2018 m. gegužės 16 d., trečiadienis

Vardan tos... nenorėjau laimėti Eurovizijos


Ne, čia nėra jokios klaidos, tikrai nenorėjau, kad Lietuva šiemet laimėtų Euroviziją. Galimybė buvo labai menka, tiesiog mikroskopinė, nors viltį uždegančių antraščių buvo atsiradę nemažai. Mūsų atstovė juk tokia nuoširdi, tokia gera, tokia tyra, o daina tokia jautri, kad pasaulis turėtų pagaliau atsigręžti į Lietuvą, kur ganosi tos romios ir nuoširdžios mergelės, vis dar dainuojančios lyrines dainas apie meilę. Lyg kada nors šou pasauliui būtų rūpėjusios šios savybės. Kaip ir ant scenos be jokios šou rolės užlipęs sutuoktinis. Šou pasauliui reikia efektų, nepadorių judesių, provokacijų, nematytų multimedijų sprendimų arba bent vampyro akies, reikia kažko netikėto, priverčiančio žiūrovus šūktelti “o čia tai geras”. O mes atidavėme šiam negailestingam pasauliui savo ramią avelę rausva pamergės suknele ir vaikišku žvilgsniu, kuris galėjo sugraudinti tik Eurovizijos nekentėjus. Bet jie juk nežiūrėjo Eurovizijos. Ir juolab – nebalsavo. O laimėjo vėl tas, apie kurį galima audringai ginčytis.

Bet smagu, kad tauta trumpam buvo susivienijusi, nebeliko atotrūkio tarp lietuvio čia ir ten, buvo pamirštas keiksmažodis emigrantas ir visi VARDAN TOS draugiškai siuntėme palaikymo šūksnius į Portugaliją. O pabudome vėl tokie patys lietuviai, ieškantys su kuo pasipykti, apkalbėti, įsivelti į žodžių mūšius. Jei Ieva būtų laimėjusi, pyktis būtume pradėję trimis dienomis vėliau. Susiginčytume, kokiam mieste turėtų vykti kitų metų Eurovizija, kur reiktų apgyvendinti dalyvius, kaip užtikrinti visą reikiamą techniką, kur gauti specialistų ir kaip garantuoti dalyvių saugumą, kurie veidai, vardai, simboliai turėtų reprezentuoti mūsų šalį, kas turėti stoti už organizacinio komiteto vairo ir t.t.. Savivaldybės būtų pradėję konkuruoti, Vilnius būtų susiėmęs už galvos, kur gauti pinigų, šimtai įvairių paslaugų teikėjų išsirikiuotų prie biurokratų durų su pažadais laimėjimo atveju atsegti reikiamą procentą, reklamos agentūros greitai pristatinėtų idėjas turizmo departamentui, kaip protingai išnaudoti Lietuvos žinomumą. Sukrustų ne tik vežėjai, bet ir šiukšlių išvežėjai, statybininkai pasiūlytų greitai ką nors pastatyti, o medžių naikintojai rastų progą išpjauti dar kelis šimtus medžių, kad praplatint kurias nors gatves. Ir mes visi pyksimės.

Reikalingų pinigų nebūtų iki kitų metų pradžios, nes Vyriausybė niekaip nesusitartų su Seimu iš kurios eilutės juos paimti ir ką papildomai apmokestinti. Muzikinio pasaulio žvaigždės pils paplavas vieni ant kitų, siekdami dėmesio, žiniasklaida pjausis, nes ne visiems bus atriektas vienodas biudžeto gabalas, o naujoji LTV valdyba užkels nosį ir, gavusi papildomą metinį biudžetą, tvarkysis, lyg pati būtų sugalvojusi Euroviziją.

Aš nesišaipau, man labai liūdna rašyti šias eilutes. Man be galo liūdna, kad kiekvienas didesnis renginys, kiekvienas projektas, kiekviena galimybė Lietuvai susivienyti ir parodyti, kokių protingų ir darbščių žmonių tauta esame, yra apraizgomas šaltakraujišku korupcijos voratinkliu ir schemomis, kaip legaliai ir nepastebimai drenuoti projektinių pinigų upes, kad už miesto iškiltų dar viena vila, dar viena tvora, būtų nutiesta dar viena gatvė ar gauta parama būsimiems rinkimams. Kiekvienas renginys – tai puiki proga pasipelnyti kainas, bet ne algas darbuotojams, auginantiems verslininkams. Kava su pyragėliu pasiektų Vienos centro kainų lygį, o butų nuoma Vilniuje taptų nebeįkandama net turintiems darbus, ne tik studijų vietas mieste. O kadangi bilietų kainos į Eurovizijos koncertus būtų įperkamos tik tiems patiems konkursus laimėjusiems verslininkams ir jų šeimoms, tai dar labiau supriešintų Lietuvą. Todėl aš prieš, nes nebenoriu pyktis.

Sakot, perlenkiu lazdą? Tada pažiūrėkit, kiek kainuoja bilietai į šimtmečio Dainų šventę liepos mėnesį. Renginio vadovas, gavęs nemažą valstybės finansavimą (tiesą sakant, būtų įdomu sužinot skaičius), atvirai juokiasi, kad negalima juk bilietų po penkis eurus ar už ledų porciją pardavinėti. Kalba apie penkis eurus taip, lyg tai būtų senai pamirštos kapeikos ar lietuviški centai, kurių jis, turbūt, niekuomet neskaičiavo. Bet 5 eur yra beveik 18 lt, o tai būdavo normali, net ne pigiausio bilieto kaina į Dainų šventės renginį. Jei šeima didelė, dažnas paskaičiuodavo, ar tikrai verta eiti.

Kas pasikeitė per tuos metus? Renginio dalyviai, kaip ir anksčiau, važiuoja iš visos Lietuvos nemokamai, jie nakvoja mokyklose ant grindų, valgo pigiausią valgyklinį maistą, tik turbūt iš brangesnių tiekėjų, į repeticijas važinėja miesto transportu ir šventę sukuria vien savo sugebėjimais bei entuziazmu. Nemanau, kad smarkiai padidėjo dirigentų, vadovų, mokytojų ir kitų profesionalų algos. Renginiai vyks ne specialiai pastatytose ar suremontuotose patalpose, bet ten, kur visada – Kalnų parke, Vingio parke, stadione. Renginių metu vyks prekyba maistu ir gėrimais, o tos pačios kainos bus nurodytos eurais, nebe litais. Tai kodėl bilietas žiūrovams turėjo pabrangti iki 20, 30, 40 eurų? Per daug paslaugų teikėjų? Per didelis jų apetitas? Pernelyg sunkus pinigų skaičiavimas? per mažai kontrolės? Juk renginys didelis, sąmata didžiulė, eilučių tiek, kad velnias koją nusilaužti gali, niekas nesigilins ir nesidomės, pinigų nutekėjimo scemos jau seniai išmoktos ir ne kartą patikrintos, o mokesčių inspekcija pas savus neužsuka. Kam ieškoti rėmėjų, kam sukti galvą, kaip protingai sutaupyti, kad valstybės skirtų milijonų užtektų tokiam renginiui suorganizuoti, kuris tikrai taptų šimtmečio švente, o ne susibūrimu prie lovio ir uždarbiavimo iš patriotiškai nusiteikusių tautiečių.

Dainų šventės tinklapio tituliniame puslapyje rašoma: “Lietuvos dainų šventės išaukština žmogaus kūrybinę saviraišką, tautinės kultūros gyvybingumą, tėvynės meilę ir solidarumą. Jos suburia skirtingas kartas, padeda ugdyti etines vertybes”. Tai gal, mieli organizatoriai, pabandom pasukti galvas, ką galime padaryti VARDAN TOS, kad tai neliktų vien šūkis ant brangiai atspaustų plakatų. O kai tai išmoksime, galbūt bus galima ir laimėti Euroviziją...

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą