. Niekada nesuprasiu žiūrėjimo iš viršaus į miestus – Aleksandro aikštės bokštas Berlyne, Eifelio bokštas, Milano katedros varpinė ir t.t. Pakilęs matai tik urbanistines dėliones ir bandai atrasti pažįstamus objektus.. Norint įspūdžio, reikia kilti virš debesų ir pamatyti slėnius, kuriuose niekuomet nebuvai ir turbūt nebūsi, jei neužsimanysi tapti vienu iš žmonių, prie gyvenimo tikslų įrašiusių kopimą į Monblaną.. Ups, aš juk ir pati Monblaną į svajonių sąrašą įrašiau daugiau nei prieš dešimt metų. Labai norėjau pamatyti šią gamtos legendą, bet niekuomet nenorėjau jo numindžioti, užsilipti ir pasijusti galingesniu už jį. Todėl kalnas kai kuriems ir keršija, nupurto drąsuolius. Beveik matau kaip jis pakelia sniego kepurę ir išlindęs iš jos suriaumoja: eikit visi velniop..