2014 m. spalio 8 d., trečiadienis

ich bin ein berliner

Didelis kapučino puodelis bare Liebling (mylimas).
Dažnai čia atminu dviračiu. Gal pavadinimas įkvepia. O gal muzika teisinga. Gal dėl to, kad žmonės malonūs, kapučino visada su putoje išraityta širdute, čia daug šviesos ir užkampių, kur gali ramiai rašyti ir vis tik viena akimi stebėti žmones, kurti istorijas apie juos.

Šį mėnesį suėjo lygiai du metai, kai mes čia, kai mes pradžioje nedrąsiai, o dabar aiškiai ir garsiai galime pasakyti, kad esame berlyniečiai. J.F.Kenedis, žymiojoje savo kalboje prieš penkiasdešimt metų vakarų Berlyne pasakė "Ich bin ein Berliner". Vieni juokiasi, kad jis pasakė "Aš esu spurga", nes berliner čia vadinamos spurgos su skyle viduje. Bet istorikai sako, kad jis norėjo pabrėžti tai, koks susiskaldęs ir padalintas šis miestas yra, kiek tautybių žmonių čia gyvena ir kad kiekvienas čia gali jaustis esantis berlyniečiu. Tuo metu, kai Amerikos prezidentas sakė šią kalbą, Berlynas praktiškai nepriklausė Vokietijai, jį sektoriais buvo pasidalinę rusai, amerikiečiai, britai ir prancūzai, čia knibždėjo šių šalių kariuomenės, kareiviai tuokėsi su vietiniais, augino įvairių atspalvių vaikus, kalbėjo pačiomis įvairiausiomis kalbomis. Nors ir iki karo Berlynas traukė žmones, ypač menininkus, iš pačių įvairiausių kraštų. Amerikiečių autorius Christofer Ischerwood savo Berlin diary 30-aisiai rašė nesuprantantis šio miesto fenomeno “kodėl kai kuriuose miestuose, jautiesi daug geriau, nei savo gimtinėje” (It is strange how people see to belong to places - especially to places where they were not born…) Jis parašė tai, ką aš pati galvojau tik nemokėjau taip trumpai ir aiškiai pasakyti.

Kai dabar pagalvoju, Vilnius yra mano tėvai, kur visada smagu grįžti, o Berlynas – pirmoji meilė, su kuria noriu ištisai būti. Ir kol kas vienintelė. Vėl ir vėl grįždavau į jį, kad įsitinkinčiau, jog pirmoji meilė nerūdyja. Vėl ir vėl verkdavau, kai reikdavo skirtis. Aplankiau daugybę kitų miestų, grožėjausi jais, skanavau, aikčiojau, mėgavausi. Įsitaisiau net meilužį – Nicą, į kurios glėbį norisi pabėgti bent mintimis, ypač tomis minutėmis, kai labai pristingi romantikos… Bet iš tiesų visada mylėjau tik Berlyną. Todėl iš karto pasijutau čia kaip namie. Ir kasdien tuo džiaugiuosi. Net ir po dviejų metų. Kartais einu gatve ir švilpauju iš laimės, kad dabar mudu priklausome vienas kitam...

Deja Christofer Ischerwood nėra išverstas į lietuvių kalbą. Bet visiems, besidomintiems bohemiškuoju tarpukario Berlynu, rekomenduoju jo apsakymų knygą "Goodbye to Berlin" su žymiąja apysaka Sally Bowles, kuri man šiek tiek primena "Pusryčiai pas Tifanį" pagrindinę heroję. Dar liko perskaityti kitą, ne mažiau žinomą jo romaną "Mr Noris changes trains". Paskaičius supranti, kad čia vyko ne mažesnis "tūsius" nei Paryžiuje. Net didesnis, nes tuo metu Paryžius buvo pabodęs ir kiek per konservatyvus, o Berlynas buvo "ant bangos".

"Ant bangos" yra ir dabar.

1 komentaras:

  1. Esu čia, norėdamas paliudyti, kaip šis galingas burtų ratukas, vadinamas daktare Ogala, padėjo man pagerinti mano santykius. Man skaudėjo širdį, kai mylimoji man pasakė, kad jis nebėra suinteresuotas vesti mane, nes kita ponia ant jo panaudojo juodąją magiją. Aš verkiau ir verkšlenau kasdien, kol taip blogai, kad kreipiausi į internetą pagalbos. Štai tada, kai perskaičiau atsiliepimą apie dr. Ogala, tada kreipiausi į jį pagalbos ieškant meilės ir savo gyvenimo. , jis padėjo man užrašyti galingą meilės kerą ir, mano nuostabai, po 24 valandų meilės burto, mano mylimasis grįžo ant kelių maldaudamas manęs atleisti. jo el. pašto adresas: drogalad02@gmail.com WhatsApp +2347049668119 ...

    AtsakytiPanaikinti